"Armanjako šalis. Rutjeras". VII skyriaus tęsinys. Armanjakas - 2. 2016-08-11

- Oj! – Aiktelėjimas sutapo su ant grindų išmestų metalinių indų skambesiu.

Akimirksniu uždėjęs ranką ant efeso apsisukau ir pamačiau, kaip tarpduryje sustingo išsigandusi mergaičiukė. Viena iš tų, kelyje, Vokietijoje priglaustų kaimietukių. Įnėrė į mūsų miegamąjį be jokio perspėjimo ir dabar sustingo laukdama pylos.

- Eik... – Matilda paglostė mano skruostą. – Aš pati susitvarkysiu.

- Tik netampyk už plaukų... – sušnabždėjau flamandei. – sužinosiu, pati gausi...

- Gerai. – Mergina stumtelėjo man į nugarą link išėjimo.

Jau būdamas koridoriuje išgirdau antausių garsą ir kelis aiktelėjimus. Neapgavo... už plaukų netampo, o apie antausius aš nieko nesakiau, Bet tai jau ne mano, o jos reikalas. Jau mergos gal tarpusavyje išsiaiškins pačios. Matilda arba privers visą aptarnaujantį personalą paklusti, arba išjodins iš šios pilies, jei ne iš šio pasaulio. Sunkus jos charakteris, valdingas.

- Kompanija apžiūrai pasirengusi, monsinjore, - sutikęs mane ant laiptų, uždusęs raportavo Tukas.

- Einam...

- Spėjot, monsinjore?

- Tuoj per makaulę gausi... – pakišau kumštį po škoto nosimi ir praėjęs pro jį nuėjau laukan.

Kompaniją įsakiau išrikiuoti, kad... Nors tuoj patys sužinosit „kam“.

Rutjerai išsirikiavo trimis eilėmis.

Kairėje – Mosarabai su šalia kojos į žemę atremtomis arkebūzomis. Ant jų baltų apsiaustų išsiuvinėtas arba išpieštas heraldinis slibinas letenose laikantis tokį patį, tik mažesnį, skydą. Šio skydo lauką kirto įstrižos raudonos juostos. Tai mano, barono van Guteno, slibino ordino kavalieriaus, herbas. Kaip aš kartais pats sau pajuokauju – dvigubo bastardo herbas. Dvi įstrižos juostos iš kairės į dešinę. Ko gero Karolis Drąsusis mane atpažino, bet dėl kažkokių priežasčių pripažino mano „inkognito“... O ant viršaus dar vienas skydas mėlyname lauke – juoda heraldinė juosta, o ant jos lotyniškai užrašyta „Niekas kitas“. Tai mano, kaip ševalje de Driuono, herbas. Na ir be herbų dar išpieštas kompanijos ženklas – nedidelis raudonas kryžiukas ant krūtinės. Tai jos simbolis – „Kruvinasis Kryžius“.

Arkebūzininkų seržantas Enveris Almeida stovi priešais rikiuotę. Užsidėjęs pussaladį su puria ir gausia raudonų plunksnų kuokštu. Ant kairio peties mėlynai juodas kaspinas prismegtas sege ant kurios išgraviruota rūkstanti arkebūza. Tai jo pareigybės ženklas.

Dešinėje išrikiuoti arbaletininkai. Jų seržantas Jakobas Bolzenas – taip pat rikiuotės priekyje. Apsirengęs lygiai taip pat, kaip ir arkebūzininkai, tik apsiaustai žali, o arbaletus laiko ant peties. Seržanto segėje – sukryžiuotos dvi arbaleto strėlės.

Atskirai išrikiuoti pabūklininkai su savo pabūklas. Apsiaustai jau rausvi – degtos plytos spalvos, o jų vadas – maestro seržantas bombardyrius Rafaelis Pelegrinas. Ant jo peties segė su išgraviruota rūkstančia granata.

Priešais rikiuotę stovi trimitininkai, vėliavnešys su išskleista vėliava ir kompanijos kapelionas.

Visi stovi ir įsitempę laukia, ką pasakysiu. Šiaip tai turėtų numanyti – paskalos ir gandai jau seniai sklando, bet oficialaus pranešimo nebuvo.

Tukas davė ženklą ir trimitai staigiai nutilo.

- Brolija... – pauzė. – Brolija, aš daug nekalbėsiu. Ilgos kalbos vyrui ne prie veido. Pasakysiu parastai, tiesiai ir šviesiai. Nuo dabar, ir iki mano gyvenimo pabaigos, kiekvienas mūsų brolis, palikęs tarnybą dėl sužeidimų, sužalojimų ar kitų ne dėl jo kaltės priklausančių priežasčių, šioje pilyje ras prieglobstį, valgį ir darbą, kurį sugebės nudirbti. Už užmokestį. Be to, jiems bus paskirta vieno patardo per mėnesį pensija. Atsiminkit! Niekada ir nieko aš nemesiu... Ober kapelione!

Gusas Bromelis iškilmingai ant barchatinės pagalvėlės prinešė kompanijos kryžių.

- Prisiekiu jums! – Pabučiavau kryžių ir iškėliau jį į viršų. – Šlovė Kruvinajam Kryžiui!

- Šlo-o-ovė! – sugriaudėjo vieningi balsai.

- Laisvai!.. Šiandien vakare bus šventė. Oberintendante, pasirūpinkit... Išsiskirstyt!

- Valio kapitonu-u-ui!!! – nugriaudėjo dar vienas sutartinis riksmas.

Na o kaip? Be švenčių, tai niekaip: kaip žinia, jos labai puikiai „suklijuoja“ brolijos narius. Na ir pretekstas ne iš eilinių. Na ir pačiam prisigerti norisi... kad net nebegaliu. Baronas aš savo pilyje ar ne baronas, po velnių!

- Gražiai išėjo, monsinjore... – po to kai visi išsiskirstė prie manęs priėjęs pasakė Tukas. Net paslapčia brūkštelėjo akies kampelyje pasirodžiusią ašarą. – aš... Aš tiesiog didžiuojuosi, kad jums tarnauju, pone.

Na jau taip... toks jau tas mano eskudero, iš vienos pusės - tai nepataisomas galvažudys, o iš kitos – jautrus, kaip kokia skaisti mergelė. Nors ko aš stebiuosi: pačiam nuo tokio iškilmingumo akis traukioja.

- Brolau.... padaryk man vieną svarbų reikaliuką. – Aš prisiminiau apie vieną seniai duotą pažadą.

- Viską, ką tik pageidausite, monsinjore. – Škotas trinktelėjo kumščiu sau į krūtinę kaip koks senovės Romos legionierius.

- Pasiimk porą raitų šaulių ir dumkit į kaimą. Surasi seniūną... kaip jį ten vadina? A, dorfschoftas... Ir, žodžiu, išsiaiškinsi kur gyvena Gutenų šeimynėlė. Po to visus kartu, su seniūnu, aišku, saugiai ir gražiai atvedat čionai. Supratai? Be jokių stumdymų, antausių – pagarbiai ir saugiai! Tai svarbu.

- Tai Johano šeima, monsinjore? – atspėjo škotas.

- Taip. Mes dėl jų turime ką nors padaryti. Paskubėk. Beje, kaimo šventiką taip pat kartu prigriebk.

- Monsinjore, monsinjore... – prie mūsų prilėkė Jostas. – Ten... Ten...

- Kas „ten“... gimdyk, po galais!

- Jis... jis... – vaikinukas niekaip negalėjo sugaudyti oro.

- Greit susitvardai... – škotas daug nelaukęs suktelėjo vaikiui ausį.

- Man liepė perduoti, kad ekonomas ištižo... iki pat subinės... – įkvėpęs, vienu ypu  išbėrė Jostas. – Monetos išskaptuotame balkyje virš židinio jo namuose.

- O! Tuo pačiu ir pinigus paimsi, - uždėjau ranką škotui ant peties ir tuo pačiu stumtelėjau: - Varyk, o tai reikalų virš stogo. Beje, jei kas, tai ir valstiečius, jei jie jaudinsis ar baiminsis, apramink.

Po to, kai Tukas ir kartu su juo įsiprašęs Jostas nulėkė, aš grįžau į pilį. Nusileidau į kankinimų kamerą, kur dar „širdingai“ pabendravau su ekonomu apie jo komercinius ryšius su Antverpeno žydais bei apie visokius kitokius jo ryšius  ir „išdaigas“. Ryt, kai šie atvyks, jų laukia nedidelė staigmena. O toliau... toliau žiūrėsim- matysim... arba iškilmingai nužingsniuosiu ant ešafoto, arba bendradarbiausim. Aišku abipusiai naudinga linkme. Vis tik aš labiau tikiu antru variantu. Žydai progresyvūs – per visa galvą, jei ne daugiau, priekyje. Ypač versle. Ką darysi, istoriškai taip jau susiklojo. O kaip kitaip? Jei pusantro tūkstančio metų bandys kaimynai engti, tai nori nenori, arba teks išmokti su galva dirbti, arba ją paguldyti.

Išėjau laukan ir pastebėjau savo architektūros genijus. Šie sėdėjo  ant šalia koplyčios suberto smėlio kauburio ir apie kažką visai taikiai šnekučiavosi ir paeiliui viena lazda braižė ant to pačio pabyrėjusio smėlio.

Architektai pamatę, kad priartėju, draugiškai pašoko ir žemai nusilenkė.

- Senoje barone...

- Pone...

- Kuo čia užsiimate? Beje, jus pavalgydino?

- Nesirūpinkite, senjore... – Pjetro paplekšnojo sau per pilvą. Aš taip jau trys metai kaip nevalgiau.

- Mano gyvenimo energija papildyta, - linktelėjo Fenas. – Labai dėkoti, pone.

- Niekis. Ką svarstote? – mostelėjau pro šalį skuodžiančiam mokiniui ir įsakiau atnešti vyno ir bokalus. – Apie ką jūs ten taip įsijautę šnabždatės?

Meistrai susižvalgė ir atsakė lombardas:

- Mes svarstėme, kaip galima būtų ne tik atstatyti, bet ir patobulinti jūsų pilį, senjore barone.

- Labai laiku, o tai matote kokioje būklėje jis man atiteko. – apvedžiau ranka vidinį kiemą.

- Šiaip tai ne viskas taip liūdna, kaip gali pasirodyti. Svarbiausia, kad pamatas ir pagrindas sveiki ir tvarkingi. Mes su maestro Fenu išdrįsome jau jį apžiūrėti. Aišku, tik paviršutiniškai – reikės ir kelis bandymus atlikti, bet apskritai, drįstu teigti, kad būklė pakenčiama, - įtakingai išdėstė Pjetro.

- Aš sutinku su maestro Pjetro, pone, nors mano žinios su jo išmintimi nesulyginamos, - pridėjo kinas. – aš net negalėjau įsivaizduoti kokių architektūrinių aukštumų jau pasiekė pasaulis ne Dangiškoje imperijoje.

- Tai ką, imatės? – prisėdau ant paslaugiai mokinio atneštos kėdės ir mostelėjau architektams, kad jie gali sekti mano pavyzdžiu.

Abu architektai pavyzdingai klaktelėjo ant smėlio.

- Man bus didelė garbė dirbti pas jus, - tuoj pats atsakė Fioravantis.

Toks skubotas atsakymas, tai neblogas ženklas – šis draugužis namo nelabai skuba. Ir jo dėdulė Maskvon išdūmė... Bus įdomu sužinoti jų tikrąją istoriją.

- Aš tiesiog džiaugsiuosi, jei galėsiu padėti maestro Pjetro ir tuo pačiu pasisemti truputėlį jo išminties... – Fenas vėl nusilenkė. – Be visa to aš gal dar kažkuo galėsiu būti jums naudingas, pone.

- aš net žinau kuo, maestro Fenai. – Plačiai nusišypsojau. Mane domina glazūruotos čerpės. Imperatoriškos geltonos spalvos – Chuantche upės vandenų spalvos. Taip pat domina kreidinis popierius, ant kurio rašo imperatoriškieji raštininkai. Ugnies strėlės, tušas... ilgo laikymo makaronai... Na ir dar daugybė visko...

Kino akys iš nuostabos net pavirto į du pelėdiškų akių formos žiburius. Jis papurtęs galvą paklausė:

- Ponas, jūs lankėtės Dangiškojoje?

- Apie tai ir dar daug ką, pakalbėsim rytoj, maestro Fenai. Kai jūs jau būsite pailsėjęs ir susitvarkęs, - išvengiau atsakymo ir pasiūliau: o kol kas, sudarykite bandomąjį sąrašą, ko galėtų reikėti remontui. Ir pagalvokite apie jūsų paslaugų atlygį. Rytoj prieš pietus lauksiu pasiūlymų.

Architektai vos užsiminus dar ir apie atlygį, draugiškai pašoko ir netgi su pauze žemutiniame taške, žemai nusilenkė. Cha... matyt, kad nematyčiau jų išsišiepusių snukių. Šiepkitės, šiepkitės... aš iš jūsų kūrybinių natūrų už kiekvieną grašį išspausiu. Ypač iš kino. Kad tik atmintis nesušlubuotų ir leistų atsimint ką jie ten savo Dangiškojoje iki šios dienos sugebėjo prikurti, išrasti ir atrasti.

Dar kažkurį laiką pasėdėjau, pasišnekučiavom apie visokius niekus, o rimtai kalbėsimės su kiekvienu atskirai. Kai pats savo norus susidėliosiu į lentynėles. O norai tai su kiekviena akimirka tik auga. Bet apie viską iš eilės.

Išsikviečiau ober-intendantą ir pareikalavau organizuoti šventę pilvams. Su visais bendražygiais ir artimaisiais puotausiu. Pilies valgomajame pliumpsim, o tai, kad stalų nėra, tai man nusispjaut – tegu nors patys gimdo, o šventė įvyks ten kur liepsiu. Štai taip...

Pastebėjau, kad pilies kieme pasirodė būrelis valstiečių, kuriuos lydėjo šauliai. Ot Tukas, kaip rakštis, rūpūžokas... Buvo gi pasakyta – nuraminti, o jis su savo konvojumi tik dar didesnį siaubą įvarė.

- Monsinjore, jūsų įsakymų reikalauti servai atvesti, - šelmišku balsu raportavo škotas ir atsistojo už mano krėslo atkaltės.

- Seniūną pirmą! – nutaisęs piktą balsą valdingai įsakiau.

Na, o kaip gi dar? Ponas aš jiems ar ne? Suprantama, kad būsiu maloningas šeimininkas, bet hierarchiją reikia išlaikyti, o tai matydami pono širdies minkštumą, servai sumastys virves iš pono vyt. Sudėlioti visus taškus ant „i“ būtina jau iš pat pradžių. Ir kaip galint aiškiau.

Aukštas laibas senis vilkdamas kojas medinėse klumpėse žengtelėjo kelis žingsnelius ir krito ant kelių.

- Tu, Guteno kaimo seniūnas?

- Aš, pone barone... – senis nedrąsiai pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į mane.

Velnias... nepatogu ir iš vidaus gėda niekuo nekaltą garbaus amžiaus senį laikyti atsiklaupusį... Tai mano ankstesnieji įpročiai, papročiai ir stereotipai vis dar prasimušinėja. Matyt tai niekada jau nebeišgaruos, nors jau seniai ir aiškiai įrodyta, kad visas šis šlamštas penkioliktame amžiuje nieko gero neduoda, tik bėdas prišaukia. O ir patys servai nesupras. Mano geruma palaikys silpnumu ir sumastys ant galvos kakot... Vienareikšmiškai – ne pūkuoti gi pliušiniai žaisliukai, o ištvermingi, stiprūs ir savaip protingi žmonės.

- Kas aš toks, žinai?

- Jūs, mūsų ponas... – senis ruošdamasis nemalonumams, o gal net ir niuksams, net užsimerkė savo ašarotas akis ir susigūžė.

Taip... jaučia katinėli, kieno peles medžiojo. Žino rūpūžokas, kad man jau žinomos visos išdaigos su jūriniais žygiais... o ir savavališkas šeimininko žemės arimas – tiesioginis kelias į kartuves. Tilis Verenvenas, aišku, spėjo jam pašnabždėti, kad aš mielaširdingas, bet tai toks reikalas, kad niekada negali būti tikras... Tiliui atleidau ir net jį išaukštinau, o štai jam galiu suorganizuoti ir parodomąją bausmę. Taip sakant, kad pusiausvyra būtų.

- Kodėl pats neatvykai su ataskaita dėl patikėto ūkio?

Senis kiek luktelėjo ir nutaisęs nekaltą, atgailaujantį veidą, išsakė:

- Jūsų mylista, jau beveik du paskutinius metus mane nuo mano pareigų nustūmė ekonomas Michaelis Gudsmarkas. Viską savomis rankomis tvarkė. Manęs neprileido... – senio balsas bekalbant sustiprėjo. Visai gali būti, kad kalbai jis pasirengė iš anksto. Jau seniai viską apgalvojo. – Tas ekonomas mus visaip engė ir duoklę neteisėtą rinko...

- Žinau, - nutraukiau. – Šis vergas jau gavo pagal nuopelnus... ir dar gaus. Atsakyk man, ar tu Jakobai Jansenai, pasiruošęs toliau eiti seniūno pareigas? Tarnauti sąžiningai ir ištikimai?

- Aš? – senis suglumo.

Raukšlių išvagotame veide atsispindėjo nuostaba ir sutrikimas. Jis net nevalingai siektelėjo ranka pasikasyti barzdos.

- Tu!!! – riktelėjau taip, kad senis net sudrebėjo. – Nebandyk mano kantrybės, serve, ir atsakyk tiesiai, šviesiai ir iš karto.

- Pasiruošęs! – tvirtai pareiškė Jansenas.

Tiesą sakant, po pokalbio su Verenvenu, nusprendžiau šį senį taip ir palikti seniūnu. Pagarbą tarp kaimiečių turi. Pareigas iki to momento, kol ekonomas nesuįžūlėjo, vykdė gerai, o ir kaip matau, makaulė verda. Akys ne kvailos, gudrios ir pats veidas valingas. Na ir ko man daugiau reikia? Bus neblogas mano valios ruporas, o nesusidoros – pakeisiu. O kol kas vis tiek kitų kandidatų nėra. Na, o jei ir yra, tai apie juos vis tiek nieko nežinau.

- Tada prisiek! – iškilmingai pareiškiau.

Senis nepakilęs nuo kelių, atšliaužė ir...

Blyn... Kaip jau man įgriso tos priesaikos, kurias lydi su visomis tomis ceremonijomis... bet išklausiau iki galo, atsakiau kaip pridera ir net savo baroniškąją ranką ištiesiau... bučiniui. Tfu, blyn, po velnių... na prisiliestų lūpom suvaidindamas bučinį, tai ne, kaip ir visi – bučiuoja su pasimėgavimu... nors ne bučiuoja, o teisingiau – laižo ir seilėja.... brrr...

Kai įsivaizduoju, kad ryte man prisieks mažiausiai... oj... Dieve Šventas!!!.. Visos šeimynų galvos... Tai apie šimtą žmonių.... Nelengva senjoro dalia... nelengva. Pastatysiu šalia geldą su armanjaku ir joje po kiekvieno „čmoko“ joje ranką skalausiu.

- Stok! – kiek suminkštinau balsą. – Rytoj ryte surinksi visus servus prie pilies priesaikai ir pats su pilna patikėto ūkio ataskaita.  Tu supratai?

- Supratau jus, jūsų mylista. Viskas bus padaryta. – Jansenas nusilenkė ir greitakalbe ėmė dėstyti: - ataskaitą aš ir dabar galiu duoti. Reiškia taip, karvių du šimtai be trijų galvų, avių keturi šimtai ir trys dešimtys...

- Atvėsk, seni. Ne metas dabar. – Atsainiai mostelėjau ranka. Rytoj ir papasakosi žmonėms, kurie tuo rūpinsis. Atsakyk, ar pažinojai tokį Johaną Guteną?

- Johaną? Seniūnas pasikrapštė barzdą, suraukė kaktą, kad net antakiai piestu pasistojo... – Guteną? Taigi... Gutenų tai mes turime. Štai - juos visus atvedė. Senis Joritas ir jo žmona Tilda bei jų dukra Gerda...

- Aš laukiu! – piktai riktelėjęs paraginau.

- Prisiminiau, jūsų mylista! – Senio veidas nušvito. - Prisiminiau! Jų pirmagimis juk sūnus buvo. Johanas. Padauža vaikis buvo. Didelis padauža, jūsų mylista... Bet išėjo jis. Pabėgo su plėšikų gauja. Seniai jau... Aš jo tėvui Joritui jau seniai sakiau – nieko gero nebus. Nejaugi...

Senis aiktelėjo, užtilo ir maldaujančiu žvilgsniu prakalbo:

- Jūsų mylista, nejaugi ką nors baisaus iškrėtė? Taigi jo tėvai beveik tris dešimtis metų neregėjo ir nieko apie jį negirdėjo. Jie čia nė prie ko...

- Užsičiaupk ir juos pakviesk...

Senukai ir dukrelė krito ant kelių.

- Stokite...

Ta-aip... plika akim galėjai matyti, kad priteklius jų namus lenkia. Senis apsirėdęs pagal flamandiškus papročius. Tamsi striukė ir trumpos kelnės. Dryžuotos megztos kojinės ir medinės klumpės. Johano motina – aklina sermėga ir ilga tamsia suknia, kaip beje ir dukra. Bet apsirengę visi švariai, nors rūbai patrinti, suadyti ir palopyti.

Na, o iš kur pas juos bus tas priteklius? Seniui apie šešiasdešimt... neprisidirbsi... O iš mergos tai kokia nauda? Vienos išlaidos...

Velnias, kapitonas buvo tikra savo tėvo kopija – žinoma atmetus amžių. Tie patys kapoti veido bruožai. Tos pačios giliai įsodintos akys. O štai jo sesuo – visai nepanaši, - matyt į motiną nusidavė. Miela. Putnios lūpytės, kiek užriesta nosytė. Banguotos šviesiai rusvos iš po kepuraitės išlindusios garbanos. Na ir panašu, kad figūrėlė visai padori. Dvidešimt metų – ne daugiau. Dar netekėjusi – įdomu kodėl?

Pala... ne apie tai mintys sukasi. Velnias... kaip juos apdovanoti? Tiek to, pradėsiu, o ten bus matyti – kas nors savaime šaus į galvą. Pakilau nuo krėslo.

- Aš, baronas van Gutenas, jo šviesybės Karolio Drąsiojo, Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikščio leibgvardijos kondjukto...

Seniai tiesiog sustingo. Laukė nežinia ko. Johano motina aiktelėjusi suvyravo ir pasirėmė į vyrą. O tas stovėjo išsitiesęs kaip styga. Baimės nerodė, bet į mane žiūrėjo jau susitaikęs su likimu ir nervingai glamžė striukės apačią.

Blyn... palaukit, nealpkit. Leiskit baigti visus tuos titulus...

- ...naudodamasis savo siuzereno suteiktomis teisėmis skelbiu jo valią: jūsų sūnus, šaulių kapitonas Johanas Gutenas vardan Burgundijos šlovės didvyriškai žuvo. Didysis Vakarų kunigaikštis, trokšdamas pažymėti savo karį, kuris nusipelnė visai Burgundijai, savo vardu skiria jums penkis auksinius florinus ir vieno patardo pensiją per mėnesį iki gyvos galvos...

Johano sesuo Gerda, kaip ir motina aiktelėjo ir susvyravo, bet ją už rankos pačiu laiku čiuptelėjo mosarabų seržantas Almeida.

- Aš gi, savo vardu jums jūsų žinion perleidžiu namą, kuris anksčiau priklausė Michaeliui Gudsmarkui ir imu jūsų dukrą kambarinės pareigoms... – vos užteko jėgų tokiai kalbai.

Ne mano arkliukas tos pompastiškos kalbos. Vien titulus reikia pusvalandį vardinti... Bet susidorojau – lyg viską gerai susakiau ir apdovanojau sąžiningai.

Pradžioje norėjau į laisvę paleisti, bet apsigalvojau. Nereikia servams sukurti precedento. Tiliui Verenvenui, kaip kvailys ne nuodėmes atleidau, o išlaisvinau – tai ir užteks. Laisvinau tai aš jį iš belaisvių, o išėjo, kad išlaisvinau ir iš servų. Taip kad reikia tvardyti savo juridinių mokslų neragavusioje makaulėje gimstančias mintis ir norus. Na, bet kaip ten bus – matysim.

- Kiek pinigų pas ekonomą radai?.. – sušnabždėjau Tukui.

- Šimtą penkiasdešimt įvairiom auksinėm monetom... – sušnabždėjo Škotas. – sidabro labai mažai.

- Na tai ko stovi... Įteik penkis florintus...

Škotas, kuris su savo šarvais atrodė itin iškilmingai, seniams ne mažiau iškilmingai įteikė pinigus.

Arkebūzininkai be jokio priminimo, kaip susitarę arkebūzomis atidavė pagarbą.

Po to jau aš pats, asmeniškai priėjau ir pasakiau kelis gerus žodžius apie jų sūnų. Nieko tokio įspūdingo: tarnas savo valdovui, tėvas savo kariams, didvyris, kuris krito mūšio lauke... Mano nuostabai tai didelio liūdesio senių akyse nemačiau. Tik beribę nuostabą. Viskas labai paprasta. Mintyse jie jau seniai jį palaidojo. Net užmiršo... ir še tau, kad nori...

- Tarnausi? – nusišypsojau kapitono seseriai ir nesusilaikęs paplekšnojau per jos putnoką skruostelį.

- Su didžiausiu džiaugsmu, jūsų mylista!

Na ir puiku, jei su Matilda bendrą kalbą ras, tai tarnaus – niekur nesidės.

Seniams su dukra nuėjus, laukdamas kokių nors abejotinų paskalų, pasidomėjau kodėl Gerda dar netekėjusi. Tačiau viskas buvo kasdieniškai paprasta. Ji buvo sužadėta su paprastu žveju. Taupė-taupė pinigėlį vestuvėms, bet prapuolė – jūra pasiėmė. Prieš gerus metus. Na, o kadangi kaime moterų buvo nemenkas perteklius, Gerda taip ir liko be poros. Žuvus žvejui, Gerda labai sielojosi, net į miestą sprukt norėjo, bet ją atkabėjo.

Ištekinti ar ką? O ką, šaunuolių tai turiu. Va... Geras! Pilies kariaunoje vyriausiuoju liks Torvardas Baumgartneris. Su šia mergina jį ir pririšiu. Ir jis man dar dėkingas bus – žmona tai asmeninė barono kambarinė! O Pilies tarnų hierarchijoje tai jau ganėtinai stipri figūra... Na ir... galima ir senjoro pirmos nakties teisės išmėginti. Miela visai gi... Apsidairęs pamačiau Matildą... ir atsisakiau tokių minčių. Kam man tie rūpesčiai? Ar man to iš ties reikia? Manoji valkirija man, aišku nė žodelio nepasakys, bet štai merginą pirmai progai pasitaikius išmatų duobėj nuskandins... vargšelę.

Velnias, vėl galvą nesąmonėmis barškinu. Saulė jau visai link horizonto pasistūmėjo – puotauti laikas. Stuktelėjau savo ištikimajam eskuderui per petį:

- Na ką, broluži, prisliuobsim?

- O kaip gi monsinjore! Aš visada prisiliuobti pasirengęs... – ir matėsi, kad pasukęs galvą ir žvelgdamas į plačio stoto „bobikę“, pilies skalbėją prie buvusio ekonomo, mintyse jau laižėsi.

- Ir aš apie tą patį... – sumurmėjau ir visu balsu užrikau: - Po galais, gal kas savo ponui atneš vyno?

- Monsinjore... – Tukas duodamas ženklą pašnairavo į kukliai atokiau stovintį šventiką dėvintį šviesią sutaną ir šiurkštaus audinio.

- Blyn... – norėjau nusikeikti, bet laiku sustojau.

Pats gi liepiau prigriebti šventiką... Priėjau prie jo ir priklaupiau palaiminimui.

2016-08-11

 

"Armanjako šalis. Rutjeras" VII skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-10

VII skyrius

 

- Mylista baro-o-o-one!!!.. a-a-chr... – ekonomo šauksmą pertraukė duslus smūgis.

Nevalingai susiraukiau. Ne pats maloniausias reikalas – kankinimai. Bet nei šiame amžiuje, nei šiuo atveju, be jų neįmanoma išsiversti. Na nenori gyvulys geruoju prisipažinti kur voktus pinigus paslėpė. Dar prieš tai, mano šauliai jo visus namus iki paskutinės vinies nustekeno ir nė sudilusio skatiko nerado. Teko ekonomą vilkti į požemį...

Taip-taip!!! Nežiūrint to, kad pilis buvo apšiurusi ir išvogta, jo požemiuose buvo išlikusi kankinimų kamera su pavyzdingai sukomplektuotais įnagiais. Gelžgaliai, aišku, gerokai aprūdijo, o ir pati kamera buvo po geru dulkių ir voratinklių sluoksniu, bet tai jau smulkmenos. Svarbu, kad instrumentai padedantys atverti sielą, buvo visiškai tinkami.

- Guldyk jį į šią lovelę... – parodžiau į kelias pasviras suleistas lentas su kojų, rankų ir net galvos fiksatoriais.

Viljamas Askensas, ober-kalvis, kuris savanoriškai vykdė būrio provosto pareigas (v.p. vok. Profos, sen. pranc. provos, provost – karys arba žemesnysis karininkas atsakingas už tvarką ir higieną bei kalinių ar belaisvių saugojimą), apsiėmęs nudirbti ir šį darbelį, gomuriniu balsu nusijuokė ir pasitelkęs savo pameistrius mikliai supakavo barono turto niekintoją ir vagišių. Garsiai caktelėjo pančiai...

- Ko žiūrite? Kas čia pas mus provostas? Tu ar aš? Dirbkite, dirbkite...

Nužingsniavau per kamerą... išradinga... Spirtelėjau botfortu kažkokius svarmenis, kurie buvo sustatyti palei sieną ir paėmiau į rankas ant grandinės kabėjusią varinę kaukę su pritaisytu piltuvu.

- Viljamai, kam šitas?

- A? – Askensas įsijautęs kuitėsi dėžėje, kurioje buvo sukrauti visokie siaubingos išvaizdos gelžgaliai. – A-a-a... per šį piltuvą nekalbiems klientams į gerklę vandenį pila. Beje, galime pabandyti!

Provostas patenkintas nusižvengė ir jausmingai plekštelėjo per pakaušį savo pameistriui Losui, pravarde Trinka, kad tas vos išsilaikė ant kojų ir išsiliejo ant ekonomo stuktelėjęs šiam per galvą.

- Bet tai ilgam, - pridūrė Viljamas. – Tuoj žaizdrą atitemps... jis greičiau liežuvius atriša.

- Tau geriau matyt, - pakabinau budelio įnagį atgal ant kabliuko. – tik greičiau judinkis, judinkis. Jei šis gyvulys po pusvalandžio nečiulbės, per pakaušį gausi jau tu.

Ekonomas pažvairavo į kankinimo įnagius, beviltiškais suspurdėjo ir užkaukė:

- Nė-ė-ėra!.. Nieko nėra, mielasis, gailestingasis pone!!! Aš viską prevui atiduodavau !!! iki paskutinės sudilusios monetos!!! A-a-ap.. p...

Losas mikliai užkimšo burną skuduru ir savimi patenkintas paplojo ekonomui per žandą.

- Šaunuolis. – Pagyriau vaikį ir atsisėdau prie kampe riogsančio stalo. – Na, kur ten tos anglys...

- Paskui mane neša. – Į kamerą įvirto Tukas ir ant stalo pastatė ąsotį ir porą bokalų. – vynas, beje, čia visai neblogas, monsinjore. Gaila, kad tik dvi statinės. Kitos tuščios. O dar vienoje, panašu, kad prarūgo. Bjauri rūgštenybė.

- Ką ten Ambruazas su kompanija išdarinėja? – nugėriau gurkšnelį.

Na, taip... visai neblogas. Ko gero pats išlaikymo pikas. Kaista, kaip ekonomas jo dar neišpardavė...

- Iki rytojaus nebus jokios naudos... – Tukas ranka mostelėjo parodydamas kokiame stovyje dabar Burgundijos tarnautojai ir atsisėdo šalimais. – Aš įsakiau jiems ten pat rūsyje pakloti ir rytoj iš ryto šiek tiek įpylus pagirioms, proto ribose, aišku, pristatyti jums, monsinjore.

- Šaunuolis, brolau... – sudaužėme taures. – Tarnybą puikiai išmanai.

- Na tai... – patenkintas savimi škotas susilydė šypsenoje ir išmaukė bokalą dviem gurkšniais. – Na, ką, šis šunpalaikis dar tyli?

- Tyli.

- Na, o gal aš?

- Atsipeikėkite damuazo Loganai,  - vaidindamas piktą plojau ranka per stalą. – Garbingam kavalieriui nedera tokiais darbais rankas tepti. Tam yra specialiai apmokyti žmonės iš atitinkamo luomo.

Tukas dar labiau pasipūtė ir užrėkė:

- Kur, po velnių tos sušiktos anglys?! Kodėl kapitonas priverstas laukti?!

- Čia jau... čia...

Pro siauras duris įsispraudė vienintelis būrio vokietis. Adolfas pravarde kelmas. Antrasis kalvio pameistrys. Penkilikos metų vaikinukas, bet gabaritais panašesnis ir trisdešimtmetį galiūną. Ir dar niekas, pažvelgęs į jo veidą, nebuvo suklydęs, kad jis vokietis. Tipiškas. Raguotą šalmą uždėk, ant kaklo „šmaiserį“ pakabink, ir be jokio grimo galėsi filmuoti „didįjį pasivaikščiojimą“ (v.p. „Didysis pasivaikščiojimas“/“La Grande Vadrouille“, 1966 kinas, komedija su Luisu de Finesu (Louis de Funes)).

- O, tai puiku... – Provostas iš karto į anglis įkišo keletą baisingų gelžgalių, o po to Adolfui padovanojo keletą antausių.

„Matomai į porą, kad abu pameistriai vienodai gautų, - šmėstelėjo mintis. – Pedagogas, vienok...:

- Paskutinę galimybe tau, šunsnuki duodu, - norėdamas nuraminti sąžinę ir vildamasis, kad visų tų pasiruošimų neprireiks, paskutinį kartą kreipiausi į ekonomą.

Nagi aš ne koks sadistas ir visai ne manjakas. Aišku, kad gerokai įsijaučiau į viduramžių feodalo vaidmenį, bet kankinimais vis dar šlykščiuosi.

Pameistrys ištraukė skurlį iš storulio burnos.

- Pasakysiu... viską pasakysiu... – visiškai palaužtu balsu, žiūrėdamas į žaizdrą, apimtas visiškos neviltie sušnibždėjo ekonomas. – Klauskite, pone.

Aš mintyse lengviau atsikvėpiau, o provostas su pameistriais ir Tuku nusivylę sušnarėjo, bet tuoj pat nutilo, kai pamatė mano pagrūmojimą.

- Šaunuolis. Iš eilės. Kam pardavinėjai piratų grobį?

- Antverpeno žydams...

- Šta-a-ai, o sakei, kad Briugėje. Tai tau už melagystes, kad toliau nebandytum...

Linktelėjau kalviui, ir tas, ištraukęs iš žaizdro metalinę rykštę, kurios galas buvo susuktas į spiralę, uždėjo ant ekonomo pilvo.

Nuo storulio riksmo su trenksmu nukrito tinko gabalas, o provostas netikėtai išmetė gelžgalį ant žemės ir riebiai nusikeikė.

- Po velnių... – aš ir pats nuo ekonomo riksmo ištaškiau vyną ant stalo. – Na, ko gi taip rėki, gyvulį... Nejaugi skauda?

- Jaunas! Jaunas žydukas... – toliau rėkė ekonomas. Rafa jo vardas (v.p. vardo „Rafaelis“ trumpinys)... – toliau inkštė ekonomas. – Jis turtingo žydo Jofės... Jofelės... neatsimenu tiksliai to prakeikto žydiško vardo... jis konversas (v.p.  isp.: komˈberso; port: kõˈvɛɾsu; lot. conversus, perdarytas, persiverstas – taip vadino savo valia ar per prievartą priėmusius kitą tikėjimą žmones, kuriais nepasitikėdavo nė viena iš buvusio ir naujojo tikėjimo pusių. Paprastai jiems buvo keliami didesni reikalavimai, neretai atidžiai sekdavo ar nesilaiko buvusio tikėjimo ir t.t.), persivertėlis, apgavikas... net vardus į mūsiškus persidarė... Jo tėvas didelis žmogus... tarp savų... Labai didelis...

- Kaip su juo susisiekdavai?

- Sūnus atvykdavo pats, sūnus... ir dabar išvažiavo...

- Vergus irgi jam susiruošei parduoti?

- Taip... pasigailėkit...

- Kada jų lauki?

- Rytojaus vakarui. Ry-ytoj... oj-j-j...

- Baik kaukti! – aš atsistojau ir priėjau prie ekonomo, bet greit apsisukau ir grįžau prie stalo. Apsidirbo niekšas – smirdėjo taip, kad negalėjai tverti....

- Dabar štai koks klausimas. Kur pinigai, kuriuos užgyvenai vokdamas? Pagalvok prieš atsakydamas, kitaip mano žmonės imsis tavęs... Bus skauda. Ir ne taip, kaip buvo, o labai skauda.

- Nieko neturiu! – ryžtingai atsakė storulis. Nors į gabalus pjaustykite – neturiu...

- Imkis... – mostelėjau ranka kalviui. – tik žiūrėk, kad gyvas liktų. O aš kol kas kitkuo užsiimsiu.

Neturėjau jokio noro čia ilgiau likti ir uostyti visą tą smarvę, tad pasiėmęs Tuką pakilau viršun. Yra ir taip ką veikti.

Beveik visą pirmąjį donžono aukštą užėmė menė arba kitaip tariant menė ar valgomasis. Iš jos jau baigė išnešti visokį šlamštą ir purvinų markitančių komanda, kuriai vadovavo Matilda, lakstė pirmyn ir atgal.

- Na kaip, katinėli? – Apglėbiau flamandę, kuri rūsčiu žvilgsniu sekė besisukiojančias moteris.

Matilda naudodamasi „mylimiausios kapitono žmonos“ statusu, mūsų kompanijos moterų tarpe užgrobė pilną valdžią ir valdė geležinėm letenom. Nevengė ir antausių, kai reikėjo įsiplieskusias „bobas“ pastatyti į vietą.

- Dirbam, mano pone... – flamandė koketiškai pataisė plaukų sruogą, kuri išslydo iš po kepuraitės ir gundančiai, su užuomina, sušnabždėjo: - Pono miegamąjį jau sutvarkė. Galiu parodyti...

- Mūsų miegamąjį... mūsų... – šnabžtelėjau į ausį. – Vesk, rodyk.

- Na ten dar beveik nieko nėra... – vaidindama suglumusią koketavo Matilda.

- Pirmyn... Plekštelėjau per tamprų užpakaliuką ir pasisukau į Tuką. – Damuazo Viljamai, kieme išrikiuokite visą kompaniją. Trimitininkai, vėliavą... kaip statute surašyta. Po pusvalandžio išeisiu.

- O gal po valandos, jūsų mylista? – šyptelėjo Tukas. – Gal nespėsite?

- Už valandos? Na gerai, už valandos... – pasakiau ir nuėjau link sraigtinių laiptų, kurie vedė į ponų apartamentus.

Tikra tiesa – o jei nespėsiu? Pabandžiau susivokti savo organizmo poreikius... Na, valandos turės užtekt...

Miegamasis jau buvo iškuoptas, išvalytas, bet vis tiek atrodė klaikiai. „Nudrožtos“ sienos, sulaužytos dviejų siaurų langų langinės, o iš baldų tik raižytas darbo stalas ir viduryje kambario stovintis iki žvilgesio nublizgintas naktinis puodas.. Viskas.

- Aš įsakiau kilimus iš laivo į pilį sunešti. Na ir trofėjinių gobelenų gurguolėje yra. Kailiai neblogi... Viską čia galima...

Matilda uždengė savo delnu mano burną ir nusitempė iki stalo. Atsisėdo ir užsitempė suknias...

- Čia miegamojo įkurtuvės? – sukikeno Matilda.

- Na taip... – numečiau diržą su ginklais, kurio žvangėjimas aidu nuskriejo per sienas. – Tokia tvarka.

- Negirdėjau tokios tvarkos... – Mergina sunkiai alsuodama ėmėsi mano gulfiko.

- Aš ją nustačiau...

- Och... Tu koks... Toks... – Matilda įsikabino nagais į nugarą ir tvirtai mane surakino kojomis. – tęsk...

- Tu su mergom kalbėjai?

- Taip, taip taaaiip... Dar...

- Na?..

- Išsirankiojo... Giliau... greičiau... na ką tu...

- Vi-isas? – Aš apglėbiau patogiau ir prispaudžiau ją prie sienos.

- Ta-a-aip... Ta-a-ai-p... Ir net Dunduką Kūjį... taip pat...

- Tu ką... jis juk senas...

- Užtat mergišius... oj-oj...

- Invalidai sutinka?

- Ta-ai-ip... O-o-och!...

- Šaunuolė! Mergoms pareigas prie pilie išskirstysi savo nuožiūra...

- Jau.. geeeeeičiau.... Na!

Apsiraminome tik po to, kai sulaužėme senąjį darbo stalą ir apsvarstėme visus einamuosius reikalus.

Aš buvau sumąstęs visus savo invalidus sutuokti su mergom, kurios lydėjo kompaniją ir visus palikti šalia pilies. Pridėsim dar dešimtį šaulių ir bus pastovi kariauna. Galės patruliuoti baronijos sieną ir karti neklaužadas brakonierius, kurie sumąstys lysti į giraites. Juk tvarka turi būti, o ją prižiūrėti kažkam juk reikės. Kandidatus į pilies kariauną jau buvau radęs. Tai buvo šauliai, kurie jau turėjo pastovias mergas iš kompanijos markitančių. Štai apsitvarkysiu su einamaisiais reikalais ir visus urmu suženysiu. Matilda savo sąvadautojos darbą jau atliko ir viską jau suderino...

- Mielasis... – Matilda pasikabino ant kaklo ir kažką norėjo pasakyti, bet kažkodėl tarsi užspringo.

- Kalbėk. Aš užsisegiau diržą su kardu ir pakštelėjau merginai į skruostą.

- O kaip gi aš? – mergina nuraudo ir net atšlijo.

- Tu? – Tiesą sakant aš šio klausimo laukiau dar nuo pat pirmo mūsų susitikimo, bet Matilda niekuomet nieko neprašė ir niekada neuždavinėjo jokių klausimų apie savo vaidmenį mano gyvenime.

- Taip, aš...

- Tu... – dar kartą paklausiau, tačiau klausimas buvo užduotas iš inercijos. Iš tiesų jo nereikėjo. Jau buvau viską apgalvojęs ir nusprendęs. Tvirtai.

- Tu čia būsi šeimininkė. Gimdysi mano vaikus. Bastardus, kurie gaus viską, kas jiems priklauso – statusą, pinigus ir kilmę. Taps kilmingais ir tikrais kavalieriais. Tikiuosi bus bernų?

- Nežinau... – Mergina ištirpo šypsenoje ir staiga apsiverkė.

- Ko verki, kvailute? – apkabinau ir prispaudžiau prie savęs.

- Viskas kaip pasakoje... Bet tu kada nors vesi kokią nors burgundų baronaitę... o gal ir kokią švabų grafienę...

- Na ir ką? Tu vis tiek liksi mylimiausia ir geidžiamiausia. Tavo likime niekas nesikeis.

- Aš tave labai myliu, Žanai.

- Ir aš tave... – nė kiek nemeluodamas atsakiau.

Na taip, myliu. Bet... vesti negaliu. Laikai tokie, kad juos kur, kai pagalvoji... Žmona turi būti iš to pačio luomo. Gali būti ir kilmingesnė. Na ir greičiausiai ją man išrinks pats Karolis Burgundietis – mano tiesioginis siuzerenas. Turi jis tokį punktelį savo galvoje – savo palydos žmones tuokti politiniais sumetimais – atseit nešti naudą Burgundijai.

 

2016-08-10

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". VI skyriaus pabaiga. Armanjakas - 2. 2016-08-09

- Aš supratau... – piktai sublyksėjęs akimis sušnabždėjo flamandas.

Ta-aip... Tokiu būdu aš su savo servais jokios košės neišvirsiu. Jau po savaitės nė vieno neliks... Bet ir Tuką suprantu: jis sąžiningai vykdo savo pareigas. Na, bent jau taip kaip jis jas supranta.

- Damuazo Loganai, ačiū. O dabar, prašau užsiimk laivais – iškrėsk kiekvieną kampą, o esant reikalui, organizuok iškrovą. Na ir būkit pasiruošę viską aprašyti. – Nusprendžiau Tuką užimti kuo nors naudingu, o tai jo per kraštus besiliejanti energija ne į tuos vartus liejasi.

- Kaip įsakysite, monsinjore. – Tukas linktelėjo ir nubėgo vykdyti įsakymo.

- Stok Tili Verenvenai. Einam žiūrėti prekių, - pasakiau flamandui. – Nesiraukyk, nesiraukyk. Tu ne tik niuksų, bet kanapinę apykaklę užsitarnavai (v.p. turima galvoje virvė – tuo metu labai dažnai jūrinės virvės buvo vejamos iš kanapių pluošto).

- Aš ir nesiskundžiu, jūsų mylista... – flamandas atsikrenkštęs atsistojo ir parodė ranka į kelias išilgai kranto ant polių stovinčias daržines. – Štai čia viskas ir guli...

- Iš kur mišką ėmėt? – pasidomėjau.

Kaip jau spėjau pastebėti, tiek Flandrijoje, tiek ir Brabante, statė iš akmens. Miško čia maža ir jis be proto brangus. Na ir visas miškas priklauso išimtinai feodalams arba miestams. Už nelegalius kirtimus paprasčiausiais skiria baudas ir kerta rankas. O čia pas paprasčiausius žvejus tokia prabanga.. Įdomu. Tema verta apmąstymų...

- Rąstus susirenkame krante, - atsakė flamandas, kuris su surištomis rankomis nesgrabiai, plačiu raktu, kurio auselė buvo gana įmantri, bandė atrakinti spyną. – Per audrų sezoną daug jų į krantą išmeta. Nors ir dabar būna.

- Kas yra pakrantės teisė –žinai? Matau, kad žinai. Tai reiškia, kad mano mišką renkate?

- Matyt, kad taip... – bandydamas nuslėpti nepasitenkinimą sutiko Tilis ir atidarė girgždančias duris.

- Kas čia? – prieblandoje įžiūrėjau ant padėklų gulinčius ryšulius, kurie buvo atidžiai užsiūti, statinaičių piramides ir dar kažkokias dėžes su rulonais. Tiesiog vyriausybinis specialiosios paskirties sandėlis. Praėjau išilgai ryšulių ir vieną pabandžiau kilstelėti... Sunkus...

- Šilko ir medvilnės ruošiniai, o ten toliau – medvilniniai audiniai ir rulonai su medžiaga. Atlasas ir barchatas. Kilimų yra. Bet ne daug. Tik dešimt.

- Ir tai tik iš vieno ėjimo?

- Taip, bet tai dar ne viskas. Kitoje daržinėje dažai siūlams. Na ir dar ten visokių smulkmenų. Truputis prieskonių ir pora saracėniškų grūdų maišų. Maurų ginklai ir šarvai.

- Kaip jums su tokia maža komanda pavyko? – nustebau.

- Na, mūsų tai šiaip žygyje keturios dešimtys buvo... – sunkiai atsiduso flamandas. – Šešis praradome. Na, o su machometonais tai tiesiog pasisekė. Šebeka ant seklumos užplaukė ir tie savo sargybą į valtis susodino, kad trosą iki uolų nutemptų ir bandytų nuvilkti nuo seklumos. Na, o mes kaip tik ir pasirodėm... Tuos, kurie valtyse buvo iš arbaletų sušaudėme, o laivą šturmavome. Jie iš falkonetų iššauti nespėjo. Štai, kažkaip taip ir išėjo. Bet vis tiek aršiai kovėsi. Šešis mūsiškius tada ir suguldė. Jų kapūdanas Danilą ir Raimoną iš savo šlykščių pistoletų nukovė...

- Pala... – sustabdžiau. Jūsų čia tik dvidešimt šeši buvo. Kur dar aštuoni?

- Simonas ir Gvidas belaisvius oloje saugo, o Adriso tėtušį, mūsų šturmaną, anūkas namo nuvedė. Jis labai garbingo amžiaus. Dar keturis į kaimą nusiunčiau vežimus atgabenti... – Flamandas netikėtai krito ant kelių. – Jūsų mylista, gal kažkaip geruoju viską išspręsim... Nerūstaukit, mes iš viso tik porą kartų per metus į žygį einam. Ir ne visada su sėkme grįžtam. O šiaip tai žvejai mes. Dogersbanke žvejojam (v.p.: ol. Doggersbank, nuo senovės olandų „dogge„ – žvejybinė valtis. Apie 17000 kvadratinių metrų rajonas  Šiaurės jūroje apie 100 km nuo Anglijos krantų.  Žymi žvejybos ir keletos garsių mūšių vieta). Pasigailėkit! Visi mažų vaikų turi. Ką tik norit padarysim. Pasiimkit viską…

- Jums kelias tiesiai į kilpą... bet pažiūrėsim... – aš prisėdau ant statinės ir stipriai susimąsčiau.

Na ir kaip pasielgti? Grobį tai vienareikšmiškai, kad pasiimsiu. Jį realizavus, kaip tik turėtų užtekti pilies atstatymui. Na o toliau? Šebeką parduoti? Kam? Kur? Ir svarbiausia – o kokių galų? Na ir prekes pabandyk „išstumdyt“ ir „neužsiraut“...

Ot tai rūpesčiai nelaukti... Kaip Dievą myliu – vaidinti didvyrį – kur kas paprasčiau... O čia dar ir su servais aiškintis... irkluotojais, kad juos kur galai...

- Rankas duok, - įsakiau flamandui ir išsitraukęs durklą nupjoviau virves. – Sujudėsi – gerklę perrėšiu. Pasakok, kur ir kam prekes parduodat?

Tilis pamasažavo riešus ir žemai nusilenkė.

- Ekonomas pardavinėjo. Jis turi ryšių su Gento žydais.

- Kiek jis sau imdavo?

- Du trečdalius ir dar dešimtinę. Aiškino, kad siunčia į Antverpeną savo žmogui. Taip sakant, kad mūsų žemės taip ir liktų be šeimininko. – Tilio veidas susisuko. – šlykštus jis. Jis mus išdavė?

- Na, o kas gi dar?.. – Net nesiruošiau slėpti šio fakto. – O dabar sąžiningai pasakok. Viską. Kaip žuvį gaudote? Ką toliau su ja darote? Ir apie savo plėšikavimus – taip pat viską. Tik perspėju: įtarsiu, kad meluoji – iškarsiu visą tavo gaują tiesiai ant šebekos rėjų...

Tilis pradėjo pasakoti... Mano servai piratavo tai ne itin seniai. Pradžioje jie turėjo penkis vienstiebius su tiesia bure, dešimtirklius karbasus, kuriais žvejojo silkę ir menkę. Bet tris metus atgal visai atsitiktinai aptiko štai šį hukerį, kuris priklausė anglams. Na ir apsimetę, kad nori parduoti menkę, pasikėlė ant denio ir visus išpjovė. Hukeris buvo pilnas vilnos ir nuo tada, supratę, jog plėšikavimas tai visai nebloga paspirtis, porą kartų per metus išbandydavo savo laimę.

Na ir reikia pasakyti, jog šie naujai kepti piratai į savo veiklą žiūrėjo su visa derama atsakomybe. Veikė itin atidžiai, apgalvotai ir apdairiai. Žuvies jie gaudyti nenustojo – hukeris tai leido daryti dar geriau ir didesnėmis apimtimis, - ją sūdė ir priduodavo už beveik visiškus grašiu. Nors šiokį tokį pelną atnešdavo ir ši žuvis.

Tilis prisiekinėjo, jog krikščionių jie nelietė. Taikėsi į saracėnus Biskajos įlankoje (v.p. įlanka Atlanto vandenyne tarp Prancūzijos ir Ispanijos; pranc. Golfe de Gascogne, isp. Golfo de Vizcaya, bask. Bizkaiko Golkoa).

Išeidavo du kartus per metus – kai vėtrų sezonas baigdavosi ir pirkliai leisdavosi į savo keliones. Visą grobio ir žuvies realizaciją organizavo ekonomas Michaelis. Jis viską parduodavo urmu žydų pirkliams, kurie atsiųsdavo karavaną tiesiai į Guteną. Žinoma jie iš Michaelio viską imdavo vos ne dermai, bet kaimui, kuris ir taip buvo ne vargingas, to visai pakako.

Visi viskuo buvo patenkinti – kiekviename kieme buvo gerų galvijų, gyvulių ir daugybė paukščių. Na ir pono žemes, be savo sklypelių jie patyliukais ir neatsiklausę arė. Taigi, kaimo masteliu – atėjo taika ir žydėjimas. Bet tai  vėl gi truko neilgai – tik kol ekonomas visai nesuįžūlėjo.

Tas šunpalaikis kaimą privertė mokėti didesnius mokesčius  nei valdžia reikalavo ir net privertė savus kaimiečius jo ūkyje dirbti. Tai yra, faktiškai užėmė mano vietą. Pakarsiu šunsnukį. Surinksiu visus gyventojus ir viešai pakarsiu...

- Kas jūsų kaimo seniūnas? – pasidomėjau. Einam antrosios daržinės žiūrėt, o tu pakeliui pasakok.

- Taigi Jakobas Jansenas. Teisingas ir gerbiams žmogus.

- Na ir ko tas gerbiamas žmogus nepastatė to ekonomo į vietą?

- O kaip, ponas barone? – Tilis atsiduso. – Niekšas su tais mūsų žygiais, mus visus už trumpo pavadėlio ir laikė. Visas kaimas juk iš to ir gyveno. Vertė į į žygius eiti ir tuo pat metu sakė jog visus išduos jei nedarysim ką liepiami... Visiškai jau visus užkniso, šūdžius. O Jakobą tai ir iš vis vos nenumarino. Reikalavo, kad jis savo dukrą išleistu į jo tarnaites. Nagi tai aišku, ko iš tikro norėjo.

- Žmonos neturi, ar ką?

- Našlys. Yr tik sūnus. Toks pat... – Tilis norėjo nusispjauti, bet man matant pasikuklino.

- Tai ko jo nepapjovėt? – pasidomėjau ir įėjau į antrąją daržinę.

- Mąstėm apie tai... – nusižeminusiai pareiškė Tilis. Bet...

- Kas „bet“? Nevaidink nekalto ėriuko. Vis tiek nepatikėsiu.

Prisėdau prie į nedidelę krūvą sukrautų ir aštriai kvepiančių maišelių. Pasiekiau durklą ir įpjoviau... Ant rankos išsirideno keli juodi rutuliukai... Pasižiūrėjau, pauosčiau. Pipirai... Kvapnieji pipirai... Labai gerai.

- Na, žodžiu, ponas barone, jis sakė, kad Antverpene visi žino, jog jei mes jį nudėsim arba jis sutartu laiku nepasirodys ir neatveš pinigų...

- ...tai čionai atvyks sargyba. Taip? – permušiau Tilį ir įpjoviau kitą maišelį...

O čia paprasčiausi juodieji pipirai.

O čia gvazdikėliai... Ir visai ne mažai.

O čia panašu, kad skaldyti džiovinto lauro lapai...

Dar kažkas... Gal kardamonas...

Įdomus rinkinukas... Tiesiog tarsi...

- Na taip... – lengvai sutrikusiu balsu atsakė rūstusis piratas.

- Tu man geriau pasakyk, kaip silkę sūdot? – uždaviau klausimą visai į kitą temą. Mano galvoje jau šis tas dėliojosi į lentynėles.

- Na kaip, kaip...- nustebo flamandas. – statinėse. Sluoksniais. Perberdami druska. Ir viskas.

- Išdarinėjat?

- Ne...

- Ir dažnai žuvis prasmirsta – ypač vasarą, karštyje?

- Taip, jūsų mylista. Mes ją tik prasidedant šalčiams ir pradedam ruošti. O vasarą – labai daug druskos reikia sunaudoti. Nenaudinga. Na ir tai ne visada padeda. Vasarą rūkom ir džiovinam.

- Tai yra, sūrymo – tuzluko nedarote?

- Kaip tai suprasti, milysta? – išpūtė akis flamandas.

- Druskos tirpalas, pusdurni! – riktelėjau ant Tilio ir net nusijuokiau mintyse trindamas rankas.

Ai, koks aš šaunuolis! Ne, vis tik mano galva - auksinė! Cha!.. Prieskoninė silkė – karališko sūdymo!

Tiesiog paprasčiausia sūdyta silkė! Išsilaikanti visus metus! Nors tris!

Ikrai!

Menkių kepenėlės!

Pati menkė – karšto rūkymo ir file...

Na ir dar daug ko, jei gerai pagalvoti... prisiminti.

Šių delikatesų žmonės dar nežino. Aš pirmasis pradėsiu! Tai juk pajamos! Stabilios pajamos! O aš dar galvą laužiau, kur paimt pinigų...

- Trumpiau, Verenvenai. Rytoj į jūrą siunti barkasą ir kad iki pietų pas mane būtų silkės. Pilna valtis. Tu mane supratai? Po to pasakysiu, ko man dar prireiks.

- Tai jūs mums atleidžiate, jūsų mylista?! – džiaugsmo kupinu balsu riktelėjo Tilis ir bumbtelėjęs ant kelių pradėjo lysti bučiuoti rankos.

- Dar ko! – Aš greitai atšokau. – aišku, kad neatleidžiu, bet gyvybę dovanoju. Atidirbsite... Vėliau paaiškinsiu kaip. Vesk pas belaisvius. Ir dar... dar kartą lysi bučiuoti rankos – jūroj kaip šunytį nuskandinsiu! Supratai?

- Supratau, jūsų mylista! Dar ir kaip supratau! Nevertas aš tokios malonės...

Tfu...

Išėjom ant kranto ir nukeliavome į įlankos gilumą. Pakeliui prigriebiau penketą mosarabų. Dėl visa ko. Už poros dešimčių žingsnių įlankos uolos, palikdamos tik vingiuotą takelį, susiaurėjo ir greit pasirodė beveik pilnai gebenėmis apaugęs plyšys.

- Tuoj, jūsų mylista. Ten tamsu... – Flamandas įkišo smaluotą fakelą į rusenantį šalia įėjimo laužą ir pamojavo įsiūbuodamas ugnį. – Jūsų mylista, leiskite, aš pirmas įeisiu. Maža kas...

- Eik... Ne, stok. Išvedinėk juos čionai po vieną... Nenoriu po uolas landžioti.

Flamandas sutriko.

- Kas dar?

Na, ten...

Kas?

Na, juodi ten... ir dar vienas visiškai nesuprantamas... Gal geriau per grotas į juos pasižiūrėsit? Tie, pragaro išperos, stabmeldžiai, gali ir piktą akį turėti – nužiūrės... ar dar ką nors blogiau...

Ot gražuolėliai. Negrų prigaudė, kad juos kur... Na, o ką gi dar saracėnų galeroje prie irklų galėjo rasti? Tik juodus ir krikščionis, aišku. Na ir ką man su jais daryti? Dar vienas rebusas...

- Baltų yra?

- Keli.

- Tai jūs, išgamos, ką, krikščionis ant grandinių laikote? Visus kastruosiu!

- Na… - Tilis visai sutriko, - na taigi... ekonomas neleido paleisti... Sakė perparduos. O šiaip tai mes paleist norėjome...

Mikliai susiorientavo servas.

- Eretikas! Vis tik jus reikia pakarti. Nuo krikščionių pradėk. – aprėkiau flamandą.

Vienam iš arkebūzininkų įsakiau iš laivo atnešti kokį krėslą ar kėdę. Ir dar gertuvę su vynu, o tai jau kiek galima stovėti. Visų pirma patogumai...

Mosarabas spėjo atvilkti ir raišytą kėdę su aukšta atkalte ir gertuvę, ir iš šebekos dar nučiupo gražų sidabrinį bokalą. Tikrai nuostabus. Dailus ir graviruotas arabiškais rašmenimis.

Iš olos dar niekas nepasirodė. Jau maniau, kad flamandas mane prigavo ir išlindęs pro kokią skylę pasipustė padus, bet pasigirdo žvangėjimas ir nosį pasiekė tiesiog klaikus smarvės tvaikas. O dar po sekundės Verenvenas išstūmė kažkokią nuskarusią baidyklę, kuri buvo sukaustyta metaliniais pančiais. Žmogišką pavidalą vos galėjai pažinti.

- Po galais... – tik ir tesugebėjau ištarti, kai pamačiau purviną ir smirdančią žmogystą, kuri bandė nuo saulės prisidengti ranka.

Ta-aip... įtariau, kad saracėnų nelaisvėje ne pyragai, bet kad iki tokio laipsnio... Nors vyras į išsekusią pamėklę visai nepanašus. Kokia tautybė? A, velnias ten žino...

- Tu krikščionis? – paklausiau prancūziškai.

- Taip... – gergždinčiu balsu atsakė vyras ir žvangėdamas grandinėmis plačiai persižegnojo.

- Jūsų vardas?

- Pjetro Fiorovantis (v.p. it. Fioravanti).

- Aš, jo šviesybės kunigaikščio Karolio Burgundiečio leibgvardijos kondjukto, baronas Žanas van Gutenas, skelbiu jus laisvu! – pareiškiau kaip galint iškilmingiau ir griežtai „sulojau“ į ausį Verenvenui: - Nuimt grandines!

Tarp kitko, pančius jau teko nuiminėti nuo gulinčio belaisvio. Lombardas, sprendžiant iš pavardės, tai buvo būtent lombardas, išgirdęs, kad jis laisvas – nualpo… Na, gal ir suprantama. Pats nežinau, kaip jo vietoj sureaguočiau. O pavardė tai klaikiai pažystama... Fioravanti... Fioravanti...

- Telaimina jus Skaisčioji Mergelė, pone barone! – atsigavęs lombardas kėsinosi pulti ant visų keturių ir bučiuoti man viską, kas tik jo lūpoms pasipainios...

- Neverta, mielasis... – aš jau žinodamas šio laikmečio papročius spėjau pašokti nuo krėslo ir išvengti to laižymosi. – Tai mano krikščioniška pareiga.

Na ar ne epiškai skamba? O kad matytumėte kaip atrodo! Ne mažiau epiškai. Verta ir kokio mikelandželo teptuko: kilnusis baronas išvaduoja iš belaisvės krikščionį! Paeiliui vaduosiu ir tiesiog mėgausiuosi savo reikšmingumu.

Lombardas stovėjo ant kelių ir, kol pilnai nenuėmė grandinių, karštai melsdamasis verkė ir laikas nuo laiko persižegnodavęs vis kėsinosi man ką nors bučiuoti. Mane apėmė net gailestingumas ir aš net įsakiau jam kur nors įpilti vyno.

Na ne, juk girdėta pavardė...

- Kaip jūs papuolėte machometonams į nelaisvę, Pjetro? Kas jūs ir kuo anksčiau užsiiminėjote? – negalėdamas prisiminti ir norėdamas gauti nors kokią užuominą, paklausiau.

- Aš kartu su savo pameistriu plaukiau į Maltą, pone barone... – lombardas paspringęs vynu užsikosėjo. – Mus nusamdė , kad atstatytume nušiurusius ir apibyrėjusius uosto bastionus. Tačiau pakeliui mus užpuolė saracėnų piratai. Aš pats – švento Lukrecijaus Genujos mūrininkų ložės narys...

Narys... cha... Masonas, ar ką?

Tiek to, vėliau...

Nors...

Negali būti...

Tūkstantis keturi šimtai septyniasdešimt penktieji... Blyn... Kaip ir susieina...

- Pjetro, bet kiek man žinoma, jūs turėtumėte būti Maskvoje...

- Ne, jūsų mylista. Į Maskvą išvyko mano dėdė Aristotelis. Jį ten pakvietė šventyklos statyboms (it. Ridolfo Aristotele Fioravanti; 1415-1483 m., italų architektas, matematikas, inžinierius ir artileristas. Apkaltintas pinigų padirbinėjimu turėjo sprukti iš Italijos. Vėliau pasirodė, kad kaltinimai buvo suklastoti)... – pradėjo atsakinėti lombardas, užsikirto ir nustebęs išpūtė akis: - iš kur jūs žinote, senjore barone? Jam teko labai paskubomis išvykti ir praktiškai apie tai niekas nežinojo....

- Dėl istorijos su monetomis? – šyptelėjau, o lombardas galutinai sustabarėjo iš nuostabos.

Paradoksas kažkoks. Na visiškai istorijos nežinau. Tik kažkokius draiskalus iš kurių jokios naudos. Nors štai, vienas skutelis veltui neprapuolė...

Tai vis per moteris. Būtent. Turėjau nedidelę intrigėlę su istorijos daktare... daktaru? Nesvarbu. Tai ši dama buvo neįsivaizduojama inteligentė. Šaltai graži ir vaidinanti neprieinamą. Nosį sukiojo net visą mėnesį, bet kai garbingai kapituliavo – aš su siaubu supratau, kad lovoje ji apie nieką, išskyrus istoriją, nesugeba šnekėti. Netgi tuo metu, kai mes... na, žodžiu, manau supratote. O ypač po to... ji nuo to net antrą kartą orgazmą pajusdavo...

Štai kaip tik apie renesansą, literatūrą ir ši Fiorovantį iš jos ir sužinojau...

Po galais... mūrininkas, akmenskaldys, architektorius... o man pilį remontuoti reikia. Na ne kitaip, kaip man šiandien ypač sekasi. Kaip pagal užsakymą...

- Maestro, o tavo pameistriai taip pat čia?

- Taip, senjore barone... Ačiū jonui Krikštytojui, visi čia. Ir Lorencijus ir Džiuzepė...

- Kiek iš viso?

- Šeši. Jūs juk juos taip pat išvaduosite?! – Pjetro maldaujančiai sudėjo rankas. – Meldžiu jūsų, jūsų mylista... vardan visko kas šventa!

Maestro Fioravanti, galvokite ką kalbate. Tai mano krikščioniška pareiga! – didingai pareiškiau ir įsakiau iš olos ištempti visus lombardus.

Vargšai piratai puolė vykdyti. Neužilgo vėl nusklido nepraustų kūnų tvaikas  ir šitame uolingame tarpeklyje veik nebebuvo kuo kvėpuoti, o pačios uolos sudrebėjo nuo džiaugsmingų klyksmų, dėkojimų ir karštų maldų. Mosarabai buvusiems vergams nebeleido net bandyti man ką nors bučiuoti ir be jokių ceremonijų juos nustumdavo bukais pusiečių kotų galais, kai šie temperamentingi „piliečiai“ bandydavo lysti su savo seilėjimusi.

Pjetro žmonės taip pat nebuvo išsekę. Tai mane gerokai džiugino. Mano mintys šiai kompanijai jau piešė didžiulius planus. Italai, visoje Europoje pripažinti architektai ir inžinieriai, o buką jėgą aš iš kaimo suvarysiu. Taip sakant už nuodėmes, kurių prisidirbo. Ir dirbs mielieji, kaip Dievą myliu – dirbs. Juolab, kad už tai dar jiems ruošiausi nuimti visą šūsnį niekingų mokesčių. Net pirmosios nakties senjoro teisę panaikinsiu... o gal šią teisę kaip tik paliksiu? Ne, tai vis tik rimta – negalima taip iš karto ir nukirsti. Taip kad pirmos nakties teisę kol kas paliksiu. Ot jei kokia nuotaka atrodys kaip baisuoklė – tada ir nuimsiu.

- Maestro Fioravanti, - pakviečiau lombardą, kuris sėdėjo apsikabinęs su savo akmenskaldžiais ir giedojo psalmes.

- Senjore berone, mano ir mano žmonių gyvenimas – jūsų paslaugoms! – iškilmingai išdeklamavo Pjetro ir žemai nusilenkė.

- Pradžiai, tai man reikės visai nedidelės paslaugos... – kiek patylėjau ir suformulavęs mintyse savo pageidavimą, pasakiau: - Jums reikės iki rytojaus pabūti štai tokioje pat būklėje, kaip dabar, - pirštu parodžiau į jų išvaizdą. – Jus būtinai pamaitins ir apnakvydins, bet tvarkytis kol kas nereikia...

Pjetro suglumęs bet pagarbiai sustingęs tik klapsėjo nustebusiomis akimis, tad tęsiau toliau:

- Na, kas čia nesuprantamo, maestro? Jus norėjo rytoj parduoti... ir parduos... na nealpkit dėl dievo meilės... Susitvardykit. Aš neleisiu, kad šis sandėris įvyktų, bet man reikia nelabuosius pirklius pričiupti ant karštų darbų... Taip sakant už rankos nutveri.

Architektorius pagaliau suprato reikalo esmę ir įnirtingai sukinkavo galva:

- Senjore, tai tokios smulkmenos... viskas ką tik pageidausite...

- Štai ir sutarta. Tili, tu sakei kad ten dar kažkoks nesuprantamas yra? Vesk. – nugėriau vyno ir pasiruošiau žiūrėti į tą kažką nesuprantamo.

O ką? Diena šiandien tokia. Nenustebsiu, jei jie tuoj čionai atvilks kokį mėlynsnukį ufonautą su antena styrančia iš subinės... Arba elfą... Aišku geriau elfę... nuostabia...

Dar truputį plaukus iš uolos išstūmė... aš net atsistojau ir priėjau arčiau. Ne, ne ufonautas ir ne elfas... tikrai...

- Nieko sau... – nustebęs net išsižiojau.

Prieš mane ant kelių stovėjo nenusakomai purvinas ir apaugęs...

- Jis ką, taip pat šebekoj buvo? – perklausiau Tilio, nes niekaip negalėjau patikėti savo akimis.

- Taip jūsų mylista, - flamandas linktelėjo nepatikliai šnairuodamas į mažą ir smulkę figūrėlę apdriskusiais skarmalais. – Laivagalio kamarėlėje buvo uždarytas Matomai saracėnai patys nežinojo kam jis jiems reikalingas... arba prasikalto...

Šis belaisvis, skirtingai nuo kitų buvo gerokai išsekęs ir visą jo kūną dengė bizūno randai. Dabar jis stovėjo ant kelių ir neparodydamas jokio jaudulio žiūrėjo į mane per savo siauraakėmis akutėmis. Taip, būtent tokiomis, todėl, kad tai buvo kinas. Ne japonas ar koks nors filipinietis, o būtent kinas. Nežinau kaip, bet aš juos gebėjau atskirti nuo viso likusio azijietiško pasaulio siauraakių gyventojų. Apvalus veidas, platūs skruostikauliai, įkypos akys ir aštrus smakras. Amžius nenuspėjamas. Bet žilės jo juoduose, purvinuose plaukuose nesimato.

- Ni chao... – apimtas nuostabos ir smalsumo išspaudžiau. Vis tiek daugiau nieko kiniškai nemokėjau.

Na ir dienelė... Ko jau ko, o kinio pamatyti tai nesitikėjau. Na, gal tai savaime nieko keisto ir nėra, juk su Kinija seniai prekiauja. Ypač Levantos pirkliai ir arabai, o per juos ir visi kiti. Aš Karolio palapinėje mačiau visokiausių kinų niekučių, bet štai gyvo kino tai matyti čia ar neteko... Tai jau kažkoks perteklius. Na patys pasvarstykit: Brabantas, penkioliktas amžius... ir čia pat tikrų tikriausias „kitajozas“.

- Būkite pasveikintas, pone, - mandagiai pasisveikino kinas ir sėdėdamas nusilenkė.

Kalbėjo itališkai. Žodžius tarė taisyklingai, bet su stipriu akcentu. Mane tai vėl kažkodėl nemenkai suglumino.

- Išlaisvint... – parodžiau į belaisvį ranka.

- Bet, jūsų mylista... – Tilis net pasimetė. – Jis juk...

- Jei man dar kartą reikės kartoti savo įsakymą, jo vietą užimsi tu, Tili Verennvenai!

- Kaip pasakysite, jūsų mylista... – piratų vadeiva be jokio nepasitenkinimo žemai nusilenkė ir aprėkė savo pavaldinius.

- Iš kur žinai lombardų kalbą ir kuo tu vardu? – pasidomėjau belaisvio kol nuo jo nuiminėjo pančius.

- Aš vadintis Fenas Juisianas, pone. Saracėnų belaisvėje jau trys metai. Tai spėti mokėti ne tik šią kalba, bet ir maurai, ir osmanai kalba, ir kita belaisvių kalba. Su kuo likimas suvesti, tą mokėti, - lygiai ir ramiai atsakė kinas. – Aš suprasti frankų, genujos, kastiliečių ir rusų. Ir graikai... suprasti.

Ot tai dovanėlė! Visoms dovanoms dovanėlė!

- Fenai, apie viską pakalbėsime kiek vėliau...

- Fenas Juisianas, pone, - kinas primindamas savo vardą nusilenkė.

- Taip, Fenai Juisiane. Pakalbėsime kiek vėliau, bet dabar pasakyk kuo buvai Dangiškojoje imperijoje?

- Šanchajuje didžiojo admirolo Čžan Che dvare inžinieriumi ir architektu...

Dar vienas architektas... Prisigersiu šiandien. Kad tik Fortūnos nepabaidžius... Štai taip kartais būna. Tempiasi viena paskui kitą pilkos dienos, bėga... ir še tau – visi tūzai rankose. Akimirkai įsivaizdavau pilies donžoną pagodos stiliuje ir nusijuokiau. O ką? Pagalvosim.

Prisistačiau:

- Aš Slibino ordino kavalierius, kunigaikščio Karolio Drąsiojo Burgundiečio leibgvardijos kondjukto, baronas Žanas van Gutenas. Skelbiu tave laisvu, Fenai Juisianai ir dovanoju tau laisvę, - susakiau būtinąją formulę. – Mes dar pasikalbėsime, o kol kas lauk, greit jus visus pamaitins.

Negrus iš olos išvarė urmu. Visus iš karto. Pasodino ant kelių vienoje eilėje po svyrančia uola. Lygiai trisdešimt. Net negaliu pasakyti, kokiems negrams jie priklausė. Jų ten Afrikoj visokių būna... Bet tikrai ne etiopai. Šių oda buvo ganėtinai tamsi ir su rusvu atspalviu, o nosys buvo panašios daugiau į tipiškai žydiškas, nei į afrikietiškas. Ypatingų atletų, kaip juos mėgsta piešti, tarp jų nepastebėjau. Paprasčiausiai aukšti, laibi ir plačiapečiai vyrukai. Netgi galima sakyti smulkiakauliai. Zusulus... ne, blyn, ne taip... zulusus, va... štai ką primena.

- Kas vadas? – stengdamasis beveik nekvėpuoti prasiėjau išilgai suklupdytų juodaodžių belaisvių.

Visiška tyla. Bet čia išdygo Fioravantis. Jis išvertė mano žodžius į portugalų.

Atsišaukė vyrukas sėdėjęs pirmoje eilėje. Jis buvo vyresnis nei likusieji. Visi pečiai ir matyt nugara buvo nugražinta bizūno kirčių paliktais randais...

- Jį vadina Mvebe, jūsų mylista, - išvertė Fioravantis.

- Paklausk jų, maestro, ar jie nori laisvės?

Lombardas uždavė klausimą ir pasigirdo draugiškas ūžimas. Afrikiečiai prabilo ir ėmė aršiai žestikuliuoti.

Taigi... nori. Suprantu.

- Tai pasakyk jiems, kad jei nori, tai teks krikštytis.

Afrikiečiai išklausė, o po to uždavė klausimą:

- Jis, jūsų mylista, klausia: ar Kristus stipresnis už kažkokį ten Kakukumbą? – Pjetro net susimuistė. – Tikri stabmeldžiai, jūsų mylista. Tikri stabmeldžiai. Gal...

- Pasakykit jiems, kad Jėzus Kristus žaibu nutrenks Kakumbą ir dar nusimyš ant jo palaikų, pasiims visą jo kaimenę ir visas žmonas į savo būstą, - nutraukiau Fioravantį.

- Jūsų mylista, net nežinau ar verta taip formuluoti. Tai abejotini teiginiai...

- Verta, maestro. Verta. Misionierius priavlo kalbėti jiems suprantama kalba ir be to, juk reikia nuo kažko pradėti, jei norime atversti juos į tikrąjį tikėjimą. Pirmyn, maestro. Pirmyn...

Pjetro užsikirsdamas nuo jaudulio kažką išvertė.

Vyriausiasi negras viską išvertė saviškiams ir žestais parodė, ką padarytų Kristus jų Kakumbai. Buvo panašu, kad nuo savęs dar šį bei tą iškrypėliško pridėjo. Bent jau judesiukai buvo tokie apie kuriuos aš net neužsiminiau. Charakteringi tokie...

Afrikiečiai po jo kalbos pritilo. Suvirškino informaciją, o po to vienbalsiai sutiko krikštytis ir priimti tokio stipraus Dievo tikėjimą.

- Štai ir puiku, - net lengviau atsikvėpiau ir priėjau prie Tilio Verenveno. – Tili... kaip suprantu, tu sutinki man tarnauti sąžiningai, dorai ir ištikimai, taip?

- Tikrai taip, jūsų mylista.

- Ir tu supranti, kad nuo šio momento tu vykdai visus mano įsakymus be jokių svarstymų ir išimčių. Ir jei tau aš įsakysiu nusiskandinti – eisi ir skandinsiesi be jokių kalbų ir abejonių. Taip?

- Tikrai taip, jūsų mylista. – Flamandas suklupo ant abiejų kelių.

Aš jį nužiūrinėdamas kiek patylėjau. Kažkaip gal per skubiai, be jokių patikrinimų... tačiau panašu, kad neapsiriksiu jei priartinsiu šį stuobrį.

- Gerai. Tada aš, baronas van Gutenas, skiriu tave baronijos laivyno vyriausiuoju vadu ir suteikiu ober-seržanto-admirolo laipsnį su atitinkamu atlyginimu, grobio dalimi ir teise po dvidešimties tarnavimo metų gauti sklypą baronijoje savo asmeninėms reikmėms ir atitinkamomis privelegijomis. Ir dabar, savo teisėtu žodžiu išlaisvinu ir dovanoju laisvę. Laisvasis žmogau, Tili Verenvenai – prisiek.

Flamandas užvertęs akis ir nuo jaudulio visas virpėdamas kiek susvyravo ir susitvardęs lėtai išbėrė:

- Pripažįstu save, jūsų mylista, jūsų žmogumi ir prisiekiu visur ir visada, netausojant savo gyvasties ginti jūsų garbę, didybę ir turtą, ir, esant reikalui, paguldyti už jus galvą. Niekada nekenkti jums, jūsų piliai, jūsų žemėms ir jūsų žmonėms. Prisiekiu Skaisčiąja Mergele Marija ir Šventa Trejybe!

Po to jausmingai apseilėjo mano ranką, bet teko perkentėti. Ritualas toks, kad jį kur... Nevalia užginti.

- Priimu tavo priesaiką, Tili Verenvenai ir pripažįstu tave savo žmogumi, - greitakalbe išbėriau stengdamasis greičiau užbaigti šį ne itin mano mėgstamą ritualą.

Na ir velniop, juos visus su tais bučiniais. Na ir laiko nėra. Darbų dar šiandien, kad net ir nesuskaičiuosi, o saulė jau link horizonto pasisuko.

- Tai štai, Tili. Belaisviams organizuoji karštą valgį ir, gal... žinai, atidaryk jiems statinaitę alaus. Tegu dar šiandieną nakvoja oloje. Ir žiūrėkit man, juodulių neskriauskit. Rytoj krikštysim. Siauraakį ir lombardą su savimi pasiimsiu, o kiti liks. Toliau taip: visas medžiagas, auksą ir ginklus iš šebekos – į pilį. Viskas! Ir atsimink, kitkas tegu taip daržinėse ir guli. Po to... ne, dabar pat išrikiuok savo komandą ir jei jie prisieks ištikimybę, aš jiems atleisiu. Na ir dėl silkės...

Žodžiu, užverčiau ant Tilio krūvą rūpesčių ir priėmiau piratų priesaiką. Rūstūs barzdočiai, kurie jau giliai širdyje buvo pasiruošę kyboti ant rėjos ar artimiausių medžių, kolektyviai apsiašarojo ir davė tvirtą ir širdingą priesaiką. Ir aš šia priesaika patikėjau. Labai viskas natūraliai atrodė.

Prie daržinių ir laivų išstačiau sargybą, išdalinau dar krūvą visokių smulkių įsakymų, užšokau ant Rodeno ir nušuoliavau link pilies.

Rūpesčių... be galo ir be pabaigos...

 

2016-08-09