„Armanjako šalis. Bastardas"

Aleksandras Bašibuzukas „Armanjako šalis. Bastardas*"

(Александр Башибузук „Страна Арманьяк. Бастард)

*Bastardas – nesantuokinis vaikas (taip pat dar vadindavo sunkiuosius kalavijus, kurių nenešiodavo, o kabindavo prie balno, tačiau apie tai vėliau), bet dažniausiai tėvo (valdovo) pripažintas. Nepripažintus arba niekinamus, ar norėdami įžeisti, taip pat galėjo vadinti bastardais, bet tada vertimas būtų „išpera“ arba jei rusiškai „ублюдок“ (ubliudok). Lietuviškai artimiausias pagal sampratą būtų „pavainikis“, tačiau pagal šios knygos kanonus, siekiant sukurti renesanso vakarų Europos atmosferą, nei titulai, nei visuotinai priimtini tarptautiniai žodžiai nebus verčiami, tačiau pagal galimybes bus pateikti jų paaiškinimai.

Nuo autoriaus

Aš šią knygą rašiau su malonumu, beveik tokiu pačiu, su kokiu jaunystėje pats skaitydavau riterinius romanus. XV amžius, tai laikas, kai valstybės dar nebuvo bevedės mašinos, o buvo identifikuojamos per išskirtinius žmones, renesanso milžinais (titanais). Epocha, kurioje dar nebuvo numirusios tokios sąvokos, kaip riterystė, garbė, pareiga ir meilė – negali nežavėti, nors kai kada ji buvo žiauri ir galėjai sutikti išdavystę ir niekšybę. Nors ji nebuvo žiauresnė ar niekšingesnė, kaip mūsų laikais. Žmogui papuolusiam į istorijos girnapuses buvo sunku visada ir visais laikais.

Į šią temą ir šią epochą mane stumtelėjo Dmitrijaus Starickio romanas “Febusas. Vianos princas“ (Дмитрий Старицкий. „Фебус. Принц Вианы“), kuris man atidarė stebuklingą šalį Gaskoniją. Ir man norėjosi pasidalinti su jumis, mano skaitovai, savo susižavėjimu žmonėmis, kurie joje gyveno. Aš ėmiausi klaviatūros ir... pats nepastebėjau, kaip parašiau visą romaną.

Tradiciškai norėčiau išreikšti pagarbą rašytojams Igoriui Negatinui (Игорь Негатин) ir Dmitrijui Starickiui už tai, kad man atidarė savo kūrybines laboratorijas iš kur aš dosniai sėmiausi savo vyresniųjų cecho (v.p.: čia reiktų suprasti, kaip tuo pačiu amatu besiverčiančių luominę priklausomybę) kolegų patirtį.

Norėčiau giliai padėkoti istorinių mokslų kandidatui Jurijui Dmitrijevičiui Borisovui (Юрию Дмитриевичу Борисову) už jo neįkainojamas istorines konsultacijas.

O taip pat šios knygos redaktoriams už tai, kad jie taip uoliai terliojosi su mano ne įdealiu tekstu. Knygoje, kurią jūs ką tik paėmėte nuo parduotuvės lentynos, yra ir jų darbo.

Įžanga

- Ko nori? – žmonos skambutis, kaip visuomet, suskambėjo nelaiku.

- Mums reikia pakalbėti.

Žmonelė savo stiliuje. Neįsivaizduojamai liūdnas balsas per pusę pasūdytas kančia. Kaip Dievą myliu – pinigų prašys (v.p.: tiesioginis vertimas iš „как пить дать“ - „kaip gerti duoti“, lietuviškai neturi jokios prasmės, todėl parinktas artimiausias atitikmuo. Toliau tekste tokie panaudoti atitikmenys atskirai nebus žymimi)...

Ach taip... ji jau penkeri metai, kaip buvusi žmona, bet dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių, aš negaliu apie ją galvoti, kaip apie buvusią. Ji visada esama. Taip sakant kryžius kurį nešu ir nešiu. Aš lengvai sueinu su moterimis, bet Liudka mano širdyje liko amžina rakštimi. Jokių šansų ją išmesti.

- Aš už vairo... – Šūdas!.. Suktelėjau vairą ir vos išvengiau „kruzako“ (v.p.: sutrumpintai taip Rusijoje ar Ukrainoje vadinami visureigiai „Toyota Land Cruiser“), kuris sugalvojo lenkti per dvigubą ištisinę. – Gal rytoj... arba poryt.

- Tau vis tiek... Tau nusispjauti į mane, tau nusispjauti į dukrą, tau nusispjauti į visus, išskyrus save... – žmonos balse pasigirdo isteriko cyptelėjimo gaidos...

Na taip, ji taip ir nepakeitė savo repertuaro, o reiktų, dabar jos isterijos nieko apart žvėriško pykčio nesukelia.

- Aš-už-vairo... po velnių!.. – suurzgiau ir numečiau telefoną ant sėdynės.

Na kas šiandien per diena... Iš pradžių federacijoje visus smegenis išdžiovino, dabar Liudka... Na užpiso, išgamos!

Suktelėjau į dešinę ir sustojau kelkraštyje. Daiktadėžėje apčiuopiau pakelį „Gitanes“, spraktelėjau žiebtuvėliu...

Vėl suburzgė telefonas. Mestelėjau akį... A, vėl Plechanovas...

- Taip, Michailai Ivanovičiau...

- Sania, tu pagalvojai?

- Taip Ivanyčiau.

- Tai kaip, važiuoji?

- Ne.

- Na paaiškink man normalia kalba, kodėl? Pas tave ką, babkės maišais voliojasi?! – Mano pašnekovas – sportinio fechtavimo federacijos pirmininkas – paskutinius žodžius išrėkė su įspūdingu įtūžiu.

- Ne, nesivolioja... – Pasistengiau balso nekelti, beprasmiška: Ivanyčius vis tiek visada girdi tik save ir prieštaravimų niekada nepriima. – Aš tau šiandien jau viską pasakiau, - ištariau ramiai ir aiškiai.

- O tu pakartok... Todėl, kad aš atsisakau suprasti tavo kliedesius.

- Aš baigsiu rengti Žichariovą čempionatui ir paimsiu su juo auksą; jei dabar išeisiu, vaikinas nepasiruoš ir medalis nueis vengrams.

- Šiknon tą medalį, man dabar iš ministerijos skambino, o jiems nusišikt ant manęs, o man nusišikt ant tavo idiotizmo. Arabai sėdi pas mane priimamajame. Tu dabar atvažiuosi ir pasirašysi kontraktą; jei nepasirašysi, aš tave išmesiu iš rinktinės... Tu mane supratai? Tu treniruosi šituos prakeiktus arabus ir jei reikės lupsies su visais jų šeichais...

- Gal tu eik Ivanyčiau... pas šeichus. – Išjungiau telefoną ir vėl numečiau ant sėdynės. – Prakeikti išgamos! – su pykčiu išrėkiau į priekinį stiklą ir trinktelėjau į vairą.

Kam man tokia laimė... Dėjau aš ant tų arabų su visu jų Kataru. „Babkės“, aišku, nerealios: stuktelėjo jų karaliaus sūnui padaryti savo komandą pasaulio čempionais – ir nors ant galvos tašyk. Gerai... Atrodo viską teisingai darau: dar kiek pasispardysiu, ir žiūrėk, kontrakte dar nuliukas atsiras.

Vėl sukleketavo telefonas. Na, kas vėl...

- Aš viską pasakiau! – sušukau į ragelį.

- Aleksandrai Viačeslavičiau, jums reikia skubiai atvykti į ministeriją, penkiolikai nunis-nulis paskirtas susitikimas su ministru, jūs mane girdite? – pranešė visiškai ramus moters balsas.

O va čia, tai jau rimta. Jei Ivanyčių aš galiu pasiųsti, tai ministrą... na, rodos, papildomo nuliuko nebus...

- Būsiu.

- Prašome nevėluoti...

- Nevėluosiu... – roviau iš vietos – ir, kartu su spengiančių signalų kaukimu, pamačiau besinešantį į mane milžinišką sunkvežimio snukį...

I Skyrius

...Tamsa, žaižaruojanti blyksinčiomis žvaigždutėmis, staiga dingo pasikeisdama į skrodančią šviesą, buku skausmu smeigiančiu galvą ir kažkieno minkštomis, švelniomis ir sausomis lūpomis ant skruosto...

- Kas čia... – atmerkiau akis ir pamačiau šnarpuojantį arklio snukį

Arklys?

Žirgas?

Kumelė?

Ne... Kumelys.

Kas per šūdas?

Kur aš?

Arkliokas, pamatęs, kad aš atsipeikėjau, džiaugsmingai suprunkštė ir vėl ėmėsi seilėti veidą.

- Fu... tfu... atšok, - pabandžiau nustumti snukį ir įsistebeilėjau į savo plaštaką, kuri...

Dieve tu mano... ant plaštakos buvo užmauta pati tikriausia šarvuota pirštinė.

- Kas per... – Akys nevalingai nusileido žemiau ir pamatė visą ranką, aptemtą grandininiais šarvais su antdilbiu...

Ir baltas balachonas su ant jo išsiuvinėtu herbu. O po juo...

Juoda, su auksiniais raižiniais sujungiama kirasa...

Ir platus juodas diržas papuoštas auksinėmis ornamentuotomis plokštelėmis...

Ir kyšantis efesas su keista apvalia taure...

Ir aukšti botfortai iš rudai rausvo zamšo...

Dieve... ant jų auksiniai pentinai!

Pentinai?

Kada?.. Kada aš suspėjau atsirasti rekonstruktorių klube ir prisišluobti su Denisu?

Stop... koks klubas? Koks Denisas? Aš gi...

Kur mano mašina?

Kur išgama – sunkvežimio vairuotojūkštis? Subinę išversiu...

Pavarčiau akis aplinkui...

Ąžuolynukas, upeliukas čiurlena tarp žaliai apsamanojusių akmenų ir galingas pabalnotas kirsnis (v.p. tamsiai juodas arklys) su balnakrepšiais ir punguliais. Mano „vitaros“, o juolab ir sunkvežimio su išgama vairuotoju – nesimatė.

Kas per velnias?

Galva ne skauda, o plyšta. Apčiuopiau sumušimą ant kaktos aplipusią sukrešėjusiu krauju ir... ir sulipusiais nuo kraujo plaukais...

Plaukais?

Suskersavęs akis įsistebeilijau į juodą, be jokio žilo plaukelio, ilgą, banguotą giją.

Kas per velnias, jau penki metai kaip nė vieno lauko ant mano galvos! Viską kas dar auga, be gailesčio skutu...

Pabandžiau pašokti ir užkliuvau už ilgos špagos odinėse, pakaustytose geležimi, makštyse. Su metaliniu skambesiu nuo visų gelžgalių parkritau ant kelių ir baloje pamačiau jaudą fizionomiją įrėmintą įspūdinga ševeliūra...

- Mama... – apimtas siaubo gailiai sušnabždėjau ir dar kartą prisilietęs prie kaktos surėkiau nuo skausmo. – Kad tave kur po sutrauktų... nu ne miegu, gi...

Reikia paskambinti!

Lindau į kišenę... ir neradau kišenės... Vietoj jos – kažkokie „šūdukai“ ant aptentų kelnių panašūs į... panašūs į... atmintis paslaugiai išplukdė aktorių Domogarovą iš „Grafienė de Monsoro“ serialo... ten jis su panašiomis pėdkelnėmis buvo.

Patraukiau iš makštų durklą (v.p.: Orginale autorius naudoja sąvoką tesakas, kuris kaip ir turėtų būti pėstininkų trumpasis, plačiais ašmenimis, sunkus, dažnai vienpuse geležtimi kardas, jūroje žinomas dar kaip abodražinis kardas, bet pagal aprašytą prasmę, tai kovinis durklas) su keista, ranką uždengiančia taure. Kokių keturiasdešimt centimetrų, dviašmenė grūdinta geležtis. Atmintis  vėl paslaugiai pagelbėjo – „dagas“, ir iš karto prisiminiau antrąjį žodį“ „espada“. Fechtavimo treneris aš ar kas? Pas mane namuose ant sienos kabo: daga – mano pasididžiavimas, senovinė, o espada – naujadaras, bet kokybiškas. Padovanoji Kastilijoje, kai buvau ten varžybose...

Patraukiau espadą... ji ir yra. Sunki, aštuoniasdešimt centimetrų ilgio, galima kirsti, durti, ant taurės keistai išriestas suėmimas... auksinė inkrustacija... išbarstyti smulkūs akmenėliai, ir svarbiausia... pilnai autentiška, nesupainiosi... Portoso svajonė...

- Tfu, kliedesys kažkoks...

Dar kartą pažiūrėjau į save pelkėje...

2016-02-11; 12:10

Dar kartą pažiūrėjau į save pelkėje...

Vaikinas apie dvidešimt penkerių, su ilga tamsia ševeliūra ir nudraskyta kakta. Na ne gražuolis, bet ir ne išsigimėlis, snukis valingas, nosis išvaizdi, su kuprele ir ilga, irgi galima sakyti – valinga. Vandenyje atsispindėjo baltas balachonas, per juosmenį suimtas diržu. Ant balachono išsiuvinėtas herbas: heraldinis skydas su piestu stovinčiais liūtais visuose jo ketvirčiuose. O po balachonu dar kirasa... Ar panceris? (v.p.: kirasa, ypač vėlesniais amžiais, galėjo būti tik priekyje – antkrūtinis (netgi be šarvinio sijonėlio), o panceris – priekis ir nugara) Na niekad labai nesigaudžiau šarvuose, nors ginkluose – viskas atvirkščiai...

„Sudurtinė kirasa“ – vėl pašnibždėjo atmintis (v.p.: sudurtinė kirasa, tai gotiška tipo kirasa su per vidurį einančiu vertikaliu kyliu/iškilumu, tarsi kirasa būtų sudurta iš dviejų dalių. Dažnai kylis būdavo kartu su horizontaliais šonkaulių formos nuožulniais įrantymais, kurie šarvus ne tik sustiprindavo (būdavo sunkiau pažeidžiami nuo tiesioginių priešakinių smūgių, bet juos darydavo gražesniais, puošnesniais ar elegantiškesniais) Na ir iš kur aš tai žinau?

Po kirasa odinė palaidinė... Nors ne palaidinė, o koletas (v.p.: Europos šalyse viršutinis karinis munduras, trumpas švarkas, liemenė; kartais šis žodis reikšdavo apykaklę), po kuriuo balti marškiniai iš šiurkštaus audinio, taip pat pilnas „naturel“... Ant kaklo sunki auksinė grandinė su masyviu kryžiumi ir antroji grandinė, smulkesnė ir elegantiškesnė, su kažkokiu pakabuku (amuletu).

Kelnės... tiksliau, pėdkelnės... šosai ar pufai (v.p.: Kęstučio herbe karžygys taip, pat pavaizduotas su šosais)... Taip, tai pufai, ir botfortai vos ne iki kirkšnų, ir dar po keliu suimti dirželiu...

Kas per karnavalas, blyn, ir kodėl mano snukis jaunuolio, o ne keturiasdešimtmečio normalaus vyro? Taip ir į visokią velniavą gali įtikėti...

Atsisėdau ant riedulio ir susimąsčiau...

Aš šalies fechtavimo kardu rinktinės treneris...Turėjau pasirašyti kontraktą su Kataro federacija... Išsipindinėjau, kėliau kainą, ir nepasirašiau, už ką buvau rimtai iškoliotas mūsų federacijos rinktinės pirmininko ir iškviestas ant ministro kilimėlio, kur mane turėjo paspardyti aukštesniame lygmenyje...

O po to?

Atmintyje aiškiai atsispaudė galingos sunkvežimio radiatorių grotelės skrendančios į mane...

Na... išeina, kad žuvau.

Įkvėpiau šviežio, tokio labai skanaus oro...

Na ne, nemiriau.

Atsistojau ir kelis kartus prisėdau... žvaliai taip prisėdau; puiku... tik kakta skauda, na ir prakeiktos pėdkelnės į šikną lenda...

Pasisėmiau iš upeliuko vandens ir apmazgojau veidą.

Menkniekis, oda subraižyta ir masyvus guzas, sutrenkimo lyg nėra... Pakėliau nuo žemės avietinę beretę su keliomis povo plunksnomis. O tai tau, koks vintažas... beretė su plunksnomis; kiek pamenu „peizanai“ (pranc. Paysan; valstiečiai. Toliau tekste žodis „peizanai“ bus keičiamas į „valstiečiai“), kitokius galvos apdangalus nešiojo… Vadinasi, ačiū Dievui, ne valstietis.

Na gerai, ten aš žuvau, o čia kas su manim atsitiko ir kas aš toks?

- Klausyk, arklioke, o aš kas? – pasiteiravau arklio, kuris norėjo savo lūpomis pagauti mano ausį.

Eržilas suprunkštė ir sukinkavo galva.

- O galėtum ir pasakyti, Rodenai. – Drąsiai ištiesiau ranką ir paglosčiau snukį.

Rodenas! Rodenas... atrodo, iš mano atminties atplaišomis lenda kažkokie palaidi atsiminimai...

- Tai tu - Rodenas?

Eržilas kinktelėjo, prunkštelėjo ir prilindo lūpomis prie veido...

- Na, neįsijausk...

Vadinasi... vadinasi, kad mane kažkokiu paslaptingu būdu užnešė į nežinia kur, ir dar įkūnijo į kažkieno kūną... Ir kas tai? Ten miriau, čia prisikėliau. Vieną vertus, smagu, o kitą vertus... kas per velnias, viską niežti.

- Na, Rodenuška, pažiūrėsim, kas pas tave krepšiuose. – Pasvėriau ranka sunkų šalmą, tik be skiauterės ir kūrybiškai perdirbtą.

M-taip, barbutas, iškilo atmintyje (v.p.: barbutas - vientisas aptakus šalmas dažnai be antveidžio su uždara veido dalimi, turinčia aiškų T ar Y pavidalo plyšį akims ir burnai)... Ne mano tai žinios, aš nuo gimimo nei šarvuose nei šarvinėse apsaugose nesigaudžiau. Tai greičiausiai sufleruoja buvusio kūno šeimininko atmintis.

2016-02-11 16:45

... Tai greičiausiai sufleruoja buvusio kūno šeimininko atmintis.

- Klausyk, draugeli, papasakok viską ir iš karto, o ne porcijom... – kreipiausi į save.

Atpalaidavau tamprią bronzinę balnakrepšio segę ir išdėliojau visą turinį ant žolės, po to tą pačią procedūrą atlikau su antruoju. Nuo balno atramos (v.p.: balno galinė dalis) atrišau pungulį.

Na, ir ką mes čia turim...

Atrišau sunkaus maišo raiščius... štai šitą aš suprantu. Pasukiojau rankose mažą auksini diskelį su išmuštu ant jos vyru su kardu ir ant arklio. Auksas. Maiše kilogramas, ne mažiau, tai kiek doleriais bus?

- Atvėsk, durniau, - aplojau save balsu, - kokie doleriai?! Ne, reikia greičiau suprasti, kur mane užnešė ir, svarbiausia, į ką...

Atmintis paslaugiai išmetė monetos pavadinimą – frankas, frankas ant arklio (v.p.: franc á cheval, apie 3,885 gr.; 29mm; frankas ant arklio, bet itališkai – lui ant arklio, kai kur ją vadino livru)...

Ir čia man staiga nušvito...

Tai ne sapnas...

Tai ne juokas...

Ir aš ne kliedžiu, ir neišprotėjau...

Netikėtai apėmė pilno bejėgiškumo ir laukinio siaubo jausmas; taip apėmė, kad atsisėdau ant akmens ir sustabarėjau nesugebėdamas suvokti nieko, kas atsitiko. Tai knygose apie visokius papuolėlius-prapuolėlius šaunūs vaikinai iš pusės apsisukimo „įsipaišo“ į epocha ir, apsiginklavę begale žinių, perverčia visą istoriją nuo galvos ant kojų.

O aš?

Sprendžiant ir ginkluotės – viduramžiai. Pagrindinis žinių šaltinis apie viduramžius – Aleksando Diuma knygos... Ir viskas. Na nebent dar Valteris Skotas.

Daugiau aš nieko nežinau. Visai nieko...

Aš ne gydytojas...

Aš ne mokslininkas...

Ne genialus kariauninkas...

Ne inžinierius...

Ne chemikas... blyn, aš net neturiu nė menkiausio supratimo apie parako sudėtį, kurią sprendžiant iš knygų, net nespragtelėjus žino bet kuris papuolėlis!

Aš nežinau istorijos! Visai!

Aš moku tik fechtuotis.

Po velniais, aš tai tik ir temoku, bet... mokėtu fechtuotis tik dabartiniu sportiniu puskilograminiu kardu, kuriuo net prie geriausių noru net avino nenukirsi, o čia kalavijai turi būti sunkūs: va, ta pati espada sveria daugiau kaip „kilas“...

Kur ne pažiūrėsi, visur...

Su kiekviena akimirka jaučiausi vis labiau apgailėtinu. Momentais mane apimdavo įtūžis, pyktis ant viso pasaulio, prakeikdamas savo lemtį ir nežinomas jėgas taip iš manęs išsijuokusias. Įtūžį keitė beviltiškumo jausmas, kai ranka pati siekdavo durklo – pabaigti visą mano apgailėtiną būklę. Aš iš tikrųjų nežinojau, ką daryti. Nežiūrint mano įpakavimo į šio pasaulio pakuotę, aš likau tuo kuo buvau, ir nemačiau jokių išgyvenimo perspektyvų. Nedžiugino netgi jaunas ir stiprus kūnas... blyn, čia gi, sprendžiant iš mano žinių trupinių, net dantis rauna kalviai, o žmonės nesiprausia – niekada! Pridėkim šiltinę, marą ir visokią dizenteriją...

Aš nežinau, kiek savęs apgailėdamas prasėdėjau, bet, kaip nekeista, į pusiausvyrą mane atvedė alkis. Banalus alkis ir seniai neplauto kūno niežėjimas.

Saulė linksmai žaidusi pro medžių lapų properšas pasislinko link horizonto. Atvėso.

- Nustipt? – paklausiau savęs ir pavarčiau baisuoklišką dagą. – Va paimti ir pasmeigti save su šiuo gelžgaliu...

Bet, į pilną neviltį ir nuopuolį, tokia galimybė neviliojo. Gyventi norėjosi. Gyventi ir naudotis visais gyvenimo malonumais jauname, pilno jėgų, kūne... Taip kad ir maras su šiltine ne tokie jau ir baisūs...

Pilve suburzgė. Prisiminiau, kad šiandien vakare su Julka Senčina, jaunimo trenere, buvau susiruošęs į ispanišką restoranėlį...

Na-a-a neee... pastipt visada suspėsiu. Šiame istorijos periode tai turėtų būti visai nesunku. Bet kokiu atveju, pirmiausiai reikia prikimšti skrandį.

Ištraukiau ir ant žolės paklojau tamsiai žalią apsiaustą iš tankaus audinio ir ant jo iškračiau visą krepšių turinį.

Iš karto viską kas nevalgoma, nustūmiau į šoną, išvyniojau kelis ryšulėlius iš šiurkščios, bet palyginti švaraus skuduro ir pasiekiau odinio vynmaišio.

Ištraukiau kamštį, pauosčiau, po to įsipyliau kelis gerus gurkšnius...

Vynas! Ir neblogas vynas. Aitrus, su malonia rūgštele, su migdoliniu likutiniu skoniu. Pabandžiau prisiminti šiuolaikinį analogą ir neradau... Bet vynas geras, velniai griebtų!

Taip, būtent – velniai griebtų. Sprendžiant iš filmų, kilmingieji... o aš, sprendžiant iš auksinių pentinų, kad kilmingasis, - tai pats populiariausias keiksmažodis. Taip, neišsišokinėsim iš epochos rėmų.

Ryšulėliuose buvo keli gabaliukai rūkytos mėsos ir sūrio. Po porą galvučių svogūno ir česnako, pundukas man nežinomų malonaus ir sodraus kvapo žalumynų ir, pabaigai, - didelis kepaliukas lengvai padžiūvusios, bet velniškai skanios pilkos duonos.

Na-a... mėsa kvepia kažkokiais prieskoniais ir rūkimu, rodos šviežia... bent jau kirminų nesimato.

Prisigrūdau pilną burną ir iš malonumo net suurzgiau. Sūris tai visai pasirodė panašus į dievišką nektarą. Nesustojau, kol neprarijau trečdalio atsargų. Jau geriau... Ir visokios kvailystės į galvą baigė lysti. Tikra tiesa – vyro pilvas tiesiogiai susijęs su smegenimis.

Sotumas šiek tiek pakėlė ir nuotaiką. Pasirausiau daiktuose ir ištraukiau atsarginius apatinius rūbus ir drabužius. Iš karto vėl pradėjo niežėti nepraustą kūną ir atradau, kad nusiimti vintažinę, šiai epochai priderančią aprangą – ne pats paprasčiausias reikalas.

Nusegiau diržą su ginklais, per galvą nusimoviau kottą; kaip pasufleravo atmintis, šis balachonas vadinosi kotta. Pasirodo, kad šarvus ir likusius ginklus nusiimti paprasta: tik atsegiau sagtis ir seges, ir atidėjau į šoną.

O štai toliau... Toliau ąžuolai išgirdo daug nešvankybių viduramžių modeljerų adresu... Blyn, nu kaip galima išrasti kelnes iš trijų... meluoju, klyną užmiršau (v.p.: duotoje epochoje dėjosi kaip atskira dalis, prancūziškai braguette, olandiškai – gulp (gulf); angliškai – codpiece, prie šarvų – armor codpiece), - keturių dalių... Kalės vaikai, kur jūs visi senloranai ir gučiai?..

Nežinau, kas labiau padėjo: keiksmai ar laukinis noras praustis, bet kiek užtrukęs, nusirengiau ir įlindau į upelį, su siaubu galvodamas apie būsimą apsirengimą.

2016-02-12; 11:40

.... su siaubu galvodamas apie būsimą apsirengimą.

Nei muilo, nei kempinės, nei juolab šampūno tarp daiktų aš neradau, tad, paprasčiausiai pasisėmęs molio su smėliu per pusę, nusigremžiau kūną iki girgždėjimo, periodiškai apliedamas į mišką laukiniais šūksniais... vanduo šaltas, bliam! Visiškai, visiškai ledinis.

Eržilas skabydamas žolę; prunkštelėdamas, nustebusiai žvairavo į netikėtai nukvėšusį šeimininką. Sprendžiant iš jo ironijos pilnų akių, buvęs mano kūno gyventojas panašiais dalykais savęs nevargindavo.

Ledinis vanduo ir švara mane pilnai grąžino į protą. Kaip galėjau, apžiūrėjau savo kūną... Visai, visas... kojos aišku kiek, tiksliau – kilmingai, taip bus tiksliau -  kreivokos. O va pečių juostą ir rankos tiesiog nusėtos sausų raumenų gumbais, nors čia pat ant podiumo lipk. Dabartinis ūgis gal kiek mažesnis. Panašiai gal metras šešiasdešimt penki, kai anksčiau buvau metro devyniasdešimt... Taip... na ir „dzin“ ant jo, nesvarbu, svarbu – Daiktas yra, ir ne mažas.

Op-pa, o bičiukas ir pakariauti suspėjo. Ant peties grubiai sugijęs randas, ant dilbio – du... Ir ant kojos užaugusi skylutė, kaip išskaptuota... Na taip, aišku ne šautinė, strėlę ar jos antgalį greičiausiai išiminėjo.

Sušilimui prasimankštinau ir likau pilnai patenkintas savo nauju pavidalu. Paėmiau espadą ir keletą trijų tempų kirčių pynutę (v.p.: originale autorius rašo „muline“, t.y., kardo valdymas su rankos ir plaštakos sūkiu, kardo smaigaliu apeinant priešininko ginklą)... Nieko gero. apverktina. Greičio jokio, kūnas smegenų impulsų klauso pavėluotai... Ne, visos mano žinios ir gebėjimai liko, bet kūnas... štai kūnas ne mano. Na ir espada... Na kaip galima fechtuotis su tokiu gelžgaliu?

Kažkada aš buvau pakviestas į istorinio fechtavimo klubą, kur vaikinai pagal senovės meistrų veikalus mokėsi valdyti ginklus. Pakvietė mane Stiopka, mano seno draugo Deniso sūnus; bet jaunimui, nežiūrint į norus ir literatūrą, ne kas gavosi. Prasitryniau aš su jais ir pats su savimi apie porą mėnesių, na ir po to retkarčiais užsukdavau... įtraukė mane šis reikalas.

Tai va. Dabartinė mokykla skiriasi nuo viduramžių, kaip dangus ir žemė. Ne, žinoma pagrindai tie patys, bet mojuoti sunkia espada, labiau panašia į kalaviją, tai viena, o lengvu kaip pūkelis kardu – tai visai kas kita. Na ir greičiausiai vietiniai dueliantai tokio supratimo, kaip „sportinio fechtavimo taisyklės“ paprasčiausiai nežino, ir takelio jiems nereikia laikytis ir atsitraukinėti po kiekvieno smūgio.

Bet! Vaikinas atrodo šita pačia geležimi mojavo nuo vaikystės, taip kad ne viskas taip kritiška. Reikalui esant, o manu jis tikrai bus, aš įsitikinęs, kad pasivysiu.

Apdžiūvau ir mišką išgąsdino eilinis mano burnojimas. Kol užrišau visus raištelius ir užsegiau visas suknistas seges, nervai vėl pašlijo.

Ne faktas, kad viską padariau teisingu eiliškumu, bet lygtai pavyko, na ir buvusio šeimininko atmintis padėjo.. Va tik atmintis išsiverždavo atplaišomis, gabalais ir ne nuosekliai. Pagal liejamus iš mano gerklės keiksmus, pamaišytus su gimtąja rusų, aš supratau, kad šeimininkas buvo prancūzas... arba ispanas... Dievai ten jį žino, bet greičiausiai prancūzas. Bent jau kaip skamba žodis „šūdas“ varliaėdžių kalboje – aš žinau.

Vadinasi Prancūzija...

2016-02-12, 15:45

Reiškia aš Prancūzijoje... ir tai gerai. Ispanija man asocijuojasi su baisiu žodžiu „inkvizicija“ ir laužais. Knyga apie Tilį Ulenšpygelį, kartu su „Trys muškietininkai“, vaikystėje buvo kaip maldaknygės... Tiesą pasakius, dėka jų fechtavimu ir susidomėjau.

Laikas pažiūrėti ką be pinigų ir ėdesio dar aš čia turiu. Miške dar pakankamai šviesu, tad ėmiausi revizijos...

Atskirame maiše radau šiokius tokius papildomus priedus prie šarvų. Palengvinti grandiniai marškiniai, šarvinis sijonėlis, antšlauniai, antkeliai, antblauzdžiai ir sabatonai, kitaip - šarviniai batai. O kas čia... A-cha, goržetas (v.p.: kaklo apsauga). Taigi – pilnas gotiškų šarvų komplektas. Ne turnyrinis, bet kovinis. Kovinis gerokai lengvesnis ir jį užsidėjus judrumas-lankstumas lyginant su turnyriniu - geresnis. Jei tikėti legendomis, tai riterį su turnyriniais šarvais ant arklio su svertiniu kranu reikėjo kelti.

Taip, o skydas? Yra, prikabintas prie balno. Nedidelis, su tuo pačiu herbu, kaip ir ant balachono, tai yra kotte. Rodos tokius skydus tarčiais ar targa vadino (v.p.: „tarče“ - pavadinimas kilęs nuo vok. Tartsche arba nuo senovės prancūzų targa, buvo plačiai paplitęs tiek Vakarų, tiek Rytų Europoje. Šio tipo skydų buvo įvairių formų, bet heraldikoje, dėl jų įmantrios ir įsimintinos formos „tarče“ skydais vadinami tik V. Europos XV a. riterių skydai).

Šarvai – subtiliai ir meniškai išgražinti, inkrustuoti auksinėmis ir sidabrinėmis gijomis, ir iš vieno komplekto. Pagal išvaizdą – beprotiškai brangūs. Vadinasi aš tikrai riteris. Tokie šarvai visiems kitiems buvo ne pagal rangą. Na, o jei aš riteris, tai kur galų gale mano riteriška ietis ir ginklanešys?

Kur jie visi?

Taip... stop... o kokių velnių aš čia voliojausi be sąmonės ir su sudraskyta kakta?

Apsidairiau ir viskas atsistojo į vietas. Per ištryptą tankmę ėjo visas keliukas...

Na taip, išeina, kad aš visu greičiu išlėkiau iš balno ir stuktelėjau makaule į masyvią, gumbuotą šaknį... va, greta su juo ir beretė voliojasi. O kur, ir svarbiausia nuo ko aš taip skubėjau?

Nepasitenkinimo pilnas žvengimas pažadino iš susimąstymo... Ot, tai aš kvaiša... Čia gi ne savo „Vitara“ į garažą pastatyti.

- Tuoj, Rodenuška, tuoj... – paplekšnojęs eržilą per sprandą ir, su šiokiais tokiais keiksmais, nubalnojau. Su šiuo reikalu aš pažystamas, vistik iš kazokų kilęs: vaikystėje visas atostogas stanicoje (v.p. rus.: стани́ца, ukr.: cтаниця) – kazokų kariuomenės administracinis vienetas, paprastai tai didelis kaimas su priklausomomis gyvenvietėmis – vienkiemiais (hutorais) ir nausėdijomis) prie Kubanėje ir su seneliu naktigonėse praleidau. Beveik viskas tas pats, tik viskas šiek tiek archaiškiau ir su nereikalingais priedėliais. Su kuokštu žolių aptryniau eržilą ir užmečiau lengvą puponą, kurią radau tarp daiktų.

O arkliukas išvaizdus: aukštas, labai masyvus, ne peršeronas (v.p.: peršeronų aukštis ties gogu: 160—185cm. vidutinis svoris: 800—1200kg.), bet kažkas panašaus, su stačiu kaklu, ilgais karčiais ir stipriomis kojomis... kažkokie tokie ir turėjo būti pas riterius, greičiausiai adalūzas (andalūzų arklių aukštis aukštis ties gogu: 157-168 cm)...

Na, andalūzas, tai andalūzas...

- Gražuoli tu mano... – Paieškojau ir neradau nei avižų nei miežių... o jie ar turi būti? Lygtais ir turėtų.

Na, tiek to, rytas už vakarą protingesnis. Atpjoviau duonos papentį, šiek tiek pabarsčiau stambia druska ir suvalgydinau arkliui. Ryt kur nors iš čia judėsim, o kol kas va tik žolė su lapais. Po to eržilą supančiojau ir ėmiausi tolimesnės savo daiktų apžiūros.

O ginklų buvo nemažai...

Dėtuvėje prie balno radau arbaletą. Patį tikriausią arbaletą - ne didelį ir ne mažą. Vidutinį. Su kilpa, kur galima įminti koją kai užtempiamas ranka ir linijinis suktuvas prie jo, - tai reiškia mechanizuotas užtaisymas. Solidus ir elegantiškas dirbinys. Visos metalinės detalės raižytos, medis apmuštas kauliniais raižytais antdėklais. Radau ir dėtuvę su trisdešimčia trumpų ir storų arbaletinių strėlių (v.p.: buvo arbaletų šaudančių kulkomis, bet apie tai vėliau). Aišku, jei būtų kulkosvaidis, aš labiau apsidžiaugčiau, bet atsižvelgiant į epochą tai beveik tas pats. Pasidžiaugsim tuom ką turim.

Pabandžiau užtaisyti be suktuvo... ir užtempiau. Ir antrą kartą jei reiks užtempsiu, o jau va trečią – nesigaus. Neįtikėtinai tamprus. Na, bet tiek tos: kaip sakydavo tas pats Ivanyčius, kuo tampriau, tuo maloniau.

Įdėjau strėlę, prisitaikiau į medį ir paspaudžiau nuleistuką. Trinktelėjo mechanizmas ir strėlė su dusliu trinktelėjimu įsmigo į medį. Priėjau, pažiūrėjau... O-cho, penkis šešis centimetrus sulindo – jokių šansų ištraukti. Tiesą rašė – iš arti daugumą šarvų pramuša... na kas per velnias... tiek to, tegu stūkso.

Iš makščių pritvirtintų prie balno ištraukiau sunkų dviašmenį kalaviją. Siaubingas ginklas. Šuoliuojant priešą su tokiu galima per pusę perkirsti, o kalavijas vadinasi bastardu, nes tvirtinasi ne prie šeimininko, o prie arklio.

O kas čia per „meseris“ (v.p.: vok.: Messer – peilis)? Stiletas (v.p.: ilgas duriamasis durklas, labai siaura geležte, kartais beašmenis)... ne, tai miserikordas (v.p.: pranc: misericorde – „gailestingumo“ durklas, naudojamas užmušti nugalėtam priešui, būna trikampės ar rombinės geležtys, skirtas įlysti tarp šarvų tarpų) – ilgas, kokių trisdešimties centimetrų, rombine geležtimi, su kryžmine garda ir rankena aptraukta partinta oda. Iš karto matosi – kovinis ginklas. Nugalėtuosius pribaigti.

2016-02-16; 11:45

...Nugalėtuosius pribaigti.

Na, ką gi: kas buvo reikalinga šio kūno senajam šeimininkui, tas ir man pravers.Nors visai neįsivaizduoju, kaip aš tai darysiu.. Na nė karto nieko bebuvau papjovęs.

Kas čia dar turim... Dviašmenis durklas, panašus į kalaviją, tik miniatiūrinis. Šis jau turtingiau papuoštas, rankena iš gelsvo kaulo, auksinė graviūra, rankenos bumbulas - auksinis, nubertas smulkiomis rubino atplaišomis, garda taip pat išrėdyta ornamentais ir „apsėta“ akmenimis. Tai jau paradinis daiktelis, va, dėklas koks avantažinis, bet durklo geležtis išgaląsta puikiai. Jei brūkštelsi – mažai niekam nepasirodys.

Stop. Kas per šūdas?

Krepšyje stirksojo arbaleto strėlė. Ne mano, mano antgalis kitoks, o plunksna juoda, o čia žalia.

O štai ir antras balno apmušale stirkso.

Tai štai kas... vaikiną vijosi ir šaudė iš arbaletų. Vedamas nuojautos apžiūrėjau kirasos nugarą. Va taip, yra įlenkimas liemenyje. Kaip tik arbaleto antgalio formos. Tai štai kodėl nešėsi, kur akys vedė... oj... neįsivėliau į kokią giminių priešpriešą ar dar ką blogiau?

Velnias, aš gi nežinau nei metų, nei amžiaus! Gal čia koks karas pilnu tempu vyksta... Koks ten?.. Šimtametis, koks ar Raudonos ir Baltos rožės... gal kur netoliese Žanka, kuri d‘Ark, su savo kariauna laksto... Oj, mama... varyt iš čia reikia, varyt...

-Tfu, tu kaliause, - giliai širdyje pats save apkeikiau. – Kur? Sėdėk tiesiai ant šiknos ir nekrutėk. Va, sutemo jau, gulk...

Nuotaikai pakelti ir nurimti išsrėbiau pusę turimo vyno, padėjau šalia užtaisytą arbaletą ir likusius „duriamuosius ir kertamuosius“, po galva pasikišau balną, įsisukau į apsiaustą ir beveik užmigdamas atsiguliau . Vynas ir nervinė įtampa savo vaidmenį suvaidino...

-Na ką...

Gal aš princas, koks, paveldėtojas?

Ar caraitis koks?

A-cha, miegok, karališkasis puskvaiši: į princus iš arbaleto nešaudo...

O gal šaudo?

Na viskas, miegot... ryt, viskas ryt...

Mintys painiojosi ir jaučiausi visas pervargęs ir sukultas. Nenuostabu: ne kiekvieną dieną į viduramžius nežinomybė įmeta.

Bet kas keisčiausiai – nuskriaustuoju nesijaučiau.

Mama brangioji... atrodo, kad man visa ši istorija pradeda patikti...

(I skyriaus pabaiga)

2016-02-15; 13:40

II Skyrius

Naktis praėjo neramiai. Arčiau ryto užslinko drėgmė ir atšalo, žolė pasidengė rasa. Visą naktį miške kažkas ūbavo, girgždėjo ir kaukė gąsdindami Rodeną, nors mane taipogi, priverdavo prie kiekvieno krebžtelėjimo pabusti ir griebtis už arbaleto.

Galutinai pabudau vos prašvitus ir savo nuostabai pasijutau gerai pailsėjęs ir išsimiegojęs. Senai užmiršta savijauta! Paskutinius penkerius metus rytais, išskyrus galvos skausmą, nieko nejaučiau...

N-a taip... sunku priprasti, kad vienu mostelėjimu atjaunėjai per dvidešimt penis.

Ir vistik pajaunėjau...

„Daiktas“ kaip laukinis stangrėjo ir grasino suplėšyti tas „sušiktas“ pėdkelnes.

Niekalai... ateis laikas, pabandysim ir vietinės dailiosios lyties. Žinoma, jeigu... jeigu jos ne smirda kaip laukiniai žvėrys... Žinote, istorikai apie tai užsimena visai nedviprasmiškai.

Pasirąžiau (nusišlapinau), nusiprausiau ir įlindau į krepšius su atsargomis, valgyti norėjosi žvėriškai. Tai dar viena jauno kūno savybė. Surijau pusę likusio valgio, bet vyno neliečiau, paprasčiausiai atsigėriau nuostabaus šaltinio vandens.

Galutinai apžiūrėjau likusius daiktus, radau keturias pasagas su uknoliais (v.p.: pasaginė vinis; pasagvinė), galąstuvų rinkinys ginklų galandinimui, butelį linų aliejaus – taip pat ginklų priežiūrai ir kelionė odinė dėžutė su būtinuoju vyrišku rinkinuku (v.p.: originale „несессер“: pranc.: nécessaire — būtinasis).

Na-taip... keistos formos skustuvas su kauline rankena, stiklinis storo, žalio stiklo flakonas su kažkokiu ramunėlėmis kvepiančia emulsija ir siaubingai archaiškos konstrukcijos žirklės, labiau panašus į avių kirpimo įrankį. U-pavidalo plokštė, kurios galai ašmenimis pasukti vienas į kitą. Na ir dėl solidumo jas dar paauksavo... technika iš fantastikos užribių... Na bet kažkiek pakenčiamai kerpa. Komplektą užbaigė nedidelis poliruotas sidabrinis veidrodis.

Iki valios prisižiūrėjęs į savo naują veidą, po to šnypšdamas ir spjaudydamasis nusiskutau ir padailinau nedidelę barzdelę... Na niekad gyvenime nenešiojau – ir še tau, paveldėjau. Tiek to... kol kas jos neskusiu, gal pravers. Gal čia mužikui vaikščioti be jos visiška kvailystė.

Radau ir vaistinėlę, viduramžišką, aišku: į skudurą suvyniotą susipainiojusių siūlų... A-cha, berods – „korpija“ vadinasi (v.p.: kòrpija [lot. carpia < carpo — pešioju], nebevartojama tvarstomoji medžiaga — rankomis išpešioti iš medvilninės medžiagos siūleliai). Keli rulonėliai lininės medžiagos...Tvarsčiai! Jopypypt, visas šiukšlėse... Kaip jie čia išgyvendavo? Pora nedidelių molinių indelių su kakleliu, uždengtų sviestiniu popieriumi. Viename tirštas, beveik juodas, aštriai kvepiantis tepalas, o kitame geltonas – kvepiantis kaip ir amoniaku. Žinoti dar kurią kam naudoti. Prisiminiau d‘Artanjano motušės gydomasis balzamas... h-m, čia kažkas panašaus... Taigi, taigi... Štai kažkas ir aiškėja...

D‘Artanjanas į Mengą atvažiavo su berete, todėl buvo nušvilptas ir apspjaudytas. Visi jau nešiojo skrybėles...

Vadinasi, aš ne ne Rišelje laike, o gerokai ankstesniame, ir šaunamaisiais ginklais net nekvepia... Na-taip, tiesiog geniali išvada. Istorikas, kad jį kur galas! Gal laikas artimesnis „Grafienės de Monsoro“ (v.p.: turima galvoje Diuma knyga ir 1971 m. prancūzų kino filmas „La dame de Monsoreau“) įvykiams? Nors ten jau arkebuzas išrado (v.p: pranc. „arquebuse“ — dagtinis šautuvas, vienas pirmųjų, išrastas XIV a., rankinių šaunamųjų ginklų)...

Po velniais, nesigauna iš manęs analitikas, nėra ko ir bandyti.

O aplinkui gamta kerėjo turtingu žavesiu, milžiniški ąžuolai keitėsi su jaunu medelynu, oras atrodė pripildytas nektaru, upeliukas čiurlenimas rodės kaip sidabrinis skambesys, per šakas šokinėjo ir čirškėjo įvairiaspalviai paukštukai. „Paradaisas“ (v.p.: iškreivotas angl.: paradise – rojus), žodžiu.

„Paradaisas“, kaip „paradaisas“ bet kažką nuspręsti reikia...

Atidariau nedidelį odinį krepšelį – ir net sušvilpiau. Jame buvo rašymo reikmių rinkinys: bronzinė rašalinė, pundelis plunksnų, peiliukas plunksnoms ir į medžiagą suvyniota nedidelė knyga odiniu viršeliu ir bronziniais užsegtukais.

Tai štai kai, o pas mus knygose viduramžių bajorus beraščiais vadina. Atidariau ir supratau, kad suprantu tuos ornamentuotus kringelius.

Atsirėmiau nugara į balną, susiradau paskutinį įrašą ir ėmiausi skaitymo...

„... tėvas, iš Dievo malonės konte (v.p.: italų ir daugelio katalikiškosios Europos didikų titulas; vyr. - „conte“, mot. - „contessa“; analogiškai prancūzijoje: „comte“ ir „comtesse“; gali būti verčiamas kaip grafas ar grafienė) Žanas V d‘Armanjakas (v.p.: comte Jean V d'Armagnac) įsako man vykti į Aragoną (v.p.: turima galvoje Aragono karalystę, egzistavusią 1036-1707 m., dabar autonominis Ispanijos regionas šalies šiaurės rytuose) pas rėjų Chuaną prašyti malonės ir užtarimo nuo piktžodžiautojo ir kilmingųjų (dvarininkų) laisvių mindžiotojo, niekingojo frankų rua Lui XI (v.p.: Prnacūzijos karalius Liudvikas XI (Louis XI of France) (Valua) gim. 1423-07-03, mirė – 1483-08-30, valdė nuo 1461 m. iki 1483 m.). Dievo valia mes likome be sąjungininkų ir apgulti šlovingame Lekture, paskutinėje laisvių ir laisvės gynėjų ramstyje. Minėto Lui kariauna, valdoma kardinolo Žilemo Žoffrua (v.p.: Le cardinal Jean Jouffroi et son temps (1412-1473), rengia šturmus ir visaip kenkia gynėjams ir mūsų pasiekėjams.

Dievas mato, kad aš mieliau su kalaviju rankoje atmušinėčiau šturmuotojus, tačiau nusilenkiu tėvo valiai. Šiandieną vakare aš lydymas savo ginklanešio ir dviejų kabljero būrių (v.p.: kabaljèras, isp. caballero — ponas, vid. amžių Ispanijoje — riteris arba bajoras; taip pat galimas pagarbus kreipimasis į kilmingą vyrą) aš pabandysiu išsiveržti iš apgulto Lekturo...“.

- Kad tave kur šimts... – tik ir galėjau ištarti perskaitęs šias eilutes.

Ištiesiau ranką į vynmaišį, gurkštelėjau kelis gurkšnius ir vėl įsigilinau į skaitymą. Atsiplėšiau nuo knygos tik po paskutinio žodžio... Tai buvo vikonto Žano de Lavardano ir Rokebreno, Žano V, d‘Armanjako sūnaus, dienoraštis? (prototipas??? Jean de Lescun d'Armagnac (? † 1473) bus aiškinamasi pas autorių)

Po velnių! Kas tai? Aš dabar Žanas? Linksmas vardelis, velniai griebtų! Nors principe gal ir nieko. Mūsiškai – Vanka (v.p.: Ivan; liet. Jonas)

Na bet vistiek! Su nuoskauda mečiau peilį į medį, o po to dar pusvalandį laksčiau po laukymę, kurtindamas mišką keiksmais ir kirsdamas espada krūmus. „Kurva“, tai pasityčiojimas, nuogi spąstai. Kam taip tyčiotis iš nusipelniusio šalies trenerio, dukart pasaulio čempiono, Olimpinių žaidynių čempiono ir šiaip gero žmogaus? Tai yra iš manęs. Už ką? Maža to, kad numetė į viduramžius, tai dar į kūną šito... kaiip jį ten? Bastardo! Nesantuokinio išgamos. Pagal mūsų laikus tai kaip viskas natūralu ir suprantama. O viduramžiais aukštuomenės bastardus žymėdavo raudona juosta ant herbo. Va, ir pas mane ant skydo toks pat. Tik dabar ir atkreipiau dėmesį.

Pagaliau išsikvėpiau, aprimau ir pasistengiau išanalizuoti informaciją. Vis tiek viskas jau atsitiko ir reikia padėkoti nežinomiems pokštininkams nors už tai, kad aš atsidūriau šito d‘Armanjako bastardo, o ne, pavyzdžiui, neandertaliečio kūne. Na ir iš vis, už tai, kad kvėpuoju...

Žanas penktasis, d‘Armanjako konte, mano tėtušis, sprendžiant iš jo sūnaus dienoraščio, asmenybė buvo, khm... šiek tiek specifinė, iki tokio laipsnio susireikšminusi (epatažinė), kad įsigudrino tapti du kart atskirtuoju nuo bažnyčios, ir dabar sėdi Lekture, apgultame frankų valdovo kariaunos, kuriam jis ne vienerius metus sąmoningai kaišiojo pagalius į ratus, o aš tiesą sakant iš miesto išsinešdinau vedinas tėvo įsakymo į Aragoną ieškoti pagalbos.

O šiandien, išeina, kad 1473 metų kovo 4 d. Viešpatie... tai beveik septyni šimtai metų atgal..., tfu, tai yra - į priekį. Kad kur kam į dūšią spjautų, niekaip negaliu suvokti dabartinio laiko...

Na, bet visa tai smulkis. Nuostabiausia tai, kad nesantuokinis, tai dar nesantuokinis ypatingai iškreiptoj formoj. Tėtušis tai – Žanas penktasis. O močia mana... Močia mana – Izabelė, tikra to pačio Žano sesuo. Tai yra aš grafas, vikontas (v.p.: pranc. – vicomte; žemesnis už grafą ir aukštesnis už baroną; pažodžiui iš lotynų: grafo pagalbininkas, grafo pavaduotojas) ir dar kas ten... – kartu ir visiškas niekas. Vienu žodžiu - bastardas kūbe. Dabartiniame laike tai siaubingas kokteilis!

Turint galvoje, kad aš automatiškai tapau to pačio karališkojo Lui priešu, kad jį kur suriestų, kokteilis išėjo dar ir mirtinai nuodingas. Dienoraštyje konkrečiai nenurodoma, kad tėtušis ir rua... jei Lui, tai reiškia, karalius... Bet karalius  - tai Liudovikas, o jei Lui – tai rua...

Tiek tos, kol kas tai nesvarbu.

Tai štai: tai, ko šitie draugeliai konkrečiai nepasidalijo, aprašyta mįslingai. Ištisinė sapalionė apie teisių apribojimus, bet, matomai, visa tai rimta. O kaip su priešais štai tokiais laikais susidorodavo, visiems žinoma...

- Nenoriu į Bastiliją... Nenoriu ant ešafoto... nenoriu pas budelį į svečius... – nevalingai balsu sušukau.

Tikrų tikriausiai nenoriu...

Ne, aš tikrai kliedžiu; va, dabar įlysiu į krepšį, surasiu „mobilų“, paskambinsiu Ivanyčiui, ir jis mane iš čia išveš pas tokius mielus, simpatiškus ir dosnius šeichus. Beviltiškai įlindau į maišą ir žinoma „mobilkos“ neradau...

Krepšyje odinėse tūbose gulėjo keletas raštų, kuriais tėtušis patvirtino teisę į dvarų, titulų ir žemių paveldėjimą.

Taip... vistik, kaip to ir nesinorėtų, bet su galva viskas tvarkoje. Puikiai suvokiu, kad jei tėtušį užvers, šitie popieriai bus ir skatiko neverti . dienoraštyje tai ne vieną kartą užsiminta.

Ir vis-tiktai aš noriu išprotėti...

Dieve, pagelbėk!!! Įsipareigoju tapti pavyzdiniu šeimos žmogum, nustoti gerti ir lakstyti per mergas... Net atgal pas Liudką grįšiu, tik padėk, gražink mane atgal! Padarysiu aš iš arabų pasaulio čempionus...

Nepadėjo.

Nepanorėjo.

Taip ir likau sėdėti su tomis kvailomis dvispalvėmis pėdkelnėmis viduryje laukinio miško. Viena kiška vienos spalvos, kita  - kitos.

Marazmas!

Ranka pati pasiekė vynmaišį ir keletas gerų gurkšnių palaipsniui chaotišką minčių srautą į kažkokią logišką tėkmę.

Išeitis yra. Išeitis visada yra. Ir aš ją rasiu.

2016-02-17

Išeitis yra. Išeitis visada yra. Ir aš ją rasiu.

 Jei senas nusidėjėlis, tai yra mano tėvelis, mano, kad Aragono rėjus (v.p.: valdovas) gali padėti, tai reiškia, kad taip ir yra. Nedviprasmiškai užsiminta, kad jei Chuanas ir dar keletas karališkųjų jo draugelių iš Burgundijos ir Gijanos (v.p.: pranc.: Guyenne; šiuo metu didesnė dalis teritorijos Akvitanijos regione) – visai ne to paties Lui-Liudoviko draugai. Be to, gaskonijos didikai – o aš, po velnių, išeina, kad gaskonas, – palaiko tėtušį. Ne visi, bet daugelis. Karalius, paprastai tariant, ruošiasi apriboti didikų laisves ir mūsų kraštą paversti savo tėvonija... Patys suprantate, išdidūs gaskonai, švelniai tariant, ne visai sutinka su tokiomis iniciatyvomis.

 Peršasi tokios išvados: skubiai lėkti į Aragoną su laišku... Na taip... Štai ir tas laiškas, tuba užanspauduota vaškiniais antspaudais... Ir vesti į namus pagalbą. Mušti Liudoviką skersai ir išilgai už gaskonijos laisves.

 O kas mums, gaskonams? Priklausomybė tokiai išgarsintai tautai, glosto savimeilę, net šiokia tokia narsa gręžiasi į mintis.

 Na ir kodėl aš nepasirinkau istoriko gyvenimo? Dabar žinočiau iš anksto, kuo viskas čia baigsis. Bet ne, aš ne istorikas, todėl bet kokios spėlionės, tai kaip būrimas iš kavos tirščių – grynas avantiūrizmas. Tačiau kaip nesvarstysi, be avantiūrizmo iš šios istorijos neišsisuksi.

 Taigi... Iš Lektūro pabėgau vakar. Miestas, sprendžiant iš Žano... tfu, blyn... mano gi, užrašų, gerai įtvirtintas, pajėgos skaitlingos, ir gal būt išsilaikys dar gan ilgai. Tiesą sakant ir laikosi jis jau tris mėnesius...

 Na, o kiek kulniuot iki Aragono?

 Ir iš vis, kur aš esu... "buvusysis" tai jokiu žemėlapiu nepasirūpino.

 Tiek jau to, laikas krautis ir kur nors keliauti: pinigai yra, kalbą suprantu, išorė kilminga, pats iš savęs gaskono-rusas; reiškia - visi šansai į rankas. Saugiau aišku su svita, bet... nėra. Vakar, matyt, visi krito pridengdami mano pasitraukimą. Amžiną jiems atilsį...

Visus daiktus surinkau kaip buvo, iš šarvų užsidėjau tik grandininius marškinius, o ant jos kirasą. Užteks kol kas. Ir pabalnojau Rodeną.

- Na ką, Žanai Žanovičiau d‘Armanjake, galva bijo, o rankos daro, laikas ir kažką nuveikti... „drang nach Aragon“, kad jį kur nelabieji... – Šokau į balną, pasukiojau subinę įtaisydamas ją balne, vėjavaikiškai stumtelėjau beretę link pakaušio ir lengvai pentinais spustelėjau eržilą. – Važiuojam, brangusis...

 Rodenas pats pasirinko kryptį ir neskubėdamas nukinkavo į properšą tarp krūmynų. Gyvulys protingas... kur nors išveš, o aš kol kas pasukiosiu galvą apžiūrėdamas viduramžių mišką.

Puikumėlis... oras švariausias, net galva sukasi, visokios gyvybės pilna. Kurapkos, fazanai, net nedidelė banda stirnų sušmėžavo. Galiu įsivaizduoti, kokia čia žvejyba. Aktyviai niokoti gamtą pradės tik po kelių šimtmečių. Na nieko... Tai netgi puiku. Dar vienas teigiamas momentas mano persikūnijime. Visokiais GMO ir panašiomis šlykštynėmis nesinuodysiu.

 Va-t ir nežinau... gerai tai ar ne? Nežinau... Greičiausiai tai ne šiaip sau blogai, o visiškai prastai.

 Nors iš kitos pusės, įsikūnijau aš į jauno berno kūną...

Stop. Ne iš tos pusės pradėjau. Kitaip reiktų...

Dvidešimt pirmame amžiuje aš vienareikšmiškai užverčiau kanopas. O čia prisikėliau, vadinasi, gavau antrą šansą pragyventi dar vieną gyvenimą... ir man rodos, kad vien tik šis momentas viršija visus buvusius argumentus. Prisimink, Sania... tfu... Žanai, kaip tu rydavai dėdulę Diuma ir Valterį Skotą. Apie žygdarbius svajojai, nuotykius. Kautis už savo damą norėjai, išaukštindamas savo vaikiškas erotines fantazijas. Štai tau, prašom... Mėgaukis. Jaučiu, nuotykių ant mano šiknai priruošta – visas vagonas ir dar nedidelis vežimas.

 Kaip aš ir sakiau, viskas visiškai prastai, bet kaip keistai tai beskambėtų, kartu su laukine baime, jaučiu, kad visa tai man netgi įdomu. Tai yra, savo jau seniai niekuo nesistebinčiais keturiasdešimtmečio smegenimis suprantu, kad jau noriu pabandyti tokio gyvenimo. Labai bijau, bet noriu... Taip, po galais, noriu!

 Noriu pamatyti Paryžių, pasivaikščioti po karmeličių vienuolyną, kur d‘Artanjanas „badėsi“ su gvardiečiais. Sušokti per priėmimą Luvre, jei aišku jį jau pastatė. Noriu užversti kokią hercogienę de Ševrez ir išdulkinti ją su visą jaunatviška energija, prieš tai pradūręs porą kavalierių dvikovoje...

 Stop, stop, Žanai Žanovičiau, tave jau kažkur ne ten nunešė... Kavalieriai ir patys tave gali pradurti, o hercogienė, kaip mano buvę amžininkai užsimindavo, turėtų smirdėti kaip žvėris laukinis. O Luvre damos ir kavalieriai už portjerų lengvinasi. Skaičiau, tam, jog išvengtų rūmų patalpų teršimo, viską išpaišydavo kryžiais tikėdamiesi, kad dvarininkėliai nesilengvins ant krikščioniško tikėjimo simbolių.

- Na taip, aš toks, viską galiu suvulgarinti... – pranešiau smalsiam kėkštui, įsistebeilijusiam į mane nuo medžio. – Ir suvulgarinsiu. Ir nėr ko bijoti. Savo pasaulyje aš jau miriau, o čia gyvenu avansu. Taip kad, mielas drauge, paimk galvon savo buvusias klaidas ir pradėk gyventi nuo švaraus lapo. Ir nusispjauti man nuo aukšto kalno, kad neišsilavinęs ir bemokslis, ir nežinau parako recepto. Apsieisiu. Nepastebimiau įsiliesiu į vietinę visuomenę, už savą praslysiu.

 Nepasakyčiau, kad nuotaika buvo labai jau kovinga, greičiau jau – visai atvirkščiai, na, bet per visą savo gyvenimą sugebėdavau surasti ir geruosius momentus net pačiose šlykščiausiuose įvykiuose. Tikiuosi ir dabar išeis.

 Rodenas neskubėdamas turseno tarp medžių įsigudrindamas nutraukti jaunus lapelius nuo šakelių. O aš, mėgaudamasis gamta, taip pat neskubiai, jau be panikos mąsčiau apie savo būsimus veiksmus.

 Kiek suprantu, tikėtis stebuklo, kuris mane grąžins Maskvon, neverta. Viskas baigta ir neapskundžiama... Na, tiesą sakant, ir nėra kam apskųsti. Lieka tik greičiau įsilieti į vietinį gyvenimą ir pasistengti išgyventi. O tai labai ir labai sunkus uždavinys.

 Sprendžiant iš skurdžių žinių, pasemtų iš buvusiojo šeimininko dienoraščio, realybėje viskas ne taip, kaip aš galvojau. Mano supratimu viduramžiais buvo tokia didelė šalis Prancūzija... o, pasirodo, viskas visai ne taip. Yra šūsnis nepriklausomų teritorijų, kurios susijungti į vieną šalį neskuba ir netgi atvirai to nenori. Normandija, Burgundija, Akvitanija, Anžu, Gijena ir Gaskona... ir gyvena ten visai ne prancūzai. Ir yra rua, tai yra frankų karalius Liudovikas XI, kuris visas šias teritorijas nori sugrėbti ir apjungti į vieną valstybę. Kas, kaip man atrodo, istoriškai būtinas uždavinys, jei nežiūrėti į tikrąsias priežastis, kurios veda tą patį rua. Ir ne veltui jo priešininkai jį vadina Lui Pasaulio Voras.

Šis „draugas“ jau iškovojo tam tikrus pasiekimus. Pavyzdžiui, mano tėvuką dangun nuvarė...

Stop, stop... kokia istorinė būtinybė? Spjoviau aš nuo aukštos varpinės ant tos būtinybės. Vis aš užmirštu, kas aš dabar toks. Šiknon šį pasaulio graužiką. Priešas jis man dabar, ir taškas. Vadinasi, reikia išgyventi ir kiek galint daugiau padaryti jam nuostolių ir nemalonumų. Būtų idealu – jei visai jį iš šio pasaulio išgyvendinčiau. Didikų laisvių prispaudėjas, engėjas – ant špagos tą vilką...

Stop... o kas manyje kalba?

Žanas Žanovičius d‘Armanjako bastardas, de Lavardano ir Rokebreno vikontas ar Aleksandras Viačeslavovičius Lemeševas, Rusijos rinktinės fechtavimo kardu treneris?

 O štai ir nežinau... Aleksandrui Viačeslavovičiui nusispjaut ant to Lui Voro, jam bent jau išgyventi ir gana.

 Na, o Žanui Žanovičiui viskas atvirkščiai... jam su tėvo mirtimi prasidės pats tikriausias nuopuolis žemyn, jei ne dar kas nors blogiau. Ir nekenčia jis to Lui visomis savo sielos kertelėmis...

Štai ir taip ir išeina, kad manyje pradeda susigyventi du visai skirtingi žmonės... Aišku, norisi tikėti, kad Aleksandro Lemeševo manyje daugiau... na žinoma daugiau. Bent jau aš kol kas jaučiuosi juo.

 Uždavinukai, vienok... Išsitraukiau iš krepšio vynmaišį ir nurijau kelis gurkšnius. Nusiraminimui ir sklandžioms mintims.

 Apsidairiau.

 Miškas aplink... Žmonių pėdsakų ir visokių statinių kol kas nesimato. Na ir gerai... Nepasiruošęs aš dar bendrauti. Maisto dar dienai užteks, jei kas – žvėrieną kokią užversiu...

 O čia kas?

 Arkliokas išnešė mane prie kažkokių senos koplyčios griuvėsių. Senos, kad ji kur, pilnai apaugo krūmais ir visai sugriuvo. Ir ne koplyčia čia greičiausiai, o pagoniška šventovė, kad ją kur...

 Staiga iš krūmų, laikydamas rankose milžinišką vėzdą, išlėkė iki antakių apaugęs žaliūkas purvinu apsiaustu ir basas. Aš apakęs mačiau, kaip jis užsimoja savo vėzdu...

 Aš dar tik suspėjau sugriebti už špagos, kai Rodenas, atsistojęs piestu, užvažiavo šitam chuliganui kanopomis į krūtinę.

Mužikas, paleidęs iš rankų vėzdą susirietęs nuskrido į krūmus.

- Kas per... - Aš pagaliau ištraukiau prakeiktą geležtį iš makštų, na visai ji nenorėjo išsitraukti.

 Nušokau nuo arklio ir pasukau link krūmų, kur be jokios šlovės nuskrido paslaptingasis mužikas.

- Tu gyvas, kvailį?

Vietoj atsakymo pasigirdo tylus braškėjimas, marmaliavimas ir šlamėjimas.

- Na žiūrėk... gyvas, - nustebau ir garsų link mečiau akmenį. – Išlysk, pusproti, o tai ausis nukaposiu.

- Malonės prašau, pone... – pasigirdo iš krūmų, bet taip niekas ir nepasirodė.

- Stok man prieš akis, smirdžiau, neversk tave siaubingai, bet teisingai mirčiai atiduoti... – netikėtai išbėriau ir nustebau.

 Tai ne aš pasakiau... tiksliau aš... bet ne tas aš...

Nežinau, kas paveikė, bet mužikas išropojo ir nuo žemo starto puolė ant manęs...

 Cha, vėl be rezultato. Pusiaukelėje užsikabino už šaknies ir tėškėsi galva į riedulį. Šįkart jis trenkėsi puikiai, net kauksmas per mišką nuvilnijo, ir sustingo be judesio. Ot, tai bent pavaro...

 Paėmiau už kamanų Rodeną, kuris jau buvo pasiruošęs niekadėją sutrypti – tikrų tikriausias kovos žirgas, ir, truputį glostelėjęs per snukį, pririšau prie medžio. Kitaip jis visai mano “liežuvį“ nukneckins ir atims galimybę bent kiek susiorientuoti kur esu.

 Gyvas, šiknius, kas ir keista... Iš principo. Jį jau Rodenas turėjo „nukalti“. Arklys, tai apie toną sveria, niekam maža nepasirodys.

 Mužikas nepakenčiamai smirdėjo laužo smalkiais ir prakaitu, apsiaustas praktiškai supuvęs ir puikavosi skylėmis. Susidraikę plaukai ir barzda pilnai dengė veidą, bet kūnas, nors ir išsekęs, stebino savo apimtimis, tiksliau – gabaritais. Mužikas buvo neįtikėtinai plataus ir galingo sudėjimo. Ūgio panašaus į mano, bet per pečius beveik dvigubai platesnis.

- Štai ir „liežuvis“ susišvietė... – Nusukdamas veidą nuo smarvės supančiojau plėšiką arklio pančiais.

Štai taip... rodos patikimai.

 Atsisukau į eržilą. Rodenas savotiškai, arkliškai, piktinosi ir prunkštė nepatenkintas tuo, kad aš panaudojau jo turtą taip negarbingai. Arba norėjo vargšą pribaigti... Šito aš nesužinosiu. Viena aišku: jei ne arklys, vienareikšmiškai gaučiau aš su tuo vėzdu. Reikia skubiai treniruotis traukinėt espadą...

- U-u-u-u... – mužikas atvėrė akis.

- Tu ką, šunie, plėšikauti sumanei? A? Į kartuves panorai? - paklausiau stengdamasis kuo toliau nugrūsti norą imti ir perpjauti jam gerklę.

Vėl Žanas Žanovičius manyje reiškiasi.

- Malonės prašau, kilmingasis pone... – vėl užbosavo mužikas paslapčia bandydamas virvių stiprumą.

Ne... Na, tik pažiūrėkit jį - tiesiog storžievis...

 Prirėmiau dagos geležtį prie gerklės ir kiek galint ramiau pasidomėjau:

- Pasakyk man nors vieną priežastį, dėl kurios aš turėčiau tavęs pasigailėti, šunie?

 Mužikas neištarė nė žodžio tik niūriau šaudė akimis į šonus.

- Kuo vardu? Kas tavo šeimininkas?

- Aš laisvas! – iššaukiančiai burbtelėjo plėšikas. Aš Viljamas Loganas iš Lanarkos.

 - Kur tai?

- Škotijoje.

 - Kur?

- Jūsiškai - Skotlande.

- O čia ką veiki? Kariautum sau gimtinėje su anglais. Ar paprasčiau ant keleivių puldinėti?

Škotas sutrikęs burbtelėjo ir nusuko barzdotą snukį.

N...taip... atrodo skaudžią vietą užkabinau... Iš kino filmų žinau, kad nedraugauja jie su anglais. Ir, atrodo, visai neseniai, o gal net tiesiog dabar ne juokais su jais kertasi.

- Ko urzgi, barzdočiau? Na ir ką man su tavim daryti?

- Nužudyk... Man tas pats...

- Taip nebūna... – Pakutenau jam durklo galiuku pasmakrę. – Kodėl slepiesi miške? Paieškomas? Kaltas dėl ko nors?

- Nekaltas. Paieškomas... – burbtelėjo mužikas.

- Niekas be kaltės neieško. Tiek to... pasakok. Prižadu, jei padarei kokį nusikaltimą, pats nuspręsiu tavo likimą. Neišduosiu. Kalbėk, o tai aš rasiu būdą atrišti liežuvį.

- Kam tai tau, kabaljero? Aš tavo valdžioje, daryk ką turi daryti ir baikim su nereikalingom kalbom.

- Netgi va taip... – Įdėmiai pasižiūrėjau škotui į akis.

 Kaip ten mano vietoje pasielgtų Žanas Žanovičius aš net neabejoju. Gerklę nuo ausies iki ausies ir visi reikalai. Jis gi dvarininkas... kabaljero... Keista vienok prie ko čia kabaljero... lyg esu Prancūzijoje, riteris, bent jau įprasčiau tai skamba. Tiek to, su laiku išsiaiškinsiu, ne tame esmė. O esmė tame, kad aš dvarininkėlis tik iš išorės, buvusysis tik šiek tiek išsišoka, o šiaip aš pilnai civilizuotas dvidešimt pirmo amžiaus žmogus ir šiaip sau gerkles pjaustyti man koktu. Aišku, galima pasiteisinti aplinkybėmis, įsijautimu į vaidmenį ir paprasčiausiai pribaigti šį vargetą. Ir net labai norisi tai padaryti, ir liudininkų nėra... bet nedarysiu to...

- Kiek dienų nevalgei?

 Mužikas nustebęs įsistebeilijo į mane ir pratylėjo. A-cha... matomai aš gana stipriai išlendu iš kilmingojo kabaljero įvaizdžio...

- Aišku... seniai. Prisiek Šventa Mergele Marija, kad nebandysi bėgti kai aš tau atrišiu rankas.

- Prisiekiu Šventąja Mergele, kad tau nekenksiu, kabaljero, ir nebandysiu bėgti, - nepatikliai žiūrėdamas man į akis pažadėjo škotas ir ištiesė rankas.

- Žiūrėk tu man... - Atrišau pančius. – Sėdėk nejudėdamas, aš tuoj.

 Ištraukiau iš krepšio valgį ir ant didelio duonos gabalo uždėjau gabalą mėsos. Pasičiupau dar vynmaišį ir grįžau pas belaisvį.

- Valgyk... – Įkišau škotui duoną į rankas ir prisėdau šone ant riedulio, kurį jis kiek ankstėliau beviltiškai bandė suskaldyti savo makaule.

 Vynmaišį pasilikau: lūpomis prie kaklelio jis prisilies tik per mano lavoną. Smirda gi jis kaip dvėseliena.

 Viljamas su vos sulaikomu urzgimu puolė valgį, sunaikindamas duoną su mėsa akimirksniu.

- Rankas delnais suglausk... – į rieškučias įpyliau vyno. – Krimstelėjai? Daugiau tau kol kas negalima. Nagi, pasakok... tu nesupratai? Gyviau, o tai mano kantrybė greit baigsis.

- Klausk, kilnusis kabaljero, viską tau papasakosiu. - Viljamas išsikrapštė iš barzdos paskutinius trupinius ir pasiuntė juos burnon. – Tik aš tave, d‘Armanjako bastarde, nesuprantu. Kam tau tai?

- Iš kur tu mane žinai? – pabandžiau nuslėpti nuostabą.

Išeina, kad Žan Žanovičius buvo žinomas personažas arba... arba greičiausiai aš nė velnio neišmanau apie viduramžius.

- Tavo skydas, kabaljero. – Belaisvis parodė ranka. – D‘Armanjakų herbas, bastardo juosta. Tavęs tai aš nepažįstu.

- Tu turi žinių, kurių negali turėti servas (v.p.: servas: baudžiauninkas, priklausomas valstietis). Saugokis jei meluoji... – leidau pasireikšti Žan Žanovičiui.

- Aš tau jau sakiau... ne baudžiauninkas aš. – Škotas susiraukė. – Padėtis mano, tai pikta lemtis ir mano giminės prakeikimas persekiojantis nuo Briuso laikų...

- Kalbėk, - įsakiau aš.

Kaip viskas įdomu... tuoj pasirodys, kad jis ištremtas princas. Viduramžiai, kad juos kur.

- Aš iš garbingojo Loganų klano... – Viljamas atsikrenkštęs, pradėjo pasakojimą. – Mūsų klano kariai – Robero Briuso, teisėto škotų karaliaus, bendražygiai. Du iš mūsų lydėjo Juodąjį Duglasą, kai jis vežė karaliaus širdį į Šventąją Žemę ir šlovingai žuvo nepadarę gėdos klanui. Mano protėvis buvo Lanarkos šerifas, gavo tas žemes nuo pačio Briuso ir buvo pakartas tirono Eduardo Karnarvonskio, žydriaus ir sadomito, tegu dega jo siela pragare...

- Tai, aišku, įspūdinga... – pertraukiau Loganą. Šliukštelėjau jam dar vyno į rieškučias ir įsakiau: - Šias istorijas paliksim vėlesniam laikui. Arčiau prie reikalo.

- Tai juk mūsų giminės istorija... – pabandė pasipiktinti škotas, bet, pamatęs mano nepatenkintą veidą paskubėjo tęsti: - Mano šeima lerdai (v.p.: anglo-škotiškai: "laird" tai smulkus netituluotas dvarininkas, žemės savininkas), priklausantys Loganų klanui...

 - Kas tokie lerdai?

- Mes žemvaldžiai... na... netituluoti dvarininkai. – Viljamas šiek tiek suglumo. – Bet lerdai taip pat posėdžiauja lordų palatoje vienose patalpose...

 - Trumpiau!

- Mus prakeikė ir šeimos reikalai pradėjo riedėti nuokalnėn. Žmonos nustojo gimdyti berniukus, pasėliai nedygdavo, gyvuliai ėmė kristi. Vyrus apimdavo beprotystė ir jie pradėjo atsiduoti nepriimtinam...

- Tu mane jau užknisai...

- Žodžiu, mane, tam, kad išpirkčiau giminės nuodėmes, išsiuntė į vienuolyną...

- Tai tu vienuolis? – Aš nusikvatojau.

 Na nė kiek šis žaliūkas nepanašus į vienuolį. Viskas kas norite, tik ne tai.

- Buvau... – niūriai burbtelėjo Viljamas. – Domininkonu.

- Ir pabėgai?

- Pabėgau.

- Nuo ko? Nepatiko epitimijos ir kuratoriaus lazda? Mergų palaidų užsimanei? – pašaipūniškai pasidomėjau.

 Na dėl ko gi dar galima pabėgti iš vienuolyno; mano nuomone, pabėgti galima tik dėl šių priežasčių.

- Susiginčijau...

- Aš tave tuoj durklu „tknu", "rožaj bystree“ (v.p.: „...bakstelsiu, gimdyk greičiau“)... – Paskutiniai žodžiai išsprūdo rusiškai ir aš nevalingai užsikirtau... Taip ir „sudegti“ (v.p.: šiuo atveju - išsiduoti) galima.

- Mane pervedė į Sen-Severio (pranc.: Saint-Sever) abatiją Prancūzijoje metraščių perrašytoju, kadangi aš gramatikos ir rašymo meno apmokytas (v.p.: viduramžiais, ypač šventus tekstus, metraščius ne tiek perrašydavo ar surašydavo, kiek juos piešdavo arba perpiešdavo). O ten aš susiginčijau su abatu dėl kai kurių teologinių Tomo Akviniečio išvadų sampratos.

- Užmušei? - spėjau.

- Ne... – Viljamas sunkai atsiduso. Surišau ir plakiau virve... O ką? Jis mane įžeidinėjo ir piktžodžiavo nepripažindamas akivaizdžių dogmų.

- Oj, negaliu... – vos neuždusau besikvatodamas.

 Reikia gi... Teologinis disputas su peštynėm... na, gražuolis.

 Atsižvengęs, įpyliau jam dar vyno ir daviau duonos.

- Tęsk vaikine, tu man jau patinki.

 2016-02-18

- Tęsk vaikine, tu man jau patinki.

- Mėnesiui uždarė mane į vienuolyno tamsiąją, uždėjo epitimiją (v.p.: gr. Epitimion – bausmė; bažnytinė bausmė, skiriama tikintiesiems už nuodėmes ar bažnyčios kanonų pažeidimą; baudžiama pasninku, ilgu meldimusi, nusilenkimu kryžiui ar šventajam paveikslui). Įpareigojo nešioti septynių svarų grandines ir niokoti kūną badu ir bizūnu... Na, ir pabėgau aš... Naktimis ėjau link Aragono, norėjau pasisamdyti kariauti su maurais (v.p.: Iberijos pusiasalį valdę musulmonai). Pakeliui pasisamdžiau išpiešti baziliką Šventos Marijos katedroje, kuri Ošo mieste...

- Kurį tąkart?

- Vietinį kanauninką (v.p.: katalikų ir anglikonų aukštesnysis dvasininkas, pagal rangą žemesnis už vyskupą)...- prisipažino Viljamas. Įsigudrino, šunėkas, vaikščioti pas mergelę Mariją, vietinio kepėjo dukrą... Ten ir susiginčijome...

- Vėl dėl Tomo Akviniečio?

- Ne-e... – suprunkštė škotas. – Dėl anos mergelės privalumų. Taigi, suėmė mane miesto sargyba, įmetė į kalėjimą, čia dar išplaukė ir pabėgimas iš vienuolyno, atsirado kaltinimai dėl erezijos ir kerėjimo. Geriausiu atveju – kartuvės. Žodžiu, išlaužiau grotas ir pabėgau. Na... štai dabar šiame miške badziojuosi. Atleisk man, kabaljero. Ne dėl savanaudiškumo tave užpuoliau, o dėl beviltiškumo ir alkio nežmoniško.

- Tai iš kur tu mano herbą žinai?

- Aš viską apie heraldiką žinau. Daugelį ritinių ir knygų perrašiau, tame tarpe ir su žinomomis giminėmis ir jų herbais.

Va štai tau... net nežinau, kaip pavadinti šį susitikimą. Kažkodėl simpatiškas man tas stipruolis. Ir net gali būt naudingas...

- Taip, nusidėjėli... atsirišk sau kojas ir einam prie vandens.

- O kam?

- Kam? Tu gi smirdi kaip žvėris laukinis; einam, žmogų iš tavęs darysim. Na nebijok... neskandinsiu. Ir nesumastyk spurdėti, pradursiu...

Kodėl aš taip pasielgiau? Viskas labai paprasta: be įsitikinimo, kad greičiausiai nuo šio žaliūko man niekas negresia, man reikalingas žmogus, kuris gaudosi šios realijos niuansuose... išsiduosiu gi... na ir koks garbingas riteris be ginklanešio? Teisingai, nepilnavertis riteris arba, kaip čia sako, kabaljero. O man to reikia? Aš kaip visi.

2016-02-19; 11:15