Ji nustėro... ir regimai nusiminė -
jokių palaidų žaidimų nepamatė... niekas į jos dukružėlės garbę nesikėsino.
- Aš... aš... – pralemeno, - aš
štai jums, jūsų mylista, - kamizą atnešiau (v.p.
pranc. camise – kamiza,
tai apatiniai/naktinai, dažniausiai ilgarankoviai, tunikos formos paprasto
kirpimo marškiniai. Vyriškos kamizos iki
kelių, o moteriškos iki kulkšnies. Tai marškinių pirmtakas. Kartais juos
nešiodavo ir kaip viršutinius rūbus, perjuostus diržu. Kamizos dažniausiai buvo
siuvamos iš lino, bet turtingieji nešiodavo ir šilkines). Juk nedera su kruvina
vaikščioti...
- Ačiū, madam Gvendolina... –
pasistengiau, kad padėka nuskambėtų itin sausai.
Ir vėl moteriškos pinklės ar
tiksliau spąstai su gyvu jauku... Tos moterys... Ot štai špygą jums! Aš jau seniai
įtariau, jog įvykiai gali pasisukti štai tokiu kampu – todėl pažų sargybą už
durų ir išstačiau. Kad ir kokia arši katė bebūtų, bet visos grietinėlės tai
negaus. Ir taip jau dėka manęs palikimą šiandien gavo. Dar nori man ant sprando
ir savo dukrelę užkrauti? Ar ne per daug nori? Snukis nepyš?
- Pakvieskite čionai mano pažus.
Jie padės man persirengti, o jus abi - paprašysiu palikti kambarį...
Nulydėdamas akimis nusivylusias
moteris, mintyse susukau milžinišką
špygą. Na ne jūsų aš lygio, mielosios. Tokie fokusai su manimi nepraeis. Aš,
taip sakant, manojo Šarlio (v.p. Karolis, Karalius) vedybinės strategijos
rezervas. Ir iš vis... užsisėdėjau aš savojoj baronijoj. Nebenoriu kaimietukių
- laikas sparnus apie kilmingąsias rėžt...
Laikas į Burgundiją.
O Šarlotė?.. Dievai nematė tos
Šarlotės... Kiek dar tų tokių šarločių bus...
Likusią dieną, kai reikėjo, į
merginą ir jos motušę kreipdavausi pabrėžtinai oficialiai. Būtent pabrėžtinai –
tai turėjo reikšti, jog jų klastingus planus perkandau ir... ir atleidau.
Mielosios damos visiškai atvirai
buvo nusiminusios ir liūdnos.
Ypač Šarlotė. Nežinau ar ji turėjo
nors kokią nuovoką apie motušės kėslus, bet susidariusi situacija mane gerokai
atšaldė – susidomėjimas dingo. Atleisk mergaite... bet taip jau būna.
Tačiau dovaną iš jos priėmiau. Du
šeškų perus. Mieli ir labai švelnūs žvėreliai. Net labai naudingas gyvūnas.
Puiki dovana. Jie gerokai geresni žiurkių ir kitų graužikų medžiokliai nei bet
kokios katės. Pilyje įkurdinsiu su visais patogumais, o tai jau žiurkės ant galvos
vos nelipa.
Na ir dar Feną su Fiorovančiu
priversiu Matildos portretą su šešku ant rankų nutapyti. Jei neklystu, berods
dabar tokie portretai – tai renesanso klasika.
Ir Jeronimą Boschą... Nors su juo
tai neaišku. Gal ir neverta, o tai šio „draugelio“ galvoje tik pragaro aistros
puikiai išeina. Neteko girdėti, jog būtų tapęs portretus.
Pjautinė žaizda ant peties nelabai
trukdė, tad mėgavausi valgiais ir vynu, o nuo likusių svečių sąmoningai
laikiausi per atstumą, nors šie tiesiog kaip išsilydę liaupsino mano žygdarbį.
Ypač damos ir jų motušės.
Tik kiek daugiau paplepėjau su ševalje
Varnchouterenu.
Na ir priplempiau aišku taipogi su
juo.
Bendoje visumoje, tai vestuvės
nusisekė. Daug vyno, skanaus valgio, linksmybių ir muzikos... ir peštynės su
mano betarpišku dalyvavimu.
Ir dar pravardę gavau. Svečiai
prilipdė... Nugirdau ir artimieji įskundė: „Žiaurieji Ašmenys“ arba
„Negailestingųjų Ašmenų Baronas“. Kiek stebino - kodėl „žiaurieji“?..
Neabejoju, kad ši pravardė prilips.
Gandas apie dvikovą bus perkramtytas, suvirškintas, o kartu ir ta pravardė
nukeliaus pletkų ir gandų pavidalu per visą Brabantą. Na ir tegul... Ir
pravardė tiks... Nors iškilmės tai man po viso to nublanko ir nublėso. Velniai
griebtų...
Ir vėl grįžo įkyrios ir
graužiančios mintys apie kerštą Vorui. Be jokių vilčių įgyvendinti šias svajas.
Nerealu...
Nelikau nakvoti. Nors ir labai
įkalbinėjo.
Palydėjau jaunuosius į miegamąjį, o
jei tiksliau, tai Brungildai padėjau nutempti visiškai nusitašiusį Loganą. Po to, pagal paprotį, kaip vestuvių
liudininkas, pastovėjau šalia jaunųjų lovos su apnuogintu kalaviju, kol
neišgirdau garsaus „oj...“. Nagi visiškas idiotizmas, gi – juk Brungilda tai
našlė – koks dar „oj“ ar „ai“?!
Išėjau iš miegamojo ir svečiams
paskelbiau, jog santuokos konsumacija įvyko (v.p.
lot. consummatio
- užbaigimas. Nors plačiai priimta nuostata,
kad konsumacija tai skaistybės įrodymo liudijimas, tačiau iš ties Vakarų
Europoje viduramžiais tai dažnai būdavo būtinas ritualas, kadangi santuoka be
konsumacijos liudijimo nebuvo laikoma tikra arba buvo laikoma fiktyvia. Šį
paprotį palaikė ir bažnyčia. Kaip pavyzdžiui, jei, dėl politinių, turtinių ar
kitų priežasčių buvo sutuokiami nepilnamečiai, santuokos konsumaciją buvo
galima atidėti iki pilnametystės ar subrendimo. Tuo atveju, jei konsumacija vis
tik neįvykdavo arba nebuvo ją patvirtinančių liudytojų, tai ir bažnytinę
santuoką bažnyčia galėjo anuliuoti be jokių pasekmių – buvo laikoma, jog
santuokos nebuvo).
Žodžiu, paliudijau, jog santuoka pilnai įsiteisėjo.
Idiotiškas paprotys... gerai, kad
nors žvakės laikyti neprivertė.
Štai taip...
Nedelsdamas atsisveikinau ir
išvariau į savo Guteną. Ryt ir poryt kaip reikiant pasilinksminsiu ir pasivysiu
– juk vestuvės vyks tris dienas...
2016-09-26
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą