Ir vis tik – koks įžūlumas?!
- Kaip pasakysite, ponas barone. –
Žydas vos matomai šyptelėjo ir jau visai dalykiškai pasiteiravo: - kokia
išpirkos suma?
Štai taip jau arčiau kūno... tai
yra reikalo. Visada žavėjausi žydų dalykiškumu. Bet tai nereiškia, kad aš
nedalykiškas. Nagi-nagi... dabar ir pažiūrėsim...
- Kol kas kalbėsim ne apie kainą,
Izaokai. Jos gali ir visai nebūti...
- Kaip tai gaili nebūti? –
apsimestinai nustebo žydas. – Kainą turi viskas.
- Jei yra ką įkainoti... –
pareiškiau pabrėždamas paskutinį žodį.
Tai turėjo reikšti – pinigai labai
reikalingi, bet derybos gali nutrūkti... vos-vos ant plauko kabo.
Izaokas regimai sunerimo, bet
išoriškai to niekaip neparodė, o tik klausiamai kilstelėjo galvą.
- Deja, bet apie Rafos išdaigas
sužinojo Burgundijos karūnos valdininkai... – liūdnai tęsiau. – Tad dabar pats
supranti...
- Vai... ai... negi dabar neturim
jokios išeities? – Žydas palingavo galvą ir net per gomurį paplekšnojo
liežuviu. Tai labai-labai liūdna, aišku, bet...
- Aš, žinoma, galiu pasistengti...
– išraiškingai nutilau.
- Patikėkite, jūs būsite gausiai
apdovanotas! – Izaokas taip energingai užkinkavo savo galvą, kad net kepurė
nulėkė ant žemės. – Patikėkit, jūsų mylista, Rafaelis vienintelis Cimlerio
paveldėtojas.
- Aš tai suprantu, Izaokai... –
nelauktai net pačiam sau, griežtai pareiškiau. – Bet aš dar suprantu, ir tai,
kad tavajam Jofeliui, kokia jo ten pavardė, likti visiškai be paveldėtojo. Iš
to išgamos nieko gero nesigaus. Jo galas vis tiek vienas.
Izaokas tylomis ir matomai puikiai
suprasdamas manuosius žodžius, tik skėstelėjo rankomis.
- Prekyba krikščionimis – tai tik
gėlelės. Tyrimas be jokios abejonės atras ir ryšius su erezija, ir uždraustų
apeigų organizavimą ir krikščioniško tikėjimo išdavystę. O toliau tai pats
supranti, ant laužo nužingsniuos ir Rafas, ie Jofė... Tęsti?
- Ponas barone! – maldaujamai
sudėjo rankas Izaokas. – Ši misija man labai svarbi. Būtent man.
- Tau?
- Patikėkit...
- Tikiu, Izaokai, tikiu... –
susimąsčiau. – Tavimi tikiu. Tiek jau to, pabandysiu pagelbėti. Tik vardan mūsų
pažinties.
- Viską ką tik pageidausite... –
Žydas su palengvėjimu atsiduso.
- Visko aš nepageidauju... visko
man nereikia. – Paėmiau į rankas popieriaus lapą ir permečiau akimis jame
surašytą sąrašą. – Penkiasdešimt...
- Penkiasdešimt? – perklausė
Izaokas. – Ko penkiasdešimt?
- Tūkstančių, aišku... – kaip
įmanoma maloniau šyptelėjau. – Pilnaverčių auksinių guldenų.
- Jokiu būdu! – sukrėstas sušuko
žydas. – Neįmanoma, jūsų mylista. Kaip Dievą myliu, neįmanoma...
Netikėtai pertraukdamas Izaoko kalbą,
pasigirdo beldimas į kajutės duris. Po šūktelėjimo, kad galima įeiti, įvirto
Vilemas, kuris žemai nusilenkė ir džiaugsmingai raportavo:
- Viskas atlikta, ponas kapitone.
Visi trys baigti. Ir pakyla, kaip priklauso, pastatyta. Rafai taip pat. Tupės kaip
paukšteliai ant tupyklos.
- Kas tie „trys“? – perklausiau.
- Taigi kuolai, kapitone. Viskas
labai tvarkingai atlikta. Tik bėda ta, jog nežinome kokio aštrumo tie kuolai
turi būti... – Vilemas suglaustais pirštais parodė trikampio formos figūrą. –
Taigi jei ant smailo tupdysim, per kokią valandą nusibaigs, o jei ant buko, tai
ir dienelę pratempti gali.
Aš sužnairavau į Izaoką ir vos
nenusijuokiau. Labai jau laiku profostas pasirodė. Geriau net nebūčiau
sugalvojęs. Ir, beje, aš jo apsireiškimo, Dievaži, nelaukiau. Aš apie tą būsimą
egzekuciją net užmiršęs buvau. Ir štai – priminė...
Izaokas garsiai žagtelėjo ir
garsiai nulijo seilę.
- Aštrius, Vilemai, aštrius. Mes
juk ne kokie žvėrys... – leptelėjau nerasdamas kitų žodžių ir išstūmiau
profostą lauk.
Izaokas įsistebeilijo į mane savo
liūdnomis akimis, kuriose atsispindėjo ir gera dalis baimės.
Na... taip... matomai šis žydas už
Rafos išgelbėjimą buvo išsiderėjęs gausias magaryčias. O ko gi dar taip
jaudintis?
- Jūsų mylista... – Izaokas ištiesė
į mane rankas. – penkiasdešimt tai labai daug! Tokiai sumai surinkti reikės ir
viso pasaulio žydų... o tai labai ilgai užtruks...
- Ir ką jūs siūlote?.. – nusivylęs
nuobodžiaujančiu balsu paklausiau.
- Dvidešimt. Išmokėtume per
pusmetį! – Tvirtai pareiškė žydas. – Galime prekėmis! Vergais! Kuo tik
panorėsite!
- Vėl vergais?! – užrėkiau ir
trinktelėjau delnais į krėslo ranktūrius. – Visai apspangote! O dabar klausyk
atidžiai!..
Po valandos su nedideliu trupučiu, derybos baigėsi. Įpyliau
vyno ir jėga įspraudžiau bokalą į Izaoko rankas.
Nesuprantu ko jis tai tirta?.. Na
parėkiau aš ant jo... na espada pamojavau... na... kepurę nutrenkiau... betgi
tai aš ne piktai. Galima sakyti – visa mylinčia širdimi. Vis-tik, ne svetimas
gi žmogus. Ko gi manęs bijoti?
- Gerk... o tai tu, kaip koks ne
žydas...
- Žydas, jūsų mylista. Konversas,
po galais... – ir vienu mauku, kartu apliedamas ir savo barzdą, susipylė bokalo
turinį į save. – Na bet jūs ir deratės, jūsų mylista...
- Taigi... – patenkintas šyptelėjau
ir taip pat gurkštelėjau vyno. – Kaip ten tu sakai tuos dailininkus, kurie man
pilį išpaišys, vadina?
- Van Akenai, jūsų mylista. Geri
meistrai. Ypač jaunesnysis – Jeronimas, - perspektyvus. Jie visai netoli
gyvena. Hertengebose (v.p. ol. Hertogenbosch).
Mes jiems buvome suteikę kreditą, tad jie dabar mums skolingi...
- Dar kartą miesto pavadinimą
pasakyk... – nutraukiau Izaoką.
Kažkas tokio pažystamo šmėstelėjo
atmintyje. Hertengebose... Hertengebose... Jeronimas...
- Hertengebosas... – nustebęs
sužiuro į mane žydas. – brabantai sutrumpintai jį dar vadina „Den Bosch“...
- Jeronimas iš Boscho... Velniai
griebtų! (v.p. ol. Hieronymus Bosch; tikrinis - Jheronimus van Aken. 1450–1516.
Olandų dailininkas. Siurrealistas – tikslaiu XX a. siurrealistai jį laikė šios
krypties pradininku. Autentiškais patvirtinti 25 paveikslai. ) –
- Jeronimas Boschas!.. Čia tai
geras... Cha... ir dar kartą ch-cha – mano pilį išpaišys vienas iš mylimiausių
viduramžių dailininkų! „Žemiškųjų malonumų sodų“ ir „Švento Antano gundymas“
autorius. Tiesa, viso to jis dar nenupiešė, bet... bet tai vis vien kažkoks
pokštelis... Mano pilyje visa tai nupieš! O tada ir mano pilis taps j-UNESCO
paveldu! Nors griūk aukštielnyks!!!
- Galim ir ką nors geresnio
paieškoti... Garsesnio... –mano veide perskaitęs audringas emocijas Izaokas
baugščiai sušnabždėjo.
- Nereikia! – tvirtai pareiškiau. –
Tegul jie ir būna. Aš gi ne visiškas tuščiagarbis...
Tikras pokštas! Jau po visų šių
pokštų, tik Leonardą da Vinčį beliko susitikti. Ir viskas. O ką? Berods šis
draugužis kažkur po Europą bastosi. O ir aš vietoje nesėdžiu – žiūrėk ir
neprasilenksim... Nors ką aš toks nemokša apie jį žinau? Gal šiuo metu kur
giliai įlindęs kuria ir niekur judėt nesiruošia...
- Kchmm... – delikačiai kostelėjo
Izaokas.
- Ką?
- Reikėtų kai kuriuos momentus apkalbėti
dalyvaujant mano draugui, jūsų mylista.
- kokius?
- Kaip čia jums pasakius... – Žydas
kiek patylėjo. – Na... tai, kad jūs, dengiant Cimlerio skolą, sutinkate turėti reikalus tik su manimi. Ir
aš viską jums tieksiu. Ir net skolos padengimo apskaičiavimai bus vedami tik su
manimi.
- Puiku, - sutikdamas linktelėjau.
Tiesą sakant, tai man jokio
skirtumo. Nors kitą vertus - Izaokas ne svetimas, o ir uždirbti nori. Na ir
liaudis, blyn... Na ir gerai...
Kol suderėjome ir apsvarstėme visus
kitus niuansus, praėjo dar valanda. Žydai įsipareigojo nedelsiant, kai tik
atvyks į Antverpeną, nedelsiant pakrauti laivą. Na ir darbininkų, kurių reikėjo
visai ne mažai, ieškos. O reikės ir akmentašių, stogdengių, mūrininkų,
dailidžių, baldininkų ir paprasčiausių juodadarbių.... na ir kitų visokių
specialistų. Net varžtų ir veržlių specialistų. Taip, taip – jums nepasigirdo.
Sriegimas šiais laikas vyksta gana specifiniu būdu: išlieja strypą, apsuka
įmyrkytą siūlą ir pagal šio paliktą pėdsaką paprasčiausia dilde išdildo sriegį.
Siaubas...
Žodžiu, vien tik būtinojo krovinio
pakrovimui ir atplukdymui – sueis ne mažiau mėnesio. Net nenoriu spėlioti, kiek
truks pati statyba. Vienareikšmiškai – ilgai. Ir užmojai grandioziniai.
Pirkliai išvyks rytoj ir juos lydės
damuazo Loganas su dešimčia šaulių. Škotas iš Cimlerio priims skolos raštą,
kuris bus įformintas pagal visas taisykles ir praneš vietininkui apie
apsivogusį valdytoją. Ir jau jam grįžus į Guteną, jei mane viskas tenkins –
Rafą paleisiu namo.
Na... taip... bet viena smulkmenėlė
ne kokia - rytoj man pačiam teks dėl vestuvių derėtis. Dar tas rūpestėlis... Na
ir Brungilda, aišku, bus nusiminusi. Bet nieko nepadarysi... Užtat Tukas jai
vestuvinę dovaną iš Antverpeno parveš.
Žodžiu, viskas išsisprendė kuo puikiausiai...
mano naudai, aišku. Na, bet ir žydai atrodė visai patenkinti. Be visa ko aš
jiems dar pardaviau iš šebekos krovinį – nemenką pinigėlį gavau ir suderėjau su
Izaoku, kad šia linkme bendradarbiausim ir toliau... Na, manau suprantama apie
kokias prekes kalbu. O, kad toks krovinys dar bus – ta jau be jokių abejonių.
2016-09-07
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą