"Armanjako šalis. Rutjeras". VI skyriaus pabaiga. Armanjakas - 2. 2016-08-09

- Aš supratau... – piktai sublyksėjęs akimis sušnabždėjo flamandas.

Ta-aip... Tokiu būdu aš su savo servais jokios košės neišvirsiu. Jau po savaitės nė vieno neliks... Bet ir Tuką suprantu: jis sąžiningai vykdo savo pareigas. Na, bent jau taip kaip jis jas supranta.

- Damuazo Loganai, ačiū. O dabar, prašau užsiimk laivais – iškrėsk kiekvieną kampą, o esant reikalui, organizuok iškrovą. Na ir būkit pasiruošę viską aprašyti. – Nusprendžiau Tuką užimti kuo nors naudingu, o tai jo per kraštus besiliejanti energija ne į tuos vartus liejasi.

- Kaip įsakysite, monsinjore. – Tukas linktelėjo ir nubėgo vykdyti įsakymo.

- Stok Tili Verenvenai. Einam žiūrėti prekių, - pasakiau flamandui. – Nesiraukyk, nesiraukyk. Tu ne tik niuksų, bet kanapinę apykaklę užsitarnavai (v.p. turima galvoje virvė – tuo metu labai dažnai jūrinės virvės buvo vejamos iš kanapių pluošto).

- Aš ir nesiskundžiu, jūsų mylista... – flamandas atsikrenkštęs atsistojo ir parodė ranka į kelias išilgai kranto ant polių stovinčias daržines. – Štai čia viskas ir guli...

- Iš kur mišką ėmėt? – pasidomėjau.

Kaip jau spėjau pastebėti, tiek Flandrijoje, tiek ir Brabante, statė iš akmens. Miško čia maža ir jis be proto brangus. Na ir visas miškas priklauso išimtinai feodalams arba miestams. Už nelegalius kirtimus paprasčiausiais skiria baudas ir kerta rankas. O čia pas paprasčiausius žvejus tokia prabanga.. Įdomu. Tema verta apmąstymų...

- Rąstus susirenkame krante, - atsakė flamandas, kuris su surištomis rankomis nesgrabiai, plačiu raktu, kurio auselė buvo gana įmantri, bandė atrakinti spyną. – Per audrų sezoną daug jų į krantą išmeta. Nors ir dabar būna.

- Kas yra pakrantės teisė –žinai? Matau, kad žinai. Tai reiškia, kad mano mišką renkate?

- Matyt, kad taip... – bandydamas nuslėpti nepasitenkinimą sutiko Tilis ir atidarė girgždančias duris.

- Kas čia? – prieblandoje įžiūrėjau ant padėklų gulinčius ryšulius, kurie buvo atidžiai užsiūti, statinaičių piramides ir dar kažkokias dėžes su rulonais. Tiesiog vyriausybinis specialiosios paskirties sandėlis. Praėjau išilgai ryšulių ir vieną pabandžiau kilstelėti... Sunkus...

- Šilko ir medvilnės ruošiniai, o ten toliau – medvilniniai audiniai ir rulonai su medžiaga. Atlasas ir barchatas. Kilimų yra. Bet ne daug. Tik dešimt.

- Ir tai tik iš vieno ėjimo?

- Taip, bet tai dar ne viskas. Kitoje daržinėje dažai siūlams. Na ir dar ten visokių smulkmenų. Truputis prieskonių ir pora saracėniškų grūdų maišų. Maurų ginklai ir šarvai.

- Kaip jums su tokia maža komanda pavyko? – nustebau.

- Na, mūsų tai šiaip žygyje keturios dešimtys buvo... – sunkiai atsiduso flamandas. – Šešis praradome. Na, o su machometonais tai tiesiog pasisekė. Šebeka ant seklumos užplaukė ir tie savo sargybą į valtis susodino, kad trosą iki uolų nutemptų ir bandytų nuvilkti nuo seklumos. Na, o mes kaip tik ir pasirodėm... Tuos, kurie valtyse buvo iš arbaletų sušaudėme, o laivą šturmavome. Jie iš falkonetų iššauti nespėjo. Štai, kažkaip taip ir išėjo. Bet vis tiek aršiai kovėsi. Šešis mūsiškius tada ir suguldė. Jų kapūdanas Danilą ir Raimoną iš savo šlykščių pistoletų nukovė...

- Pala... – sustabdžiau. Jūsų čia tik dvidešimt šeši buvo. Kur dar aštuoni?

- Simonas ir Gvidas belaisvius oloje saugo, o Adriso tėtušį, mūsų šturmaną, anūkas namo nuvedė. Jis labai garbingo amžiaus. Dar keturis į kaimą nusiunčiau vežimus atgabenti... – Flamandas netikėtai krito ant kelių. – Jūsų mylista, gal kažkaip geruoju viską išspręsim... Nerūstaukit, mes iš viso tik porą kartų per metus į žygį einam. Ir ne visada su sėkme grįžtam. O šiaip tai žvejai mes. Dogersbanke žvejojam (v.p.: ol. Doggersbank, nuo senovės olandų „dogge„ – žvejybinė valtis. Apie 17000 kvadratinių metrų rajonas  Šiaurės jūroje apie 100 km nuo Anglijos krantų.  Žymi žvejybos ir keletos garsių mūšių vieta). Pasigailėkit! Visi mažų vaikų turi. Ką tik norit padarysim. Pasiimkit viską…

- Jums kelias tiesiai į kilpą... bet pažiūrėsim... – aš prisėdau ant statinės ir stipriai susimąsčiau.

Na ir kaip pasielgti? Grobį tai vienareikšmiškai, kad pasiimsiu. Jį realizavus, kaip tik turėtų užtekti pilies atstatymui. Na o toliau? Šebeką parduoti? Kam? Kur? Ir svarbiausia – o kokių galų? Na ir prekes pabandyk „išstumdyt“ ir „neužsiraut“...

Ot tai rūpesčiai nelaukti... Kaip Dievą myliu – vaidinti didvyrį – kur kas paprasčiau... O čia dar ir su servais aiškintis... irkluotojais, kad juos kur galai...

- Rankas duok, - įsakiau flamandui ir išsitraukęs durklą nupjoviau virves. – Sujudėsi – gerklę perrėšiu. Pasakok, kur ir kam prekes parduodat?

Tilis pamasažavo riešus ir žemai nusilenkė.

- Ekonomas pardavinėjo. Jis turi ryšių su Gento žydais.

- Kiek jis sau imdavo?

- Du trečdalius ir dar dešimtinę. Aiškino, kad siunčia į Antverpeną savo žmogui. Taip sakant, kad mūsų žemės taip ir liktų be šeimininko. – Tilio veidas susisuko. – šlykštus jis. Jis mus išdavė?

- Na, o kas gi dar?.. – Net nesiruošiau slėpti šio fakto. – O dabar sąžiningai pasakok. Viską. Kaip žuvį gaudote? Ką toliau su ja darote? Ir apie savo plėšikavimus – taip pat viską. Tik perspėju: įtarsiu, kad meluoji – iškarsiu visą tavo gaują tiesiai ant šebekos rėjų...

Tilis pradėjo pasakoti... Mano servai piratavo tai ne itin seniai. Pradžioje jie turėjo penkis vienstiebius su tiesia bure, dešimtirklius karbasus, kuriais žvejojo silkę ir menkę. Bet tris metus atgal visai atsitiktinai aptiko štai šį hukerį, kuris priklausė anglams. Na ir apsimetę, kad nori parduoti menkę, pasikėlė ant denio ir visus išpjovė. Hukeris buvo pilnas vilnos ir nuo tada, supratę, jog plėšikavimas tai visai nebloga paspirtis, porą kartų per metus išbandydavo savo laimę.

Na ir reikia pasakyti, jog šie naujai kepti piratai į savo veiklą žiūrėjo su visa derama atsakomybe. Veikė itin atidžiai, apgalvotai ir apdairiai. Žuvies jie gaudyti nenustojo – hukeris tai leido daryti dar geriau ir didesnėmis apimtimis, - ją sūdė ir priduodavo už beveik visiškus grašiu. Nors šiokį tokį pelną atnešdavo ir ši žuvis.

Tilis prisiekinėjo, jog krikščionių jie nelietė. Taikėsi į saracėnus Biskajos įlankoje (v.p. įlanka Atlanto vandenyne tarp Prancūzijos ir Ispanijos; pranc. Golfe de Gascogne, isp. Golfo de Vizcaya, bask. Bizkaiko Golkoa).

Išeidavo du kartus per metus – kai vėtrų sezonas baigdavosi ir pirkliai leisdavosi į savo keliones. Visą grobio ir žuvies realizaciją organizavo ekonomas Michaelis. Jis viską parduodavo urmu žydų pirkliams, kurie atsiųsdavo karavaną tiesiai į Guteną. Žinoma jie iš Michaelio viską imdavo vos ne dermai, bet kaimui, kuris ir taip buvo ne vargingas, to visai pakako.

Visi viskuo buvo patenkinti – kiekviename kieme buvo gerų galvijų, gyvulių ir daugybė paukščių. Na ir pono žemes, be savo sklypelių jie patyliukais ir neatsiklausę arė. Taigi, kaimo masteliu – atėjo taika ir žydėjimas. Bet tai  vėl gi truko neilgai – tik kol ekonomas visai nesuįžūlėjo.

Tas šunpalaikis kaimą privertė mokėti didesnius mokesčius  nei valdžia reikalavo ir net privertė savus kaimiečius jo ūkyje dirbti. Tai yra, faktiškai užėmė mano vietą. Pakarsiu šunsnukį. Surinksiu visus gyventojus ir viešai pakarsiu...

- Kas jūsų kaimo seniūnas? – pasidomėjau. Einam antrosios daržinės žiūrėt, o tu pakeliui pasakok.

- Taigi Jakobas Jansenas. Teisingas ir gerbiams žmogus.

- Na ir ko tas gerbiamas žmogus nepastatė to ekonomo į vietą?

- O kaip, ponas barone? – Tilis atsiduso. – Niekšas su tais mūsų žygiais, mus visus už trumpo pavadėlio ir laikė. Visas kaimas juk iš to ir gyveno. Vertė į į žygius eiti ir tuo pat metu sakė jog visus išduos jei nedarysim ką liepiami... Visiškai jau visus užkniso, šūdžius. O Jakobą tai ir iš vis vos nenumarino. Reikalavo, kad jis savo dukrą išleistu į jo tarnaites. Nagi tai aišku, ko iš tikro norėjo.

- Žmonos neturi, ar ką?

- Našlys. Yr tik sūnus. Toks pat... – Tilis norėjo nusispjauti, bet man matant pasikuklino.

- Tai ko jo nepapjovėt? – pasidomėjau ir įėjau į antrąją daržinę.

- Mąstėm apie tai... – nusižeminusiai pareiškė Tilis. Bet...

- Kas „bet“? Nevaidink nekalto ėriuko. Vis tiek nepatikėsiu.

Prisėdau prie į nedidelę krūvą sukrautų ir aštriai kvepiančių maišelių. Pasiekiau durklą ir įpjoviau... Ant rankos išsirideno keli juodi rutuliukai... Pasižiūrėjau, pauosčiau. Pipirai... Kvapnieji pipirai... Labai gerai.

- Na, žodžiu, ponas barone, jis sakė, kad Antverpene visi žino, jog jei mes jį nudėsim arba jis sutartu laiku nepasirodys ir neatveš pinigų...

- ...tai čionai atvyks sargyba. Taip? – permušiau Tilį ir įpjoviau kitą maišelį...

O čia paprasčiausi juodieji pipirai.

O čia gvazdikėliai... Ir visai ne mažai.

O čia panašu, kad skaldyti džiovinto lauro lapai...

Dar kažkas... Gal kardamonas...

Įdomus rinkinukas... Tiesiog tarsi...

- Na taip... – lengvai sutrikusiu balsu atsakė rūstusis piratas.

- Tu man geriau pasakyk, kaip silkę sūdot? – uždaviau klausimą visai į kitą temą. Mano galvoje jau šis tas dėliojosi į lentynėles.

- Na kaip, kaip...- nustebo flamandas. – statinėse. Sluoksniais. Perberdami druska. Ir viskas.

- Išdarinėjat?

- Ne...

- Ir dažnai žuvis prasmirsta – ypač vasarą, karštyje?

- Taip, jūsų mylista. Mes ją tik prasidedant šalčiams ir pradedam ruošti. O vasarą – labai daug druskos reikia sunaudoti. Nenaudinga. Na ir tai ne visada padeda. Vasarą rūkom ir džiovinam.

- Tai yra, sūrymo – tuzluko nedarote?

- Kaip tai suprasti, milysta? – išpūtė akis flamandas.

- Druskos tirpalas, pusdurni! – riktelėjau ant Tilio ir net nusijuokiau mintyse trindamas rankas.

Ai, koks aš šaunuolis! Ne, vis tik mano galva - auksinė! Cha!.. Prieskoninė silkė – karališko sūdymo!

Tiesiog paprasčiausia sūdyta silkė! Išsilaikanti visus metus! Nors tris!

Ikrai!

Menkių kepenėlės!

Pati menkė – karšto rūkymo ir file...

Na ir dar daug ko, jei gerai pagalvoti... prisiminti.

Šių delikatesų žmonės dar nežino. Aš pirmasis pradėsiu! Tai juk pajamos! Stabilios pajamos! O aš dar galvą laužiau, kur paimt pinigų...

- Trumpiau, Verenvenai. Rytoj į jūrą siunti barkasą ir kad iki pietų pas mane būtų silkės. Pilna valtis. Tu mane supratai? Po to pasakysiu, ko man dar prireiks.

- Tai jūs mums atleidžiate, jūsų mylista?! – džiaugsmo kupinu balsu riktelėjo Tilis ir bumbtelėjęs ant kelių pradėjo lysti bučiuoti rankos.

- Dar ko! – Aš greitai atšokau. – aišku, kad neatleidžiu, bet gyvybę dovanoju. Atidirbsite... Vėliau paaiškinsiu kaip. Vesk pas belaisvius. Ir dar... dar kartą lysi bučiuoti rankos – jūroj kaip šunytį nuskandinsiu! Supratai?

- Supratau, jūsų mylista! Dar ir kaip supratau! Nevertas aš tokios malonės...

Tfu...

Išėjom ant kranto ir nukeliavome į įlankos gilumą. Pakeliui prigriebiau penketą mosarabų. Dėl visa ko. Už poros dešimčių žingsnių įlankos uolos, palikdamos tik vingiuotą takelį, susiaurėjo ir greit pasirodė beveik pilnai gebenėmis apaugęs plyšys.

- Tuoj, jūsų mylista. Ten tamsu... – Flamandas įkišo smaluotą fakelą į rusenantį šalia įėjimo laužą ir pamojavo įsiūbuodamas ugnį. – Jūsų mylista, leiskite, aš pirmas įeisiu. Maža kas...

- Eik... Ne, stok. Išvedinėk juos čionai po vieną... Nenoriu po uolas landžioti.

Flamandas sutriko.

- Kas dar?

Na, ten...

Kas?

Na, juodi ten... ir dar vienas visiškai nesuprantamas... Gal geriau per grotas į juos pasižiūrėsit? Tie, pragaro išperos, stabmeldžiai, gali ir piktą akį turėti – nužiūrės... ar dar ką nors blogiau...

Ot gražuolėliai. Negrų prigaudė, kad juos kur... Na, o ką gi dar saracėnų galeroje prie irklų galėjo rasti? Tik juodus ir krikščionis, aišku. Na ir ką man su jais daryti? Dar vienas rebusas...

- Baltų yra?

- Keli.

- Tai jūs, išgamos, ką, krikščionis ant grandinių laikote? Visus kastruosiu!

- Na… - Tilis visai sutriko, - na taigi... ekonomas neleido paleisti... Sakė perparduos. O šiaip tai mes paleist norėjome...

Mikliai susiorientavo servas.

- Eretikas! Vis tik jus reikia pakarti. Nuo krikščionių pradėk. – aprėkiau flamandą.

Vienam iš arkebūzininkų įsakiau iš laivo atnešti kokį krėslą ar kėdę. Ir dar gertuvę su vynu, o tai jau kiek galima stovėti. Visų pirma patogumai...

Mosarabas spėjo atvilkti ir raišytą kėdę su aukšta atkalte ir gertuvę, ir iš šebekos dar nučiupo gražų sidabrinį bokalą. Tikrai nuostabus. Dailus ir graviruotas arabiškais rašmenimis.

Iš olos dar niekas nepasirodė. Jau maniau, kad flamandas mane prigavo ir išlindęs pro kokią skylę pasipustė padus, bet pasigirdo žvangėjimas ir nosį pasiekė tiesiog klaikus smarvės tvaikas. O dar po sekundės Verenvenas išstūmė kažkokią nuskarusią baidyklę, kuri buvo sukaustyta metaliniais pančiais. Žmogišką pavidalą vos galėjai pažinti.

- Po galais... – tik ir tesugebėjau ištarti, kai pamačiau purviną ir smirdančią žmogystą, kuri bandė nuo saulės prisidengti ranka.

Ta-aip... įtariau, kad saracėnų nelaisvėje ne pyragai, bet kad iki tokio laipsnio... Nors vyras į išsekusią pamėklę visai nepanašus. Kokia tautybė? A, velnias ten žino...

- Tu krikščionis? – paklausiau prancūziškai.

- Taip... – gergždinčiu balsu atsakė vyras ir žvangėdamas grandinėmis plačiai persižegnojo.

- Jūsų vardas?

- Pjetro Fiorovantis (v.p. it. Fioravanti).

- Aš, jo šviesybės kunigaikščio Karolio Burgundiečio leibgvardijos kondjukto, baronas Žanas van Gutenas, skelbiu jus laisvu! – pareiškiau kaip galint iškilmingiau ir griežtai „sulojau“ į ausį Verenvenui: - Nuimt grandines!

Tarp kitko, pančius jau teko nuiminėti nuo gulinčio belaisvio. Lombardas, sprendžiant iš pavardės, tai buvo būtent lombardas, išgirdęs, kad jis laisvas – nualpo… Na, gal ir suprantama. Pats nežinau, kaip jo vietoj sureaguočiau. O pavardė tai klaikiai pažystama... Fioravanti... Fioravanti...

- Telaimina jus Skaisčioji Mergelė, pone barone! – atsigavęs lombardas kėsinosi pulti ant visų keturių ir bučiuoti man viską, kas tik jo lūpoms pasipainios...

- Neverta, mielasis... – aš jau žinodamas šio laikmečio papročius spėjau pašokti nuo krėslo ir išvengti to laižymosi. – Tai mano krikščioniška pareiga.

Na ar ne epiškai skamba? O kad matytumėte kaip atrodo! Ne mažiau epiškai. Verta ir kokio mikelandželo teptuko: kilnusis baronas išvaduoja iš belaisvės krikščionį! Paeiliui vaduosiu ir tiesiog mėgausiuosi savo reikšmingumu.

Lombardas stovėjo ant kelių ir, kol pilnai nenuėmė grandinių, karštai melsdamasis verkė ir laikas nuo laiko persižegnodavęs vis kėsinosi man ką nors bučiuoti. Mane apėmė net gailestingumas ir aš net įsakiau jam kur nors įpilti vyno.

Na ne, juk girdėta pavardė...

- Kaip jūs papuolėte machometonams į nelaisvę, Pjetro? Kas jūs ir kuo anksčiau užsiiminėjote? – negalėdamas prisiminti ir norėdamas gauti nors kokią užuominą, paklausiau.

- Aš kartu su savo pameistriu plaukiau į Maltą, pone barone... – lombardas paspringęs vynu užsikosėjo. – Mus nusamdė , kad atstatytume nušiurusius ir apibyrėjusius uosto bastionus. Tačiau pakeliui mus užpuolė saracėnų piratai. Aš pats – švento Lukrecijaus Genujos mūrininkų ložės narys...

Narys... cha... Masonas, ar ką?

Tiek to, vėliau...

Nors...

Negali būti...

Tūkstantis keturi šimtai septyniasdešimt penktieji... Blyn... Kaip ir susieina...

- Pjetro, bet kiek man žinoma, jūs turėtumėte būti Maskvoje...

- Ne, jūsų mylista. Į Maskvą išvyko mano dėdė Aristotelis. Jį ten pakvietė šventyklos statyboms (it. Ridolfo Aristotele Fioravanti; 1415-1483 m., italų architektas, matematikas, inžinierius ir artileristas. Apkaltintas pinigų padirbinėjimu turėjo sprukti iš Italijos. Vėliau pasirodė, kad kaltinimai buvo suklastoti)... – pradėjo atsakinėti lombardas, užsikirto ir nustebęs išpūtė akis: - iš kur jūs žinote, senjore barone? Jam teko labai paskubomis išvykti ir praktiškai apie tai niekas nežinojo....

- Dėl istorijos su monetomis? – šyptelėjau, o lombardas galutinai sustabarėjo iš nuostabos.

Paradoksas kažkoks. Na visiškai istorijos nežinau. Tik kažkokius draiskalus iš kurių jokios naudos. Nors štai, vienas skutelis veltui neprapuolė...

Tai vis per moteris. Būtent. Turėjau nedidelę intrigėlę su istorijos daktare... daktaru? Nesvarbu. Tai ši dama buvo neįsivaizduojama inteligentė. Šaltai graži ir vaidinanti neprieinamą. Nosį sukiojo net visą mėnesį, bet kai garbingai kapituliavo – aš su siaubu supratau, kad lovoje ji apie nieką, išskyrus istoriją, nesugeba šnekėti. Netgi tuo metu, kai mes... na, žodžiu, manau supratote. O ypač po to... ji nuo to net antrą kartą orgazmą pajusdavo...

Štai kaip tik apie renesansą, literatūrą ir ši Fiorovantį iš jos ir sužinojau...

Po galais... mūrininkas, akmenskaldys, architektorius... o man pilį remontuoti reikia. Na ne kitaip, kaip man šiandien ypač sekasi. Kaip pagal užsakymą...

- Maestro, o tavo pameistriai taip pat čia?

- Taip, senjore barone... Ačiū jonui Krikštytojui, visi čia. Ir Lorencijus ir Džiuzepė...

- Kiek iš viso?

- Šeši. Jūs juk juos taip pat išvaduosite?! – Pjetro maldaujančiai sudėjo rankas. – Meldžiu jūsų, jūsų mylista... vardan visko kas šventa!

Maestro Fioravanti, galvokite ką kalbate. Tai mano krikščioniška pareiga! – didingai pareiškiau ir įsakiau iš olos ištempti visus lombardus.

Vargšai piratai puolė vykdyti. Neužilgo vėl nusklido nepraustų kūnų tvaikas  ir šitame uolingame tarpeklyje veik nebebuvo kuo kvėpuoti, o pačios uolos sudrebėjo nuo džiaugsmingų klyksmų, dėkojimų ir karštų maldų. Mosarabai buvusiems vergams nebeleido net bandyti man ką nors bučiuoti ir be jokių ceremonijų juos nustumdavo bukais pusiečių kotų galais, kai šie temperamentingi „piliečiai“ bandydavo lysti su savo seilėjimusi.

Pjetro žmonės taip pat nebuvo išsekę. Tai mane gerokai džiugino. Mano mintys šiai kompanijai jau piešė didžiulius planus. Italai, visoje Europoje pripažinti architektai ir inžinieriai, o buką jėgą aš iš kaimo suvarysiu. Taip sakant už nuodėmes, kurių prisidirbo. Ir dirbs mielieji, kaip Dievą myliu – dirbs. Juolab, kad už tai dar jiems ruošiausi nuimti visą šūsnį niekingų mokesčių. Net pirmosios nakties senjoro teisę panaikinsiu... o gal šią teisę kaip tik paliksiu? Ne, tai vis tik rimta – negalima taip iš karto ir nukirsti. Taip kad pirmos nakties teisę kol kas paliksiu. Ot jei kokia nuotaka atrodys kaip baisuoklė – tada ir nuimsiu.

- Maestro Fioravanti, - pakviečiau lombardą, kuris sėdėjo apsikabinęs su savo akmenskaldžiais ir giedojo psalmes.

- Senjore berone, mano ir mano žmonių gyvenimas – jūsų paslaugoms! – iškilmingai išdeklamavo Pjetro ir žemai nusilenkė.

- Pradžiai, tai man reikės visai nedidelės paslaugos... – kiek patylėjau ir suformulavęs mintyse savo pageidavimą, pasakiau: - Jums reikės iki rytojaus pabūti štai tokioje pat būklėje, kaip dabar, - pirštu parodžiau į jų išvaizdą. – Jus būtinai pamaitins ir apnakvydins, bet tvarkytis kol kas nereikia...

Pjetro suglumęs bet pagarbiai sustingęs tik klapsėjo nustebusiomis akimis, tad tęsiau toliau:

- Na, kas čia nesuprantamo, maestro? Jus norėjo rytoj parduoti... ir parduos... na nealpkit dėl dievo meilės... Susitvardykit. Aš neleisiu, kad šis sandėris įvyktų, bet man reikia nelabuosius pirklius pričiupti ant karštų darbų... Taip sakant už rankos nutveri.

Architektorius pagaliau suprato reikalo esmę ir įnirtingai sukinkavo galva:

- Senjore, tai tokios smulkmenos... viskas ką tik pageidausite...

- Štai ir sutarta. Tili, tu sakei kad ten dar kažkoks nesuprantamas yra? Vesk. – nugėriau vyno ir pasiruošiau žiūrėti į tą kažką nesuprantamo.

O ką? Diena šiandien tokia. Nenustebsiu, jei jie tuoj čionai atvilks kokį mėlynsnukį ufonautą su antena styrančia iš subinės... Arba elfą... Aišku geriau elfę... nuostabia...

Dar truputį plaukus iš uolos išstūmė... aš net atsistojau ir priėjau arčiau. Ne, ne ufonautas ir ne elfas... tikrai...

- Nieko sau... – nustebęs net išsižiojau.

Prieš mane ant kelių stovėjo nenusakomai purvinas ir apaugęs...

- Jis ką, taip pat šebekoj buvo? – perklausiau Tilio, nes niekaip negalėjau patikėti savo akimis.

- Taip jūsų mylista, - flamandas linktelėjo nepatikliai šnairuodamas į mažą ir smulkę figūrėlę apdriskusiais skarmalais. – Laivagalio kamarėlėje buvo uždarytas Matomai saracėnai patys nežinojo kam jis jiems reikalingas... arba prasikalto...

Šis belaisvis, skirtingai nuo kitų buvo gerokai išsekęs ir visą jo kūną dengė bizūno randai. Dabar jis stovėjo ant kelių ir neparodydamas jokio jaudulio žiūrėjo į mane per savo siauraakėmis akutėmis. Taip, būtent tokiomis, todėl, kad tai buvo kinas. Ne japonas ar koks nors filipinietis, o būtent kinas. Nežinau kaip, bet aš juos gebėjau atskirti nuo viso likusio azijietiško pasaulio siauraakių gyventojų. Apvalus veidas, platūs skruostikauliai, įkypos akys ir aštrus smakras. Amžius nenuspėjamas. Bet žilės jo juoduose, purvinuose plaukuose nesimato.

- Ni chao... – apimtas nuostabos ir smalsumo išspaudžiau. Vis tiek daugiau nieko kiniškai nemokėjau.

Na ir dienelė... Ko jau ko, o kinio pamatyti tai nesitikėjau. Na, gal tai savaime nieko keisto ir nėra, juk su Kinija seniai prekiauja. Ypač Levantos pirkliai ir arabai, o per juos ir visi kiti. Aš Karolio palapinėje mačiau visokiausių kinų niekučių, bet štai gyvo kino tai matyti čia ar neteko... Tai jau kažkoks perteklius. Na patys pasvarstykit: Brabantas, penkioliktas amžius... ir čia pat tikrų tikriausias „kitajozas“.

- Būkite pasveikintas, pone, - mandagiai pasisveikino kinas ir sėdėdamas nusilenkė.

Kalbėjo itališkai. Žodžius tarė taisyklingai, bet su stipriu akcentu. Mane tai vėl kažkodėl nemenkai suglumino.

- Išlaisvint... – parodžiau į belaisvį ranka.

- Bet, jūsų mylista... – Tilis net pasimetė. – Jis juk...

- Jei man dar kartą reikės kartoti savo įsakymą, jo vietą užimsi tu, Tili Verennvenai!

- Kaip pasakysite, jūsų mylista... – piratų vadeiva be jokio nepasitenkinimo žemai nusilenkė ir aprėkė savo pavaldinius.

- Iš kur žinai lombardų kalbą ir kuo tu vardu? – pasidomėjau belaisvio kol nuo jo nuiminėjo pančius.

- Aš vadintis Fenas Juisianas, pone. Saracėnų belaisvėje jau trys metai. Tai spėti mokėti ne tik šią kalba, bet ir maurai, ir osmanai kalba, ir kita belaisvių kalba. Su kuo likimas suvesti, tą mokėti, - lygiai ir ramiai atsakė kinas. – Aš suprasti frankų, genujos, kastiliečių ir rusų. Ir graikai... suprasti.

Ot tai dovanėlė! Visoms dovanoms dovanėlė!

- Fenai, apie viską pakalbėsime kiek vėliau...

- Fenas Juisianas, pone, - kinas primindamas savo vardą nusilenkė.

- Taip, Fenai Juisiane. Pakalbėsime kiek vėliau, bet dabar pasakyk kuo buvai Dangiškojoje imperijoje?

- Šanchajuje didžiojo admirolo Čžan Che dvare inžinieriumi ir architektu...

Dar vienas architektas... Prisigersiu šiandien. Kad tik Fortūnos nepabaidžius... Štai taip kartais būna. Tempiasi viena paskui kitą pilkos dienos, bėga... ir še tau – visi tūzai rankose. Akimirkai įsivaizdavau pilies donžoną pagodos stiliuje ir nusijuokiau. O ką? Pagalvosim.

Prisistačiau:

- Aš Slibino ordino kavalierius, kunigaikščio Karolio Drąsiojo Burgundiečio leibgvardijos kondjukto, baronas Žanas van Gutenas. Skelbiu tave laisvu, Fenai Juisianai ir dovanoju tau laisvę, - susakiau būtinąją formulę. – Mes dar pasikalbėsime, o kol kas lauk, greit jus visus pamaitins.

Negrus iš olos išvarė urmu. Visus iš karto. Pasodino ant kelių vienoje eilėje po svyrančia uola. Lygiai trisdešimt. Net negaliu pasakyti, kokiems negrams jie priklausė. Jų ten Afrikoj visokių būna... Bet tikrai ne etiopai. Šių oda buvo ganėtinai tamsi ir su rusvu atspalviu, o nosys buvo panašios daugiau į tipiškai žydiškas, nei į afrikietiškas. Ypatingų atletų, kaip juos mėgsta piešti, tarp jų nepastebėjau. Paprasčiausiai aukšti, laibi ir plačiapečiai vyrukai. Netgi galima sakyti smulkiakauliai. Zusulus... ne, blyn, ne taip... zulusus, va... štai ką primena.

- Kas vadas? – stengdamasis beveik nekvėpuoti prasiėjau išilgai suklupdytų juodaodžių belaisvių.

Visiška tyla. Bet čia išdygo Fioravantis. Jis išvertė mano žodžius į portugalų.

Atsišaukė vyrukas sėdėjęs pirmoje eilėje. Jis buvo vyresnis nei likusieji. Visi pečiai ir matyt nugara buvo nugražinta bizūno kirčių paliktais randais...

- Jį vadina Mvebe, jūsų mylista, - išvertė Fioravantis.

- Paklausk jų, maestro, ar jie nori laisvės?

Lombardas uždavė klausimą ir pasigirdo draugiškas ūžimas. Afrikiečiai prabilo ir ėmė aršiai žestikuliuoti.

Taigi... nori. Suprantu.

- Tai pasakyk jiems, kad jei nori, tai teks krikštytis.

Afrikiečiai išklausė, o po to uždavė klausimą:

- Jis, jūsų mylista, klausia: ar Kristus stipresnis už kažkokį ten Kakukumbą? – Pjetro net susimuistė. – Tikri stabmeldžiai, jūsų mylista. Tikri stabmeldžiai. Gal...

- Pasakykit jiems, kad Jėzus Kristus žaibu nutrenks Kakumbą ir dar nusimyš ant jo palaikų, pasiims visą jo kaimenę ir visas žmonas į savo būstą, - nutraukiau Fioravantį.

- Jūsų mylista, net nežinau ar verta taip formuluoti. Tai abejotini teiginiai...

- Verta, maestro. Verta. Misionierius priavlo kalbėti jiems suprantama kalba ir be to, juk reikia nuo kažko pradėti, jei norime atversti juos į tikrąjį tikėjimą. Pirmyn, maestro. Pirmyn...

Pjetro užsikirsdamas nuo jaudulio kažką išvertė.

Vyriausiasi negras viską išvertė saviškiams ir žestais parodė, ką padarytų Kristus jų Kakumbai. Buvo panašu, kad nuo savęs dar šį bei tą iškrypėliško pridėjo. Bent jau judesiukai buvo tokie apie kuriuos aš net neužsiminiau. Charakteringi tokie...

Afrikiečiai po jo kalbos pritilo. Suvirškino informaciją, o po to vienbalsiai sutiko krikštytis ir priimti tokio stipraus Dievo tikėjimą.

- Štai ir puiku, - net lengviau atsikvėpiau ir priėjau prie Tilio Verenveno. – Tili... kaip suprantu, tu sutinki man tarnauti sąžiningai, dorai ir ištikimai, taip?

- Tikrai taip, jūsų mylista.

- Ir tu supranti, kad nuo šio momento tu vykdai visus mano įsakymus be jokių svarstymų ir išimčių. Ir jei tau aš įsakysiu nusiskandinti – eisi ir skandinsiesi be jokių kalbų ir abejonių. Taip?

- Tikrai taip, jūsų mylista. – Flamandas suklupo ant abiejų kelių.

Aš jį nužiūrinėdamas kiek patylėjau. Kažkaip gal per skubiai, be jokių patikrinimų... tačiau panašu, kad neapsiriksiu jei priartinsiu šį stuobrį.

- Gerai. Tada aš, baronas van Gutenas, skiriu tave baronijos laivyno vyriausiuoju vadu ir suteikiu ober-seržanto-admirolo laipsnį su atitinkamu atlyginimu, grobio dalimi ir teise po dvidešimties tarnavimo metų gauti sklypą baronijoje savo asmeninėms reikmėms ir atitinkamomis privelegijomis. Ir dabar, savo teisėtu žodžiu išlaisvinu ir dovanoju laisvę. Laisvasis žmogau, Tili Verenvenai – prisiek.

Flamandas užvertęs akis ir nuo jaudulio visas virpėdamas kiek susvyravo ir susitvardęs lėtai išbėrė:

- Pripažįstu save, jūsų mylista, jūsų žmogumi ir prisiekiu visur ir visada, netausojant savo gyvasties ginti jūsų garbę, didybę ir turtą, ir, esant reikalui, paguldyti už jus galvą. Niekada nekenkti jums, jūsų piliai, jūsų žemėms ir jūsų žmonėms. Prisiekiu Skaisčiąja Mergele Marija ir Šventa Trejybe!

Po to jausmingai apseilėjo mano ranką, bet teko perkentėti. Ritualas toks, kad jį kur... Nevalia užginti.

- Priimu tavo priesaiką, Tili Verenvenai ir pripažįstu tave savo žmogumi, - greitakalbe išbėriau stengdamasis greičiau užbaigti šį ne itin mano mėgstamą ritualą.

Na ir velniop, juos visus su tais bučiniais. Na ir laiko nėra. Darbų dar šiandien, kad net ir nesuskaičiuosi, o saulė jau link horizonto pasisuko.

- Tai štai, Tili. Belaisviams organizuoji karštą valgį ir, gal... žinai, atidaryk jiems statinaitę alaus. Tegu dar šiandieną nakvoja oloje. Ir žiūrėkit man, juodulių neskriauskit. Rytoj krikštysim. Siauraakį ir lombardą su savimi pasiimsiu, o kiti liks. Toliau taip: visas medžiagas, auksą ir ginklus iš šebekos – į pilį. Viskas! Ir atsimink, kitkas tegu taip daržinėse ir guli. Po to... ne, dabar pat išrikiuok savo komandą ir jei jie prisieks ištikimybę, aš jiems atleisiu. Na ir dėl silkės...

Žodžiu, užverčiau ant Tilio krūvą rūpesčių ir priėmiau piratų priesaiką. Rūstūs barzdočiai, kurie jau giliai širdyje buvo pasiruošę kyboti ant rėjos ar artimiausių medžių, kolektyviai apsiašarojo ir davė tvirtą ir širdingą priesaiką. Ir aš šia priesaika patikėjau. Labai viskas natūraliai atrodė.

Prie daržinių ir laivų išstačiau sargybą, išdalinau dar krūvą visokių smulkių įsakymų, užšokau ant Rodeno ir nušuoliavau link pilies.

Rūpesčių... be galo ir be pabaigos...

 

2016-08-09

 

 

 

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". VI skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-08

VI skyrius

- Šunsnukis... Schweinwhund... Verfluchter... Sukaposiu!.. – pykčio apimtas tvojau ekonomui per ausį ir įsakiau mosarabų seržantui: - Almeida, įsakyk jį numesti nuo uolos į jūrą.

Pasivaikščiojau po pilį ir, apimtas nusivylimo ir ilgesio, dairiausi į griuvenas ir netvarką.

Po velnių... su tokiu akiplėšiškumu aš dar nebuvau susdūręs. Ne... Na juk tai visiškai nė į jokius vartus netelpa... Nuplaksiu... visus iškarsiu...

Seržantas visiškai nesutrikęs perdavė įsakymą. Du arkebūzininkai stuktelėjo valdytojui per galvą, kilstelėjo už pažastų ir nutempė link skylės sienoje – artimiausio kelio prie jūros.

Pilies tarnai, kurie buvo suklupdyti kieme, užkaukė, o kunigaikščio heroldas Ambruazas de Aršambo pritariamai linktelėjo:

- Barone, aš matau, kad jūs čia puikiai susitvarkysite. Gal būtumėte toks geras ir su manimi pasiųstumėte dešimtį žmonių? Aš su Florianu ir Žiuliu apsilankysime likusiuose jūsų baronijos lenuose. Reikia išsiaiškinti šiokius tokius niuansus dėl mokesčių.

- Žinoma, jūsų mylista. Bet gal geriau tai bus padaryti kartu su manimi? Kartu ir mane pristatysite kaip šių lenų senjorą, ir omažą paliudysite.

- Taip... – heroldas pasikasė šerius ant žando. – Taip, taip be abejonės bus teisingiau., bet tada aš šiek trumpam jus paliksiu... pavargau... chm... paskutinė kelio atkarpa buvo itin sunki.

- Mano raktininkė Matilda bokšte periminėja turtą. Pasakykite jai, kad aš paliepiau išskirti jums su jūsų persevanu ir auditoriumi kambarius. Kartu, jei galite, patikrinkite ir pilies vyno požemius. Ten, atrodo, yra ir kelios statinaitės vyno.

- Žinoma, barone. Būtinai... – Heroldas, pasirėmęs į savo pagalbininką, svyruodamas nuklibeno donžono pusėn.

Paskui juos kliuvinėdamas nuslinko Žiulis Remanas – kunigaikščio auditorius ir heroldo sugėrovas.

Žiūrėdamas pavyjimui į neišskiriamą trijulę, nevalingai šyptelėjau. Ambruazas pragėrė visą kelią link šios sušvilptos baronijos. Net negaliu atsiminti ar šią trijulę mačiau kada blaivą. Na ir tegu... šie žmogiukai man dabar, kaip viduramžiškos biurokratijos žinovai – labai naudingi...

- Pone! Ponas barone!.. Nereikia! Aš viską pasakysiu... viską atiduosiu! – Kastelianas tabalavo mosarabų rankose ir stengėsi kojomis stabdyti procesiją.

- Tempkit jį čionai, - sukomandavau. Atsisėdau į kelioninį krėslą, kurį rūpestingai pastatė Jostas,  ir nutaisiau teisingo, bet griežto šeiminko povyzą..

O ką?.. Aš toks ir esu. Tik šiek tiek pavargau. Net negalvojau, kad ši kelionė ir teisių į baroniją perėmimas sukels šitiek rūpesčių...

Žinią apie kompanijos pertvarkymą į leibgvardijos kuopą, netikėtai net man pačiam, kariai priėmė geranoriškai. Ir net vienbalsiai. Bet iš esmės tai buvo tik iškabos, kuri davė papildomos naudos ir pajamų, pakeitimas, nes viduje mes vis vien likome rutjerais.

Man, kaip kuopos vadui – kondjukto, priklausė šimtų livrų atlyginimas ir trisdešimt livrų per pusmetį maistpinigių, trisdešimt livrų arkliams, na ir... dar šis bei tas. Tukas, mano leitenantas, gavo penkiasdešimt livrų. Seržantai – po dvidešimt. Ir visa tai šalia to, kad visa ekipiruotė ėjo iš kunigaikščio iždo arba ją galėjai pakeisti į piniginę kompensaciją. Visai rimti argumentai palankiam sprendimui.Ir šį sprendimą mano žmonės priėmė. Nors po paskutinių įvykių, tai žmonių tiek ten ir teliko – sauja.

Mosarabai, tai mano asmeniniai samdiniai. Jais abejoti net nereikėjo. Kur aš, ten ir jie. Tukas su maestro Rafaeliu – taipogi. Gydytojas, šundaktaris kapelanas ir kalvis su pagalbininkais, taip pat pilnai mano žmonės. Matilda pasidarbavo markitančių aplinkoje ir jos taip pat vienbalsiai priėmė naują tvarką, o tuo pačiu paveikė ir vyrus iš mano arbaletininkų, kuriuos lydėjo žygyje.

Likimo valiai, kaip buvo įprasta, aš sužeistų ir sužalotų nepalikau. Šiuo atveju mūsų statute buvo labai aiškios nuorodos, kad jiems priklausė mėnesio atlyginimo dydžio išeitinės – ir viso geriausio. Aš visus juos pasiėmiau į savo baroniją. Jie dabar visa širdimi buvo man atsidavę – tik kad man nesimeldė. O gal ir meldėsi... Tiesa, aš dar ne visai aiškiai žinojau, ką su jais reikės daryti, bet manau jog tai neužtruks – būtinai sugalvosiu.

Žodžiu, po dienos nuo mano atostogų pradžios, būrys, kuriame buvo trisdešimt mosarabų, trisdešimt flamandų-arbaletininkų, du pikinieriai ir palyda iš keturiasdešimt penkių nerikiuotinų įvairių lyčių ir tautybių galvų bei šeši įkinkyti pabūklai – pajudėjo link Brabanto. Tris savaites keliavome. Visai neblogai. Beveik be nuotykių – be jų niekaip: vis tik viduramžiški keliai. Štai šiandien ir pribuvom.

Pasirašyta taikos sutartis tarp Burgundijos ir Šventosios Romos imperijos visai nereiškė pilnos taikos. Šalį užtvindė samdinių gaujos, kurios likusios be priežiūros ir sutarčių, nevengė paplėšikauti. Kartu ir reguliarieji abiejų armijų pulkai nesigėdijo pakeliui į namus papildyti savo kapšų. O ir vienus ir kitus, be jokios baimės ar sąžinės graužaties medžiojo vietiniai gyventojai – gana aršios ir žiaurios išgamos, kurios nė kiek nepriminė savo dvidešimt pirmo amžiaus palikuonių. Taip, kad kelionė buvo „linksma“.

Pradžioje netikėtai „užsirovėme“ ant puseskadronio raitų vokiečių šarvuočių, kuriems komandavo rotmistras (v.p. vok. Rittmeister iš ritt – raitelis, meister – viršininkas; raitelių vadas. Vyresnysis raitelių karininkas. Komandavo vėliavai, o vėliau - eskadrono vadas) fraicheris (v.p.: Freiherr – laisvas ponas. Kreipinys – „baronas“ ir iki 1919 m. barono titulo sininimas) Kurtas von Švainebergas, kurie baigė plėšti pakelės kaimą. Tarp kitko, savus gi tautiečius. Pasirodė, kad šis puseskadronis tai dezertyrai, kurie paliko savo imperatorių dar pačioje Noiso mūšio pradžioje. Gal tai ir suprantama. Imperija, pagal Burgunijos ir Prancūzijos ordonansinių kuopų pavyzdį, dar tik pradėjo formuoti savo reguliariąją armiją ir jos pagrindą sudarė dvarininkų ir miestiečių šauktiniai. O šie „piliečiai“ visada daugiau plėšikavo, nei kariavo.

Tai štai. Šie „degradai“ išpjovė visą kaimą (liko gyvos tik dvi penkiolikmetės mergelikės, kurios laiku spėjo pasislėpti pogrindyje) ir, su vokišku pedantizmu, kartu su atsargomis iššlavė viską kas bent kiek buvo vertingesnio.

Vokiečių šarvuočius pastebėjome, kai jie jau baiginėjau savo grobį krauti į vežimus. Kitu metu gal ir pagalvočiau ar su tokiais prasidėti – vis tik apie šešiasdešimt puikiai ginkluotų raitų snukių, tačiau kito kelio nebuvo. Apeiti kaimo negalėjome, o ir jie jau mus pastebėjo.

Kovos kaip tokios – nebuvo. Vokiečiai tiesiog puolė į ataką. Viena vertus – teisingai. Geras manevras. Ištįsusi pėsčiųjų priešų gurguolė – riebus kąsnelis. Ypač gerai ginkluotai kavalerijai. Bet tai buvo ne jų nosims. Visiškai.

Mosarabai ir arbaletininkai juos suklojo dar tik besiartinant. Mus per dūmų uždangą pasiekė tik pats freicheris, kuris čia ir šleptelėjo nuo savo žirgo. Tukas jį numušė įsodindamas strėlę į didžiojo bacineto antveidį. Šveinebergas, beje, liko gyvas. Bet ne ilgam. Ištardėm, apklausėm, sužinojom apie tolimesnį kelią ir pakorėm ant artimiausio medžio. Visiškai bukas rotmistras. Taip jam ir reikia.

Grobis mums liko visai neblogas. Septyni vežimai su atsargomis ir net trys dešimtys gerų žirgų su visais pakinktais, šarvais ir imperijos kavaleristų ginklais. Na ir pinigų radome. Neblogai pasipelnėm.

Na, o per stebuklą išgyvenusias mergas aš pasiėmiau su savimi. Joms vis tiek nebuvo kur dėtis, o Matilda joms darbo tikrai suras.

Antrą kartą, beveik prie Flandrijos sienos mus puolė šveicarų samdiniai. Iš miško apšaudė arbaletų strėlėmis, o po to, kaukdami kaip vilkai ir mojuodami alebardomis puolė. Deja, bet taip gražiai, kaip prieš tai buvo su vokiečiais, neišėjo. Prakeikti šūdžiai buvo aršūs, užsispyrę šikniai, ir anapilin su savimi pasiėmė net keturis mano arbaletininkus. Vieną mosarabą ir tris kutilje. Dar dešimtį sužeidė, bet ačiū Dievui, nepavojingai. O iš viso jų buvo tik trys dešimtys – dvigubai mažiau nei mūsų. O iš grobio liko tik jų ginklai: dešimt arbaletų, kapelinos, puskirasės, didelis kiekis alebardų ir palašų. Tiesa, visi ginklai buvo puikios kokybės, bet mano žmonių jie iš anapus negražins.

Pasiekus Flandriją, netikėtai pavyko papildyti savo gaują. Pasamdžiau penkiolika arbaletininkų, daugiau nepavyko...

- ...pone! Prisiekiu Šventa Mergele, Dievo Motina... Ne sąmoningai, be piktų kėslų! – valdytojo šauksmas gražino mane iš prisiminimų.

- Kalbėk.

- Viską pasakysiu... Viską, ponas barone!!!

- Trinktelkit jam, kad užsičiauptų.

Mosarabų dešimtininkas, tingiai bet stipriai mostelėjo ekonomui į paširdžius.

Kol storilis raitėsi ant žemės ir burna gaudė orą, pabandžiau jam pajusti nors kokią užuojautą… Ne… Nėra. Nė kruopelytės. O kodėl, tiesą sakant, šiam vagiui turėčiau jausti nors kokią užuojautą? Nesirūpino baronija, prisidėjo prie jos griuvimo ir dar pats, šunsnukis, bedieviškai vogė.

Baronija... belikęs tik pavadinimas. Kai aš šiaip ne taip suradęs laiko perskaičiau dovanojimo raštą, tai pradžioje visai nenusiminiau. Popieriuje viskas atrodė ganėtinai neblogai.

Baronija buvo išsidriekusi pajūrio aukštumoje, kuri buvo toliausiai nutolusiai Brabanto provincijoje, kuri vingiuotu liežuviu buvo įsiklynijusi tarp Flandijos ir Šiaurės jūros šalia Šeldės žiočių (v.p.: ol. - Schelde, lot.: - Scaldis). Mano baronija buvo gerokai arčiau flandrijos Gento (v.p.: ol. Gent, pranc. Gand)

ir Briugės (v.p.: ol. Brugge, pranc. Bruges),

nei Brabanto Antverpeno (v.p. ol. Antwerpe, pranc. Anvers, flaman. Antwerpn)

ir Briuselis.

Pačios žemės tai ne itin daug: apie dešimt lygų pakrantės ir tiek pat į sausumą. Tai grynai mano žemės. Tačiau baronijai priklausė ir dviejų mano busimų vasalų valdos. Vienas buvo kažkoks junkeris van Breskensas, o kitas – junkeris Grudė (v.p.: junkeris – vokiškos kilmės žodis nuo „Junger Herr“ – jaunas ponas. Tai turintys atlikinėti karo prievolę laisvieji ponai, dvarininkai. Vėliau junkeriais pradėta vadinti nuskurdusius ponus, kurie buvo priversti gyventi tik iš karinės tarnybos, o dar vėliau tai karo mokyklų kursantai, o Prūsijoje taip pradėti vadinti kilmingųjų elitui priklausantys didikai). Kitaip tariant, tai paprasčiausi ginklanešiai – eskudero, kurie dar neturėjo pareigų. Šiuose kraštuose, tai pats žemiausias kilmingųjų sluoksnis. Jų žemės išėjimo į jūrą neturėjo ir buvo vos ne mikroskopinės: abu kartu sudėjus – pusė manosios.

Didesnioji žemės dalis sėjai netiko – akmeninga, nors arčiau pajūrio šiek tiek derlingų sklypų buvo.

Na, dar per baroniją tekėjo upelis su elegantišku pavadinimu – Rupelis (v.p. ol. Rupel) – vienas iš Šeldė intakų. Nors gal ne upeliukas, o tikra upė. Deja netinkama laivybai. Vyliausi, kad bent jau joje veisiasi man taip patinkantys unguriai.

Buvo dar ir simpatiška ąžuolų, bukų ir lazdynų giraitė.

Peizažas, šiaip, man realiai patiko. Žolė, su uolėtomis salomis, iki juosmens, daugybė mažyčių upokšnių ir nedidelių miškelių. Štai ir viskas...

Nors ne, ne viskas. Apie kaimelį pamiršau. Guteno kaimas buvo netoli pilies. Apie šimtas sodžių. O štai kiek žmonių juose gyvena – kol kas neturiu net menkiausios nuovokos. Rytoj priiminėsiu servų priesaikas, tai kartu ir suskaičiuosiu.

Na ir pati pilis. Popieriuje tai ji atrodo gražiai. Sprendžiant iš pridėto piešinuko - net solidžiai. Ji buvo iškilusi ant aukštumos prie jūros kranto, šalia jūros skalaujamo skardžio. Šalia nedidelė laivybai tinkanti įlanka, kuri slėpėsi tarp uolų. Pilis buvo iš didžiulio donžono ir keturių tvirtovės sienų bokštų ir viso kito, kas privalomai turi būti pilyje. Gersa, pakeliamas tiltas, griovys ir taip toliau... Žodžiu, ant popieriaus – pilnas puikumėlis.

Bet tai ant popieriaus...

Dar neišdilo įspūdis, kai pamačiau pilį „a la naturel“. Viskas nukrito žemiau nulio. Jokio noro nebeliko iš vis ką nors daryti. Nuliūdau ir mintyse Karoliui pasiunčiau daugiapakopius keiksmus, kokius tik žinojau. Ir dar keletą dėl bendro kiekio pats sugalvojau...

Pilis, blyn...

Na, donžonas ir bokštai lyg ir yra. Na ir dydžiai visai ne menki. Bet visa ši pilis neįsivaizduojamai sena! Apskurusi iki visiškos klaikybės...

- Pone, aš viską parodysiu! – eilinį kartą užkaukė valdytojas ir vėl užsičiaupė gavęs antausį.

Jaudinasi, šunsnukis, dėl savo gyvybės. Ir teisingai jaudinasi. Už tai, kad iki tokios būklės nuvarė mano turtą – užmušti maža. Ant kuolo pasodinti, ar ką?

Siena iš jūros pusės skilo ir vietomis apibyrėjo. Medinės galerijos ir mašikulos supuvo ir taip pat nukrito – jų paprasčiausiai neliko. Grandinės, kurios laikė hersą, perrūdijo, o pati hersa taip ir liko kyboti pusiau atidaryta. Ant arklio tik susilenkus prajoti galima. Pilies vartai sueižėju ir suskeldėjo.  Perdanga bokštuose suplėko ir papuvo, tad dabar ten vaikščioti galima tik rizikuojant gyvybe...

Blyn, visą tą gadynę galima vardyti nesustojant iki pat vakaro... O šio išgamos namas kaime – akmeninis, puikus ir net klotas brangiomis čerpėmis, kurios aiškiai buvo nuimtos nuo bokšto stogo. Beje, pats kaimas atsirodė visai gyvybingas ir toli gražu ne skurstantis. O šią šiukšlę vežioja dviejų gerų arkliokų kinkinys, o servai jam ranką bučiuoja – kaip ponui... O jis, šunėkas – mano vergas!

Pakarsiu, šunsnukį!

O kunigaikščio paskirtą mano baronijos valdytoją surasiu ir ketvirčiuosiu! Tas niekšas sėdi Antverpene ir jo globon priskirtose žemėse nosies nerodo. Tik iš šio gyvulio dovanėles ima.

Aš, tiesą sakant, labai kažkur giliai taip ir likau tolerantišku ir šiuolaikišku, ir net vietomis demokratišku žmogumi, bet tuos abu niekšus ketvirčiuoti noriu. Pilies atstatymui išlaidos bus tiesiog milžiniškos...

- Kuo tu vardu, verge?

Ekonomas bumbtelėjo kakta į žemę ir sububnijo:

- Michaelis, pone. Michaelis, jūsų mylista...

- Vagie, pasakok...

- Tai ne aš, jūsų mylista... – ekonomas gailiai užkaukė.

- O kas?

- Ponas Jupas Ribekas. Jis! Apskrities vyresnysis. Jo žinioje ši žemė. Jis vertė! Jis sakė... jis sakė jog padarys taip, kad žemės liks senešalio valdžioje, o šis užmerks akis į visas gadynes už nedidelį užmokestį. Jū-ū-ūsų my-y-ylysta, pasi-i-i-gailėkit... – vėl užkaukė šunsnukis ir man mostelėjus vėl gavo snukin.

- Ką tu norėjai man parodyti?

- Aš parodysiu, aš parodysiu... Plėšikai, jie, oj kokie plėšikai... – ekonomas greit dėliodamas savo trumpas kojytes pradėjo link manęs ropoti, bet gavęs per pakaušį buku pusietės kotu susmigo veidu į žemę.

- Kas plėšikai?

- Tilis Verenvenas ir jo pramuštgalviai! Per jėgą dalį grobio įgrūdo ir privertė Antverpene žydams pardavinėti prisiplėštą turtą... Oj, kokie jie plėšikai...

- Kiek jų?

- Trisdešimt galvų buvo, trisdešimt... – paslaugiai skundė ekonomas. – O grįžo dvidešimt septyni. Trys kažkur prapuolė. Dalinas Gordenas, Raimonas Breksas ir Raimonas...

- Kol kas užtilk, - nebaigęs klausyti įsakiau ir pasisukau į Tuką. – Liepk visai kompanijai kurdintis šalia pilies. Priešais vartus. Statykite palapines, užkardas ir ežius. Lauko stovyklą kaip priklauso, bet be griovių. Visiems arbaletininkams ir arkebūzininkams būti pilnoje parengtyje. Matilda tegu tęsia surašymą, o ekonomu skiriu Peterį. Jis jau vaikščioti gali, tegu įsijungia. Tegu sau į pagalbininkus ką nors iš invalidų pasiima. O mes apsilankysim pas plėšikus.

- Čia tai man patinka, monsinjore! – pradžiugęs Tukas nulėkė kaip vijurkas.

- Kur jie? – pasidomėjau buvusio ekonomo.

- Taigi įlankoje jų hukeris (v.p. ol. Hoeker, dvistiebis laivas, plačia nosimi ir apvaliu laivagaliu – buvo statomi nuo XIII iki XV a. kaip žvejybiniai laivai, o vėliau perimė šiaurės jūrų valstybių kariniai laivynai. Dažnai, tam, kad atskirti jų nepriklausomybę kariniam laivynui, pridėdavo “fish”)

ir ten pat iškraunama šebeka (v.p.:vok.  Sсhеbесkе, pranc. chebec – greitaeigis laivelis/valtis, kuris gali eiti tiek su burėmis – Viduržemio jūroje buvo keliamos lotyniškos burės, tiek irklais. Tarpinis variantas tarp galeros ir karavelės).

Tai ta, kurią jie su savimi atvarė. Aš parodysiu, kaip paslapčia galima prieiti. Ką tik iš savo plėšikiško žygio grįžo. Šebekoj gėrio pilna, kad nesuskaičiuosi... – Michaelis paplekšnojo liežuviu per gomurį ir, pamatęs kaip arkebūzininkas kilstelėjo pusietės kotą, iš karto prisidengė galvą rankomis.

- Riškite jį...

Štai šis momentas tai man labai įdomus...

Jei yra laivas, tai plėšikai  - patys tikriausi piratai. Tai ko čia stebėtis kaimo gerbūviu? Pirato amatas visada buvo pelningas. Labai įdomios mintys pradėjo galvon lysti... Na, pažiūrėsim.

Iki įlankos tik koks pusvalandis kelio. Ekonomas parodė takelį ir mes paslapčiomis juo nupėdinome. Sargybinis buvo tik vienas – deja gyvo paimti nepavyko, bet ir paskelbti pavojų jis nespėjo. Pora paleistų strėlių perkirtusios kaklą užgniaužė riksmą, o kitos perkirto krūtinę. Vis tik mano arbaletininkai – savo amato meistrai. Aišku gaila vaikino, vis tik - mano nuosavybė. Galėjo ir naudą atnešti, o taip prapuolė kažkaip visai be jokio reikalo.

Įlanka buvo nedidelė, bet ją uolos slėpė ir nuo vėtrų ir nuo smalsių akių. Iš jūros pusės, ko gero, jos visai nesimatė. Pasislėpusi, rami ir netgi graži vieta.

Kaip ekonomas ir kalbėjo, įlankoje prie krantinės stovėjo šebeka, o greta – hukeris. Tai toks nedidelis dvistiebis laivelis. Mažesnis net už šebeką. Net neįsivaizduoju, kaip piratai galėjo su juo paimti šebeką. Ne kitaip, kaip naktį reide prigavo. Bet tai dar sužinosiu. Kiek vėliau. Iš pačių plėšikų.

Iš šebekos į didelį tvartą nešiojo kažkokius ryšulius ir dėžes. Žmonių, kartu su nešikais, visai nedaug. Gal kokie dvidešimt penki. Visi, kaip vienas – kresni, neaukšti, barzdoti ir ant grandijų užsimetę apsiaustus su gaubtuvais. Iš ginklų turėjo tik trumpus, plačius palašus, ilgus durklus ir kelis arbaletus.

- Kaip juos čiupsim, monsinjore? – pasidomėjo škotas. Jo akyse jau blizgėjo azartas. – Galima ir iš čia juos visus peršaudyti.

- Kam juos šaudyti? Galvok, ką šneki. Gal tavo galva molinė? Kam man reiki pastipusių servų? – prigesinau škoto entuziazmą. – Stebiuosi aš kartais tavimi, Viljamai. Vis tau žudyti... Mokinkis plačiai mąstyti.

- O kaip, monsinjore? – kiek užsigavo mano ištikimasis eskudero.

- Visus imti gyvus. Bet jei priešinsis – kirskit. Nusileisim pėsčiomis. Komanduok... – nusiėmiau nuo balno cišagą (v.p.: vok. Zischagge. Šalmas. Europietiška rytietiško šišako atmaina. Tačiau minėtame laikotarpyje jie dar dažniau buvo atvežami iš rytų. Pvz. vėlesniuose perioduose sparnuotieji LDK husarai būtent tokius nešiojo), užsidėjau ant galvos ir nuleidau antnosį. Šiandien buvau nusprendęs nesidėti sunkių gotiškų šarvų. Jis jau man buvo įgrisęs kelionės metu. Buvau užsidėjęs jušmaną. Tą patį, kurį paveldėjau iš žydo juvelyro sūnėno. Lengvesnis ir, tiesą sakant, patogesnis. Patikrinau, truktelėjau talvarą – patikrinau, kaip traukiasi iš makštų, ir įsakiau:

- Pirmyn...

Plėšikus pavyko pričiupti netikėtai. Įlėkėme ant krantinės šaukdami ir rėkdami kaip uraganas ir niekas nesuspėjo pasipriešinti. O gal nepanorėjo. Turėjo suprasti, jog šis beprasmis užsiėmimas tik nuves į kapus. O gali būti, kad mirtis bus ir toli gražu – nepaprasta, o ilga. Nuo pasipriešinimo atgrasė ir ant uolų išdygę arbaletininkai.

Piratus greit nuginklavom, supančiojom rankas, o dėl tvarkos dar apdovanoję niuksais, čia pat, prieplaukoje, ir suguldėme. Iš viso buvo dvidešimt keturi.

- Kas vyriausias? – mandagiai paklausiau.

Niekas neatsakė. Visi tik šnairavo mėtydami žvilgsnius lyg būtų kokį nekrikštą pamatę. Oj, kaip negerai...

- aš baronas Žanas van Gutenas. Jūsų senjoras, - kalbėjau vaikštinėdamas prieplauka. O jūs mano servai, tai yra vergai. Aš turiu teisę vykdyti teismą ir nulemti jūsų likimus...

Galiu, aišku... Bet štai visai neišmanau, ką man čia su jais daryti? Galima surengti parodomąją bausmę, kad visi bijotų ir drebėtų. Tiesą sakant reikėtų... Bet aš – jų šeimininkas ir turiu mąstyti  kaip šeimininkas. Nors gal keistai skambą? Bet nieko jau čia keisto – aš jau seniai susigyvenau su viduramžių pono vaidmeniu. Jau neatskirsi ir iš arti, net per padidinamąjį stiklą gali žiūrėti. Bet, kita vertus, vergų ponu dar nebuvau. Štai čia ir keistos savijautos šaknys. Lyg galiu ir bausti ir dovanoti, bet ne viskas taip vienareikšmiška. Tikram šeimininkui pirmiausia turėtų rūpėti pajamos, o ne bausmės ir malonės. Ir ne vienkartinės, o pastovios.

Na ir dar niuansas. Čia Flandrija. Žmonės čia išdidūs ir ganėtinai laisvamaniai. Perlenksi lazdą ir liksi iš vis be servų: pabėgs į didelius miestus ir viskas. Metai ir viena diena, ir viskas – smirdantis miesto oras juos padarys laisvais piliečiais. O visi tie miestai nuo manęs gana arti...

- Kas iš jūsų Tilis Verenvenas? – dar kartą pasivaikščiojau prieplauka ir atsistojau priešais patį stambiausią barzdotį. – Tu?

- Aš... – tyliai atsakė vyrukas ir kažkodėl užmerkė akis, nors neatrodė, kad būtų ypatingai išsigandęs.

Netašyto veidas su visai protingu žvilgsniu. Trumpa barzdelė ir apskustos žandenos. Tipiškas olandų kapitonas. Tokio tipo personažus labai mėgsta piešti animaciniuose filmukuose.

- Pakelkite jį, - įsakiau. – Na, ką, Tili Verenvenai... Tai tupiratų vadeiva. Taip? O žinai kas už tai būna?

- Mes žvejai, pone barone... – energingai pamaskatavo galvą Tilis. – tik štai...

- Netyčia užkliuvote už šebekos ir netyčia ją užgrobėte? Ne? Leisk atspėsiu... Jūs ją radote tuščią. Kur ekipažas ir prekės, plėšike? Įsakysiu nuskandinti, kaip šunytį! Na?!

- Prekės daržinėje… o įgula…

- Jūroje?

- Na, taip… - visiškai nusiminęs ir jau susitaikęs su likimu linktelėjo galvą Verenvenas. Beveik visas. Saracėnų gi šebeka… Mes iki pat Biskajos ėjom. Ten ir paėmėme. Medžiagas ir dažus vežė. Nekrikštus mes iškirtome. Jie šešis mūsiškius užmušė. Patys suprantate… O irkluotojai… irkluotojai oloje… gerbemas barone, juk šventą darbą padarėm. Machometonais visi jie buvo. Nepykit, jūsų mylista. Viskas dabar teisėtai jūsų…

Kapitonas maldaujamai pasižiūrėjo. Dabar jis atrodė pasimetęs ir sužlugdytas, bet gudrūs velniūkščiai akyse vis dėl to žaidė.

- Nori pasakyti, kad pirmą kartą sumąstėt paplėšikauti? Taip? O iki tol tik silkę gaudėt?

- Ir menkę su plekšnė… - pritariamai linktelėjo Tilis. – Taip ir yra… kaip Dievą myliu…

Aš tiesiog įsmeigiau akis į jojo. Tiesą išgaut buvo lengva. Jau ant trečio nupjauto piršto viską išklotų. Bet, manau, to nereikės.

Taip ir atsitiko. Verenvenas neišlaikė ir nenoromis sumurmėjo:

- Buvo ir ankščiau…

- Monsinjore, leiskite aš jam liežuvį atrišiu, - įsikišo Tukas. – Na iš tikro, paskutinis storžievis. Su juo žmoniškai kalba, o jis nosį suka.

- Spėsim, Loganai, - sustabdžiau škotą. Einam geriau grobį ir belaisvius  apžiūrėsim. Vesk, Tili Verenvenai.

- Ką pirmą? – dalykiškai paklausė Tilis ir kaip pakirstas krito ant žemės.

Tai tukas daug negalvojęs jam užvožęs sušvokštė:

- „Jūsų mylista“! Į savo senjorą reikia kreiptis tik „jūsų mylista“ ! Arba „pone“!.. supratai? Ar dar kartelį paaiškinti?

2016-08-08