Gražuoliukas aš puikus ir
nuostabus. Na, gal dar galima kuom nors pasižymėti?
Toliau tas pats veikėjas, kuris
išleido skeltalūpį, ėmėsi pyrago pjaustymo, o šalia Magdalenos stovintis
patarnautojas, vykdydamas jos nurodymus, skirstė porcijas tarp svečių. Man,
beje, pačiam pirmajam atiteko apie kilogramą blogai iškeptos tešlos su
nesuprantamu įdaru. Apdovanojimas už pademonstruotą vikrumą. Teko demonstruoti,
kad aš jį valgau... nors ne labai ir norisi. Kiškis galėjo būti ir klastingas.
Iš išgąsčio ir atkeršyti pridergdamas pyrago vidų.
Sau nusižiūrėjau visą uogomis
puoštą paukštį ir durklo galiuku jį pasmegęs mestelėjau sau į lėkštę.
Va čia tai jau kitas reikalas. Ir
vynai gana taurūs, tik per daug prigardinti prieskoniais. Bet ir „švarių“ yra.
Puota po truputį ėmė įsilinguoti.
Sveikinimų tostai sekė vienas paskui kitą. Aukštino Magdaleną, dalyvaujančias
damas, Fua giminę, linkėjo priešams žūties ir taip toliau. Beje, jokio užstalės
valdymo nepastebėjau. Visi stengėsi vienas kitą peršaukti.
Tik muzikantai ėmė barškinti
garsiau ir intensyviau.
Bandžiau mestelti akį į Tuką – vis
tik kiek nerimavau, kad pašėlęs škotas neiškrėstų kokios šunybės.
Bet ne...
Lygtai ramu. Sėdi su tokių pat
jaunuolių grupele ir gurkšnodamas vyną
kažką jiems pasakoja.
Fransua taipogi...
Po velnių...
Neaukštas drūtas, kokių
keturiolikos tipelis, apsirėdęs barono d‘Aiju spalvomis, eidamas link savo
pono, praeidamas, kaip ir netyčia stuktelėjo alkūne per mano vaikinuko veidą ir
parvertė ant grindų...
- Jaunimas, žinote gi... –
žiūrėdamas į kraujuotą besikeliantį Fransua, pasityčiodamai šypsodamasis
pareiškė baronas. – Rūpi jiems vis pasistumdyti. Tegu išeina į kiemą ir vienas
kitą gerai pavolioja. Nors jūsų pažas, bastarde, jau niekam tinkamas, silpnutis
jis kažkoks...
Šalia jo išdygęs eskudero
džiaugsmingai nusižvengė, o tas pažas, kuris partrenkė Fransua, pasityčiodamas
uždainavo:
- Tiesiog tikra merga... tuoj
pravirks...
Kalės vaikas... Tyčia gi!
Akivaizdu, kad viskas baroniūkščio paliepimu.
Fransua, viena ranka bandydamas
nusivalyti veidą ir tik dar labiau išmozodamas kraują ir ašaras, kita ranka
siektelėjo durklo...
Ot šikna! Ką gi tokiais atvejais
reikia daryt?
Staiga, kur buvusios-nebuvusios,
apsireiškė Magdalenos damuzelės ir
beveik per jėgą nusitempė vaikinuką;
mestelėjau žvilgsnį ir supratau, kad tokį paliepimą gavo iš kontesos.
- Oi... Aš atrodo jums visiškai
atsitiktinai numyniau koją... – Tarp barono ginklanešių atsirado Tukas ir su
jėga nuleido savo kulnį ant kraštinio eskudero kojos. Ir gana stipriai – anas
iš skausmo sustūgo ir ėmė šokinėti ant vienos kojos.
- Na, ką jūs... iš tikro... –škotas
skėstelėjo nusilenkė ir tarsi netyčia mosteldamas ranka užvažiavo į tarpkojį
kitam ginklanešiui.
Va štai, kažko tokio aš ir
laukiau...
Pirmasis barono eskudero įnirtingai
truktelėjo savo durklą.
- Liaukitės, damuazo! – riktelėjo
baronas de Balzamonas ir triukšmingai atsistojo iš už stalo. – Čia ne vieta
santykių aiškinimuisi. De Suažai, durklą paslėpk, arba įsakysiu pakvieti
sargybą!
- Bet tai sąmoningas įžeidimas, -
pasipiktino baneretas, - jis tyčia trenkė mano ginklanešiams!
- Argi? Tai buvo tiek pat tyčia,
kiek tyčia jūsų pažas trenkė manajam pažui, - įsikišau.
De Balzamonas atsistojo tarp Tuko
ir banereto eskudero, ir sausai jų paklausė:
- Jūsų ketinimai?
- Dvikova! – neapykantos kupinu balsu
pareiškė pirmasis.
- Dvikova! – vis dar laikydamasis
už pamuštų „cimbolų“ užkaukė antrasis.
- Jūsų žodis, damuazo? – baronas
kreipėsi į škotą.
- Dvikova, - ramiai pareiškė Tukas.
– Su abiem iš karto ar paeiliui, man neturi reikšmės.
- Jūs, barone, leidžiate savo
eskudero kautis dvikovoje su damuazo Loganu?
- Žinoma, kad leidžiu, - sušnypštė
d‘Aiju.
- Jūsų žodis vikonte? Jūs leidžiate
kautis dvikovoje savo eskudero?
- Taip, leidžiu, - linktelėjau aš.
O ką daryti? Vienok pasirinkimo tai
jokio ir nėra. Bet koks kitoks elgesys – nepataisoma žala garbei.
- Tebūnie, tai kas turi būti! – iškilmingai pareiškė senasis
baronas. – Dvikova įvyks parke po šventės. Iš pradžių damuazo Loganas
sukryžiuos ginklus su de Suažu, o po to, jei damuazo Loganas galės – susiims su
damuazo de Žiuvu. Teisė rinktis ginklą ir dvikovos stilių, kaip iškviestasis,
turi damuazo Loganas. Tam, kad neužtemti laiko, aš atidarysiu arsenalą, kur
galėsite pasirinkti ginklus. Bet po dvikovos, jei ginklai bus apgadinti ar taps
netinkami tolimesniam naudojimui, jūs įsipareigojate už juos atlyginti su
kaupu. Jei dvikovos dalyvis žus, žalą atlygins laimėtojas. Aš, kaip senešalis,
pasakiau savo žodį. O dabar išsiskirstote, ir neduok Dieve jei pamatysiu, kad
iki dvikovos priartėsite vienas prie kito bent per penkis žingsnius.
Senešalis žvilgsniu pergręžė
būsimus dvikovininkus. Šie nenoromis išsiskirstė ir įsiliejo į savo šalininkų
grupeles.. Nustebau, kad ir Tukas jau tokių turi. Koks penketas jaunuolių jį
pasitiko pritarimo pilnais šūkčiojimais ir pagiriamai plekšnojo per jam per
pečius. Ir damos aplink sukiojasi. Greitai apsisuko vaikinas... greičiausiai
šie du jau spėjo visiems pakankamai įgristi – tad nieko stebėtino. Snukiai
akiplėšiški, manieros iššaukiančios.
Ir dar pastebėjau, kad šalia mūsų plaukiojo
iš karto dvi Magdalenos damuzelės: suprantama, rinko pletkus savo poniai. Pati
valdovė pažymėtinai demonstravo, kad nieko nepastebėjo. O gal ir iš tiesų
nepastebėjo. Įprastas reikalas – nevertas valdovės dėmesio.
Visa tai gerai... Išskyrus, kad galiu
netekti savo eskudero...
- Tu kaip? – pasidomėjau pas škotą,
kai pakilau pasivaikščioti po salę.
- Viskas gerai, monsinjore.
Apipjaustysiu šiems išsišokėliams ausis ir viskas. – Tukas atrodė visiškai
ramus.
- Pamatysiu, kad iki dvikovos geri
– pats tau ausis apipjaustysiu, supratai?
- Supratau, monsinjore.
- O kautis su kuo ruošiesi?
- Sunkiaisiais kardais – palašais.
Barbutas, lengvieji grandijai ir mažasis skydas. Manau taip.
- Pats žiūrėk. Einu pažiūrėsiu kaip
ten Fransua.
- Tyčia jie taip padarė, monsinjore.
- Žinau, brolau, viską žinau... –
Ir nukėblinau į koridorių, kur princesės damuzelės palydėjo vaikinuką.
Tačiau atsirėmiau į užsklęstas
duris.
Kreipiausi į artimiausią Magdalenos
palydos damą ir pasidomėjau kur mano pažas. Gavau atsakymą, kad vaikiną
palydėjo pati kontesa ir nėra ko jaudintis.
Na-a-a... Tai štai ko ji jį, kaip
katinas grietinės stiklainį, vis apžiūrinėdavo... Kažkam pasisekė... Na ir
gerai. Grįžau prie stalo ir baigiau paukštį, kuris pasirodo besąs fazanas
marinuotas spanguolėse. Skanu. Net labai. Pagalvojau ir įsidėjau keptų putpelų.
Beje, ant stalo kažkodėl nebuvo nei kiaulienos, nei avienos. Tik paukštiena ir
žvėriena. Kaip vėliau išsiaiškinau, didikams ne fasonas tokį prasčiokišką valgį
valgyti...
Tiesą pasakius, nebedžiugino manęs
puota. O čia dar ir tas suknistas baronas d‘Aiju paniekinančiai vis į mane
dėbčioja. Na ir savo pažui garsiai, kad girdėtųsi aplinkui, liepė savo
ginklanešiams perduoti, kad tas, kuris vikriai ir žiauriai bastardo eskudero
sužalos, o pageidauti, kad ir visai anapilin išsiųstų, tam padovanos puikiausią
arabų veislės žirgą.
Kalės vaikas... Ką gi aš galiu čia
pasakyti. Liūdna tapo. Netgi pasirodę žonglieriai ne itin pralinksmino. Ir
kokių velnių reikėjo man tą kiškį gaudyti? Ne dėl savęs, o dėl Tuko jaudinuosi.
Paprasčiausiai žinau, ką reiškia iš eilės dvi dvikovas išsilaikyti.
Pagaliau į savo sostą grįžo
Magdalena ir paslaptingai mane nužiūrėjo.
Teko prieiti ir paklausti:
- Jūsų didenybe, drįstu
pasiteirauti, kaip ten jaučiasi mano pažas. Ir iš vis, kur jis?
- Vargšas vaikinukas labai
nukentėjo. Jis... – Valdovė užsikirto ir pasižiūrėjo į savo damas.
- Sulaužyta nosis!
- Sudaužta galva!
- Sutrenkimas!
- Jam visai blogai!
Patarimai pasipylė kaip iš gausybės
rago ir visos damuzelės bei damos, kaip susitariusios, vaidino beprotišką
užuojautą mano Fransua.
Nesupratau... Taigi tik nosį
sulamdė...
- Jūs viską girdėjote, vikonte! Jūsų pažui būtina ramybė, - be
jokių skurpulų pareiškė Magdalena. – Pilna. Trims dienoms... Ne, savaitei.
Reikės jums kurį laiką ir be jo išsiversti.
- Bet...
- Jūs gi nenorite, kad jūsų vargšui
vaikinukui pablogėtų? Be to šiam laikui aš galiu perleisti bet kurį savo pažą.
– Magdalena tiesiog nuginkluojamai nusišypsojo ir man beliko tik nusilenkti ir
grįžti į savo vietą.
Ko tai nuojauta kukžda, kad pažo
netekau. Tokios moterys kaip Magdalena niekada nenusileidžia.
Na ir ką daryti? Nerėksi ir
skandalų gi nerengsi...
- Vikonte, - kreipėsi į mane
baronas de Balzamonas, - mane
paprasčiausiai įpareigojo jus pristatyti dvariškiams. Kai kurios damos net
pagrasino jog niekada šokiuose man nepaduos nosinės, jei nesupažindinsiu jas su
jumis. Taip, kad baikite liūdėti ir einam...
Teko eiti. Nesinorėjo pasmerkti
barono tokiam išmoningam damų kerštui. Nors barzdą po plaukelį išpešiokit, bet
nesuprantu, kuom čia baisi tokia nemalonė.
Didesnė dalis svečių, numarinę
pirmąjį kirminą, paliko stalą, kur tarnai vikriai keitė patiekalus ir rinko
nuograužas. Dabar jie būriavosi palei sienas, varė apkalbas, pletkavojo ir puse
akies sekė žonglierius.
Nori-nenori, o pažindintis
reikia...
Visa virtinė visokių baronų: de
Arabo, de Vernažuli, de Verži ir visokie kitokie „de Ganakai“.
Mano nuostabai, atviro priešiškumo
nesutikau. Netgi atvirkščiai, visi buvo pakankamai malonūs ir atidavinėjo
duoklę mano kilnumui ir drąsai. Bet kartu mikliai apeidinėjo bet kokias kalbas
dėl Fua atpildo už Žanos mirtį. Nežinau kas atsitiko Didžiojoje taryboje, bet
akivaizdu, kad Magdalenai pilnai pavyko nugesinti savo didikų norą keršyti
frankams. O gal būt, tai buvo tik parodomasis spektaklis. Velniai žino ją, tą
viduramžių diduomenę – kipšas koją nusilauš.
Po to mes priėjome prie damų,
kurios laikėsi kiek atokiau nuo savo tėvų, vyrų ir brolių. Moterys buvo
susibūrusios į kelis būrelius, kurių ašys buvo pagyvenusios matronos, būtinai
solidžios damos, aplink save subūrusios jaunas merginas.
Galimu jaunikiu manęs nelaikė: iš
ties, kam aš, nieko, išskyrus titulus, neturintis bastardas reikalingas. Ir dar
Armanjakas. Todėl motušės labai savo dukrelių ir nekišo. Bet kokį dešimtuką gana koketiškai
nusiteikusių ir susidomėjusių žvilgsnių pagavau. Nors žvilgsniai buvo paslėpti
ir užmaskuoti: matronos budriai sekė aplinką ir visai nesidrovėjo įžnybimais ir
stuktelėjimais grąžinti savo dukreles prie tvarkos.
Keletas moterų, kurios atrodė visai
sėkmingai ištekėjusios, o taip pat keletas našlių, elgėsi laisviau ir apibėrė
mane klausimais.
Damas visų pirma domino mano
prasiskverbimas į Biuze pilį...
- Tai taip romantiška...
- Pavojinga...
- Jums juk teko nusiimti savo
spalvas...
- O-ch, kaip miela...
- O-ch, kaip kilnu...
Nesudomino jos manęs visai...
Visiškai...
Kaliausės...
Nors meluoju...
2016-05-27
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą