VII.
Skyrius
Na... taip. Šitokiam margaspalviam
būriui vadovauti dar neteko. Kodėl gi aš? Taigi todėl, kad kartu esantys
Midletonas ir Roziumbo - praktiškai nusišalino. Jie abu užėmė vietas rikiuotėje
ir susiruošė paguldyti galvas vardan Burgundijos. Džonas taip ir pasakė: žūsiu,
kaip karys, kad gėdos neturėčiau. Na, o Žoržas tai tik tyli. Nusitvėrė ietį -
ir tyli.
Na, o man įsakinėt... na ir velniai
nematė. Patrepsėsim dar. Tačiau, jei šveicarai nuspręs persekioti, tai net man
panašu, kad visai neilgai. Na, o kol kas jie dar stypso mūsų... tfu... jau ne
mūsų artilerijos pozicijose. Gali tiesiog apsišikt! Beveik šimtas pabūklų – tai
beveik viskas ką turėjo Karolis. Galiu tik įsivaizduoti, kokiais žodeliai
būsimi istorikai apibūdins kunigaikštį...
Tikra painiava. Nors iš tikro, tai
tik paprasčiausias nesusikalbėjimas ir nesusipratimas. Pėstininkai kavalerijos
atsitraukimą suprato, kaip bėgimą iš mūšio lauko, tad ir patys ėmė bėgti.
Viskas itin paprasta.
Po galis... o dabar už juos reikia
šikną išstatyti. Įdomu, o Karolis mane po mirties apdovanos? Man gi labai
norisi gauti Aukso Vilnos ordiną. Šio ordino kavalierių su kiekviena diena vis
mažiau ir mažiau. Na, kad ir šiandien: žuvo ne mažiau dviejų šio ordino kavalierių.
Aukso Vilnos Slibinas! Skamba, gi?! Nors aš, aišku, fantazuoju. Nešviečia man
jis nė iš tolo. Jį duoda ne už nuopelnus kovos lauke, o pagal kilmę. Ir
statusas čia beveik pačioje pirmojoje vietoje. Tuo tarpu aš šioje
viduramžiškoje visuomenėje tik pilkas baroniukas. Nors ir ne be kai kurių
talentų...
- Pajudėjo, monsinjore, - liūdnai
ištarė Loganas ir be jokio įsakymo nuskuodė pas savuosius arbaletininkus.
- Matau, brolau, matau... –
pridėjau prie akies teleskopinį žiūroną, o po to ryžtingai jį paslėpiau
balnakrepšyje. – Jostai, Klausai!
- Monsinjore?
- Imkite Rodeną ir nešdinatės štai
ant tos kalvos. Laukiate rezultato. Jei jau mes... šitą... Žodžiu, Jostas žino
ką daryti. Ir iškart perspėju: pamatysiu, kad grįžote į rikiuotę – asmeniškai
užmušiu...
- Už ką, monsinjore, mums tokia
gėda?.. – staiga sušnypštė Klausas. – Taigi jūs... mes... jie...
- Tai tiesioginis įžeidimas, jūsų
mylista, - ramiai ir ryžtingai palaikė savo draugą Jostas. – Jei pakartosite
panašų įsakymą, mes būsime priversti atsisakyti pažų prievolių.
- Aš tuoj jus!..
- Laukiame įsakymo, jūsų mylista...
– Jostas net prikando lūpą.
- Varykit į rikiuotę, kalės
vaikai!.. – norėjau juos aprėkti, bet paprasčiausiai nesugebėjau. – Imat
arbaletus. Jei nors viena strėlė nekliudys taikinio, eskudero vardo negausite
per amžius ir galėsite kandžioti savo alkūnes. Ko sustingot? Lėkte...
- Monsinjore! – vienu balsu sušuko
vaikigaliai ir skubotai pakštelėję man į ranką, nulėkė.
Dvirankis sunkusis kalavijas (zweihander) su flamberto ašmenimis |
O ką? Jau suaugę. Na ir iš ties,
kam ant šių vaikinukų galvos gėdą traukti? Jų niekas nesupras... O pirmiausiai
tai jie patys savęs nesupras. O tai kur kas blogiau.
Pasičiupau flambertą (v.p.: kalavijas banguotais ašmenimis. Detaliau žr.
Armanjakas - 1, Armanjakas – 2)
ir nupėdinau link rikiuotės. Na-gi, ir kokio skonio šveicariškas kraujas?..
Dvi konfideratų batalijos pasiliko
vietoje, o link mūsų pajudėjo tik viena – forchutas, - pirmoji batalija.
Apytiksliai tūkstantis galvų. Koja kojon žingsniuoja, niekšai. Ir kažkokią
dainą traukia...
O pas us? Maniškių apie pusantro
šimto... Be negrų – jų nėra. Jie pilnoje sudėtyje saugo kunigaikštį. Taigi, dar
šimtinė asmeninių kunigaikščio lankininkų, penkios dešimtys kamerdinerių
(visokiausi vyno pilstytojai, duonkepiai, duonraikiai ir panašiai). Džonas
atvedė sugraibytą šimtinę savųjų ir dar prisidėjo pusantro šimto lombardų
ietininkų. Beje, jiems vadovavo mano senasis pažystamas leitenantas Vinčenco
Grimaldi – kaip visuomet – gerai kaušęs. Taip... ir dar trys dešimtys švabų
šaulių su rankinėmis kulevrinomis (v.p.: rankinės
„patrankėlės“ - arkebūzos pirmtakas. Apie 50 metų jos gyvavo beveik kartu). Taip, taip... jums nepasigirdo. Burgundijos
kariaunoje dar buvo ir tokių... Akcentas į žodį „buvo“...
Rankinė kulevrina (patrankėlė) |
- Žano! – džiugsmingai riktelėjo
Vinčenco ir kaip visuomet, maktelėjo iš savos gertuvės. – Kada gi, velniai
rautų, mus priplos?
- Labai greitai, Vinčenco. Nebedaug
liko... – net nežiūrėdamas leitenanto pusėn, numojau ranka ir nubėgau pas
artileristus.
Po to pas arbaletininkus ir
lankininkus, o po to pas mosarabus ir švabus. Ietininkai, kamerdineriai... Lyg
ir viskas... Štai dabar galima įsiliet
gretas.
- Priimkit šalia savęs, sere Džonai,
- aš linksmai stumtelėjau pečiu anglą, - noriu iš jūsų nugvelbti šiek tiek
šlovės.
- Nė kiek neprieštarauju, - rūsčiai
burbtelėjo Midletonas. - Keista... Žoržas man tuos pačius žodžius pasakė...
Kariai, išgirdę mūsų draugišką
garsų juoką, sutrikę atsisuko į mus. O ką? Dievaži, nusijuokus, tarsi kalnas
nuo pečių nuvirto. Net nuotaika pakilo...
Taigi? Savęs genialiu karvedžiu
nelaikau... Nors... štai... jei šiandien išgyvensiu, tai apie tai dar
pagalvosiu. O jei? Man atrodo, kad aš atspėjau konfideratų nenugalimumo
paslaptį. Arba tiesiog jau iš proto kraustausi?
Artėjantis forchutas pagaliau mus
pamatė. Suriaumojo dūdos, pirmoji eilė pasipuošė išstatytomis ietimis ir
batalija perėjo į lengvą tursenimą. Kiek taip pajudėjusi, staiga ėmė lėtėti ir
bandyti persirikiuoti. A... Na, taip... dešinėje prasideda staigus kalnabūbris,
o kairėje – miškas. Apeit neapeisi, o į mažus būrius jie, kaip man atrodo,
neišsiskaidys, nes kovoti kitaip kaip falangoje, šveicarai nemoka. O priešais
mus trys eilės ežių ir statiniai iš aštrių kuolų. Na, o flanguose
serpentinos...
- Nešaudyti!!! – surėkiau vos
nenuplėšdamas balso. – Tik po komandos!
Įsakymą greit pasigavo seržantai ir
jis nuskriejo per eiles.
Ant žemės nusileido rūsti tyla...
Forchutas susiskaldė į tris dalis,
kurios išsirikiavo viena paskui kitą. Sukaukė trimitai, šimtai balsų suriaumojo
vienu metu ir šveicarai pasileido bėgti tiesiai mūsų pusėn.
Mano įsakymo šaudyti pabaigą užgožė
serpentinų trenksmas ir konfideratų pusėn nuskriejusi ugnis. Viską užgožė
aitraus dūmo debesys. Jam nespėjus išsisklaidyti supoškėjo kulevrinos ir
arkebūzos...
Vėjo gūsis atvėrė siaubingą vaizdą:
priešakyje, slysdami per suniokotus kūnus, mėsos gabalus ir kraują, pirmyn
veržėsi aršiai riaumodami barzdoti šveicarai su alebardomis. Juos pasitiko
tamsus debesis iš lanko ar arbaleto strėlių. Ir dar... ir dar kartą...
- Velniai tave rautų, maestro!.. –
surėkiau ir karštligiškai ėmiau skaičiuoti: penki, šeši... atstūmė pabūklus,
išvalė vamzdžius;... dešimt... penkiolika... įmetė parako kartuzus (v.p.: ol. kardoes,
maišeliai ar kasetės parakui, vėliau popieriniai paketai tabakui arba biriems
daiktams. Tačiau minimu laikotarpiu jie dar nebuvo naudojami - tai herojaus patobulinimas kiek aplenkiant laikotarpį. Žr. Armanjakas - 2), įvarė kaiščius;... dvidešimt... dvidešimt
penki... į vamzdžius ėmė kišti dešros formos maišelius prikimštus karteče...
prinešama ugnis prie dagčių ugnį ir ugnis... Blyn!
Mosarabai spėjo persitaisyti
anksčiau. Trinktelėjo vieninga salvė, ją palaikė arbaletininkai ir lankininkai,
o jau po to sugriaudėjo serpentinos.
Viskas! Dabar jau be jų, nes jas
reikės vėsinti vandeniu ir actu...
Ant ežių ir ragotinių, kurios buvo
užverstos lavonais, jau niekas nebelindo. Kelios grupelės improvizuodamos bandė
apeiti užkardas, bet nuo strėlių netekusios iki dešimties karių, atsitraukė
atgal prie pagrindinės batalijos.
Ką? Ir tai viskas? Jaučiau, kaip po
šarvais, tiesiog upeliu žliaugė prakaitas. Velnias... net sabatonuose kliuksi (v.p.: bato apsaugos arba šarvuoti batai).. Ar aš kartais ne... ?.. Na lyg
ne...
- Žanai... žiūrėk... – kumštelėjo
alkūne Midletonas.
Žvilgtelėjau nurodyta kryptimi ir
nepatikėjau savomis akimis. Link mūsų žingsniavo kažkoks vyras, kuris vilkėjo
nenusakomai itin senovinį hauberką (v.p.: pilni
grandijiniai šarvai),
o šalia jo ėjo jaunuolis su žaliais šosais, žalia berete, ant kurios puikavosi
gaidžio plunksna, ir mojavo ietimi, ant kurios buvo pririštas baltas skuduras.
- Taikytis nori? Negali būti!
- Žanai! Tu tik pažiūrėk, koks! –
šį kartą Midletonas riktelėjo pasigėrėjimo kupinu balsu ir parodė į užnugarį.
Laukdamas eilinės niekšybės, beveik
sustojusia širdimi, dirstelėjau atgalios ir... pajutęs palengvėjimą,
keiktelėjau!
Link mūsų judėjo stambus
margaspalvis karių būrys, kurio priešakyje, išdidžiai pakėlęs galvą puikavosi jaunas leitenanatas. Tas pats
dešimtasis kažkokio tai grafo sūnus. Tikras pramuštgalvis!!! Kur jis tiek jų
pririnko?!
Lydimi dešimtininkų riksmų, kariai
ėmė lietis į gretas, o leitenantas, trinktelėjęs metaline pirštine per kirasą,
prisistatė:
- Drįstu raportuoti, ponai, su
manimi trys šimtinės...
Staiga jo balsas užstrigo ir jis
nuraudo, kaip vaikiščias.
- Edvinai! Skiriu jus pabūklų
pozicijų apsaugos vadu... – pasukęs galvą pamačiau, kaip Midletonas ir Roziumbo
pritariamai sukinkavo galvom. – Leitenantas van Breskensas jums paaiškins mūsų
pozicijų niuansus. Ir dar... Jūs šaunuolis, Edvinai Bošanai! Turėsiu garbės
rekomenduoti jūsų drąsą mūsų valdovui! Na, ko stovi?! Bėgte, bėgte!
Taip. Jau kiek lengviau, bet vis
tiek visiška šikna. Jei ne blogiau. Na, ką gi... dirstelsim, ko iš mūsų nori
tie trenkti konfideratai.
Klauso atlydėtas šveicarų
derybininkas prisistatė:
- Hauptmanas Hansas Valdmanas... (v.p.: vok.: hauptmannn - kapitonas. Iš šio žodžio
kildinamas ir žodis „etmonas“ ir lenk. "hetman"
bei kazokų „atamanas“, nors dėl „atamano“ yra versija, kad jis kilęs nuo
tiurk. ata - tėvas ir man, lygtai reiškiantis
pagarbą žodis, tačiau ši versija abejotina, nes pagarba buvo išreisškiama
žodžiu efendi, bey ar baši...) – kreivai
šypsodamasis prisistatė šveicaras.
- Jo šviesybės
Karolio Burgundiečio leibgvardijos kondjukto baronas van Gutenas... –
prisistačiau ir savo ruožtu įžūliai dėbtelėjau į šveicaro akis. – Kapitone, jūs
norite pasiduoti?
- Po derybų aš tau nurėšiu galvą,
barone! – pasipiktinęs riktelėjo kapitonas ir siektelėjo kirvio.
- Dvikova? Jokių problemų. Aš iš
tavo nosies ištruksiu žiedą, jautuk... – juokdamasis bakstelėjau į ant šveicaro
apsiausto išpieštą jautį. – Tiesiog dabar ir čia!
- Kaip tu drįsti!.. – riktelėjo
šveicaras ir vos nesmogė savajam palydovui, kuris pabandė atkreipti į save
dėmesį. – Ką? A... na taip...
Kapitonas kelis kartus triukšmingai
giliai įkvėpė ir vos sulaikydamas pyktį, vėl kreipėsi:
- Taigi... šitą... žodžiu, mes
pasiruošę jus paleisti velniop į visas keturias puse. Su ginklais ir
vėliavomis... Kitaip sutraiškysim kaip šunyčius.
- Ir kaip mes mokėsime už šią
malonę?
- Štai tai! – šveicarų kapitonas
parodė pirštu man už nugaros.
- Ką? – iš kart ir nesupratau, ko
nori šis laukinis šveicaras. – Šitai? Na ne...
Pagaliau supratau ko jis nori. Už
mūsų, virš miškelio kyšojo Karolio palapinės špilius. Savaime suprantame, kad
palapinė buvo tuščia... Kunigaikštis su
visa svita išdidžiai jau senų seniausiai nusiplovė.
- Kodėl „ne“? – nustebęs
konfideratas išvertė akis. – Jūsų pono jau seniai tenai nėra. Atiduodat ir
nešdinatės. O mane už šį trofėjų per konfideracijų suvažiavimą įtrauks į šlovės
dainą.
Pasakė ir supratęs, kad per daug
prišnekėjo, sutriko.
- Aš net ir nežinau... –
suvaidinau, kad mane kankina abejonės. – O pagalvoti galima?
Taigi... vos save galiu sutramdyti.
Iš džiaugsmo kojos pačios nori šokinėti. Na ir kokių galų man ta palapinė
reikalinga? Su didžiausiu malonumu ją išmainysiu į savo gyvenimą... Ta-aip...
Bet tai aš, o kitiems kapitonams tikrosios priežasties jokiu būdu negalima
atskleisti, o tai dar ragus surems, užsispirs ir pradės aiškinti, kad su
palapine neteks ir savos garbės. Bendraujant su tais riteriškaisiais
pusdurniais, visada reikia tokius niuansus turėti galvoje...
- Kapitone... gal padarom taip. Kai
tik saulė palies aną viršūnę, mes susikraunam savo daiktus ir iškeliaujam. Pasiimk
savo palapinę ir viską ką ten rasi. Tinka?
- Tinka... – nė kiek neslėpdamas
džiaugsmo sutiko barzdočius. – Aš kaip tik su tavimi iki tol apšilsiu.
Cha-cha-cha...
- Neskubėk. Vesk čionai savo
išrinktuosius... kaip ten juos... seniūnus... dūmočius... aksakalus...
- Kokio velnio? – nuoširdžiai
nustebo šveicaras. – Tu... šitą... netiki mano žodžiu?
- Tavimi? Aišku, kad ne! Varyk
„šneler“, o aš tuo tarpu savus atsivesiu. I šitą... kausiuos su tavimi su...
ai, velniop, su kuo, bet aš būsiu su cveihanderiu (v.p:
zweihander – sunkusis dvirankis kalavijas)
Štai taip su jais ir reikia
kalbėti. Tik tokią kalbą jie irtesupranta. Bet kokia kurtuazija ne jiems...
- Na, ką, Žanai? – Žoržas ir Džonas
atsargiai pasiteiravo: - ko jie nori?
- Susitariau. Mes išžygiuosime nekliudomi.
Po poros valandų.
- O mūsų garbė nenukentės? –
abejodamas pasukiojo galvą de Roziumbo. – O gal?..
- Anksti dar mums mirti. Ir garbė
nenukentės... O kol kas eime, pažiūrėsite, kaip aš tam jaučiui ragus
nugenėsiu...
Pasirodo, kad konfideratai nebuvo
tokie jau ir laukiniai. Bent jau dvikovos taisykles išrinktieji delegatai
apsvarstė mandagiai, pagarbiai ir profesionaliai. Mano sekundantais, kaip jūs
jau supratote, buvo kapitonai. Nors, tiesą pasakius, tokio termino kaip
„sekundantai“ dar nėra. Čia aš jau nuo savęs pridėjau.
Aš visai rimtai meldžiausi, kad dar
ir jie neįlystų į ginčus. Sutartis ir be to, labai panaši į avantiūrą: kol
nenusibaladosiu iki pat Grandsono – nepatikėsiu, kad mus paleido. Tikrai
neverta tų kalniečių dar papildomai rūstinti.
Pasirodė, jog Hansas buvo
dvarininkas, ir net riteris iš Ciuricho
kantono. Nors mat tas pats.
- Pasiruošę? – riktelėjo kresnas
senis su meška ant apsiausto.
- Jūs, ponai, pasiruošę? – daug
malonesniu tonu perklausė Žoržas.
Pamatę mūsų linktelėjimus, duetu davė
komandą:
- Pradedam!
Krūtinės aukštyje prilaikydamas
flambertą už rankenos ir rikaso (v.p.: it.: ricasso – žemiau rankenos/gardos neišgaląsta geležties dalis.
Ant didžiųjų kalavijų atsirado apie XIV-XV amžių. Tai didžiuosius kalavijus
darė patogesniais ir manevringesniais artimame susidūrime. Vėliau ši kalavijų
sudedamoji dalis perėjo ant rapyrų ir špagų, ir net ant peilių, kad būtų galima
saugiai „išnešti“ pirštą už rankenos ribų.) , smaigalį nukreipiau
į šveicarą ir bandydamas išprovokuoti puolimą, ėmiau lėtai trauktis ir suktis
ratu. Savo ginkluote visai nenustebino: jis pasirinko alebardą. Tik alebarda
buvo ne naudojama falangoje – trijų metrų ilgio, o normali, pėstininkų
alebarda. Na, mielasis, padaryk išpuolį...
- Cha-aaa!..
– kalnietis staigiai iškvėpė ir savo ilgakote dūrė priekin į apatinę poziciją,
o po to truktelėjo atgal po pažastimi ir staigiai sutrumpinęs distanciją,
taikydamas į galvą, padarė išpuolį.
Labai gerai. Aš net nebandžiau
tikėtis, kad šis kalnietis savuoju ginklu mojuos kaip kirviu.
Išvengiau kirčio ir smeigiamuoju
išpuoliu, pats atakavau. Veidas-krūtinė-pilvas-atitraukimas ir pjovimas per
rankas...
Ir čia pat išgriuvau. Tas
prakeiktas šiknius mane užkabino alebardos kabliu už antpečio ir su visa jėga
truktelėjo į save. O kai nuslydau nuo kablio, tęsdamas alebardos judėjimą,
trenkė kotu per koją...
Na, šikniau!!! Vos suspėjau
priešpastatyti savo kalaviją ir suminkštinęs smūgį, trinktelėjau kalavijo
bumbulu į žandikaulį. O kai jis susvyravęs žengtelėjo atgal, pakeičiau
stovėseną ir skersiniu smūgiu susiruošiau pabaigti šį šurmulį...
Tačiau užgauta koja pavedė ir aš
tik pasikabinau ant kapitono. Mes parvirtome. Kritau ant viršaus ir nieko jau
nemąstydamas, tarp jo išstatytų rankų trinktelėjau porą kartį per snukį. Kiek
turėjau smarvės. Visu korpusu! O alkūne įlenkiau šalmo antnosį tiesiai jam į jo
kuprotą šnobelį (v.p.: žargonas
kilęs nuo hebrajų šnobi – nosis, snapas. Vok. Schnabel, angl.: nebb, ol. snavel
ir t.t.) ir jau
įžiūrėjęs užvirstančias konfiderato akių vyzdžius, ištiesiau ranką link
mizerikordo (v.p.: pr. Misericorde – gailestingumas. Siaurų ašmenų
durklas skirtas pribaigti priešininką arba sunkiai sužeistąjį) Och-ch.. Čia tau ne elegantiškai
rapyromis badytis...
- Ar prisipažįsti esąs nugalėtas,
Gansai Valdmanai? – grūdintas geluonis įdūrė kalniečio odą po akimi.
Grasinantys šveicarų balsai...
- Eikt velniop!!! – sušvokštė kapitonas ir pabandė
spjauti savo sudaužytom lūpom.
- Tu laisvas! – aš atitraukiau durklą ir svyruodamas atsistojau.
Vos
nesuklykiau pajutęs aštrų skausmą kelyje, bet susitvardžiau. Šūdžius... to dar
betrūko... Gaskonai priešo akivaizdoje nešniurkščioja. Blyn... gaskonas
sušiktas... Trumpai linktelėjau kalniečiui, po to pasisukau į konfideratus ir
pakartojau linktelėjimą.
- Aš
pripažįstu tavo šaunumą ir riteriškumą, kapitone Hansai Valdmanai. Ir
nereikalausiu pripažinti pralaimėjimo. Aš pripažįstu drąsą ir jūsų kariškus
gebėjimus, išdidieji miškų, laukų ir lygumų vaikai. Jūs šiandien pelnytai
laimėjote ir aš visai nenoriu temdyti jūsų džiaugsmo. Kalbu nuoširdžiai ir tegu
tai liudija Skaisčioji Mergelė Marija, mūsų Viešpats motina!
Nepasitenkinimo
kupiną murmesį pakeitė kapų tyla.
Priėjau
prie šveicaro ir ištiesiau jam ranką...
-
Šventas Bonifacijau! Šitas burgundas viską supranta! Jis kilnus karys! –
garsiai sušuko kažkas iš esančiųjų konfederatų. – Hansai, ištiesk jam ranką!
Šveicarai
pritariamai sugaudė.
-
Pagerbk jį!..
- Jis
vertas!..
Kapitonas
sekundėlę luktelėjo ir su mano pagalba atsistojo. Pasižiūrėjo į mano veidą ir
mikčiodamas ištarė:
- Pagal
mūsų papročius... pagal papročius... mes turime sujungti kraują...
- Aš
neprieštarausiu...
Kalnų
lokiai mane apstoję ir draugiškai plekšnodami manęs vos nesutalžė. Velniai
griebtų, na kur gi tiek česnako ėst?! Beprotiškai smirda gi! Dėkui Dievui, kad
dar niekas nerūko.
Iš
kažkur išniro bronzinė taurė su vynu ir mes įvarvinom po porą lašelių kraujo.
- Aš
dalinuosi šia taure su savo broliu! – sušveplavo Valdmanas. – Nuo dabar ir per
amžius, mano namai, tavo namai. Mano šeima – tavo šeima... mano... tavo...
Na
taip... porą dantų išmušiau, miško kipše...
Driskius
su tirolio skrybėle ir skylėtais grandininiais marškiniais man pasufleravo:
-
Kalbėk tą patį. Išgersite vyną ir pasibučiuosite.
Aišku,
gi...
- ...
broliu... mano namai... mano šeima...
Riksmas
ir duslūs smūgiai per pečius. Velniai griebtų, kaip koją skauda! Blyn, jau
įsivaizduoju, ką pripliurps Karoliui apie šį cirką...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą