"Armanjako šalis. Bastardas". XIV skyriaus pabaiga. 2016-05-31

- Išspręsti ši klausimą čia, ir nedelsiant.

- Kame reikalas, ponai? – tarp mūsų įsikišo de Balzamonas.

- Kaip supratau, tai baronas Šarlis d‘Aiju, mane šaukia į dvikovą, - atsakiau senešaliui.

- Tai tiesa, barone? – senešalis kreipėsi į baneretą.

- Tikrai taip. Nedelsiant.

- Kokia jūsų ginčo esmė?

- Ji liks tarp mūsų... – į mane įsmigo daugiareikšmiu barono žvilgsnis.

- Mes kaunamės... – Pakilo noras išdrėbti kokią nešvankybę banereto adresu, bet paskutinę akimirką susivaldžiau ir atsakiau muškietininkų Portoso žodžiais: - Mes kaunamės, todėl kad pešamės.

- Na-a... – Senešalis liūdnai palingavo galva. – O aš jau suspėjau su kai kuo susitarti dėl dviejų karolio partijų...

- Nuoširdžiai apgailestauju,  - su šypsena nusilenkiau Roberui de Balzamonui, - visiškai nenoriu atimti iš jūsų malonumo ir pasistengsiu baigti labai greitai.

- Tokiu atveju, pradedam. – Senešalis vėl išsitiesė, suspindo visu griežtumu ir iškilmingumu. – Ponai, ar yra koks nors būdas jūsų ginčą išspręsti kitu būdu? Idant jūs, Šarli d‘Aiju, - Fua grafystės baneretas ir daugeliu atžvilgiu priklausote ne pats sau, o būtent grafystei.

- Tokios galimybės nėra. Viskas turi išsispręsti čia ir nedelsiant, - ramiai atsakė niūrus baronas.

- De Lavardano ir de Rokebreno vikonte, ar yra galimybė išspręsti jūsų ginčą išspręsti kitu būdu nei dvikova, nes jūs grafystės svečias ir bet koks jėgos panaudojimas jūsų atžvilgiu gali aptemdyti jos garbę. Ar jūs garantuojate, jog nepriklausomai nuo baigties, bus laikomasi visų padorumo taisyklių?

- Nėra. Garantuoju! – Trumpai atsakiau.

Norėjau kaip galint greičiau perdurti baroną ir užsiimti pagalba Tukui, o tai gydytojai čia visai beviltiški. O tai dar užgydys ištikimąjį eskudero iki mirties... Pažo, jau galima sakyti, netekau. Na ir Dievai žino, gal iš tikro pašalinsiu kliūtį į Magdalenos širdį.

- Tokiu atveju jūs, vikonte, kaip iššauktasis, turite teisę rinktis ginklus.

- Espada, daga. Be šarvų. Visai. Aš sekundei jus paliksiu... – Ir pasisukęs priėjau prie senioko, kuris apžiūrinėjo Tuką. – Ką pasakysite, maestro?

- Nagi, nieko, jūsų mylista. Užtemti odą ir užsiūti. O toliau... kaip Dievas duos.

- Nieko be manęs nedarykite. Ir jokių prideginimų! Supratot?! – įsakmiai riktelėjau ir grįžau prie senešalio.

D‘Aiju jau buvo nusimetęs dubletą ir purpueną ir vaikštinėjo po laukymę staigiais espados judesiais kapodamas gėles. Būtent riešo judesiais, o ne ranka. Mane tai suneramino. Suneramino ir tai, kad jis užsitempė ilgas, kiek atraitotas pirštines iš storos odos. Aš tokių neturiu  - tik paradines iš plonos verstos odos. O galėtų praversti – kokia ne kokia, o apsauga...

Nusimečiau viršutinius rūbus ir iš makštų išsitraukiau savo espadą-flambertą su daga.

Na, gražuoliai, štai ir teks jums kraujo paragauti. Neliksite paradiniais niekučiais.

Baronas atsistojo į poziciją. Daga smaigaliu, sulenktoje dešinėje rankoje prie krūtinės, į mane, o espada kairėje, daugiau ištiestoje rankoje. Kairys... Nors man „dzin“. Aš vienodai gerai dirbu abiem rankom, tad užėmiau tokią pačią poziciją.

Su daga, aišku, aš pasikarščiavau. Beveik pilnas profanas. Reikėjo be jos... Po velnių!

Baronas dviem smulkiais žingsneliais sumažino atstumą ir atakavo iš karto dviem aukštais – espada per kojas ir daga į veidą.

Jo espadą skersiniu, šliaužiančiu judesiu lengvai atmušiau, tačiau prakeikto barono daga man neleido kontraatakuoti. Vos spėjau atšokti ir priešpastatyta savąją...

Ot gryna šikna! Šiuolaikiniame fechtavime antra ranka laisva ir blokuodamas priešininko kardą negali užsimauti ant jo durklo.

Velnias! Vėl šunsnukis vos nepasodino ant smaigalio...

Baronas, nesustodamas pabandė prisiartinti ir vėl atėmė iš manęs galimybę atakuoti dūręs su daga į patį... ir pataikė... ašmenys pramušė marškinius ir brėžtelėjo per odą. Rankovė ėmė dažytis krauju.

Ne, taip daugiau negali būti. Atšokau atgal ir atakavau trimis skirtingų tempų smūgiais. Pirmuoju išmušiau iš barono rankų espadą, antruoju kirtau per klubą, o trečią, kuriuo ruošiausi jį pribaigti, baneretas man vėl sugadino žengdamas į priekį, sučiupdamas mano ginklo ašmenis stora pirštine ir durdamas daga į papilvę...

Kad jį kur, blyn, nelabieji...
Vos spėjau atšokti ir tuo pačiu espados galiuku kirstelti jam per bicepsą.

Ne... Daga man daugiau trukdo, nei padeda. Mokytis su ja ir dar kartą mokytis. O baronas, panašu, kad jos meistras...

Šarlis d‘Aiju, nekreipdamas dėmesio į savo žaizdas, atakavo toliau. Šį kartą jis susiruošė padaryti kažką panašaus į flankonado ataką (v.p. pranc. flanconnade. Flanc – šonas, Coin – kampas. Apgaulingas dūris kampu ar tiksliau „iš už kampo“ į šoną. Tai ne tiek fechtavimo smūgiavimo terminas, kiek kryptį nusakantis išsireiškimas),

bet ją nutraukiau sumažindamas atstumą ir atlikęs voltą (v.p.: voltas – koviniam fechtavime apsisukimas 360 laipsnių išvengiant smūgio, pusvoltis – pasisukimas 90-180 laipsnių) jam perkirtau petį, o po to, be užsimojimo, dūriau smaigaliu į šoną. Kiaurai. Daga įlindo iki pusės...

- Po velnių!.. – klubą nudelbė netikėtas skausmas.

Sužvairavau ir pamačiau, kaip baronas, lėtai slysdamas nuo mano ašmenų, suspėjo su savo daga durti man į koją.

Atšokau. Burnoje akimirksniu perdžiūvo, o galvoje dusliai pradėjo barbenti bugnai.

Įsikibau į dagos, kuri taip liko įsmigusi, rankeną ir staigiu judesiu ją išroviau... Nudelbė aštrus ir žvėriškas skausmas, iš akių ėmė ristis ašaros ir pasirodė įvairiaspalviai fejerverkai...

- Po velnių... – Nevalingai prisėdau ant žemės ir viskas aplinkui ėmė plaukti...

 

2016-05-31