XXIX skyrius
- Skauda? –prisiliečiau prie
Lidijos tvarsčių.
- Ne-a... – mergina saldžiai
pasitempė ir nutaisė liūdną veidą. – Gaila, kad randas liks.
- Niekis.
- Na taip... – Lidija prisiglaudė
visu kūnu. – Jei jūs pone sakote, kad niekis, tai taip ir yra.
- Nemeilikauk.
- Aš tik vos-vos... – šelmiškai
šyptelėjo mergina. – Tik truputį...
Pasigirdo barbenimas į duris.
- Kas?
- Pone šautbenachte, - iš už durų
pasigirdo Verenveno balsas, - už trijų valandų būsime Gutene. Liepėte pranešti,
taip sakant...
- Gerai.
Apsirėdžiau ir išėjau į denį.
Brr... kokia čia po galais vasara? Tikra žiema! Velnias, ko gi taip šalta?
Žiūrėk ir vėl sniegas pasirodys...
Užlipau ant tiltelio ir pasiėmiau
žiūroną. Taip, panašu, kad baigėsi eilinės avantiūros epopėja. Ir ganėtinai
sėkmingai. Sąlyginai, aišku. Baigėsi ir atnešė begalę rūpesčių. Nors ne pirmą
kartą. Susitvarkysiu.
Nuo netikėto gūsio gailiai
sugaudusi šebeka slystelėjo bangomis.
M-taip... Ne šiaurės jūrų laivelis.
Grįžtant mes papuolėme į gana padorią audrą, kuris visų mūsų vos nenuskandino.
Manasis „luotas“, nepritaikytas šioms jūroms tiek vandens prisigraibė, kad jau
maniau jog viskas... Gerai ją supurtė – teks remontuoti. Tačiau ir gerąją pusę
parodė. Nuo porelės prancūziškų nefų, kurie sumąstė mus prigauti, nulėkė lyg
šie vietoje būtų stovėję. Tiek jau to – visi rūpesčiai jau po to. Dabar apie
šeimą reikia pagalvoti. Kažkokių ypatingų nuojautų nėra, tačiau turint reikalą
su Gijomu de Monfokonu, atsipalaiduoti negali. Blyn... moku gi aš gyvenimą
susitvarkyt...
- Verenvenai...
- Taip, pone šautbenachte.
- Rėjos pilną burę dar atlaikys?
- Atlaikys... – pritariamai
linktelėjo kapitonas ir pasikasė barzdą. – Atlaikys, bet neilgai.
- Įsakyk pakelt. Nusispjaut.
- Kaip įsakysite.
Braškėdama visais savo sanariais ir
sujungimais šebeka šoko į priekį, o aš likau denyje. Vis gaudžiau momentą kai pasirodys
mano tėvonija. Ganėtinai netikėtai pasiilgau savo mažučių.
Įlankon laivą įvedžiau
savarankiškai. Ir panašu, kad susitvarkiau... Na... beveik. Po to, vos sulaukęs
kol atves arkliokus, užšokau ant Rodeno ir nulėkiau namo. Įlėkiau pilies kiemą
ir tiesiog su palengvėjimu atsidusau, kai pamačiau savo nuostabiąją, kuri
įsijautusi vaikė šeimynykščius. Na, ačiū dievui...
- Ponas barone... – pamačiusi savo
vyrelį Matilda jausmingai aiktelėjo, susvyravo, bet akimirksniu susitvardė ir
pasisveikindama tūptelėjo.
- Ponia... – paklusdamas jos
reikalaujančiam žvilgsniui, tiesiog suspaudęs dantis, suvaidinau ponišką
ceremoniją, o po to pačiupęs žmonelę už parankės, nusitempiau į pilį.
- Ilgam? – pradingus iš tarnų
akiračio, Matilda davė valią savo jausmams ir prilipo prie manęs.
Na, kaip visuomet: ašaros,
atodūsiai ir taip toliau. Standartas, kitaip tariant.
Porai dienų. Kur jos?
- Taigi štai kur, - Matilda atplėšė
duris ir pademonstravo dvi maitintojas, kurios prie krūtinės laikė du
ryšulėlius.
- Pati nemaitini?
- Prieš miegą, - koketiškai
šyptelėjo žmonelė. – Ėdrios, kaip nežinia kas. Man visai dienai pieno
nepakanka.
- Tai gerai... – Pagriebiau iš
persigandusios žindyvės kūdikį ir... iškart įgrūdau atgal. Dukrelė atjungta nuo
krūties iškart visą erdvę užpildė bliovimu, o jai, akimirksniu, solidariai
pritarė sesutė. Ot, tai...
- Tegu baigia maitintis, - Matilda
įsakmiai paėmė mane už parankės ir ištempė iš kambario. – Spėsite, ponas
barone, prisižaisite.
- Kažin...
Kas toliau? Aišku, kad miegamasis.
Žinote... seniau netikėjau, kad taip gali būti. Daug turėjau moterų. Ir
įvairių: akinančiai gražių, jausmingai aistringų ir taip toliau, kurios iš
pirmo žvilgsnio buvo pranašesnės už Matildą, o vis tik aistra jai niekur
neišgaravo. Netgi atvirkščiai. Tad reikalų ėmiausi visai negreitai. Bet teko...
- Pilyje naujų žmonių nepasirodė?
- Ta prasme? – Matilda žaismingai piršteliu
vedžiojo per krūtinę.
- Ta prasme, kad nauji. Svečiai,
nauji tarnai ir taip toliau.
- Lyg ne, - nesuprasdama gūžtelėjo
pečiais mergina. – Nors...
- Ką reiškia „nors“?
- Na...
- Kalbėk, moterie.
- Mielasis... – Matilda nuraudo. –
Mes juk nuodėmėje gyvenam... na... štai aš idant išpirktume, priglaudą
piligrimams įkūriau. Bet ji tuščia – remonto nebaigėme.
- Tai niekis, bet jei nors vienas
piligrimas pasirodys pilyje – pakarsiu. Nauji tarnai yra?
- Tarnų nėra, o štai konditerių iš
Antverpeno pakviečiau. Šiandien kaip tik ir atvyko. Žadėjo vakare nustebinti. O
jo žmoną į pagalbą sandėlininkei paskyriau. O ką?
- Velnias!!! – karštligiškai ėmiau
rengtis.
- Nerūstink Dievo! – išsigandusi
cyptelėjo Matilda. – Kas per reikalas?
- Po to... – iššokau už durų ir
lydimas sargybos nulėkiau į virtuvę.
Plikas kaip kiaušinis ir ūsuotas
kaip lenkas, storas vyrukas pasidainuodamas kažką veikė su pyragu. Pamatęs mane
aiktelėjo ir užkliuvęs už kėdutės dribo ant grindų. Du pagalbininkai
akimirksniu dingo po stalu.
- Kas toks?
- K-karolis... – vyrukas su siaubu
žiūrėjo į espados galiuką. – K-konditerius. S... su rekomendacijomis...
- Konditerius, sakai? – nučiupęs už
prijuostės pastačiau ant kojų. – Ką gamini, konditeriau?
- P-piragą su m-marcipanais ir
lježo s-sufle... – storuliukas nenulaikė danties ant danties. – I... ir
py-yragaičiai, a-lia Vineron...
Nuodytojas! Ant snukio pas išgamą
parašyta! Sukaposiu nelabąjį! Iš pykčio beveik nieko nemąstydamas norėjau čia
pat vietoje nudėti konditerių, bet po to neįtikėtinos valios pastangomis
susiėmiau į rankas. M-taip... Nervai jau visai niekam tikę. Bet po tokio kiekio
pergyvenimų ir pasikėsinimų – nieko keisto – net ir savąjį katiną imsi
įtarinėti.
- Ėsk!
- K-ką?..
- Viską.
- T-taigi... jis nebaigtas...
- Ėsk, sakau, - espados smūgiu
perkirtau pyragą pusiau. – Ėsk sakau! Ir pyragaičius!
Konditerius liedamas ašaras ėmė
šlemšti tešlą. Rūpestingai kimšo į burną, netgi su aistra. Negi apsirikau?
Ta-aip...
- Užteks. O dabar čiupkit tą
balandėlį ir į požemį. Žmoną taip pat.
- Už ką!!! – užkaukė storulis.
- Dar nežinau, - atsakiau. – O jei
sužinosiu, tai lauže atsidursit. Chorstai!
- Ką įsakysite, jūsų mylista? –
šalimais tuoj išdygo vyriausiasis auditorius.
- Pravesk apklausą. Kas, ko, iš kur
rekomendacijos, žodžiu – viską. Kol kas be prievartos, bet griežtai.
- Bus padaryta! – Chorsto Diulo
veidas švietė paklusnumu. – O kokia priežastis?
- Už galimą pasikėsinimą į mane.
Vykdyt.
- Kaip pageidausite.
- Likę, paskui mane... – pasukau į
kabinetą. Paskui mane, viduje drebėdami, nusekė susibėgę bendražygiai.
Na tai, sutinku – kiek
pasikarščiavau. Tačiau kai kalbama apie pasikėsinimus, tai geriau kiek
persistengti. Po galais, pilyje reikia keisti visą nusistovėjusios apsaugos
sistemą. Net įsteigti... kaip juos ten... ragautojų pareigybes, kad juos kur.
Bendražygių ataskaitos užtruko iki
gilaus vakaro. Labiausiai pradžiugino inžinieriai, kurie kartu su Pelegrinu vis
tik baigė bombardą - vienaragį. Na ir
kiti pasistengė. Ūkis idealiai tvarkingas. Tačiau apimti viską, aišku kad
nespėjau – tik viršūnėles. Giliau kapstyti jau teks rytoj.
Chorstas raportavo, kad sprendžiant
iš visko, storulis konditerius jokiais niekingais reikalais neužsiėmė. Pasirodė
jog tai iš ties tam tiktuose sluoksniuose žinomas kulinaras, kurį rekomendavo
pats Antverpeno burmistras. Samuelis ištyrinėjęs vargšo gaminius, taip pat
nerado jokių nuodų pėdsakų... kaip ir tarp kulinaro asmeninių daiktų. Ta-aip,
prašoviau pro šalį, vienok.
Na ir gėrėme, aišku. Kaipgi be to?
Gi šeimininkas grįžo – džiaugsmas! Tačiau labai stipriai palėbauti nepavyko:
raitas ant suplukusio arklio pasirodė pasiuntinys ir perdavė laišką nuo
kardinolo de Burgonio. Jo ekscelencija pusiau prašė, pusiau įsakė tuoj pat pas
jį atvykti. Ir iš kur tas šiknius sužinojo, kad atvykau? Na ką gi, panašu, kad
už bažnyčios malones teks susimokėti. Na ir gerai...
Bet tai jau bus rytoj, o tiksliau –
poryt. Anksčiau į Antverpeną vis tiek nepapulsiu. O iš jo keliausiu tiesiai į
Gentą, nes kitaip nieko katastrofiškai nespėju.
Kaip galvojau, taip ir atsitiko.
Antroji diena baronijoje pralėkė kaip akimirka. Įsijaučiau į šeimininko
vaidmenį ir nuodugniai patikrinau visą ūkį. O tai pagyros tai viena, o savos
akys – tai visai kas kita. Tai aišku, kad už aplaidumą kai kas ir pipirų gavo.
Ta prasme piršteliu pagrūmojau. Tačiau vis tiek daugiau profilaktiškai, nei
buvo būtina, nes žmonės, kaip bebūtų keista – iš tikrųjų stengėsi.
Pagaliau iš Akenų šeimynėlės
priėmiau darbą. Tai tie patys, kurių atžala ir buvo Jeronimas Boschas.
Asmeniškai Janas van Akenas,
ilgabarzdis ramus senukas, kaip vyriausiasis, pristatė visą darbą. Na ką aš
galiu pasakyti? Neįtikėtinai nuostabu. Net kūnas pagaugais nueina. Dailininkai
taip pažaidė su šešėliais, kad vaizdai iš ties atrodė kaip gyvi. Maža to, mane
– ateistą pagal prigimtį, apėmė šventas virpulys. Bet ne visur: ponų miegamąjį
ištapė ganėtinai žaismingai – žaidžiančios nimfos, piemenaitės ir visokie
satyrai. Čia jau minčių religinis virpulys netrikdė. Kita vertus, bendrai
paėmus – kažkas keista: dailininkai dar buvo pakankamai konservatyvūs ir tokių
laisvių dar sau neleisdavo.
Mano kabinete tapė Jerūnas, kaip
dabar buvo vadinamas būsimasis dailės genijus – Jeronimas Boschas. Pasistengė
jaunuolis – pasistengė. Nežinau kas ten jo galvelėje verda, bet kažin ar visi
namie. Nors darbas – tiesiog nuostabus ir prašmatnus – tikras pragaras iki pat
dantų girgždėjimo. Iškilmingai baisu – visai gali būti, kad pasitaikys
lankytojų, kurie įpuls į religinę ekstazę, kurį nenustebsiu jei lydės šlapimo
pūslės nelaikymas. Na, o jei prie viso to, kaip papildomą efektą dar pridėti ir
piktą, žiaurų ir savivaliaujantį viduramžių baroną, tai...
Beje, labai panašu į jo garsųjį
triptiką „Žemiškų malonumų sodas“. Bet nepilnai.... Bet tai ir suprantama:
kūrybiniai žmonės – jie tokie – niekada nenuspėsi, kas jiems šaus į galvą. Na
ir tą savo garsųjį šedevrą jis nutapė gerokai vėliau.
Bendrai paėmus – patenkintas. Labai
patenkintas. Todėl dosniai atsilyginau ir prikalbėjau Jerūną ištapyti pilies
koplyčią. Tik reikės palaukti, kol ją baigs statyti. Ir tuo neapsiribosiu –
tegu visą mano ūkį padabina.
Po to nustebino Fiorovantis.
Garbusis architektas pristatė beveik baigtą švyturį ir bastioną įlankoje, ir
parašė leidimo...
- Monsinjore... – italo reveransui
galėjo pavydėti bet koks rūmų dvariškis,
- aš noriu jums pranešti visai džiaugsmingą naujieną ir paprašyti palaiminimo.
Tuo metu mes kaip tik bandėme
vienaragį, o jei tiksliau, buvome padarę pertraukėlę kirtome ėriuką, kurį jau
spėjo iškepti, tad aš ne iš karto supratau ko jis nori.
- Kalbėkite, gerbiamas Petro.
- Likimo vingiai... – sutrikęs
pradėjo. – Likimo vingiai...
- Trumpiau, vyriausiais inžinieriau
leitenante.
- Garbingoji dama Anetė Heiden...
našlė...
- Sunkiai verčiasi ar ką? – niekaip
nesupratau ko iš manęs nori.
- Kol kas ne... – tarsi su
palengvėjimu atsikvėpė Fiorovantis. – Bet aš...
- Nori vesti? Kas ji?
- Garbiojo pirklio Jakobo Heideno
našlė.
- Turtinga?
- Paveldėjo audimo manufaktūrą (v.p.: pirmosios manufaktūros atsirado jau 14 a.
Lombardijoje, po Nyderlanduose. Joje dirbantiems meistrams nebuvo taikomos
cechų taisyklės. Jie galėjo nepriklausyti jokiam cechui. Jau buvo darbų
pasidalijimas ir vienam gaminiui pagaminti jau buvo suskaldytos operacijos,
buvo darbo specializacija)
ir dvi krautuvėles. Turtinga... – architektas sutrikęs susimuistė. – Be to
protinga ir daili. Vaikų neturi.
- O ar neskubi, mielas drauge? –
užsinorėjau kiek paerzinti. – Laisvė saldi, o be to, Burgundijoje galiu tau
parinkti naudingesnę partiją. Na ir, berods, tu juk namo ruošeisi?
- Ne, - tvirtai atsakė architektas.
– Namuose manęs niekas nelaukia.
- O kaip? Na tai, meilė – didi
jėga. Na ir tegu: gaila ar ką? Vėlgi – visada po ranka bus. Aš netgi laibai
patenkintas, kad šis architektas lieka. Puikus specialistas, normalus žmogus –
dar prireiks, o tai planai pas mene nemenki...
- Tada tebūnie. Sutinku. Vestuves
planuok vasaros pabaigai – pasistengsiu sudalyvauti. Pala, o tavo draugai?
- Pasibaigus darbui išsivažinės, -
lombardas liūdnai palingavo galva. – Bet galimi ir variantai...
Fenas taip pat nustebino. Aš jau
buvau pastebėjęs, kad mano mechanikas kinas kažkiek jau nuobodžiavo. Sukumpo,
dingo gyvybingumas judesiuose ir žvilgsnyje. Pradžioje maniau, kad jį kamuoja
gimtų kraštų ilgesys – mentalitetas tai visai kitoks. Na ir kitų kinų su
kuriais ar kuriomis galėtų pabendrauti – nenusimato. Bet paaiškėjo kad kažkiek
klydau...
Kinas nusprendė prašytis su manimi
į karą. Taip – į karą. Mat jis pradėjo rašyti monumentinį veikalą apie savo
nuotykius apskritakių ir ilganosių barbarų žemėse. Iki pilnos laimės jam
trūksta dar pakeliauti ir, aišku, pabuvoti kare. Pageidautina, kad karas būtų
kuo kruvinesnis ir didesnis. Ta-aip...
- Maestro Fenai, jūs savame prote?
Būna, kad kare ir užmuša...
- Anksčiau ar vėliau mes visi
išeisim ir jokio skirtumo kaip tai atsitiks, - nežiūrint to, kad kinas nutaisė
abejingumo pilną veidą, mimika išdavė užsispyrimą eiki iki galo.
- Labai įdomu... – karštligiškai
ieškojau priežasties, kad galėčiau atsisakyti. – O... o kaip keramikos gamyba?
Jau viską suderinai?
Galiu, aišku, numoti ranka ir
paprasčiausiai neleisti išvykti. Tačiau bus problemų – kinas neįtikėtinai
užsispyręs. O ir po užraktu gi nelaikysi?
- Leiskite, ponas barone... – į
kalbą įsikišo Chorstas ir sumosikavo savo užrašų knygute. – Taigis, reiškiasi,
atvyko žmogėnai, kurie pasiruošę pasirašyti sutartį dėl dviejų Antverpene
statomų bažnyčių čerpių tiekimo. Ir iš Briugės taip pat norinčių atsirado. Na,
o servyzai tai tie iš vis žaibo greitumu išgraibstomi. Na, tie su povais ir
slibinais. Antai, ponas Redercholas prašė šimto. O tai ne mažiau kaip pusantro
šimto florinų. Taip, kad...
Fenas nužvelgė mano iždininką
abejingu žvilgsniu ir spragtelėjo pirštais. Akimirksniu prišoko neišvaizdus
vaikiščias ir griuvo ant kelių.
- Paskutinę partiją išpaišė jis.
Sudėtį maišymui, taip pat jis. Gali mane su kaupu pakeisti. Tinkami jam
pagalbininkai taip pat parinkti. Ketaus sakėte kol kas nevirti. Na, o kitkam aš
ir nereikalingas. Maestro Fiorovantis taip pat pasiruošęs mane paleisti.
Taigi...
Ot tai šiknius...
- Kiek gi tau metų? – pasidomėjau
vaikinuko. – Ir kuo vardu?
- Bertas Vertinsonas, - vaikinukas
stuktelėjo kakta į purvą. – Per Velykas trylika bus.
- Susitvarkysi?
- Taigi, o kaipgi. Reikalas
neįmantrus... – vaikinukas dėbtelėjo į kiną. – Jei bus tam jūsų valia...
Ne, na velniai žino kas... Na
nenoriu su savimi imti feno ir viskas – užmuš gi tą užsispyrėlį!
- Monsinjore, monsinjore... – nuo
šuoliais atlėkusio arklio nučiuožė Luidži. Monsinjore, ponia Matilda įsakė pas
ją atvesdinti Lidiją. Ją tiesiai nuo į Gentą judančių vežimų ir nukrapštė.
- Kas nukrapštė? – pasiteiravau ir
mintyse nusprendžiau niekadėją pakarti.
Ar ne per daug čia Matilda sau
leidžia? Abu tuoj kilpoj kabaros, o dukreles ir žindyvės išmaitins.
- Tie sargybiniai, kuriuos jūs prie
vaikų kambario pastatėte. O įsakė būtent Matilda... – skundė Luidži. – O kas
jai išpliurpė, tai dar nežinau, bet įtariu.
- Pakarti niekšus, - sušnypštė
greta esantis Klausas. – Įsakysite?
- Būtinai įsakysiu! – pažadėjau ir
užšokęs ant arklio jau jodamas šūktelėjau Fenui: - Apie tavo prašymą dar
pagalvosiu!
Artėjant prie žmonelės kambario
kiek apsiraminau. Kažin... kažin ar Matilda sumanė iškrėsti kokią šunybę
konkurentei. Flamandė per daug protinga. Na ir ne konkurentė ji jai. Maža su
kuo žygyje vyras miega? Šiems laikams tai įprastas reikalas. Tada kokio velnio?
O-ch tos bobos!
Įėjau į kambarį... ir kažkiek
apšalau. Matilda ir Lidija gurkšnodamos „saracėnišką užkratą“ (v.p.: kavą)
mielai tarškėjo, o aplink jas mosikuodamas savo aukšta krakmolyta kepure
plazdėjo iš belangės paleistas nelaimėlis konditerius. Siūlė visokiausius
gardumynus... Po galais...
Pamatęs mane konditerius susirengė nualpti,
bet neįtikėtinomis pastangomis susitvardė ir nusilenkęs pasiūlė:
- Galiu, jums, pone, pasiūlyti
nuostabios kavos su plutele iš vanilinės karamelės ir subtilaus skonio
pyragaitį su vyšnaite...
- Siūlyk... –apsaugodamas vargšą
nuo širdies smūgio, mielaširdingai sutikau ir atisėdau šalia staliuko. – Na
ir?..
Klausimas buvo nukreiptas Matildai.
- Pone barone! – įsigudrinusi
mestelti nelaimingosios žvilgsniuką, flamandė atliko ceremonialinį reveransą. –
Mes čia kiek paplepėjom. Lidija kaip tik pasakojo apie liūdną įvykį, per kurį
jai sužeidė ranką...
Štai tau, kad nori...
- O ponia Matilda mane perspėjo
apie neleistiną jūsų potraukį keptam ir riebiam maistui... – Lidijos balse
girdėjosi pilnos nekaltybės gaidos.
Dar geriau...
- Ir aišku, kad dar vynu... –
nusišypsodama linktelėjo Matilda. – Ypač ant tuščio skrandžio...
- Ir apie nuovirus prieš miegą – aš
tvirtai įsiminiau... – su tokia pačia šypsena atsakė Lidija.
Štai tokie reikalai. Susičiulbėjo,
jos mat.
- Pačios savo nuovirus gerkit... –
kažkiek sutrikęs burbtelėjau ir norėdamas nuleisti garą riaugtelėjau ant
konditerio: - Kur po galais tie tavo pyragaičiai? Vėl į požemius užsimanei?..
Jau prieš pat miegą Matilda
bakstelėjo man į šoną:
- Ir ką gi tu Žanai pagalvojai? Aš
gi sau jau baigiau galvą nusisukti galvodama kaip sau pakaitalą surasti. O tai
plavinėsi per kilmingas kekšes ar kokius viešnamius. Dar kokį užkratą namo
parsitempsi... O taip, po priežiūra – merga švareiva ir nekvaila. Tik žiūrėk,
vaikų jai neužtaisyk. Prižadėk!!!
- Gerai jau... – po nėriniais
apčiuopiau flamandės šlaunį. – O sargybinius vis tiek įsakysiu nuplakti.
- Net negalvok! – cyptelėjo
žmonelė. – Pats juos mano žinion perdavei. Ar užmiršai? Ir šiaip, rankas šalin!
- Kas čia dabar?.. – sutrikęs
pasipiktinau.
- Nieko. Aš tik vėl ne viena... –
sumišusi šyptelėjo Matilda. – Nors šiandien dar nieko, dar galima...
- O tu mano džiaugsme!..
O Feną vis tik pasiėmiau. Likimas
toks dalykas, kad jei jau skirta Anapilin, tai saugokis nesisaugojęs... ir
kaulu paspringsi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą