Pagirdėme arklius ir patraukėme toliau.
Kai saulė jau buvo virš galvų,
Pedro staiga liepė slėpti arklius brūzgynuose.
Pridengėme arklius ir patys
išsitiesėme ant žemės.
Aš atsargiai žvilgtelėjau ir
sustingau.
Visai arti, panašiai už kokių šimto
žingsnių, vorele šlaitu leidosi lankininkų būrys. Neaukšti, kresni barzdoti
vyrukai odiniais šarvais-kirasomis, su lankais už pečių ir trumpais, plačiais,
kalavijais prie diržo, lengvai šokinėdami per akmenis įtariai žvalgė aplinką.
- Jie... – sušnabždėjo Pedro ir staiga
tyliai nusikeikė.
Aš įžiūrėjau, kad lankininkai veda
paskui save kelis pilnai apkrautus mulus ir tempe virvėmis suraišytus tris
žiauriai sumuštus belaisvius. Vienas buvo visai jaunas – perrišta murzinu
skurlium galva ir sumuštu veidu beveik berniukas.
- Dieve... Estormo... – sušnypštė
baskas ir ėmė traukti kalaviją iš makštų.
- Jamam? – klausiamai žvilgtelėjo į
mane Tukas ir ėmė statyti strėlę į arbaletą. – Jų tik dešimt. Po šūvių, bus tik
aštuoni. Visai neblogai. Na iš tikro, jūsų mylista, laikas ir pasisipešioti. Na
ir krovinys, vėl gi...
- Kas tai? – pagrasinęs škotui kumščiu perklausiau basko.
- Sūnus! – Ilgesingai atsakė vedlys
ir maldaujančiu žvilgsniu pasižiūrėjo į mane. – Pirmą kartą savarankiškai
išėjo. Senjore... aš jūsų prašau. Jiems visiems nukirs dešinę ranką ir kairę
koją, o man dar už krovinį reikės grąžinti pinigus! Senjore! Mano šeima jus per
amžius šlovins! Aš atsilyginsiu...
Ot tai velniava! Iki lankininkų
liko kokios septynios dešimtys žingsnių ir jie kaip tik turi praeiti šalimais.
O jei koks arklys suprunkš? Pastebės mus... kaip Dievą myliu – pastebės! Po
galais. Na kas per šūdas, kad aš net Pirėnus negaliu ramiai praeiti, vis kur
nors įsilepinu... Ir dar visi šarvai ryšuliuose...
- Tu man būsi skolingas, Pedro! –
piltai pareiškiau ir ėmiausi arbaleto suktuvo. – Pasiruoškite, pagal mano
komandą. Iš pradžių šaunam, o jau po to kalavijais.
Oj, kaip tu man būsi skolingas,
Pedrito...
Na va kodėl aš taip nusprendžiau?
Išgelbėti vedlio sūnų? Kažin... Kas man rūpi, kas ten su juo nus... Arba
paprasčiausiai pabijojau, jog lankininkai mus aptiks ir nusprendžiau juos
aplenkti? Tiesą sakant nežinau... Gal vistik antras variantas... Jokios
užuojautos kontrabandistams aš nejaučiau. Tai gal ir keista žmogui iš dvidešimt
pirmo amžiaus, bet visiškai normalu penkiolikto šimtmečio kavalieriui. Tai kas
aš daugiau dabar toks?
Debiliškos mintys! Reikia greičiau
atsikratyti tos dvidešimt pirmo amžiaus civilizacijos plutos – jausiuosi kur
kas patogiau.
Lankininkų būrys artėjo. Aš
nusižiūrėjau virtinės priekyje einantį barzdočių ir prisitaikiau į krūtinę.
Šarvas odinis. Strėlė turėtų mušti kiaurai ir net neužstrigti.
Baskas, šnabždėdamas kažkokią
maldelę taip pat nusitaikė iš savo šaudyklės.
Tukas nuslinko už artimiausio
riedulio ir ką jis ten veikė, nemačiau.
Sulaukiau, kol būrys priartės, ir,
kai iki mūsų liko kokia dešimtis metrų, aš nuspaudžiau nuleistuką ir užrėkiau:
- Pirmyn!
Priekyje ėjęs barzdočius krito su
strėle krūtinėje. Pataikiau kur taikiausi.
Baskas numušė antrąjį įsodinęs
strėlę jam į kaklą.
Į ką pataikė Tukas, aš nespėjau
pamatyti, nes lėkiau su espada ir bakleriu. Skydas, laimei buvo prikabintas
prie balno ir jo traukti iš ryšulių nereikėjo.
Lankininkai nesutriko ir panikos
nesimatė, bet aš spėjau pribėgti kaip tik, kai jie įtempė lankus. Šūvius
sutikau ištiesęs espadą ir iš visų jėgų šokdamas į priekį.
Vėjelio gūsis, užkabinti plaukai...
švilptelėjo prie pat smilkinio, bet espados smaigalys su lengvu trekštelėjimu
perdūrė pilvą žemaūgiui stipruoliui, kuris nustebęs išpūtė akis ir rėkdamas atidarė
srėbtuvę. Spyriu numušiau jį į šoną, bet kadangi jis karštligiškai bandė
traukti strėlę, prišokęs baklerio smaigaliu tvojau į jo veidą. Pataikiau į akį.
Susipurčiau nuo riksmo ir sukdamasis
spėjau išvengti trečiojo lankininko ašmenų.
Barzdočius iš inercijos susverdėjo,
bet nenuvirto ir akimirksniu apsisuko priešais save laikydamas kalaviją.
Pasinaudojęs tuo, kad jis buvo per kokius tris metrus ir iš karto pulti
negalės, pavedžiojau akimis į aplinkui.
Tukas pagautas azarto ir mojuodamas
koviniu dalgiu, spaudė iš karto du priešininkus neleisdamas jiems pulti ir
versdamas tik bukai gintis.
Baskas tuo metu spaudė savo
priešininką prie žemės ir badė nepastebėdamas, kad kitas lankininkas į jį
taikosi šauti. Velnias!
-Po galais… - vos spėjau atmušti
mane karingai rėkiančio ir puolančiojo kalaviją ir kirtau jam per kojas.
Įsitikinęs, kad galiu atsitraukti,
nes koją beveik nukirtau žemiau kelio, nubėgau link basko su siaubu
suprasdamas, kad jau vėlu – vedlys gavo strėlę į nugarą ir nesėkmingai bandė
pakilti ant kojų.
- Blyn, blyn... – Per daug
nežiūrėdamas atsimušiau nuo šaulio, kuris sužeidė baską, įvariau jam į šoną
baklerio smaigą ir pribaigiau skersu smūgiu į galvą.
- Kentėk, Pedro, kentėk... – Su
prasikasimais žvyre, nulėkiau link Tuko.
Škotas jau nukalė vieną iš
priešininkų, bet likęs pasirodo, buvo visai kietu riešutėliu ir su mano
eskudero kovėsi beveik lygiomis. Net įsigudrino atakuoti...
- Aš pats!.. – akies krašteliu
pamatęs kad artinuosi, nuskriaustojo balsu šūktelėjo tukas.
- Na pats, tai pats... – Aš
apsisukau ir apmečiau akimis kovos lauką.
Šaulys gavęs mano strėlę į krūtinę
buvo dar gyvas. Leido kruvinus burbulus ir bandė kažkur šliaužti. Tai neilgam.
Strėlės galas išlindo per nugarą.
Tas, kuris gavęs baklerio smaigu į
akį, gulėjo ant pilvo ir nekrutėjo.
Vyras su permuštu pilvu spurdėjo
vis susiriesdamas ir išsitiesdamas.
Lankininkas su perkirsta koja
sėdėjo prisiglaudęs prie riedulio, spaudė žaizdą ir dusliai kaukė...
Viskas aišku... Atsiprašau,
broleliai. Nieko asmeniško – tiesiog šiandien ne jūsų diena.
Praeidamas ir be kažkokių jausmų,
tiesiog pirmajam kirstelėjau per sprandą, antrajam dūriau tarp menčių.
Štai taip... Jau ir nešlykštu
žmones žudyti. Įsigyvenau, šlykštynė toks, į aplinką. Nors kaip aš pats save
šlykštyne galiu vadinti? Normalus penkiolikto amžiaus kabaljero. Su aiškiu
principu: nepavojingas priešas – miręs priešas. Viskas savo epochos rėmuose ir
nėr čia ko savęs niekinti...
Už nugaros pasigirdo priešmirtinis
klyksmas, kurį pertraukė krenkšintis burbuliavimas. Ne škoto – kito. Vadinasi
viskas gerai.
- Šūdas... – keiktelėjau pamatęs,
kad abu kontrabandistai guli be jokio judesio ant akmenų. Vienas su strėle
įvaryta iki pat plunksnų, o kitas su galvos kirstine žaizda iš kurios
pulsuodamas tekėjo kraujas.
O kur bernas? Velnias! Velnias! Ir
tas! Vaikinas gulėjo užsikniaubęs, o per nugarą ir šoną plaukė vis didėjanti
kraujo dėmė. Vadinasi išgamos pirmiausiai pribaigė belaisvius , o tik po to
susiėmė su mumis? Bet kaip jie taip spėjo?
Nesvarbu, vis tiek jau nesvarbu...
Prisėdau greta vedlio ir padėjau
jam atsigulti ant šono. Tapo aišku, kad baskas neišgyvens. Strėlė pataikė tarp
menčių ir per pusę savo ilgio išlindo krūtinėje. Iš vedlio burnos nesustodamas
sruvo kraujas.
- mes juos visus užmušėme, bet... –
Norėjau pasakyti, kad jo sūnus miręs, bet kažkaip nutilau.
- Aš... aš jau žinau... – sušvokštė
baskas. – Bet mes nors pabandėme, jūsų mylista, tiesa?
- Tiesa.
- Ačiū... – sušnabždėjo vedlys. –
Eikite griežtai link uolos su dviem galvom. Vienos dienos kelias. Ji visą laiką
matoma. O toliau Andora... Nusileidimas gera, takų daug, eikite apačion ir
neapsiriksite. O dabar duokite man vyno ir mano kalaviją...
Įdėjau į jo šąlančias rankas
kalaviją ir nusiunčiau Tuką gertuvės.
Baskas sugebėjo porą kartų
gurkštelti, užsikosėti ir susipurtęs konvulsijoje mirė šnabždėdamas:
-Euskara ta Batasuna!
- Ką jis pasakė, monsinjore –
niūriai pasidomėjo Tukas.
- Kažką apie baskus ir jų sąjungą
ar tai jų vienybę.
- Tai aš jo sūnų nukirtau... –
staiga burbtelėjo Tukas. – Vaikinukas pabandė bėgti, šoktelėjo ir pats po
smūgiu palindo. Aš jau nebegalėjau dalgio sustabdyti, na ir šitie jau puolė...
Netgi taip... Ir ką gi tokiais
atvejais sako?
- Pirmiausiai tai tu jį gelbėjai.
Nesigriaužk... Viešpats davė, Viešpats ir pasiėmė. Einam, reikia lavonus nuo
skardžio nustumti ir Pedro su sūnumi krikščioniškai palaidoti. Maldos už
mirusius dar neužmiršai?
- Žinoma, kad ne. Kaip galima, jūsų
mylista? – susirūpinimas nuo škoto nulėkė kaip rūkas. – Mulus pasiimsime? Na
ir jų krovinį apžiūrėti reikia ir kapsus nuo žuvusiųjų nupjaustyti...
Žodžiu – Tukas. Ką čia dar ir
bepasakysi?
2016-06-08
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą