“Armanjako šalis. Bastardas”. IV skyriaus pabaiga. 2016-02-25

Kas per blyn per mada: vos tik kas - kristi į kojas... nors prisipažinsiu, jausmas nuo tokių nusilenkimų dvejopas... netgi gal kiek ir patiko. Bet tokius momentus aš linkęs nurašyta ant bastardo likučių... gal būt.

- Marija-Luiza, jūsų mylista, - prašnabždėjo kiek diktesnė ir aukštesnė mergina ir tūptelėjo pasisveikindama.

- Ana- Marija, jūsų mylista, - prisistatė antroji, kuri buvo grakštesnio sudėjimo, ir netikėtai nuraudo.

Reikia pasakyti, kad juvelyro dukros netgi labai maloningos išvaizdos. Be abejonės, kiek tai galėjai matyti semitų kraujo. Iš po čepčikų išsimušusios banguotos sruogos buvo juodos, kaip varno plunksna. Lengvas tamsumas, charakteringos nosys ir gražiai nubrėžtos vaizdžios lūpos, susiformavusios, nežiūrint į amžių, krūtinės. Bet visa tai tik pabrėžė egzotišką grožį. Puikios mergelikės... panašiai apie penkiolikos-šešiolikos ko gero būtų... pačiose „sultyse“...

- Eugenija-Magdelena, jūsų mylista. – Juvelyro žmona pakartojo prisėdimą ir paskui savo dukras krito ant kelių ir ėmėsi bučiuoti mano rankas. – Tegu saugo jus Šventoji Mergelė...

- Kelkis... – aš už rankos pakėliau moterį. Nereikia. Aš padariau tai, ką padarytų bet koks kabaljero...

Ir žmona... žmona pas žydą dar ta... stotinga dama apie keturiasdešimt penkerių su įspūdinga, lifą plėšiančia krūtine ir tampriu užpakaliu. Netgi veidas šviežiai atrodantis, ryškiai išreikšti žydiški, o gal greičiau ispaniški bruožai...

Taip, reikia susiimti į rankas, o tai mano nupuolęs ir kol kas vangus „daiktas“ iš naujo ėmė kauptis jėgomis...

Taip, beje, šios damos, nežiūrint dabartinių istorikų tvirtinimų ir šmeižimų, visai ne smirdėjo. Visai. Nuo Eugenijos-Magdelenos net kvepėjo kažkokiomis gėlėmis: rodos rožėmis.

- Kur jūs keliavot? – pasidomėjau pas juvelyrą.

- Į Ošą, jūsų mylista. Planavome apsistoti pas gimines. Mano tikras brolis ten gyvena. O po to? Po to – nežinau. Greičiausiai vyksime į Barseloną. Tai mano žmonos gimtinė... Nors neįsivaizduoju, kaip mums toliau gyventi. Mes nuskurdinti, visiškai nuskurdinti...

Staiga pasigirdo šauksmas, aš pasisukau ir pamačiau kaip Tukas už kirkos kelia likusį gyvą plėšiką ir stato ant kelių norėdamas... Na ko norėdamas? Aišku patrumpinti per galvą. Na ir velniop su juo. Tegu kerta. Pradėsi tardyti, kodėl tapo plėšiku, tai išgirsi dūšią spaudžiančią pasakėlę apie nelaimingą likimą ir aplinkybes išvedusias ant didžiojo kelio... ir nemaloniausia – kad visa tai, gal būt, tiesa.

Nėr kada man... mmm-taip... greit išgaravo civilizacija, o gal...

Pasigirdęs Tuko ūbtelėjimas, švilpimas, bukas stuktelėjimas ir krentančio kūno šleptelėjimas išsklaidė bet kokią galimybę įsimaišyti į plėšiko gyvenimą ir atvedimą į doros kelia – pavėlavau.

Na-a taip... Kitą kartą reikės mąstyt greičiau...

- Aš negalėsiu jūsų lydėti iki Ošo... – pagaliau galėjau pasakyti žydui. Aš skubu savo reikalais. Bet dar diena, ir, aš galvoju, puikiausiai pasieksite Fleransą. Na ir mano draugija, kaip suprantate, kažin ar bus jums naudinga, o greičiausiai – pavojinga. Apie mano padėtį tu puikiausiai žinai.

- Aš suprantu, jūsų mylista. – Juvelyras nulenkė galvą. – Fleranse aš nusisamdysiu apsaugą iki Ošo. O dabar norėčiau jums atsidėkoti...

- Tu gali man atsidėkoti perdavęs mano žinion vieną iš arklių ir kokius tai aprėdus mano tarnui, pertraukiau žydą. – pats matai, jis liko beveik plikas.

- Tai maža, jūsų mylista. Jūs padarėt daug daugiau, nei mano kuklus dėkingumas. – Žydas iškilmingai pakėlė pirštą. – Bet man atrodo, kad mes dar susitiksime, ir aš galėsiu būti jums naudingas, o kol kas, papildomai prie mano sūnaus arklio, leiskite jums padovanoti jo ginkluotę. O kartu ir dar vieną smulkmeną.

Juvelyras atsistojo, priėjo prie vežimaičio ir, pasilenkęs ėmėsi kažką grabalioti ant jo dugno. Po to įlindo vidun ir grįžo su rašymo reikmenimis.

- Pradžiai priimkite šitą. – senis ant delno ištiesė auksinį žiedą.

Masyvus, kiek grubus, bet savotiškai stilingas ir gražus su dideliu šlifuotu, galvos formos rubinu, apsuptu smulkiais smaragdais.

Dėka mano žmonelės aš per bendro gyvenimo metus išmokau susigaudyti juvelyriniuose gaminiuose. Kaip gi kitaip... didžiąją dalį mano ir savo uždarbio Liudką išleisdavo tokiems dirbinukams.

Taip... Brangus daiktas, nežinau, kaip šiame laike, bet mano laike tai tikras turtas, ypač akmuo.

- Tai mano darbas. Šis „lalas“ (v.p.: tai tirštai raudonas, rubininis špinelis; pavadinimas kilęs iš hindi ar farsi kalbų ir sėkmingai perėjęs į arabų ir kai kada reiškė ne tik špinelį, bet tirštai raudoną vertingą juvelyriniu požiūriu akmenį) iš persijos, - išdidžiai pareiškė juvelyras. - Jūs visada, jei reikės, galite žiedą parduoti, bet aš prašau pagal galimybes jį išsaugoti. Aš žinau, kad jis atneš jums sėkmę (v.p.: viduramžiais tikėta, kad „lalas“ neša sėmę ir meilę). Ir aš dabar parašysiu rekomendacinį laišką. Kiek žinau, jums reikia kuo greičiau išsikrapštyti iš frankų rua žemių į saugią vietą. Reiškia, greičiausiai atsidursite Aragone. Saragoje susirasite Ezru ben Elizerį, jis kuklus pinigų keitėjas žydų kvartale, ir parodysite mano laišką. Patikėkite, šis garbus žmogus reikalui esant galės jums padėti gana didelėse apimtyse.

Juvelyras greitai, kaligrafiškai, pribraižė kelias eilutes, užantspaudavo ir pabarstė popierių smulkiu smėliu. Po to jį nupurtė ir susukęs į vamzdelį sudėjo į dėkliuką ir padavė man.

- Štai, jūsų mylista.

- Kodėl jūs toks dosnus? – Sąžiningai sakant, aš nelaukiau tiek daug dėkingumo i9š juvelyro.

Nežiūrint į visokius juokelius apie žydų skūpumą, dažnai virstančius tiesa, Isakas visiškai nepasirodė gobšas. Tai galėjo būti paprasčiausias akimirksnio silpnumas, iššauktas išgelbėjimo įspūdžių, arba tikroji žydiška natūra. Bet... man taip atrodo, kad be to, yra dar priežasčių, kurios kol kas nuo manęs pasislėpusios. Nors pagalvojus, tai paprasčiausias išskaičiavimas. Šeima pilnai buvo mano valdžioje ir niekas man netrukdė pratęsti plėšikų darbo, ir senis paprasčiausiai atsipirko. Va net nežinau kaip reaguoti... Na bent jau bet kokiu atveju aš nieko neprarandu, o tik įgyju.

- Priimkite mano dovanas, kaip sąmoningą dėkingumą, jūsų mylista. Patikėkit, aš ne dosnus. Aš paprasčiausiai seniai gyvenu ir daug mačiau. Likimas – toks savimyla ponulis, kad nežinosi, kur apdovanos, o kur nubaus... – labai paslaptingai atsakė Isakas. – Na bet gal daug nekalbėkime. Einam, priimkite šarvus, ginklus ir arklį. Ir man, ir jums reikia skubėti.

Šarvai buvo pilnas grandininių-plokštelinių šarvų variantas, tokie dar jušmanais (v.p.: totor. – šarvas su vertikaliai įpintomis didelėmis metalo plokštelėmis)  arba bechteriais (v.p.: lenk. – Bechter, turkiško stiliau jušmanas su įpintomis krūtinės srityje plokštelėmis). Aiškiai ne europietiškos gamybos, ir juvelyras tai patvirtino, pranešęs, kad jį atvežė iš Šventosios Žemės italų pirkliai. Iš pirmo žvilgsnio jis man kaip tik. Komplekte buvo žvynuotos pirštinės ir rytietiškas šišakas (v.p.: smailėjantis tokio stiliau rytietiškas šalmas rus.: - jerichonka, smailas, atviro tipo šalmas, o šišakas apvalesnis, kurio atmaina išpopuliarėjo Europoje (lenk.: Szyszak; vengr.: sisak; vok.: Zischagge), o jų pirmtakas - itališkas kapalinas. Europoje vėliau poluliarus buvo lenkų–turkų rytietiško tipo šalmo atmaina (kaip tik LDK husarų; apie Abiejų Tautų ginkluotės išskirtinumą, kurią įtakojo rytai ir vakarai, kai reikėjo būti pasiruošus praktiškai skirtingai kovos taktikai, būdams ir ginkluotei, internete teko matyti ne vieną veikalą ) su slenkančia nosies apsauga, snapeliu, antausiai ir lengvai krintančia plokšteline kaklo ir pečių apsauga, kurios plokštelės persikeitusios viena su kita iš dalies persidengė kaip supintos, antdilbiai ir antblauzdžiai, o taip pat apvalus nedidelis skydas su konusiniu antskydžiu (umbonu) per vidurį. Šarvai nauji, nekirsti ir iš pirmo žvilgsnio labai brangūs, su auksine inkrustacija ir graviūromis.

 (rytietiškas/rusios šišakas)

Šarvai dar labiau sutvirtino įsitikinimą, kad juvelyras ne toks paprasta , kaip atrodo, tokią brangenybę nelaisvėje turėjo vienareikšmiškai atimti, ir tai, kad jis su ja taip lengvai išsiskyrė, aiškiai rodė kažkokių su manim susijusių planų buvimą... arba paprasčiausiai... net nežinau ką pasakyti. Bet ne iš paprastumo visa tai.

Iš ginklų paveldėjau kalaviją, labai panašų į mano espadą, su tokiu pat sudėtingu efesu, tik ilgesniu, platesniu ir sunkesniu. Nežinau jo pavadinimo, buvusių žinių neužtenka, o bastardas neskuba pasakinėti. Labai panašus į haudegeną (v.p.: vok.: Haudegen, Haudegenklinge), bet tokio tipo ginklas atsirado gerokai vėliau. Užgalandinimas abipusis, taip kad at ne palašas. Gal būt tai kažkoks pereinamas modelis arba ginklakalio fantazija. Kalavijas pasirodo buvo meistro iš Toledo ir taip pat labai aukštos kokybės. Juvelyro sūnėnas suspėjo nukirsdinti keturis plėšikus, kol jo nenušovė iš lanko.

- Jūsų sūnėnas buvo geras kovotojas, pasakiau žydui norėdamas jam padaryti ką malonau.

- Taip, - liūdnai linktelėjo Isakas. – Jis svajojo būti kabaljero, bet suprato, kad niekada juo netaps. Jam liko tik tobulinti kario meną. Ir aš, ir tėvas jo, nepritarėme jo užsiėmimui, bet ir netrukdėme. Bet nenukrypkime, jūsų mylista. Laikas... laikas eina ne mūsų naudai. Užsiimkim arkliais.

Pabaigai aš tapau visai neblogo eržilo, vardu Rolandas, savininku. Gana masyvaus, nors ir mažesnio nei mano andalūzas, bet taip pat ispaniškos veislės, tik mažiau brangus. Su geru balnu ir kamanomis. Kaip tik tukui.

Iš tikro mums reikėjo dar vieno arklio. Nešulių po grobio ir žuvusiojo sūnėno palikimo tapo daugoka, ir aš greit suderėjau pas juvelyrą dar vieną arkliuką, kuris buvo laisvas – vieno vežimo ratas nukrito, todėl jį teko mesti. Iberietiška kumelė kainavo man tris frankus. Isakas nenorėjo imti pinigų, bet aš užsispyriau, kuom Tukui sukėliau tylią emocijų audrą. Na niekaip škotas nenorėjo suprasti gero elgesio su žydu, nors tas ir buvo priėmęs krikščionybę.

Na taip sakant ir viskas, jei neskaityti kelių smulkmenų. Tokių kaip rašymo reikmenys, komplektas pakaitinių apatinių ir rūbų, ir siaubingų chirurginių instrumentų rinkinio, kurie priklausė tam pačiam Simonui. Žuvęs vaikinas pasirodo buvo gydytojas. Na ir aišku pinigai ir papuošalai, kuriuos Tukas surinko nuo negyvėlių.

Priverčiau Tuką padėti surinkti ir surinkti į vežimą žydų ir jų tarnų lavonus. Plėšikus palikom ten, kur jie ir gulėjo.

Atsisveikinome ir pajudėjome. Isakas su namiškiais į Fleranso pusę, o aš -  į Rodezą.

Kodėl į Rodezą?

Aš rengiausi pavyti kortežą, kuris lydėjo mano pamotę, nešiojančią mano dar negimusius brolį ar seserį.

Užtenka idiotiško elgesio... bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Taip, man derėtų visiškai nusispjauti į naujai įgytus giminaičius. Iš esmės taip ir yra, bet su nedidele išimtimi... situacija, kurioje atsidūriau, kaip ją ne švelninti, lieka pilnai... šūdina, jei pasakyt vienu žodžiu. Jokių perspektyvų. Nei artimiausioje ateityje. Nei pakankamai tolimoje. Pats iš savęs, gal ir išgyvensiu, bet tokio galingo priešo, kaip Lui Voras, turėjimas, visus šansus suveda į nulį.

Šmėstelėjo mintis varyt į rytus  arba netgi į Rusią, bet ten dar nusigaut reikia, na ir prasmės nėra, po teisybei sakant. Kas manęs ten laukia?

Liekas kas?

Vienintelė išeitis... priešintis. Išnaudoti visas galimybes, kad pakartinti gyvenimą Vorui. Ko nuvežė pamotę į Rodezą, abejonių man nekėlė. Jei pakenkti jai, vis dėlto, jis neišdrįs – vis tik ji Vianos Gastono duktė, tai kūdikis vienareikšmiškai žus. Jis teisėtas Armanjako, kurį Voras taip sėkmingai prijungė prie savo karūnos, paveldėtojas ir konkurentai jam nereikalingi.

Štai aš ir sumąsčiau atmušti pamotę, nors, tiesa, pats dar neįsivaizduoju kaip. Ir grąžinti ją į Navarą, kur ji laimingai sulauks kūdikio. Kiek aš suprantu, navariečiai taipogi ne Voro sąjungininkai.

Aš absoliutus diletantas viduramžių politikoje, bet savo pirmą žingsnį matau štai tokį. Teisus ar ne, greit paaiškės. Greičiausiai tai neteisus, bet žinodamas, kad mano negimusiam broliui ar seseriai gresia mirtis, nieko nesiimti – aš negaliu.

Kas bus toliau? Nežinau... Galbūt, užsimanysiu pamatyti savo motiną.

 

 (Rodeza)

2016-02-25