"Armanjako šalis. Bastardas." XIII skyriaus tęsinys. 2016-05-06

...

- Aišku, kad atvirai! – išgirdau griežtą atsakymą. – Palikite savo mandagybes rūmų damoms. Jūs dar turėsite galimybę prieš jas pasididžiuoti. Pasakykite tikrąsias apsilankymo priežastis!

Gurkšteldamas mažą gurkšnelį iš baimės net susimerkiau.

Skanu... kažkuom primena glitveiną...

- Pranešti apie kontesos Žanos d‘Armanjak mirtį, mergautine - Žanos de Fua; ji to prašė mirdama, ir mano pareiga – įvykdyti paskutinį norą. – Nurijau jau didesnį gurkšnį. – O mano nesantaika su Valua ir Fua – lyginant su tuo tai paprasčiausias niekis. Aš lygiai taip pat, be abejonių, įkišiu galvą liūtui į nasrus, jei reikės įrodyti mano žodžio tvirtumą.

Magdalena visiškai ramiai ir šaltai kelias sekundes mane nužiūrinėjo.

Aš pasinaudojęs susidariusia pauze, abejingu tonu pridėjau:

- Tačiau turiu ir dar vieną priežastį, jūsų karališkoji didenybe. Aš norėjau pamatyti jus. Nes jūsų grožis ir protas šlovinamas ne tik frankų žemėse.

- Papasakokite kaip jūs čionai atvykote. Nuo to momento, kai jums pavyko pasprukti iš Lekturo. Jūs gi buvote su savo tėvu? Ar gi ne taip? – Magdalena visiškai ignoravo mano žodžius apie josios grožį ir protą.

- Taip, kartu...

Labai nesilaužydamas papasakojau savo nuotykius. Aišku praleisdamas pabėgimo iš apgulto Lekturo tikrąjį tikslą. Mano pasakojime jis kiek pasikeitė – transformavosi į barnį su tėvu dėl veiksmų nesutarimo. Atseit aš buvau ankstesnio pasidavimo šalininku ir kuo greitesnio susitaikymo su Voru šalininku.

Apie prieglaudą ir kaip su ja susidorojo Monfokonas - taipogi neslėpiau.

Kovą su jo būriu nupasakojau beveik tiksliai, kaip ir apie tai, kaip baronas išdavyė savo žmones.

Žinoma, apie tai, kad diu Leonas mane pažino ir paleido, aš nutylėjau – net neužsiminiau. Vikontas kilnus žmogus, tad jį pakišti būtų žema ir niekšinga.

Kontesa klausėsi beveik nepertraukdama ir beveik nerodydama jokių emocijų. Tik pirštais žaidė su savo diržo kutais. Išklaususi pasidomėjo:

- Vikonte, kaip jūs manote, kas iššaukė jo tokį šlykštų elgesį?

- Nežinau; deja, įlysti į jo mintis neturėjau galimybės. Galiu tik numanyti, jog jis buvo savyje sutelkęs visas įmanomas nuodėmes, kurios negali būti priimtinos nepriimtinos garbingam kavalieriui. Bet tiksliai nepasakysiu, jūsų didenybe... – žiūrėdamas į Magdalena, lengvai palingavau galva.

- Gal būt jis persistengė vykdydamas mano karališkojo brolio įsakymus. Kaip? – grafienė kaip ir pasufleravo.

- Įsakymas yra įsakymas, jis privalėjo jį įvykdyti nuo-iki. Nesuprantu, jūsų... – Aš nutaisiau nuostabą savo veide, nors jau ėmiau gaudytis, kur link suma Magdalena.

Kontesos veidu nuslinko nusivylimo šešėlis.

- Pavyzdžiui, vikonte, de Monfokonas gavo įsakymą jus sučiupti, bet nejaugi jūs galite įsivaizduoti, jog būtų galėjęs įsakyti suniokoti brolius domininkonus ir kankinti priorą?

- Žinoma, kad ne...

- Tai aš būtent apie tai. Deja, valdovai, pareiškę savo valią vasalams, negali kontroliuoti jos vykdymo, ir ne vienas ją vykdo pernelyg karštai.

- Jei nori ką nors padaryti teisingai – padaryk tai pats. Taip, jūsų karališkoji didenybe?

- Jūs vikonte įdomiai formuluojate savo mintis. – Magdalena patenkinta linktelėjo. – Bet, supraskite, kad jūsų posakis netinka valdovams, todėl tokie liūdni dalykai ir atsitinka. Na, bet gerai. Mes dar turėsime galimybę apie tai pakalbėti. Dabar aš norėčiau šiek tiek apie kitą.

- Aš su jumis apie viską, apie ką tik panorėsite.

- Jums meno dvariškiams reikės papasakoti apie liūdną Žanos de Fua galą, ir tai... – matyt bandydama parinkti žodžius, Magdalena užtilo.

- Tai gali iššaukti neprognozuojamą reakciją. Ar taip, jūsų karališkoji didenybe? – vietoj jos užbaigiau frazę.

Kaip prognozuojama... Dabar ji mane įkalbinės nepasakoti visos tiesos.

- Tikrai taip. Jums derėtų kai kuriuos momentus praleisti.

- Kokius?

- Mikstūrą! – tvirtai ir nuožmiai pareiškė Magdalena.

- Jo Eminenciją apie ją jau žino, ir gali būti, kad dabar tai svarsto su kitais didikais. Be to, kaip aš galiu meluoti? – pasistengiau nutaisyti liūdną veidą.

- Jums nereikia meluoti, vikonte! Paprasčiausiai praleiskite kai kurias smulkmenas. Be to, juk pats sakėte, kad nežinote kas tai buvo per mikstūra.

- Bet...

- Vikonte, jūs dabar ne tokioje padėtyje, kad galėtumėte derėtis. – Magdalena skambteldama taure, ją padėjo ant stalelio. – Jūs taip padarysite?

- Ne, jūsų karališkoji didenybe, nedarysiu... – tvirtai pareiškiau ir, nužvelgdamas Magdaleną, trumpam užtilau. Kai ji piktai į mane įsistebeilijo ir susiruošė kažką pasakyti, tęsiau: - Bet! Kaip aš jau minėjau, mano tikslas  - tik pranešti jums šią liūdną naujieną ir aš visiškai neketinu erzinti jūsų didikų. Todėl geriau jūs praneškite šią naujieną, o aš tik kukliai patvirtinsiu jūsų žodžius.

Magdalena taip ir nukando savo piktus žodžius. Vietoj to atidžiai pasižiūrėjo į mane, atrodo, kad netgi su šiokia tokia pagarba, kurios anksčiau nepastebėjau. Lengvai šyptelėjo ir patenkinta linktelėjo:

- Tegul taip ir būna. Bet aš noriu jus dar perspėti štai apie ką: jūs esate Fua dvare, o tai reiškia, kad jums nevertėtų laukti iš mano dvariškių šilto priėmimo. Netgi nežiūrint mano užtarimo ir globos.  Jūsų ir Fua giminių nesantaika – praeityje, bet atsiras norinčių šį seną reikalą išjudinti. Taip, kad...

Aš tam pasiruošęs... – saikingai nusilenkiau. – Bet kokiu atveju jūsų žmonės kilmingi ir aš nelaukiau nieko kito kaip... žodžiu keletas  dvikovų, matyt man nepamaišys. Nors to negaliu garantuoti dėl jūsų žmonių.

- Jūs toks tikras? – Magdalena mane nužvelgė vertinančiu žvilgsniu.

- Aš galiu pasitikėti tik savimi, jūsų karališkoji didenybe. Ir dar tuo, kad jūs pati nuostabiausia ir protingiausia dama visame krikščioniškajame pasaulyje...

Magdalena kiek sutriko ir jau koketišku judesiu pasitaisė plaukus, bet greitai susiėmė ir pareiškė:

- Jūs man pataikaujate, vikonte. Kas su jumis atvyko?

- Mano eskudero, damuazo Viljamas Loganas ir mano pažas damuazo Fransua de Samatanas. Iš tiesų vieni iš kilniausių ir kilmingiausių kilmingųjų. Damuazo Loganas ruošiasi tapti riteriu.

- Labai puiku. Jie dabar atvyks čionai, jūs man juos pristatysite, o po to aš jau jus pristatysiu savo dvariškiams...

Vos įėjęs, judesyje nusitraukdamas beretę, Tukas kluptelėjo ant vieno kelio. Magdalena jį mielaširdingai išklausė ir pasakė keletą mielų žodelių. Nieko ypatingo, standartinis pasisveikinimas, tačiau išsakytų gana draugiškai mielu tonu.

Fransua taip pat vikriai susitvarkė, tačiau dar savo adresu gavo ir visai nuoširdžią šypseną ir padrąsinantį princesės žvilgsnį.

- Jūs turite labai mielą pažą, vikonte, - Magdalena pasisuko į mane, bet nenuleisdama nuo vaikėzo akių, - ir jis labai panašus į angelėlį.

- Taip, jūsų didenybe. – Aš dar kartą nusilenkiau. – Be savo grožio, jis pagal savo amžių drąsus ir ryžtingas.

- Kaip nuostabu... Prieikite prie manęs, jaunasis drąsuoli.

Fransua žinoma paraudonavo kaip virtas vėžys ir prisiartino prie kontesos kažkaip įsigudrinęs pakeliui nenualpti.

- Tai jums. – Magdalena iš savo rankovės išsitraukė sniego baltumo nosinę su kampe išsiuvinėta auksine monograma ir ištiesė pažui.

- Aš jį saugosiu, jūsų didenybe, kaip pačią didžiausią pasaulio brangenybę, - išlemeno berniukas ir išbalęs nuo įdėmaus kontesos žvilgsnio lengvai susvirduliavo.

- Jis toks jautrus, - šypsodamasi, kaip soti tigrė, pareiškė Magdalena. – Perleiskite jį man, vikonte. Prižadu, kad jis gaus reikimą išsilavinimą ir padėtį.

- Jūsų karališkoji didenybe... – iki kaulų smegenų jau buvo nusibodę lankstytis, bet reikėjo dar kartą suvaidinti gilų nusilenkimą, - aš apgalvosiu jūsų pasiūlymą.

To dar betrūko. Berniukas aišku perdžiūvęs visomis prasmėmis ir visiškai nepritaikytas žygiams, bet kaip pažas pilnai susitvarko,, na ir aš jau apsipratau. Neatiduosiu...

- Gerai, prie šio pokalbio grįšime vėliau... – Magdalena linktelėjo ir atsistojo nuo savo krėslo. – Sekite paskui mane.

Išėjus į siaurą koridorių, kaip džinas iš butelio išdygo tas pats senis su lazda ir mes nuėjome, kol nepasiekėme masyvių dvivėrių durų iš monolitinio ąžuolo lentų padengtų raižiniais.

- Jūs turėsite palaukti čia, - kreipdamasis į mane, pareiškė senis ir nunėrė už durų.

Tuoj pat už jų tris kartus užbliovė trimitai ir garsiai buvo ištartas pilnas Magdalenos titulas. Kontesa išsitiesė ir didingai praėjo plačiai atvertas duris ir, kiek spėjau pamatyti, prie jos iš karto prisijungė keletas damų ir jaunuolių – matomai pažai ir freilenos.

Jau norėjau nusekti paskui, tačiau Tukas timptelėjo už rankovės ir sušnabždėjo:

- Jus pakvies, monsinjore...

- Pats žinau... – sušnypščiau atgal.

Prakeikti etiketai... taip ir apsigėdinti galima.

Praėjo kokia dešimt minučių. Aš taip nieko, išskyrus lengvą gaudimą už durų, ir neišgirdau. Pagaliau pasirodė senis (kaip vėliau man paaiškino Tukas, tai buvo rūmų senešalis). Iš kur jis išdygo, aš vėl nepastebėjau: įeidinėjo pro šias duris, o išdygo iš už nugaros – tikras džinas... bet durys atsivėrė, ir senis gerai nustatytu balsu išdeklamavo:

- Bastardas Žanas d‘Armanjakas, de Levrdavo ir de Rokeberno vikontas!

Nevalibai sulaikęs kvapą, žengtelėjau į priekį, kartu pajutęs lengvą gaudesį, kuris nuvilnijo per salę.

Ryški šviesą nuo keletos dešimčių žvakių daugybėje pastatytų ir sieninių žvakidžių.

Tvankus oras buvo užpildytas šleikštoku ambros aromatu, muskusu, dar kažkuo nepažystamu ir paprasčiausiu žmonių prakaitu.

Didžiojoje sosto salėje, o pagal dydį jis iš ties buvo itin didelis, šalia priešingos sienos ant raižyto ir paauksuoto sosto su aukšta atkalte, apsupta savo svitos: freilenomis, artimosiomis damomis, pažais ir net keliais šuniukais, didingai sėdėjo Magdalena. Iš jos dešinės, kiek paprastesniame soste, sėdėjo kardinolas.

Išilgai šios sienos buvo išsirikiavę heroldai pasidabinę išsiuvinėtais apsiaustais ir su trimitais rankose, gvardiečiai su alebardomis ir dar kažkokie man nepažystami, bet pasipūtę ir ryškiai apsirėdę žmonės.

Prie abiejų salės sienų grūdosi daugybė dvariškių prabangiais ir ryškiais rūbais. Net akyse raibuliavo nuo spalvų ir šešėlių siautulio.

Jų fone, aš su savo prabangiu kostiumu atrodžiau kaip pilka ir neišvaizdi pelytė.

Tarsi nulipusios iš viduramžiškų graviūrų, damos buvo užsidėjusios savo aukštus ir raguotus, konusinius ir net visai neatpažįstamus, burės formos galvos apdangalus. Suknios stebino spalvų įvairove, bet praktiškai buvo vienodo fasono ir stiliaus. Taip vadinamos suknios robos, iki žemės ir su šleifu, ir, kad pabrėžti pilvuką, perimtos po krūtine dirželiu. O štai užsimetimai ant suknių skyrėsi viena nuo kitos labai žymiai ir net kartais fantastinėmis formomis.

Aš buvau dalyvavęs viduramžių puotos rekonstrukcijoje, į kurią mane nusitempė tas pats jaunimėlis, kuriam aš padėjau su fechtavimu. Tačiau dabar, nors reginys, kaip ir pažystamas, bet, palyginant su šioje salėje esančia publika, tas vaizdas su vargingomis pretenzijomis į prabangą, net arti negulėjo ir visiškai nepriminė tos realybės, kuri buvo man dabar prieš akis.

2016-05-06