"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. VI skyrius. 2017-02-17.

Grandsono mūšis

VI skyrius

Įdomu, o ar ateities istorikai aprašys šį mūšį? Aš, pavyzdžiui, kad ir kiek besistengčiau, tačiau tačiau Grandsono mūšio neatsiminiau (v.p.: Grandsono mūšis (Battle of Grandson) mūšis įvyko 1476-03-02; išlikę gana detalūs šio mūšio aprašymai ir liudijimai). Kitą vertus – nenuostabu, nes aš gi ir apie kitus nė velnio nežinojau. Savo praeitame gyvenime aš istorija nesidomėjau. Nors... meluoju. Borodino ir Ledo mūšį žinojau. Bet nuo to nė kiek nelengviau.

bendro pobūdžio šveicarų rikiuotės  schema

Taigi... šveicarus jau matėme ir be jokių žiūronų. Žingsniuoja trim batalijomis (v.p.: kovine rikiuote batalija buvo vadinama ietininkų kare - kvadrato tipo ietininkų rikiuotė. Paprastai vadindavo šveicarų ietininkus. Batalija dažniausiai buvo šešių eilių – pirmose dvejose dažniausiai stovėdavo brangiau apmokami patyrę šarvuoti ietininkai (pikinieriai), trečioji eilė su alebardomis ar kitais ilgakočiais ginklais, su kuriais galėtų kirsti (kapoti) ar smeigti iš viršaus, kitos trys – nešarvuoti ietininkai. Centre būdavo vadas, vėliava ir dažnai blogai apmokyti kariai (naujokai) ar mokiniai iš viso galėjo būti nuo 30 iki 60 karių priešakyje ir tiek pat į gylį. Pirmųjų eilių ietys 3-3,5 metro, kitų 5-6 metrų ilgio. Nežiūrint viso to, šis šveicarų karinis dalinys galėjo greit persirikiuoti į falangą arba sudaryti klyną: viskas priklausė nuo kapitono). Kartu su pirmąja, kuri buvo vadinama „forchutu“ žygiuoja antroji – „hevaltšaufenas“ Ji stengiasi laikytis kairiau ir juda kiek atsilikusi. Na, o trečioji batalija, kuri buvo vadinama „nachutu“ – visiškai atsilikusi. Nachuto užduotis buvo padėti pirmosioms dviems batalijoms, tad kai kada jai visai netekdavo paragauti jokios kovos. Na, o kartais ji laukdavo patogios progos savarankiškai atakuoti priešininką, kuris kaunasi su dviem pirmosiomis batalijomis.

Pirmųjų gretų milžinų – dopelsoldnerių (v.p.: vok.: Doppelsöldner – kariai gaunantys dvigubą atlyginimą), šarvai saulėje blizga saulėje, kaip ir miškas iečių ir alebardų. Batalijose daugybė vėliavų ir vėliavėlių. Jų tiek daug, nes kiekvienas kantonas, klanas ir net šeima, be savo vėliavos į mūšį nežingsniavo. Na ir, aišku, raudona su baltu kryžiumi per vidurį, didžioji pagrindinė senosios vokiečių sąjungos vėliava.

Kiekvieną šveicarų žingsnį lydi kažkokia neįmantri skanduotė. Kažkoas tokio panašaus į „...trach-trach-bidoch-bidoch, mes tuoj visus į gabalus suplėšysim ir į šonus išmėtysim...“. Be jokios abejonės, kad aš šios skanduotės dar negirdžiu, bet kad jie ją skanduoja – tai žino kiekvienas. Melomanai, blyn...

Kai kur šmėžuoja raiti riteriai. Bet jų labai mažai: vos pusšimtis ant dvidešimties tūkstančių. Kita vertus, kai kurie riteriai visai nevengia pastovėti petys petin falangoje su kalniečiais ir ožkaganiais.Jiems apibūdinti yra tik vienas žodis: „šveicarai“...

Tuo tarpu Burgundijos kariaunos dislokacija visiems taip pat gerai žinoma. Pirmąją bataliją „forchutą“ apipils strėlėmis, o po to ją atakuos raitieji žandarai. Manoma, kad jie turėtų suskaldyti falangą, o tada jau turės pasireikšti mūsų pėstininkai ir artilerija, kuri tik ką pribuvo ir dar tik tvirtinasi pozicijose. Deja - nespėja. Štai žandarai ir turėtų jiems iškovoti tą jiems taip trūkstamą laiką. Panašu, kad visai padori pozicija, nors kai kurie su tuo kategoriškai nesutinka...

Na, o jūsų nuolankus tarnas – kaip visuomet pastaruoju metu, saugo vadavietę. Neleidžia mums Karolis ginklais pažvanginti. Tiesą sakant, leibgvardija ne tam ir skirta. Na, aš labai dėl to ir neliūdžiu – galiu pabūti ir stebėtoju. Nuo kalvos atsiveria kerintis vaizdas. Nevšatelio ežeras su tamsiai žalio smaragdo spalvos vandeniu ir kalvos nusėtos vynogienojais. Taip... Šveicarija – realiai graži šalis. Niekada nenustojau ja stebėtis. Juolab, kad gamta nesugadinta civilizacijos. Laukinis pirmapradis vaizdas. Net žmonės – laukiniai pirmapradžiai. Nors kariniuose reikaluose raštingi...

- O-ch, kaip puikiai tie niekšai žygiuoja... – pagyriau šveicarus. – Tukai, matai?

- Taip, monsinjore. Panašu, kad jų net daugiau, nei mūsų... – išsisakė Loganas. – Nors koks skirtumas? Daugiau – mažiau... visus iškaposim. Su Dievo palaiminimu...

- Tai jau tikrai... – nebuvau taip optimistiškai, kaip Tukas, nusiteikęs, bet savo nuogąstavimų garsiai neišsakiau.

- Vėl be mūsų, monsinjore... – burbtelėjo nepatenkintas Loganas. – Tirai nesuprantu. Gal mes savo valdovą kaip nors supykinom?

Na, taip... be nuotaikos leibgvardijos leitenantas junkeris Viljamas Loganas van Breskensas. Neišleidžia jo į mūšio lauką, o tai automatiškai reiškia, kad atima būsimą uždarbį trofėjų pavidale. O tai, kad tie per visą galvą trenkti ožkaganiai iš kalnų gali per jo karštakošišką trinktelti – škoto kaip ir nejaudina. Žodžiu – škotas jis yra škotas.

Beje, šveicarai belaisvių neima. Nei kilmingų, nei paprastų karių. Tingi su išpirkomis terliotis. Nusega ir nuraško viską, kas jiems patinka ir su alebarda per galvą... O gali ir dar ką nors išmoiningesnio sugalvoti. Pavyzdžiui, Burgundijos miesto Štefiso gynėjus, jie paprasčiausiai nuskandino, kaip kokius aklus kačiukus.

Šalmas "armetas"

Mestelėjau akį į savo leitenantą. Gražuolis, vienok. Raitas ant gero andalūzijos žirgo ir užsidėjęs puikius raitelio šarvus atrodo daugiau nei puikiai. Masyvus kleimoras dėkle prie balno. Pasitaikius progai, Loganas visai neseniai įsigijo pilną kastenbrustą su turtinga ir paauksuota inkrustacija. Nors kaip visada, šiek tiek ir pataupė ant šarvų remonto. Tad dabar kirasą nemenkai gadino matomi ir nepritinkantys lopai. Matomai praeitą šeimininką neblogai pamalonino kirstuku. Ir dar armte (v.p.: it.: itališko tipo uždaras raitelio šalmas. Išskirtinis bruožas – apvalaus kupolo forma, antveidis pakeliamas viršun, dažniausiai buvo iš kart su į šonus atverčiamomis kaklo apsaugomis) įlenkimas tik vos ne vos palygintas.

- Tu, šykštuoli, kodėl ant šarvų remonto pataupei?

- O ką, labai pastebima? – Tukas dėbtelėjo į savo šarvų lopus. – Visai, kaip ir nieko, monsinjore.

- Tiek to, kaimui tiks... Mostelk, kad atsiųstų pas mane maestro Peligriną. Užteks jam ten su savo artileristais liežuviais malt.

Vėl žvilgtelėjau per žiūroną... Na, taip... Jau prasidėjo. Arbaletininkai ir lankininkai lupa iš visų jėgų.

- Na gi pažiūrėkit, jūs man, kaip tie šunsnukiai braunasi! – garsiai išreiškiau susižavėjimą tais niekšais.

Šveicarai paprasčiausiai perlipdavo per užmuštuosius ir sužeistuosius ir nenumaldomai judėjo pirmyn. Toks įspūdis, kad juos lieja šiltu vandenėliu, o ne aštriomis strėlėmis su grūdinto plieno antgaliais.

dvikova su liucernomis

Gana įdomi ta jūjų falanga. Pirmosios penkios eilės ginkluotos ilgomis – apie penkių su puse metrų, ietimis, kurių antgalis ne mažiau kaip koks trečdalis metro. Falangos viduryje alebardininkai, kariai su dvirankiais kalavijais ir kariai su liucernomis (v.p.:  Lucerne hammer – iš esmės tai alebardos atmaina, tik vietoje kirvio ašmenų – kūjis. Jis kartais taip ir vadinamas „liucernos kūjis“). Naaa... taip... Patys suprantate, kas bus su tais, kurie pralauš pirmąsias gretas. Tačiau ginkluotė, tai dar ne pats baisiausias dalykas. Šveicarų falangos jėga – jos manevringume. Na ir pačios batalijos juk ne veltui taip išsidėsčiusios. Esant reikalui, jos viena kitai gana lengvai, atmušdamos atakas iš flangų, gali ateiti į pagalbą. Nežinau, kas iš tų šveicarų tokią rikiuotę sugalvojo, bet jis buvo tikras karo genijus.

- Jūsų įsakymu, kapitone... – šalia manęs savo arkliuką sustabdė maestro Pelegrinas.

- Kiek kiekvienam pabūklui turite kartečės, maestro Pelegrinai?

- Po penkis, bet galime panaudoti rezervą. Bus dar antrą tiek. Ką čia mums reiškia dangčius nuo statinių numušti... Įsakysite?

- Įsakau. Bet tai jau tik po to, kai jūs pastatysite po tris patrankas štai čia ir čia... – parodžiau lombardui aukštumas šalia kelio. – Pabūklus užtaisyti ir laukti komandos. Šūvį nukreipti... na tai jūs puikiai žinote.

- Jūs manote, kapitone?.. – maestro Rafaelis nebaigė sakinio, bet iš jo veido išraiškos man ir taip buvo aišku, ką lombardas norėjo pasakyti.

- Ne, maestro Rafaeli. Aš taip nemanau, bet galiu spėlioti kiek tinkamas. Vykdykite įsakymą.

Na iš tikro, o ko aš taip pergyvenu? Pasiunčiau lombardą, o pats įsiklausiau į save. Na ne, jokio ypatingo nerimo nejaučiau. Ir jokios negeros nuojautos neturėjau. Tai tada kame reikalas?.. Kipšai ten supras... Pagyvensim – pamatysim.

Na ir kas ten vyksta? Nieko sau... Šveicarai ėmė atsakinėti. Atsakinėti ne tik arbaletais, bet ir šautuvais. Vėjelis nupučia nuo žygiuojančios falangos purvino dūmo debesėlius... Štai, progresas jau ir iki jų nusirito... Bet labai silpnai, itin silpnai... Šaudo rankinėm kulevrinom, tad iš tų šūvių naudos, kaip iš ožio pieno.

Rankinė kulevrina

Dusliai suvirpėjo žemė – pro šalį nulėkė žandarai. Pažiūrėjus, tai atrodė, kad tų metalinių pabaisų niekas negali sustabdyti ar atsilaikyti. Šiurpus vaizdelis... Bet tai tik pirmasis įspūdis...

Karolis nusprendė paskubinti jų ataką: ko gero dėl to, kad artileristai buvo kažkokie pasimetę... Taip jie, žiūrėk, ir į cypę susės...

Velnias. Na viskas kaip ne pas žmones... Aptvėrei sau ežiais ir užkardomis stovyklą, tinkamai išstatei pabūklus ir dėl tų konfederatų galima sau itin galvos nekvaršinti, o tiesiog vienas po kito šluoti juos nuo žemės paviršiaus. Juolab, kad Burgundijos kariaunoje apie šimtas pabūklų... Prieš dvi šveicarų patrankėles... Daugiau nei pakankamai... Tai ne, riteriškumą demonstruoja... Kaktomuša puolė...

Tačiau, kaip patys suprantate, manęs patarimo niekas neklausė. Karolis dispozicijos planavimu užsiima asmeniškai ir niekam neleidžiama priešgyniauti. Na, o mums, ištikimiems vasalams, tereikia tik nepriekaištingai vykdyti jo genialius užmanymus. Net kai jie... Bet gal negalvokime blogai...

Nulėkė žandarai... Kas ten priekyje ant eiklaus žirgo? Mėlyna vėliava su Aukso Vilnos ordinu ir skydu, ir ketvirčiuose išdėstytais trimitais? Tai Štagijonas! Aukso Vilnos ordino kavalierius, Liudvikas de Šalonas, senjoras de Šatagijonas... Ką gi – kilmingas kabaljero, šaunus karys, bet... bet šįkart to gali būti mažoka. Nors nenoriu spėlioti. Lui niekada nebuvo nei kvailys, nei perdėtai savim pasitikintis.

- Tukai...

- Taip, monsinjore?

- Štai, pasakyk man, kaip tu dabar elgtumeis jei būtum valdovu?

Loganas, žiūrėdamas į mūšio lauką iš po prie akių pridėto delno kiek pamąstė, atsikrenkšt ir pareiškė:

- Nuodėmė save į valdovo vietą statyti, bet jums, monsinjore, pasakysiu. Aš tų išsipusčiusių gaidžių tai jau tikrai nesiųsčiau. Siena ant sienos. Pėstininkai prieš pėstininkus. Aišku, prieš tai tuos išgamas strėlėmis sviediniais apdoroti reiktų. Na, o jau po to jau ir visus kitus siųsti reiktų. Pribaigimui, taip skant...

- Kažkiek tai tu teisus, brolau... – primečiau, kad Logano strategija visai ir nebloga.

Tačiau Logano pasiūlyme buvo didelė skylė: pėstininkų susidūrimuose, šveicarų dar niekam nepavyko nugalėti. Na, gal tik vienintelį kartą, kai jie susidūrė su penkis kart didesnėmis italų kondotjerų pajėgomis. O kaunantis apyligėm pajėgom – dar nė karto.

Sempako mūšis

Taaip...belieka tik melstis. Na ir kaip nesimelsi, jei tie šveicarai, kaip žmonės kalba – vardan priešininkų rikiuotės suardymo, patys ant iešmų maunasi! Kaip ten jį...Vinkelridas? Na, berods, taip tą šveicarų riterį, kuris Sempako mūšyje (v.p.: Battle of Sempac ) šios taktikos pamatus ir padėjo. Bent jau neseniai Panigarolis pasakojo. Siaubas ir baimė – kaip su jais kovoti? (v.p.: Arnold von Winkelried; ?-1386 m.; Šveicarų legendinis herojus, kuris Sempako mūšyje savanoriškai pasismeigęs ant kelių iečių nulėmė šveicarų pergalę).

Nužvelgiau mūšio lauką per žiūronus. Raiteliai pasidalino į dvi kolonas ir atakavo pirmąją falangą iš skirtingų pusių.

Velniai rautų – aš vis tik buvau neteisus... Šatogijonas puikiai dirba. Kaktomuša falangos neatakuoja. Numušė tik kelias ietis, persirikiavo ir smogė jau kitoje vietoje. Velnias... gražus reginukas! Drausmingai ir harmoningai. Dar vienas ataka...Vėl persirikiavo ir smogė keliomis kryptimis... O tokia taktika vis tik veikia. Veikia! Konfederatai kol kas spėja persirikiuoti, bet jau pradeda gaišti ir judėjimas beveik sustojo.

Ot tai, kad nori: pagavau save galvojant, jog visai norėčiau atsidurti dabar tarp tų žandarų. Blogi pavyzdžiai – užkrečia...

- Pramušė, monsinjore! Pramušė! - staiga kaip vienas suriko Jostas ir Klausas. Vaikinukai buvo sulipę į medį ir iš ten komentavo mūšio eigą.

- Greit srėbtuves užčiaupiat! Nužiūrėsite dar... – sumaurojo Loganas ir plačiai persižegnojo.

Tikrai pramušė! Smogė į falangos kampą – šveicarai nespėjo sureaguoti. Yra! Forchutą perrėžė! Mėlyna vėliava jau batalijoje, o Šatogijonas jau centre...

Nagi, nagi... – sušnibždėjau ir persižegnojau. – Panašu, kad pasisekė... Pala! Pala! Kokio velnio?!

Grandsono mūšis

Pamatęs tą siaubą, vos nepersikandau lūpos. Šveicarai kažkokiu būdu sugebėjo uždaryti spragą ir falangoje užrakinti įsiveržusius žandarus. Tuo tarpu į pagalbą atskubėjusi antroji konfederatų batalija nuvijo šalin likusius burgundų raitelius. Bet kaip gi jiems pavyko?

Mėlyna vėliava išnyko, o falanga vėl pajudėjo link mūsų. Blyn... kas per šūdas?

- Monsinjore! Kas gi čia dabar! – gailiai suriko Tukas. – Kur jie dabar žygiuoja?

Kavalerija, paklusdama signaliniams trimitų garsams, ėmė trauktis dešiniau ir atidengdama sektorių artilerijai, pajudėjo atgal. Tačiau staiga iš vietos pajudėjo pėstininkai. Tik jie pajudėjo ne į ataką, o atgal ir paliko artileriją pliką ir nuogą be jokios apsaugos.

- Šūdas, blyn!!! – išrėkiau pamatęs, kaip keli kapitonai pabandė sustabdyti savo žmones, tačiau pėstininkų banga juos aptekėjo ir nenumaldomai nusivarė Gransono pusėn. – Tukai, bet kodėl? Ožkaganiai jų dar net nepasiekė!

- Šventa Dievo motina! Šventa Dievo motina... – Loganas nepaliaujamai žegnojosi.

Konfederatai siaubingai surėkė – jų balsai pasiekė net mus, ir perėję į bėgimą ristele, sumindžiojo retus jų kelyje pasitaikiusias šaulių grupeles, kurie bandė į juos šaudyti.



Škotiški kalavijai kleimorai (claymore) . 15-16 a.

Sugriaudėjo pabūklai, o mūšio lauką apdengė dūmai...

Kai dūmai išsisklaidė, raudonosios konfederatų vėliavos jau šmėžavo artileristų pozicijose...

- Viskas... – sušnabždėjo Loganas ir išsitraukė kleimorą.

- Pasakysi „viskas“, kai tavo makaulė kabės ant alebardos! – surikau ant škoto. – Rikiuok žmones taip kaip buvau kalbėjęs. Įsakymo atsitraukti nebuvo. Įkalkit kuolus, statykit ežius, užkardas, po galais! Išsiųsk žmones į vadavietę, kilnojamus įtvirtinimus čionai temkite...

Po to paraginau Rodeną ir pasukęs link stovyklos, pamačiau, kaip drausmingomis eilėmis žingsniuoja lankininkai, kurių priešakyje, visai ramus žingsniavo Žoržas de Roziumbo.

-Žoržai, jūs Vomarkiuse buvote?!

- Buvau, Žanai. Mes atmušėme visas atakas ir čia atsiradom ryte. – Leibgvardijos vadas paavargusio žmogaus mostu purvina nosine perbraukė veidą. – Tikiuosi man nereikia aiškinti, kas mūsų laukia?

- Kiek jūs atsivedėte karių? – atsakiau klausimu į klausimą ir pajutau, kaip nugara nuėjo pagaugais.

- Eskadra rūmų kamerdinierių ir šimtinė asmens sargybinių lankininkų. Gali būti, kad dar prisijungs sero Džono šauliai. Jis kaip tik išlikusius bando sutelkti.

- O valdovas?

- Jis atsitraukė link Gransono su asmenine svita ir apsauga. Mūsų užduotis sulaikyti priešininką, jei šie sumanytų persekioti kunigaikštį. Gal pagalvokime geriau apie mūsų poziciją... nors kokia, velniai griebtų, pozicija?

- Lui, apie ką jūs? Net numirti galima tik pagal iš anksto apmąstytą poziciją. O! Žiūrėkite, Midletonas čionai gena savo driskius, kaip kokius avinus. Greitai ir lombardai pasirodys. Įsakykit kemerdinieriams gaudyti bėglius, o tuo tarpu mes kiek paėjėsim į šalį, – paskui save nusitempiau leibgvardijos vadą.

Na, o ką? Jai jau žūti, tai su muzika. Na, o gal konfederatai, iš vis, nieko nepersekios: artilerijos pozicijose jiems buvo užtektinai grobio. Galėjai plėšt iki žagsėjimo. Na, o mes pastoviniuosime ir neprarasdami garbės iškeliausim. Niekas gi neverčia patiems ant dalgio rautis. Įsakymas dengti atsitraukimą, jei bus persekiojimas – jis taip sunkiamai apčiuopiamas, kad iš esmė tėra tik formalumas.