- Aš tave išgirdau. Dvi dešimtys arbeletininkų ir dešimtį arkebūzininkų ant arklių. Aš tuoj pasivysiu. Išsiųsk pasiuntinį atgal ir įsakyk toliau už kranto ribų nieko iš atvykusių neleisti. Ir atsargiau, ten. Be jokių žalojimų ir žudymų. Ir šituos tinginius su savim pasiimk – tegu pasidabina kaip priklauso pagal statusą, - mostelėjau ranka į heroldo kompaniją. – Vykdyk...
- Klausau... – Arkebūzininkas
išbėgo iš kiemo vykdyti įsakymo.
- Na, eik... – Flamandė iš
prijuosės krepšio išžvejojo šukas ir mikliai sušukavo mano plaukus. – Štai taip
bus geriau, o tai pats amžinai užmiršti. Eik...
Nepraėjus nė dvidešimčiai minučių,
jau stovėjau ant uolos ir bandžiau per vamzdinį žiūroną stebėti dvylikairklį
barkasą, kuriame šviesoje blyksėjo alebardininkų kapelinos ir kirasos. Greta
laikėsi ir mažesnė valtelė, kurioje be karių sėdėjo ir kažkokie neaiškūs
piliečiai.
Daugoka... kareivukų daugoka.
Nejaugi garbingieji pirkliai tikisi jėga išspręsti konfliktą? Na... taip...
tada jų protines galias gerokai pervertinau. Nejaugi tas pirklys, kurį
paleidau, neteisingai perdavė mano titulus ir pareigas? Kažin... Tai tada kokio
velnio?
- Enveri... – pasisukau į mosarabą.
– Būkite pasiruošę atidengti ugnį pagal mano komandą. Visus ne kariškius – imti
gyvus. Bet griežtai atsimink – šaudyti, tik man davus įsakymą.
Nusileidau prie prieplaukos.
Patikrinau paraką ant pistoletų lentynėlių ir ėmiausi laukti. Tuoj viskas
paaiškės.
Valtis pirmoji prisiartino prie
prieplaukos ir iš karto, iš jos neišlipdamas, aukštas ir gana pakumpęs
žmogeliukas juodais drabužiais, užrėkė spigiu balsu:
- Aš Jupas Ribekas, Brabanto
Zelandijos provincijos valdytojas!..
O Dangau!.. Taigi čia tas pats
valdytojas su kuriuo drumstė vandenį mano buvęs ekonomas. Žiūrėk tu man, pats
atvyko. O aš jau galvojau, jog vardan pilno teisingumo reikės į Antverpeną
vykti... Na, bent jau pabandyti išieškoti nuostolius... Tai kokio, blyn, velnio
jis čia atsigrūdo? Nejaugi visiškai baimę prarado?.. Ar uoslę?.. Ar smegenis?..
Banga stuktelėjo valtį į prieplauką
ir valdytojas aiktelėjęs neteko pusiausvyros. Vos ne vos susilaikė
netėkštelėjęs vandenin.
Antrasis valdininkas, jaunesnis ir
kukliau apsirėdęs – matomai sekretorius ar raštininkas, ištiesė rankas
pagelbėti savo viršininkui, bet tas jį atstūmė ir taškydamasis seilėmis,
užrėkė:
- Kaip jūs drįstate!.. Įsakau tuoj
pat išduoti visus suokalbininkus ir paleisti dorą pirklį Rafaelį Cimlerį! Kitaip visi būsite suimti ir stosite
prieš teismą!.. čia kas?.. Kam?.. Kaip jūs drįstate?..
Valdininkas pagaliau pamatė
išsirikiavusius arkebūzininkus, kurie jau buvo uždėję savo arkebūzas ant
pusiečių ir visai rimtai taikėsi tiesiai į jį ir jo palydą. Žinote, o toks
vaizdelis daro įspūdį... Jo vietoj tai tikrai susimąstyčiau.
Na, aišku, ir mane pamatė. Tiksliau
mano pašaipų ir įžūlų snukį.
Taip... pagaliau jo smegenys
pradėjo „raukti“, kad jis čia kažką ne taip daro ir niekas čia jo nesiruošia
bijoti. Visiškas kvailys.
- Aš - Slibino ordino kavalierius,
jo šviesybės Flandrijos, Brabanto ir Burgundijos kunigaikščio Karolio Drąsiojo
leibgvardijos kondjukto, baronas van Gutenas! – vos sulaikydamas juoką
išbarškinau visiškai suglumusiam valdininkui. – Švartuokitės, švartuokitės. Ir
perspėkite karius – jei kas nors įtartinai krustels – visi žus. Kartu su jumis.
- Bet... kaip? Man juk pranešė... –
valdininkas visiškai pasimetęs ir nesuvokdamas realios padėties atsigręžė į
kukliai besėdinčius du vyrus. Šie nutaisė akmeninius veidus ir visiškai
nusisuko.
- klausyk, tu, žalias šikniau, į
krantą lipk! – užrėkiau ir jau visiškai rimtu ir piktu balsu sušukau: - Šauliai,
pasiruošt!
- Aš paklūstu... paklūstu... –
Ribekas iškėlė rankas ir kliuvinėdamas išlipo ant prieplaukos. – Tai tik
apgailėtinas nesusipratimas. Mane tik neteisingai informavo... Man pasakė...
pranešė, jog baronijoje šeimininkauja kažkokie apsišaukėliai...
Aš kreipiausi į palydos
alebardininkų brigadininką. Jis ir jo pavaldiniai sėdėjo ir rūsčiai nužiūrinėjo
į juos nukreiptas arkebūzas. Jų akyse nesimatė jokio noro žūti už valdytoją,
bet baimės taip pat neregėjau.
- Jūsų vardas, brigadininke?
- Klausas Vetergrodas, pone
kondjukto. Kaip suprantu, jūs rengiatės suimti valdytoją? – Seržantas lengvai
šyptelėjo į savo tamsius ūsus ir nusmaukė kapeliną ant pakaušio.
- Jūs teisingai suprantate,
brigadininke. Jis sulaužė Burgundijos įstatymus ir už tai bus nubaustas ir stos
prieš jo šviesybės Karolio Burgundiečio teismą Dižone. Tikiuosi, jog mano
įgaliojimais neabejojate?
- Brigadininkas nusilenkė:
- Nė kiek neabejoju, pone
kondjukto.
Na taip, bandytų abejoti...
Nutaikytos arkebūzos kažkaip visai savaime išsklaido bet kokias abejones.
Tuo tarpu už mano nugaros pradėjo
šmėžuoti heroldo komanda su savo paskubomis užmaukšlintomis livrėjomis, kurios
aiškiai rodė jų priklausomybė Burgundijos diduomenei. Štai tokiems atvejams jie
man ir reikalingi.
Beje, tėvas Mykolas, kaip bebūtų
keista, atsivilko kartu su savo sugėrovais. Pasak jo – tam atvejui, jei kam
staigiai prireiks pagalbos atleidžiant nuodėmes. Bet įtariu, jog paprasčiausiai
nenorėjo praleisti neblogos pramogos.
Aš rimtai linktelėjau brigadininkui
ir tęsiau:
- Barkasą su savo žmonėmis siųskite
atgal į galerą. Jų paslaugų nebeprireiks. Jūs gi, kol kas galite likti
prieplaukoje. Iki gausite tolimesnius nurodymus. Alų ir valgį tuoj atneš.
- Nuoširdžiai būsiu dėkingas, pone
kondjukto, bet man kažkaip juk reikės paaiškinti kur dingo valdytojas...
- Aš Brabanto valdytojui parašysiu
laišką, kuriame viską ir paaiškinsiu. Ir gal būt netgi išsiųsiu su jumis savo
žmogų.
- Dėkoju, pone kondjukto. –
brigadininkas linktelėjo ir nusilenkė.
Galutinai išsiaiškinęs su
brigadininku, atidžiau nužvelgiau likusius vyrukus ir iš nuostabos – vos
neišgriuvau...
Vienas iš jų buvo... Izaokas! Tas
pats Izaokas – juvelyras iš Lekturo, kurį jo laimei visiškai atsitiktinai,
kartu su Tuku, išgelbėjome iš plėšikų nelaisvės. Dar tada... mano gyvenimo
šioje epochoje pradžioje. Tai bent susitikimas!..
- Pone... – Izaokas taip pat
išvertė į mane akis.
- Slibino ordino kavalierius, jo
šviesybės Flandrijos, Brabanto ir Burgundijos kunigaikščio Karolio Drąsiojo
leibgvardijos kondjukto, baronas van Gutenas... – paskubėjau prisistatyti
išsigandęs, kad Izaokas neištartų mano tikrojo vardo ar titulo.
- Štai kaip... – sutrikęs
sušnabždėjo Izaokas, bet greitai susitvardė ir taip pat prisistatė: - Ivenas
Rederholis. Antverpeno prekijas. Su manimi mano bendrininkas Derikas
Šnelermanas iš audėjų lygos.
- Ką tai reiškia? – parodžiau
pirštu į Zelandijos valdytoją. – Apie kokius apsišaukėlius jis čia ambrija?
- Tai nedidelė dovanėlė jums, ponas
barone... – slėpdamas šypseną nusilenkė Izaokas... Ar Ivenas?..
Tiesą sakant visai nesvarbu.
Ivenas, tai Ivenas... Paprasčiausiai tai reiškė, jog buvo priežastis, dėl
kurios reikėjo keisti tą, aną, vardą. Pavyzdžiui, kaip ir man.
Na ir šaunuoliai, vienok... Tikri
išminčiai... Mano smegenis pagaliau pasiekė tikroji veiksmo prasmė...
Pirklys visiškai teisingai perdavė
mano titulus ir vardą. Tokiuose dalykuose
- čia niekas neklysta. O štai jo kolegos, iš kart primetė, jog jėga čia
nieko nenuveiksi. Reikės tartis. Na ir kaip pirklių pasaulyje priimta – tokį
kaip mane, geriau pamaloninti dar iki derybų. Matomai jie puikiausiai žinojo,
jog tik pritariant šiam valdytojui, ekonomas galėjo nebaudžiamai šeimininkauti.
Vienareikšmiškai – žinojo. Štai ir nusprendė valdininką išvilioti ir štai tokią
legendą sugalvojo – būgtai reikia nagan paimti kažkokius apsišaukėlius. Tokiu
būdu, kaip geros valios išraišką jie man dovanoja vos ne pagrindinį mano
baronijos kenkėją ir iš manęs už tai gauna neblogas magaryčias. Neblogai
sugalvojo. Žydai, gi. Nors ir krikštyti... arba kaip čia sako – konversai.
Nors, tiesą sakant, galėjo ir
dvigubą žaidimą žaisti – paslapčia tikėjosi, jog naujasis baronijos šeimininkas
sudrebės pamatęs prieš save tokio rango valdininką. Tada ir dėl išpirkos mažiau
galvas laužyti reikės. Bet štai mano skersas ant tokių jūsų vilčių – bus
derybos. Ir dar kokios! O jei spardysitės – mano prekę profostas Vilemas
puikiausiai supakuos.
Valdytojas man neberūpėjo: tegu
heroldas su savo kompanija juo užsiima. Tie prietrankos savo amatą išmano. Kokį
tik norį straipsnį pritaikys. Na ir ne mano teisme tokio rango valdytojas turi
būti teisiamas. Tai visiškai aiškus nusikaltimas prieš valstybę – burgundijos
karūną. O kur ir kaip jį teis, tas mažiausiai man rūpi, bet manau jog maestro
de Aršambo mane vėliau apšvies.
Tuo tarpu pats nupėdinau į šebekos
kapitono kajutę, kuri jau buvo visiškai ir pilnai atstatyta ir sutvarkyta.
Mano žvejai-galvažudžiai sąžiningai
grąžino viską, ką buvo nugvelbę iš laivo. Ankstesnis kapudanas mėgo prabangą.
Aišku su rytietišku kaloritu. Taigi kėdžių ir net normalaus stalelio nėra.
Užtat visa kita kaip pas karališkąjį admirolą. Puikiausi kilimai, kalnai
siuvinėtų pagalvėlių, įmantrūs indai ir gražūs ginklai ant sienų. Net papūga
paauksuotame narvelyje. Tik ta papūga pusgyvė kažkokia. Nupešiota kaip kepama
višta... Tačiau kaip ten bebūtų, ne gėda būtų ir patį Karolį priimti.
Jostas akimirksniu surado normalų
krėslą ant kurio aš ir prisėdau, o štai Izaokas liko stovėti. Suprantama, jog
neetiška palikti štai taip stovėti garbaus amžiaus žmogų, bet... kaip sakoma –
ne aš toks, o laikai tokie. Jo palydovas liko denyje. Kol kas ne jo ausims mūsų
kalbos. Kol kas.
- Pone... – Izaokas bandydamas
parinkti kreipinį, užsikirto.
- Ponas barone, - maloniai jam
padėjau.
- Pone barone, aš beprotiškai
džiaugiuosi! – kilstelėjęs rankas į viršų, tęsė žydas. – Jūs net nenumanote,
koks aš laimingas. Bet...
- Izaokai, apie tai vėliau. Bet aš
taipogi labai nustebęs. Kaip jūs čia atsidūrėte? Kiek prisimenu, tai mes
išsiskyrėme Armanjake šalia Fleranso. Jūs tada buvote juvelyru.
- Viešpats keliai nežinomi... –
Šyptelėjo žydas. – Mes tik galime planuoti, o Dievas sudėlios, taip kaip
reikia... Galima ir dar daugiau patarlių ta tema pasakyti, bet jei trumpai, tai
kaip jūs jau nuspėjote, ponas barone, aš esu ten, kur mano šeimai ramu ir gera...
ir naudinga...
- ... o tai beveik tas pats, -
užbaigiau jo mintį. – Kaip šeima, kaip dukros?
- Deja, aš esu našlys... – Izaokas
su kartėliu atsiduso. – Manąją Eugeniją Dievas pasiėmė. Tai viena iš
priežasčių, kodėl atsidūriau Brabante.
- Apgailestauju, Izaokai...
Prisiminiau tiesiog alsuojančią
sveikata ir visai gražią moterį. Liūdna. Bet nieko nepadarysi. Čia mirštama net
nuo į žaizdą patekusių nešvarumų ar net nuo paprasčiausio apendicito. Visi mes
su Dievo palaima vaikštom. Ir šis pasakymas penkioliktam amžiui kuo puikiausiai
tinka.
- Užtat su mano mergaitėmis viskas
kuo puikiausiai, tęsė žydas. – Jūs jas juk atsimenate, ponas barone?
- Žinoma. Tikros gražuolės. Gal jau
ištekinai?
- Greitai. Puikios bus partijos, -
Izaokas nesusilaikė nepasigyręs. – O kaip jūs, ponas barone. Reikalai juda –
apie juos net neklausinėsiu, matau, jog gerai. Jūs dabar tarnaujate jo šviesybei
Karoliui Didžiajam? Ir jis jums maloningas.
- Taip. Taip ir yra, – trumpai
linktelėjau. – Bet kaip suprantu, jūs čia tam, kad išgelbėtumėte Rafą?
- Taip, jūsų mylista, - žydas
nusilenkė, o jo akyse blykstelėjo nerimo pilnos ugnelės, - ponas Jofelis
Cimleris ant manęs užkrovė šią misiją.
- Kodėl būtent jūs? – aš,
pastebėjęs, jog Izaokas nebuvo įsitikinęs savo misijos sėkme, buvau patenkintas.
- Aš ir mano draugas... – Izaokas kiek
supurtė pečius. – Mes jau turime patirties panašiuose reikaluose...
- Kuo Rafas kaltinamas, jūs žinote?
- Taip, jūsų mylista. Patikėkit,
jūsų mylista, jo tėvas apie Rafos tveriamus gėdingus darbus – nieko nežinojo.
Jei būtų žinojęs, tai pats būtų už tai nubaudęs. Tačiau tėviška meilė ponui
Cimleriui neleidžia bėdoje palikti savo atžalos, savo kūdikio, - Izaokas
atrodė, kad buvo susitaikęs su savo likimu ir nutaisęs liūdną veidą tęsė: - Aš
jo nė kiek neteisinu, bet jūs, ponas barone, jau greičiausiai žinote, kas tą
vaiką pastūmėjo tokiems niekingiems veiksmams.
- Izaokai... – palingavau galvą, -
mes juk visi esame suaugę žmonės... Palikite kam nors kitam visą tą lyriką – ji
manęs vis tiek neveikia. O ypač jūsų Rafos palyginimas su kūdikiu. Toks
išsireiškimas visiškai netinkamas ir visiškai ne vietoje.
2016-09-06
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą