"Armanjako šalis. Bastardas". XIII skyriaus pabaiga. 2015-05-25.

- Ką jūs čia darote? – grėsmingai pasiteiravau

- Na gi tai dėl jūsų saugumo, - sužvangėjęs ginklais ir stuktelėjęs sabatonais išsitiesė stambesnis ir ūsuotesnis sargybinis.

- Į parką noriu!

- Ta prašom. Mes jus palydėsim, viską parodysim, papasakosim, - širdingai pasisiūlė gvardietis, nors akys taip ir liko šaltai aštrios.

- Aš vikontą pats palydėsiu. – Kaip visada iš niekur išdygo Balzamonas. – Aš kaip tik pas jus ir ėjau.

- Mane įkalino? – pasidomėjau jo, kai mes leidomės laiptais į parką.

- Žinoma ne! – Baronas pasipiktinusiai net susimuistė. – Sargybą aš pastačiau tik dėl jūsų gerovės. Supraskit, jūs gi Armanjakas, o rūmuose pilna kavalierių, kurie vedini savo bukumo arba dėl paprasčiausios pramogos gali prisidirbti nemalonumų – pirmiausiai tai žinoma ant savo galvos. Na ir jus be reikalo trikdys.

- Aš nesipiktinu barone. Reikia, tai reikia. Nors aš ir ne prieš prasimankštinti.

- Tikiu, Žanai... – Senis stabtelėjo ir nusilenkė. – Ne prieštarausite jei jus vadinsiu vardu?

- Visiškai neprieštarausiu.

Aš iš tiesų neturėjau nieko prieš. Vardu, tai vardu. Bent jau iš pagarbos jo amžiui. Baronu penkiasdešimt – ne mažiau.

- Tai ir puiku. Jūs į mane galite kreiptis taip pat vardu. Tai štai... apie ką aš? A, taip. Gvardiečiai visų pirma tai saugo jūsų ramybę, Žanai. Beje, aš jau suspėjau su kai kuo pakalbėti. – Baronas mįslingai mirktelėjo. – Padarėte neblogą įspūdį nežiūrint to, kad jūs Armanjakas.

- Aš džiaugiuosi, Roberai...

Nusileidome žemyn ir, šnekėdami apie vynų rūšis, bearno eržilus ir rūmų damas, neskubiu žingsneliu vaikštinėjome po parką. Na, apie ką gi dar gali kalbėti tikrieji kavalieriai? Senešalis pasirodė kaip puikus pašnekovas.

 

2016-05-24

 

Bevaikščiojant išgirdome azartiškus vaikiškus šūksnius, kurie mus sudomino, tad pakeitę kryptį išėjome į nedidelę laukymę.

Joje kokių šešerių berniukas, panašus į mažą auksaplaukį angelėlį, mediniu kardu įnirtingai atakavo gerokai vyresnį, kokių dešimties metų, tamsiaplaukį berniuką.

- Tai jo didenybė Vianos princas, de Fua ir de Bigoro grafas, suverenus Bearno vikontas, Pranciškus Febas, - šnabžtelėjo baronas. - Našlės princesės Magdalenos Prancūzietės sūnus. O jo partneris – ponas Jurgis Loso Vegietis (v.p., laikantis anuometinių tradicijų žymiū didikų vardai ir kilmės vieta išversta. Isp. tai būtų: don Sancho Loso de la Vega), Kantabrijos (v.p. isp. Cantabria)

infantas (v.p. tai ispaniškas titulas, kurio prasmė ir reikšmė  „princas“. Kadangi ir princas, ir infantas lietuvių kalboje svetimybės, tai palieku ispaniškąjį atitikmenį). Šiuo metu jis valdovės pažas.

Mažasis vaikinukas tiek priminė angeliuką, jog pradžioje pamaniau, kad tai mergaitė – neįsivaizduojamai saldus dailutis. Ir plaukai kaip mamos – šviesus auksas. O štai akys – rudos... Kai išaugs, visos mergos pačios pasiklos. Ir koks nartus! Toks įspūdis, jog kautųsi iš tikro...

- Jūsų didenybe, aukščiau! Rapyrą laikykite aukščiau! – Neaukštas sausokas vyrukas su ožio barzdele ir saulėje blizgančia plike ryžtingai įsikišo tarp berniukų ir perėmęs auksaplaukio rapyrą, parodė taisyklingą stovėseną. – Štai taip. Ir atsiminkite – svarbiausia gintis! Gintis – atakos motina! Dabar, ponai, mokinsimės asso... Jūsų šviesybe, - jis jau kreipėsi į tamsiaplaukį, - pradėkite.

- Tai maestro Ponsas iš Perpinjano (v.p. pranc. Perpignan, katalon. Perpinyà),

princo globėjas... - pakomentavo baronas (v.p. Jaime Pons de Perpiñan – tai fechtavimo legenda: vienas iš keleto žinomiausių V.Europos ispaniško fechtavimo kalaviju, espada, špaga, rapyra ir t.t. meistrų: Jaime Pons de Perpiñan (1474); Pedro de la Torre (1474); Francisco Román (1532); Domingo Luis Godinho (1599); Pablo de Paredes (1599); Diogo Gomes de Figueyredo (1651). Ponsui priskiriama „geometrinio“ fechtavimo stilius, nors pasak vėlesnių jo pasekėjų ir kolegų, jo traktatas-vadovėlis (išleistas 1474 m.) dar nebuvo sistemingas, nuoseklus ir visa apimantis, bet juo gausiais rėmėsi rašydami savo veikalus. Pats Ponso veikalas neišliko).

- Kas? – Išgirdęs šio žmogaus vardą vos ne pritūpiau.

Kaip čia išsireiškus... net nežinau... Na, pavyzdžiui, ką darytų ir pasakytų šiuolaikinis sportininkas karatistas, jei sutiktų gyvą Matsutasą Ojamą arba Gitiną Funkosį? Arba šiuolaikinis katanos meistras pamatytų Mijamotą Musasį?

- Maestro Ponsas iš Perpinjano... – kiek nustebęs pakartojo baronas. – Garsus kalavijo meistras...

- Turiu atsiprašyti, Robarai. Man teko girdėti apie jį, o nustebau tik todėl, kad vyliausi jį kada nors susitikti... – teko skubiai išsisukinėti.

Ko, jau ko, o va tokio istorinio personažo nesitikėjau sutikti. Nors istoriniai liudijimai... Taip, būtent penkioliktas amžius. Ot tai pokštas – istorija... Vyrukas – žinomas ir garsus viduramžių meistras ir gana paslaptingas. Visi, kas domisi istoriniu fechtavimu, žino, kad jis vienas iš keleto meistrų, padėjusių pagrindus ispaniško „esgrimos“ fechtavimo stiliui (v.p. iš esmės pats žodis ir reiškia kovą šaltu ginklu ar ginklais – fechtavimu. Jį ir reiktų versti į „fechtavimą“, bet literatūroje jis būtent ir nurodo būtent ispanišką stilių – tai destrezos stiliaus pamatas/pagrindas), kuris Ispanijoje atsirado daug anksčiau, nei Prancūzijoje, Italijoje ar net tas garsusis ispaniškas „destreza“ stilius (v.p. to meto XV-XVI a. destreza stiliaus pagrindas buvo geometrinis kovinis kalavijo valdymo technikos sujungimas su judėjimu

(sinchronizuotas „darbas“ visu kūnu judant geometrinėje erdvėje atsižvelgiant į ginklą ir kovotojo fizinius gebėjimus – kaip šokiuose

išmokstant kiekvieną judesį atskirai, o vėliau juos sujungiant išeina begalybė junginių ir judesių pynučių)

, o vėlesniais amžiais jis išsivystė/išsigimė iki dvikovų stiliaus dūrio lengvu ginklu priešpastatymą kirčiui stilių ir buvo pripažintas atgyvenusiu stiliumi – užleido vietą daug agresyvesniems Italijos ir Prancūzijos stiliams. Žinomiausias destreza stiliaus pradininkas La Verdadera Destreza (1582)

). Tačiau, deja, jo taip veikalas, kuris plačiai minimas istoriniuose šaltiniuose kartu su Toro veikalu, kuris smulkmeniškai aprašo šį stilių, iki mūsų laikų neišliko. Tačiau panašu, kad filipiniečių eskrimo kovos menas (v.p. kova su kalaviju/kardu ir durklu) yra išsivystęs iš būtent jo stiliaus, kurį į Filipinus užvežė ispanų pirmapraeiviai.

Po velnių... net plaukai piestu stojasi, kaip norėtųsi susipažinti... Realus istorinis personažas... Ir dar koks!

- Tai jokių problemų! – nudžiugino baronas. – Aš ir pats laikas nuo laiko su juo fechtuojuosi. Supažindinsiu…

Maestro kurį laiką stebėjo jaunuosius fechtuotojus, ištarė keletą pastabų ir, užbaigęs pamoką, juos paleido. Vaikinai toliau mojuodami savo mediniais kalavijais kažkur nudūmė. Aš dar pastebėjau, kad juos sekė visas pulkas tarnų ir auklėtojų, kurie kaip šešėliai sekė berniukus, nors labai arti ir nesiartino.

- Maestro Ponsai, noriu jus supažindinti su kilniuoju kavalieriumi ir kalavijo meistru de Lavardano ir Rokberno vikontu, Žanu, - baronas mane privedė prie ispano.

Maestro žvilgsnis smalsiai mane nudelbė ir jis nusilenkė, nors tiesą sakant, mažiau, nei priklausytų.

- Ponsas de la Romero, - trumpai prisistatė. – Kalavijo valdymo meno mokytojas. Barselonos, Aragono, Kastilijos ir Katalonijos meistrų gildijos narys.

Taip. Teisingai. Tokio termino, kaip „fechtavimas“ tuo metu dar nebuvo, todėl tik „kalavijo meistras“. Ir apie gildiją žinojau: deja apie ją žinoma labai nedaug, ir tai, daugiau spėlionių ir prisigalvojimų.

- Maestro, aš apie jus daug girdėjau, todėl laikyčiau garbe gauti keletą jūsų pamokų. – Mane tiesiog plėšė į gabalus nuo noro su juo sukryžiuoti kalavijus.

Pasak legendų, jis buvo neįtikėtinai aukšto lygio meistru.

- Aš negaliu jūsų mokyti, vikonte, - sausai pareiškė ispanas. – Mano laikas suskirstytas tiesiog minutėmis. Kaip jūs matote, šiuo metu aš mokau jo didenybę Vianos princą. Ir sutartis men neleidžia priimti kitų mokinių nei tie, kurie nurodyti sutartyje.

- Aš ir neprašau manęs mokyti!  - leidau sau kiek išdidokai pasipūsti.

Meistras pasirodo besąs kiek bjaurokas ir pasikėlęs, o aš tokius labai jau mėgstu ant šiknos sodinti. Aišku... jei tikėti legendomis, šiuo atveju gali būti, kad bus viskas atvirkščiai – mane pasodins. Bet vis tiek neatsitrauksiu.

Kiek erzinančiai pastebėjau:

- Mano tikslas, maestro, tik patikrinti savo meistriškumą ir ne daugiau. Pilnai gali pasirodyti, kad manęs ir nėra ko mokyti.

Meistras pasipūtė ir sausai pareiškė:

- Dabar pat?

- Taip, maestro!

Baronas nesikišo, o tik su gailesčiu į mane žiūrėdamas palingavo galva.

- Eime į paviljoną. – Ispanas staigiai apsisuko ir nužingsniavo keliuku.

Paviljonas pasirodo besąs tik didelė palapinė su susuktomis į viršų sienelėmis. Jame pastebėjau stalą su kėde, keletą manekenų ir keletą stovų su įvairiais ginklais.

- Rapyros? – trumpai paklausė ispanas.

Aš, įsistebeilijęs į ant stalo šalia rašalinės ir plunksnos gulinčią atverstą knygą, tik kinktelėjau galva.

Jis dar tik rašo savo veikalą...

- Užsidėkite vikonte apsaugas, - ispanas pasiūlė storą prasiūtą striukę ir iš gluosnio šakelių nupintą kaukę. – Rapyros, aišku skirtos treniruotėms, bet aš būsiu labai nemandagus, jei paliksiu jums mėlynes.

- Aš vertinu jūsų rūpestį, maestro, bet manau man jų neprireiks. – Nusimečiau liemenę su dubletu ir likęs vienmarškiniu paėmiau į rankas rapyrą.

Ot tai užskersavo lekiantį... Tuoj mane išlukštens kaip riešutėlį ir bus pilnai teisus. Rašė juk, kad jis su kalaviju lietaus lašus numušdavo ir sausas likdavo...

- Tokiu atveju, vikonte, ir man jos nereikia. – Ispanas taip pat nusiėmė liemenę ir parodė rapyra: - Prašau jus čionai, vikonte.

Kaip visada, kai paimu į rankas ginklą, aš kiek aprimau ir dar labiau susiėmiau, kai pamačiau jog meistro stovėsena visiškai archaiška su atsilošimu atgal.

Ispanas gi, pamatęs mano stovėseną, paniekinančiai nusišypsojo ir rapyra atidavė pagarbą.

Tą pačią sekundę jo ranka kaip gyvatė metėsi į priekį provokuodama mano ataką.

Greitai... bet kaip primityviai! O dar sako, kad sportinis fechtavimas visą kovinę įvairovę ir šaunumą išmainė į rezultatą…

Surišau jo geležtį ir paprastu tersu paliečiau meistro petį. Ko tai man atrodo, kad legendos kiek perdėtos…

- Prilietė! – nustebo baronas. – Vikono naudai.

Ispanas atsitraukė ir nustebęs į mane įsistebeilijo.

- Prašau jus, maestro. – Aš vėl atsistojau į poziciją.

Šį kartą ispanas nepuolė į kovą ir pabandė mane pačiupinėti per atstumą, tačiau man padidinus atakos tempą vėl gavo per petį.

- Prisilietimas! – vėl sušuko baronas. – Du kartus vikonto naudai.

- Bet kaip? – sušuko meistras. Iš tokios pozicijos neįmanoma padaryti tokio smūgio.

- Maestro, žiūrėkit. – Aš paverčiau savo rapyrą ir parodžiau riešą. – Aš laikau rankeną trimis pirštais, o nykščiu ir smiliumi valdau rapyrą. Tai man leidžia gerokai greičiau smūgiuoti ir pervedinėti ginklą. Be to, jūs atlošdami korpusą atgal ilginate distanciją ir ilginate judėjimo laiką  kai reikia smūgiuoti, o tada negalite greitai reaguoti kai reikia gintis.

- Bet... – nepatikliai sumurmėjo ispanas.

- Dar kartą... – pasiūliau.

Per kitas dešimt minučių meistrui sudaviau dar apie dešimtį smūgių, iš kurių jis sugebėjo atmušti tik porą, nors po to vis tiek jį pasiekdavau.

Ir man tapo viskas aišku. Mes kovėmės mokomojoje kovoje, kurioje mano šiuolaikinio fechtavimo stiliaus gebėjimai buvo netgi labai tinkami. O ispanas kovėsi koviniu stiliumi. Nėra kol kas dar tokio supratimo, kaip sportinė dvikova. Visi smūgiai skirti žalos padarymui, o ne prisilietimui už kuriuos duodami balai. Tikroje kovoje ispanas buvo gerokai pavojingesnis, nes mano smūgiai paprasčiausiai nepramuštų jo šarvų. Tam, kad prakirstų... nepradurtų, o būtent prakirstų šarvus, buvo reikalingas daug gilesnis atsivedėjimas, o tai reiškia, kad prailgėja kirčio laikas ir kartu prailgėja reakcijos gynybai laikas. Bet meistras mano silpnus kirčius įvertino kaip mano nenorą jį sužeisti. Tai yra kaip kilnumą.

- Vikonte! – Ispanas giliai nusilenkė ir jausmingai pareiškė: - Aš laikysiu garbe galėdamas iš jūsų perimti dalelę jūsų meistriškumo.

- Aš dar nesutikau tokio meistriškumo, kaip jūsų. Iš tikro, tai man yra ko pasimokyti. Savo laiku aš susikoncentravau vieno ginklo valdyme ir visiškai nepažystu porinio ginklo valdymo meno – espada ir daga. Štai kaip tik dėl šių pamokų aš jūsų ir prašiau.

- Laikysiu tai garbe. – Meistras vėl nusilenkė. – Jums skirsiu visą savo laisvą laiką.

Štai taip, gana sėkmingai, viskas ir susitvarkė. Ir neišsidaviau, ir įgijau daugiau kaip puikų... ką jau ten šnekėti, greičiausiai tai patį geriausią kalavijo meistrą visoje Prancūzijoje ir Ispanijoje mokytoją.

Maestro Ponsas tuoj pat pastatė ant stalo vyną ir bokalus. Mes ilgai nelaukę malonioje aplinkoje besišnekučiuojant jį ir suvartojome. Tiesa, daugiau nespėjome. Rūmuose baigėsi tarybos posėdis ir pasiuntinukas atbėgo ieškodamas barono. Na ir man jau reikėjo vakarienei ruoštis.

Susitarėme su meistru susitikti kitą dieną ir aš atsisveikinęs grįžau į savo kambarius, kur sutikau Tuką ir Fransua, kurie tvarkė ir dėliojo mano daiktus.

- Tu ko taip greitai pabėgai? – pasiteiravau škoto.

- Taigi persikraustyti reikėjo, - Tukas kažkodėl sutriko.

- Damuazo Loganas skubėjo, nes norėjo nepavėluoti į vakarienę, - įdavė jį Fransua, - ir kad viešbučiui be reikalo nemokėti.

- Žiūrėk tu man. – Tukas pagrūmojo vaikinukui kumščiu. – teisingai pasielgiau, kam mokėti be reikalo. O tai Gernadonas, tas sušvilptas niekšas, ruošėsi už dvi dienas nuplėšti.

Fransua atsakydamas vaikiškai parodė Tukui liežuvį ir vėl įskundė:

- O jis dar pas juvelyrą auskarą nusipirko. Damoms vilioti. Ir prašė manęs ausį pradurti. Va, žiūrėkit, patinusi...

- Aš tau tuoj ausis nurausiu, - pagrasino Tukas. – Na, nusipirkau, taigi aš šitam snargliui kapšą nupirkau. Jis išprašė. Taip, kad jo atlygį man atiduokite, kad daugiau nebenorėtų skųsti.

- Na gerai jau, užteks burnoti, - nutraukiau jų ginčą. – Ruoškitės į kviestinę vakarienę. Puikuotis ir blizgėt reikės...

Dar kartą greitai apsiprausiau, išsikvėpinau ir pats sau prisiekiau, kad būtinai suręsiu krūminukės aparatą ir gaminsiu tikrą spirituotą odekoloną. Trauktinės, kurias aš įsigijau pas Tulūzos kirpėją buvo aliejuotos ir man labai nepatiko.

Dar kartą apžiūrėjau save veidrodyje ir likau savimi patenkintas. Velniai žino kas, bet nieko nepadarysi, smokingų dar nėra.

Apžiūrėjau savo palydovus ir priverčiau škotą pasikeiti švarką. Fransua gi, atrodė puikiai.

Štai dabar galima ir pasipuikuoti, nors tiesą sakant, jaučiausi kaip Pelenė. Štai tuoj išmuš pusiaunaktis ir aš atsidursiu savo butelyje XXII amžiuje... Ne... Jau nenoriu. Man ir čia patinka, nes nekreipiant dėmesio į jos visą tą grubumą ir žiaurumą, „garbė“ ir „kilnumas“ dar ne tušti žodžiai.

Velnias... Visą gyvenimą svajojau į viduramžius papulti...

- Pirmyn!  - įsakmiai paliepiau. – Nosyje ir šiknoj nesikrapštyt, kiaušus prie žmonių nesikasyt. Jei kas įžeis ir žabos jūsų garbę ir orumą, duoti atkirtį su visu griežtumu. Su damomis elgtis mandagiai ir galantiškai, su kavalieriais – pagal rangą ir titulą, ir jokių skriaudų negirdomis nenuleisti. Viską supratote?

- O kaip gi! – mielai sutiko škotas ir čia pat susikišo į nosį pirštą, bet tuoj susivokė ir paslėpė ranką už nugaros.

Na-taip...

 

2016-05-25

"Armanjako šalis. Bastardas". XIII skyriaus tęsinys. 2016-05-11

...O dabar einame į jums išskirtus kambarius. Aš jus palydėsiu. Šiandien vakare paskelbta didžioji vakarienė ir jums būtina kiek pailsėti. Priskirti tarnai jau bus jūsų paslaugoms.

Nežinau, ką ten tas garbus senis suprato... gal būt iš tikrųjų viską, ką norėjau pasakyti. Tokiu atveju, tai vienas iš Fua didikų, kuris prisijungs prie mano keršto. Na, bent jau man norėjosi taip tikėti.

Man išskirti kambariai didelio įspūdžio nekėlė. Du, gana dideli, pereinami kambariai ir nedidelis tamsusis kambarėlis. Matomai jie buvo visiškai negyvenami ir tik dabar į jį nešė baldus, kurie laukdami savo meto, kažkur sandėliukuose dulkėjo. Ištrupėjusias sienas uždengė gobelenais ir drapiruotėmis.

Ant grindų patiesė visai neblogą kilimą. Kitą vertus aš visai ne reiklus. Yra kur miegoti, pavalgyti ir nusiprausti  - tai jau ir gerai.

Nors lovą tai išskyrė neįtikėtinai prabangią – su milžinišku baldakimu ir beveik nedulkėtu prikimštu patiesalu. Patalynė visai nebloga, plono audinio ir – svarbiausi – nauja ir švari. Blakių ar kokių kitų vabaliukų nėra.

Net veidrodis yra. Nupoliruotas paviršius vietomis jau buvo patamsėjęs, bet rėmas raižytas – turtingas.

Langas yra. Matomas rūmų parkas. Prie gerų norų pro jį ir pabėgti galima.

O ką? Visai padorūs kambariai. Ir už gyvenimą nereikia mokėti. Dabar dar išsiaiškinsim, kaip čia maitinama, kaip čia su damų dorybe – ir visai bus tvarka.

Nusitempiau botfortus ir nusimečiau liemenę su dubletu, įsipyliau vyno, kurį maloniai paliko senešalis, ir išsidrėbiau lovoje. Nusnausti valandėlę, ar ką?

Bet akys nesimerkė, nusnausti nepavyko.

Apsišlaksčiau vandeniu ir alavinio dubenio ir vėl apsirengiau. Pasivaikštinėjau po kambarius ir baigiau gerti vyną. Beje, puikus. Galvoje kiek suskambo ir pakilo nuotaika. Tvarkelė...

Į duris pabarškino.

- Įeikite, - leidau.

Prieš akis išdygo tikrai meilus, moteriškos lyties, tvarinys. Labai daili, kokių dvidešimties metų, mergina. Ilgos, rudos ir plačios suknios iki kauliukų, rausvai rudas korsažas, kuris aptempė taliją ir biustą darė panašų į taurę ir išsiskirianti visai nebloga krūtinė. Balti marškiniai su laisvais rankogaliais. Ausis dengianti keistos formos kepuraitė ir iš po jos pabėgusi juokinga plaukų garbana. Veidukas apvalainas, nosytė užriesta, lūpytės putnios ir sveikas įraudis. Ne Mona Liza, aišku, bet labai ir labai nebloga. Tokia visai valstietiška gražuolė. Ir svarbiausiai, kad nėra jokio gyslotumo ir liesumo, kuris būdingas dabartinėms prancūzėms. Lengva kaip oras, lengvai apkūnoka mergaičiukė.

- Mane atsiuntė jūsų paslaugoms, jūsų mylista. – Mergina kerinčiai išstatydama užpakaliuką susilenkė žemame reveranse. – Jūs ko nors pageidautumėte?

- Koks tavo vardas, žavioji mergele?.. – nuo užplūdusių fantazijų balsas net girgždėjo.

- Liusjena, jūsų mylista.

- Valgyti, žinoma! – Aš jau buvau pasiruošęs artimiau susipažinti su šia mergina, bet valios pastangomis susiėmiau.

Palauksiu kiek. Apsižiūrėsiu. Dar galiu į anekdotus patekti, jei imsiu jau po pirmos sutiktos tarnaitės sijonus lysti, kai aplinkui pilna kilmingųjų damų. Velnias žino, kokie čia papročiai...

Na ir visai sugyvulėti nesinori. Pernelyg aistringai aš čia į tą viduramžiškų riterių vaidmenį įsigyvenu.

Paleistuves jau dešimtimis skaičiuoju.

Nebuvau aš toks net būdamas jaunas. Reikia įjungt stabdžius. Keiktelėjau mintyse, susiėmiau ir paprašiau:

- Prieš miegą paruošk daugiau karšto vandens, ir rankšluosčių. Galvą išsiplauti... Šampū... trumpiau, tu žinai ko tam reikia. Ir surinksi mano apatinius į skalbyklą. Gali eiti.

- viskas bus įvykdyta, jūsų mylista. – Tarnaitė nusilenkė, bet jau išeidama koketiškai atsigrįžo ir pasidomėjo: - ar tai viskas, jūsų mylista.? Jums va, daugiau tikrai nė kiek ko nors nereikia?

- Vakare sužinosi. Laisva... – Aš išsiunčiau merginą sau, toliau nuo nuodėmės.

Pasižiūrėjau pro langą į parką ir nusprendžiau pasivaikščioti. Rūmuose ganokai tvanku. Atidariau duris... ir susidūriau su dviem gvardiečiais

Na-a... areštavo, ar ką? Greitai...

- Ką jūs čia darote? – grėsmingai pasiteiravau.

2016-05-11

"Armanjako šalis. Bastardas". XIII skyriaus tęsinys. 2016-05-10

...Manyje tūnantis bastardas užsiplieskė išrėžti jiems visą tiesą.

Bet aš sugebėjau įveikti emocijas ir žengtelėjau į priekį. Dar ne laikas. Vėliau. Po to. O dabar dvariškių pasipiktinimas, jei jie sužinos tikrąją tiesą, vis tiek nieko gero neduos. Tik pakenks...

- Aš patvirtinu Vianos, Bearno ir Andoros princesės-našlės, žodžius. Teisėtai manydamas, kad prie mano tėvo žmonos mirties gali būti prisidėję frankai, aš pasistengsiu nupasakoti įvykius. Man pasisekė prasmukti į Biuze pilį ir pakalbėti su Žana. Aš buvau jos

paskutinio atodūsio liudininku. Tačiau, deja, įrodymų, kad prie to būtų prisidėjęs frankų rua Lui Vienuoliktasis, neradau. Tačiau aš nubaudžiau Gijomą de Monfokomą, kuris suteršė savo garbę nepagarbiu elgesiu su grafiene. Maža to, aš su savo eskudero, garbinguoju damuazo Viljamu Loganu sunaikinau visą jo niekingą būrį, kurio kiekvienas narys, daugiau ar mažiau, buvo prisidėjęs prie Žanos de Fua neteisėto įkalinimo. Šventa priesaika prisiekiu, kad mano žodžiai teisingi ir pasiruošęs atsakyti Dievo teisme ir ginti savo teisybę prieš bet kurį abejojantį!

Salėje tarsi paskendo triukšme...

- Kraujas ir skaistykla...

- Šventi palaikai...

- Mirtis frankams...

- Šventasis Volusijane...

- Fua! Fua! Fua!

- Balnojam žirgus...

- Dangaus prakeiksmas...

- Renkam kariauną...

- Gėda...
- Tik karas...

Magdalena sulaukė, kol visi šūktelėjimai kiek pritils ir prakalbo:

- Šaukiu Didžiąją tarybą! Mes apsvarstysim visas aplinkybes ir priimsim sprendimą!

Senis-senešalis mane iš karto išvedė iš salės ir nuvedė į turtingai apstatytą kabinetą.

- Vikonte, - pareiškė jis ir įdėmiai įsižiūrėjo į mane. – Aš baronas Roberas de Balzamonas. Tikiuosi jūs neprieštarausite jei mes išgersime po bokalą puikaus vyno iš mano vynuogyno, kol tarnai ruošia jums kambarį.

- Niekas negali kilniems riteriams paragauti tauraus gėrimo, - nusilenkiau seniui.

- Tai ir puiku. Supažindinkite mane su savo eskudero ir pažu.

- Mano eskudero damuazo Viljamas Loganas ir mano pažas damuazo Fransua de |Samatanas.

Senis truputi linktelėjo į jų pusę:

- Baronas Roberas de Balzamonas. Jūs damuazo Loganai, galite prisijungti, o damuazo de Samatanas baigęs savo darbus taip pat galės paragauti vyno. Jam, deja, reikės vykti į miestą pargabenti jūsų daiktų.

- Jūsų mylista! – Tukas nusilenkė seniui. – Nuoširdžiai dėkingas jums už dosnų pasiūlymą, tačiau manau, kad man reikėtų vykti kartu su Fransu jog greičiau galėtume persikraustyti.

Škotas nusilenkdamas nučiupo Fransua ir pasišalino.

Tiesą pasakius, o kur skubėti?

Greičiausiai yra koks nors kablelis, apie kurį aš net neįtariu.

Tiek to... grįš ir paaiškins.
- Šaunus jūsų eskudero, vikonte... – Senis pats išpilstė į bokalus vyną. – Škotai – drąsūs kariai. Tik šiek tiek laukiniai.

- Damuazo Loganas nuo jų ne itin skiriasi, - nusijuokiau. – Bet džiaugiuosi, kad jūs jį įvertinote. Neprieštarausite, jei pasakysiu porą žodžių?

- Dėl Dievo meilės...

- Noriu išgerti šį bokalą už visų, kas vienaip ar kitaip prisidėjo prie Žanos de Fua mirties, žūtį.

- Prisijungiu. – Senis paskui mane išmaukė bokalą ir stukteldamas pastatė jį ant stalo. Nosine perbraukė per savo barzdą ir įbedė akis į mane. – Tai norite pasakyti, vikonte, kad vis dėl to yra kaltų.

- Kaltus visada galima rasti. – Griežtai atsakiau. – Reikia tik gerai paieškoti.

- Jei jūsų neapsunkins, papasakokite man privačiai šią  istoriją...

- Nė kiek neapsunkins...

Teko dar kartą perpasakoti savo nuotykius, žinoma, be tos prakeiktos mikstūros. Bet kalbėdamas apie gydytojo apžiūrą, lengvai užsiminiau.

Didelio malonumo man tai nesuteikė: antroji mano pusė – bastardas – mylėjo Žaną ir prisiminimas apie jos mirtį automatiškai man buvo kankinantis. Na ir neapykanta Vorui jau seniai tapo bendra. Mano ir jo.

Senis atidžiai išklausė. Uždavė kelis klausimus apie Gijomą de Monfoną ir apie mano prasiskverbimą į pilį ir kiek nustebęs palingavo galva:

- Jūs drąsus žmogus, vikonte. Taip, jūsų tėvas buvo neordinarus asmuo, bet jūs tikras kabaljero.

- Aš tik dariau, ką privalėjau...

- Be abejonės, - senis kinktelėjo. – Be drąsos, jūs turite ir šviesią galvą, o tai mūsų laikais - retenybė. Aš puikiai supratau viską, ką jūs papasakojote. Viską! Ir padarysiu būtinas išvadas, vikonte. Ir dar, tikiuosi neabejojate, kokį sprendimą priims Taryba.

- Žinoma, kad ne. Formaliai pagrindo konfliktui su frankais nėra.

- Aš dar kartą pasitvirtinau apie jus susidarytą nuomonę. – senasis kabaljero išdidžiai nusilenkė.  – O dabar einame į jums išskirtus kambarius. Aš jus palydėsiu. Šiandien vakare paskelbta didžioji vakarienė ir jums būtina kiek pailsėti. Priskirti tarnai jau bus jūsų paslaugoms.

2016-05-10

"Armanjako šalis. Bastardas". XIII skyriaus tęsinys. 2016-05-09

Aš buvau dalyvavęs viduramžių puotos rekonstrukcijoje, į kurią mane nusitempė tas pats jaunimėlis, kuriam aš padėjau su fechtavimu. Tačiau dabar, nors reginys, kaip ir pažįstamas, bet, palyginant su šioje salėje esančia publika, tas buvęs vaizdelis su vargingomis pretenzijomis į prabangą, net arti negulėjo ir nė kiek nepriminė tos realybės, kuri buvo man dabar prieš akis.

Damos, tiesiogine prasme, net žibėjo nuo brangenybių ir aukso gausos. Lankeliai (diademos), auskarai, pakabukai, karoliai, žiedai. Netgi pati apranga, diržai, kapšai ir rankogalių atraitai – viskas buvo dengta brangakmeniais.

Vyrai, visi tie kilmingieji kavalieriai, savo drauges ir palydoves „perspjovė“ ir net su kaupu taip, jog buvo labiau panašūs ne į žmones į margas ir ryškias papūgas. Širdyje iš nevilties net nusispjoviau.

Kur gi pasidėjo niūri ir asketiška riterystės dvasia?

Kur gi stiprūs ir galingi, randais dengti kavalieriai vilkintys apkapotus šarvus ir segintys prie juostos į priešų galvas išdaužytus kalavijus ir kardus?

O gi nėr!

Vietoj šalmų – keisti tiurbanai ir kepurės, kurios daugiau buvo panašios į peraugusias ir pertemptas Tirolio skrybėles (v.p.: Tyrolean hat; panašios į alpių, medžiotojų ar jėgerių skrybėles, tik su labai toli nutemptu snapu

). Kai kurie, kaip aš supratau, tai didžiausi madistai, buvo uždidėję tokias skrybėles, kad jų snapas buvo kelių dešimčių centimetrų ir užsilenkęs žemyn, kaip kokio fantastinio paukščio.

Vietoje grandijų ir kirasų – ryškiausios šimtasiūlės (v.p.: purpuenai – pranc. pourpoint; pradžioje tai buvo šimtasiūliai trumpi švarkai vatinukai skirti dėvėti po šarvais, kai kada metalinė plokštės buvo tvirtinamos ir tiesiai, o vėliau tapo nepamainomu didikų garderobo dalimi, bet ir net tada, jie savo pirminės reikšmės neprarado, buvo kimšti arklio plaukais, pakulomis, vata)

ir liemenės su išpjautomis rankovėmis, kurios buvo nutįsusios net iki grindų. Kai kurių mados adeptų rankovės buvos nusėtos uždarais skambaliukais ir su kiekvienu judesiu nuo jų sklido varpelių skambėjimas.

Ant viso to, kai kurie buvo užsimetę mantijas ir keistos formos apsiaustus padabintus kailiais.

Visokiausių blizgučių kiekis tiesiog nešė stogą ir matyt juos jau reikėtų skaičiuoti kilogramais.

Beje, nors prie skirtinų spalvų kiškų aš jau buvau pripratęs, na ir pats su tokiais, bet klynai... gulfikai! Sprendžiant iš jų išsikišimų ir dydžių, tai kai kurie vyrukai turėjo tiesiog arkliško dydžio daiktus... nors ką jau ten taip kukliai – ir mamutas užpavydėtų!

Vietoj batų ir šarvuotų sabatonų, vyrai mūvėjo kurpes su ilgiausiomis ir suraitytomis nosimis, kurios buvo pririštos žemiau kelių, prie kelių ir net prie juosmens.

Vietoje kovinių kalavijų – paauksuotos rapyros, durklai ir špagos, kurie buvo gausiai nusėti brangakmeniais ir buvo labiau paradinės nei kovinės paskirties.

Visiškas stereotipų suplėšymas...

Dieve, nežinomi Tavo keliai!

Žinoma, tik nereikia savęs apgaudinėti matant šį vaizdelį. Kieme, kaip sakoma – penkioliktas amžius. Ir bet kuris iš čia esančių yra karys, kuris be atodairos puls į kirstynes... bet vis tiek – papūgos...

Ir visa ši spalvingai marga minia įkabino į mane akis – vieni su didesne, kiti su mažesne, bet neapykanta. Murmėjimas netilo, o augo. Aš jau rimtai ėmiau laukti, kad dvariškiai vienu ypu, visi kartu susigriebę už savo dekoratyvinių špagelių ir durkliukų puls mane smaigstyti.

Situaciją sutvarkė senis-senešalis, apie kurį, tiesos dėliai pasakysiu – jis vienas iš nedaugelio priminė man tikrai kilmingą riterį. Taigi, senešalis stuktelėjo lazda į grindis ir rūsčiu balsu pareiškė:

- Vianos, Andoros ir Bearno princesė, našlė ir Prancūzijos dukra Magdalena de Fua teikiasi kalbėti!

Salė akimirksniu užtilo. Aš net išgirdau kaip pas Tuką gurgia pilvas.

Magdalena išlaukė gana ilgą pauzę ir prakalbo:

- Aš suprantu jūsų nepasitenkinimo murmėjimą, mano ištikimieji pavaldiniai. Pas mus atvyko senas neprietėlius Armanjakas ir jūsų atmintyje dar gyva neapykanta šios giminės atstovams. Bet... – Magdalena pakartojo dramatinę pauzę. - ...Bet kodėl jis tai padarė? Kas gali pasakyti, kodėl jis pas mus atvyko?

Pompastiškas storulis, kuris stovėjo su nedidele grupele prie pat sosto, žvėriškai išvertęs akis, sušuko:

- Jis gelbsti savo niekingą gyvastį nuo frankų Lui Vienuoliktojo. Prašys užtarimo, malonių ir pinigų!

Žodžiui „pinigų“, storuliui jau neužteko kvapo ir jį tiesiog iššvokštė.

Kartu sus storuliu stovinti, gal būt net jo žmona, tokia pati išsipusčiusi ir stora dama su neįsivaizduojamo dydžio konusine kepure, gana garsiai pareiškė – kaip išspjovė:

- Bastardas, Išgama...

Magdalena susiraukė, bet nutylėjo ir su atsainiu pranašumu nužvelgė visą salę.

Pasigirdo vienas kitą sekantys riktelėjimai, replikos.

Dieve... kuom manęs tik nekaltino, ir ko tik neprifantazavo. O labiausiai tai vapėjo kukliausiai atrodantys ir toliausiai nuo sosto stovintys dvariškiai. Kai kurie net ginklus purtė ir man rodė grasinančius žestus.

Aš, kaip bebūtų keista, nusiraminau. Tapo aišku, kad Magdalena veda savo solo partiją ir bent jau šiuo momentu, nieko blogo nenutiks. Ji dabar kaip piemuo, o jos dvariškiai – jos avių banda.

Dieve... ne moteris, o karalius Saliamonas, tik su sijonu. Noriu jos... ačiū Dievui, pridedamas klynas pakulomis prikimštas, o tai apie mano norus visas dvaras sužinotų.

O rėksniai... Na ką gi.  Aš visai ir nieko prieš prasimankštinti ir praretinti jos svitą. Įdėmiai nužiūrėjau dvariškius ir užfiksavau pačius aršiausius. Ne dabar, kiek vėliau.

Tukas, žiūriu, taipogi į neviltį nepuolė. Išsitiesė, krūtinę išpūtė, palašo rankeną spaudžia. Akis blizgina. Šaunuolis...

Fransua? O Fransua tai paprasčiausiai išbalęs kaip lavonas. Nenualpo ir jau gerai...

Kardinolas tylėjo, niūriai žiūrėjo į šėlstančius dvariškius. Jis , matomai, taip pat suprato, kad Magdalena juos pilnai kontroliuoja ir jam nedera kištis. Buko žmogaus įvaizdžio tai jau tikrai nesudarė. Netgi atvirkščiai.

Triukšmą ir gaudesį nutildė senešalis, kuris tris kartus stuktelėjo lazda į grindis. Tikrai neblogas senis... Reikia būtinai su juo susidraugauti ir išgerti kokį porą litrų vyno prie gero kumpio...

- Jūs neteisūs, mano brangieji vasalai! – Magdalena kalbėdama atlaidžiai šyptelėjo. – Jis neprašo malonės. Jam nereikia užtarimo. Jis priėmė įžadus atsiriboti nuo savo padėties, titulų ir net giminės spalvų. Šis Armanjakas keliauja į Aragoną kovoti už Kritų prieš saracėnus. Tačiau, nežiūrint į jo laukiančius pavojus, nusprendė, kad privalo mus aplankyti, jog praneštų...

Vėl pauzė...

Mirtina tyla...

Tylus kažkokios jaunutės damos šūktelėjimas, kuri nualpusi krito tiesiai į savo kavalieriaus rankas...

- Kontesa Žana d‘Armanjak, mergautinė Žana de Fua, mirusi. – Magdalenos balsas buvo tragiškas, kaip visi pasaulio kapai. – Ją, kartu su dar negimusiu kūdikiu, pas save pasikvietė Viešpats!

Pauzė...

Laukinis šauksmas, kuris supurtė visą salę...

Senešalis tris kartus stuktelėjo savo lazda, po to dar kelis kartus ir riktelėjo:

- Vianos, Biarno ir Andoros princesė našlė  dar nebaigė savo kalbos!

- Šis Armanjakas, paniekinęs pavojus ir įvykdęs daugybę žygdarbių, nusprendė nušviesti jos tikrosios mirties aplinkybes. Ir jis sužinojo, kad dėl jos mirties nėra kaltų. Tokia Dievo valia! – Magdalena užbėgdama už akių vėl kylančiam murmesiui, pakėlė balsą: - Bastrdas Žanas d‘Armanjakas, de Lavardano ir Rokebreno vikontas, vis dėl to nubaudė niekadėjus, kurie sutepė save nepagarbiu elgesiu su Žana de Fua. Jie nebegyvi! Tegul jis pats papasakoja! Kalbėk bastarde d‘Armanjakai.

Aš tiesiog prakeikiau ir save , ir aplinkinius. Laukinis pyktis vos manęs neišvertė, kaip pirštinės į kitą pusę. Labai užsinorėjo išsitraukti espadą  ir prasinešti per visą salę kapojant į gabalus visus šituos išsipusčiusius gyvulius.

Aš gi juk žinau teisybę! Yra Žanos mirties kaltininkas! Yra! Išsigimėlis Voras! Manyje tūnantis bastardas užsiplieskė išrėžti jiems visą tiesą.

2016-05-09

"Armanjako šalis. Bastardas." XIII skyriaus tęsinys. 2016-05-06

...

- Aišku, kad atvirai! – išgirdau griežtą atsakymą. – Palikite savo mandagybes rūmų damoms. Jūs dar turėsite galimybę prieš jas pasididžiuoti. Pasakykite tikrąsias apsilankymo priežastis!

Gurkšteldamas mažą gurkšnelį iš baimės net susimerkiau.

Skanu... kažkuom primena glitveiną...

- Pranešti apie kontesos Žanos d‘Armanjak mirtį, mergautine - Žanos de Fua; ji to prašė mirdama, ir mano pareiga – įvykdyti paskutinį norą. – Nurijau jau didesnį gurkšnį. – O mano nesantaika su Valua ir Fua – lyginant su tuo tai paprasčiausias niekis. Aš lygiai taip pat, be abejonių, įkišiu galvą liūtui į nasrus, jei reikės įrodyti mano žodžio tvirtumą.

Magdalena visiškai ramiai ir šaltai kelias sekundes mane nužiūrinėjo.

Aš pasinaudojęs susidariusia pauze, abejingu tonu pridėjau:

- Tačiau turiu ir dar vieną priežastį, jūsų karališkoji didenybe. Aš norėjau pamatyti jus. Nes jūsų grožis ir protas šlovinamas ne tik frankų žemėse.

- Papasakokite kaip jūs čionai atvykote. Nuo to momento, kai jums pavyko pasprukti iš Lekturo. Jūs gi buvote su savo tėvu? Ar gi ne taip? – Magdalena visiškai ignoravo mano žodžius apie josios grožį ir protą.

- Taip, kartu...

Labai nesilaužydamas papasakojau savo nuotykius. Aišku praleisdamas pabėgimo iš apgulto Lekturo tikrąjį tikslą. Mano pasakojime jis kiek pasikeitė – transformavosi į barnį su tėvu dėl veiksmų nesutarimo. Atseit aš buvau ankstesnio pasidavimo šalininku ir kuo greitesnio susitaikymo su Voru šalininku.

Apie prieglaudą ir kaip su ja susidorojo Monfokonas - taipogi neslėpiau.

Kovą su jo būriu nupasakojau beveik tiksliai, kaip ir apie tai, kaip baronas išdavyė savo žmones.

Žinoma, apie tai, kad diu Leonas mane pažino ir paleido, aš nutylėjau – net neužsiminiau. Vikontas kilnus žmogus, tad jį pakišti būtų žema ir niekšinga.

Kontesa klausėsi beveik nepertraukdama ir beveik nerodydama jokių emocijų. Tik pirštais žaidė su savo diržo kutais. Išklaususi pasidomėjo:

- Vikonte, kaip jūs manote, kas iššaukė jo tokį šlykštų elgesį?

- Nežinau; deja, įlysti į jo mintis neturėjau galimybės. Galiu tik numanyti, jog jis buvo savyje sutelkęs visas įmanomas nuodėmes, kurios negali būti priimtinos nepriimtinos garbingam kavalieriui. Bet tiksliai nepasakysiu, jūsų didenybe... – žiūrėdamas į Magdalena, lengvai palingavau galva.

- Gal būt jis persistengė vykdydamas mano karališkojo brolio įsakymus. Kaip? – grafienė kaip ir pasufleravo.

- Įsakymas yra įsakymas, jis privalėjo jį įvykdyti nuo-iki. Nesuprantu, jūsų... – Aš nutaisiau nuostabą savo veide, nors jau ėmiau gaudytis, kur link suma Magdalena.

Kontesos veidu nuslinko nusivylimo šešėlis.

- Pavyzdžiui, vikonte, de Monfokonas gavo įsakymą jus sučiupti, bet nejaugi jūs galite įsivaizduoti, jog būtų galėjęs įsakyti suniokoti brolius domininkonus ir kankinti priorą?

- Žinoma, kad ne...

- Tai aš būtent apie tai. Deja, valdovai, pareiškę savo valią vasalams, negali kontroliuoti jos vykdymo, ir ne vienas ją vykdo pernelyg karštai.

- Jei nori ką nors padaryti teisingai – padaryk tai pats. Taip, jūsų karališkoji didenybe?

- Jūs vikonte įdomiai formuluojate savo mintis. – Magdalena patenkinta linktelėjo. – Bet, supraskite, kad jūsų posakis netinka valdovams, todėl tokie liūdni dalykai ir atsitinka. Na, bet gerai. Mes dar turėsime galimybę apie tai pakalbėti. Dabar aš norėčiau šiek tiek apie kitą.

- Aš su jumis apie viską, apie ką tik panorėsite.

- Jums meno dvariškiams reikės papasakoti apie liūdną Žanos de Fua galą, ir tai... – matyt bandydama parinkti žodžius, Magdalena užtilo.

- Tai gali iššaukti neprognozuojamą reakciją. Ar taip, jūsų karališkoji didenybe? – vietoj jos užbaigiau frazę.

Kaip prognozuojama... Dabar ji mane įkalbinės nepasakoti visos tiesos.

- Tikrai taip. Jums derėtų kai kuriuos momentus praleisti.

- Kokius?

- Mikstūrą! – tvirtai ir nuožmiai pareiškė Magdalena.

- Jo Eminenciją apie ją jau žino, ir gali būti, kad dabar tai svarsto su kitais didikais. Be to, kaip aš galiu meluoti? – pasistengiau nutaisyti liūdną veidą.

- Jums nereikia meluoti, vikonte! Paprasčiausiai praleiskite kai kurias smulkmenas. Be to, juk pats sakėte, kad nežinote kas tai buvo per mikstūra.

- Bet...

- Vikonte, jūs dabar ne tokioje padėtyje, kad galėtumėte derėtis. – Magdalena skambteldama taure, ją padėjo ant stalelio. – Jūs taip padarysite?

- Ne, jūsų karališkoji didenybe, nedarysiu... – tvirtai pareiškiau ir, nužvelgdamas Magdaleną, trumpam užtilau. Kai ji piktai į mane įsistebeilijo ir susiruošė kažką pasakyti, tęsiau: - Bet! Kaip aš jau minėjau, mano tikslas  - tik pranešti jums šią liūdną naujieną ir aš visiškai neketinu erzinti jūsų didikų. Todėl geriau jūs praneškite šią naujieną, o aš tik kukliai patvirtinsiu jūsų žodžius.

Magdalena taip ir nukando savo piktus žodžius. Vietoj to atidžiai pasižiūrėjo į mane, atrodo, kad netgi su šiokia tokia pagarba, kurios anksčiau nepastebėjau. Lengvai šyptelėjo ir patenkinta linktelėjo:

- Tegul taip ir būna. Bet aš noriu jus dar perspėti štai apie ką: jūs esate Fua dvare, o tai reiškia, kad jums nevertėtų laukti iš mano dvariškių šilto priėmimo. Netgi nežiūrint mano užtarimo ir globos.  Jūsų ir Fua giminių nesantaika – praeityje, bet atsiras norinčių šį seną reikalą išjudinti. Taip, kad...

Aš tam pasiruošęs... – saikingai nusilenkiau. – Bet kokiu atveju jūsų žmonės kilmingi ir aš nelaukiau nieko kito kaip... žodžiu keletas  dvikovų, matyt man nepamaišys. Nors to negaliu garantuoti dėl jūsų žmonių.

- Jūs toks tikras? – Magdalena mane nužvelgė vertinančiu žvilgsniu.

- Aš galiu pasitikėti tik savimi, jūsų karališkoji didenybe. Ir dar tuo, kad jūs pati nuostabiausia ir protingiausia dama visame krikščioniškajame pasaulyje...

Magdalena kiek sutriko ir jau koketišku judesiu pasitaisė plaukus, bet greitai susiėmė ir pareiškė:

- Jūs man pataikaujate, vikonte. Kas su jumis atvyko?

- Mano eskudero, damuazo Viljamas Loganas ir mano pažas damuazo Fransua de Samatanas. Iš tiesų vieni iš kilniausių ir kilmingiausių kilmingųjų. Damuazo Loganas ruošiasi tapti riteriu.

- Labai puiku. Jie dabar atvyks čionai, jūs man juos pristatysite, o po to aš jau jus pristatysiu savo dvariškiams...

Vos įėjęs, judesyje nusitraukdamas beretę, Tukas kluptelėjo ant vieno kelio. Magdalena jį mielaširdingai išklausė ir pasakė keletą mielų žodelių. Nieko ypatingo, standartinis pasisveikinimas, tačiau išsakytų gana draugiškai mielu tonu.

Fransua taip pat vikriai susitvarkė, tačiau dar savo adresu gavo ir visai nuoširdžią šypseną ir padrąsinantį princesės žvilgsnį.

- Jūs turite labai mielą pažą, vikonte, - Magdalena pasisuko į mane, bet nenuleisdama nuo vaikėzo akių, - ir jis labai panašus į angelėlį.

- Taip, jūsų didenybe. – Aš dar kartą nusilenkiau. – Be savo grožio, jis pagal savo amžių drąsus ir ryžtingas.

- Kaip nuostabu... Prieikite prie manęs, jaunasis drąsuoli.

Fransua žinoma paraudonavo kaip virtas vėžys ir prisiartino prie kontesos kažkaip įsigudrinęs pakeliui nenualpti.

- Tai jums. – Magdalena iš savo rankovės išsitraukė sniego baltumo nosinę su kampe išsiuvinėta auksine monograma ir ištiesė pažui.

- Aš jį saugosiu, jūsų didenybe, kaip pačią didžiausią pasaulio brangenybę, - išlemeno berniukas ir išbalęs nuo įdėmaus kontesos žvilgsnio lengvai susvirduliavo.

- Jis toks jautrus, - šypsodamasi, kaip soti tigrė, pareiškė Magdalena. – Perleiskite jį man, vikonte. Prižadu, kad jis gaus reikimą išsilavinimą ir padėtį.

- Jūsų karališkoji didenybe... – iki kaulų smegenų jau buvo nusibodę lankstytis, bet reikėjo dar kartą suvaidinti gilų nusilenkimą, - aš apgalvosiu jūsų pasiūlymą.

To dar betrūko. Berniukas aišku perdžiūvęs visomis prasmėmis ir visiškai nepritaikytas žygiams, bet kaip pažas pilnai susitvarko,, na ir aš jau apsipratau. Neatiduosiu...

- Gerai, prie šio pokalbio grįšime vėliau... – Magdalena linktelėjo ir atsistojo nuo savo krėslo. – Sekite paskui mane.

Išėjus į siaurą koridorių, kaip džinas iš butelio išdygo tas pats senis su lazda ir mes nuėjome, kol nepasiekėme masyvių dvivėrių durų iš monolitinio ąžuolo lentų padengtų raižiniais.

- Jūs turėsite palaukti čia, - kreipdamasis į mane, pareiškė senis ir nunėrė už durų.

Tuoj pat už jų tris kartus užbliovė trimitai ir garsiai buvo ištartas pilnas Magdalenos titulas. Kontesa išsitiesė ir didingai praėjo plačiai atvertas duris ir, kiek spėjau pamatyti, prie jos iš karto prisijungė keletas damų ir jaunuolių – matomai pažai ir freilenos.

Jau norėjau nusekti paskui, tačiau Tukas timptelėjo už rankovės ir sušnabždėjo:

- Jus pakvies, monsinjore...

- Pats žinau... – sušnypščiau atgal.

Prakeikti etiketai... taip ir apsigėdinti galima.

Praėjo kokia dešimt minučių. Aš taip nieko, išskyrus lengvą gaudimą už durų, ir neišgirdau. Pagaliau pasirodė senis (kaip vėliau man paaiškino Tukas, tai buvo rūmų senešalis). Iš kur jis išdygo, aš vėl nepastebėjau: įeidinėjo pro šias duris, o išdygo iš už nugaros – tikras džinas... bet durys atsivėrė, ir senis gerai nustatytu balsu išdeklamavo:

- Bastardas Žanas d‘Armanjakas, de Levrdavo ir de Rokeberno vikontas!

Nevalibai sulaikęs kvapą, žengtelėjau į priekį, kartu pajutęs lengvą gaudesį, kuris nuvilnijo per salę.

Ryški šviesą nuo keletos dešimčių žvakių daugybėje pastatytų ir sieninių žvakidžių.

Tvankus oras buvo užpildytas šleikštoku ambros aromatu, muskusu, dar kažkuo nepažystamu ir paprasčiausiu žmonių prakaitu.

Didžiojoje sosto salėje, o pagal dydį jis iš ties buvo itin didelis, šalia priešingos sienos ant raižyto ir paauksuoto sosto su aukšta atkalte, apsupta savo svitos: freilenomis, artimosiomis damomis, pažais ir net keliais šuniukais, didingai sėdėjo Magdalena. Iš jos dešinės, kiek paprastesniame soste, sėdėjo kardinolas.

Išilgai šios sienos buvo išsirikiavę heroldai pasidabinę išsiuvinėtais apsiaustais ir su trimitais rankose, gvardiečiai su alebardomis ir dar kažkokie man nepažystami, bet pasipūtę ir ryškiai apsirėdę žmonės.

Prie abiejų salės sienų grūdosi daugybė dvariškių prabangiais ir ryškiais rūbais. Net akyse raibuliavo nuo spalvų ir šešėlių siautulio.

Jų fone, aš su savo prabangiu kostiumu atrodžiau kaip pilka ir neišvaizdi pelytė.

Tarsi nulipusios iš viduramžiškų graviūrų, damos buvo užsidėjusios savo aukštus ir raguotus, konusinius ir net visai neatpažįstamus, burės formos galvos apdangalus. Suknios stebino spalvų įvairove, bet praktiškai buvo vienodo fasono ir stiliaus. Taip vadinamos suknios robos, iki žemės ir su šleifu, ir, kad pabrėžti pilvuką, perimtos po krūtine dirželiu. O štai užsimetimai ant suknių skyrėsi viena nuo kitos labai žymiai ir net kartais fantastinėmis formomis.

Aš buvau dalyvavęs viduramžių puotos rekonstrukcijoje, į kurią mane nusitempė tas pats jaunimėlis, kuriam aš padėjau su fechtavimu. Tačiau dabar, nors reginys, kaip ir pažystamas, bet, palyginant su šioje salėje esančia publika, tas vaizdas su vargingomis pretenzijomis į prabangą, net arti negulėjo ir visiškai nepriminė tos realybės, kuri buvo man dabar prieš akis.

2016-05-06