2017 m. kovo 10 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. VII skyrius. 2017-03-10.




VII. Skyrius

 

Na... taip. Šitokiam margaspalviam būriui vadovauti dar neteko. Kodėl gi aš? Taigi todėl, kad kartu esantys Midletonas ir Roziumbo - praktiškai nusišalino. Jie abu užėmė vietas rikiuotėje ir susiruošė paguldyti galvas vardan Burgundijos. Džonas taip ir pasakė: žūsiu, kaip karys, kad gėdos neturėčiau. Na, o Žoržas tai tik tyli. Nusitvėrė ietį - ir tyli.

Na, o man įsakinėt... na ir velniai nematė. Patrepsėsim dar. Tačiau, jei šveicarai nuspręs persekioti, tai net man panašu, kad visai neilgai. Na, o kol kas jie dar stypso mūsų... tfu... jau ne mūsų artilerijos pozicijose. Gali tiesiog apsišikt! Beveik šimtas pabūklų – tai beveik viskas ką turėjo Karolis. Galiu tik įsivaizduoti, kokiais žodeliai būsimi istorikai apibūdins kunigaikštį...

Tikra painiava. Nors iš tikro, tai tik paprasčiausias nesusikalbėjimas ir nesusipratimas. Pėstininkai kavalerijos atsitraukimą suprato, kaip bėgimą iš mūšio lauko, tad ir patys ėmė bėgti. Viskas itin paprasta.

Po galis... o dabar už juos reikia šikną išstatyti. Įdomu, o Karolis mane po mirties apdovanos? Man gi labai norisi gauti Aukso Vilnos ordiną. Šio ordino kavalierių su kiekviena diena vis mažiau ir mažiau. Na, kad ir šiandien: žuvo ne mažiau dviejų šio ordino kavalierių. Aukso Vilnos Slibinas! Skamba, gi?! Nors aš, aišku, fantazuoju. Nešviečia man jis nė iš tolo. Jį duoda ne už nuopelnus kovos lauke, o pagal kilmę. Ir statusas čia beveik pačioje pirmojoje vietoje. Tuo tarpu aš šioje viduramžiškoje visuomenėje tik pilkas baroniukas. Nors ir ne be kai kurių talentų...

- Pajudėjo, monsinjore, - liūdnai ištarė Loganas ir be jokio įsakymo nuskuodė pas savuosius arbaletininkus.

- Matau, brolau, matau... – pridėjau prie akies teleskopinį žiūroną, o po to ryžtingai jį paslėpiau balnakrepšyje. – Jostai, Klausai!

- Monsinjore?

- Imkite Rodeną ir nešdinatės štai ant tos kalvos. Laukiate rezultato. Jei jau mes... šitą... Žodžiu, Jostas žino ką daryti. Ir iškart perspėju: pamatysiu, kad grįžote į rikiuotę – asmeniškai užmušiu...

- Už ką, monsinjore, mums tokia gėda?.. – staiga sušnypštė Klausas. – Taigi jūs... mes... jie...

- Tai tiesioginis įžeidimas, jūsų mylista, - ramiai ir ryžtingai palaikė savo draugą Jostas. – Jei pakartosite panašų įsakymą, mes būsime priversti atsisakyti pažų prievolių.

- Aš tuoj jus!..

- Laukiame įsakymo, jūsų mylista... – Jostas net prikando lūpą.

- Varykit į rikiuotę, kalės vaikai!.. – norėjau juos aprėkti, bet paprasčiausiai nesugebėjau. – Imat arbaletus. Jei nors viena strėlė nekliudys taikinio, eskudero vardo negausite per amžius ir galėsite kandžioti savo alkūnes. Ko sustingot? Lėkte...

- Monsinjore! – vienu balsu sušuko vaikigaliai ir skubotai pakštelėję man į ranką, nulėkė.

Dvirankis sunkusis kalavijas (zweihander)
su flamberto ašmenimis
O ką? Jau suaugę. Na ir iš ties, kam ant šių vaikinukų galvos gėdą traukti? Jų niekas nesupras... O pirmiausiai tai jie patys savęs nesupras. O tai kur kas blogiau.

Pasičiupau flambertą (v.p.: kalavijas banguotais ašmenimis. Detaliau žr. Armanjakas - 1, Armanjakas – 2) ir nupėdinau link rikiuotės. Na-gi, ir kokio skonio šveicariškas kraujas?..

Dvi konfideratų batalijos pasiliko vietoje, o link mūsų pajudėjo tik viena – forchutas, - pirmoji batalija. Apytiksliai tūkstantis galvų. Koja kojon žingsniuoja, niekšai. Ir kažkokią dainą traukia...

O pas us? Maniškių apie pusantro šimto... Be negrų – jų nėra. Jie pilnoje sudėtyje saugo kunigaikštį. Taigi, dar šimtinė asmeninių kunigaikščio lankininkų, penkios dešimtys kamerdinerių (visokiausi vyno pilstytojai, duonkepiai, duonraikiai ir panašiai). Džonas atvedė sugraibytą šimtinę savųjų ir dar prisidėjo pusantro šimto lombardų ietininkų. Beje, jiems vadovavo mano senasis pažystamas leitenantas Vinčenco Grimaldi – kaip visuomet – gerai kaušęs. Taip... ir dar trys dešimtys švabų šaulių su rankinėmis kulevrinomis (v.p.: rankinės „patrankėlės“ - arkebūzos pirmtakas. Apie 50 metų jos gyvavo beveik kartu). Taip, taip... jums nepasigirdo. Burgundijos kariaunoje dar buvo ir tokių... Akcentas į žodį „buvo“...
Rankinė kulevrina (patrankėlė)

- Žano! – džiugsmingai riktelėjo Vinčenco ir kaip visuomet, maktelėjo iš savos gertuvės. – Kada gi, velniai rautų, mus priplos?

- Labai greitai, Vinčenco. Nebedaug liko... – net nežiūrėdamas leitenanto pusėn, numojau ranka ir nubėgau pas artileristus.

Po to pas arbaletininkus ir lankininkus, o po to pas mosarabus ir švabus. Ietininkai, kamerdineriai... Lyg ir viskas... Štai dabar galima įsiliet  gretas.

- Priimkit šalia savęs, sere Džonai, - aš linksmai stumtelėjau pečiu anglą, - noriu iš jūsų nugvelbti šiek tiek šlovės.

- Nė kiek neprieštarauju, - rūsčiai burbtelėjo Midletonas. - Keista... Žoržas man tuos pačius žodžius pasakė...

Kariai, išgirdę mūsų draugišką garsų juoką, sutrikę atsisuko į mus. O ką? Dievaži, nusijuokus, tarsi kalnas nuo pečių nuvirto. Net nuotaika pakilo...

Taigi? Savęs genialiu karvedžiu nelaikau... Nors... štai... jei šiandien išgyvensiu, tai apie tai dar pagalvosiu. O jei? Man atrodo, kad aš atspėjau konfideratų nenugalimumo paslaptį. Arba tiesiog jau iš proto kraustausi?

Artėjantis forchutas pagaliau mus pamatė. Suriaumojo dūdos, pirmoji eilė pasipuošė išstatytomis ietimis ir batalija perėjo į lengvą tursenimą. Kiek taip pajudėjusi, staiga ėmė lėtėti ir bandyti persirikiuoti. A... Na, taip... dešinėje prasideda staigus kalnabūbris, o kairėje – miškas. Apeit neapeisi, o į mažus būrius jie, kaip man atrodo, neišsiskaidys, nes kovoti kitaip kaip falangoje, šveicarai nemoka. O priešais mus trys eilės ežių ir statiniai iš aštrių kuolų. Na, o flanguose serpentinos...


- Nešaudyti!!! – surėkiau vos nenuplėšdamas balso. – Tik po komandos!

Įsakymą greit pasigavo seržantai ir jis nuskriejo per eiles.

Ant žemės nusileido rūsti tyla...

Forchutas susiskaldė į tris dalis, kurios išsirikiavo viena paskui kitą. Sukaukė trimitai, šimtai balsų suriaumojo vienu metu ir šveicarai pasileido bėgti tiesiai mūsų pusėn.

Mano įsakymo šaudyti pabaigą užgožė serpentinų trenksmas ir konfideratų pusėn nuskriejusi ugnis. Viską užgožė aitraus dūmo debesys. Jam nespėjus išsisklaidyti supoškėjo kulevrinos ir arkebūzos...

Vėjo gūsis atvėrė siaubingą vaizdą: priešakyje, slysdami per suniokotus kūnus, mėsos gabalus ir kraują, pirmyn veržėsi aršiai riaumodami barzdoti šveicarai su alebardomis. Juos pasitiko tamsus debesis iš lanko ar arbaleto strėlių. Ir dar... ir dar kartą...

- Velniai tave rautų, maestro!.. – surėkiau ir karštligiškai ėmiau skaičiuoti: penki, šeši... atstūmė pabūklus, išvalė vamzdžius;... dešimt... penkiolika... įmetė parako kartuzus (v.p.: ol. kardoes, maišeliai ar kasetės parakui, vėliau popieriniai paketai tabakui arba biriems daiktams. Tačiau minimu laikotarpiu jie dar nebuvo naudojami - tai herojaus patobulinimas kiek aplenkiant laikotarpį. Žr. Armanjakas - 2), įvarė kaiščius;... dvidešimt... dvidešimt penki... į vamzdžius ėmė kišti dešros formos maišelius prikimštus karteče... prinešama ugnis prie dagčių ugnį ir ugnis... Blyn!

Mosarabai spėjo persitaisyti anksčiau. Trinktelėjo vieninga salvė, ją palaikė arbaletininkai ir lankininkai, o jau po to sugriaudėjo serpentinos.

Viskas! Dabar jau be jų, nes jas reikės vėsinti vandeniu ir actu...

Ant ežių ir ragotinių, kurios buvo užverstos lavonais, jau niekas nebelindo. Kelios grupelės improvizuodamos bandė apeiti užkardas, bet nuo strėlių netekusios iki dešimties karių, atsitraukė atgal prie pagrindinės batalijos.

Ką? Ir tai viskas? Jaučiau, kaip po šarvais, tiesiog upeliu žliaugė prakaitas. Velnias... net sabatonuose kliuksi (v.p.: bato apsaugos arba šarvuoti batai).. Ar aš kartais ne... ?.. Na lyg ne...

- Žanai... žiūrėk... – kumštelėjo alkūne Midletonas.

Žvilgtelėjau nurodyta kryptimi ir nepatikėjau savomis akimis. Link mūsų žingsniavo kažkoks vyras, kuris vilkėjo nenusakomai itin senovinį hauberką (v.p.: pilni grandijiniai šarvai), o šalia jo ėjo jaunuolis su žaliais šosais, žalia berete, ant kurios puikavosi gaidžio plunksna, ir mojavo ietimi, ant kurios buvo pririštas baltas skuduras.

- Taikytis nori? Negali būti!

- Žanai! Tu tik pažiūrėk, koks! – šį kartą Midletonas riktelėjo pasigėrėjimo kupinu balsu ir parodė į užnugarį.

Laukdamas eilinės niekšybės, beveik sustojusia širdimi, dirstelėjau atgalios ir... pajutęs palengvėjimą, keiktelėjau!

Link mūsų judėjo stambus margaspalvis karių būrys, kurio priešakyje, išdidžiai pakėlęs galvą  puikavosi jaunas leitenanatas. Tas pats dešimtasis kažkokio tai grafo sūnus. Tikras pramuštgalvis!!! Kur jis tiek jų pririnko?!

Lydimi dešimtininkų riksmų, kariai ėmė lietis į gretas, o leitenantas, trinktelėjęs metaline pirštine per kirasą, prisistatė:

- Drįstu raportuoti, ponai, su manimi trys šimtinės...

Staiga jo balsas užstrigo ir jis nuraudo, kaip vaikiščias.

- Edvinai! Skiriu jus pabūklų pozicijų apsaugos vadu... – pasukęs galvą pamačiau, kaip Midletonas ir Roziumbo pritariamai sukinkavo galvom. – Leitenantas van Breskensas jums paaiškins mūsų pozicijų niuansus. Ir dar... Jūs šaunuolis, Edvinai Bošanai! Turėsiu garbės rekomenduoti jūsų drąsą mūsų valdovui! Na, ko stovi?! Bėgte, bėgte!

Taip. Jau kiek lengviau, bet vis tiek visiška šikna. Jei ne blogiau. Na, ką gi... dirstelsim, ko iš mūsų nori tie trenkti konfideratai.

Klauso atlydėtas šveicarų derybininkas prisistatė:

- Hauptmanas Hansas Valdmanas... (v.p.: vok.: hauptmannn - kapitonas. Iš šio žodžio kildinamas ir žodis „etmonas“ ir lenk. "hetman" bei kazokų „atamanas“, nors dėl „atamano“ yra versija, kad jis kilęs nuo tiurk. ata - tėvas ir man, lygtai reiškiantis pagarbą žodis, tačiau ši versija abejotina, nes pagarba buvo išreisškiama žodžiu efendi, bey  ar baši...) – kreivai šypsodamasis prisistatė šveicaras.

- Jo šviesybės Karolio Burgundiečio leibgvardijos kondjukto baronas van Gutenas... – prisistačiau ir savo ruožtu įžūliai dėbtelėjau į šveicaro akis. – Kapitone, jūs norite pasiduoti?

- Po derybų aš tau nurėšiu galvą, barone! – pasipiktinęs riktelėjo kapitonas ir siektelėjo kirvio.

- Dvikova? Jokių problemų. Aš iš tavo nosies ištruksiu žiedą, jautuk... – juokdamasis bakstelėjau į ant šveicaro apsiausto išpieštą jautį. – Tiesiog dabar ir čia!

- Kaip tu drįsti!.. – riktelėjo šveicaras ir vos nesmogė savajam palydovui, kuris pabandė atkreipti į save dėmesį. – Ką? A... na taip...

Kapitonas kelis kartus triukšmingai giliai įkvėpė ir vos sulaikydamas pyktį, vėl kreipėsi:

- Taigi... šitą... žodžiu, mes pasiruošę jus paleisti velniop į visas keturias puse. Su ginklais ir vėliavomis... Kitaip sutraiškysim kaip šunyčius.

- Ir kaip mes mokėsime už šią malonę?

- Štai tai! – šveicarų kapitonas parodė pirštu man už nugaros.

- Ką? – iš kart ir nesupratau, ko nori šis laukinis šveicaras. – Šitai? Na ne...

Pagaliau supratau ko jis nori. Už mūsų, virš miškelio kyšojo Karolio palapinės špilius. Savaime suprantame, kad palapinė buvo  tuščia... Kunigaikštis su visa svita išdidžiai jau senų seniausiai nusiplovė.

- Kodėl „ne“? – nustebęs konfideratas išvertė akis. – Jūsų pono jau seniai tenai nėra. Atiduodat ir nešdinatės. O mane už šį trofėjų per konfideracijų suvažiavimą įtrauks į šlovės dainą.

Pasakė ir supratęs, kad per daug prišnekėjo, sutriko.

- Aš net ir nežinau... – suvaidinau, kad mane kankina abejonės. – O pagalvoti galima?

- Neilgai! Ir neužmiršk, barone, kad mes turėsime dvikovą...
Šveicarų samdiniai

Taigi... vos save galiu sutramdyti. Iš džiaugsmo kojos pačios nori šokinėti. Na ir kokių galų man ta palapinė reikalinga? Su didžiausiu malonumu ją išmainysiu į savo gyvenimą... Ta-aip... Bet tai aš, o kitiems kapitonams tikrosios priežasties jokiu būdu negalima atskleisti, o tai dar ragus surems, užsispirs ir pradės aiškinti, kad su palapine neteks ir savos garbės. Bendraujant su tais riteriškaisiais pusdurniais, visada reikia tokius niuansus turėti galvoje...

- Kapitone... gal padarom taip. Kai tik saulė palies aną viršūnę, mes susikraunam savo daiktus ir iškeliaujam. Pasiimk savo palapinę ir viską ką ten rasi. Tinka?

- Tinka... – nė kiek neslėpdamas džiaugsmo sutiko barzdočius. – Aš kaip tik su tavimi iki tol apšilsiu. Cha-cha-cha...

- Neskubėk. Vesk čionai savo išrinktuosius... kaip ten juos... seniūnus... dūmočius... aksakalus...

- Kokio velnio? – nuoširdžiai nustebo šveicaras. – Tu... šitą... netiki mano žodžiu?

- Tavimi? Aišku, kad ne! Varyk „šneler“, o aš tuo tarpu savus atsivesiu. I šitą... kausiuos su tavimi su... ai, velniop, su kuo, bet aš būsiu su cveihanderiu (v.p: zweihander – sunkusis dvirankis kalavijas)

Štai taip su jais ir reikia kalbėti. Tik tokią kalbą jie irtesupranta. Bet kokia kurtuazija ne jiems...

- Na, ką, Žanai? – Žoržas ir Džonas atsargiai pasiteiravo: - ko jie nori?

- Susitariau. Mes išžygiuosime nekliudomi. Po poros valandų.

- O mūsų garbė nenukentės? – abejodamas pasukiojo galvą de Roziumbo. – O gal?..

- Anksti dar mums mirti. Ir garbė nenukentės... O kol kas eime, pažiūrėsite, kaip aš tam jaučiui ragus nugenėsiu...

Pasirodo, kad konfideratai nebuvo tokie jau ir laukiniai. Bent jau dvikovos taisykles išrinktieji delegatai apsvarstė mandagiai, pagarbiai ir profesionaliai. Mano sekundantais, kaip jūs jau supratote, buvo kapitonai. Nors, tiesą pasakius, tokio termino kaip „sekundantai“ dar nėra. Čia aš jau nuo savęs pridėjau.

Aš visai rimtai meldžiausi, kad dar ir jie neįlystų į ginčus. Sutartis ir be to, labai panaši į avantiūrą: kol nenusibaladosiu iki pat Grandsono – nepatikėsiu, kad mus paleido. Tikrai neverta tų kalniečių dar papildomai rūstinti.

Pasirodė, jog Hansas buvo dvarininkas, ir net riteris iš  Ciuricho kantono. Nors mat tas pats.

- Pasiruošę? – riktelėjo kresnas senis su meška ant apsiausto.

- Jūs, ponai, pasiruošę? – daug malonesniu tonu perklausė Žoržas.

Pamatę mūsų linktelėjimus, duetu davė komandą:

- Pradedam!

Krūtinės aukštyje prilaikydamas flambertą už rankenos ir rikaso (v.p.: it.: ricasso – žemiau rankenos/gardos neišgaląsta geležties dalis. Ant didžiųjų kalavijų atsirado apie XIV-XV amžių. Tai didžiuosius kalavijus darė patogesniais ir manevringesniais artimame susidūrime. Vėliau ši kalavijų sudedamoji dalis perėjo ant rapyrų ir špagų, ir net ant peilių, kad būtų galima saugiai „išnešti“ pirštą už rankenos ribų.) , smaigalį nukreipiau į šveicarą ir bandydamas išprovokuoti puolimą, ėmiau lėtai trauktis ir suktis ratu. Savo ginkluote visai nenustebino: jis pasirinko alebardą. Tik alebarda buvo ne naudojama falangoje – trijų metrų ilgio, o normali, pėstininkų alebarda. Na, mielasis, padaryk išpuolį...


- Cha-aaa!.. – kalnietis staigiai iškvėpė ir savo ilgakote dūrė priekin į apatinę poziciją, o po to truktelėjo atgal po pažastimi ir staigiai sutrumpinęs distanciją, taikydamas į galvą, padarė išpuolį.

Labai gerai. Aš net nebandžiau tikėtis, kad šis kalnietis savuoju ginklu mojuos kaip kirviu.

Išvengiau kirčio ir smeigiamuoju išpuoliu, pats atakavau. Veidas-krūtinė-pilvas-atitraukimas ir pjovimas per rankas...

Ir čia pat išgriuvau. Tas prakeiktas šiknius mane užkabino alebardos kabliu už antpečio ir su visa jėga truktelėjo į save. O kai nuslydau nuo kablio, tęsdamas alebardos judėjimą, trenkė kotu per koją...

Na, šikniau!!! Vos suspėjau priešpastatyti savo kalaviją ir suminkštinęs smūgį, trinktelėjau kalavijo bumbulu į žandikaulį. O kai jis susvyravęs žengtelėjo atgal, pakeičiau stovėseną ir skersiniu smūgiu susiruošiau pabaigti šį šurmulį...

Tačiau užgauta koja pavedė ir aš tik pasikabinau ant kapitono. Mes parvirtome. Kritau ant viršaus ir nieko jau nemąstydamas, tarp jo išstatytų rankų trinktelėjau porą kartį per snukį. Kiek turėjau smarvės. Visu korpusu! O alkūne įlenkiau šalmo antnosį tiesiai jam į jo kuprotą šnobelį (v.p.: žargonas kilęs nuo hebrajų šnobi – nosis, snapas. Vok. Schnabel, angl.: nebb, ol. snavel ir t.t.) ir jau įžiūrėjęs užvirstančias konfiderato akių vyzdžius, ištiesiau ranką link mizerikordo (v.p.: pr. Misericorde – gailestingumas. Siaurų ašmenų durklas skirtas pribaigti priešininką arba sunkiai sužeistąjį) Och-ch.. Čia tau ne elegantiškai rapyromis badytis...

- Ar prisipažįsti esąs nugalėtas, Gansai Valdmanai? – grūdintas geluonis įdūrė kalniečio odą po akimi.

Grasinantys šveicarų balsai...

- Eikt velniop!!! – sušvokštė kapitonas ir pabandė spjauti savo sudaužytom lūpom.

- Tu laisvas! – aš atitraukiau durklą ir svyruodamas atsistojau.

Vos nesuklykiau pajutęs aštrų skausmą kelyje, bet susitvardžiau. Šūdžius... to dar betrūko... Gaskonai priešo akivaizdoje nešniurkščioja. Blyn... gaskonas sušiktas... Trumpai linktelėjau kalniečiui, po to pasisukau į konfideratus ir pakartojau linktelėjimą.

- Aš pripažįstu tavo šaunumą ir riteriškumą, kapitone Hansai Valdmanai. Ir nereikalausiu pripažinti pralaimėjimo. Aš pripažįstu drąsą ir jūsų kariškus gebėjimus, išdidieji miškų, laukų ir lygumų vaikai. Jūs šiandien pelnytai laimėjote ir aš visai nenoriu temdyti jūsų džiaugsmo. Kalbu nuoširdžiai ir tegu tai liudija Skaisčioji Mergelė Marija, mūsų Viešpats motina!

Nepasitenkinimo kupiną murmesį pakeitė kapų tyla.

Priėjau prie šveicaro ir ištiesiau jam ranką...

- Šventas Bonifacijau! Šitas burgundas viską supranta! Jis kilnus karys! – garsiai sušuko kažkas iš esančiųjų konfederatų. – Hansai, ištiesk jam ranką!

Šveicarai pritariamai sugaudė.

Šveicarų kapitonas
- Kapitone!

- Pagerbk jį!..

- Jis vertas!..

Kapitonas sekundėlę luktelėjo ir su mano pagalba atsistojo. Pasižiūrėjo į mano veidą ir mikčiodamas ištarė:

- Pagal mūsų papročius... pagal papročius... mes turime sujungti kraują...

- Aš neprieštarausiu...

Kalnų lokiai mane apstoję ir draugiškai plekšnodami manęs vos nesutalžė. Velniai griebtų, na kur gi tiek česnako ėst?! Beprotiškai smirda gi! Dėkui Dievui, kad dar niekas nerūko.

Iš kažkur išniro bronzinė taurė su vynu ir mes įvarvinom po porą lašelių kraujo.

- Aš dalinuosi šia taure su savo broliu! – sušveplavo Valdmanas. – Nuo dabar ir per amžius, mano namai, tavo namai. Mano šeima – tavo šeima... mano... tavo...

Na taip... porą dantų išmušiau, miško kipše...

Driskius su tirolio skrybėle ir skylėtais grandininiais marškiniais man pasufleravo:

- Kalbėk tą patį. Išgersite vyną ir pasibučiuosite.

Aišku, gi...

- ... broliu... mano namai... mano šeima...

Riksmas ir duslūs smūgiai per pečius. Velniai griebtų, kaip koją skauda! Blyn, jau įsivaizduoju, ką pripliurps Karoliui apie šį cirką...

Ir vis tik jie mus paleido...


Landsknechtų arkebūzieriai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą