- Ką jūs čia darote? – grėsmingai
pasiteiravau
- Na gi tai dėl jūsų saugumo, -
sužvangėjęs ginklais ir stuktelėjęs sabatonais išsitiesė stambesnis ir
ūsuotesnis sargybinis.
- Į parką noriu!
- Ta prašom. Mes jus palydėsim,
viską parodysim, papasakosim, - širdingai pasisiūlė gvardietis, nors akys taip
ir liko šaltai aštrios.
- Aš vikontą pats palydėsiu. – Kaip
visada iš niekur išdygo Balzamonas. – Aš kaip tik pas jus ir ėjau.
- Mane įkalino? – pasidomėjau jo,
kai mes leidomės laiptais į parką.
- Žinoma ne! – Baronas
pasipiktinusiai net susimuistė. – Sargybą aš pastačiau tik dėl jūsų gerovės.
Supraskit, jūs gi Armanjakas, o rūmuose pilna kavalierių, kurie vedini savo
bukumo arba dėl paprasčiausios pramogos gali prisidirbti nemalonumų –
pirmiausiai tai žinoma ant savo galvos. Na ir jus be reikalo trikdys.
- Aš nesipiktinu barone. Reikia,
tai reikia. Nors aš ir ne prieš prasimankštinti.
- Tikiu, Žanai... – Senis
stabtelėjo ir nusilenkė. – Ne prieštarausite jei jus vadinsiu vardu?
- Visiškai neprieštarausiu.
Aš iš tiesų neturėjau nieko prieš.
Vardu, tai vardu. Bent jau iš pagarbos jo amžiui. Baronu penkiasdešimt – ne
mažiau.
- Tai ir puiku. Jūs į mane galite
kreiptis taip pat vardu. Tai štai... apie ką aš? A, taip. Gvardiečiai visų
pirma tai saugo jūsų ramybę, Žanai. Beje, aš jau suspėjau su kai kuo pakalbėti.
– Baronas mįslingai mirktelėjo. – Padarėte neblogą įspūdį nežiūrint to, kad jūs
Armanjakas.
- Aš džiaugiuosi, Roberai...
Nusileidome žemyn ir, šnekėdami
apie vynų rūšis, bearno eržilus ir rūmų damas, neskubiu žingsneliu
vaikštinėjome po parką. Na, apie ką gi dar gali kalbėti tikrieji kavalieriai?
Senešalis pasirodė kaip puikus pašnekovas.
2016-05-24
Bevaikščiojant išgirdome azartiškus
vaikiškus šūksnius, kurie mus sudomino, tad pakeitę kryptį išėjome į nedidelę
laukymę.
Joje kokių šešerių berniukas,
panašus į mažą auksaplaukį angelėlį, mediniu kardu įnirtingai atakavo gerokai
vyresnį, kokių dešimties metų, tamsiaplaukį berniuką.
- Tai jo didenybė Vianos princas,
de Fua ir de Bigoro grafas, suverenus Bearno vikontas, Pranciškus Febas, -
šnabžtelėjo baronas. - Našlės princesės Magdalenos Prancūzietės sūnus. O jo
partneris – ponas Jurgis Loso Vegietis (v.p.,
laikantis anuometinių tradicijų žymiū didikų vardai ir kilmės vieta išversta.
Isp. tai būtų: don Sancho Loso de la Vega), Kantabrijos (v.p. isp. Cantabria)
infantas (v.p. tai ispaniškas titulas,
kurio prasmė ir reikšmė „princas“.
Kadangi ir princas, ir infantas lietuvių kalboje svetimybės, tai palieku
ispaniškąjį atitikmenį). Šiuo metu jis valdovės pažas.
Mažasis vaikinukas tiek priminė
angeliuką, jog pradžioje pamaniau, kad tai mergaitė – neįsivaizduojamai saldus
dailutis. Ir plaukai kaip mamos – šviesus auksas. O štai akys – rudos... Kai
išaugs, visos mergos pačios pasiklos. Ir koks nartus! Toks įspūdis, jog kautųsi
iš tikro...
- Jūsų didenybe, aukščiau! Rapyrą
laikykite aukščiau! – Neaukštas sausokas vyrukas su ožio barzdele ir saulėje
blizgančia plike ryžtingai įsikišo tarp berniukų ir perėmęs auksaplaukio
rapyrą, parodė taisyklingą stovėseną. – Štai taip. Ir atsiminkite – svarbiausia
gintis! Gintis – atakos motina! Dabar, ponai, mokinsimės asso... Jūsų šviesybe,
- jis jau kreipėsi į tamsiaplaukį, - pradėkite.
- Tai maestro Ponsas iš Perpinjano (v.p. pranc. Perpignan, katalon.
Perpinyà),
princo globėjas... - pakomentavo
baronas (v.p. Jaime Pons de Perpiñan –
tai fechtavimo legenda: vienas iš keleto žinomiausių V.Europos ispaniško fechtavimo
kalaviju, espada, špaga, rapyra ir t.t. meistrų: Jaime Pons de Perpiñan (1474); Pedro de la Torre
(1474); Francisco Román (1532); Domingo Luis Godinho (1599); Pablo de Paredes
(1599); Diogo Gomes de Figueyredo (1651). Ponsui priskiriama „geometrinio“ fechtavimo
stilius, nors pasak vėlesnių jo pasekėjų ir kolegų, jo traktatas-vadovėlis (išleistas
1474 m.) dar nebuvo sistemingas, nuoseklus ir visa apimantis, bet juo gausiais
rėmėsi rašydami savo veikalus. Pats Ponso veikalas neišliko).
- Kas? – Išgirdęs šio
žmogaus vardą vos ne pritūpiau.
Kaip čia išsireiškus...
net nežinau... Na, pavyzdžiui, ką darytų ir pasakytų šiuolaikinis sportininkas
karatistas, jei sutiktų gyvą Matsutasą Ojamą arba Gitiną Funkosį? Arba
šiuolaikinis katanos meistras pamatytų Mijamotą Musasį?
- Maestro Ponsas iš Perpinjano... –
kiek nustebęs pakartojo baronas. – Garsus kalavijo meistras...
- Turiu atsiprašyti, Robarai. Man
teko girdėti apie jį, o nustebau tik todėl, kad vyliausi jį kada nors
susitikti... – teko skubiai išsisukinėti.
Ko, jau ko, o va tokio istorinio
personažo nesitikėjau sutikti. Nors istoriniai liudijimai... Taip, būtent
penkioliktas amžius. Ot tai pokštas – istorija... Vyrukas – žinomas ir garsus
viduramžių meistras ir gana paslaptingas. Visi, kas domisi istoriniu
fechtavimu, žino, kad jis vienas iš keleto meistrų, padėjusių pagrindus
ispaniško „esgrimos“ fechtavimo stiliui (v.p.
iš esmės pats žodis ir reiškia kovą šaltu ginklu ar ginklais – fechtavimu. Jį
ir reiktų versti į „fechtavimą“, bet literatūroje jis būtent ir nurodo būtent
ispanišką stilių – tai destrezos stiliaus pamatas/pagrindas), kuris
Ispanijoje atsirado daug anksčiau, nei Prancūzijoje, Italijoje ar net tas
garsusis ispaniškas „destreza“ stilius (v.p.
to meto XV-XVI a. destreza stiliaus pagrindas buvo geometrinis kovinis kalavijo valdymo technikos
sujungimas su judėjimu
(sinchronizuotas „darbas“ visu kūnu judant geometrinėje
erdvėje atsižvelgiant į ginklą ir kovotojo fizinius gebėjimus – kaip šokiuose
išmokstant kiekvieną judesį atskirai, o vėliau juos sujungiant išeina begalybė
junginių ir judesių pynučių)
, o vėlesniais amžiais jis išsivystė/išsigimė iki dvikovų
stiliaus dūrio lengvu ginklu priešpastatymą kirčiui stilių ir buvo pripažintas
atgyvenusiu stiliumi – užleido vietą daug agresyvesniems Italijos ir
Prancūzijos stiliams. Žinomiausias destreza stiliaus pradininkas La Verdadera Destreza (1582)
). Tačiau, deja, jo taip veikalas, kuris plačiai
minimas istoriniuose šaltiniuose kartu su Toro veikalu, kuris smulkmeniškai aprašo
šį stilių, iki mūsų laikų neišliko. Tačiau panašu, kad filipiniečių eskrimo
kovos menas (v.p. kova su kalaviju/kardu
ir durklu) yra išsivystęs iš būtent jo stiliaus, kurį į Filipinus užvežė
ispanų pirmapraeiviai.
Po velnių... net plaukai piestu
stojasi, kaip norėtųsi susipažinti... Realus istorinis personažas... Ir dar
koks!
- Tai
jokių problemų! – nudžiugino baronas. – Aš ir pats laikas nuo laiko su juo
fechtuojuosi. Supažindinsiu…
Maestro kurį laiką
stebėjo jaunuosius fechtuotojus, ištarė keletą pastabų ir, užbaigęs pamoką,
juos paleido. Vaikinai toliau mojuodami savo mediniais kalavijais kažkur
nudūmė. Aš dar pastebėjau, kad juos sekė visas pulkas tarnų ir auklėtojų, kurie
kaip šešėliai sekė berniukus, nors labai arti ir nesiartino.
- Maestro Ponsai, noriu
jus supažindinti su kilniuoju kavalieriumi ir kalavijo meistru de Lavardano ir
Rokberno vikontu, Žanu, - baronas mane privedė prie ispano.
Maestro žvilgsnis
smalsiai mane nudelbė ir jis nusilenkė, nors tiesą sakant, mažiau, nei
priklausytų.
- Ponsas de la Romero,
- trumpai prisistatė. – Kalavijo valdymo meno mokytojas. Barselonos, Aragono,
Kastilijos ir Katalonijos meistrų gildijos narys.
Taip. Teisingai. Tokio
termino, kaip „fechtavimas“ tuo metu dar nebuvo, todėl tik „kalavijo meistras“.
Ir apie gildiją žinojau: deja apie ją žinoma labai nedaug, ir tai, daugiau
spėlionių ir prisigalvojimų.
- Maestro, aš apie jus
daug girdėjau, todėl laikyčiau garbe gauti keletą jūsų pamokų. – Mane tiesiog
plėšė į gabalus nuo noro su juo sukryžiuoti kalavijus.
Pasak legendų, jis buvo
neįtikėtinai aukšto lygio meistru.
- Aš negaliu jūsų
mokyti, vikonte, - sausai pareiškė ispanas. – Mano laikas suskirstytas tiesiog
minutėmis. Kaip jūs matote, šiuo metu aš mokau jo didenybę Vianos princą. Ir
sutartis men neleidžia priimti kitų mokinių nei tie, kurie nurodyti sutartyje.
- Aš ir neprašau manęs
mokyti! - leidau sau kiek išdidokai
pasipūsti.
Meistras pasirodo besąs
kiek bjaurokas ir pasikėlęs, o aš tokius labai jau mėgstu ant šiknos sodinti.
Aišku... jei tikėti legendomis, šiuo atveju gali būti, kad bus viskas
atvirkščiai – mane pasodins. Bet vis tiek neatsitrauksiu.
Kiek erzinančiai
pastebėjau:
- Mano tikslas,
maestro, tik patikrinti savo meistriškumą ir ne daugiau. Pilnai gali
pasirodyti, kad manęs ir nėra ko mokyti.
Meistras pasipūtė ir
sausai pareiškė:
- Dabar pat?
- Taip, maestro!
Baronas nesikišo, o tik
su gailesčiu į mane žiūrėdamas palingavo galva.
- Eime į paviljoną. –
Ispanas staigiai apsisuko ir nužingsniavo keliuku.
Paviljonas pasirodo
besąs tik didelė palapinė su susuktomis į viršų sienelėmis. Jame pastebėjau
stalą su kėde, keletą manekenų ir keletą stovų su įvairiais ginklais.
- Rapyros? – trumpai
paklausė ispanas.
Aš, įsistebeilijęs į
ant stalo šalia rašalinės ir plunksnos gulinčią atverstą knygą, tik kinktelėjau
galva.
Jis dar tik rašo savo
veikalą...
- Užsidėkite vikonte
apsaugas, - ispanas pasiūlė storą prasiūtą striukę ir iš gluosnio šakelių
nupintą kaukę. – Rapyros, aišku skirtos treniruotėms, bet aš būsiu labai
nemandagus, jei paliksiu jums mėlynes.
- Aš vertinu jūsų
rūpestį, maestro, bet manau man jų neprireiks. – Nusimečiau liemenę su dubletu
ir likęs vienmarškiniu paėmiau į rankas rapyrą.
Ot tai užskersavo
lekiantį... Tuoj mane išlukštens kaip riešutėlį ir bus pilnai teisus. Rašė juk,
kad jis su kalaviju lietaus lašus numušdavo ir sausas likdavo...
- Tokiu atveju,
vikonte, ir man jos nereikia. – Ispanas taip pat nusiėmė liemenę ir parodė
rapyra: - Prašau jus čionai, vikonte.
Kaip visada, kai paimu
į rankas ginklą, aš kiek aprimau ir dar labiau susiėmiau, kai pamačiau jog
meistro stovėsena visiškai archaiška su atsilošimu atgal.
Ispanas gi, pamatęs
mano stovėseną, paniekinančiai nusišypsojo ir rapyra atidavė pagarbą.
Tą pačią sekundę jo ranka kaip
gyvatė metėsi į priekį provokuodama mano ataką.
Greitai... bet kaip primityviai! O
dar sako, kad sportinis fechtavimas visą kovinę įvairovę ir šaunumą išmainė į
rezultatą…
Surišau jo geležtį ir paprastu
tersu paliečiau meistro petį. Ko tai man atrodo, kad legendos kiek perdėtos…
- Prilietė! – nustebo baronas. –
Vikono naudai.
Ispanas atsitraukė ir nustebęs į
mane įsistebeilijo.
- Prašau jus, maestro. – Aš vėl
atsistojau į poziciją.
Šį kartą ispanas nepuolė į kovą ir
pabandė mane pačiupinėti per atstumą, tačiau man padidinus atakos tempą vėl
gavo per petį.
- Prisilietimas! – vėl sušuko
baronas. – Du kartus vikonto naudai.
- Bet kaip? – sušuko meistras. Iš
tokios pozicijos neįmanoma padaryti tokio smūgio.
- Maestro, žiūrėkit. – Aš paverčiau
savo rapyrą ir parodžiau riešą. – Aš laikau rankeną trimis pirštais, o nykščiu
ir smiliumi valdau rapyrą. Tai man leidžia gerokai greičiau smūgiuoti ir pervedinėti
ginklą. Be to, jūs atlošdami korpusą atgal ilginate distanciją ir ilginate
judėjimo laiką kai reikia smūgiuoti, o
tada negalite greitai reaguoti kai reikia gintis.
- Bet... – nepatikliai sumurmėjo
ispanas.
- Dar kartą... – pasiūliau.
Per kitas dešimt minučių meistrui
sudaviau dar apie dešimtį smūgių, iš kurių jis sugebėjo atmušti tik porą, nors
po to vis tiek jį pasiekdavau.
Ir man tapo viskas aišku. Mes
kovėmės mokomojoje kovoje, kurioje mano šiuolaikinio fechtavimo stiliaus
gebėjimai buvo netgi labai tinkami. O ispanas kovėsi koviniu stiliumi. Nėra kol
kas dar tokio supratimo, kaip sportinė dvikova. Visi smūgiai skirti žalos
padarymui, o ne prisilietimui už kuriuos duodami balai. Tikroje kovoje ispanas
buvo gerokai pavojingesnis, nes mano smūgiai paprasčiausiai nepramuštų jo
šarvų. Tam, kad prakirstų... nepradurtų, o būtent prakirstų šarvus, buvo
reikalingas daug gilesnis atsivedėjimas, o tai reiškia, kad prailgėja kirčio
laikas ir kartu prailgėja reakcijos gynybai laikas. Bet meistras mano silpnus
kirčius įvertino kaip mano nenorą jį sužeisti. Tai yra kaip kilnumą.
- Vikonte! – Ispanas giliai nusilenkė ir
jausmingai pareiškė: - Aš laikysiu garbe galėdamas iš jūsų perimti dalelę jūsų
meistriškumo.
- Aš dar nesutikau tokio
meistriškumo, kaip jūsų. Iš tikro, tai man yra ko pasimokyti. Savo laiku aš
susikoncentravau vieno ginklo valdyme ir visiškai nepažystu porinio ginklo
valdymo meno – espada ir daga. Štai kaip tik dėl šių pamokų aš jūsų ir prašiau.
- Laikysiu tai garbe. – Meistras
vėl nusilenkė. – Jums skirsiu visą savo laisvą laiką.
Štai taip, gana sėkmingai, viskas
ir susitvarkė. Ir neišsidaviau, ir įgijau daugiau kaip puikų... ką jau ten
šnekėti, greičiausiai tai patį geriausią kalavijo meistrą visoje Prancūzijoje
ir Ispanijoje mokytoją.
Maestro Ponsas tuoj pat pastatė ant
stalo vyną ir bokalus. Mes ilgai nelaukę malonioje aplinkoje besišnekučiuojant
jį ir suvartojome. Tiesa, daugiau nespėjome. Rūmuose baigėsi tarybos posėdis ir
pasiuntinukas atbėgo ieškodamas barono. Na ir man jau reikėjo vakarienei
ruoštis.
Susitarėme su meistru susitikti
kitą dieną ir aš atsisveikinęs grįžau į savo kambarius, kur sutikau Tuką ir
Fransua, kurie tvarkė ir dėliojo mano daiktus.
- Tu ko taip greitai pabėgai? –
pasiteiravau škoto.
- Taigi persikraustyti reikėjo, -
Tukas kažkodėl sutriko.
- Damuazo Loganas skubėjo, nes
norėjo nepavėluoti į vakarienę, - įdavė jį Fransua, - ir kad viešbučiui be
reikalo nemokėti.
- Žiūrėk tu man. – Tukas pagrūmojo
vaikinukui kumščiu. – teisingai pasielgiau, kam mokėti be reikalo. O tai
Gernadonas, tas sušvilptas niekšas, ruošėsi už dvi dienas nuplėšti.
Fransua atsakydamas vaikiškai parodė
Tukui liežuvį ir vėl įskundė:
- O jis dar pas juvelyrą auskarą
nusipirko. Damoms vilioti. Ir prašė manęs ausį pradurti. Va, žiūrėkit,
patinusi...
- Aš tau tuoj ausis nurausiu, -
pagrasino Tukas. – Na, nusipirkau, taigi aš šitam snargliui kapšą nupirkau. Jis
išprašė. Taip, kad jo atlygį man atiduokite, kad daugiau nebenorėtų skųsti.
- Na gerai jau, užteks burnoti, -
nutraukiau jų ginčą. – Ruoškitės į kviestinę vakarienę. Puikuotis ir blizgėt
reikės...
Dar kartą greitai apsiprausiau,
išsikvėpinau ir pats sau prisiekiau, kad būtinai suręsiu krūminukės aparatą ir
gaminsiu tikrą spirituotą odekoloną. Trauktinės, kurias aš įsigijau pas Tulūzos
kirpėją buvo aliejuotos ir man labai nepatiko.
Dar kartą apžiūrėjau save
veidrodyje ir likau savimi patenkintas. Velniai žino kas, bet nieko nepadarysi,
smokingų dar nėra.
Apžiūrėjau savo palydovus ir
priverčiau škotą pasikeiti švarką. Fransua gi, atrodė puikiai.
Štai dabar galima ir pasipuikuoti,
nors tiesą sakant, jaučiausi kaip Pelenė. Štai tuoj išmuš pusiaunaktis ir aš
atsidursiu savo butelyje XXII amžiuje... Ne... Jau nenoriu. Man ir čia patinka,
nes nekreipiant dėmesio į jos visą tą grubumą ir žiaurumą, „garbė“ ir
„kilnumas“ dar ne tušti žodžiai.
Velnias... Visą gyvenimą svajojau į
viduramžius papulti...
- Pirmyn! - įsakmiai paliepiau. – Nosyje ir šiknoj
nesikrapštyt, kiaušus prie žmonių nesikasyt. Jei kas įžeis ir žabos jūsų garbę
ir orumą, duoti atkirtį su visu griežtumu. Su damomis elgtis mandagiai ir
galantiškai, su kavalieriais – pagal rangą ir titulą, ir jokių skriaudų
negirdomis nenuleisti. Viską supratote?
- O kaip gi! – mielai sutiko škotas ir čia pat
susikišo į nosį pirštą, bet tuoj susivokė ir paslėpė ranką už nugaros.
Na-taip...
2016-05-25
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą