Molinis puodelis garsiai tėškėsi į
sieną ir šukėmis subyrėjo ant grindų, o ant balintos sienos išplaukė didelė
siurrealistinė raudona dėmė. Malievičius, kad jį kur!
- Vyno... Geriausio vyno, kad jus
kur saracėnai iškruštų!.. – užstaugiau ir pagrabaliojau ant stalo ieškodamas,
ką čia dar tokio paleidus. Neradau ir spirtelėjau mirtinai nusitašiusį Tuką,
kuris miegoje pamerkęs galvą į dubenį, kuriame kažkada buvo dabar jau švariai
suvalgytas žąsinas.
- kelkis, broli Tukai. Kelkis,
sušiktas škote – tuoj vyno atneš.
Viešbučio šeimininkas, tamsus, iki
akių apaugęs barzda kastilietis, šnairuodamas į prieš mane ant stalo gulinčią
espadą ir sidabrinių monetų krūvelę, sustabdė link mūsų jau judančius du ne
špėtnus tarnus su vėzdais ir davė ženklą tarnaitei.
Mergina akimirksniu metėsi už
prekystalio ir atitempė ąsotį vyno ir naujus puodelius. Bet jau alavinius.
Tausoja šeimininko turtą.
Prisiliurlinau į puodelį vyno ir
vėl pastūmiau škotą, kuris vietoj atsakymo tik sumykė.
- Na ir velniop. Silpni tie škotai
kažkokie... Man daugiau liks... – Įsipyliau pusę puodelio į gerklę ir
atsirėmiau į krėslo atlošą.
Negirtėjau. Štai jau antra diena,
kaip negaliu nusitašyti. Niekaip negalėjau savyje pažaboti laukinio ir per
kraštus besiliejančio pykčio.
- Na kaip gi taip! – Atsivedėjau
mesti ir šį puodelį į sieną, bet persigalvojau, nes supratau, kad jokio efekto
nebus.
Na kaip gi taip?! Ir svarbiausia,
ko aš nublūdijau į tą sušiktą Aragoną?
Pusę Prancūzijos apkeliavau!
Anapilin nusiunčiau sušiktą krūvą
žmogeliukų!
Persiritau per tuos prakeitus
Pirėnus, praradau vedlį ir dar priedo visus nešulinius arklius!
Visą mėnesį sėdėjau šitoj skylėj,
kuri vadinama viešbučiu, sušiktos Saragosos
centre, laukdamas prakeikto
nevidono šikniaus Chuano audiencijos!
Ir ką?
- O gi nieko! – užrėkiau pats sau
ir į sieną paleidau iki pusės apgraužtą kaulelį.
Visiškai nieko. Kultūringai
pasiuntė šikučių daubon! Mandagiai! Subtiliai! Be jokios paaiškinamos
priežasties!
Ir, kad kur juos kokia rupūžė
iškruštų, pasiūlė tarnybą rūmuose! Karališkojo arklininko pareigas!
Po velnių! Arklininko! Man!
Armanjakui!
O po to įkišo dviejų šimtų frankų
pakišą, kad atšokčiau.
- Kabaljero! Leiskite su jumis
pasidalinti pora ąsotėlių vyno ir šiuo nuostabiu kaplūnu…
Pakėliau akis. Susiofokusavau
žvilgsnį ir prieš save pamačiau aukštą laibą, kokių trisdešimt penkerių
metų vyrą su ilga į kablį panašia
nosimi, kirstiniu randu per visą veidą ir deimantiniu auskaru dešinėje ausyje.
Švariai ir brangiai apsirengęs, nors gal kiek per daug iššaukiančiomis
spalvomis ir gal pernelyg gausiai apsikarstęs auksu ir brangakmeniais. O štai
špaga kovinė. Visiškai be puošmenų. Su partintu ir pabrozdintu paprastu efesu.
Už jo nugaros mindžikavo tarnaitė,
kuri laikė nukrautą ąsočiais, bokalu ir valgiais padėklą.
- Johanas van Gutenas, - prisistatė
nepažystamasis. – Mm... Ševalje. Taip, ševalje.
Tylomis parodžiau jam krėslą
priešais save.
Su Flamandais (v.p. flam. Vlamingen,
germanų
etninė grupė su savo kalba. Šiuo metu flamandai gyvena Šiaurės Belgijoje-Flandrijoje,
šiaurės Prancūzijoje ir Nyderlanduose)... na taip, greičiausiai jis
flamandas... – aš dar negėriau. Įdomu.
- Vikontas de Lavardanas, de
Rokbernas. Bastardas. D‘Armanjakas, - prisistačiau toliau apžiūrinėdamas
interesantą.
Akys dygios, šaltos kaip du
ledokšniai... Bet snukis ne durnas. Peštukas – vienareikšmiškai. Štai kaip
veidelis pabraukytas. Kažką jis man ten primena. Lygtais aš dar jo savo
naujajame gyvenime nebuvau sutikęs...
Johanas Gutenas, pagavęs mano
tyrinėjantį žvilgsnį, šyptelėjo.
- Mes nebuvom susitikę, -
nupjaudamas kaplano kulšį, rimtai pareiškė ir pasmeigęs likusio paukščio dalį
ant durklo smaigalio, jį įdėjo mano lėkštėn ir tęsė: - Išgeriam?
- Išgeriam, - sutikau ir parodžiau
į škotą. – Mano eskudero netikėtai užsimanė snustelti...
- Kartais taip būna. – Johanas
nusijuokė. – aš jums siūlau išgerti už tikslą!
- Pas kiekvieną savi tikslai.
- Turiniu, tai taip, - sutiko
flamandas, - bet bendroj visumoj iš esmės vienodi.
- Įdomu! – Susidaužėm bokalais. – Na ką gi,
išgeriam, o po to paaiškinsite savo mintį.
- Su malonumu! – Flamandas godžiai ištuštino savo
bokalą sušlapindamas savo užraitytus ūsus. – Savo užsiduotų tikslų siekimas,
tai savo ambicijų tenkinimas ir nieko daugiau.
- Tada galima išgerti už kiekvieno
asmenines ambicijas.
- Tai mes tuoj ir padarysim, -
Šyptelėjo Gutenas ir išpilstė vyną. – aš matau, jūs, vikonte, esate nusivylęs
kažkokiais asmeniniais savo jausmais. Ar taip?
- O ką, labai matoma?
O po to supratau, kad tai gali
stebėti visi, kas netingi jau antra diena. Ko gero visas kvartalas tai jau
žino. Tad ištariau:
- Taip. Tam tikra prasme... taip.
- Nuviltos viltys?
- Būtent... Bet tai mano asmeninis
reikalas, ševalje.
- Aš suprantu... – flamandas
taikingai šypsojosi. – Bet yra vaisų, kurie leidžia užmiršti visas netektis ir
nemalonumus ir susitaikyti pačiam su savimi.
- Jūs gydytojas, Johanai? –
pasidomėdamas ironiškai pabandžiau įkasti.
Reikia gi, pagaliau aristokratiškos
brolijos tarpe, užsiroviau ant tikro filosofo. Tuoj pareikš, kad vaistai tai
vynas ir pasiūlys man nupirkti kitą ąsotį...
- tam tikra prasme, - linktelėjo
flamandas. – aš padedu žmonėms surasti naują gyvenimo prasmę.
- Labai įdomu. Ir koks tai vaistas?
- Karas. Karas apvalo, karas duoda
naujų jėgų, karas duoda naują prasmę, -nekreipdamas dėmesio į mano ironiją,
įsitikinusiu balsu atsakė flamandas. – Siūlau išgerti už karą.
Karas... Mirtis, kraujas, purvas...
žiaurumas ir šlykštumas. Kas gali būti baisiau už karą? Taip, ko gero nieko
baisiau. Nors, jei taip pagalvojus, ko aš atvykau į Aragoną? Norėdamas
išprovokuoti karą!
Būtent – patenkinti savo ambicijas. Įstumti Armanjaką į bėdas dėl pačio
Armanjako. Tai yra manęs. Na ir kodėl gi aš neturėčiau su juo sutikti? Toks pat
išgama, kaip ir aš...
Ne toks paprastas, tas Johanas van
Gutenas. Ir visai ne šiaip sau prisėdo šalimais...
- Ko gero su jumis sutiksiu, -
susidaužėm bokalais. Bet...
- Karas! Noriu kariauti! Ka-a-a-a-riaut!.. – džiaugsmingai sumaurojo staiga
pabudęs Tukas.
Tukas išlaižė savo vyno bokalo
likučius ir vėl tėškėsi veidu į dubenį.
- Štai, matote, mano draugas su
jumis sutinka, - nusijuokiau. – Bet gal geriau eikim tiesiai prie reikalo.
Sakykit man savo pasiūlymą. Tik, prašau, be užuolankų. Jūs siūlote, o aš
išklausau ir atsisakau... arba sutinku.
- Jūs įžvalgus, vikonte. –
Flamandas taip pat nusijuokė. – aš noriu jums pasiūlyti karą.
- Kur, su kuo ir kokiame statuse? –
Staiga mintyse prašvito ir aš prisiminiau vienuolius pranciškonus, kuriuos
sutikau pakeliui į Lekturą.
Rutjerų kapitonas!
Randas
per visą veidą!
Flamandas!
Johanas!
- Burgundijoje. kunigaikščio Karolio
Drąsiojo (v.p.: duc Charles le Téméraire;
Įvairiai galima versti: hercogas arba kunigaikštis. Kadangi yra pilnavertis
lietuviškas atitikmuo, tai jis ir bus naudojamas) pusėje. Prieš ką? Prieš tą, į kurį
jis bes savo pirštą. Galius įvardinti kelis variantus. Frankai, šveicarai...
- Prieš tai kaip jums, Johanai,
atsakysiu, leiskite užduoti vieną klausimą.
- Dėl Dievo meilės. Nors tūkstantį.
- Kodėl Armanjake, Lekturo kelyje
jūs neleidote savo žmonėms užmušti pranciškonų vienuolių, bet po to įsakėte
sudraskyti sutanas?
Gutenas nustebęs į mane
įsistebeilijo.
- Bet kaip?.. Nors tai neturi
jokios reikšmės... – palingavo galva flamandas ir įpylė vyno. Aš atsakysiu į
jūsų klausimą. Man tiesiog taip užsinorėjo.
- Ir viskas?
- Galiu atsakyti kaip nors
įmantriau. Kai draudžiau žudyti, aš buvau vienas žmogus, o kai įsakiau
suplėšyti jiems drapanas, jau visai kitu. Štai ir viskas. Nieko daugiau.
Sąžiningai atsakė. Nepradėjo
sapalioti dievobaimingų pasakų apie kilnumą, dvasingumą ir visokį kitokį
šlamštą...
- Aš jus supratau, Johanai. Prašau,
dabar smulkiau apie savo pasiūlymą.
- Aš po kelių dienų su savo būriu
išvykstu į Burgundiją parsisamdyti Karoliui Drąsiajam. Man reikalingas
leitenantas, nes maniškis vakar iškeliavo Anapilin nuo užsisenėjusios žaizdos.
Ir reikalingi pinigai papildomai būrio ekipiruotei. Du šimtai florinų – ir
pareigybė jūsų (v.p. florinas –
praktiškai Europoje buvo dukato sinonimas.
Atsirado Italijoje – Florencijoje,
bet jį kaldino virš 150 šalių. Vienu tarpu buvo ir sidabrinių.
Kalbamu periodu, tai 3,5 gr. aukštos prabos,
beveik gryno aukso moneta.
Vienas florenas pačioje pradžioje kvotiravosi kaip
viena lyra arba vienas svaras arba 240 dinarų, bet jo kursas per šimtmečius
buvo labai įvairus, pavyzdžiui be monetos buvo ir Florencijos svaras, kuriame 1
florinas sudarė 1/96 arba 1/96 336 gr.). asmeninė dalis grobyje – dvi
trečiosios nuo maniškės, leitenanto atlyginimas, atskira palapinė, visa kita –
būrio. Jūsų pavaldume bus penkios dešimtys arbeletininkų ir visi tiesiogiai
paklūstate man.
- Jūs rutjerai?
- Aš linkęs mus vadinti būtent
taip. Bet, deja, šį žodį daugelis niekingų išgamų suteršė taip, kad net tenka
tai slėpti. Visiems – mes brigandai (v.p.
pranc. brigand - tai Šimtamečio karo sukurtas
darinys. Tiek anglai, tiek prancūzai samdydavo kovos būrius, kuriuos paliaubų
metu paleisdavo ir jie turėjo išsimaitinti patys. Žodžiu, galutiniam variante
šis žodis reiškia plėšiką, piratą ir t.t.).
- Būrio dydis?
- Aštuonios dešimtys ietininkų ir
penkios dešimtys arbaletininkų. Su tarnais, mokiniais ir gurguole bendras
skaičius - beveik du šimtai.
- Kodėl aš?
- viskas labai paprasta, vikonte.
Man reikalingi pinigai, o jūs juos turite. Jei jūs su savo pareigomis
nesusitvarkysite, tai aš juos jums gražinsiu Burgundijoje ir mes
atsisveikinsime. Jei susitvarkysite, tai visai kitas reikalas. Bet marods, tai
jūsų vieta, o aš retai apsirinku vertindamas žmones.
- Kaip dėl jo? – stumtelėjau ranka
škotą.
- Škotas?
- Taip.
- Jūsų eskudero?
- Taip.
- Tai tegu ir lieka jūsų eskudero
ir gauna šaulio atlyginimą. Perspektyvoje – arbaletininkų seržantas. Bet šios
pareigybės aš nedalinu – ji renkama. Taip kad jam gerokai teks pasistengti.
- Galvosiu iki vakaro, - trumpai
atsakiau flamandui, ant stalo numečiau porą monetų ir sugriebęs Tuką už
apykaklės, ėmiausi jį vilkti į mūsų kambarį.
Kažko tokio krebždančio neleido man
atsisakyti iš karto, nors beveik užtikrintai žinojau, kad atsisakysiu. Kam man
tai? Pinigų pakanka. Iždas, kurį gabenausi dar nuo Lekturo, net nepaliestas.
Netgi dar turiu ir tuos sušvilptus aragoniškus florinus. Ir viso kitko –
perteklius. Tereikia nusipirkti kokią porą nešulinių arkliukų ir grįžti atgal į
Prejolos pilį pas Karmeną.
Atvilkau škotą į kambarį, numečiau
ant lovos ir priėjęs prie dubenio su vandeniu, panardinau galvą.
Užteks siurbt.
Paliūdėjom ir užteks.
Nenori Aragonas kariauti su Voru už
Armanjaką – tai jo reikalas.
Meilę turiu, pinigus turiu, o be
žemių ir titulų kaip nors ir apsieisiu...
O gal pas Britus nusivilkti? Gal
Angliškasis Eduardas (v.p. Eduardas IV –
Anglijos karalius nuo 1461 m. iki 1481 m. – mirė būdamas 40-ties)...
Ne,
jokių garantijų.
Kas aš toks visiems tiems, tokiems
kaip Argono Chuanas ar Anglijos Eduardas? Niekas. Visiškas niekas. Kai buvo
gyvas tėvas – viskas buvo kitaip. Viskas žlugo , kai jis mirė...
O Karolis Drąsusis dar yra! Jis miega ir sapnuoja, kaip Vorą į
kapus nuvaryt. O jei...
Mąstydamas vaikščiojau iš kertė į
kertę. Pasukiojau ratus.
Ne, ne, ir dar kartą – ne. Pasiūs
velniop. Na kokią aš jam naudą galiu atnešti? Kokią pagalbą suteikti kovoje su
Voru? Inspiruoti sukilimą Armanjake?
Ne, negaliu. Aš net neprisimenu
mūsų šalininkų. Nė vieno!
Kas dar?
O gi nieko daugiau.
Dėl manęs vieno – niekas su Voru
nekariaus... Ne.
Grįžtu pas Karmeną ir taškas.
Reikia žadinti Tuką ir varyt. Nėra ko kelnes į krėslą trinti. Užsuksiu į
Barseloną, aplankysiu motiną vienuolyne – ir pas Karmeną.
Nutarta...
O štai kokiame statuse aš pas ją
grįšiu?
Nuo netikėto klausimo net
klektelėjau į krėslą.
Na štai kokiu pavidalu aš
apsireikšiu?
Baronienei Magdalena leidimo
santuokai neduos ir netgi atvirkščiai, vedina moteriškų nuoskaudų už paniekintą
meilę, su visais kauleliais įduos mane. Vienareikšmiškai. Net jei ir nebuvo čia
jokios meilės, o tik paprastas kaprizas.
Tapti slaptu meilužiu? Na jau ne. O
ir visa kas bandoma nuslėpti - vėliau ar anksčiau gali paaiškėti.
Na jo... Kelio į Fua nėra, kaip ir
į Armanjaką.
Sutikti su arklininko titulu
Argagono dvare? Jei nusiraminti ir logiškai pagalvoti, tai ne taip jau ir
blogai. Netgi gana dosni ir prestižinė pareiga. Po maršalo ir senešalio...
Bet va, kad kažkodėl nenoriu...
nenoriu ir viskas. Ne mano tai...
Apimtas emocijų iškrutinau Tuką.
- A? Ką? Kur? – Škotas niekaip
negalėjo sufokusuoti akių.
- Brolau, ką mums daryti?
- Ta prasme? – Tukas akimis
paieškojo vyno, pamatė ant stalelio taurę ir ėmė maukti.
- Ką mums daryti? Aragone mes
nebeturim ką veikti.
- O man iš kur žinot? – Škotas,
ketindamas vėl nugriūti, rankove nubraukė lūpas.
- Galim važiuoti į karą
Burgundijoje.
- O Karas! Tai gerai! Važiuojam...
– Škotas su palaimos apimta išraiška vėl nukrito ant gulto ir užknarkė.
Ot laimingas žmogus...
Galvok, galvok, d‘Armanjakų
bastarde...
O ką čia galvoti? Esmė tame, kad
Karolis Burgundietis – aiškiai kariaus su Voru!
Na tikrai, ir ką čia beprigalvosi?!
Dar prasinešiau per kambarį,
pasiekiau maišelį su aragono auksu ir perskaičiavau monetas. Subėriau atgal į
kapšą. Pamindžikavau kelias sekundes prie durų ir ryžtingai nusileidau apačion
ir bendrąją salę.
Priėjau prie flamando ir mestelėjau
maišelį ant stalo:
- Priimu jūsų pasiūlymą, bet turiu
nedidelę sąlygą.
- Kokią? – Johanas klausiamai į
mane pasižiūrėjo.
- aš mokinsiu arbaletininkus kautis
naujoviškai. Į tą supratimą įeina viskas – nuo kovo stiliaus pakeitimo iki
buitinių niekalų. Ir prašymas nesikišti. Garantuoju, kad viskas bus tik į
naudą.
- O jųs, vikonte, įsitikinęs, kad
žinote ko ir ką mokytyti? – flamandas mandagiai, bet nepatikliai šyptelėjo.
- Taip, žinau, - atsakiau tvirtai
ir netgi su spaudimu.
- Jei tai į naudą, tai ir puiku...
Štai ir viskas.
Pasirinkimas padarytas.
Gal būt padariau kvailystę, bet jau
vėlu.
Lik sveikas d‘Armanjakų bastarde,
ir tegyvuoja rutjeras – samdinių arbaletininkų leitenantas... Žanas de... de
Driuonas ar de Segiuras? Be skirtumo. Vėliau apsispręsiu.
Priešakį...
A kas ten žino, kas priešakį.
Vienok, aš tiksliai žinau, kad tai
tik istorijos pradžia ir priešakyje bus pakankamai daug nuotykių, kovų, meilės
pinigų ir šlovės...
Viskas tik prasideda...
_______________________
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą