VIII
skyrius
- Žanai... – Midletonas neatrodė
sumišęs, bet vis tiek miktelėjo. – Aš... aš suprantu, kad jūs mus visus
išgelbėjote, bet nesuprantu kaip.
- Laikyk... – perdaviau jam vynmaišį
su nugertu burgundiškuoju. – Tu į juokdarius mėgsti spoksoti?
- Žiūrint į kokius, - sutrikęs
gūžtelėjo pečiais anglas ir prisisiurbė prie vynmaišio. – O prie ko čia tai?
- Kas čia nesuprantamo?! – išsišiepė de Rozembo ir atėmė iš jo
vynmaišį. – Kaiptu manai, kodėl liaudis aikštėse ir turguose mėgsta spoksoti į
prastus artistus? Na... na gal ne visai prastus, bet, tarkim... nerafinuotus,
šiurkščius.
-
Pašlemėkai, - trumpai ištarė Džonas. – Ko iš jų dar norėti?
Žoržas
išdidžiai šyptelėjo ir pribaigęs vynmaišio likučius, net nedirstelėjęs
mestelėjo ją savo pažui. Vietoje jos gavęs lygiai tokią pačią, tik pilną,
nugėrė ir paaiškino:
- Tie
juokdariai kalba liaudžiai suprantama kalba. Jie gi patys ir yra liaudis. Jų
kūnas ir kraujas. Todėl jie ir yra populiarūs.
- Bet,
velniai rautų, prie ko čia tai? – jau pradėjo rūstauti anglas. – O šventas
Bartolomėjau! Žoržai, aš reikalauju iš jūsų paaiškinimo.
-
Džonai, kaip jūs negalite suprasti? Žanas suvaidino spektaklį prieš tuos ožkiaganius.
Sužaidė neįtikėtinai ir jiems suprantama kalba. Taip sakant, nusileido iki jų
lygio, o tai tik atspindi jo proto gilumą. Barone, iš kart jums sakau – aš
tiesiog žaviuosi. Reikia gi: taip guviai išnaudoti dvikovą paliaubų pasiekimui!
Aš jau maniau, kad jūs jį sukaposite į gabalus. Matęs jus reikale, taip sakant.
Aš
kukliai patylėjau. Neaiškinsi gi, kad taip jau savaime išėjo. Vis tik kalnietis
stiprus buvo. Realiai stiprus.
-
Betgi. Taigi!.. – nustebęs šūktelėjo britas. – Tai juk galima prilyginti
praradimui...
-
Geriau užkąskite, sere Džonai... – aš jam įdaviau gabalą kumpio. – Tai galima
prilyginti karinei gudrybei. O jei jūs dabar kalbate apie garbę, tai gerai
pagalvokite prieš tai, kaip tai įgarsinsite. Tada juk pasakytų žodžių
negrąžinsite. Jūs man draugas, bet!... Žodžiu, jūs mane supratote...
-
A-a-a?! Karinė gudrybė! Taip iš kart ir sakykite!.. – greit sutiko anglas. – Aš
viską supratau. Mes juos apmovėme! Na, taip...
- Ne
mes, o Žanas... – pataisė Žoržas. – Ir...
Mes
poilsiavietėje. Grįžti nusprendėme tik paryčiais, kad nė vienas padaras
stovykloje mūsų nepasakytų, jog mes neįvykdėme įsakymo.
Kariai
sau valgį patys susiorganizavo – spėjo šį bei tą nutverti iš buvusios
stovyklos, na o mes girtuokliavom. Taip sakant, apšilinėjom, prieš pagrindinį
patiekalą. Aš, Midletonas ir de Roziumbo, Grimaldi ir Loganas su Bošanu.
Naktis,
į pasakų milžinus panašios pušys, laužo žiežirbos lekiančios į nakties tamsą ir
dangus nusėtas žvaigždėmis. Greta ant iešmo kepamos vištytės, o užkandžiai su
vynu guli ant gūnios. Apie orą, kuris prilygo gydomajam balzamui, aš verčiau
tik patylėsiu. Na ir mes – gyvi ir sveiki. Ką galima pasakyti? Rojus ir tiek.
Ypač jei pagalvoji, kad dar prieš kelias valandas likimas beveik lėmė, kad mes
gulėtume mūšio lauke suniokoti, sukapoti ir išrengti. Pagalvojus apie tokį
kontrastą, tiesiog sparnai išauga. Tad mes ko gero išlaksim viso mėnesio vyno
atsargas. Nors, tiesą pasakius, man kiek trukdo ištinęs kelias, kuris jau
panašėjo į dramblio koją. Prakeiktas šveicaras! Bet tai niekis.
-
Kunigaikštis bus jums dėkingas, Žanai, - pastebėjo de Roziumbo. – Jūsų... ir
gal kažkiek mūsų veiksmų dėka, gėdingas pralaimėjimas kiek apdailintas. Aš jau
sukūriau tam tinkamą pranešimą. Norite paklausyti?
- O
kai kam, tai ta Žano sėkmė kaip kuokos smūgis į kiaušius... – staiga visai ne
į temą burbtelėjo Džonas.
-
Žoržai, aš su malonumu paklausysiu jūsų pranešimo, bet tik kiek vėliau. Sere
Džonai, tai kam neįtinka mano sėkmė? Prašau su vardais ir titulais...
- O jūs dar nesupratote, barone?
- Ne, o turėčiau?
- Keista. Juk lombardiškas pėdsakas
pasikėsinime į jus viską paaiškina. O jei dar pagalvoti apie šiokias tokias
smulkmenas ir mano paskutinius pastebėjimus, tai...
Kaip akis kas atvėrė. Ot tai
velnias!!! Nors... nors kitą vertus,
visiškai niekas nebeaišku. Bet yra pėdsakai! Konkretus ir riebus pėdsakas! Štai
ir atspirties taškas. O kol kas... Kol kas džiaugsimės gyvenimu. Aišku tiek
kiek galim.
-Ei,
kas nors!.. Mums galų gale duos kas paėst?! Jostai, Klausai, paraginkit tuos
kepėjus, po galais! Žoržai, pats laikas apsvarstyti pranešimą kunigaikščiui...
Naktis
praėjo ramiai, o ryte išžygiavom. O dar po poros valandų sutikome gana stambų
burgundijos žandarų būrį. Juos Karolis išsiuntė išsiaiškinti mūsų likimo, o
kartu įsakė pakeliui gaudyti dezertyravusius kareivukus.
Šarlio
de Bombergo, žandarų vado, vos akys ant kaktos neišvirto, kai jis pamatė darnią
koloną su vėliavomis ir su mumis priešakyje: mes buvome nurašyti į karo
nuostolius ir beveik apraudoti.
Sąžiningai
pasakysiu: savo atvykimą mes vakar surežisavome. Na, kad efektas būtų didesnis...
Būrį
išsirikiavome prieš vadavietę. Na... patys suprantate, juk apsireiškė šlovingi
didvyriai. Išsaugotos vėliavos, pabūklai ir šaunuoliškas vaizdas. Na, o patys nupėdinom pas kunigaikštį.
Budintysis
karininkas nuėjo raportuoti, o mes didvyriškai pasipūtę likome koridoriuje. Aš,
pavyzdžiui, net nevaliau vakarykščio kraujo nuo šarvų ir veido. Matomai atrodau
siaubingai grėsmingas. Tarsi tik sekundėlei būčiau atsitraukęs nuo priešų
kapojimo: pranešiu naujienas ir iš kart suksiu atgal mušti priešą. Ir nereikia
juoktis. Išoriniai efektai sudėtinė sėkmės dalis. Laikai tokie... fanfariški...
Plona
pertvarėlė leido klausytis už jos esančių balsų...
-
Kas?.. – pasigirdo nustebęs Karolio balsas. – Greit čionai!
-
Sere... – de Roziumbo, kuris formaliai buvo vyriausias vadas, pradėjo savo
pranešimą. – Vykdydami jūsų įsakymą, de Liupo perėja buvo išlaikyta, o priešas
patyrė gausius nuostolius ir sutriko. Mūsų nuostoliai minimalūs. Be to, įvesta
tvarka dalyje atsitraukiančių dalinių. Jie buvo prijungti prie mūsų, siekiant
įvykdyti jūsų kovinę užduotį...
Aš
Žoržo nesiklausiau. Man tai jau nieko naujo jo žodžiuose nebus. Na ir Karolio
reakcija kažkiek tai nuspėjama. Aš žiūrėjau į akis...
Karolis
nutraukė kapitono kalbą ir šaltai dėbtelėjo į Kampobaso grafą:
- Pone,
kaip suprasti jūsų pareiškimą, kad jūs turite duomenų, jog šie ponai pasidavė į
nelaisvę? Pasistenkite paaiškinti.
-
Sere... – lombardas žemai nusilenkė. – Aš buvau įsitikinęs, jog tai tiesiog
neįmanoma, nes šių ponų šaunumas nenuginčijamas, bet turėjau jums pranešti apie
viską be jokių išimčių...
-
Malonėkite ateityje tokius pranešimus patikrinti, nes galite mus suklaidinti...
– sausai grafui patrė kunigaikštis. - Įsakau tuos žvalgus pristatyti ponui
Morje. Nedelsiant!
Lombardas
vėl nusilenkė ir apdovanojęs mane kruopščiai slepiamu neapykantos žvilgsniu,
išėjo.
Štai
taip... abejonių nebeliko. Viskas susijungė į nenutrūkstamą grandinę.
Suplėšysiu tą šunsnukį...
-
Ponai! Aš niekada
neabejojau jūsų šaunumu! Tačiau tęskite, tęskite! Ne! Aš noriu išgirsti
kiekvieną. Iki vakaro visi atvykusieji laisvi, o jus, ponai, prašau į mano
kabinetą... Pasirūpinkite pusryčiais, - mestelėjo kamerdineriui...
Na, ką čia galima pasakyti?
Triumfas ir tiek... Karolis privertė net kelis kartus pakartoti pasakojimą apie
mūsų herojišką gynybą. Na, o pasakojimas apie dvikova su šveicarų kapitonu jį
tiesiog audringai sužavėjo. Vakarui, o teisingiau – nakčiai pasikvietė
vakarienės ir saldainiukų, meduoliukų dalybai. Ir dar jis išsitarė apie
ketinimą įšventinti Loganą ir anglų leitenantą į riterius. Bet čia jau toks
reikalas... kad, kaip sakoma... kai pažadų vykdymo ir tris metus gali laukti.
Savo laiku jis mane žadėjo sutuokti su danų grivinda, tai yra grafiene. Bet
užmiršo. Tik štai šiuo atveju, tokia užmarštis labai tinkama ir vietoje.
 |
| Karolio Drąsiojo vėliava (baneris, vimpelas) |
Na, gerai jau Karoli, paleisk mane
į mano palapinę... Miego noriu, negaliu. Na ir kompresą ant kojos uždėti
reikia. Kiek gi galima tuščiažodžiauti?..
Pagaliau atsidūręs savojoje
palapinėje, iš karto įlindau į statinę pilną vandens ir mirkiausi vos ne porą
valandų ir tik po to kritau ant gulto. Tačiau pamiegoti taip ir nepavyko.
Reikėjo sudalyvauti kunigaikščio vakarienėje ir dovanų dalyboje. Ir dar Loganas
atsivilko – visas toks pakiliai įsiaudrinęs, bet gauruotas kaip koks pudelis.
- Susišukuok, aš tau sakau... –
atsargiai žengiau keletą žingsnių ir patenkintas pastebėjau, kad kojos skausmas
kiek apsiramino. – Pasiimk šukas, jei savų neturi, ir šukuokis. Vis tik pas
valdovą pakviestas...
- Monsinjore... – Tukas mane
atitraukė nuo veidrodžio ir delnu perbraukė per savo gaurus. – Štai taip,
tiesiai šviesiai valdovas ir pasakė?
- Tai. Taip tiesiai ir šviesiai.
Sako, įšventinsiu plevėsą, nevaleiką, šykštuolį ir ištvirkėlį junkerį van
Breskensą į riterius už barono van Guteno išvardintus nuopelnus.
- Na kokie ten tie nuopelnai... –
Logano veide sustingo šventas pasitenkinimas.
- Štai ir aš taip maniau, bet po to
vis-tik nusprendžiau tave proteguoti. Jostai, duok perpetinį diržą...
- Monsinjore! – iškilmingai
pareiškė škotas. – Mano gyvenimas – jūsų pagal teisę. O kada?
- Ką reiškia „kada“? – paėmiau į
rankas perpetinį diržą espadai, kuris buvo pagamintas iš raudonos, sidabru
inkrustuotos odos, pačiupinėjau ir atidėjau į šoną. Paėmiau juodąjį. – Ką
reiškia „kada“, klausiu?
- Kada įšventins, taigi...
- Klausimas ganėtinai sudėtingas.
Tada kai valdovas malonės. Manau, kad esant deramai progai. Kokia nors
bažnytinė šventė bus ar prieš kokį mūšį. O gal po eilinės pergalės. Arba prieš.
Jei, žinoma, tokia pergalė bus...
- Kchmmm... – škotas kiek susitraukė.
– O jis, šitą...
- Ne...
- Tikrai?
- Na nežinau gi. Užteks inkšti.
- Neinkščiu, monsinjore. Bet...
- Viskas, nešdinkis. Vėluoti
negerai...
- Va, štai ir mums labai norėtųsi,
kad damuazo Viljamą kuo greičiau įšventintų... – užmesdamas ant pečių
apsiaustą, išsisakė Klausas
- O ko
taip?
-
Na... vertas jis... – paaiškino Jostas.
- Na
taip, suprantu. Į eskudero norite įsimuilinti? O tai jau bus kada aš nuspręsiu.
Valdovas čia neturi jokios galios. – Ir matydamas nosis nuleidusius vaikinus,
riktelėju: - Jei pamatysiu nors vieną dėmelę ant šarvų, per amžius iš mano pažų
neišlysite. Netikšos!
O po to šyptelėjau ir mirktelėjęs
išėjau iš palapinės. Vis tik neblogi vaikinukai, bet iki eskudero vardo jiems
artimiausiu laiku dar toloka. Per daug riebu bus. Mano nuomone, tai ir Tukui į
riterius buvo dar ankstoka. Štai, pas Karolį kuopų vadai dar tik eskudero arba,
kaip čia sako – eskiue. O ką? Štai aš toks. Griežtas ir rūstus, bet teisingas.
Na, kaip nupasakoti vakarienę pas
Karolį? Valgis ir vynas kaip visuomet nuostabūs, bet iš esmės, tai vakarienė
pavirto į eilinę karinę tarybą. Karolis nusileidęs iš aukštybių, pasiteiravo net
mūsų nuomonės apie susiklosčiusią situaciją ir panašius netikėtumus. Jis buvo
žvalus ir pilnas ryžto atkurti „status quo“ O tai reiškė, kad karas bus iki pat
pergalingo galo. Kaip toj patarlėj...
Dalinant apdovanojimus, aš gavau
jau trečiąjį statuto tomą. Kartu su foliantu, kunigaikštis malonėjo man
padovanoti asmeninį herbą, kuriame buvo pavaizduota uola ir įrašytas devizas
„Prilygsta tvirtybei“. Tik kur tą uolą su devizu priderinti? Ir taip vietos
nėra. Tikiuosi, kad heraldikos specialistai ras ją kur padėt. Velnias... ir vėl
išlaidos: nauji apsiaustai, vėliavos ir panašūs dalykėliai... Geriau jau būtų
pinigų dovanojęs ar kokius avantažinius šarvus. Maniškius, kovinius, vėl teks
remontuoti: vis tik gavau strėlę į kirasą. Na ir prakektas hauptmanas su savo
kvailu ietigaliu pabraižė.
Ir, beje, aš dabar dar ir baneretas
(v.p.: vėliavnešys, jei paraidžiui, kai
kuriose šalyse tai išaugo į titulą kiek žemesnį nei baronas. Panašiai kaip
junkeris arba ševalje).
Jei paraidžiui pagal statusą, tai aš šiam titului netinku, bet atsisakyti
nepriimta. Baneretas, tai baneretas. Kol kas tik formaliai, bet ryt ryte
Karolis asmeniškai nuo mano vėliavos nukirps „dantis“ ir ji taps tikrąja
kunigaikščio vėliava. Štai tada aš jau ir tapsiu pilnateisiu baneretu.
 |
| Burgundijos karų laikotarpio vėliava (baneris) |
Na, pinigų taip ir nesulaukiau.
Užtat gavau užduot, kuri pati
savaime buvo apdovanojimas. Ir aš su džiaugsmu jos imsiuosi. Dėl daugelio
priežasčių. Viena iš jų: reikia kuo greičiau palikti pajėgas. Prakeiktas
lombardas nenusiramins, kol manęs neišgyvendins iš šio pasaulio: visomis
įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis. Bent jau man taip atrodo. Tiesioginių
įrodymu neturiu – lengvai atsikalbės, niekšas. Todėl žaisti su juo atvirai
nepavyks. Todėl reikia laikytis atokiau, išlošti laiko ir laukti tinkamos
progos atsilyginti šiam "bambinui"... Taip pat bet kokiomis priemonėmis. Ir šiuo
atveju nusispjaut man į bet kokį riteriškumą ir kilniadvasiškumą. Pasitaikys
proga – nunuodysiu, kaip šunį. Nors ne, to jau per daug...
Didysis Burgundijos bastardas
Antuanas, su kuriuo spėjau persimesti keliais žodeliais, patarė taktiškai ir
paslapčiomis išsiaiškinti priežastis, kurios pastūmėjo lombardą tokiems
žingsniams. Taip pat patarė jokiais būdais dėl šio reikalo nesikreipti į
kunigaikštį. Vis tik grafas, nežiūrint parodomojo kunigaikščio nepasitenkinimo
– tam tikro lygio favoritas. Jis vadovauja samdiniams iš lombardijos, kuriuos,
pakliuvęs į nemalonę ar pajutęs kokius nors kitokį nepasitenkinimą, gali
paprasčiausiai išsivesti. O kariai Karoliui būtini kaip oras. Tad be kokių nors
rankovėje paslėptų kozerių, skųstis beviltiška.
Na, o po užduoties įvykdymo –
atostogos. Ir gerai, kad viskas pakeliui. Jei, aišku, vėl ko nors nenutiks.
Ir, beje, apie Logano įšventinimą į
riterius, kaip ir buvo galima tikėtis – pamiršo. Arba iš tikrųjų ceremoniją
sumąstė palikti kokiai nors iškilmingai progai. Bet nieko – Tukui nuotaiką
pakėliau pažadėjęs, kad jei jau kunigaikštis ir visai savo pažadą pamirš –
asmeniškai jį įšventinti. Turiu tokią teisę. Jei taipogi neužmiršiu. Cha. Aš gi
jau sakiau, kad dar anksti Loganui. Jis man kaip eskudero reikalingesnis.
 |
| Burgundijos karų laikotarpio vėliava |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą