"Armanjako šalis. Rutjeras". VI skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-08

VI skyrius

- Šunsnukis... Schweinwhund... Verfluchter... Sukaposiu!.. – pykčio apimtas tvojau ekonomui per ausį ir įsakiau mosarabų seržantui: - Almeida, įsakyk jį numesti nuo uolos į jūrą.

Pasivaikščiojau po pilį ir, apimtas nusivylimo ir ilgesio, dairiausi į griuvenas ir netvarką.

Po velnių... su tokiu akiplėšiškumu aš dar nebuvau susdūręs. Ne... Na juk tai visiškai nė į jokius vartus netelpa... Nuplaksiu... visus iškarsiu...

Seržantas visiškai nesutrikęs perdavė įsakymą. Du arkebūzininkai stuktelėjo valdytojui per galvą, kilstelėjo už pažastų ir nutempė link skylės sienoje – artimiausio kelio prie jūros.

Pilies tarnai, kurie buvo suklupdyti kieme, užkaukė, o kunigaikščio heroldas Ambruazas de Aršambo pritariamai linktelėjo:

- Barone, aš matau, kad jūs čia puikiai susitvarkysite. Gal būtumėte toks geras ir su manimi pasiųstumėte dešimtį žmonių? Aš su Florianu ir Žiuliu apsilankysime likusiuose jūsų baronijos lenuose. Reikia išsiaiškinti šiokius tokius niuansus dėl mokesčių.

- Žinoma, jūsų mylista. Bet gal geriau tai bus padaryti kartu su manimi? Kartu ir mane pristatysite kaip šių lenų senjorą, ir omažą paliudysite.

- Taip... – heroldas pasikasė šerius ant žando. – Taip, taip be abejonės bus teisingiau., bet tada aš šiek trumpam jus paliksiu... pavargau... chm... paskutinė kelio atkarpa buvo itin sunki.

- Mano raktininkė Matilda bokšte periminėja turtą. Pasakykite jai, kad aš paliepiau išskirti jums su jūsų persevanu ir auditoriumi kambarius. Kartu, jei galite, patikrinkite ir pilies vyno požemius. Ten, atrodo, yra ir kelios statinaitės vyno.

- Žinoma, barone. Būtinai... – Heroldas, pasirėmęs į savo pagalbininką, svyruodamas nuklibeno donžono pusėn.

Paskui juos kliuvinėdamas nuslinko Žiulis Remanas – kunigaikščio auditorius ir heroldo sugėrovas.

Žiūrėdamas pavyjimui į neišskiriamą trijulę, nevalingai šyptelėjau. Ambruazas pragėrė visą kelią link šios sušvilptos baronijos. Net negaliu atsiminti ar šią trijulę mačiau kada blaivą. Na ir tegu... šie žmogiukai man dabar, kaip viduramžiškos biurokratijos žinovai – labai naudingi...

- Pone! Ponas barone!.. Nereikia! Aš viską pasakysiu... viską atiduosiu! – Kastelianas tabalavo mosarabų rankose ir stengėsi kojomis stabdyti procesiją.

- Tempkit jį čionai, - sukomandavau. Atsisėdau į kelioninį krėslą, kurį rūpestingai pastatė Jostas,  ir nutaisiau teisingo, bet griežto šeiminko povyzą..

O ką?.. Aš toks ir esu. Tik šiek tiek pavargau. Net negalvojau, kad ši kelionė ir teisių į baroniją perėmimas sukels šitiek rūpesčių...

Žinią apie kompanijos pertvarkymą į leibgvardijos kuopą, netikėtai net man pačiam, kariai priėmė geranoriškai. Ir net vienbalsiai. Bet iš esmės tai buvo tik iškabos, kuri davė papildomos naudos ir pajamų, pakeitimas, nes viduje mes vis vien likome rutjerais.

Man, kaip kuopos vadui – kondjukto, priklausė šimtų livrų atlyginimas ir trisdešimt livrų per pusmetį maistpinigių, trisdešimt livrų arkliams, na ir... dar šis bei tas. Tukas, mano leitenantas, gavo penkiasdešimt livrų. Seržantai – po dvidešimt. Ir visa tai šalia to, kad visa ekipiruotė ėjo iš kunigaikščio iždo arba ją galėjai pakeisti į piniginę kompensaciją. Visai rimti argumentai palankiam sprendimui.Ir šį sprendimą mano žmonės priėmė. Nors po paskutinių įvykių, tai žmonių tiek ten ir teliko – sauja.

Mosarabai, tai mano asmeniniai samdiniai. Jais abejoti net nereikėjo. Kur aš, ten ir jie. Tukas su maestro Rafaeliu – taipogi. Gydytojas, šundaktaris kapelanas ir kalvis su pagalbininkais, taip pat pilnai mano žmonės. Matilda pasidarbavo markitančių aplinkoje ir jos taip pat vienbalsiai priėmė naują tvarką, o tuo pačiu paveikė ir vyrus iš mano arbaletininkų, kuriuos lydėjo žygyje.

Likimo valiai, kaip buvo įprasta, aš sužeistų ir sužalotų nepalikau. Šiuo atveju mūsų statute buvo labai aiškios nuorodos, kad jiems priklausė mėnesio atlyginimo dydžio išeitinės – ir viso geriausio. Aš visus juos pasiėmiau į savo baroniją. Jie dabar visa širdimi buvo man atsidavę – tik kad man nesimeldė. O gal ir meldėsi... Tiesa, aš dar ne visai aiškiai žinojau, ką su jais reikės daryti, bet manau jog tai neužtruks – būtinai sugalvosiu.

Žodžiu, po dienos nuo mano atostogų pradžios, būrys, kuriame buvo trisdešimt mosarabų, trisdešimt flamandų-arbaletininkų, du pikinieriai ir palyda iš keturiasdešimt penkių nerikiuotinų įvairių lyčių ir tautybių galvų bei šeši įkinkyti pabūklai – pajudėjo link Brabanto. Tris savaites keliavome. Visai neblogai. Beveik be nuotykių – be jų niekaip: vis tik viduramžiški keliai. Štai šiandien ir pribuvom.

Pasirašyta taikos sutartis tarp Burgundijos ir Šventosios Romos imperijos visai nereiškė pilnos taikos. Šalį užtvindė samdinių gaujos, kurios likusios be priežiūros ir sutarčių, nevengė paplėšikauti. Kartu ir reguliarieji abiejų armijų pulkai nesigėdijo pakeliui į namus papildyti savo kapšų. O ir vienus ir kitus, be jokios baimės ar sąžinės graužaties medžiojo vietiniai gyventojai – gana aršios ir žiaurios išgamos, kurios nė kiek nepriminė savo dvidešimt pirmo amžiaus palikuonių. Taip, kad kelionė buvo „linksma“.

Pradžioje netikėtai „užsirovėme“ ant puseskadronio raitų vokiečių šarvuočių, kuriems komandavo rotmistras (v.p. vok. Rittmeister iš ritt – raitelis, meister – viršininkas; raitelių vadas. Vyresnysis raitelių karininkas. Komandavo vėliavai, o vėliau - eskadrono vadas) fraicheris (v.p.: Freiherr – laisvas ponas. Kreipinys – „baronas“ ir iki 1919 m. barono titulo sininimas) Kurtas von Švainebergas, kurie baigė plėšti pakelės kaimą. Tarp kitko, savus gi tautiečius. Pasirodė, kad šis puseskadronis tai dezertyrai, kurie paliko savo imperatorių dar pačioje Noiso mūšio pradžioje. Gal tai ir suprantama. Imperija, pagal Burgunijos ir Prancūzijos ordonansinių kuopų pavyzdį, dar tik pradėjo formuoti savo reguliariąją armiją ir jos pagrindą sudarė dvarininkų ir miestiečių šauktiniai. O šie „piliečiai“ visada daugiau plėšikavo, nei kariavo.

Tai štai. Šie „degradai“ išpjovė visą kaimą (liko gyvos tik dvi penkiolikmetės mergelikės, kurios laiku spėjo pasislėpti pogrindyje) ir, su vokišku pedantizmu, kartu su atsargomis iššlavė viską kas bent kiek buvo vertingesnio.

Vokiečių šarvuočius pastebėjome, kai jie jau baiginėjau savo grobį krauti į vežimus. Kitu metu gal ir pagalvočiau ar su tokiais prasidėti – vis tik apie šešiasdešimt puikiai ginkluotų raitų snukių, tačiau kito kelio nebuvo. Apeiti kaimo negalėjome, o ir jie jau mus pastebėjo.

Kovos kaip tokios – nebuvo. Vokiečiai tiesiog puolė į ataką. Viena vertus – teisingai. Geras manevras. Ištįsusi pėsčiųjų priešų gurguolė – riebus kąsnelis. Ypač gerai ginkluotai kavalerijai. Bet tai buvo ne jų nosims. Visiškai.

Mosarabai ir arbaletininkai juos suklojo dar tik besiartinant. Mus per dūmų uždangą pasiekė tik pats freicheris, kuris čia ir šleptelėjo nuo savo žirgo. Tukas jį numušė įsodindamas strėlę į didžiojo bacineto antveidį. Šveinebergas, beje, liko gyvas. Bet ne ilgam. Ištardėm, apklausėm, sužinojom apie tolimesnį kelią ir pakorėm ant artimiausio medžio. Visiškai bukas rotmistras. Taip jam ir reikia.

Grobis mums liko visai neblogas. Septyni vežimai su atsargomis ir net trys dešimtys gerų žirgų su visais pakinktais, šarvais ir imperijos kavaleristų ginklais. Na ir pinigų radome. Neblogai pasipelnėm.

Na, o per stebuklą išgyvenusias mergas aš pasiėmiau su savimi. Joms vis tiek nebuvo kur dėtis, o Matilda joms darbo tikrai suras.

Antrą kartą, beveik prie Flandrijos sienos mus puolė šveicarų samdiniai. Iš miško apšaudė arbaletų strėlėmis, o po to, kaukdami kaip vilkai ir mojuodami alebardomis puolė. Deja, bet taip gražiai, kaip prieš tai buvo su vokiečiais, neišėjo. Prakeikti šūdžiai buvo aršūs, užsispyrę šikniai, ir anapilin su savimi pasiėmė net keturis mano arbaletininkus. Vieną mosarabą ir tris kutilje. Dar dešimtį sužeidė, bet ačiū Dievui, nepavojingai. O iš viso jų buvo tik trys dešimtys – dvigubai mažiau nei mūsų. O iš grobio liko tik jų ginklai: dešimt arbaletų, kapelinos, puskirasės, didelis kiekis alebardų ir palašų. Tiesa, visi ginklai buvo puikios kokybės, bet mano žmonių jie iš anapus negražins.

Pasiekus Flandriją, netikėtai pavyko papildyti savo gaują. Pasamdžiau penkiolika arbaletininkų, daugiau nepavyko...

- ...pone! Prisiekiu Šventa Mergele, Dievo Motina... Ne sąmoningai, be piktų kėslų! – valdytojo šauksmas gražino mane iš prisiminimų.

- Kalbėk.

- Viską pasakysiu... Viską, ponas barone!!!

- Trinktelkit jam, kad užsičiauptų.

Mosarabų dešimtininkas, tingiai bet stipriai mostelėjo ekonomui į paširdžius.

Kol storilis raitėsi ant žemės ir burna gaudė orą, pabandžiau jam pajusti nors kokią užuojautą… Ne… Nėra. Nė kruopelytės. O kodėl, tiesą sakant, šiam vagiui turėčiau jausti nors kokią užuojautą? Nesirūpino baronija, prisidėjo prie jos griuvimo ir dar pats, šunsnukis, bedieviškai vogė.

Baronija... belikęs tik pavadinimas. Kai aš šiaip ne taip suradęs laiko perskaičiau dovanojimo raštą, tai pradžioje visai nenusiminiau. Popieriuje viskas atrodė ganėtinai neblogai.

Baronija buvo išsidriekusi pajūrio aukštumoje, kuri buvo toliausiai nutolusiai Brabanto provincijoje, kuri vingiuotu liežuviu buvo įsiklynijusi tarp Flandijos ir Šiaurės jūros šalia Šeldės žiočių (v.p.: ol. - Schelde, lot.: - Scaldis). Mano baronija buvo gerokai arčiau flandrijos Gento (v.p.: ol. Gent, pranc. Gand)

ir Briugės (v.p.: ol. Brugge, pranc. Bruges),

nei Brabanto Antverpeno (v.p. ol. Antwerpe, pranc. Anvers, flaman. Antwerpn)

ir Briuselis.

Pačios žemės tai ne itin daug: apie dešimt lygų pakrantės ir tiek pat į sausumą. Tai grynai mano žemės. Tačiau baronijai priklausė ir dviejų mano busimų vasalų valdos. Vienas buvo kažkoks junkeris van Breskensas, o kitas – junkeris Grudė (v.p.: junkeris – vokiškos kilmės žodis nuo „Junger Herr“ – jaunas ponas. Tai turintys atlikinėti karo prievolę laisvieji ponai, dvarininkai. Vėliau junkeriais pradėta vadinti nuskurdusius ponus, kurie buvo priversti gyventi tik iš karinės tarnybos, o dar vėliau tai karo mokyklų kursantai, o Prūsijoje taip pradėti vadinti kilmingųjų elitui priklausantys didikai). Kitaip tariant, tai paprasčiausi ginklanešiai – eskudero, kurie dar neturėjo pareigų. Šiuose kraštuose, tai pats žemiausias kilmingųjų sluoksnis. Jų žemės išėjimo į jūrą neturėjo ir buvo vos ne mikroskopinės: abu kartu sudėjus – pusė manosios.

Didesnioji žemės dalis sėjai netiko – akmeninga, nors arčiau pajūrio šiek tiek derlingų sklypų buvo.

Na, dar per baroniją tekėjo upelis su elegantišku pavadinimu – Rupelis (v.p. ol. Rupel) – vienas iš Šeldė intakų. Nors gal ne upeliukas, o tikra upė. Deja netinkama laivybai. Vyliausi, kad bent jau joje veisiasi man taip patinkantys unguriai.

Buvo dar ir simpatiška ąžuolų, bukų ir lazdynų giraitė.

Peizažas, šiaip, man realiai patiko. Žolė, su uolėtomis salomis, iki juosmens, daugybė mažyčių upokšnių ir nedidelių miškelių. Štai ir viskas...

Nors ne, ne viskas. Apie kaimelį pamiršau. Guteno kaimas buvo netoli pilies. Apie šimtas sodžių. O štai kiek žmonių juose gyvena – kol kas neturiu net menkiausios nuovokos. Rytoj priiminėsiu servų priesaikas, tai kartu ir suskaičiuosiu.

Na ir pati pilis. Popieriuje tai ji atrodo gražiai. Sprendžiant iš pridėto piešinuko - net solidžiai. Ji buvo iškilusi ant aukštumos prie jūros kranto, šalia jūros skalaujamo skardžio. Šalia nedidelė laivybai tinkanti įlanka, kuri slėpėsi tarp uolų. Pilis buvo iš didžiulio donžono ir keturių tvirtovės sienų bokštų ir viso kito, kas privalomai turi būti pilyje. Gersa, pakeliamas tiltas, griovys ir taip toliau... Žodžiu, ant popieriaus – pilnas puikumėlis.

Bet tai ant popieriaus...

Dar neišdilo įspūdis, kai pamačiau pilį „a la naturel“. Viskas nukrito žemiau nulio. Jokio noro nebeliko iš vis ką nors daryti. Nuliūdau ir mintyse Karoliui pasiunčiau daugiapakopius keiksmus, kokius tik žinojau. Ir dar keletą dėl bendro kiekio pats sugalvojau...

Pilis, blyn...

Na, donžonas ir bokštai lyg ir yra. Na ir dydžiai visai ne menki. Bet visa ši pilis neįsivaizduojamai sena! Apskurusi iki visiškos klaikybės...

- Pone, aš viską parodysiu! – eilinį kartą užkaukė valdytojas ir vėl užsičiaupė gavęs antausį.

Jaudinasi, šunsnukis, dėl savo gyvybės. Ir teisingai jaudinasi. Už tai, kad iki tokios būklės nuvarė mano turtą – užmušti maža. Ant kuolo pasodinti, ar ką?

Siena iš jūros pusės skilo ir vietomis apibyrėjo. Medinės galerijos ir mašikulos supuvo ir taip pat nukrito – jų paprasčiausiai neliko. Grandinės, kurios laikė hersą, perrūdijo, o pati hersa taip ir liko kyboti pusiau atidaryta. Ant arklio tik susilenkus prajoti galima. Pilies vartai sueižėju ir suskeldėjo.  Perdanga bokštuose suplėko ir papuvo, tad dabar ten vaikščioti galima tik rizikuojant gyvybe...

Blyn, visą tą gadynę galima vardyti nesustojant iki pat vakaro... O šio išgamos namas kaime – akmeninis, puikus ir net klotas brangiomis čerpėmis, kurios aiškiai buvo nuimtos nuo bokšto stogo. Beje, pats kaimas atsirodė visai gyvybingas ir toli gražu ne skurstantis. O šią šiukšlę vežioja dviejų gerų arkliokų kinkinys, o servai jam ranką bučiuoja – kaip ponui... O jis, šunėkas – mano vergas!

Pakarsiu, šunsnukį!

O kunigaikščio paskirtą mano baronijos valdytoją surasiu ir ketvirčiuosiu! Tas niekšas sėdi Antverpene ir jo globon priskirtose žemėse nosies nerodo. Tik iš šio gyvulio dovanėles ima.

Aš, tiesą sakant, labai kažkur giliai taip ir likau tolerantišku ir šiuolaikišku, ir net vietomis demokratišku žmogumi, bet tuos abu niekšus ketvirčiuoti noriu. Pilies atstatymui išlaidos bus tiesiog milžiniškos...

- Kuo tu vardu, verge?

Ekonomas bumbtelėjo kakta į žemę ir sububnijo:

- Michaelis, pone. Michaelis, jūsų mylista...

- Vagie, pasakok...

- Tai ne aš, jūsų mylista... – ekonomas gailiai užkaukė.

- O kas?

- Ponas Jupas Ribekas. Jis! Apskrities vyresnysis. Jo žinioje ši žemė. Jis vertė! Jis sakė... jis sakė jog padarys taip, kad žemės liks senešalio valdžioje, o šis užmerks akis į visas gadynes už nedidelį užmokestį. Jū-ū-ūsų my-y-ylysta, pasi-i-i-gailėkit... – vėl užkaukė šunsnukis ir man mostelėjus vėl gavo snukin.

- Ką tu norėjai man parodyti?

- Aš parodysiu, aš parodysiu... Plėšikai, jie, oj kokie plėšikai... – ekonomas greit dėliodamas savo trumpas kojytes pradėjo link manęs ropoti, bet gavęs per pakaušį buku pusietės kotu susmigo veidu į žemę.

- Kas plėšikai?

- Tilis Verenvenas ir jo pramuštgalviai! Per jėgą dalį grobio įgrūdo ir privertė Antverpene žydams pardavinėti prisiplėštą turtą... Oj, kokie jie plėšikai...

- Kiek jų?

- Trisdešimt galvų buvo, trisdešimt... – paslaugiai skundė ekonomas. – O grįžo dvidešimt septyni. Trys kažkur prapuolė. Dalinas Gordenas, Raimonas Breksas ir Raimonas...

- Kol kas užtilk, - nebaigęs klausyti įsakiau ir pasisukau į Tuką. – Liepk visai kompanijai kurdintis šalia pilies. Priešais vartus. Statykite palapines, užkardas ir ežius. Lauko stovyklą kaip priklauso, bet be griovių. Visiems arbaletininkams ir arkebūzininkams būti pilnoje parengtyje. Matilda tegu tęsia surašymą, o ekonomu skiriu Peterį. Jis jau vaikščioti gali, tegu įsijungia. Tegu sau į pagalbininkus ką nors iš invalidų pasiima. O mes apsilankysim pas plėšikus.

- Čia tai man patinka, monsinjore! – pradžiugęs Tukas nulėkė kaip vijurkas.

- Kur jie? – pasidomėjau buvusio ekonomo.

- Taigi įlankoje jų hukeris (v.p. ol. Hoeker, dvistiebis laivas, plačia nosimi ir apvaliu laivagaliu – buvo statomi nuo XIII iki XV a. kaip žvejybiniai laivai, o vėliau perimė šiaurės jūrų valstybių kariniai laivynai. Dažnai, tam, kad atskirti jų nepriklausomybę kariniam laivynui, pridėdavo “fish”)

ir ten pat iškraunama šebeka (v.p.:vok.  Sсhеbесkе, pranc. chebec – greitaeigis laivelis/valtis, kuris gali eiti tiek su burėmis – Viduržemio jūroje buvo keliamos lotyniškos burės, tiek irklais. Tarpinis variantas tarp galeros ir karavelės).

Tai ta, kurią jie su savimi atvarė. Aš parodysiu, kaip paslapčia galima prieiti. Ką tik iš savo plėšikiško žygio grįžo. Šebekoj gėrio pilna, kad nesuskaičiuosi... – Michaelis paplekšnojo liežuviu per gomurį ir, pamatęs kaip arkebūzininkas kilstelėjo pusietės kotą, iš karto prisidengė galvą rankomis.

- Riškite jį...

Štai šis momentas tai man labai įdomus...

Jei yra laivas, tai plėšikai  - patys tikriausi piratai. Tai ko čia stebėtis kaimo gerbūviu? Pirato amatas visada buvo pelningas. Labai įdomios mintys pradėjo galvon lysti... Na, pažiūrėsim.

Iki įlankos tik koks pusvalandis kelio. Ekonomas parodė takelį ir mes paslapčiomis juo nupėdinome. Sargybinis buvo tik vienas – deja gyvo paimti nepavyko, bet ir paskelbti pavojų jis nespėjo. Pora paleistų strėlių perkirtusios kaklą užgniaužė riksmą, o kitos perkirto krūtinę. Vis tik mano arbaletininkai – savo amato meistrai. Aišku gaila vaikino, vis tik - mano nuosavybė. Galėjo ir naudą atnešti, o taip prapuolė kažkaip visai be jokio reikalo.

Įlanka buvo nedidelė, bet ją uolos slėpė ir nuo vėtrų ir nuo smalsių akių. Iš jūros pusės, ko gero, jos visai nesimatė. Pasislėpusi, rami ir netgi graži vieta.

Kaip ekonomas ir kalbėjo, įlankoje prie krantinės stovėjo šebeka, o greta – hukeris. Tai toks nedidelis dvistiebis laivelis. Mažesnis net už šebeką. Net neįsivaizduoju, kaip piratai galėjo su juo paimti šebeką. Ne kitaip, kaip naktį reide prigavo. Bet tai dar sužinosiu. Kiek vėliau. Iš pačių plėšikų.

Iš šebekos į didelį tvartą nešiojo kažkokius ryšulius ir dėžes. Žmonių, kartu su nešikais, visai nedaug. Gal kokie dvidešimt penki. Visi, kaip vienas – kresni, neaukšti, barzdoti ir ant grandijų užsimetę apsiaustus su gaubtuvais. Iš ginklų turėjo tik trumpus, plačius palašus, ilgus durklus ir kelis arbaletus.

- Kaip juos čiupsim, monsinjore? – pasidomėjo škotas. Jo akyse jau blizgėjo azartas. – Galima ir iš čia juos visus peršaudyti.

- Kam juos šaudyti? Galvok, ką šneki. Gal tavo galva molinė? Kam man reiki pastipusių servų? – prigesinau škoto entuziazmą. – Stebiuosi aš kartais tavimi, Viljamai. Vis tau žudyti... Mokinkis plačiai mąstyti.

- O kaip, monsinjore? – kiek užsigavo mano ištikimasis eskudero.

- Visus imti gyvus. Bet jei priešinsis – kirskit. Nusileisim pėsčiomis. Komanduok... – nusiėmiau nuo balno cišagą (v.p.: vok. Zischagge. Šalmas. Europietiška rytietiško šišako atmaina. Tačiau minėtame laikotarpyje jie dar dažniau buvo atvežami iš rytų. Pvz. vėlesniuose perioduose sparnuotieji LDK husarai būtent tokius nešiojo), užsidėjau ant galvos ir nuleidau antnosį. Šiandien buvau nusprendęs nesidėti sunkių gotiškų šarvų. Jis jau man buvo įgrisęs kelionės metu. Buvau užsidėjęs jušmaną. Tą patį, kurį paveldėjau iš žydo juvelyro sūnėno. Lengvesnis ir, tiesą sakant, patogesnis. Patikrinau, truktelėjau talvarą – patikrinau, kaip traukiasi iš makštų, ir įsakiau:

- Pirmyn...

Plėšikus pavyko pričiupti netikėtai. Įlėkėme ant krantinės šaukdami ir rėkdami kaip uraganas ir niekas nesuspėjo pasipriešinti. O gal nepanorėjo. Turėjo suprasti, jog šis beprasmis užsiėmimas tik nuves į kapus. O gali būti, kad mirtis bus ir toli gražu – nepaprasta, o ilga. Nuo pasipriešinimo atgrasė ir ant uolų išdygę arbaletininkai.

Piratus greit nuginklavom, supančiojom rankas, o dėl tvarkos dar apdovanoję niuksais, čia pat, prieplaukoje, ir suguldėme. Iš viso buvo dvidešimt keturi.

- Kas vyriausias? – mandagiai paklausiau.

Niekas neatsakė. Visi tik šnairavo mėtydami žvilgsnius lyg būtų kokį nekrikštą pamatę. Oj, kaip negerai...

- aš baronas Žanas van Gutenas. Jūsų senjoras, - kalbėjau vaikštinėdamas prieplauka. O jūs mano servai, tai yra vergai. Aš turiu teisę vykdyti teismą ir nulemti jūsų likimus...

Galiu, aišku... Bet štai visai neišmanau, ką man čia su jais daryti? Galima surengti parodomąją bausmę, kad visi bijotų ir drebėtų. Tiesą sakant reikėtų... Bet aš – jų šeimininkas ir turiu mąstyti  kaip šeimininkas. Nors gal keistai skambą? Bet nieko jau čia keisto – aš jau seniai susigyvenau su viduramžių pono vaidmeniu. Jau neatskirsi ir iš arti, net per padidinamąjį stiklą gali žiūrėti. Bet, kita vertus, vergų ponu dar nebuvau. Štai čia ir keistos savijautos šaknys. Lyg galiu ir bausti ir dovanoti, bet ne viskas taip vienareikšmiška. Tikram šeimininkui pirmiausia turėtų rūpėti pajamos, o ne bausmės ir malonės. Ir ne vienkartinės, o pastovios.

Na ir dar niuansas. Čia Flandrija. Žmonės čia išdidūs ir ganėtinai laisvamaniai. Perlenksi lazdą ir liksi iš vis be servų: pabėgs į didelius miestus ir viskas. Metai ir viena diena, ir viskas – smirdantis miesto oras juos padarys laisvais piliečiais. O visi tie miestai nuo manęs gana arti...

- Kas iš jūsų Tilis Verenvenas? – dar kartą pasivaikščiojau prieplauka ir atsistojau priešais patį stambiausią barzdotį. – Tu?

- Aš... – tyliai atsakė vyrukas ir kažkodėl užmerkė akis, nors neatrodė, kad būtų ypatingai išsigandęs.

Netašyto veidas su visai protingu žvilgsniu. Trumpa barzdelė ir apskustos žandenos. Tipiškas olandų kapitonas. Tokio tipo personažus labai mėgsta piešti animaciniuose filmukuose.

- Pakelkite jį, - įsakiau. – Na, ką, Tili Verenvenai... Tai tupiratų vadeiva. Taip? O žinai kas už tai būna?

- Mes žvejai, pone barone... – energingai pamaskatavo galvą Tilis. – tik štai...

- Netyčia užkliuvote už šebekos ir netyčia ją užgrobėte? Ne? Leisk atspėsiu... Jūs ją radote tuščią. Kur ekipažas ir prekės, plėšike? Įsakysiu nuskandinti, kaip šunytį! Na?!

- Prekės daržinėje… o įgula…

- Jūroje?

- Na, taip… - visiškai nusiminęs ir jau susitaikęs su likimu linktelėjo galvą Verenvenas. Beveik visas. Saracėnų gi šebeka… Mes iki pat Biskajos ėjom. Ten ir paėmėme. Medžiagas ir dažus vežė. Nekrikštus mes iškirtome. Jie šešis mūsiškius užmušė. Patys suprantate… O irkluotojai… irkluotojai oloje… gerbemas barone, juk šventą darbą padarėm. Machometonais visi jie buvo. Nepykit, jūsų mylista. Viskas dabar teisėtai jūsų…

Kapitonas maldaujamai pasižiūrėjo. Dabar jis atrodė pasimetęs ir sužlugdytas, bet gudrūs velniūkščiai akyse vis dėl to žaidė.

- Nori pasakyti, kad pirmą kartą sumąstėt paplėšikauti? Taip? O iki tol tik silkę gaudėt?

- Ir menkę su plekšnė… - pritariamai linktelėjo Tilis. – Taip ir yra… kaip Dievą myliu…

Aš tiesiog įsmeigiau akis į jojo. Tiesą išgaut buvo lengva. Jau ant trečio nupjauto piršto viską išklotų. Bet, manau, to nereikės.

Taip ir atsitiko. Verenvenas neišlaikė ir nenoromis sumurmėjo:

- Buvo ir ankščiau…

- Monsinjore, leiskite aš jam liežuvį atrišiu, - įsikišo Tukas. – Na iš tikro, paskutinis storžievis. Su juo žmoniškai kalba, o jis nosį suka.

- Spėsim, Loganai, - sustabdžiau škotą. Einam geriau grobį ir belaisvius  apžiūrėsim. Vesk, Tili Verenvenai.

- Ką pirmą? – dalykiškai paklausė Tilis ir kaip pakirstas krito ant žemės.

Tai tukas daug negalvojęs jam užvožęs sušvokštė:

- „Jūsų mylista“! Į savo senjorą reikia kreiptis tik „jūsų mylista“ ! Arba „pone“!.. supratai? Ar dar kartelį paaiškinti?

2016-08-08

"Armanjako šalis. Rutjeras". V skyriaus pabaiga. Armanjakas - 2. 2016-08-05

Eržilas sušnorpavo, pašnairavo ir atsargiai brūkštelėjęs sausomis ir švelniomis lūpomis per delną, priėmė skanėstą.

- Geras berniukas... – pakišęs ranką po snukio šarvais paglosčiau.

Panašu, kad kontaktas yra. Myliu arklius. Na ir jie man visada atsako tuo pačiu. Net mano senelis stebėdavosi, kaip net patys aršiausi tabūno arkliai mano atžvilgiu buvo ganėtinai palankiai nusiteikę.

- Sveikinu, monsinjore! – prie manęs priėjo škotas. – Čia jums dar kai ką perdavė Frydricho žmonės kažką perdavė.

- Imk Rodeną už pavadžio, o aš josiu ant šio žvėries,  - įkišau koją į balnakilpę ir vos nepraradęs sąmonės iš skausmo, užsirioglinau į balną. – Velnias... Na, pasakok, ką ten dar perdavė...

Prisiminiau apie medalioną ir paėmęs jį į ranką įsižiūrėjau geriau. Ant didelio auksinio kryžiaus su ugnies liežuviais galuose – dar vienas pakabukas: į žiedą susisukęs drakonas, kuris smaugė save su savo uodega.... Taip... Tai simbolizuoja Kryžiaus pergalę prieš blogį.

Pakabukas buvo gana grubokai išlietas, tačiau su smulkiomis detalėmis. Grandinė paprasta, iš ovalinių žiedų.

- Raštą, monsinjore, ir kapšą su trimis dešimtimis florintų. – Tukas parodė man dėklą, kuriame buvo įdėtas susuktas dokumentas ir mestelėjo ant delno kapšelį. Ir iškilmingai pareiškė: - Beje, dabar jūs į savo herbe galite vaizduoti slibiną.

- O ką? – įsivaizdavau, kaip tai galėtų atrodyti. – Ir pavaizduosiu. Tu geriau raštą perskaityk, o kapšą pasiimk sau – užsitarnavai, o stovykloje iš mano asmeninių pinigų išdalinsi po guldeną visiems broliams. Tiems, kurie dalyvavo peštynėse prieš tiltą. Pasakysi, jog tai Frydricho dovana už tai, kad jie šauniai pjovė jo karius.

- Dėkoju, monsinjore... – Tukas jau būdamas balne man nusilenkė. - Bet norėčiau paprieštarauti...

- Kas dar?

- Aš negaliu priimti šių pinigų...

Tikriausiai manęs niekas nebūtų geriau nustebinęs, net skraidančios lėkštės pasirodymas, kaip, kad nustebino Tukas.

- Kodėl?

- Jie duoti visiems ir mano dalia ten tik vienas auksinis. Taip bus sąžiningiau.

Kvaila... Kilnu, bet kvaila...

- Gerai. Iš šio kapšo išdalinsi viską broliams ir sau pasiimsi tik kas priklauso, o stovykloje iš mano asmeninių pinigų pasiimsi trisdešimt guldenų. Tai mano dovana tau. Taip bus gerai?

- Žinoma, monsinjore! Aš jums ranką dabar pat čia pabučiuočiau, bet bijau, kad trinktelsit... – džiaugsmingai sušuko škotas.

- Žinoma užvošiu, durniau... Kas ten tame rašte?

- Tuoj... Taigi apsauginis raštas nuo paties Frydricho leidžiantis nekliudomai kirsti visas jo žemes! Ir viskas. Tai... man žodžiu dar liepė perduot...

- Ką?

- Taigi... – Tukas kiek susinepatogino. – Taigi, jei jūs, monsinjore, į kaizerio tarnybą pereisite, tai jis savo malonėmis apžers, suteiks Šventosios Romos imperijos kavalieriaus statusą ir dar žemių duos...

- Aišku. Na ir ką tu manai?

Škotas gudriai šyptelėjo:

- Na, maža kas... tegu guli popieriukas – valgyti neprašo.

- Taigi, taigi... ir man taip atrodo.

- Ne kvailas tas škotas... Aš dabar tarnauju Karoliui Drąsiajam Burgundiečiui kaip samdinys ir kaip naujas vasalas, bet... Bet laikai dabar tokie, kad ir vasalitetas ir darbas greit gali nutrūkti. O samdiniu, ką ten besakysi, imperatorius ne blogesnis už visus kitus. Laikas parodys...

Sušmėžavo mūsų stovyklos palapinės. Atsargiai paraginau Morgenšterną ir su malonumu pastebėjau, kad jis pagreitį ima lygiai, be jokių didesnių pastangų. Och kaip įtaikė tas vokietis. Ir ordinu, ir arkliu... Ordinas?...

- Tukai, o ką tu žinai apie Slibino ordiną?

- Na, ordinas, kaip ordinas... – mano heraldikos žinovas kažkodėl susisuko.

- Kalbėk! – kažkodėl sunerimau dėl škoto tono. Kažkas čia ne taip.

- Na, madjariškas jis... (v.p. madjaras – vengrijos gyventojas. Magyarok [ˈmɒɟɒrok] – taip patys save vadina vengrai).

- Koks? – aš net pristabžiau žirgą. Greit klok viską, ką žinai. Pasakok.

- Na, įsteigė jį vengrijos karalius Sigizmundas Pirmasis Liuksenburgietis. Na... rodos kokius septyniasdešimt metų atgal...

- Toliau...

- Na, aš nelabai ten ir pamenu...

- Viljamai! Prikulsiu, kaip Dievą myliu... Kodėl Šventosios Romos imperijos imperatorius mane apdovanoja madjarišku ordinu? Po velnių, jie savų neturi, ar ką? – užrėkiau ant niekuo nekalto škoto.

Na iš tikro. Visiškas fiasko. Mintyse aš jau jį prilyginau Aukso Vilnos ar Raiščio ordinui, o pasirodo štai kaip... (v.p. 1. Aukso Vilnos ordinas – pranc. Ordre de la Toison d’or, isp. Orden del Toisón de Oro, vok. Orden vom Goldenen Vlies,lot. Aureum Vellus; Vellus yasonis; dar žinomas kaip Gedeonis signa – Gideono ženklas. Įsteigtas 1430 m. Pilypo III Gerojo – Burgundijos kunigaikščio vestuvių su princese Izabele Portugaliete. Dinastinis ordinas. Ypač prestižinis. Šiuo metu suteikti jį teisę turi tik Ispanijos karalius Pilypas VI ir Austrijoje Karolis von Habsburgas. Grandinė ir pakabukas yra neskiriamos dalys. Ordino kavalieriais galėjo būti tik katalikai. 2. Raiščio arba Kaspino ordinas. Orginale „The Most Noble Order of the Garter”. Įkurtas Anglijoje 1348 m. aukšausio laipsnio riterio ordinas. Negali būti daugiau 25 ordino narių ir tik mirus ordino kavalieriui, įšventinamas kitas.)

- Savų neturi... – paskubėjo užtikrinti škotas. – Na, aš spėjau ten šnektelti... Paprasčiausiai Vengrijos karalius Motiejus Korvinas (v.p.: Hunyadi Mátyás, chorv. Matija Korvin; angl. Matthias Corvinus) per eilines paliaubas…

- Tai jie dar ir su vokiečiais kariauja?

- Na, taip… Frydrichas save laiko Vengrijos karaliumi, o madjarai – ne. Štai ir kertasi…

- Tiek to, toliau...

- Žodžiu, Motiejus jam įteikė... kaip ir taikos simbolį, o Frydrichas savo riterius vengrišku ordinu apdovanoti negali – kariauja gi. Nesupras jo karų su vengrais veteranai. Tai ir nusprendė juo jus apdovanoti. Na, kad geras daiktas neprapultų.

- Och-ch... še tau tai, ko, ko mums nereikia...

Nuotaika nukrito žemiau nulio.

- Monsinjore, - priekaištaudamas palingavo galvą Tukas. – Šiam ordinui priklauso daug monarchų ir jų giminaičių. Jūs negalvokit... jis labai reikšmingas...

- Na ir kas gi...

Karalių paminėjimas mane kiek apramino dėl blizgučio vengriškos kilmės. Tebūnie vengriškas... koks skirtumas...

- Sigizmundas Liuksenburgietis, Serbijos Steponas Lazarievičius (v.p. Stefan Lazarević, serb. Стефан Лазаревић)...

- Na, visai didingi žmonės...

- Žinoma, monsinjore... – paskubėjo pritarti škotas. – O  dar Alfonsas, Aragono ir Neapolio rėjus, kunigaikštis Ernestas Austrijietis, Bavarijos kunigaikštis ir Danijos karalius Krištupas (v.p. Christopher)

- Na visai garbūs žmonės... – apsiraminau. – Na, o dar kas nors?

- Vladas Trečiasis, Valachijos ir Transilvanijos despotas

Vladas Cepešas... Kažkur girdėtas net man.

- Tai Drakula, ar ką?

- Na taip. Vladas Trečiasis Cepešas pravarde Drakula... Kaip tik dėl šio ordino jį taip ir praminė.

Nieko sau... Ot likimo vingiai. Viename ordine su pačiu Drakula! Geras... nors vienu akies krašteliu jį pamatyt...

- Negeros kalbos apie jį sklinda, - sumurmėjo Tukas.

Nors ne... Nereikia jo matyt. Su ragana aš jau buvau susitikęs. Pasirodė, jog tikra. O jei ir šitas kraugerys pasirodys tikru? Nereikia mums tokios laimės. Tegu sėdi ten kažkur toli, tas Valachijos kraugerys... Nejučiomis persižegnojau. Štai, jau ir toks įprotis seniai prilipęs.

- Tiek to, broli Tukai. Sutinku su monarchais viename ordine būti. Beje, o ar tokia proga neišgersi su manimi vyno?

Nuotaika vėl pakilo. Tiesa, jėgų beveik visai neliko. Stovykloje, tiesiogine to žodžio prasme, išvirtau ir leidau, kad mane nurengtų. Įsakiau arklininkui Morgenšterną pastatyti atskirai nuo Rodeno. Eržilai gali pradėti aiškintis, kas vyresnis. Po to sukviečiau likusius gyvus vadus ir organizavau išgertuves. O ką? Turiu tokią teisę. Diena tai neeilinė.

Įmečiau ordiną su visa grandine į taurę su vynu ir atsistojau.

- Broliai! – apžvelgiau visus susėdusius.

Broliai... Rutjerų kompanijos broliai. Kovos broliai – pralietas kraujas subroliavo. Ir patys jie vieni kitus broliais laiko. Tikrai žinau...

- Tamsta kapitone! – į palapinę įsiveržė sargybinis. – Jo šviesybė kunigaikštis jūsų reikalauja...

Ar tai šiandien kada baigsis? Daviau ženklą užsičiaupti.

- Broliai! Mano iškilimas – jūsų iškilimas. Prisiekiu: niekada jūsų nepaliksiu be palaikymo. Šlovė Kruvinajam Kryžiui!

- Šlo-o-ovė! – palapinėje suskambo besidaužiančių taurių skambesys.

Neatitraukiau taurės nuo lūpų, kol visko neišmaukiau. Atsikvėpavau, nusivaliau barzdą ir užrėkiau:

- O štai dabar, renkite mane! Kunigaikštis nelauks!

Atvirkštinė procedūra pasikartojo. Aprengė, sušukavo ir iškvėpino. Sėdau ant Rodeno – Karoliui gali nepatikti, jei įgriūsiu raitas ant imperatoriaus dovanos – ir nuvariau į štabą. Nieko nepadarysi... Malonės malonėmis, o tarnybos nepamiršk...

Karolis mane pasitiko savo asmeniniame kabinete ir iš karto uždavė tiesų klausimą:

- Ką jums siūlė Frydrichas?

- Viliojo tarnauti pas jį, jūsų šviesybe. Siūlė tapti imperijos riteriu ir žadėjo visokių malonių...

Nenorėjau meluoti. Gali blogai atsiliepti, o ir prasmės nėra.

- I ką? – Karolis apniuko.

- Aš pasiuntiniams sąžiningai atsakiau, kad neturiu ir neturėsiu kito siuzereno kaip mano valdovas. Norėjosi juos patrumpint per ausis, bet nusprendžiau žmonių akyse to nedaryti. – Sąžiningai žiūrėdamas kunigaikščiui į akis kiek padailinau. Na vos-vos...

- Štai to tai tikrai nereikia, barone. – Karolis šyptelėjo ir jo veidas kiek atslūgo. – Pasirašyta taika ir skandalai dabar nereikalingi. Kai ateis laikas, turėsite tokią galimybę.

- Laukiu, nesulaukiu, jūsų didenybe, - tyčia pavadinau Karolį aukštesniu titulu – nepakenks, ir nusilenkiau.

Jis buvo kunigaikštis, o ne kraujo princas, bet kaip sakoma – košės sviestu nepagadinsi. Pataikavimas... Būtent pataikavimas – pagrindinis ginklas Burgundijos dvare, kurį tenka ir teks naudoti. Ir man visai ne gėda. Nė truputėlio nejaudina.

- Aš vis tik teisus... – pats sau sumurmėjo Karolis ir paėmė nuo stalo pergamento ritinėlį. – Barone, aš turiu jums dalykinį pasiūlymą.

- Atidžiai klausau, sere.

- Ordonansinės arkebūzininkų leibgvardijos su leibgvardijos artilerijos eskadra kuopos kondjukto pareigas.

- Kuopa?

- Taip. Šerdis – jūsų galvažudžiai. Komplektacija užsiimsi pats. Pavaldus asmeniškai mums ir de la Maršui, kaip gvardijos kapitonui. Pilnas išlaikymas ir ekipiruotė. – Kunigaikštis kiek palenkė galvą ir pažiūrėjo į mane. – Pareigos paprastos. Esant reikalui, už mus sudėti galvas.

- Būsiu laimingas, sere... – jau kelintą kartą per šiandieną priklaupiau ir aiktelėjęs nuvirtau ant šono.

Krūtinę pervėrė aštrus laukinis skausmas, o akyse aptemo. Sukandau dantis ir vienu ypu atsikėliau...

- Ar jums viskas gerai, barone? – kunigaikštis sugriebė ant stalo gulėjusį varpelį.

- Viskas gerai, sere... – Atsikvėpiau ir pakartojau: - menkniekis, sere...

- Jūs sužeistas? Tada jums derėtų pailsėti. Padarysim taip, barone... – Karolis padėjo varpelį į vietą. – Aš jums suteikiu atostogas. Važiuokite į Guteną ir pareikškite savo teises. Aš įsakysiu heroldams jus lydėti, o jie kartu išsiaiškins kaip reikalai su mokesčiais. Tam duodu lygiai tris mėnesius. Po to jūs privalote grįžti į dvarą ir vykdyti savo tiesiogines pareigas bei suformuoti kuopą. Nė viena diena vėliau. Aš jumis pasitikiu.

- Dėkoju, sere...

O ar ne per daug šiai dienai malonių? Panašu, kad daugoka. Nors leibgvardijos kondjukto pareigos – malonė abejotina. Reikšmingumas, be jokių abejonių – taip, bet piniginiu atžvilgiu, tai ne kažin kaip – reikia į patentą žiūrėti. Bet vis tiek, šiai dienai daugoka.

- Barone, ir dar... – Kunigaikštis pamojo pirštu. – Einam su manimi.

Nuklibinkščiavau paskui Karolį į jo ginklinę.

- Tai jūsų! – Kunigaikštis sustojo priešai menkeną, ant kurio buvo sukabintas pilnas juodintų, padabintų raižiniais ir auksu, gotiškų šarvų komplektas. Parodė į jį ranka: - Mes skiriame juos jums už ištikimą tarnybą.

Blyn..

Na visai...

Naktį ilgai negalėjau užmigti. Skausmas krūtinėje beveik nurimo, bet miegoti neleido mintys. Stumtelėjau Matildą, kuri saldžiai šnorpavo ir pasakiau:

- Ryt važiuojam namo.

Flamandė per miegus perklausė:

- Į mūsų namus?

Sekundę susimąsčiau ir atsakiau:

- Ne. Į mano namus. Ten dabar bus ir tavo namai.

Taip bus sąžiningiau. Mano ir jos namai. Bendrus namus galiu turėti tik su žmona. O Matilda, deja... Matilda gali mane tik mylėti ir man gimdyti bastardus. Aš ne niekšas. Laikai tokie...

Beje, o dėl bastardų tai reikia pagalvoti... Bet tai po to. Rytoj reikės perkalbėti su visais dėl kompanijos pervedimo į leibgvardijos kuopą. Neturėtų būti problemų – atlygis dvigubas, pilnas aprūpinimas... Yra, aišku, rutjeriškų laisvių adeptų, bet su jais jau šnekučiuojasi Viljamas... tikiuosi sutars. Kitaip teks... Ne, neteks. Vis tiek mes iš esmės liekame rutjerais... Po galais, ot tai likimas mane pavartė...

 

2016-08-05

 

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". V skyriaus tęsinys. Armanjakas - 2. 2016-08-04

Atsistojęs pagaliau galėjau apsidairyti.

Imperatorius... o gal tiksliau kaizeris, kaip patys vokiečiai jį vadina. Plaukai pasukti smulkiais žiedeliais krenta ant pečių. Apatinė lūpa gana storoka, o trumpa barzdelė slepia išsikišusį smakrą.  Šis asmuo tiesiog skleidė įgimtą valdingumą ir kažkokią nepaaiškinamą vidinę jėgą. Tačiau įspūdis ne vienareikšmis – tarsi po valdingumu slypėtų neryžtingumas. Nors kitą vertus iš manęs fizionomistas, kaip iš katės žuvelė.

Ant juodintų gotiško tipo šarvų su dvigalviu ereliu iš juodinto sidabro, buvo užsimetęs taipogi juodą, pamuštą šermuonėlių kailiuku, mantiją. Ant galvos nedidelė dantyta kelioninė karūna... Po velnių, o gi nemelavo istorikai ir amžininkai rašydami apie didybę, kurią savaime spinduliuoja karališkasis kraujas. Tikrai taip ir yra.

Kas gi dar čia...

Stalas su daugybe ritinėlių, siuvinėti sienų dangalai. Kuklu. Karolio kelioninė palapinė nepalyginamai puošnesnė. Abu valdovai stovi ir žiūri į mane: Karolis išdidžiai ir netgi su juntamu pranašumu, o imperatorius kažkaip liūdnokai, tarsi vaidintų seniai įkyrėjusioje pjesėje. O gal tai jo natūrali būsena? Mintyse tiesiog norėjosi juos sukeisti vietomis – Karolis atrodė tikresnis imperatorius už patį imperatorių. Na, bent jau iš karto galima buvo suprasti kas čia laimėtojas ir kas čia pralaimėjęs, nors formali taikos sutartis buvo praktiškai niekinė – nė viena pusė negavo to ko siekė – viskas liko kaip buvę iki šio karo.

- O aš maniau, kad jis bus panašus į Galijotą (v.p. Galijotas – filistinas, kurį, pasak Biblijos, nukovė Dovydas)... – Frydricho veide pasirodė dirbtinė šypsena.

- Jis tikras jo įsikūnijimas, - trumpai atsakė Karolis.

- Sutinku. Bet kokiu atveju, jo žygdarbiai verti net pačio Sigurdo (v.p. Zygfrydas arba Sigurdas, tai germanų mitologijos didvyris -  drakonų nugalėtojas, pagrindinis Volsungos sagos ir Nybelungų giesmės veikėjas. Pirmieji šios legendos rašytiniai šaltiniai – X–XI a. švedų runos). Barone, papasakokite, kaip jums tai pavyko? – imperatorius atidžiai mane nužiūrinėjo.

- Aš tiesiog vykdžiau savo pareigą, jūsų imperatoriškoji didenybe – ir nieko daugiau...

Na, o ką aš dar galiu pasakyti? Kad labai norėjau gyventi, todėl išgyvenau? Kažkaip visai ne didingai skamba.

- Mes vertiname herojiškumą, net jei jį parodo priešininkas. O taip pat vertinam ištikimybę ir mokame ją apdovanoti, - žodžiuose pasijuto lengva užuomina. Imperatorius pasisuko į Karolį: - Mano broli, mane visada stebino jūsų gebėjimas rasti tokius žmones.

Kunigaikštis neatsakė, o tik nusišypsojo ir lengvai nusilenkė.

- Mes taip pat vertiname drąsą, kurią parodo mūsų priešas... – Frydrichas tęsė žingsniuodamas po kabinėtą. Kiek žinau, jūs, barone, vadovaujate samdytiems ietininkams ir arbaletininkams?

- Tikrai taip, jūsų didenybe.

- Jūsų kuopa patyrė nuostolius? – Frydrichas uždavė klausimą, kuris nuskambėjo kaip teiginys.

Blyn... ir dar kokius. Tai ne nuostoliai, o beveik katastrofa..

- Mums teko grumtis su labai stipriu priešininku, - lengvai nusilenkiau konstatuodamas akivaizdų faktą stengdamasis neparodyti savo audringų emocijų.

Frydrichas patenkintas linktelėjo.

- Kiek išliko?

- Iš dalyvavusių mūšyje – trisdešimt...

- Mes juos taipogi apdovanosim. Tačiau, jūs barone, sau užduodate klausimą kodėl jus pasikvietėme čionai?

Taip... šis klausimas mane jau baigia nukankinti. Smalsumas rauna stogą. Kiek gi galima čia žarstytis niekalais? Vos taip ir neleptelėjau, bet, laimei, susilaikęs tik kinktelėjau galva.

- Mes nusprendėme, kad jūs vertas apdovanojimo. Apdovanojimo, kuis tiktų būtent jums, - įtaigiai išsakė Frydrichas ir paėmęs nuo stalo mažą varpelį juo paskambino.

Po akimirkos kartu su manim jau stovėjo heroldas į kurio neišsakytą klausimą imperatorius tik linktelėjo.

- Barone, jūs kol kas laisvas. Palaukite kartu su visais... – Frydrichas lengvai šyptelėjo ir parodė į kabineto duris.

Nesupratau... O kur visokie pyragaičiai ir meduoliai? Ne juk ne veltui legendos eina apie vokiečių šykštumą.

Visiškai pasimetęs nusilenkiau ir išėjau.

Na-a taip... įsisvajojo asiliukas. Nusivylimo ir netgi nepaaiškinamos gėdos jausmą sustiprino vokiečių pašaipūs žvilgsniai. Na burgundų, kurie mano rankose nepamatė jokių dovanų ir dovanėlių – taipogi. Mintyse keikdamasis atsistojau kampe ir prisiekiau, kad pasibaigus šiam cirkui porą artistų iškviesiu į dvikovą, kurioje su ypatingu cinizmu nupjaustysiu ausis. Ožiai malkom pjaut...

Kol aš buvau pas valdovus, prieangyje kažkodėl užgeso vos ne visos žvakės, patalpa paskendo prieblandoje, o priešingame kampe pastatė kažkokį ragožių panašų į muzikos instrumentą – jei ne dydis, tai pasakyčiau, kad tai maži vargonai. Už jo išsirikiavo dešimt berniukų baltomis bažnyčios patarnautojų drapanoms. Įdomu, kam jie čia taip ruošiasi?

Netikėtai pasirodė didelis žvėriškos išvaizdos, vilkintis livrėją su vokiškais ereliais vyras, kuris sunkia ceremonijų lazda stuktelėjo į žemę ir užbliovė:

- Valdovai teikėsi išeiti!!!

Po keturis kiekvieno valdovo persevanus drausmingai kilstelėjo fanfarus ir patalpą sudrebino jų garsai.

Iš kabineto, kartu, apsigaubę mantijomis ir užsidėję karūnas ant galvų, išėjo Karolis ir Fridrichas.

Visi esantys, tame tarpe ir aš, priklaupė.

Už valdovų pasirodė garbus senis vilkintis iškilmingus violetinis bažnytinius rūbus.

Vis tik tas kampe esantis ragožius, kaip ir spėjau, buvo vargonai, kurie suskambo...

- Gloria in excelsis Deo et in terra hominibus bonae voluntatis...(v.p.: lot - Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje geros valios žmonėms)  - paskui senį krištoliniais balseliais užgiedojo bažnyčios patarnautojai.

Mišios prasidėjo... Aš giliai įsitikinęs, kad Dievas vienas ir skirtingų bažnyčių ar šalių apeigos neturi jokios reikšmės, tad kaip ir visi esantys pusbalsiu kartojau maldos žodžius. Pyktis, nerimas ir dvejonės palaipsniui kažkur išgaravo. Nusiraminau.

Na ir bala nematė tų apdovanojimų... Galų gale, ne to siekėme. Na ir kasdieniniai rūpesčiai manęs laukia. Reikia būrį sukomplektuoti ir kažkokiu būdu baroniją aplankyti. Taip sakant – savo teises užtvirtinti...

Net nepastebėjau, kaip šalia manęs atsirado du persevanai.

- Barone Žanai van Gutene, stokite prieš didįjį Šventosios Romos imperijos kaizerį, idant gautumėte savo atpildą!.. – netikėtai išgirdau pakeltą heroldo balsą ir mane tuoj pat už parankių pagriebę persevanai timptelėjo į patalpos centrą.

Kas per velniava? Lyg mišios ir nesibaigė...

- Priklaupkite... – piktai sušnabždėjo heroldas iš dešinės.

- Ar šis riteris doras? – nežinia į ką kreipdamasis, iškilmingai paklausė Frydrichas. Aš klūpėjau ant vieno kelio žemai nuleidęs galvą, tad išskyrus numindžiotą kilimą, nieko nemačiau.

- Doras!!! – lydimi niūrių vargono akordų, atsakė balsai.

- Ar šis riteris yra laisvai gimęs?

- Laisvai!!!

- Ar šis riteris drąsus?

Blyn, į kur čia mane šventina? Ne-e no-o-oriuuuu... Taip netyčiom galima ir skaistybės įžadus duot... net nesuvokus, ką prisižadi.

- Drąsus!!!

- Ar šis riteris karingas?

- Karingas!!!

Po velnių, visai aš ne karingas ir aš tikras niekadėjas, mergišius ir keikūnas... Dieve, tik ne skaistybės įžadai...

- Tai reiškia, kad atitikdamas šiuos principus, jis, kaip asmuo parodęs ypatingą drąsą, narsą ir riteriškumą kovoje, turi teisę...

Po velnių, na manęs pirma paklauskite ar aš to, kažko noriu? Ne vis tik gali tekti „čiuožt“ iš čia į kokią Rusią ar Levantą...

- Aš, Frydrichas Trečiasis Habsburgas, didysis Šventosios Romos imperijos kaizeris, turintis tam teisę...

Dieve mano...

- ...įšventinu baroną Žaną van Guteną į „Societatis draconistrarum“ artimojo rato paladinus... (v.p.: Nugalėtojo drakono ordinas, lietuviškai „Slibino ordinas“. Tai pasaulietinis riterių ordinas įkurtas 1408 m. Vengrijoje. Įkūrėjas Zigmantas Liuksenburgietis ir jo žmona Barbora Cilietė. Ordinas įkurtas pagal Šv. Jurgio ordino įkurto 1326 m. Vengrijos karaliaus pavyzdį. Šio ordino globėjais laikomas Šv. Jurgis ir Šv. Margarita iš antiochijos. Simboslis – slibinas/drakonas savo uodega apsivijęs savo kaklą. Šis simbolis dažnai keitėsi, tačiau pagrindinės sudedamosios dalys buvo slibinas ir kryžius. Šio ordino riteriai privalėjo aršiai ginti krikščionybę. Pavyzdžiui, tarp šio ordino riterių buvo Jogaila, Vytautas (jam Zigmundas šį ordiną atsiuntė 1429 m.), Valakijos princas Vladas II – garsiojo Vlado III Drakulos tėvas, kuris dėl šio ordino ir įgavo pravardę Drakula).

Nors griūk aukštielnikas...

Paeiliui prie mano pečių prisilietė šalti kalavijų ašmenys ir ant kaklo nusileido šalta ir sunki grandinė...

- Priimk savo devizus „Justus et paciens“ (v.p. „teisėtai ir taikiai“) ir „O, quam misericors est Deus“ (v.p.: „O, maloningasis Dieve“), ir skleisk po pasaulį mūsų motinos, katalikų bažnyčios tikėjimą... – Frydrichas mane pakėlė ir triskart „aplaižė“, tai yra pabučiavo. – Priimk priesaiką, Slibino ordino riteri!

Heroldas iškilmingai susilenkė ir į mano rankas įbruko ritinėlį.

Vėl priklaupiau ir ėmiausi laužytu balsu skaityti lotynišką tekstą. Kiek apsiraminau. Jokių kalbų apie skaistybės įžadus ir įšventinimą į vienuolius, kaip Maltiečių ordine, nebuvo.

Aš įsipareigojau kiekvieną dieną klausytis mišių, vardan katalikiško tikėjimo neišsigąsti pavojų, saugoti bažnyčios tarnus nuo plėšikų ir ginti našles bei našlaičius. Vengti blogos aplinkos ir nešvaraus uždarbio, o vardan nekaltos sielos bet kada stoti į dvikovą, tačiau dalyvauti turnyruose galiu tik dėl kario įgūdžių tobulinimo, pagarbiai tarnauti imperatoriui žemiškuose reikaluose, neniokoti imperijos lenų ir kitai nepriekaištingai  gyventi Viešpats ir žmonių akyse... Visai, beje, kilnūs užsiėmimai... Buvo dar punktas, pagal kurį aš visais ryžtingais būdais privalėjau kovoti prieš turkus. Visur, kur tik juos pamatysiu ir valyti nuo jų krikščioniškas žemes. Būtent turkai, o ne saracėnai ar kiti mahometonai... Kodėl būtent juos – tai aš nesupratau. Na ir koks galų gale skirtumas... Baronas Žanas van Gutenas slibino ordino riteris! Skamba išdidžiai ir gražiai. Gerai jau, Frydrichai, nebepykstu ant tavęs. Pamaloninai… Na ir pati grandinė su pakabuku – auksinė ir gana sunki. Gaila, kad kol kas negaliu atidžiau įsižiūrėti.

Štai taip. Net nežinau, kaip viską, kas su manimi atsitiko po persikūnijo, galima apibūdinti. Stebuklingosios metamarfozės? Bet stebuklai stebuklais, o geležte padirbėti prisireikė.

Baigiau skaityti priesaiką ir pabučiavau kryžių... Heroldai man ant pečių užmetė juodą apsiaustą su gobtuvu.

Frydrichas, asmeniškai, įteikė prirašytą ritinėlį dideliame, ornamentais raižytame dėkle.

Na ir, lygtais, viskas...

Tylus murmėjimas liudijo, jog ceremonija baigta.

- Barone, priimkite mano sveikinimus. – Prie manęs plačiai šypsodamasis priėjo Karolis ir apkabinęs šnabžtelėjo: - Tai dar ne viskas. Šykštuolis šį kartą išdrebėjo. Bet mano ėjimas dar bus po to...

Frydrichas mane sveikindamas ir apkabindamas šnabžtelėjo visai ką kitą:

- Žinau, barone, kad jūs vertas kur kas daugiau, nei turite dabar, ir aš tai galiu jums suteikti...

Po galais... Gundo! Kaip įnoringą mažvaikę. Bet kažkodėl dėl to visai nesijaučiu sutrikęs. Nagi, mieli valdovai, nešykštaukite, ateityje mano tarnyba bus labai brangi. Labai brangi. Jei jūs žinotumėte, ką jūs iš tiesų verbuojate...

Ne, šito, tai jiems kaip tik žinoti ir nereikia...

Po pasveikinimų, prie kurių prisijungė ir abiejų šalių didikai, Frydrichas linktelėjo savo heroldui ir tiesiai palapinėn įvedė... Ot, tai šventa merga su šventais ragiukais!!! Va štai ši dovanėlė tai iš tiesų sukėlė nuostabą tarp visų esančių didikų. Susižavėjimo gaudesys taip ir nuvilnijo, tuo tarpu kai mano įšventinimas į Ordiną, iššaukė gana abejingus jausmus.

Taigi. Įvedė milžinišką ir, nežiūrint į gabaritus, nuostabiai gracingą eržilą. Šairą (v.p. Equus caballus, dar vadinamas Šyru ar Širu. Angliška sunkiųjų žirgų veislė. Pavadinimas kilęs nuo šyro grafystės. Paprastai 165-186 cm ūgio (iki gogo), bet Gineso rekordų knygoje užfiksuotas 215 cm ūgis (svėrė apie 1,5 tonos). Viduramžiais buvo naudojami tik kaip deksrieriai). Šairą su pilnais riteriškais gotiško bardo tipo šarvais (v.p. angl. - Barding. Pilni žirgo šarvai kombinuoti iš metalo plokščių, grandijų, odos, prasiūtos medžiagos ir t.t. Iki šių dienų jo pilnų komplektų išliko nepaprastai mažai). Visi šių šarvų elementai buvo padengti įmantriu paauksuotu ornamentu, o balnas inkrustuotas perlamutru ir auksu. Gūnia pilnai siuvinėta vaizdais iš žiedu susisukusių drakonų.

Net širdis sustojo. Tai brangu! Labai brangu! Tikrų tikriausia imperatoriška dovana...

- Jo vardas Morgenšternas (v.p. vok. Ryto Žvaigždė), su šypsena lūpose pasakė Frydrichas, - ir mes jį dovanojame jums.

Kažkiek pasimetusiai sudvejojęs priklaupiau ir visiškai be jokios veidmainystės pasakiau:

- Jūsų imperatoriškoji didenybe! Jūs pats dosniausias valdovas visame krikščioniškajame pasaulyje.

- Mes mokame vertinti vertus kavalierius, - vėl pasigirdo užuomina ir imperatorius nusijuokė pasižiūrėjęs į ištįsusį Karolio veidą.

Šalia eržilo išdygo Tukas ir priėmęs pavadžius suokalbiškai mirktelėjo.

Teko ištverti dar vieną sveikinimų bangą, plekšnojimus per pečius ir apkabinimus. Nežiūrint į iškilmingą aplinką ir puikią nuotaiką, jaučiausi šlykštokai. Su kiekvienu atodūsiu krūtinę raižė aštrus skausmas ir atsirado nesveikas kosulys. Nuo tvankaus oro ėmė suktis galva ir aš su palengvėjimu išvirtau iš palapinės, kai valdovai dingo už kabineto durų.

Su dideliu malonumu įkvėpiau šviežio oro ir priėjau prie eržilo.

- Morgenšternas... gražuolis... – paglosčiau kaklą ir ištraukęs iš prie diržo prikabinto krepšio kelias džiovintas datules, kurios buvo paruoštos Rodenui, pavaišinau savo naująjį žirgą.

2016-08-04