2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XII skyrius. 2017-04-14.









XII skyrius

 

- Užtaisinėk... – atsainiai mostelėjau sidabriniu šaukštu.

Pusryčiauju. Vakar paūžėm kaip reikalas. Oj-jo-joj, kaip paošėm... Viskas kaip priklauso: šaudymu iš patrankų ir pistoletų, stalų kapojimų alebardomis ir dar viena kita linksma išdaiga. Šiandien vos atsikėliau, o dabar atsargiai ir palengva bandau atsigaivalioti srėbdamas buljoną iš gausybės rūšių laukinių paukščių. Nors, manau, be rūgštaus mozelinio vynelio neapsieisiu. Taigi, pusryčiauju ir, kartu, vaidinu priėmimo komisiją viename asmenyje, kuri priiminėja Feno demonstruojamą paslaptingąjį išradimą – „no-hau“ ginklą.

Įrenginys susideda iš dvimetrinio bronzinio vamzdžio, kurio kalibras būtų apie tris šimtus milimetrų. Vamzdis su įvore ir užkeltas ant sunkaus trikojo, kad galėtų sukiotis. Daugiau net nėra ko pridurti. Aš net nesidomėjau jo konstrukcija. Juk ir taip aišku – raketas leis. O štai kaip pati raketa elgsis, tai jau man labai įdomu. Na, bet tuoj pamatysim: šis siauraakis su pagalbininkais jau kiša vamzdin siaurą raketos cilindrą. Panašu, kad jie ją moliu aptepė, ar ką? Reikia atsitraukti nuo tos velniavos tolėliau...

Fenas pasuko į mane savo siauraakį snukutį ir pamatęs pritariamą linktelėjimą, prinešė ugnį prie dagties. Pasipylė linksmosios kibirkštys. Apie sekundę susikaupę visi laukė, o po to iš vamzdžio galo pasirodė galingi liepsnos liežuviai ir kauksmas. Raketa kiek siūbuodama ir paskui save palikdama dūmų šleifą, nulėkė link šiaudinių manekenų, kurie stovėjo jūros pakrantėje. Ir, reikia pasakyti, kad lėkė gerokai su per dideliu lanku... buvo aišku, kad praskris ir nulėks kažkur į tolius... Nepataikė, mūsų mechanikas... Nors vaizdelis buvo įspūdingas... Bet kas tai?.. O dieve Šventas!!!

Virš taikinio raketa subyrėjo į daugybę degančių kamuoliukų, kurie savo ruožtu ne tik susprogo, bet ir pavirto į ugnies sieną.

- Na nieko sau!!! Vyresnysis leitenante inžinieriau – pas mane!


- Pone... – Fenas stengėsi paslėpti patenkintą marmūzę.

- Kaip tu sureguliuoji distancinį vamzdelį?

- Pone?...

A... Na taip, tikra tiesa... Čia jau aš užlenkiau...

- Kaip tu padarei, kad sviedinys sprogtų virš taikinio?

- E-e-e... pone... – sutriko kinas. – Išmatavau atstumą... o po to sukonstravau jam pritaikytą dagtį...
Šis raketos atvaizdas datuojamas 1405 m. Europa.

- Tai yra, jei tau prireiks pasiekti pusę tuazo (v.p. pranc. toise — 1 tuazas — 1,949 metro. Matavimo pagrindas — sieksnis, atstumas tarp ištiestų rankų), tau reikės konstruoti naują raketą?

- Taip, pone. Aš užtaisą skaičiavau šešiems šimtams žingsnių. Kaip tik tiek iki jūros kranto. Bet galiu apskaičiuoti ir didesniam atstumui. Galima padaryti komplektą skirtą įvairiems nuotoliams.

- Aišku. O dabar, pasakyk man, kokia šio stebuklo ir vienos raketos kaina...

Paklausiau, o mintyse jau nusprendžiau sukonstruoti tris tokias laidynes. Su savimi, aišku, jų netempsiu: nėra čia ko savaiminiam karo progresui subinės spardyt. O tai gali taip atsišaukti, kad visą istoriją aukštyn kojom apvers. Na, o ant mano pilies sienų šiems įrenginiams bus pati ta vieta. Jei tik kas pabandys lysti... ups...

- ...o vakare brėžinius į mano kabinetą: pamąstysim, kai būtų galima šį ragožių patobulinti...

Toliau reikėjo išbandyti vienaragį.

Pusryčiauti jau baigiau, sveikata kiek pasitaisė, o kartu ir nuotaika pakilo. Inžinieriai mano veide pamatę šypsnį, net pasitempė. Jiems kažkodėl visą laiką vaidenosi, kad kai tik aš grįšiu, tai pirmu darbu už išlaidavimą tuoj pat sodinsiu ant kuolo. Išlaidos, aišku, buvo ženklios. Bet nepasodinsiu: velniai nematė tų išlaidų. Netgi atvirkščiai – dulkeles nuo jų valysiu. Gražuoliai, vienok...

 

Taigi. Štai jis – garsusis grafo Šuvalovo vienaragis (žr. Armanjakas – 2), kuris buvo pagamintas apie septyniolikto amžiaus vidurį.  Viskas kaip dera ir priklauso, ir turėjo būti, tik meistrai juos nugražino visokiais raižiniais ir ornamentais. Bet tai niekis. Aš jį projektavau mąstydamas apie panašiai šešiasdešimt keturių svarų kalibro., tai yra, apie du šimtus penkiolika milimetrų. Tačiau metrinės liniuotės, aišku, neturėjau, tad nustatytas kalibras buvo tik bendrai orientacijai. Daugiau-mažiau – iš akies...

- Tai prie kokių lydinio proporcijų apsistojote?

- Vienuolika dalių alavo ir šimtą dalių vario., - nusilenkdamas atsakė Fiorovantis. – Įvairius lydmetalius bandėme. Net sidabrą dėjom, bet apsistojom prie šito.

- Ką pasakysite, maestro Rafaeli? – paklausiau savo artilerijos meistro, kurį būtent šiems reiklams ir pasiėmiau.

- Net ir nežinau ką pasakyti, kapitone... – lombardas įkišo ranką į vamzdį kažką tikrindamas. – Reikia bandyti...

- Pabandysim? – paridenau koja ketinį sviedinį. – Kiek jau tokių turit?

- Šiam pabūklui penkias dešimtis tuščiavidurių ir dar tiek pat pilnavidurių... Na ir šimtinę paprasčiausiai apvalių. Ir dar keturias dešimtis padegamųjų... – Fenas mestelėjo akį į užrašus ir tęsė: - bendrai, tai visiems mūsų pabūklams apie penkis šimtus įvairios paskirties sviedinių.  Bet tam kartui, tai viskas. Mano krosnys nebedirba. Žaliavos nebeturim. Jei pageidausite, tai galim užsakyti rūdos...

- Kol kas susilaikysim. Užtaisyk, ar ką?..

Į sviedinį su specialiu samteliu įbėrė parako, kiek sutrombavo ir įkalė medinį kaištį. Po to jį pririšo prie kartuzo ir atsargiai įkišo į vamzdį ant jau esančio parako užtaiso. Viskas kaip viename meno laike skaitytame žurnale, kurį, savo laimei, atsiminiau. Jei būčiau žinojęs, kur mane likimas nutrems, tai matyt bibliotekoj būčiau apsigyvenęs...
Paveikslėlis iš kitos epochos, beveik po 200 metų, bet jame matomas kartuzas

Šaudyt iš šio pabūklo, tai jau šaudėm, bet su bomba, tai dar ne...

Liepsnos blyksnis, kurtinantis trenksmas, vienaragis kaip įkastas šoktelėjo, o bomba paskui save palikdama vos regimą dūmų pėdsaką, lanku nuskriejo medinio statinio link, kurį šiam reikalui ir pastatėme šalia kranto... Bet pritrūko kokių dešimties metrų ir pasirodė tik juodo dūmo debesėlis.

- Po velnių! Ji vis tik sprogo! – užrėkiau netikėdamas savo akimis ir nusispjovęs ant manierų, nulėkiau link taikinio. Akimis permečiau aplinką ir durklu ir rąsto iškrapščiau ketinę skeveldrą.

Po akylų paieškų, radome dar tris dalis ir beveik lygią bombos puselę.

Velniai rautų! Kaip ją priversti suskilti į smulkius gabalėlius?..

Visas bombas išnaudojome ir rentinį sugriovėme iki pat pamatų. Tačiau stabilios skeveldrų sklaidos pasiekti nepavyko. Bombos sproginėjo taip kaip joms pačioms patiko. Arba visai nesproginėjo. Ir ką daryti – galva nenešė. Nebent su pačiu ketumi eksperimentuoti? Kitą vertus, į pėstininkus iš jų šaudyti nesiruošiau, o laivams ir fugasinių bus per akis. Užtat paaiškėjo, kad „Babajus“ – taip buvau pavadinęs vienaragį, gali mestelėti bombas iki pusantro tūkstančio žingsnių, o bronziniai pramušamieji sviediniai, kuriuos sugalvojau turėdamas galvoje paprasčiausią Blondo medžioklinę kulką ir, kuriuos, pavadinau – špūlėmis, tai ir visus du su puse tūkstančio. Beje - visai neblogai išlaikydavo ir šiokį tokį stabilumą per visą trajektoriją. Na, puikumėlis... Taip ir norisi ant ko nors išmėginti. Ir išmėginsiu: pirmai pradžiai „Babajų“ pastatysiu ant jūrinio lafeto.

Pietavau jau įlankoje. Tiksliau – savojoje „Pergalėje“. Žvejai pasistengė ir pateikė eršketą, kurį iškepė ant grotelių su visa pagarba ir išmanumu. Jei dar prie jos pridėti lengvo vyno, karštą duoną ir šiek tiek žalumynų – iki palaimos daugiau r nereikia. Skanumėlis, vienok.


Įlankoje tuo tarpu visai spėriai statė bastioną ir akmeninę krantinę, kuri, beje, jau buvo arti pabaigos. Architektai nusipelnė tikrų aukščiausiųjų pagirų. Ypač patiko nedidelis dviaukštis akmeninis namukas šalia kranto. Toks labai grakštus ir su kinų stiliaus pavėsine kieme, tvenkiniu ir sodeliu. Įtiko, velniai raguoti! Turėsių vilą. Vasarnamį! Ir vaikams gryname ore naudingiau.

Aplandžiojome šebeką nuo nosies iki laivagalio.. Kažin kokių pokyčių nebuvo. Na, gal tik tokie, kad per galą užtaisomi falkonetai pakeisti į penkiolikos kalbirų ilgio falkonetus užtaisomus per laibgalį penkiolikos kalibrų. Na ir dar sumontuoti aštuoni smulkūs falkonetai ant sukiojamų atramų. Kitaip tariant, darbelio su laiveliu nusimato nemažai: iš esmės – pradėti ir baigti, kaip sakoma. Pirmiausiai tai reikia surasti lėšų pasidabruotiems bakams geriamam vandeniui, o tai medinėse statinėse jis jau po savaitės pašvinksta. Na ir su takelažu dar reiktų ką nors priburti: lotyniškos burės, aišku, kad gerai, bet...

Eche-che... pasilikčiau laive, bet visur reikia spėt. Reikia dar aplankyti bravorą, sūrinę, sūdytojus, rūkyklas, aukštakrosnes ir artilerijos cechą... na ir naująjį kaimą reikia apžiūrėti... o kur dar priėmimai, per kuriuos reikės senjoro teismus nagrinėti? Kai kurie valstiečiai patys susitaikyti negali – reikia teisėjauti. Na ir dar keturis brakonierius mano miškelyje pagavo. Prieš tai, kai jiems dešines rankas nukirs, reikia pilnai viską išnagrinėti. Rutininė kasdienybė, tačiau man tai jau ėmė patikti ir visai negąsdino tai, kad ši buitis mane praris.


Patikrinau visokiu gėriu, kuriuos pargabeno manieji piratai, užpildytus sandėlius ir įsakiau:

- Tili, rikiuok komandą pilnam patikrinimui. Pažiūrėsim, kuo jūs čia užsiminėdavote. Ir mitriau!

- Kaip įsakysite, jūsų mylista!

Gana trumpa sumaištis ir denyje išsirikiavo dviguba nelygi rikiuotė.

- Maestro Rafaeli, jūs iškart pasiimkit artileristus ir gerai patikrinkite jų gebėjimus. Jei reikės, galėsime išeiti ir į atvirus vandenis.

Pražingsniavau išilgai rikiuotės ir sustojau priešais petingą barzdotą žaliūką:

- Kas toks? Atsakyk.

- Abordažinės komandos šefas Jupas Zelvegeris! – išpyškino barzdočius ir įvėrė į mane savo ištikimybės kupinas akis.

Ištikimas žvilgsnis – tai gerai. Kritiškai nudelbiau žaliūką... Tvarkingas, išvaizda sveiko vaikio, žvalus. Dantys, kad ir pajuodę, bet visi vietoje. O ką/ sveiki dantys – visų pirma, geros sveikatos požymis. Kirasa iš po kurios matėsi grandijiniai dvigubo pynimo marškiniai, tvarkinga. Ant makaulės nušveistas šapelis su antausiais. Didelis ir ilgas falšionas ant diržo ir apvalus skydas. Ant peties kabo arbaletas su krakinenu (v.p.: specialus užtaisymo suktuvas su viena rankena, dedasi ant arbaleto viršaus. Smulkiau: Armanjakas – 2). Tikra tiesa – šaunus ir net grėsmingas.
Tai prašmatnus arbaletas su krakinenu - paprastiems kariams "neįkanadamas", tačiau gerai matomas veikimo principas

- Kiek žmonių turi, Jupai Zelvegeri?

- Tris dešimtis galvų, o iš jų tik abordažo meistrai – pusė, kiti jūreiviai, kurie man paklūsta pagal sudarytą grafiką!

- Pasakok kokie tavo veiksmai abordažo metu...

Žaliūkas papasakojo, o po to, man reikalaujant dar ir parodė šturmuodamas gukerį (v.p.: didelė žvejybinė valtis. Detaliau – Armanjakas – 2), kuris buvo prišvartuotas šalia šebekos.

Na, ką gi... Juos dar mokyti ir mokyti, bet tam kartui nieko. Rankos atlaisvės – išmuštruosiu. Juolab, kad Tiliui griežčių griežčiausiai uždraudžiau plėšikauti. Kol kas pasisaugosim, o toliau bus matyt.

Pilin grįžau jau beveik temstant ir iš kart nuėjau teisėjauti. Tai pernelyg svarbu, kad būtų galima numoti ranka.: liaudis visada turi jausti teisingą senjoro ranką. Na ir susikaupė reikalų, kuriuose reikėjo asmeninio įsikišimo: feodalinė visuomenė, vienok. Be senjoro leidimo net pirstelt negali. Tačiau iš karto į teismo menę pakliūti nespėjau – pakeliui mane nutvėrė Matilda.

Žmonelė buvo kategoriška:

- apie nieką nenoriu girdėti, jūsų mylista. Nedera tai: visas suplukęs, batai purvini... Gerda, Katerina, Monika! Vandens ir rankšluostį greit čionai...

Toks rūpinimasis džiugina. Teko paklusti ir prieš liaudį pasirodžiau nupraustas ir išpuoštas.

- Jūsų mylista, jūsų sprendimo nuolankiai laukia šie žmogeliai... – seniūnas Jansenas žemai nusilenkė.

- Statyk priešais savo nuožiūra...

Su pirmomis trejomis poromis susitvarkiau be jokių problemų – pasižaisdamas. Nesudėtingi reikalai: jaunieji prašėsi leidimo tuoktis. Negi gaila. O štai po to...

- Tomas Bekeris aš, ponas barone... – sunkus storulis nusiplėšęs kepuraitę, šviesdamas plike, suklupo. – Jūsų malonės prašau, ponas barone...

- Sakyk.

- Neseniai, savo kaimynui Johanui Maineriui, reiškiasi, daviau savo paršą, kad anas galėtų su savo kiaule sukergti. Buvo susitarta, kad jis man atiduos du paršelius. Reiškiasi, jo kiaulė atsivedė...

- Trumpiau.

- Jūsų mylista, apgavo mane Johanas. Prasčiausius paršelius atidavė.

- Ir ką?

- teisingumo prašau. Tegu jis man atiduoda gerus, o ne gaišenas ir dar kaip kompensaciją vieną už apgavystę. – Pareiškėjas įsitempęs ir nerimastingai dėbtelėjo į mano akis. Nerimavo ar neperlenkė su savo prašymu?

Labai įdomu. O ar neįsakyti visai šiai kompanija, įskaitant ir seniūną, rykščių įkrėsti, kad praeitų noras man čia galvą sukti? Blyn... Drakono ordino kavalierius ir pačio šviesiausiojo Europos valdovo leibgvardijos kondjukto dar čia turi paršeliais užsiiminėti... nors... o kodėl gi ne? Vardan pramogos, idant valstiečių tikėjimas senjoro teisingumu sustiprėtų... Gerai jau... tiek to...

- Tegu kalba atsakovas.

Į priekį išėjo ilgas ir plonas barzdočius, kuris taipogi kluptelėjo:

- Johanas Majeris, aš, pone. Tomas čia sako visišką beprasmybę. Viskas įvyko taip, kaip buvo sutarta. Tas prakeiktasis meluoja. Jis pats išsirinko paršelius iš vados.

- Ar taip, tomai?

- Taip, jūsų mylista, bet šis Johanas man trukdė girdamas gaišenas. Štai taip mane ir apmovė.

A-cha. Aišku, kad storulis gudrauja. Nutaisiau marmūzę taip, jog atrodyčiau susimąstęs ir atsakiau ieškovui. O, kad daugiau gudrauti jam nesinorėtų, uždėjau baudą kaip už melagingą iškvietimą... cha...


Na, o toliau ir visai galva susisuko. Įžeidimai išpešiojant barzdą, kaimynų svetimoteriavimai, žemės ginčiai ir kitokie niekalai... Tačiau teko aiškintis ir spręsti. Stengiausi kuo teisingiau. Gal ir pavyko. Dovanų gavau porą avinų, penketą žąsinų ir nesuskaičiuojamą gausybę sviesto, sūrio ir panašių pakišų. Na ne pakišų, o atsidėkojant už sugaištą laiką.

Na, o brakonierius vis tik nuteisiau. Galūnes teks nukapoti... Prakeiktos realijos... Jei nors kiek parodysiu gailestingumo – pačiam sau pakenksiu. Bet gailestingumą vis tik parodžiau – liepiau nukisti tik po smilių.

Po vakarienės griuvau miegamajame į lovą ir iš kart ant staliuko pamačiau rašymo reikmenų rinkinį.

- Kam tai, Mati?

- Oi, mielasis... aš... aš mokausi rašyti... – apsimestinai sutriko moteris.

- Na-na... mokinkis, bet žinok – prisipažinimo aktas jau seniai surašytas...

- Žanai!

- Žiūrėk tu man! Rašyt ji mat mokinasi... Aš ir taip visus savo pažadus pildau... O tu kur?.. Greit eikš pas mane!.. Laikas bernus gaminti...


1 komentaras:

  1. Po septynerių metų santykių su Nasseriu jis atsiskyrė su manimi, aš padariau viską, kas įmanoma, kad jį grąžinti, bet viskas buvo veltui, aš norėjau jį grįžti tiek daug dėl to, kad aš jam myliu, aš maldauju jį viską Aš padariau pažadus, bet jis atsisakė. Aš paaiškinau savo problemą kažkam internetiniam naudojimui, ir ji pasiūlė, kad turėčiau susisiekti su rašybos kastuvu, kuris galėtų padėti man perduoti rašybą, kad sugrąžintų jį atgal, bet aš esu tokio tipo, kuris netikėjo rašybos taisyklėmis, neturėjau kito pasirinkimo nei išbandyti, Aš norėjau rašyti rašytoją, vadinamą dr. Isikolo zuk, ir aš jį siunčiu elektroniniu paštu, ir jis man pasakė, kad nėra jokių problemų, kad viskas bus gerai, prieš tris dienas, kad mano ex grįš į mane prieš tris dienas, jis ištiesė rašybą ir stebėtinai Antroji diena buvo maždaug 16 val. Mano buvęs mane paskambino, buvau toks nustebęs, aš atsakėu į skambutį ir viskas, ką jis pasakė, buvo toks labai atsiprašęs dėl visko, kas nutiko, kad jis norėjo, kad aš grįšiu prie jo, kad jis mane labai myli. Aš buvau toks laimingas ir nuvyko pas jį, tai buvo tai, kad vėl mes vėl laimingai gyvenome. Nuo to laiko aš pažadėjau, kad kas nors, su kuo žinau, kad turi santykių problemą, norėčiau padėti tokiam asmeniui, nurodydamas jį ar tikį realų ir galingą rašybos ratelį, kuris padėjo man savo problemą ir kuris skiriasi nuo visi padirbtieji iš ten. Kiekvienam gali reikėti rašybos ratelio pagalbos, jo el. Pašto adresas: el. Paštas: isikolosolutionhome@gmail.com. Skambinkite arba "WhatsApp" jam +2348133261196. Susisiekite su juo dabar, kad išspręstumėte visas savo problemas

    AtsakytiPanaikinti