XII skyrius
- Užtaisinėk... – atsainiai
mostelėjau sidabriniu šaukštu.
Pusryčiauju. Vakar paūžėm kaip
reikalas. Oj-jo-joj, kaip paošėm... Viskas kaip priklauso: šaudymu iš patrankų
ir pistoletų, stalų kapojimų alebardomis ir dar viena kita linksma išdaiga.
Šiandien vos atsikėliau, o dabar atsargiai ir palengva bandau atsigaivalioti srėbdamas
buljoną iš gausybės rūšių laukinių paukščių. Nors, manau, be rūgštaus mozelinio
vynelio neapsieisiu. Taigi, pusryčiauju ir, kartu, vaidinu priėmimo komisiją
viename asmenyje, kuri priiminėja Feno demonstruojamą paslaptingąjį išradimą – „no-hau“
ginklą.
Įrenginys susideda iš dvimetrinio
bronzinio vamzdžio, kurio kalibras būtų apie tris šimtus milimetrų. Vamzdis su
įvore ir užkeltas ant sunkaus trikojo, kad galėtų sukiotis. Daugiau net nėra ko
pridurti. Aš net nesidomėjau jo konstrukcija. Juk ir taip aišku – raketas leis.
O štai kaip pati raketa elgsis, tai jau man labai įdomu. Na, bet tuoj
pamatysim: šis siauraakis su pagalbininkais jau kiša vamzdin siaurą raketos
cilindrą. Panašu, kad jie ją moliu aptepė, ar ką? Reikia atsitraukti nuo tos
velniavos tolėliau...
Fenas pasuko į mane savo siauraakį
snukutį ir pamatęs pritariamą linktelėjimą, prinešė ugnį prie dagties. Pasipylė
linksmosios kibirkštys. Apie sekundę susikaupę visi laukė, o po to iš vamzdžio
galo pasirodė galingi liepsnos liežuviai ir kauksmas. Raketa kiek siūbuodama ir
paskui save palikdama dūmų šleifą, nulėkė link šiaudinių manekenų, kurie
stovėjo jūros pakrantėje. Ir, reikia pasakyti, kad lėkė gerokai su per dideliu
lanku... buvo aišku, kad praskris ir nulėks kažkur į tolius... Nepataikė, mūsų
mechanikas... Nors vaizdelis buvo įspūdingas... Bet kas tai?.. O dieve
Šventas!!!
Virš taikinio raketa subyrėjo į
daugybę degančių kamuoliukų, kurie savo ruožtu ne tik susprogo, bet ir pavirto
į ugnies sieną.
- Na nieko sau!!! Vyresnysis
leitenante inžinieriau – pas mane!
- Pone... – Fenas stengėsi paslėpti
patenkintą marmūzę.
- Kaip tu sureguliuoji distancinį
vamzdelį?
- Pone?...
A... Na taip, tikra tiesa... Čia
jau aš užlenkiau...
- Kaip tu padarei, kad sviedinys
sprogtų virš taikinio?
- E-e-e... pone... – sutriko kinas.
– Išmatavau atstumą... o po to sukonstravau jam pritaikytą dagtį...
 |
| Šis raketos atvaizdas datuojamas 1405 m. Europa. |
- Tai yra, jei tau prireiks
pasiekti pusę tuazo (v.p. pranc. toise
— 1 tuazas — 1,949 metro. Matavimo pagrindas — sieksnis, atstumas tarp ištiestų
rankų), tau reikės
konstruoti naują raketą?
- Taip, pone. Aš užtaisą skaičiavau
šešiems šimtams žingsnių. Kaip tik tiek iki jūros kranto. Bet galiu
apskaičiuoti ir didesniam atstumui. Galima padaryti komplektą skirtą įvairiems
nuotoliams.
- Aišku. O dabar, pasakyk man,
kokia šio stebuklo ir vienos raketos kaina...
Paklausiau, o mintyse jau
nusprendžiau sukonstruoti tris tokias laidynes. Su savimi, aišku, jų netempsiu:
nėra čia ko savaiminiam karo progresui subinės spardyt. O tai gali taip
atsišaukti, kad visą istoriją aukštyn kojom apvers. Na, o ant mano pilies sienų
šiems įrenginiams bus pati ta vieta. Jei tik kas pabandys lysti... ups...
- ...o vakare brėžinius į mano
kabinetą: pamąstysim, kai būtų galima šį ragožių patobulinti...
Toliau reikėjo išbandyti vienaragį.
Pusryčiauti jau baigiau, sveikata
kiek pasitaisė, o kartu ir nuotaika pakilo. Inžinieriai mano veide pamatę
šypsnį, net pasitempė. Jiems kažkodėl visą laiką vaidenosi, kad kai tik aš
grįšiu, tai pirmu darbu už išlaidavimą tuoj pat sodinsiu ant kuolo. Išlaidos,
aišku, buvo ženklios. Bet nepasodinsiu: velniai nematė tų išlaidų. Netgi
atvirkščiai – dulkeles nuo jų valysiu. Gražuoliai, vienok...
Taigi. Štai jis – garsusis grafo
Šuvalovo vienaragis (žr. Armanjakas –
2), kuris buvo
pagamintas apie septyniolikto amžiaus vidurį.
Viskas kaip dera ir priklauso, ir turėjo būti, tik meistrai juos
nugražino visokiais raižiniais ir ornamentais. Bet tai niekis. Aš jį
projektavau mąstydamas apie panašiai šešiasdešimt keturių svarų kalibro., tai
yra, apie du šimtus penkiolika milimetrų. Tačiau metrinės liniuotės, aišku,
neturėjau, tad nustatytas kalibras buvo tik bendrai orientacijai. Daugiau-mažiau
– iš akies...
- Tai prie kokių lydinio proporcijų
apsistojote?
- Vienuolika dalių alavo ir šimtą
dalių vario., - nusilenkdamas atsakė Fiorovantis. – Įvairius lydmetalius
bandėme. Net sidabrą dėjom, bet apsistojom prie šito.
- Ką pasakysite, maestro Rafaeli? –
paklausiau savo artilerijos meistro, kurį būtent šiems reiklams ir pasiėmiau.
- Net ir nežinau ką pasakyti,
kapitone... – lombardas įkišo ranką į vamzdį kažką tikrindamas. – Reikia
bandyti...
- Pabandysim? – paridenau koja
ketinį sviedinį. – Kiek jau tokių turit?
- Šiam pabūklui penkias dešimtis
tuščiavidurių ir dar tiek pat pilnavidurių... Na ir šimtinę paprasčiausiai
apvalių. Ir dar keturias dešimtis padegamųjų... – Fenas mestelėjo akį į užrašus
ir tęsė: - bendrai, tai visiems mūsų pabūklams apie penkis šimtus įvairios
paskirties sviedinių. Bet tam kartui,
tai viskas. Mano krosnys nebedirba. Žaliavos nebeturim. Jei pageidausite, tai
galim užsakyti rūdos...
- Kol kas susilaikysim. Užtaisyk,
ar ką?..
Į sviedinį su specialiu samteliu
įbėrė parako, kiek sutrombavo ir įkalė medinį kaištį. Po to jį pririšo prie
kartuzo ir atsargiai įkišo į vamzdį ant jau esančio parako užtaiso. Viskas kaip
viename meno laike skaitytame žurnale, kurį, savo laimei, atsiminiau. Jei
būčiau žinojęs, kur mane likimas nutrems, tai matyt bibliotekoj būčiau
apsigyvenęs...
 |
| Paveikslėlis iš kitos epochos, beveik po 200 metų, bet jame matomas kartuzas |
Šaudyt iš šio pabūklo, tai jau
šaudėm, bet su bomba, tai dar ne...
Liepsnos blyksnis, kurtinantis
trenksmas, vienaragis kaip įkastas šoktelėjo, o bomba paskui save palikdama vos
regimą dūmų pėdsaką, lanku nuskriejo medinio statinio link, kurį šiam reikalui
ir pastatėme šalia kranto... Bet pritrūko kokių dešimties metrų ir pasirodė tik
juodo dūmo debesėlis.
- Po velnių! Ji vis tik sprogo! –
užrėkiau netikėdamas savo akimis ir nusispjovęs ant manierų, nulėkiau link
taikinio. Akimis permečiau aplinką ir durklu ir rąsto iškrapščiau ketinę
skeveldrą.
Po akylų paieškų, radome dar tris
dalis ir beveik lygią bombos puselę.
Velniai rautų! Kaip ją priversti
suskilti į smulkius gabalėlius?..
Visas bombas išnaudojome ir rentinį
sugriovėme iki pat pamatų. Tačiau stabilios skeveldrų sklaidos pasiekti
nepavyko. Bombos sproginėjo taip kaip joms pačioms patiko. Arba visai
nesproginėjo. Ir ką daryti – galva nenešė. Nebent su pačiu ketumi
eksperimentuoti? Kitą vertus, į pėstininkus iš jų šaudyti nesiruošiau, o
laivams ir fugasinių bus per akis. Užtat paaiškėjo, kad „Babajus“ – taip buvau
pavadinęs vienaragį, gali mestelėti bombas iki pusantro tūkstančio žingsnių, o
bronziniai pramušamieji sviediniai, kuriuos sugalvojau turėdamas galvoje
paprasčiausią Blondo medžioklinę kulką ir, kuriuos, pavadinau – špūlėmis, tai
ir visus du su puse tūkstančio. Beje - visai neblogai išlaikydavo ir šiokį tokį
stabilumą per visą trajektoriją. Na, puikumėlis... Taip ir norisi ant ko nors
išmėginti. Ir išmėginsiu: pirmai pradžiai „Babajų“ pastatysiu ant jūrinio
lafeto.
Pietavau jau įlankoje. Tiksliau –
savojoje „Pergalėje“. Žvejai pasistengė ir pateikė eršketą, kurį iškepė ant
grotelių su visa pagarba ir išmanumu. Jei dar prie jos pridėti lengvo vyno,
karštą duoną ir šiek tiek žalumynų – iki palaimos daugiau r nereikia.
Skanumėlis, vienok.
Įlankoje tuo tarpu visai spėriai
statė bastioną ir akmeninę krantinę, kuri, beje, jau buvo arti pabaigos.
Architektai nusipelnė tikrų aukščiausiųjų pagirų. Ypač patiko nedidelis
dviaukštis akmeninis namukas šalia kranto. Toks labai grakštus ir su kinų
stiliaus pavėsine kieme, tvenkiniu ir sodeliu. Įtiko, velniai raguoti! Turėsių
vilą. Vasarnamį! Ir vaikams gryname ore naudingiau.
Aplandžiojome šebeką nuo nosies iki
laivagalio.. Kažin kokių pokyčių nebuvo. Na, gal tik tokie, kad per galą
užtaisomi falkonetai pakeisti į penkiolikos kalbirų ilgio falkonetus užtaisomus
per laibgalį penkiolikos kalibrų. Na ir dar sumontuoti aštuoni smulkūs
falkonetai ant sukiojamų atramų. Kitaip tariant, darbelio su laiveliu nusimato
nemažai: iš esmės – pradėti ir baigti, kaip sakoma. Pirmiausiai tai reikia
surasti lėšų pasidabruotiems bakams geriamam vandeniui, o tai medinėse
statinėse jis jau po savaitės pašvinksta. Na ir su takelažu dar reiktų ką nors
priburti: lotyniškos burės, aišku, kad gerai, bet...
Eche-che... pasilikčiau laive, bet
visur reikia spėt. Reikia dar aplankyti bravorą, sūrinę, sūdytojus, rūkyklas,
aukštakrosnes ir artilerijos cechą... na ir naująjį kaimą reikia apžiūrėti... o
kur dar priėmimai, per kuriuos reikės senjoro teismus nagrinėti? Kai kurie
valstiečiai patys susitaikyti negali – reikia teisėjauti. Na ir dar keturis
brakonierius mano miškelyje pagavo. Prieš tai, kai jiems dešines rankas nukirs,
reikia pilnai viską išnagrinėti. Rutininė kasdienybė, tačiau man tai jau ėmė
patikti ir visai negąsdino tai, kad ši buitis mane praris.
Patikrinau visokiu gėriu, kuriuos
pargabeno manieji piratai, užpildytus sandėlius ir įsakiau:
- Tili, rikiuok komandą pilnam
patikrinimui. Pažiūrėsim, kuo jūs čia užsiminėdavote. Ir mitriau!
- Kaip įsakysite, jūsų mylista!
Gana trumpa sumaištis ir denyje
išsirikiavo dviguba nelygi rikiuotė.
- Maestro Rafaeli, jūs iškart
pasiimkit artileristus ir gerai patikrinkite jų gebėjimus. Jei reikės, galėsime
išeiti ir į atvirus vandenis.
Pražingsniavau išilgai rikiuotės ir
sustojau priešais petingą barzdotą žaliūką:
- Kas toks? Atsakyk.
- Abordažinės komandos šefas Jupas
Zelvegeris! – išpyškino barzdočius ir įvėrė į mane savo ištikimybės kupinas akis.
Ištikimas žvilgsnis – tai gerai.
Kritiškai nudelbiau žaliūką... Tvarkingas, išvaizda sveiko vaikio, žvalus.
Dantys, kad ir pajuodę, bet visi vietoje. O ką/ sveiki dantys – visų pirma,
geros sveikatos požymis. Kirasa iš po kurios matėsi grandijiniai dvigubo pynimo
marškiniai, tvarkinga. Ant makaulės nušveistas šapelis su antausiais. Didelis
ir ilgas falšionas ant diržo ir apvalus skydas. Ant peties kabo arbaletas su
krakinenu (v.p.: specialus užtaisymo suktuvas
su viena rankena, dedasi ant arbaleto viršaus. Smulkiau: Armanjakas – 2). Tikra tiesa – šaunus ir net
grėsmingas.
 |
| Tai prašmatnus arbaletas su krakinenu - paprastiems kariams "neįkanadamas", tačiau gerai matomas veikimo principas |
- Kiek žmonių turi, Jupai Zelvegeri?
- Tris dešimtis galvų, o iš jų tik
abordažo meistrai – pusė, kiti jūreiviai, kurie man paklūsta pagal sudarytą
grafiką!
- Pasakok kokie tavo veiksmai
abordažo metu...
Žaliūkas papasakojo, o po to, man
reikalaujant dar ir parodė šturmuodamas gukerį (v.p.:
didelė žvejybinė valtis. Detaliau – Armanjakas – 2), kuris buvo prišvartuotas šalia
šebekos.
Na, ką gi... Juos dar mokyti ir
mokyti, bet tam kartui nieko. Rankos atlaisvės – išmuštruosiu. Juolab, kad
Tiliui griežčių griežčiausiai uždraudžiau plėšikauti. Kol kas pasisaugosim, o
toliau bus matyt.
Pilin grįžau jau beveik temstant ir
iš kart nuėjau teisėjauti. Tai pernelyg svarbu, kad būtų galima numoti ranka.:
liaudis visada turi jausti teisingą senjoro ranką. Na ir susikaupė reikalų,
kuriuose reikėjo asmeninio įsikišimo: feodalinė visuomenė, vienok. Be senjoro
leidimo net pirstelt negali. Tačiau iš karto į teismo menę pakliūti nespėjau –
pakeliui mane nutvėrė Matilda.
Žmonelė buvo kategoriška:
- apie nieką nenoriu girdėti, jūsų
mylista. Nedera tai: visas suplukęs, batai purvini... Gerda, Katerina, Monika!
Vandens ir rankšluostį greit čionai...
Toks rūpinimasis džiugina. Teko
paklusti ir prieš liaudį pasirodžiau nupraustas ir išpuoštas.
- Jūsų mylista, jūsų sprendimo
nuolankiai laukia šie žmogeliai... – seniūnas Jansenas žemai nusilenkė.
- Statyk priešais savo nuožiūra...
Su pirmomis trejomis poromis
susitvarkiau be jokių problemų – pasižaisdamas. Nesudėtingi reikalai: jaunieji
prašėsi leidimo tuoktis. Negi gaila. O štai po to...
- Tomas Bekeris aš, ponas barone...
– sunkus storulis nusiplėšęs kepuraitę, šviesdamas plike, suklupo. – Jūsų
malonės prašau, ponas barone...
- Sakyk.
- Neseniai, savo kaimynui Johanui
Maineriui, reiškiasi, daviau savo paršą, kad anas galėtų su savo kiaule
sukergti. Buvo susitarta, kad jis man atiduos du paršelius. Reiškiasi, jo
kiaulė atsivedė...
- Trumpiau.
- Jūsų mylista, apgavo mane
Johanas. Prasčiausius paršelius atidavė.
- Ir ką?
- teisingumo prašau. Tegu jis man
atiduoda gerus, o ne gaišenas ir dar kaip kompensaciją vieną už apgavystę. –
Pareiškėjas įsitempęs ir nerimastingai dėbtelėjo į mano akis. Nerimavo ar
neperlenkė su savo prašymu?
Labai įdomu. O ar neįsakyti visai
šiai kompanija, įskaitant ir seniūną, rykščių įkrėsti, kad praeitų noras man
čia galvą sukti? Blyn... Drakono ordino kavalierius ir pačio šviesiausiojo
Europos valdovo leibgvardijos kondjukto dar čia turi paršeliais užsiiminėti...
nors... o kodėl gi ne? Vardan pramogos, idant valstiečių tikėjimas senjoro
teisingumu sustiprėtų... Gerai jau... tiek to...
- Tegu kalba atsakovas.
Į priekį išėjo ilgas ir plonas
barzdočius, kuris taipogi kluptelėjo:
- Johanas Majeris, aš, pone. Tomas
čia sako visišką beprasmybę. Viskas įvyko taip, kaip buvo sutarta. Tas
prakeiktasis meluoja. Jis pats išsirinko paršelius iš vados.
- Ar taip, tomai?
- Taip, jūsų mylista, bet šis
Johanas man trukdė girdamas gaišenas. Štai taip mane ir apmovė.
A-cha. Aišku, kad storulis
gudrauja. Nutaisiau marmūzę taip, jog atrodyčiau susimąstęs ir atsakiau
ieškovui. O, kad daugiau gudrauti jam nesinorėtų, uždėjau baudą kaip už
melagingą iškvietimą... cha...
Na, o toliau ir visai galva
susisuko. Įžeidimai išpešiojant barzdą, kaimynų svetimoteriavimai, žemės
ginčiai ir kitokie niekalai... Tačiau teko aiškintis ir spręsti. Stengiausi kuo
teisingiau. Gal ir pavyko. Dovanų gavau porą avinų, penketą žąsinų ir
nesuskaičiuojamą gausybę sviesto, sūrio ir panašių pakišų. Na ne pakišų, o
atsidėkojant už sugaištą laiką.
Na, o brakonierius vis tik
nuteisiau. Galūnes teks nukapoti... Prakeiktos realijos... Jei nors kiek
parodysiu gailestingumo – pačiam sau pakenksiu. Bet gailestingumą vis tik
parodžiau – liepiau nukisti tik po smilių.
Po vakarienės griuvau miegamajame į
lovą ir iš kart ant staliuko pamačiau rašymo reikmenų rinkinį.
- Kam tai, Mati?
- Oi, mielasis... aš... aš mokausi
rašyti... – apsimestinai sutriko moteris.
- Na-na... mokinkis, bet žinok –
prisipažinimo aktas jau seniai surašytas...
- Žanai!
- Žiūrėk tu man! Rašyt ji mat
mokinasi... Aš ir taip visus savo pažadus pildau... O tu kur?.. Greit eikš pas
mane!.. Laikas bernus gaminti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą