"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XIII skyrius. 2017-04-20.

 

XIII skyrius

 

Antverpenas. Sostinė, kuri stovėjo abipus didingosios Šeldės (v.p.: ol. Schelde, pranc. Escaut). Šis miestas nė kiek nepanašus į tą, kuris yra, o tiksliau bus dvidešimt pirmame amžiuje. Tai tiesiog paprastas, purvinas ir smirdantis viduramžiškas miesteliūkštis. Tiesa, jau pakankamai didelis. Gavanėje, kuri Briugėje – Antverpeno tiesioginiame mieste konkurente, ne taip seniai ėmė sekti vandenys, todėl Antverpenas pamažėle augo ir jo prekybinės pozicijos Flandrijoje vis labiau tvirtėjo. Tad nenuostabu, jog jis vis labiau turtėjo ir plėtėsi. Bet, tiesą pasakius, Antverpene dar nebuvo nė į ką žiūrėti: net didingoji Antverpeno Dievo Motinos katedra tik pradedama statyti. Savaime suprantama, kad ir Rubenso freskų dar nėra. Na, tiksliai nežinau, bet man atrodo, kad jis dar net ir negimęs, nors be abejo – galiu ir klysti. Na, nebent Steno pilis gali padaryti įspūdį (v.p.: ol.: Burg Steen).

Burg Steen

Tik tiek, kad aš joje ir buvau. Jau seniai praėjo tie laikai, kai aš į viską žiūrėjau dvidešimt pirmo amžiaus žmogaus akimis, tad dabar... net nežinau... Gal kur kas su didesniu malonumu pasižiūrėčiau į Pasaulio prekybos centrą Niujorke „Empire State Building“ (v.p.: 102 aukštų Art Deco stiliaus dangoraižis pastatytas 1929-1931 m.) Tik, kad jis po kokių keturių šimtų metų bus pastatytas... Žodžiu, nuotaika nekokia ir viskas nusibodo. Jau antra para kaip Antverpene sėdžiu. Net palaidų mergų nebesinori...

Už nugaros sugirgždėjo durys. Aš pasisukau:

- Na ką?

- Atvyko, jūsų mylista, - karštai sušnabždėjo Luidžis.

- Ir ne vienas, monsinjore, - ištarė Pjetro, - su juo dar kažkokie žmogeliukai. Snukius po gobtuvais slepia. Iš viso šeši ir viena merga. Tačiau ji kaip ir be sąmonės buvo, kai ją iš palankino išnešė. O prieš tai dar šeši buvo, nors panašu, kad tai moterys.

- Šaunuoliai! Eikit praustis ir persirengti.

Tai mano pažai grįžo: beveik parą lindėjo šalia Rafos namo. Apsirėdė skarmalais, snukučius išsitepliojo pelenais ir tapo panašūs į vietinius vaikiūkščius, kurių kiekviename mieste buvo daugiau nei su kaupu. Šaunuoliai: pavedimą įvykdė be jokios pompastikos ir be jokių nereikalingų kalbų. Nors tai ir suprantama: broliukai jau spėjo prisrėbti pakankamai negandų, tad ir skarmaluotiems vaikščioti jiems buvo jokia ne naujiena.

Taigi. Planas su „kodiniu“ pavadinimu „Suraitom Rafą“ – paskutiniame etape. Realizacijos etape.

- Tėve Mykolai... – aš atsitraukiau per žingsnį ir apžiūrėjau iš šono savo kapelaną.

Įspūdingai tas kipšas atrodė. Suplyšusi sutana iš po kurios matėsi grandinės; basos ir purvinos kojos, snukyje - fanatiko ugnis. Visai kaip tikras... įtikėtinai atrodo... net gal per daug...

- Galite nesijaudinti, mano sūnau, - kapelionas patogiau pasičiupo didelį bronzinį kryžių su kuriuo kelis kartus mostelėjo, - nudėsim netikšas šventuoju kryžiumi...

- Seržante, kaip taviškiai? - kreipiausi į kresną ir visai neįspūdingos išvaizdos vyrą.

- Visi savo vietose... – trumpai atsakė vyrukas.

Tai seržantas Umberto Kjeza, vyresnysis bažnytinio Kambrės arkivyskupijos (v.p.: lot.: Archidioecesis Cameracensis, pranc.: Archidiocèse de Cambrai; (arki ir vyskupija) - krikščionių bažnyčios administracinis-teritorinis vienetas, kurį sudaro viena, o dažniau kelios vyskupijos)  tribunolo antstolis. Kodėl jis čia? O reikalas tame, kad aš visai nenorėdamas įsipainiojau į bažnytinius reiklaus ir intrigas, kurių esmės iki galo nesuprantu. Tad, matyt reiktų pradėt nuo kiek tolėliau...

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viešumon ištraukti satanistą nekrikštą labai paprasta, bet realybėje, kuri net mane patį nustebino, tai visai nepaprasta. Taip, istorikai tiesiog springdami aprašinėja visokias tas žiaurybes ir inkvizicijos siautėjimo nebaudžiamumą, bet iš tikro tai toli gražu neatitinka realybės. Ypač kai kalbama apie žydus. Yra tokia popiežiaus Mikalojaus Penktojo (lot. Nicolaus V, tikroji pavardė Tommaso Parentucelli, 1397-1455 m) bulė, kurioje jis inkvizicijai nurodo, kad šie kovotų prieš žydų persekiojimą ir mušimą. Netgi dar daugiau: įsako ne tik bausti iniciatorius, bet ir imtis veiksmų, kad žydų teriojimai net nevyktų. Net nežinau kaip jums, bet man pergalėti nusistovėjusius stereotipus buvo ganėtinai sunku... juk tiek daug į galvą apie tai istorikai kalė... ir taip toliau...

Maža to, konversas, tai yra atsivertęs žydas yra tiesioginėje bažnyčios globoje ir jokios savivalės jų atžvilgiu neturėjo ir negalėjo būti. Netgi globoja ir visaip juos saugo. Na ir pats Antverpenas, kaip pakankamai savarankiškas senjoras, gali spjaut ant kažkokio tai ten baroniūkščio, kuris rašo kliaudas ant didžiai gerbiamo turtingo ir žinomo pirklio: ant pirklio, kuris įneša didelę dalį į miesto iždą. Juolab, kad kažkokių įtikinamų įrodymų tai aš neturėjau...

Taip, turime jo prisipažinimą dėl prekybos krikščionimis, bet šis prisipažinimas gali būti pragaištingas ne tik jam, bet ir man. Iš karto viešumon iškils, kad aš nutylėjau apie šį pasibaisėtiną nusikaltimą, ėmiau pakišas ir dar visaip išsidirbinėjau. Tad reikėjo veikti iš užnugario. Mieste kaip tik svečiavosi kardinolas Žanas VI de Burgonis Kambrės arkivyskupijos ordinaras (v.p.: lot.: ordinarius: šventikas tarnautojas ar šventikas valdytojas; einantis kažkokias tai pareigas). Mane su juo suvedė mano senas pažystamas Bolduinas de Lanua – Flandrijos gubernatorius, kuris labai laiku atvyko į Antverpeną. Kardinolas, kaip bebūtų keista turint galvoje, kad Antverpeno šventikams bus riesta už tai, kad šie pražioplino erezijos židinį, bet mano idėją priėmė palankiai, nes tokia situacija jam buvo kažkodėl labai paranki. Maža kaip visi tie reikalai gali apsisukti?..

Kardinolas net išskyrė savo žmones, bet oficialaus orderio neišdavė ir savo dalyvavimą šiame reikale užmaskavo kaip tik galėjo. Na, šį aspektą aš puikiausiai suprantu: kardinolas čia niekuo dėtas, o viską liaudis atskleidė. Jis įsijungs tuo momentu, kai viskas bus paviešinta. Jei, aišku, bus paviešinta. O-ch jau tie šventikai...

Pažvelgiau per langą. Na ką? Belieka melstis, kad Izaoko pateikta informacija pasitvirtintų... Aiškių įrodymų juk nėra. Na ir užteks: laikas veikti, o tai jau temsta.

- Tėve, jūsų scena...

Iš nakvynės namų, kur buvau įkūręs vadavietę, lango, puikiai buvo galima matyti Cimlerių namas. Turtingai gyvena, kalės vaikas. Tvora kaip tvirtovės, o namas trijų aukštų su pagalbiniais priestatais. Na nieko...

Per gatvės purvą nupėdino vienuolis Mykolas ir garsiai bambėdamas maldą, atsistojo tiesiai priešais Rafos namų vartus. Jo įspūdingas stotas iškart patraukė praeivių dėmesį. Keletas net priėjo paprašyti jo palaiminimo. Netoliese stabtelėjo apgirtusių jūreivukų būrelis, kuriuos stengėsi vaidinti hukerio (ol.: hoeker. Iki XV a. buvo statomas kaip žvejybinis dvistiebis plačianosis laivas su užapvalintu laivagaliu. Vėliau paplito po visą vakarų Europą ir dažnai tam , kad žvejybinį laivą atskirti nuo karinio ar prekybinio, buvo pridedamas priešdėlis „fisch“), su kuriuo aš atvykau į miestą, įgula.

Iš už kampo pasirodė Baumgartneris su maniške kariauna ir kitais parinktais artimaisiais. Tarp minios sušmėžavo ir juodaskverniai tribunolo fileriai. Na ko tu tyli, nupenėtas meitėli? Pradėk, šikniau!..

- Šėtonas!!! – vienuolio Mykolo laikomas kryžius pakilo viršun, o po to parodė į Rafos vartus. – Šioje buveinėje matau alkaną šėtoną, kuris trokšta krikščioniškų sielų...

Štai taip jau kitas reikalas...

- ...mačiau aš Viešpats angelus, kurie man į rankas įdėjo teisingumo kalaviją-ą-ą-ą... – kenčiančio balsu užbliovė šventikas.

Pasirodė miesto apsaugos patrulis: sekundei sustingo ir po to iškart pagreitino žinginę, kad išvaikytų nesuprantamą susibūrimą. Tačiau pamatę vienuolį Mykolą, kariai pasitraukė šonan ir užėmė stebėtojų vaidmenį.

- ...išvarysim nelabąjį krikščionišku nuoširdumu ir į dienos šviesą ištrauksime Kristaus pardavėją užsidėjusį katalikišką kaukę-ę-ę... – kapeliono balsas pasiekė maksimalią natą: - ...ateikite vaikai, paklausykite manęs: išmokysiu aš jus dievobaimingumo. Ar nori žmogus gyventi ir ar gali pamatyti gėrį? Laikyk liežuvį savo kuo toliau nuo pikto ir nuo žodžių sunkių, ir klastingų. Venk blogio ir daryk gera. Ieškok skaistybės ir sek paskui ją. Dievo žvilgsnis nukreiptas į ištikimuosius, o jo ausys  - jų maldoms. Tačiau viešpats akyse tverentys piktą...

Kapelionas jau įsijautė ir net krito ant žemės tampomas konvulsijų, o jo balsas griaudėjo kaip tikras Dievo balsas. Ir taip sudriskęs abitas dar labiau nuskaro ir susirinkusieji pamatė stambų kūną su surūdijusiomis grandinėmis. Tuo tarpu minia vis augo ir jos gausmas vis didėjo, kol pagaliau pasigirdo riksmas:

- Mušk Kristaus pardavėjus!!!

Vartus nunešė akimirksniu, sargus ir šeimynykščius, kurie pabandė gintis – iškart nuginklavo ir surišo. Na ir kai ką, man atrodo, apramino amžiams. Įniršusi minia ėmė laužti duris ir langines. Ir vis tik prasilaužė, bet čia jau į kiemą suvirto kelios dešimtys miesto sargų ir su alebardų kotais laukan greit išstūmė kraujo ištroškusius miestelėnus, kurie norėjo susidoroti su netikšomis ir eretikais. Bet išstūmė nevisus: į namą spėjo įlysti bažnytinio tribunolo fileriai ir mano žmonės.

Padirbėjo pagal užrašus. Dabar tik belieka laukti...

- Na kaip? – kambaryje pasirodė uždusęs ir raudonas kaip vėžys vienuolis Mykolas.

- Padarėte įspūdį, tėve.

- Mane vedė Dievo pirštas... – kapelionas godžiai prilipo prie alaus ąsočio. – Oh... koks teisybės troškulys...

- Na taip... būtent jis... troškulys...

- E-ech... jūsų mylista... – vienuolis Mykolas su gailesčiu pasižiūrėjo į ąsočio dugną. – būtumėt jūs mane matęs jaunystėje...

- Tikiu, tėve. – stumtelėjau link jo vyno ąsotį. – Tikiu...

Kita laukimo valanda pasirodė ne trumpesnė kaip už kokį mėnesį. Na ir kokio velnio ten jie rausiasi?

- Sučiupo, monsinjore! – į kambarį įvirto Jostas. – sučiupo visą kompaniją! Kaip jūs ir nurodėte, eretikai spruko per požeminę perėją. Štai kaip tik prie išėjimo juos ir pačiupo!

A-cha... nepamelavo Izaokas. Yra požeminė perėja.

- Tėve persirenkite ir keliaukite į mūsų hukerį kartu su abiem mano pažais. Jostai, paskui mane...

Rafos namų tarpduryje mane pasitiko vyresnysis bažnytinio tribunolo antstolis.

- Na ką?

Umberto Kjeza ramiai kinktelėjo galva:

- Kovenas!

- Veskite.

Namus krėtė juodai apsirengę žmonės. Man net pasirodė, jog jie iš anksto surepetavo savo veiksmus: tiesiog jiems ėjosi kaip iš pypkės. Ir visiškai tyliai: tarp savęs bendravo ženklais, o vaikščiojo tyliai ir plastiškai – kaip kokie sėlinantys grobuonys. Net šiurpuliukai nukrėtė. Namiškius uždarė įvairiuose kambariuose iš kurių šaukdavo po vieną iškart pas kelis tardytojus. Tardytojų vaidmens ėmėsi dominikonų šventikai. Rimta, vienok, organizacija: su savo stiliumi ir mokykla. Kad ir kaip keistai skambėtų kalbant apie penkiolikto amžiaus inkvizitorius, tačiau jau vien tik už tokį profesionalumą jie verti pagarbos...

Umberto palydėjo mane į pogrindį, ant kurio slenksčio deglo šviesoje atsispindėjo kraujo klanas, o prie sienos gulėjo kažkoks lavonas su apsiaustu ir gobtuvu ant galvos.

- Neofitą paliko pridengti pabėgimą... (v.p.: gr. neophytos. Turi kelias prasmes – naujai priėmęs kažkokią religiją arba uolus fanatikas) – antstolis tarsi atsakė į mano nebylų klausimą.

Paklaidžioję po ganą didelį požemį mes prisiartinom prie liuko grindyse.

- Čia...

Nusileidome žemyn ir apimtas nuostabos ir pasišlykštėjimo sustingau. Dideliame kambaryje ant žemės buvo nupaišyta pentagrama. Pentagramos perimetras buvo apstatytas juodo vaško žvakėmis, o jos centre gulėjo visai jauna nuoga mergina su perskrostu pilvu. Tvyrojo šleikštus kraujo ir kažkokių neaiškių smilkalų kvapas.

- Dieve pasaugok... – nejučia persižegnojau ir apsidairiau. – Šalin...

Velnias... tikrų tikriausia satanistų irštva. Džiovintos rupūžės, šunų galvos ir dar kažkokia nesuprantama šlykštynė. O kampe akmeninis sostas ant kurio kiurksojo pasodintas medinis meniškai išdrožinėtas nuogas vyras su ožio galva. Aiškus personažas – su niekuo nesupainiosi. Apsaugok mane Skaisčioji Mergele...

Aš dar kartą persižegnojau ir perverčiau milžiniškos knygos puslapį, kuri gulėjo ant pakylos ir balsu perskaičiau:

- ...už suteiktas jėgas, įrodant savo ištikimybę, bučiuoti mūsų viešpatį reikia į valdžios ir gašlumo susikirtimą...

Tfu... blyn... visai pas išgamą Rafą smegenys persivertė. Reikėjo vis tik jį dar tada nudėt. Kalės vaikas... pasipelnymo troškulys paėmė viršų. Godą tik žemė pasotina... tai būtent apie mane... Tačiau noriu tikėti, jog šis žygis tam šūdžiui bus paskutinis. Tiksliau – prasidės nauji – bet jau inkvizicijos priežiūroje. Bus linksmi, įdomūs ir pamokantys... cha.

- Jie pabėgo štai čia... – Umberto tikro gido gestu parodė į užuolaida pridengtas duris sienoje, - tačiau jūsų dėka, barone, juos sučiupo. Trylika žmonių. Šešios moterys ir septyni vyrai. Cimleris buvo jų magistras. Ir dar: pažiūrėk čia...

Antstolis nuo stalo paėmė vaškinę figūrą, kuri buvo aprengta skarmalais ir ją man parodė.

- Tai juk mano spalvos... – sukrėstas aiktelėjau.

- Nesijaudinkite, jūsų mylista, antstolis atlaidžiai šyptelėjo: - nebaigta ji dar. O štai jei jie būtų gavę jūsų plaukų ar dar ką nors tokio tinkamo kerams...

- Supratau, seržante. Kas toliau? – nusukau šonan nemalonų pokalbį.

- Man įsakyta jums visokeriopai padėti, jūsų mylista.

- Kur jie dabar?

- Pas mus. Tardomi. Drįsiu duoti patarimą...

- Klausau.

- Dabar neverta trukdyti. Ryte visi personažai bus pasiruošę kalbėti, tada ir galėsite užduoti savo klausimus. Atsiprašau, jūsų mylista... – seržantas trumpam nutraukė savo kalbą tam, kad galėtų išklausyti pribėgusio parankinio, o po to vėl pasisuko į mane ir pagarbiai linktelėjo: - Jus pageidauja matyti jo ekscelencija...

Na, ką gi...  pas kardinolą, tai pas kardinolą. Ir labai noriu tikėtis, kad mane kviečia draugiškam pokalbiui... arba vakarienei... arba... Velnias, sušalau ar ką? Tiesiog purto kaip karštinės apimtą. Taip... susiimam į rankas! Ši satanistų irštva taip bjauriai nuteikia. Kaip man įgriso visos tos raganos ir kerėtojai...

Drąsai gurkštelėjau iš gertuvės ir paleidau kariauną į laivą, o pats nukeliavau pas inkvizitorių į svečius. Mane lydėjo raitų bažnyčios sargų dešimtinė.

Labai noriu tikėti, jog tai ne konvojus...

Velnio kodeksas (Codex Gigas) XIII a. Bogemija. Čekija.

Sunaudota 160 odų, 74 kg. Buvo 640 lapų 90x45x22