"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. V skyrius. 2017-02-17.

V skyrius

 

Tačiau, kaip visad – velnias koją pakišo... O aš jau praktiškai jutau Matildos bučinio skonį. Vietoje to, atlėkęs persevaną (a.p.: heroldo padėjėjas) mane jau praktiškai nuo balno nukrapštė pranešdamas, kad privalau prisistatyti į rūmus. Baigėsi formali karališkoji nemalonė. Karas... vėl karas. Karolis nusprendė paspardyti subines šveicarams, nes šie visai suįžūlėjo. Iki tiek, kad net užėmė Savoją (v.p.: Savojos (pranc. Savoie, it. Savoia) yapytikslės ribos yra Vakarinės Alpės tarp Ženevos ežero šiaurėje ir Monako pietuose.Oficialiai įtvirtinta Burgundijos karaliaus Rudolfo III 1003 m. Savojos šeima tapo ilgiausiai valdžiusia karališka šeima Europoje. Ji valdė Savojos grafystę iki 1416 m., o 1416-1714 m. Savojos kunigaikštystę. Dalis Savojos buvo prijungta prie Antrosios Prancūzijos imperijos po 1860 m. dėl politinio susitarimo su Napoleonu III, kuris padėjo suvienyti Italiją. Bet Savojos šeima išlaikė Itališką Savoją, o šeimos galva tapo Italijos karaliumi) – tikrąją Burgundijos tėvoniją. Ta-aip... Atostogos baigėsi neprasidėjus...

O šiaip tai - keistoka situacija... Man buvo žinoma, kad šveicarai atsiuntė pasiuntinius du pasiūlymu sudaryti amžinos taikos sutartį. Netgi žadėjo bet kuriuo reikiamu momentu suteikti karinę pagalbą kunigaikščio kariaunai. Už niekinę sumą. Bet ne... atsiprašau už tiesmukumą, bet Karolis pasiuntė pasiuntinius kai kur toliau... Na, suprantu: šveicarų kantonai visiškai neseniai nuniokojo Burgundijos pasienį ir išpjovė ne vieną miestelį. Už tai, žinoma, bausti reikia, bet, velniai rautų, bendra politinė padėtis Europoje, klostosi visiškai ne Karolio naudai. Netgi aš, visiškas Europietiškos didžiosios politikos neišmanėlis, tai suprantu. Kad ir štai, visai neseniai Sigizmundas Austrijietis baigė amžinąsias pjautynes ir pripažino Šveicarijos kantonų konfederaciją. Maža to - pasirašė savitarpio pagalbos sutartį. Taigi, paprasčiausia aritmetika: mums teks kautis ne tik su kietakakčiais šveicarų galvažudžiais, bet ir su austrijokais, kurie šiuo metu rankas plauna viename dubenyje su Voru. Na ir Rene Antrasis, pastoviai kirbinamas to pačio Voro, tiesiog sapnuoja, kaip susigrąžina Lotaringiją...

Velnias... man, aišku, tarnyba pas kunigaikštį, kuriam jaučiu nuoširdžią simpatiją, glosto savimeilę, bet... Bet kuo toliau, tuo labiau man atrodo... Bet tiek to – mano abejonės, tai tik mano abejonės, o reikalai nelaukia.

- Leitenante, paskelbk prieš rikiuotę, kad tas, kuris iš manosios kuopos įeis į miestą, tai iš karto bus pakartas. Mes tame nedalyvaujam!

-Kaip įsakysite, kapitone! – Loganas atidavė pagarbą ir spustelėjęs žirgą nulėkė į stovyklą.

Po velnių! Aš įtūžęs! Aš tiesiog nesavame kailyje! Tai ne karas… Kam to reikia? Miestas pasidavė, ginklus sudėjo…

- Barone… šalimais pasigirdo kiek balsas su truputėliu ironijos trūkčiojantis balselis, - siūlau papildyti jūsų potvarkį: įsakykite kariams priimti vienuoliškus įžadus. Na iš tikro...

Nulydėjau akimis nuo Grandsono (v.p.: pranc. Grandson – šiuo metu Šveicarijai priklausantis miestelis) sienos numestą gynėją, kuris kaip kokia lėlė pasismeigė ant griovyje styrančių smeigų ir pasisukau.

Įžuslus, pagal viską britaniškas, snukis. Spuoguotas pienburnis, tačiau savo dydžiu – milžininškas. Tikras „gibonas“. Kokios kuopos apsiaustas?.. Na taip, baltai raudonas fonas su Andrejaus kryžiumi. Dvidešimt pirmoji kondjukto (v.p.: žr. Armanjakas – 2)  Džono Midletono kuopa. Kaip tik jo britai, kartu su lombardais, dabar ir baigia išpjauti gynėjus... kartu su gyventojais...

- Malonėkite prisistatyti.

- Edvardas Bošanas, dešimtasisi grafo Vusterio sūnus, kondjukto Džono Midletono lenkininkų leitenantas, - prisistatė su lengvu nusilenkimu.

Na-taip, pompastiškesnio prisitatymo neteko girdėti.

- Baronas van Gutenas. Ar mes pažystami, Edvardai Bošanai, dešimtasis grafo Vusterio sūnau? – pasakiau pabrėždamas šio įžūlaus brito paveldėjimo numerį.

- Ne! Mes nepažystami! – Anglas išdidžiai loštelėjo savo rudaplaukę galvą.

Taip išdidžiai, kad net jo salado antveidis nuvažiavo ir užstrigo.

Palaukiau, kol jaunuolis vėl parodys savo veidelį ir visai neutraliai pasiteiravau:

- Jei mes nepažystami, tai kas jums suteikė teisę su manimi pradėti kalbą, Edvardai Bošanai?

- Man nereikia niekieno leidimo...

Pienburnis nebaigė sakinio. Nebaigė, nes prie mūsų prijojęs tiesioginis jo vadas Džonas Midletonas iš karto pažėrė krūvą įsakymų ir nuvarė daryti tvarką tarp savivaliaujančių mieste lankininkų. Džonas sunerimęs kreipėsi į mane:

- Žanai, tikiuosi, kad nieko nepataisomo neįvyko?

- Jūs pačiu laiku, Džonai. – linktelėjau savo senajam pažįstamui. – Bet pasistenkite savajam leitenantui paaiškinti, kad su tokiomis manieromis jis ilgai negyvens.

Sąžiningai pasakiau. Na Dievaž, neturiu jokios nuotaikos auklėti pienburnių, bet jei reikės – papjausiu nesiraukydamas. Bjauriai jaučiuosi ir iš vis – nesinori man tokios nuodėmės. Net apsidžiaugiau, kad mano kuopa nedalyvaus Grandsono šturme. Na ir ją lydinčioje bakchanalijoje...

- O jau tie jaunuoliai... – lengviau atsiduso anglas. – Fu-u... Ačiū Dievui, o tai dar kiek ir netekčiau leitenanto ir senojo draugo sūnaus...

- Neimkit į galvą, Džonai. Kviečiu jus vakarienei į mano palapinę. Manau, kad didysis susirinkimas bus tik rytojaus paryčiais, todėl suspėsime...

Nebaigiau kalbėti, nes į mano goržetą (v.p.: kaklo, o kai kada, kartu  ir smakro, apatinės veido dalies apsauga, vėliau ji mažėjo ir pavirto į simbolinę, karininko ar puskarininkio ženklą ir t.t.) trinktelėjo strėlė, o už pusšimčio žingsnių, tankiuose krūmuose, kažkas sujudėjo ir sušmėžavo baltas apsiaustas...

Vos neišsiverčiau iš balno – smūgis buvo stiprus... Na ir netikėtumas sužaidė... Tačiau kojos pačios spustelėjo ir Rodenas šoktelėjęs kaip akmuo iš laidynės, nunešė link šaulio. Blykstelėjo ištraukta espada ir... nieko. Prieš krūmus, kaip koks prakeikimas, buvo griovys.

Jostas ir Klausas nudūmė puslankiu, norėdami jį apeiti. Velnias... negi pabėgs?..

- Žanai, čionai! – pasigirdo susijaudinęs Midletono riksmas.

Pasukiojau galvą ir pamačiau nušokusį nuo arklio britą dešičia metrų dešiniau. Anglas urgzdamas ir drebindamas orą angliškais keiksmažodžiais kažką spardė, kalavijo plokštuma kažką lupo ir grasinosi visiškai sukapoti gabalais, ir visaip kitaip susidoroti.

Na- taip. Jis gali... Velniai griebtų, negi dabar paaiškės, kas prieš mane vandenį drumsčia?..

Nušokau nuo Rodeno ir pamačiau kažkokį rankomis besidangstantį niekšą su to paties Midletono kuopos apsiaustu.

- Palauk, Džonai... – nutempiau šonan į skonį beįeinantį britą ir griebiau už atlapų išdžiūvusį ūsuotį su jau sudaužytu veidu. – Sakyk, kalės vaike, kas užsakė, šunsnuki! Į gabalus suplėšysiu, išgama!!!

- Jis! Jis įsakė! – šaulio pirštas parodė tiesiai į manąjį senąjį draugą Džoną.

- Aš tave tuoj! – Britas užsimojo ir sustingo pamatęs mano veidą. - Žanai! Negi tu galvoji...

Amen! Negali to būti!.. Netikiu!..

- Aš nieko negalvoju, Džonai... – arčiau prie savęs pritraukiau šaulį. – Aiškiai sakai: kas tau įsakė į mane šauti? Nori pasikankinti, išgama? Aš tai tuoj organizuosiu...

- Jo įsakymu!!! Man perdavė jo įsakymą...

Fuuu... Net neįsivaizduojate, kaip šlykštu nors akimirkai pagalvoti, jog tavo draugas – išdavikas? Blyn, o aš jau beveik patikėjau...

- Kas išdavė?

- Edvinas!!! Edvinas Kreivapilvis!.. Mano dešimtininkas!!! – su baime žiūrėdamas į durklo smaigalį, suvapėjo šaulys. – Du auksinius avansu davė. Sakė, jog jūsų pavedimu, ponas kapitone...

- Stovyklon jį... – nustūmiau jį pažams ir pasižiūrėjau į Midletoną. – Džonai...

- Po valandos, Žanai... – Džonas jau sėdėjo balne.  – Po valandos tas Edvinas bus pas tave. Prisiekiu švento Humboldo palaikais...

Tačiau net su paskrudintais šonais lankininkas nieko daugiau nepasakė. Būk-tai priėjo dešimtininkas ir pademonstravęs prikimštą kapšą pasiūlė pašauti ant kalvos stovintį, su žiūronu rankose ir juodai violetinėmis plunksnomis prie šalmo pasidabinusį kabaljero. Tai pačio kondjukto, kuris kaip tik su tuo kavalieriumi kalba, įsakymas. Atseit – specialiai šūviui jį taip prilaiko. Tas parazitas taikėsi tiesiai į akį, bet kiek kryptelėjo ir strėlė barkštelėjo į goržetą. Mano laimei  - lankas ne arbaletas. Mama brangioji...

- Kapitone... – Į palapinę įslinko sargybinis. – Ten, reiškias, kchmmm... britai atsivilko ir dar daug visokių...

- Šitą kol kas palikite ramybėje, - įsakiau profostui ir išėjau laukan. - Šventos nusidėjėlės! Džonai, kas per velnias?

Vaizdelis ir iš ties buvo įdomus...

Surikiuoti į eilę gulėjo trys lavonai: du britų ir vienas begalvės moters. Toliau du sužaloti šauliai: pirmasis stovi pasirėmęs į kuolą, o kitas aimanuodamas guli ant lentos. Šalimais trypčioja pats Džonas ir basakojis pusgirtis kapelionas su savo šventaisiais atributais: Evangelija ir kryžiumi. Na ir visi jo kuopos karininkai išsirikiavo kaip kokiame parade...

- Ponas barone... – Midletonas žengė į priekį ir oficialiai nusilenkė, - įvyko apgailėtina klaida. Aš pasiruošęs ją paaiškinti ir jei jūs šiuo paaiškinimu nebūsite patenkintas, atsakyti garbės teisme mūsų viešpats akivaizdoje. Bendžaminai, pradėkite...

Vienas iš karininkų lazda parodė į šaulį su kraujuotu tvarsčiu perrišta koja. Lankininkas nuklibinksčiavo priekin ir nuoširdžiai pabučiavo kapeliono pakištą kryžių, padėjo ranką ant evangelijos ir dusliai krenkštelėjęs ėmė kalbėti:

- ... E-e... Reiškiasi, prisiekiu Šventa Evangelija kalbėti tiesą ir tiktai tiesą... Reiškiasi, mes su Tomu... ha-a... Jį dar Benosiu šaukia... – anglas pasisuko ir parodė į lavoną: - Tai štai... reiškiasi, radome mes šią bobą...

Britas parodė į moters lavoną.

- ...radome pogrindyje... tik ji dar gyva buvo... ir pardėjome naudoti... na-a, kaip priimta... pagal paskirtį, reiškiasi. Tik pirmą užėjimą padarėme, kaip apsireiškė Edvinas Kreivapilvis su Ilgšiu Merlinu...

Purvinas pirštas parėdė antrąjį negyvėlį, o po to sužeistąjį.

- ...kchh...  ir sako: dalinkitės arba mes jai tuoj galvą nukirsim...

Kapelionas staiga atgijo ir stumtelėjo sužeistąjį. Tas užkaukė suvapaliojo:

- Tiesą sako Fuleris... tiesą... Jie neseniai mums su Pilvu pralošė...

Dominikonas dar kartą pastūmė ir spyrė sužeistajam. Tik dabar liepdamas užtilti.

- Taip-taip... – sutikdamas ėmė linksėti pirmasis. – sako, mokėkite arba mergą pasiimam. Na, o mes... šitą... aną... eee... žodžiu, pasiuntėme juos... Tada Pilvas ėmė ir nukirto mergai galvą. O benosis... ne aš, o jis šitą, prisiekiu šventu Bartolomėjumi... ėmė ir trinktelėjo kalaviju per Pilvo makaulę. Na, o Ilgšis... O aš po to... O mes... Va...

Žiūrėjau į visą tą „durnyną“ ir nežinojau: verkti ar juoktis. Ne kitaip kaip kipšas juokauja. Štai jis, aiškus liudininkas – na atrodo jau rankose... ir še, turėkis... Po galais... Man ką, net į išvietę šarvuotam vaikščioti? Vienareikšmiškai Džonas su pasikėsinimu nieko bendro neturi. Bet man nuo to ne lengviau... Po velnių, kas gi tai? Šiandien vėl pasisekė, o rytoj gali ir nepasisekti. Po galais... ką gi daryti?

- Ar jus, ponas barone, pakanka šių paaiškinimų?..

Blyn... ar pakanka? Nė velnio nepakanka... Bet nieko nepadarysi. Džonas aišku, kad niekuo dėtas ir reikalą suvesti į dvikovą – aukščiausio lygio kvailystė. Ir dar Karlas... po galais...

Kreivai šyptelėjau ir linktelėjau:

- Taip. Pilnai pakanka. Mano pakvietimas vis dar galioja. Prašau į mano palapinę. Ir šitą... Neprieštarausite jeigumano žmonės dar pabendraus su šitais... jūsiškiais...

Anglo veidas atitirpo ir kilniaširdiškai mostelėjo:

- Žinoma... Bet tik iki bausmės vykdymo...

Aš tik dabar pastebėjau, kad profostas su savo bendrais rišo britams rankas. Na taip... už tarpusavio pjautynes per galvą nepaglostys. Taip, tiesą sakant – už visus disciplinos nusižengimus tik viena bausmė. Daboklės kaip tokios dar nėra. Vietoje jos – kartuvės arba kirvis. Tačiau ešafotas tik kilmingiems. Tad šituos išgamas timptels arčiau pavasirinės saulutės. Na, taip jiems ir reikia...

- Žanai, čia dar... – Džonas pasišaukė arčiau tą patį jaunuolį, kuris šiandien bandė ant manęs „važiuoti“. – Leitenantas bošanas norėtų jums pasakyti kelis žodžius. Būkite malonus – išklausykite. Tai mano asmeninis prašymas.

- Ponas kapitone... – Vaikinas beviltiškai susiraukė ir labai miglotai paprašė mano atleidimo. Aiškiai ne savais žodžiais, o primokytas. Gal pats Džonas ir primokė. Vaikinukas pilnai susitaikė ir atgailavo. Ir dar su blogai paslėptu susižavėjimu.

Paaiškino vaikinui. Na, taip... aš jau toks... gandai apie Negailestingųjų Ašmenų Baroną jau ir visai išpampo iki neįtikėtinų legendų. Na ir apie mano ypatingąją padėtį dvare – taip pat. Na ir gerai. Lyg ir neblogas vaikis. Tik kiek netašytas. Atleidžiu, negaila...

- Niekai, Edvardai. Jei jūsų vadas neprieštaraus, tai galite likti su mumis vakarienės.

Vaikinas tiesiog suliepsnoju džiaugsmu, o Džonas neprieštaravo. Edvardas buvo jo tolimas giminaitis ir dar gero draugo, formalaus siuzereno sūnus.

Vakarienė kiek priblano. Aš, velniai rautų, dar normaliai ir išgerti negaliu – šventai laikausi dietos, kurią priskyrė čigonė. Sidras – buljonas – žolelių antpilai... žolelių antpilai – buljonas – sidras... Įgriso iki kaulų smegenų...

Nektį negalėjau užmigti. Į galvą lindo visokie niekalai. Viskas baigėsi tuo, kad aš su pragariškai maudžiančia makaule ėmiau įtarinėti visus ir viskuo. Išprotėti galima... Nusispjoviau ir išgėriau šaukštą opijaus antpilo, kurį man prižiūrint pagamino sužeidimo ar traumos atveju. Tik man. Vietoj narkozės.

Ir nusmigau...

Štai, jau ir narkotikų ėmiausi...

Noriu namo...

Prie šoniuko pas Matildą...

Prisikariavau...

O-o-o... rožiniai drambliai jau skraido...

Na, o ryte, per pasitarimą, paaiškėjo, kad link Grandsono traukia dvi šveicarų kolonos, kurios tiesiog pasižaisdamos išmušė avangardo postus ir apgulė Vomarkiuso pilį (v.p.: Chateau de Vaumarcus), kurią užvakar buvo paėmęs gvardijos lankininkų vadas Žoržas de Roziumbo.