“Armanjako šalis. Bastardas”. III skyriaus pabaiga. 2016-02-23

- Ne bambėk... Na, perdarysi – ir ką? Maža to, kad už tokią nuodėmę pragare man degti, tai ir mieste apgaulę gali atpažinti...

- Jūsų nuodėmę aš ant savęs pasiimsiu... – Tukas tris kartus iš eilės persižegnojo. – Na ir nedidelė tai nuodėmė. Lenas tas - tai jūsų ir jūs visada galite prisiimti jo pavadinimą. Na ir miestuose mes gi nesilaikysime... O kur, tiesą sakant, mes judam, jūsų mylista?

- Ne nenaglėk, šunie. O keliauju aš į Aragoną, į rėjaus Chuano dvarą, o tu... atsimink, storžievi, tu lydi mane. Štai taip! – pamokančiu tonu riaugtelėjau ir mečiau kaulą į škotą.

Tiesą sakant, na negulėjo man dūšia taip elgtis su savo naujai iškeptu tarnu, bet savo vaidmenį reikėjo vaidinti iki galo. Kiek suprantu, nebuvo tais laikais geručių ponų, ir dar besibičiuliaujančių su savo tarnais. Kai ateis laikas, pakelsiu jį iki ginklanešio... Žinių atplaišos sufleruoja, kad galima, o tada ir pažiūrėsim, o kol kas va tik taip. Na ir mielaširdingas, žinoma, kaip galėsiu, būsiu.

- Gerai, arčiau miesto dar pakalbėsim... Tau kiek pinigų reikia įsigyti rūbams, šarvams ir ginklams, tinkančių mano tarnui?

- Na, nežinau, jūsų mylista... Kiek manysit kad reikia ir kaip panorėsite mane aprėdyti... – sutriko Tukas.

- Negudrauk, gyvulį...

Pasikuičiau kapše, kabančioje prie mano diržo. Rodos dvi auksinės monetos, tokios pačios, kaip mano atsargose, trys sidabriniai ir sauja variokų... Taip, atitinkamai frankas, su ir denje... Kiek gi duot? A, kas bus-tas bus... sugriebiau abu auksinius ir mestelėjau Tukui.

- Laikyk, šunie, ir atsimink mano gerumą.

- Jūsų mylista... – aiktelėjo škotas ir puolė bučiuoti rankas.

- Į vietą... – paslėpiau rankas, bet nepakankamai greitai: suspėjo apseilėti, išgama.

E-che, atrodo, vis tik apsikvailinau. Daug daviau... Na ir gerai, neatsiiminėti gi.

- Tai tau ir atlyginimas toli į priekį, supratai?

- supratau, supratau, - greitai sukinkavo škotas ir užsikišo monetas už žando. – apsirėdysiu kaip priklauso. Viską paimsiu, ne abejokit.

- Aš ir neabejoju, - burbtelėjau. – Taip, aš miegosiu. O tu budėk. Paryčiui pažadinsi ir pats kiek pailsėsi. Taip... surink maisto likučius ir laužą palaikyk... viskas, poilsis.

Atsiguliau ant gūnios, susisukau į apsiaustą, po galva padėjau balną ir beveik akimirksniu užmigau. Vynas ir sotus valgis atpalaidavo, na ir nuotaika nebuvo prasta.

Viskas kol kas klostėsi puikiai, ir jaučiau, kad taip bus ir toliau.

Ech, Žan Žanyč... mes dar miestus papurtysim ir išpirkas už belaisvius imsim... Žmonės tai savotiškai naivūs, rupūs miltai. Čia kaip anekdote apie Vasilijų Ivanovičių ir Petką: „Ir čia man kaip pradėjo korta eiti...“.

Riteriškas toks gyvenimas!

Ir hercogienes... šitą... valiūkiškai suriesti noriu... būtinai...

Ir apskritai visus suriesti.

Romantika, kad ją kur...

 

2016-02-23; 10:40