"Armanjako šalis. Bastardas". XV skyrius. 2016-05-

XV skyrius

 

Atsipeikėjau nuo lengvo, veidą gaivinančio vėjelio...

- Kas per... – Atidariau akis ir prieš save pamačiau mielą mergaitę su kepuraite, kuri man mojavo vėduokle. Atmintis sakė, kad aš ją jau kažkur mačiau... valdovės damuazelė, atrodo...

- Oj... – pamačiusi, kad atmerkiau akis, mergina aiktelėjo ir pašokusi nėrė iš kambario.

Kas per velnias, po galais? Pro atidarytą langelį švietė saulė, o badėmės tai beveik naktį... Tai kiek gi aš čia be sąmonės prasivoliojau?

Apsidairiau...

Guliu ant plačios lovos vienai viduramžiškomis apatinėmis, žemiau kelių, trumpikėmis...

Koja tampriai sutvarstyta švariais, lininiais tvarsčiais...

Kaip ir visai neskauda...

Kambarys nedidelis, šviesus. Langas atvertas plačiai iki galo. Apstatymas turtingas, baldai iš riešutmedžio, medžioklės ir kovų vaizdais šilku išsiuvinėtos sienų užuolaidos. Ant žemo staliuko su liūto letenų formos kojelėmis, inkrustuoto perlamutru, stovi... Na taip, stovi. Kvepia skaniai, vis dar karštas, kad net dar garuoja, bet kas tai – negaliu įžiūrėti. Uždengta dangčiais ir servetėlėmis. Greta išdidžiai stovi talpus sidabrinis ąsotis su vynu ir dideli sidabro bokalai.

Netikėtai pajutau laukinį alkį ir troškulį.

Atsargiai, stengdamasis neužgauti kojos, pasislinkau link stalelio ir numečiau servetėlę...

- O-o-o... – Aš čia pat nuplėšiau keptos žąsies šlaunį ir atsikandau gerą kąsnį.

Gerai perkepė ir prieskonių nepagailėjo. Ir vėl marinuotos spanguolės. Iš kur ji pas juos? Ne kitaip, kaip norvegai laivais atveža. Kliukstelėjau į bokalą vyno ir gurkštelėjau... „Neįtikėtinai nuostabu“, kaip sakydavo mano senelė. Geras vynas: tirštas, raudonas kaip kraujas ir gerai išlaikytas.

- Velnias... – Visai užmiršau. Kur Tukas ir kas su juo? Aš čia ėdu, o vaikis ten kažkur užsilenkti baigia...

- Atpažįstu Armanjaką! – Į kambarį energingai įėjo baronas Roberas de Balzamonas. – Tik atsipeikėjo ir iš kart už valgio.

- Na taip, mes, Armanjakai, tokie. Roberai, kas su mano eskudero? – Aš pripildžiau antrąjį bokalą ir įdaviau senešaliui į rankas.

- O kas su juo bus? – Baronas visai nesikuklindamas, su traškesiu atplėšė antrą žąsies šlaunį ir su ja atidavė pagarbą. – Škotų galvos stiprios, kaip akmuo. Maestro Pare prisiuvo jam odą ant kaktos ir viskas. Tiesa, jis ilgai nesiryžo to daryti. Sakė, kad jūs, Žanai, pyksite.

- Aš jaudinausi, kad jam pritruks gabumų. Tai vadinasi su Viljamu viskas gerai?

- Netgi puiku. Tik ką pas jį lankiausi. Suvalgė kaplūną, pusę galvos sūrio, dubenį žieminių kriaušių ir dabar skersuoja į tarnaitę.

Maestro Pare sako, kad karščio nėra ir vakare jau galės keltis. – Baronas gelsvais, bet stipriais dantimis sugriebė žąsies šlaunį ir greit numetė pliką kauliuką ant padėklo.

- Na, tai už tai ir išgerkim, Roberai. – Savo bokalu stuktelėjau į jo bokalą. – A, visai pamiršau, o kaip d‘Aiju?

- Žanai... – Senešalis vyptelėjo ir pasižiūrėjo į mane, - jūs net neįsivaizduojate, kokią nuostabą sukėlėte. D‘Aiju – geriausiai įvaldęs espados ir dagos stilių, kokį tik teko regėti. O mačiau, patikėkit, daug puikių kovotojų. Baronas netgi buvo lygus Ponsui; bent jau nenusileisdavo, tai jau tikrai.

- Jis gyvas?

- Kol kas, taip. Mes jau galvojome, kad jis jau atiduos sielą Dievui, bet naktį, ne kitaip, kaip su Viešpats palaiminimu, jis išgyveno, tad galimybė pasveikti liko. – Senešalis persižegnojo ir liūdnai į mane pasižiūrėjo. – Nepritariu aš tai jūsų dvikovai. Šarlis – kilnus kabaljero, nors, tiesa, karštakošis...

- Dievas mato, Roberai – aš to nenorėjau. Priežastį pats, be jokio pagrindo jis prisigalvojo. Ir ji neverta net supuvusio kiaušinio.

- Aš numanau... – Senešalis vėl pripildė bokalus. – Bet kokiu atveju, viskas jau įvyko ir gailėtis nėra ko. Gerkit vyną, jūs netekote daug kraujo, o vynas tai pats kraujas. Beje, jis iš mano vynuogynų.

- Nuostabi vynuogė, barone. Aš manu, į kelionę mielai jo pas jus nupirksiu, - kilstelėjau bokalą. – Bet kaip aš atsidūriau čia? Kodėl ne pas save?

- O-o-o!... – šūktelėjo senešalis. – Jūs tikras laimės kūdikis, Žanai. Jūsų sveikata susirūpino pati jos didenybė Magdalena...

- Na, štai!  - Į kambarį įgriuvo visas būrys moterų priešakyje su pačia našlaujančia Vianos, Bearno ir Andoros princese. – Užtenka man tik truputį nusisukti, o ligonis jau pažeidžia rėžimą! Kas įsakė atnešti vikontui tokį ligoniui sunkų maistą?

Magdalena klausė griežtai žiūrėdama į senešalį.

- Jūsų didenybe! – De Balzamonas nusilenkė. – Tai aš. Teisingai manydamas, kad vikontas pabus visiškai alkanas, ryžausi tokiam žingsniui. Atgauti jėgoms - nėra nieko geriau už gerą gabalą keptos mėsos ir bokalą gero vyno.

- Tai čia jums, vyrams, taip atrodo. – Magdalena rūstumą iškeitė į malonę. – Aš nepykstu, Roberai. Bet dabar palikite mus, vikontą reikia pertvarstyti.

- Aš išeinu, jūsų didenybe. – Baronas nusilenkė ir šelmiškai man mirktelėjęs dingo iš kambario.

Moterys ėmėsi audringos veiklos. Pradžiai ant manęs, puritoniškai pridengdamos nuogybę, užmetė antklodę. Po to iš dešinės apsireiškė ta pati mergina, kurią aš pamačiau atsipeikėjęs, ir ji vėl ėmė mojuoti vėduokle. Iš kairės atsisėdo vyresnė dama su giliu dubeniu, nuo kurio kilo garas, ir ėmėsi buljonu mane maitinti iš šaukštelio. Buljonas buvo skanus, reikia pažymėti, ir su nepažįstamais, priduodančiais pikantišką skonį, man prieskoniais.

Kita dama – griežtais juodais aprėdais ir aklina kepuraite, aiškių arabiškų bruožų, ant kėdutės pastatė dubenį su karštu vandeniu ir ėmėsi atsargiai nuiminėti tvarsčius.

Magdalena, didingai sėdėdama venecijietiškame krėsle, viskam vadovavo.
- Atsargiau, atsargiau... Iš pradžių pridžiūvusius tvarsčius atmirkykite... – įsakė ir išdidžiai pasuko galvą į mane. – Aš rūstauju, vikonte!

- Kuo gi aš iššaukiau jūsų nemalonę, jūsų karališkoji šviesybe?

- Jūs žinote kuom! – Magdalena nutaisė griežtą veidą. – Kodėl jūs kovėtės dvikovoje?

- Deja, jūsų karališkoji didenybe, vyrams kai kada reikia daryti gausybę kvailų dalykų.

- Be jokios abejonės; bet vis tik, kokia dvikovos priežastis?

Na, taip... nežino ji... viską kuo puikiausiai žino ir supranta. Du babuinai dėl patelės susipjovė.

Nutaisiau kaltą veidą ir nuolankiai pareiškiau:

- Matavomės kieno ilg... žodžiu, susiginčijome dėl vieno eiliuoto rondo ilgio (v.p.: poezijoje pastovus kelių posmų derinys).

- Na ir kieno pasirodė ilgesnis... rondo? – Magdalena išoriškai išsaugojo rimtybę, bet akyse jau šokinėjo velniukai.

- Maniškis, jūsų karališkoji didenybe, - nutaisiau liūdną veidą, - labai gailiuosi. Bet kaip jaučiasi baronas d‘Aiju? Jis šlovingai kovėsi ir aš laimėjau tik dėka atsitiktinumo.

- Maestro Pare siūlė jį išgelbėti nuo bereikalingų kančių. – Magdalena abejingai gūžtelėjo pečiais. – Bet.laimei, Medina ėmėsi jį gyditi ir tvirtina, kad yra vilčių jog pasveiks.

- Visame kame Dievo apvaizda, geležtis nepataikė į kepenis, - patvirtino arabė ir atsargiai nuėmė oaskutinį tvarsčių sluoksnį, - bet žaizda siaubinga. Tuos flabergus reikia uždrausti – sutvertas velniui pašnabždėjus.

Praleidęs pro ausis šią triadą, pats pagalvojau, jog labai gerai, kad ji ne europietė. Yra vilties, kad išgys. Geriau, aišku, kad būtų žydė, bet tiks ir saracėnė. Beveik jokio skirtumo. Ir tie, ir anie, per visą galvą ir net daugiau, medicinos moksle lenkia europiečius.

- Na, kaip ten, Medina? – Princesė pakilo nuo krėslo ir pasilenkė virš manęs.

O-o... kaip dieviškai ji kvepia...

Stengdamasis nežiūrėti į valdovės iš po korseto pūpsančią krūtinę, sužvairavau į koją ir pamačiau, kad žaizda kiek kraujuoja, bet bendrai paėmus, atrodo beveik gerai. Svarbiausia, kad neištinusi ir nesimato uždegimo.

- Viskas gerai, mano ponia. – Moteris atsargiai spustelėjo žaizdos kraštelisu. – geležtis nesuplėšė raumenų, o praėjo tarp jų. Uždegimo nėra. Uždėsiu balzamą ir lengvai sutvarstysiu. Ir su dievo palaiminimu, ponas greit pasveiks.

- Tai gerai. – Magdalena patenkinta linktelėjo.

- Jūsų didenybe, o kaip ten Fransua? – atsargiai uždaviau mane neraminantį klausimą.

- Aš nusprendžiau jus nubausti, vikonte! – Valdovė grakščiu judesiu atsisėdo į krėslą. – Pažas liks pas mane. Patikėkite, jam taip bus geriau.

- O jis pats ar sutinka?

- Žinoma, bet bijo pasirodyti jūsų akyse, - įtikinančiai pareiškė Magdalena. – Ir teisingai, o tai dar neduok Dieve jį prikulsite. Bet nesijaudinkite, aš įsakysiu jam jus aplankyti.

         Po velnių... Vis tik pasisavino pažą. Na ir Dievai jo nematė... Gal vaikinukui su ja iš tikro bus geriau. Bet kokios tarnybos – ne jo arkliukas. Tiek to, užmirštam...

Arabė vikriai ir greitai sutvarkė žaizdą, išplovė aštriai kvepiančiu skysčiu, užtepė balzamą ir sutvarstė. Naujais tvarsčiais... o tai jau netgi nuostabu.
Kai tik arabė baigė, visos damos, išsinešdamos su savimi ir nebaigtą valgyti žąsį su vynu, išgaravo. Vietoj to paliko sidrą, žieminių obuolių ir, nurodžiusios gerti kuo dažniau, dar kažkokį prieskoniais kvepiantį gėrimą.
Na-a taip... pačios gerkite. Man ir sidras bus gerai.
Magdalena išeidama mestelėjo labai jau daugiareikšmį žvilgsnį. Tiesa, ką jis galėjo reikšti, aš taip ir nesupratau. Norėtųsi, jog būtent tai, ko vyliausi.
Ties, liūdėjau tai aš neilgai. Atsivilko Tukas su sutvarstyta kakta ir nežinia kodėl sutinusia kaip bulvė nosimi. Į karstą ir gražesnius deda, bet laikėsi žvaliai. Praktiškas škotas nežinia kokiu būdu surado naujų draugų ar draugių, o greičiausiai tai suviliojo kokią tarnaitę, virtuvėje, tad dėka šių ryšių atitysė didelį padėklą įvairios rūkytos ir pjaustytos mėsos, sūrio, visokių dešrų ir dar ąsotį sidro.
Aš jam pranešiau, kad netekome Fransua. Škotas gana stipriai nuliūdo ir šio liūdesio fone mes surijome pusę padėklo ir pribaigėme ąsotį sidro. O po to išvijau jį į arklides patikrinti mūsų arklių. Jei jau atsikėlei, tai ko čia be reikalo šliaužioti?
Apimtas liūdesio, tiesiog automatiškai, paėmiau arabės paliktą bokalą ir gurkštelėjau. Na ir nepasakyčiau, kad bjauru: kartoka, rūgštoka ir sūroka. Bet bjaurybė... Po šios bjaurybės beveik akimirksniu išsijungiau ir kietai, be jokių sapnų, pramiegojau iki vėlyvo vakaro. Vienok, puikiai pailsėjau.
Mane pažadino kardinolas Pjeras de Fua. Šis šventikas vos atsivilkę, beveik be jokios įžangos, iš karto ėmėsi mane verbuoti... taip-taip... būtent verbuoti, nes kitaip to nepavadinsi, kai man už paslaugas pasiūlė turtingą vyskupiją. Tik štai, kokių paslaugų jis iš manęs norėjo, tai taip iki galo ir nesupratau, bet jo žodžiais tariant, jis apsiėmė tarpininkauti sprendžiant mano ir Lui Voro nesutarimus, tačiau mainais aš turiu atsisakyti pasaulietinio gyvenimo. Kam to reikia pačiam kardinolui – taip ir likau nesužinojęs. Aš sutikau pagalvoti ir, atsikalbėjęs tuom, kad dar blogai jaučiuosi, nusiploviau nuo skubaus atsakymo į tokį viliojantį pasiūlymą. Kardinolas pradžiugo ir dingo. Štai ir galvok po to, kas šioje grafystėje didesnis Voro šalininkas. Pati Magdalena ar amžinątilsį Žanos brolis.

Pabandžiau snustelti, bet neišėjo.

Svečiuosna, kartu su maestro Ponsu, vėl užsuko baronas de Balzamonas. Ispanas paliudijo, kad Šarlis d‘Aiju – geriausiai įvaldęs espadą ir dagą visame Langedoke ir dar priedo Gijenoj, kavalierius, na žinoma išskyrus patį Ponsą ir dabar jau mane, kuris jį taip nuostabiai perdūrė ir praktiškai įvykdė milžinišką žygdarbį. Tik suspėjome išpilstyti vyną, - kai vėl apsireiškė Magdalena ir visus mano sugėrovus išvaikė su nepasitenkinimo gaidele balse.

Atėjo šį kartą beveik be palydos, tik su Medina ir galingo stoto tarnaite, kurią tuoj pat išstatė už durų, kad niekas netrukdytų.

- Mane liūdina jūsų elgesys, Žanai! – pareiškė ir prisėdo į krėslą.

- Aš pasitaisysiu, jūsų karališkoji didenybe. – Aš visai atvirai gėrėjausi valdove.

Magdalena atsisėdo prieš langą ir besileidžianti saulė jos nuostabius plaukus nudažė fantastiško atspalvio ugnimi. Atrodė, kad virš jos galvos prasiskleidė angeliškas nimbas, kaip kokioj ikonoj. Princesė nebuvo užsidėjusi jokios kepuraitės, o tik užsimetusi permatomą ir besvorį šalį, suimtą karališkuoju lankeliu ir tai jai ne tik tiko, bet ir nenusakomai ją jaunino. Atrodė, jog prieš mane visai jaunutė mergina.

- Kodėl jūs nenorite vykdyti mano nurodymų, kad greičiau pasveiktumėte? – kaprizingai pasiteiravo ir pasilenkusi pravedė nosine man per katą, tarsi valytų prakaitą, kurio iš tiesų net nebuvo. Mane užgožė našlaičių ir švaraus, sveikos moters kūno, kvapas.

- Vykdysiu... – atsakiau nuo jaudulio pridususiu balsu.

- Pažadate? – Magdalena kerinčiai nusišypsojo ir pervedė ranka per mano plaukus.

- Viską, ko tik pageidausite.

- Aš atsiminsiu. – Valdovė plastiškai, kaip tikra katė, atsistojo ir priėjo prie lango ir

staigiai apsisuko ir pasiteiravo arabės: - Tu baigei, Medina?

- Taip mano ponia.  – Arabė baigė tvarstyti ir nusilenkė. – su ponu viskas tvarkoje.

- Lauk manęs už durų, - įsakmiai paliepė.

Palaukė, kol arabė išėjo ir prisėdo ant lovos krašto. Sekundę patylėjo mane nužiūrinėdama ir paklausė:

- Jūs, Žanai, kovėtės su d‘Aiju dėl manęs?

- Ne dėl jūsų, jūsų karališkoji didenybe... – bijodamas leptelti kokią nesąmonę, padariau nedidelę pauzę, - o už jus.

Magdalena kažkaip giliai atsiduso, pervedė ranka per mano krūtinę, o po to netikėtai pasilenkė ir įsisiurbė lūpomis giliame bučinyje. Vos spėjau atsakyti, kai ji pašoko ir nė žodžio netarusi išlėkė iš kambario.

- Kad kur kokį biesą šikantį sutrauktų, - garsiai nusikeikiau ir vos nepašokau nuo lovos.

Laiku susisgribau, prisipyliau vyno ir vienu mostelėjimu išgėriau. Kokia moteris!.. Barbariso skonis ant lūpų po bučinio net dabar dar stovi. Bus mano, teisėtas trofėjus! Iš nusiminimo ir bejėgiškumo ką nors padaryti, vėl čiupau gydomąjį gėralą ir išmaukęs nusmigau.

Pabudau nuo žvakės šviesos. Atvėriau akis ir ranka siektelėjau durklo po pagalve, ir čia pat sustingau...

Laikydama rankose žvakidę, šalia lovos, permatomais ilgais naktiniais, stovėjo Magdalena. Moteris pastatė žvakidę ant stalo, atsargiai žengtelėjo į priekį, prisėdo antį lovos ir prisiglaudė.

Atsargiai, po besvoriais šilkais jausdamas esantį tamprų ir karštą kūną, apkabinau. Pervedžiau ranka per jos dubenį ir šlaunis, ir neištardamas nė žodžio, vos liesdamas jos lūpas, pabučiavau. Po dar kartą, bet jau stipriau.

Valdovė įsisiurbė savo lūpomis ir skaudžiai krimstelėjo man lūpą...

- Žanai... aš darau labai nedovanotinus dalykus... – šniurkštelėjo.

- Bet la-a-a-bai teisingus... – stengdamasis neužgauti sužeistos kojos, ją perverčiau.

- Stok... palauk... tavo žaizda... tau negalima judintis... – Valdovė mane atstūmė ir po to pati prisiglaudė visu kūnu.

- O aš čia ir nė prie ko... – Pasiklydęs jos šilkuose, pagaliau sugebėjau apnuoginti jos pilvuką, kuris žvakės šviesoje atrodė, kaip rožinis marmuras. – Tu daug ko nežinai... tu judėsi.

Nakties tyloje tylus barbenimas į duris atsirodė, kaip perkūno griausmas.

- Jūsų didenybe... Jūsų didenybe... – už durų sušnibždėjo moteriškas balsas.

- Kas per velns?! – visiškai ne juokais  įniršęs amtelėjau pilnu balsu.

Jėrgau! Šventa tu rūpuže – pačioje įdomiausioje vietoje!

- Palauk... – Magdalena uždengė ranka man burną ir po to metėsi link durų. – Iveta, kas atsitiko?

- Jūsų didenybe! Į dvarą atvyko jūsų karališkojo brolio pasiuntiniai. Su jais dvi žandarų vėliavos (v.p.: šiuo atveju, tai yra du riteriai su tiesiogiai juos aptarnaujančiu ir jiems paklūstančiu personalu – pažais, ginklanešiais, tarnais, pagalbininkais ar lankininkais, pavyzdžiui, 1445 Karolio VII „vėliava“ - vienas riteris, pažas (skaičiuojamas artimiausias, nes būdavo net keli), ginklanešys (turima galvoje vyriausiąjį, nes buvo daugiau, o jie neskaičiuojami), porą lankininkų ir tarnas (vėl gi skaičiuojamas vyriausias, nes kiti neskaičiuojami)) ir trys dešimtys laisvųjų lankininkų, - išgąstingai sušnabždėjo už durų.

Man nematomos tarnaitės žodžiai išnešė smegenis ne blogiau, kaip atominės bombos sprogimas.

Šakės! Pačios tikriausios šakės! Su permušta koja, neturiu jokių šansų. Nebent...

- Lauk! – Magdalena nervingai įsakė tarnaitei ir grįžo į lovą. Karštais prisiglaudė, po to atšlijo ir liūdnai pasižiūrėjo. – Aš juk sakiau... Ne likimas man mylėti ir būti mylimai. Tu matyt galvoji, kad aš juos iškviečiau?

- Ne. Jie paprasčiausiai taip greit nebūtų spėję pasirodyti.

- Jie ir nespėjo. Tai kiti. – Valdovė nubraukė ašarą nuo akių kraštelių. – Bet... bet aš išsiunčiau laišką Lui. Dar pačią pirmąją dieną. Prašiau patarimo, kaip su tavimi elgtis... Ir antrą laišką paskui su parašymu dėl tavo amnestijos. Aš... aš tik vėliau supratau, kad esi man reikalingas.

- Magdalena, ką ruošiesi daryti? – uždaviau šiuo metu vienintelį mane kamavusį klausimą. Visa kita, tai tik lyrika. Ji, ne ji, koks skirtumas. Nešt kudašių reikia. Ir kaip galint greičiau.

- Aš tavęs neišduosiu. Niekada... – princesė verkė. – Tu mano... Aš tavęs taip ilgai laukiau...

- Magdalena... – švelniai paglosčiau jos plaukus ir pabučiavęs į akies kraštelį pajutau sūrią ašarą. – Aš tavo visiems laikams aš grįšiu. Anksčiau ar vėliau.

- Prižadėk!

- Prisiekiu savo garbe, kad tu mano širdyje liksi amžinai, - pasakiau kaip galint įtikimiau.

Su moterų jausmais, juo labiau su princesių, ypač mano padėtyje, juokus varinėti... neverta. Na ir nemeluoju. Liks ji mano širdyje. Aš savo moterų niekada nepamirštu. Nė vienos. Net prostitučių, ne tai, kad grafienių ir valdovių...

- Tu išvyksi. Nedelsiant. Tave iš miesto išveš paslapčiomis. Vyk į Aregoną ar Kastiliją... Svarbiausia, nelabai toli. Lik čia, nes ateis žmonės, kurie tau pagelbės susiruošti. Pasitikėk... – Magdalena metėsi man ant kaklo ir sudrėkinusi veidą ašaromis, karštai pabučiavo. – Svarbiausia išvažiuoti, kol brolio žmonės nesužinojo, kad tu čia. Nors įtariu, kad jie jau ryte žinos apie tave.

- Turėsi nemalonumų?

- Aš? – Magdalena perklausė ir paniekinančiai sukrizeno. – Neužmiršk. Lui – mano tikras brolis ir jis turi didelius planus dėl mano Pranciškaus santuokos su jo dukterimi Ana. Jis viską dabar atleis. Bet žmonėms tau rodytis nevertėtų. Pagal mano versiją, bastardas skubiai išvyko dar šią naktį. Ir gera dešimtis žmonių galės tai ant kryžiaus prisiekti.

- O kaip aš paliksiu pilį?

   - Dar nežinau.  Bet sugalvosiu... – Valdovė dar kartą prisiglaudė ir pakilusi išbėgo iš kambario.

Štai taip. Įvykiai taip greitai ritasi, kad net nespėji jų normaliai įsisavinti. Kur ten ką nors planuoti?  Neprognozuojama. Bet tokia įvykių raida man net gal būt labiau patinka. Jokių meilės intrigėlių, snargliavimosi ir šniurkštimo. Greičiau papulsiu į Aragoną – greičiau pradėsiu veikti prieš Vorą.

Nors prisipažįstu... planą dėl Fua dvariškių nustatymą prieš Lui – sužlugdžiau. Tiksliau, Magdalena jį savo naudai puikiausiai peržaidė.

Pabandžiau atsikelti nuo lovos remdamasis sveika koja... Pakilau, bet pabandymus vaikščioti be ramentų, galiu pamiršti mažiausiai savaitei, jei ne daugiau. Vertikalioje padėtyje koja pradėjo pulsuoti su žvėrišku skausmu. Prakeiktas baronas! Nors... nors tegu gyvena ir sveikai maitinasi, taip sakant. Lygiavertis kovotojas. O šiaip... o šiaip tai kas be nuodėmės?

Tikiuosi, kad nors raitas balne galėsiu judėti.

Pasigirdo lengvas beldimas į duris ir tuoj pat, be leidimo, į kambarį įbėgo jaunutė, labai simpatiška mažytė mergaičiukė. Menką sekundės dalį pamindžiukavo ir, vos aukštielnikai neparversdama, iš įsibėgėjimo puolė man ant kaklo ir nuliejo mane savo ašaromis...
- Monsinjore... – sušniurkštė ir paslėpė veidą mano petyje.

- Pala... – vos atitraukiau ją nuo savęs. – Koks dar monsinjoras?.. Ką čia tauzyji?

Mergelikė nubraukė ašaras ir kaltai į mane pažiūrėjo savo milžiniškomis mėlynomis akimis.

Na gi daili mergaičiukė. Netgi graži. Taisyklingi veido bruožai, lengvai platėjantys skruostai ir tamsoka oda., taisyklinga burna su putniomis gražiomis lūpomis. Plaukai iš po kepuraitės lindo banguti ir juodi kaip varnos plunksna...

Ką-ą-ą?!

- Fransua! Šikniau! – ištiesiau ranką norėdamas pagauti netikšą pažą už ausies, bet grybštelėjau tik orą.

Mergaitė akimirksniu išsisuko ir atšokusi prisėdo reveranse.

- Francuaza de Samatan, jūsų mylista, našlaujančios Vianos, Bearno ir Andoros princesės damuazelė, - prisistatė pažas.

- Ot tai niekšelis... niekšelė. Kaip tu... tu... – aš net žado netekau.

Išdūrė vis tik netikša berniūkštis. Taigi įtariau, kad ne bernas, o merga. Įtariau. Tai vis škotas su savo giesme: „Vaikis... bernas...“!

Kelis kartus giliai atsikvėpiau ir prisiverčiau nusiraminti. Kitą vertus juk nieko čia tokio baisaus ir neįvyko. Na, išdūrė, tai išdūrė. Moteriška giminė visa tokia. Jose tokie juokeliai slypi jų prigimtyje.

Įsakiau:

- Įpilk man sidro ir pasakok.

Viskas įvyko taip kaip aš ir numaniau. Visas šitas Francuazos kaukių balius buvo ne iš gero, o būtinybė išgyvenant. Būdama mergaite, nors ir kilminga, ji nebūtų išgyvenusi. Nesuskaičiuojami išprievartavimai ir mirtis. Geriausiu atveju – vergovė ir viešnamis. Tai geriausiu atveju. Francuaza visa tai suprato ir po to kai Voro kariauna paėmė miestelį, po tėvų žūties, pasiryžo tam laikmečiui neregėtam dalykui – persirengė berniuku. Nežinia ko tikėdamasi. Bet sėkmingą loterijos bilietą tokiu būdu jai pavyko ištraukti.

Po to, kai ją ištempė Magdalenos damos, tęsti slėpynes, nebeliko prasmės. Moterų akys įžvalgios: tęsiant viskas galėjo virsti skandalu ir net pakenkti man. Išradinga mergaitė krito ant kelių prieš valdovę, viską papasakojo ir meldė tik vieno: nepasakoti man to jokiu būdu, nes aš nieko net nenumanau. Ši istorija visus sugraudino: aišku, kad mergaitė viską gerokai pagrąžino, tame tarpe persūdė ir mano žygdarbius ir savo nelaimes taip, kad visos damos ir Magdalena tame tarpe, tiesiog raudojo vienu balsu. Žodžiu po to buvo sumąstyta kombinacija, kaip iš manęs nusavinti pažą, o mergaičiukė buvo priimta į valdovės damuazeles ir dar gavo visokių malonybių.

Na ką čia ir bepasakysi? Protinga gražuolė. Pabrėžiant pirmąjį žodį, nes protas aiškiai lenkia jos grožį. Ką gi...

- O man ko nesakei? Neužmuščiau gi... – burbtelėjau gal labiau iš bjaurumo.

Iš tikro tai jau seniai nebepykau, o gal net kiek susigraudinau.

- Bijojau... – Fransuaza, kaip ir buvo pratusi, nusidažė kaip burokas. - Kam mane tardėt, net... net... marškinius liepėte nusiimti. Net dar dabar, kai prisimenu – verkiu.

- Palauk... – kiek sutrikęs nuo tokio pažo persivertimo, pertraukiau, - o tai?

Rankomis ore pavaizdavau du apvalumus vaizduodamas krūtis.

- A-a-a! – Fransuaza iš karto net pasikūkčiodama pradėjo bliauti. – Nėra dar pas mane kol kas, nėra!

- Na liaukis, būna ir taip. Dar bus, - keikdamas mintyse savo kvailumą, pasistengiau ją nuraminti.

Moterims skaudi tema. Jos mano, kad kuo didesnė krūtinė, tuo daugiau patinka vyrams.

- Tiesą? – šniurkštelėjo nosim Fransuaza.

- Tiesa-tiesa; ir iš vis, ne tai pas moteris svarbiausia. Tu man geriau pasakyk, kaip ten buvo su motušėle Pišota?

- Na... – Fransuaza kukliai nusišypsojo, - pinigų daviau, paaiškinau, kaip sugebėjau ir ji sutiko man padėti. Na ir ant lovos pašokinėjom.

- Cha... – tiesą sakant nežinojau ką ir bepasakyti.

- Monsinjore... – Fransuaza netikėtai prišoko ir nudegino mane bučiniu. – Ačiū. Jūs gers... ir jeigu... jeigu... Žodžiu aš visada jus prisiminiu ir... ir lauksiu!

- Baik jau... – Iš po pagalvės iššžvejojau kapšą ir išpyliau jau į delną dešimtį apskritimukų. – Laikyk, tai tavo kraičiui... na, arba kaip pati nuspręsi. Dovana nuo manęs ir Tuko...

Vėl ašaros ir bučiniai...

Velnias, tiesiog kažkoks nuotykių romanas, kuriame atlieku pagrindinį vaidmenį... o gal meilės? Oj, reik parišt su tais dalykais.

Nusiraminusi Fransuaza padėjo man apsirengti.

Atkūrė dar viena dama ir pranešė, kad damuazo Loganas jau viską žino ir ruošiasi. Ji atsivedė dvi tvirtas tarnaites ir atvilko ilgą ir turtingai padabintą skrynią.

Sušvilptos damos su pačia Magdalena priešakyje, sumanė labai puikų, jų nuomone, aišku, planą!

Po velnių...

Tiesiog vaizdelis neišpasakytas...

Diuma su savo išmone, tiesiog ilsisi ir nervingai rūko šone! Žodžiu – moterys! Ir vardas joms Echidna ( v.p.: gr. mitologijoje Echidna visų monstrų/pabaisų motina)!

Jei trumpai: ryte iš rūmų namo išvyksta ta pati našlaujanti Prejolos baronienė, su kuria aš taip ir nesuspėjau pašokti. Ji naudojosi besąlygišku Magdalenos pasitikėjimu, tad valdovė jai ir pavedė išgabenti skrynią, kurioje turėjau patylomis sėdėti, su kita manta. Tukas turėjo su visu mūsų gėriu prisijungti prie jos palydos. Nuvykusi pakankamą atstumą, baronienė turėjo mane paleisti.

Tiesą sakant tai ir visas planas.

Sumaištis kilo tiesiog grandiozinė. Pradžioje tai aš atsisakiau save žeminti tokiu nepriimtinu kavalieriui pabėgimo būdu, o damos ėmėsi mane įkalbinėti. Prie jų prisijungė ir arabė Medina, kuri atitempė gausybę mikstūrų, vaistų ir tepalų. Ji ėmė berti rytietiškus išsireiškimus ir istorinius pavyzdžius, įrodančius, kad skrynia, kaip pabėgimo priemonė, ne tokia jau bloga, o net būtina. Bent jau šiuo, konkrečiu atveju. Jos žodžiais tariant visi šachai, karaliai (v.p.: šiuo atveju gal turėtų būti arabiškas žodis „malik“- „malikas“, tačiau, skirtingai nuo neverčiamų titulų tokių kaip „šachas“, „emiras“ ar „sultonas“, „malik“ į kitas Europos ar Azijos kalbas dažniausiai verčiamas kaip „karalius“ ar „caras“) ir sultonai daugiau nieko neveikė, kaip tik keliavo tokiu egzotišku būdu.

Meluoja, aišku... bet, reikia pripažinti – įtikinamai.

Leidausi save įkalbėti, bet mainais įsiprašau vidun pasiimti butelį vyno ir savo arkebuzą.
Dangtis užsivožė ir aš siūbuodamas ir pilnoje tamsoje nežinia kur keliavau.

Gurkštelėjau... po to dar... O-o-o... užskersavo. Dar vyno... Ne iš baimės, o tik jauduliui numalšinti.

Prabėgo valanda. Kratymas visai pribaigė... Koją plėšė skausmas... Ir vynas baigėsi. Išmaukiau viską sausai. Pabarškinti ar ką?

- Vikonte, jūs laisvas... – dangtis pagaliau atsidarė ir aš pamačiau baronienę, kuri beviltiškai bandė sulaikyti juoką.

- Juokinga, ar ne? – burbtelėjau ir pabandžiau išlysti iš prakeiktos dėžės.

Beviltiška. Koją taip sukratė, kad ji buvo virtusi į vientisą pulsuojančio skausmo masę.

Piktai suriaumojau:

- Padėkit, gi, po galais...

Akimirksniu mane pagriebė trys galingi kariai, ištraukė, nunešė ir atsargiai paguldė ant patiesto kilimo.

Atsargiai masažuodamas šlaunį, apsidairiau.

Išilgai kelio judėjo keletas vežimų ir vežimaičių.

Šalia didžiausio vežimo, daugiau primenančio skrynią su ratais, nei istoriniuose kinuose matytas karietas, stovėjo linksmai besišypsodama baronienė. Nors, tą pačią sekundę iš vežimo jai buvo paduotas krėslas ir ji atsisėdo.

Šalia manęs pritūpė Tukas ir ištiesė gertuvę su vynu.

Aplink gurguolę išsibarstė arbaletininkai dėvintys geras puskirases ir apsiaustus su baronienės herbu. 

2016-06-01