"Armanjako šalis. Bastardas". XIII skyriaus tęsinys. 2016-05-02

- Jums reikės kažkiek palaukti. – Pažas geltona liemene ir raudonai geltonais šosais nusilenkė ir dingo koridoriuje aukštai keldamas kojas su ilgomis nosimis.

Mes likome dideliame kambaryje, kuris iš esmės tai ir buvo laukiamasis. Su koja durų neatidarysi ar iš įsibėgėjimo neįlėksi – kontesa nieko nepriims. Rangas ne tas. Na ir mano padėtis gana abejotina.

Pasiblaškiau po salę. Įdomu, net rankos niežti, kaip viską norisi pačiupinėti. Viskas aplink mane yra tikra – pilnas autentiškumas. Istorija tiesiog apčiuopiama. Pravedžiau ranka per inkrustuota perlamutru, raižyto ąžuolo komodą. Apsidairiau aplinkui. Ant sienos didžiuliai, vaizduojantys mūšių scenas, kuriose Fua nugalėjo savo priešus, gobelenai...

Kchmm... O štai ir mūšis prie Lonakos (v.p.: mūšis 1362-12-05 tarp d‘Armanjakų ir Fua-Bearno grafysčių šalia Lonakos miesto: pranc.: Launac. Laimėjo Gastonas Febas ir į nelaisvę paėmė beveik žymiausius d‘Armanjakų ponus. Išpirka pagal to meto vertę buvo tiesiog grandiozinė – pavertus šią sumą, tai susidarytų apie 2 tonas aukso. Tam, kad sumokėtų išpirką d‘Armanjakai turėjo parduoti dvi provincijas – Bigorą ir Komendžą (Bigorre and Comminges)). Ir atitinkamas užrašas yra. Čia tiems, kurie abejoja, kas gavo į kaulus.

O štai čia jau kryžiaus žygis, kuriame kažkuris iš Fua spardo niekingus Saracėnus.

Išsiuvinėjimas toks puikus, kad atrodo, jog viskas nupešta.

O štai paveikslų nėra. Matomai tam yra kažkoks logiškas paaiškinimas. Nors šioje epochoje tapė ne tik religinėmis temomis.

Mano palydovai taip pat vaikštinėjo po kambarį ir apimti jaudulio stukseno  kulnimis per palisandro parketą. Galima suprasti.

Tuką aš iškėliau, galima sakyti – iš pačio dugno: nežiūrint jo beveik kilmingos kilmės, kažin ar jį kas priiminėjo tokiame lygyje.

Francua – taipogi. Beveik žaibiškas šoktelėjimas: nuo berniuko gizelio iki kilmingojo, ne iš paskutiniųjų, pilnateisio pažo. Pagal dabartinius laikus, metamarfozė beveik neįtikėtina. O jei paimti domėn mano pažadėtą galimybę kilti toliau, tai likimas beveik jau kvepėjo stebuklu.

Ir tikiuosi, kad mano ereliai supranta, jog visos šios galimybės ir puiki ateitis galima tik esant kartu su manimi.

Mano pasiekimai – jų pasiekimai.

Nėra manęs – sveiki atvykę į purvyną.

Taip, kad gerbkit, mylėkit ir dulkeles nupūtinėkit.

Ir čia nėra nė lašelio puikybės – tik grynas išskaičiavimas.

- Viano, Bearno ir Andoros princesė, Prancūzijos duktė nešlė Magdalena de Fua priims jus, de Levardano, de Rokeberno vikonte d‘Armanjakų bastarde. – Vietoje pažo išdygo Fua spalvomis išsidabinęs garbus senis su maršalkos lazda dešinėje rankoje. – Prašau jus sekti paskui mane. Princesė jus priims mažojoje sosto salėje. Jūsų palydovai kol kas gali likti čia. Tuoj čia jų paslaugoms pasirodys tarnai.

Na tai, mažordomas arba kamerdinierius, ar kažkas panašaus...

Net švytėte švyti nuo susireikšminimo. Senis tai ne pėsčias: kaktą žymi skersinis gilus randas, laikysena – lyg kuolą prarijęs. Ant šono rapyra, bet ne paradinė, o kovinė. Ir durklas prisegtas. Damų vilioklis iki šiol: žili plaukai prisukti, barzdelė atidžiai pakirpta ir prižiūrėta. Ir dvelkia nuo jo palaidumu ir kovingumu.

Visai gali būti, kad ir su Armanjakais kirtosi, ir ne vieną kartą, ir, matomai, senąją giminių nesantaiką prisimena ir palaiko. Ir jis kažkaip paskutinę savo frazę išskyrė – kaip išspjovė. Bet neprisiknisi – viskas pasakyta kaip priklauso ir atseit su pagarba, bet vis dėl to...

„Mažoji sosto salė“. Ką tai reiškia? Nevertas didelės salės, ar ką? Nepatinka man tai. Ir Tuką su Fransua atskyrė... susidoros atskirai. Nors jei norėtų, tai ir su visais kartu susidorotų.

Senis taip pat kelia klausimus. Lyg ir kamerdinierius ir mažordomas – ne pačios aukščiausios dvariškio pareigos, nebent tik jei tarnauja karališkosioms asmenybėms... O šis pagal išvaizdą, tai grafas, ne mažiau. Kad juos kur galas... Nieko nesuprantu. Grafo su hercogu nuo vikonto nė už ką neatskirčiau...

Bet ragais neįsirėši. Einam, seni, einam...

Pakilom laiptais, po to ėjome siaurais ir tamsiais koridoriais, ir pagaliau jis stuktelėjo į duris, kurios tarsi savaime atsivėrė. Jis įėjo, iškilmingu balsu ištratėjo mano titulus ir... dingo.

Na ir ką gi mes čia turim?

 

2016-05-02

 

Na ir ką gi mes čia turim?

Turtingai išpuoštoje salėje, kuri papildomai buvo apšviesta daugybe uždegtų žvakių prabangiose žvakidėse, ant sosto prie tolimosios sienos sėdėjo akinančiai graži moteris. Man netgi pasirodė, kad nuo jos sklinda pašvaistė, kaip nuo kokios šventosios. Visiškai nekreipdamas dėmesio į kitus, salėje esančius žmones, aš žiūrėjau tik į ją. Ši moteris traukė, kaip magnetas ir nė sekundei neleido nuo savęs atplėšti akių.

Keistai auksinio atspalvio, supinti į kasas ir žiedais galvos šonuose sudėti prašmatnūs banguojantys plaukai buvo pridengti perlais nusėtu sieteliu. Nuo nedidelės ir grakščios, nusėtos stambiais perlais ir brangakmeniais karūnos atsispindėję saulės zuikučiai lakstė į visas puses. Ant pečių atsainiai buvo užmesta šermuonėliais išpuošta raudona mantija. Ant laibo, aukšto kaklo puikavosi kolje su ant grandinėlės prikabintu dideliu medalionu.

Ant barchatinės raudonos suknios buvo užsimetusi auksu siuvinėtą, baltą neužsegamą liemenę, kuri po krūtine buvo parišta auksiniu dirželiu...

Na ir nuostabi Magdalena..

Oda švelniai matinės balto marmuro spalvos...

Didelės ir žalios akys...

Gundančios ir putnios lūpos...

Švelnūs veido apvalumai...

Atrodo visiškai jaunai, nors ji jau dviejų vaikų motina...

Taip-taip... Mielasis, laikas susiimti...

- Bastardas Žanas d‘Armanjakas, Lavardano ir Rokebreno vikontas, - nusiėmęs beretę ir brūkštelėjęs jos plunksna per parketą, nusilenkiau.

Stengiausi rodyti pagarbą, bet jokiu būdu ne pataikavimą ar nuolankumą. Net su Tuku prieš tai repetavau.

- Sveikinu jus, vikonte; šalia manęs jo eminencija kardinolas Pjeras de Fua (v.p.: Pierre de Foix),

antrasis Gastono Ketvirtojo de Fua sūnus, - Magdalena, kažkodėl pralesdama bastardo titulą, visa tai ištarė giliu, lengvai girgždančiu, krūtininiu balsu. – Įvardinkite priežastį, kuri atvedė jus pas mus.

Aš dar kartą nusilenkiau kardinolui ir tuo pačiu pasistengiau apsidairyti.

Kambario kampuose stovėjo po sargybinį. Net jų antveidžiai buvo nuleisti, o rankose kalavijai. Greičiausiai tai riteriai iš artimosios apsaugos. Ir aišku vienareikšmiškai už portjerų, kurios slėpė sienas, dar bus. Ir ne vienas, asmens sargybinis.

Šalia sosto stovi krėslas, ant kurio sėdi, įtampoje sustingęs visai dar jaunas žmogus raudona sutana ir nervingai pirštais stumdydamas rožančiaus dramblio kaulo karolius. Kardinolas.

- Mano pareiga – išreikšti pagarbą jūsų didenybei. – Dar kartą nusilenkiau. – Aš vykau į Aragoną ir negalėjau kirsti jūsų valdų neišreikšdamas jums pagarbos.

- Man malonūs jūsų žodžiai, vikonte. – Magdalena lengvai linktelėjo. – Bet, matomai, be šios priežasties, jūs ko gero turite ir kitą priežastį mus pamatyti.

- Jūs aiškiaregė, jūsų didenybe. Vedinas likimo ir apvaizdos dėka, mano pareiga tapo jums pranešti liūdną žinią.

- Armanjakų pasirodymas Fua, jau pati savaime yra liūdna žinia, - pasinaudojęs pauze įsiterpė kardinolas.

- Kalbėkite, vikonte, - Magdalena ignoravo kardinolo repliką.

- Grafienę Žaną d‘Armanjak, mergautinę Žaną de Fua, pas save pasiėmė Dievas! – ištariau lėtai ir pikta lemiančiu balsu.

- Kaip! To negali būti! – sušuko šventikas. – Mūsų žiniomis, mano seserį palydėjo į Rodezą su pilna apsauga ir pagarba po to, kai jos vyras, jūsų tėvas mirė nuo nervinio šoko, kai Lekturas žlugo ir jis pateko į nelaisvę.

- Vikonte, jūs atnešėte neįtikėtinas žinias, - vos ne šnypšdama ištarė Magdalena.. – Kiek mums žinoma, o mums žinoma labai daug, kontesa dabar visiškai sveika kartu su savo dar negimusiu kūdikiu. Pasistenkite pasiaiškinti!

Princesė negalėjo nuslėpti ją apėmusio įniršio ir aš priblokštas pamačiau, kaip gražuolę pakeitė šalta ir žiuri plėšrūnė.

Sargyba kampuose subarškino ginklais sinchroniškai žengdama per žingsnį arčiau...

- Aš manau, mums vis tik reikia išklausyti vikonto! – nervingai pareiškė kardinolas ir atsistojo.  – Na, negaištate.

Sargyba atsitraukė...

Jau gerai...

- Mano tėvas, Žanas Penktasis, Dievo malone d.Armanjako kontas nemirė nuo ligos. Jį, sulaužę paliaubas ir ignoravę saugumą liudijančius raštus, kurį išdavė jų pačių monarchas, niekšingai žmonos akivaizdoje užmušė. Po to kūną tolimesniam išniekinimui atidavė kareiviams. Šitaip niekšiškai pasielgė Gijomas de Monfokonas su savo žmonėmis. Pirmasis smūgiavo kažkoks Pjeras le Goržia, laisvasis lankininkas...

- Mes apgailestaujame, vikonte, - nekantriai pareiškė kardinolas, - bet kas atsitiko su Žana?

- Kontesą vos spėjo išplėšti iš atsipalaidavusių Lektūrą užgrobusių karių letenų ir ji išvengė prievartos, tačiau jos neišvengė josios palydovės. Ir jos išgelbėjimas, tai tik garbingojo kavalieriaus vikonto Gastono diu Leono nuopelnas, kuris per stebuklą nutraukė savivalę. Aš tai išgirdau iš jo pačio lūpų ir šio pokalbio liudininku galiu įvardinti mūsų visagalį Viešpatį. – Aš nekeičiau tono, tik jam suteikiau kiek tragizmo ir niūrumo.

- Toliau, vikonte, dėl Dievo meilės, tęskite! – susijaudinęs šūktelėjo kardinolas.

- Toliau ją palydėjo iki Biuze pilies, kuri Monstariuko apylinkėse, kur pašalinę josios palydą, įkalino. – stengdamasis sutekti pasakojimui tragizmo, aš dar kiek stabtelėjau. – Saugojo ją vikonto diu Leono sargyba, kuriai jis pats asmeniškai ir vadovavo. Ir Dievas mato, šis kilnusis kabaljero padarė viską, kad palengvintų kontesos įkalinimą. Bet!..

- Ją gi nenuskriaudė! – kaip spausdama pakėlė balsą Magdalena. – Jūs gi patys sakote, kad šis kilnusis riteris  apsupo ją pagarba. Ir darė jis tai, greičiausiai vykdydamas Lui, mano brolio, įsakymą!

- Gal būt. Man tai nežinoma. – Aš lengvai nusilenkiau. – Bet po dviejų dienų, į pilį atvyko senjoras de Kasteljano de Brteno su vaistininku maestro Gernadonu ir paskui juos – anksčiau minėtas baronas Gijomas se Monfokonas su raštišku įsakymu juos prileisti prie grafienės. Gastonas diu Leonas negalėjo nepaklusti.

- Kam buvo reikalingas vaistininkas? Ji tikriausia sirgo? – Kardinolas ėmė žingsniuoti po kambarį.

- aišku, kad kontesa sirgo ir mano brolis atsiuntė vaistininką! – pareiškė Magdalena. – Tai labai kilnus žingsnis – rūpintis savo priešo žmona. Jūs gi neneigsite, kad jūsų tėvas, vikonte, buvo prieš rua Lui?

- Aš to netvirtinsiu, jūsų didenybe. Tačiau po to, kai aukščiau minėti asmenys per prievartą  kontesai sudavė mikstūros, grafienę ištiko persileidimas ir ji nukraujavusi mirė.

- Iš kur jūs tai žinote, vikonte? – Pjeras de Fua grąsinamai purtydamas rankas prišoko prie manęs.

- Iš jos lūpų, - piktai sušnabždėjau. – Tuo momentu, kai ji išleido paskutinį atodūsį, aš buvau greta. Aš, apsimetęs vienuoliu prasmukau į pilį ketindamas ją išvaduoti ir palydėti iki Fua arba Pomploną. Ją ir būsimą teisėtą Armanjako žemių paveldėtoją. Bet, deja, nespėjau.

- To negali būti... – sušnabždėjo Magdalena.

- Tai tokia pati tiesa, jūsų didenybe, kaip ir tai, jog aš šia ranka nusiunčiau į pragarą de Monfokoną ir gydytoją, kurie įvykdė šį nusikaltimą. Mano žodžius gali patvirtinti mano garbė, o liudininkas – Dievas. Aš pasiruošęs prisiekti ant Švento Kryžiaus ir tegu Dieviškasis Teismas nuteisia tuos, kurie išdrįs teigti jog meluoju, - išbarškinau vienu įkvėpimu ir sukryžiavęs  rankas ant krūtinės nutilau.

Velnias... Net vaidinti nereikėjo. Bastardo emocijos tiesiog rovė stogą. Reikia kiek apsiraminti, o tai galima ir prisidirbti...

 

2016-05-04

 

Velnias... Net vaidinti nereikėjo. Bastardo emocijos tiesiog rovė stogą. Reikia kiek apsiraminti, o tai galima ir prisidirbti... Pirmiausiai tai reikia pasėti nepasitenkinimą Voru pas Žanos brolį. Visai gerai, kad jis čia ir dabar yra kartu su Magdalena. Ir kartu dar reikia kažkaip išvinguriuoti, kad nenuteikčiau prieš save šią valdingą moterį. Vis tik tai ji regentė ir čia viskas jos rankose.

- Mano sesuo mirusi, - priblokštas pareiškė Pjeras de Fua. – Aš buvau teisus, kai priešinausi jos santuokai su Armanjaku.

- Ją palaidojo pagal visus krikščioniškus papročius su pritinkančia pagarba, Jūsų Eminencija, - pridūriau.

- Tai man nedidelė paguoda...

- Jūs, vikonte, paminėjote kažkokį įsakymą, - nutraukdama kardinolą, griežtu tonu pasidomėjo Magdalena.

- Tik tą, kuriame nurodyta pas Žaną de Fua įleisti Gastoną diu Leoną ir gydytoją.

- Jūs jį turite? – Magdalenos akys sutraukė į nedidelius plyšelis ir priminė nuodingos gyvatės akis.

- Ne, jūsų didenybe. Jį išsivežė senjoras de Kastelno de Breteno, ir aš neturėjau galimybės jį pasivyti.

- Kieno vardu buvo surašytas šis įsakymas?

- Jūsų karališkojo brolio vardu, jūsų didenybe. Įsakyme buvo nurodyta vikontui Gastonui diu Leonui pas kontesą įleisti jį pateikusius asmenis.

Aš norėjau kiek sumeluoti, pareiškęs, kad įsakyme buvo nurodyta pašalinti Žaną ir jos negimusį kūdikį, bet susilaikiau. Neįtikėtina. Voras nė už ką nebūtų taip savęs pakišęs. Na ir Magdalenos reakcija būtų visai prognozuojama. Įsakytų už melą sukaustyti – ir būtų teisi.

- Jūsų didenybe, mano tikslas – tik pranešti jums apie Žanos de Fua mirtį, ir nė kiek ne daugiau, - pratęsiau.

- Mes jums labai dėkingi, - padėkojo kardinolas.

- Tai reiškia, kad mirė ne nuo išgertos mikstūtos, o dėl gimdymo traumos, - konkrečiai į nieką nesikreipdama ištarė Magdalena. – Kelionė, šokas dėl vyro mirties, užgrobto miesto žiaurūs vaizdai... Pilnai...

- Ją privertė išgerti mikstūrą! Aš neabejoju šio riterio žodžiais! – mestelėjo Pjeras de Fua.

- Jūsų Eminencija, žinoma, išmano gimdyvių negalavimus? – įkando Magdalena.

- Ne, bet...

- Mes žinome, tik, kad mano brolis nurodė pas jūsų seserį įleisti gydytoją, kurį lydėjo kabaljero. Ir viskas! – Magdalena pakėlė balsą. – Tai rodo, jog jis rūpinosi jos sveikata. Be jokių abejonių, kilniadvasiškas poelgis. O, kad taip jau atsitiko, tai ne jo kaltė, o Viešpats valia. Deja, už mūsų nuodėmes, jis beveik visada pasiima vieną iš trijų mažylių. Kaip bebūtų gaila, bet taip jau yra. Aš netgi galiu leisti manyti, kad čia kaltas ir gydytojas. Kalti ir jį lydėjusieji kavalieriai, kurie atsainiai pasirinko gydytoją. Netgi galėčiau patikėti, kad šie žmonės nekentė Armanjakų giminės ir sąmoningai tai padarė, bet prie ko čia jo didenybė Liudovikas Vienuoliktasis? Vikontas teisingai tuos nusikaltėlius nubaudė. Aš įsitikinusi, kad likęs gyvas piktadarys neišvengs mano karališkojo brolio pykčio. Pjerai, palikite kuriam laikui savo emocijas ir pažiūrėkite į susiklosčiusią situaciją blaiviu žvilgsniu.

- Jūs teisi. – Kardinolas pavargusiai patrynė smilkinius. – Jūs kaip visada teisi.

- Aš žaviuosi jūsų protu ir išmintimi, jūsų karališkoji didenybe. – Aš nuolankiai nusilenkiau.

Aš sąmoningai ją pavadinau „karališkąja didenybe“. Tukas patarė. Iki santuokos su Gastonu de Fua, Magdalena turėjo visas teises į tokį kreipinį kaip Prancūzijos princesė, ir aš ją taip pavadinęs, subtiliai pabrėžiau, kad regina liko tokia pati jauna, kaip ir iki santuokos (v.p.: tokie subtilūs kilmingųjų išsireiškimai ir mandagybės vadinami courtoisie (pranc.)).

Magdalena patenkinta lengvai linktelėjo galvą ir vos matomai šyptelėjo, parodydama, kad suprato ir liko patenkinta mano pagyra.

Cha... suveikė. Šaunuolis Tukas!

Taip... Ką mes turim? Visiškai aišku, kad čia viską sprendžia Magdalena ir jei aš imsiu beatodairiškai kaltinti Vorą, gausiu per kepurę. Kaip bebūtų gaila, bet tvirtų įrodymų aš neturiu. Naivu būtų galvoti, kad vien tik po mano pareiškimo, Fua kilmingieji, vadovaujami Žanos brolio, tuoj pat paskelbs karą Vorui. Na ir kol kas to nereikia. Bet abejones aš vis tik pasėjau... ir dar pasėsiu...

O regentė protinga ir apdairi, kaip pats velnias. Tapo aišku, kad ji nusprendė pradžioje su manimi pakalbėti siaurame rate, kad pirmiausiai išsiaiškintų priežastis, kas galėjo paskatinti mano vizitą. Netgi įtariu, kad Magdalena žinojo apie Žanos mirtį, ir puikiai suvaidino nieko nežinančią. O kaip nuostabiai ji čia pat persuko visą situaciją...

Graži, protinga, gudri... Dievinu tokias moteris.

Bet reikia po truputį pasirūpinti ir savo gerove, kad nepakliūčiau į nemalonę.

- aš dar kartą paaiškinu, kad mano tikslas – pranešti apie Žanos likimą ir jokiu būdu ne kaltinti rua Lui. Taip, jis buvo mano tėvo priešas, bet mano tėvas turėjo daug priešų.  Aš neabejoju, kad jis tiesiogiai nėra kaltas dėl Žanos, d‘Armanjakų kontesos, mirties. Tikrieji kaltininkai jau nubausti, o likę gyvi, taip pat neliks nenubausti. O mano įžadas yra nuvykti į Aragoną, kad prisidėčiau prie krikščioniško tikėjimo triumfo. Kaip jūs matote, aš nusiėmiau Armajakų spalvas. Nes pagal įžadus privalau pamiršti savo kilmę. Mano tėvo likimas, tai kario ir kovotojo likimas, kuris žuvo kare. Vėl gi – jo mirties kaltininkas jau nubaustas. Viešpats keliai nežinomi, ir ne mūsų valioje kištis į jo užmančias.

- Jūsų kilnumas nekelia abejonių, vikonte. – Magdalena atidžiai mane apžiūrinėjo.

Netgi pasirodė, kad pernelyg tyrinėjančiai, vertinančiai.

- Mes jums dėkingi už atneštą žinią, nors ji ir liūdna. Jūs mano svečias ir galite likti dvare, kiek pageidausite. Aš įsakysiu išskirti tinkamus kambarius ir atsiųsti tarnus.

- Taip, vikonte... Jūs ir mano svečias, - paskubėjo pareikšti kardinolas.

Netikėtas posūkis...

Na ir ką man čia dabar daryti?..

Pradėjome atlaidais, o baigėme komplimentais...

O Magdalena į mane žiūri susidomėjusi...

Nereikia savęs apgaudinėti. Vienareikšmiškai – ruošiasi mane pasilaikyti ir per tą laiką gauti iš Voro parėdymus, ką toliau su manimi daryti. Tiesiog čia įsakyti mane sučiupti ji, aišku, gali. Tačiau tai bus netiesioginis josios brolelio kaltės įrodymas. Na ir kardinolas piestu stos... O štai sužaisti žaidimą ir jums ir mums – pilnai gali.

Mane priartins – tuo įtikindama savo dvariškius pilnu lojalumu Fua dvarui. Taigi-taigi, priartino kabaljero, nubaudė Žanos de Fua žudikus. Ir dar žinant, kad esu Voro nemalonėje, tai dar papildomi pliusai. Vietiniai dvarininkėliai bus tiesiog sužavėti savo regente.

Ir tuo pat metu praneš Vorui, taip įrodydama savo ištikimybę. Balandžių paštu jau pilnai naudojasi. N greitai, žinoma, pranešimais apsikeis, bet kur kas greičiau nei pasiuntinys sulakstys.. Mažiausiai savaitę tai turiu...

- Aš su visu dėkingumu priimu jūsų pasiūlymą, jūsų didenybe ir Jūsų Eminencija, - sutikau aš.

Net iki kelių virpesių bijau. Bet, kaip sakoma, jei grybu pasivadinai, tai ir sėsk ant keptuvės.

Reikia užmegzti pažintis su vedančiaisais grafystės didikais.

Delikačiai juose užžiebti nepasitikėjimo kibirkštėlę. Tiesiogiai. Sukurti kilnaus keršytojo už Fua giminės damą įvaizdį ir gauti krūvą taškų.

Tikslai tai aiškūs, o štai kokiais keliais ir metodais juos pasiekti, ne visiškai aiškiai suprantu. Netgi visai nesuprantu. Bet jau pradėjau. Pats savimi stebiuosi. Dvaro intrigantas, kad mene kur... Neturiu į šį reikalą jokio polinkio, o matai, kaip viskas pasisuko. Gyvent panorėsi – ir nr taip pašokinėsi. Auksiniai žodžiai. Gyvenimiški...

- Man reikia kai ką apgalvoti, - kardinolas pažadino iš apmąstymų. – aš jus paliksiu, jūsų didenybe, o su jumis, vikonte, mes pasimatysim dar šį vakarą.

Pjeras de Fua kiek nusilenkė Magdalenai, man kinktelėjo ir greitažinge išžingsniavo iš kambario.

Magdalena, kažkur iš po mantijos išsitraukė sidabrinį varpelį, ir po jo suskabėjimo, tarnai tiesiog akimirksniu atnešė nedidelį stalelį su vaisiais, ąsotį vyno ir du bokalus. Po to prie jo pastatė du venecijietiškus krėslus su barchatinėmis pagalvėlėmis. Nejaunas tarnas su geltona livrėja išpilstė į bokalus lengvai garuojantį vyną ir sustingo laukdamas nurodymų.

- Palikite mus. Visi, - dėdama kirtį ant paskutinio žodžio, įsakė Magdalena.

Tarnas išgaravo akimirksniu, o paskui jį, barškindami metalą ir kiek uždelsę, pasišalino sargybiniai. Vienas iš jų, išeidamas, dėbtelėjo į mane nemaloniu žvilgsniu.

Na-a... Matomai giminių priešiškumas visai nejuokingai įsisenėjęs, tad mano buvimą dvare gali lydėti visa virtinė dvikovų, o tai ir visai gresia gauti durklą į nugarą. Linksma...

Priešingai, nei aš buvau įsitikinęs, iš už portjerų niekas nepasirodė, bet tai dar nieko nereiškė, ten pilnai galėjo būti ir kokios durelės, kur dingo nematomi sargai. Jei, žinoma, kontesos įsakymas juos lietė.

- Aš, vikonte, manau, jums nepamaišys truputis hipokraso (v.p. gr. hypokras – vyno trauktinė. Į vynas saldinamas medumi ir/ar cukrumi ir pridedama karališkųjų prieskonių, t.y., cinamono, imbiero ir gvazdikėlių. Pagal legendą jį sukūrė Hipokratas.

Gėrimas buvo paplitęs po visą Vakarų Europą. Buvo geriams šiltas ir šaltas).

– Magdalena grakščiai pakilusi nuo sosto persėdo į krėslą.

Aš pastebėjau jos gana šaltą veido išraišką ir momentaliai prisiminiau viską, ką skaičiau apie senovės laikų nuodytojus. Ir apie Bordžijas, ir Anos ir Seržo Golonus istorijas (v.p.:pranc. Anne et Serge Golon – Andželikos autorių pseudonimai), ir Moriso Driono (v.p.: pranc. Maurice Samuel Roger Charles Druon. Žinomas prancūzų rašytojas, buvo ir kultūros ministru. Garsiausios knygos „Prakeikti karaliai“, „Nuodai ir karūna“ ir t.t.), kurio pavardę pasisavinau, rašliavas iki paskutinės pastraipos prisiminiau.

Nunuodys gi, kaip Dievą myliu!

Kokių velnių jai gyvu palikti jos brolio reikaliukų liudininką?

Teisingai!

Nera ko.

Dieve mano...

Bet vis dėl to sumedėjusiomis ir beveik nesilankstančiomis kojomis nusivilkau iki krėslo. Taip ir norisi tikėti, kad ji paprasčiausiai nespėjo įsakyti kliukstelti į šitą prakeiktą hipokrasą arseniko ar dar ko nors blogiau.

Atsisėdau ir drebančia ranka siektelėjau bokalo.

- Jūs labai drąsus žmogus, vikonte, - vis dar šaltai, savo nuostabiomis akimis žiūrėdama į mane, pareiškė Magdalena, - bet aš laukiu tolimesnių paaiškinimų.

- Aš pasiruošęs jums paaiškinti viską, ką tik panorėsite, jūsų karališkoji didenybe, - stengdamasis, kad balsas nedrebėtų, išlemenau. – Jūsų įsakymas man šventi.

Pauosčiau vyno gėrimą... Kvepia maloniai... cikorija ir imbieras, atrodo, ir gal kažkiek vanilės, o nuodais nekvepia...

Och ir pusdurnius!

O kaip gi tie nuodai turėtų kvepėti?

Taigi...

- Ir kodėl gi mano įsakymai jums tokie šventi? – balse išgirdau pašaipias gaideles. – Su Fua gimine aiški nesantaika. Su Valua gimine- taipogi. O aš priklausau vienodai abiejoms.

- Jums atsakyti atvirai, jūsų karališkoji didenybe? – Aš kiek suėmiau save į rankas kai pamačiau, kad ji trumpam blykstelėjusi savo baltais dantukais, gurkštelėjo vyno. – Ar jums kalbėti tai, ką norite išgirsti?

Niekada aš dar nieko nebijojau taip, kaip bijau šios moters. Bet kartu vis labiau buvau užtikrintas, kad ji man nepadarys nieko blogo; bent jau ne dabar. Na ir, galų gale, labai abejoju, kad ji protingesnė ir gudresnė už kai kurias šiuolaikines silpnosios lyties atstoves, su kuriomis man teko susidurti.

Galima iki beprotybės pliurpti apie tai, kokios moterys neprognozuojamos ir paslaptingos, ir dar negimė vyras, kuris jas pažintų iki galo. Kažkiek, aišku, teisybės tame yra, tačiau bet kokiu atveju pirmiausia tai jos moterys, su savo silpnybėmis ir trūkumais. Nesvarbu ar dvidešimt pirmame amžiuje ar penkioliktame.

- Aišku, kad atvirai! – išgirdau griežtą atsakymą. – Palikite savo mandagybes rūmų damoms. Jūs dar turėsite galimybę prieš jas pasididžiuoti. Pasakykite tikrąsias apsilankymo priežastis!

 

2015-05-05