"Armanjako šalis. Rutjeras". Epilogas. Armanjakas - 2. 2016-09-30

Epilogas

 

- Žanai, meno berniuk... – venecijietiškame krėsle priešais mane sėdėjo mano tėvas kontas Žanas d‘Armanjakas ir priekaištingai lingavo galvą. – Tu visiškas beprotis...

- Nusidavė į tave, Žanо́... – mano motina kontesė Izabelė d‘Armanjak šyptelėjo ir raminančiai uždėjo savo ranką ant savo vyro ir kartu savo brolio peties.

Ji sėdėjo greta mano tėvo šiek tiek žemesniame krėsle. Vilkėjo itin prabangią, auksu siuvinėtą ir upės perlais padabintą suknią bei ant galvos buvo užsimetusi lengvą it plunksna, beveik permatomą skraistę, kurią juosė auksinis lankelis.

- Tu jį pastoviai gini. – Kontas nepatenkintas kryptelėjo galvą. – Laikas jam būtų ir suaugti. Aš būdamas jo amžiaus jau valstybinius reikalus tvarkiau...

- Jis ir suaugo, - kontesė švelniai pertraukusi savo vyrą vėl šyptelėjo, - jis greit taps dviejų nuostabių mergaičių tėvu...

- Bastardams drožti daug proto nereikia... – Žanas d‘Armanjakas suniuko, bet veide galėjai įžiūrėti slepiamą šypsnį. – Geriau pagalvotų kaip gražinti kas priklauso...

- Pala, pala... – aš net prunkštelėjau, - kokios mergaitės? Mama, tėve – apie ką jūs čia?

Ir pabudau...

Velniai griebtų... vėl sapnavau. Turėčiau prie jų jau būti pripratęs ir nereaguoti taip įnirtingai. Bet apie kokias mergaites čia dabar mama kalbėjo? Kas per kliedesys? Matilda atsiuntė laišką, kuriame tikina, jog laukiasi berniukų. Ketvirtas mėnuo. Na ir tas prakeiktas daktariūkštis Samuelis tai patvirtino...

O jei?.. Bakenbardus jam nurėšiu...

Atmerkiau akis ir ne  iš karto supratau kur esu.

Sienos iškaltos raižytu ąžuolu. Gobelenai su medžioklės vaizdais.

Milžiniškame ir prabangiai raižytame židinyje žaižaruojančios baigia degti malkos.

Na ir stalas su valgiais auksiniuose induose.

Pasisukau ir nosimi įsirėmiau į net iki mėlynumo juodų plaukų kupetą.... Šalimais, susisukusi į kailinius apklotus, ramiai ir saldžiai miegojo jauna moteris. Iš po apkloto apsiūto bebro kailiu kyšojo grakšti marmuro baltumo koja ir kraštelis nuostabaus užpakaliuko...

Adelina.

Adelina Beatričė – Heseno-Darmštato (v.p.: Hessen-Darmstadt), Anhalt-Zerbsto (vok.: Anhalt-Zerbst) ir Niurnbergo (vok.: Nürnberg) kunigaikštienė (v.p.: vok. Fürst, šiuo atveju – Fürsterin, kunigaikštienė arba hercogienė), Šventosios Romos imperijos pasiuntinio Burgundijos Rūmuose žmona. Netgi visai gali būti, jog ji kažkokio tai lygio Jekaterinos II  pro-pro-prosenelė... Bent jau pagal titulus ir žemes... O gal ir ne... kas ten supaisys, velniai rautų...

Nuostabi ir ištvirkusi iki visiško proto užtemimo. Savo senstelėjusiam vyrui įstatė tiesiog milžiniškus, plačiai išsiskėtusius ir tankiai šakotus ragus. Ir visa tai suspėjo net gerai kojų nepašilusi ir vos peržengusi Burgundijos rūmų slenkstį.

Mes dabar voliojamės josios medžioklinėje pilyje netoli Briuselio. Karolis savo artimąjį dvarą reorganizavo į Mažuosius rūmus ir persikėlė į flandriją, o šią pilį maloningai padovanojo šiai kunigaikštienei – su tam tikrais ketinimais, aišku... Manasis globėjas, nežiūrint to, kad visa širdimi myli savo žmoną Margaritą, vis tik mėgsta suktelti ir į šalikelę.

Ta-aip... tėtušis vis tik teisus – laikas suaugti. O tai už mano išdaigas globėjas gali virsti budeliu ir patrumpinti per galvą. Ir nepažiūrės, jog aš dabar jo favoritas... Meilės reikalai – jie tokie!

Stengdamasis nepažadinti moters pakilau ir basomis kojomis šiuršendamas lokio kailį nuslinkau link stalo. Įsipyliau pilną bokalą vyno ir godžiai išgėriau. Vakar neblogai pasilinksminom. Tikrai neblogai. Ši moteriškė, nežiūrint visų tų kunigaikštiškų titulų, tikra furija, o ne moteris.

- Komm... – Adelina pabudo ir tankiai markstydamasi paviliojo mane pirštuku. - Komm zu mir, mein lieblings großer Bär (v.p.: „eikš pas mane mano didysis meškiuk“)...

Vokietė nusimetė kailinį apklotą ir rankomis kilstelėjo savo idealias krūtis...

O-o-ch.. kalė... kokia čia po velnių dar gali būti kalba apie bet kokį sveiką protą?!!..

- Jawohl, meine Königin! (v.p.: „Klausau mano karaliene“) – bokalas skambtelėjęs nulėkė ant stalo, o aš kaip kokia žuvis nėriau į neaprėpiamą patalą.

Suriaumojau kaip lokys...

– Bitte langsam… (v.p.: „prašau lėčiau“) - karštai sualsavo Adelina ir įsirėždama nagais į nugarą išsilenkė visu kūnu. - Langsam, bitte, langsa‑a‑am…

Dzin-n-n... Siauras langelis pažiro šukėmis ir ant lokio kailio šliuptelėjo masyvus akmuo.

Pašokau kaip kulka ir sugriebiau šalia lovos gulinčius pistoletus šokau prie langelio.

Atsargiai žvilgtelėjau ir blankioje pilnaties šviesoje įžiūrėjau stypsantį ir beviltiškai gestikuliuojantį junkerį Viljamą van Breskensą.

Kas per velnias? Tukas turi būti šiandienos sargyboje. Jis kartu su mano negrais turėjo rūpintis Karolia artimiausia apsauga.

- Kas ten būti? – Vokietė laikė sugriebusi miniatiūrinį stiletą ir taip pat bandė pažvelgti per langelį.

Pamatė Tuką ir tiesiog velniniškai nusikeikė:

- Grüne Scheise!..(v.p.: „žalias šūdas) Kas ten daryti tas Soldaten?..

- Tai mano eskudero.

- Aš žinoti... – adelina apgailestaudama giliai atsiduso, numetė ant grindų stiletą ir prisiglaudė. – tu išeiti?

- Taip mano rože!

- Gut. Daryk tai greitai ir tyliai... – blankioje ir mirguliuojančioje šviesoje vokietė šmėžuodama savo dailiu užpakaliuku ir kitais nuostabiais iškilimais, prišoko prie lovos ir iš slaptos dėžės ištraukė kamuolį šilkinės mazgais suraišiotos virvės. Grįžusi prie lango užkabino ją ant kablio ir išmetė lauk.

- O gal?.. – aš karštligiškai kiek aukščiau kelių raišiodamas viduramžiškų kelnaičių kiškų raištelius, parodžiau į duris.

- Nein... – Adelina papurtė galvą ir viliūkiškai nusijuokusi paplekšnojo man per skruostą. – Tegu tai būna romantische… Wie in dem Roman! (v.p.: „...romantiškai... Kaip romane“)

- Na tai tegu būna sušvilpta romantika... – liūdnai sutikau ir lengvai plekštelėjau per gundantį užpakaliuką.

Na nesusilaikiau... Blyn, koks užpakaliukas...

Žvilgtelėjau pro langą ir pašiurpęs keiktelėjau – neblogas aukštis, kad jį kur...

Po galais, kad ją kur velniai nujotų – vos ne vos su šia virve įsiropščiau į šį bokštą, o dabar dar leistis ir žemyn? Aš ką – akrobatas koks? Blyn, ko tik nepadarysi, kad gerai pasidulkintum...

Paskutinis karštas bučinys ir aš barškindamas espada ir keikdamasis, kaip koks paskutinis vežikas, išlindau pro langą. Dieve...

Bet laimingai nusileidau. Kažkokiu būdu įsigudrinau neišsitėkšti. Patirtis, vis tik...

Nušokęs ant traškančios pašalu nubalintos žolės ir sušnypščiau:

- Kas ten pas tave per velnias atsitiko?.. Ką, iki ryto palaukt negalėjai?..

- Oi, monsinjore!.. – tyliai ir dusliai sušnabždėjo škotas ir nutaisė sunerimusį snukutį. – jo šviesybė jūsų reikalauja tučtuojau. Net kojom trypia. Šaukia: duokit man čionai baroną van Guteną! Valstybės reikalus reikia spręsti, o jo nėr!.. Ir nors tu plyšk... Na aš ir išlėkiau.

- O kur dykaduoniai? – pasukiojau galvą ir pamačiau, kaip vedini arkliais link manęs skuodžia Jostas ir Klausas.

Vaikinukai visą naktį smaginosi sarginėje su kunigaikštienės kamerdinere Magda... Štai taip ugdomi riteriai. Na ir mano pavyzdys, be abejo uždega. Teisingu keliu keliauja vaikinukai.

- Ant arklių!

Kaprizas tiesiog šoko iš vietos, o aš gana smarkiai susimąsčiau. Kas kažin ten atsitiko? Nors kitą vertus paskutiniu metu Karoliui tokie pokštai gana dažnai stukteli. Tarptautinė padėtis įtempta. Bet kuo čia dėtas baronas van Gutenas?

Aišku aš dabar pas Karolį numylėtasis favoritas. Malonės byra kaip iš gausybės rago. Net grįžimą iš atostogų galiu prilyginti triumfo eisenai. Kunigaikštis pamatęs manuosius juodukus vos neapsiseilėjo, o po rikiuotės demonstracijos, kuria pravedžiau aikštėje, tai ir visiškai įpuolė į ekstazę ir juos paskyrė artimiausiais asmens sargybiniais. Aišku su manimi priešakyje.

Na, o manoji artilerijos eskadra, kuri atsaliutavo dvarui ir pademonstravo savo galimybes – pridėjo nemažai balų. Na žinoma, juk pagal sviedinio skriejimo tolį, taiklumą ir manevringumą jai šiuo metu nebuvo lygių visame krikščioniškame pasaulyje... na ir nekrikštų pasaulyje taipogi.

Pasisekimas – pilnas pasisekimas...

Žuvis. Jeigu pasakysiu, kad manoji marinuota ir sūdyta žuvis tiesiog nunešė stogą Rūmams, tai nepasakysiu nieko. Auksas upeliu pradėjo tekėti į manąsias kišenes. Ypač pasisekė mano žvejų labai laiku pagautas šalto rūkymo beveik toną sveriantis didysis eršketas. Tiesa, ikrus aš pateikiau tik asmeniškai kunigaikščiui, na ir sau pasilikau.

Na, o kartu prie minėtų dovanėlių Karoliui pridėtas retasis baltasis medžioklinis sakalas ir porelė skalikų – padėjo riebų tašką mano triumfui.

Cha... na ir dar pasirodo, mane aplenkė gandai apie Brabanto „Žiauriųjų ašmenų baroną“...

Tiesiog jėgų neliko... tarnybai atsiduoti niekas net neleido. Na ir kokia gi ten tarnyba... Kartais tik reikėjo paraduose sušmėžuoti. Už mane darbavosi Tukas, na o aš paskendau linksmybėse. Puotos, medžioklės, lakstymai per mergas ir net paprasčiausios vakaruškos iki žemės graibymo kartu su Burgundijos diduomene. Ačiū Dievui, nors neteko dvikovose dalyvauti. Nepasitaikė tokios progos: vengia mielieji dvariškiai mane užgaulioti. Tik duok die, kokio viduramžiško triperio neužkabinti... amen, amen, amen...

Karolis viešai pareiškė, jog aš esu kilnaus kavalieriaus pavyzdys ir nuolat skirdavo saugoti jo vienintelę dukrą. Na, bet tai!..

Ne-ne… Net nebandžiau, nors merga ir nuostabi... Labai nuostabi... Bet vengiu. Labai vengiu, nors pati mergina ir dėbčioja į mane gana vertinančiu žvilgsniuku... Ir net buvo pabandžiusi mane skalikų medžioklėje, kurią ji labai mėgo, nusivilioti toliau nuo svitos.  Bet aš kaip tas alavinis kareivėlis. Net pats savim gėrėjausi. Galva brangesnė už akimirksnio aistrą.

Tai kame gi reikalas?

Gal pagaliau koks karas?

Visai gali būti. Karo tvaikas tiesiog šmėžuoja kažkur ore. Na, kad ir pavyzdžiui Elzaso ir Lotaringijos kunigaikštis Rene antrasis (v.p.: pranc. René II de Lorraine; 1451-1508 m.), savo laiku Karoliui užstatė savo žemes ir sudarė sutartį dėl bendros gynybos. Kunigaikščio kariai įsikūrė Nensyje ir praktiškai aneksavo visą provinciją. Rene gavęs iš Liudoviko voro pinigus jau seniai juos bandė įbrukti Karoliui, bet šis paprasčiausiai jį pasiuntė velniop. Na, tad Rene, aišku, susiuostė prieš Karolį su tuo pačiu Voru. Na ir Nensyje miestiečiai ėmė maištauti – nudobė Burgundijos vietininką. Žodžiu, karas, tai tik dienų, o gal net valandų klausimas. Taip, greičiausiai. Ko gero Karolis nori manęs kariniame pasitarime...

Bet tai tik mano mintys, o tiksliau, man norėtųsi, jog taip būtų, nes kiti variantai manęs netenkina.

Klausui numečiau Kaprizo pavadį ir nubėgau laipteliais į rūmus.

Skubotai atsakydamas į sutiktų didikų pasisveikinimus ir gąsdindamas apsimiegojusius tarnus nulėkiau prie Karolio kabineto.

Iškvėpiau, persižegnojau ir atsargiai pastuksenau.

Karolis Drąsusis, užsimetęs šilkinį chalatą sėdėjo krėsle ir siurbčiodamas pašildytą hipokrasą kažką įdėmiai apžiūrinėjo savo rankose.

Žvakės didelėse žvakidėse jau buvo gerokai apvarvėjusios ir beveik ištirpusios.

Ant stalo išmėtyti žemėlapiai ir kažkokie dokumentai, ritinėliai.

Karolio veidas atrodė tarsi išbrinkęs. Matyt vėl visą naktį nemiegojo...

- Jūsų šviesybe... – prisiartinęs per kokius gerus tris žingsnius klūptelėjau ant kelio.

- Kur jus nešiojo, barone? – Karolio balse pasigirdo nepasitenkinimo gaidos. – Jūs verčiate mus laukti.

Įsistebeilijęs sau po kojomis į kilimą – nutylėjau. Kol kas geriau patylėti: savąjį globėją.

- Aš negalėjau laukti ryto ir ketinu jus padaryti laimingu, Žanai. – Kunigaikščio balsas sušvelnėjo ir nepasitenkinimo gaidos bekalbant nunyko. – Kilkite ir prieikite arčiau.

Nesupratau... Ką reiškia „padaryti laimingu“? Ne, nepatinka man tai...

- Štai, - Karolis perdavė nedidelį portretą, kuriame buvo nutapyta sąlyginai daili baltaplaukė moteris. – Tai Dagmara, grevina ap Bornholm iš Danijos karalystės.

Grevinda? A... grafienė. Vis pas tuos Danus ne kaip pas žmones. Na ir ko jis man čia tą abrozdėlį bruka? Vos nepasikasiau pakaušio, bet paskutinę akimirką susilaikiau.

Kunigaikštis pamatė mano suglumusį snukutį, kuriame turėjo atsispindėti smegenų vingių krebždėjimas, su didžiausiu malonumu nusijuokė:

- Na gerai, jau gerai, nesikankink ir neliūdėk, mano drauge. Ji turtinga kaip koks Krezas (v.p.: turimas galvoje legendinis Lydijos karalius Krezas, kuris karaliavo apie 560-546 pr.m.e. Jo vardas dažnai naudojamas kaip itin/neapsakomai turtingo žmogaus sinonimas). Kalbama, kad ji ne itin vyresnė nei pavaizduota šiame paveikslėlyje. Na ir danai ne tokie jau laukiniai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Na ir neužmirškite, jog Burgundija stovi aukščiau už jūsų asmeninius norus. Taigi, nuspręsta galutinai. Po to kai susitvarkysime Lotaringijoje – vyksime jus tuokti į Daniją...

Na-a... taip... kiek kamuoliuką bevyniotum, o galiukas vis tiek kada nors pasirodys... Na, ką gi: buvau flamandų baronu ir tapsiu danų grafu. Pasilakiojau ir užteks. Tik ir guodžia, kad pirma į karą josim, o per tą laiką daug kas pasikeisti gali.

- Su dideliu džiaugsmu išpildysiu visus jūsų norus, sere.. – atsakiau nė nesusimąstęs ir lūpomis priliečiau Karolio ranką ir nusišypsojau šypsena, kuri turėjo vaizduoti pilną ištikimybę senjorui.

Velniai griebtų, blyn, o vis tik viskas gerai... išskyrus žinoma visus tuos bučinius ir rankų  laižymus. Kaip nebūtų keista, bet jaučiuosi lyg kas būtų sparnus prisegęs. Nuoširdžiai dėkingas jums, manieji angelai sargai ar kiti globėjai už tai, kad mane užmetėte į šį nuostabų, jaudinantį ir pilną nuostabių nuotykių laikmetį.

Gyvenimas tęsiasi...

Velnioniškai įdomus gyvenimas.

Jaučiu, kad „smagumėlio“ dar pasrėbsiu...

 

2016-09-30

 

_________________________________

 

 

P.S. Nuo vertėjo: Na ką gi, "Armanjakas – 2", vertimas baigtas. Juodraštinis vertimas, aišku. Laukia dar šioks toks redagavimas, o redaguotinų vietų gana nemažai. Bet tikiuosi, jog ilgai neužtruksiu ir neužilgo išguldysiu viską vienu failu kaip ir "Armanjaką – 1". Tarpuose tarp to, ketinu savo bloge atidaryti naują puslapiuką ir pabandyti išpildyti pažadą FB draugams - įmesti keletą buvusio „plano“ atplaišų, nes parsivežiau senuosius ir beveik sudūlėjusius juodraščius (skeptiškai aš į juos žiūriu, netgi naivokai jie man po tiekos metų atrodo, na, bet matysim...), o po to imsiuos "Armanjakas – 3": „Auksinės vilnos slibinas“... Tai kol kas tiek...

___

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". XV skyrius (pilnas). Armanjakas - 2. 2016-09-28

XV skyrius

 

- Tau ne šalta? –susirūpinęs paklausiau Matildos ir rūpestingai pataisiau ant pačių užmestą apklotą. – Vėjas nuo jūros gana šaltas.

- Man juokinga... – sukikeno mergina ir paglostė mano ranką.

- Ir ko? – apsimestinai suraukiau kaktą.

- Tiesiog juokinga ir viskas... – vėl šyptelėjo flamandė. – tu toks... toks...

- Koks „toks“?

- Ne toks kaip visi.

- Na jau ne, visai kaip visi.

- Ot štai ir ne! – pareiškė Matilda ir truktelėjo mano ranką: - Pabučiuok.

- Iš pradžių pasakyk...

- Tu rūpestingas! – Mergina vis tik sugebėjo staigiai pakštelti man į lūpas. – Tu tikras pasakų princas.

- Joks aš ten princas...

- Princas. Aš žinau...

- Na tai tebūnie. Kaip jie ten? – įkišau ranką po merginos apklotu ir paglosčiau jos pilvuką.

- Ža-a-anai! – jau dabar Matilda apsimestinai susiraukė. – Taigi dar tik viso labo pora savaičių.

- Na ir kas? Tu įsitikinusi, kad ten jų du?

- Įsitikinusi... – sukrizeno mergina, - aš gi tau sakiau. Aš žinau – ir viskas.

- Berniukai?

- Berniukai, berniukai... Eik, aš valgyti noriu...

- Jau bėgu... O jei mergaitės?..

- Tuoj verksiu...

Vos nesusijuokęs nėriau prie laužo... elgiuosi kaip visiškas vaikis... Kažkaip ypatingai jaučiuosi. Niekad to dar nebuvau patyręs. Savo anajame laike – dvidešimt pirmame amžiuje aš jau buvau buvęs tėvu. Ir aišku, kad dukrą mylėjau. Ir dabar myliu. Ir net ilgiuosi... Bet viskas buvo kažkaip visai kitaip. Kažkodėl būtent dabar skraidau tarsi įgijęs sparnus. Kažkaip aštriai viską priimu. Gal tai skamba ir pernelyg patosiškai, bet būtent taip ir yra. Matilda su savo naujienomis mane padarė pačiu laimingiausiu žmogumi... Pats iš savęs to niekaip nesitikėjau.

Šakute pabandžiau kepantį ėriuką ir persukau iešmą. Dar reikia kokių dvidešimties minučių ir bus galima atplaišomis pjaustyti.

Pagaliau išsikrapštėme... Vos ne nuo pirmos dienos vis ruošiausi paprasčiausiai išvykti į gamtą ir laiką praleisti tik su Matilda. Taip, kad galėčiau apie nieką negalvoti, gėrėtis gamta, vynu, kepta mėsa ir mėgautis vienas kito bendrija. Ir vis neišeidavo... Ir tik štai pačioje atostogų pabaigoje ištrūkom. Ir vis tiek ne visai taip, kaip svajojau.

Ir mes ne vieni...

Po įvykių vestuvėse man buvo visiškai aišku, jog reikia pasisaugoti. Manau tas kas nusamdė žudikus, nepaliks neužbaigto reikalo. Todėl su manimi, be Klauso ir Josto, mano juodųjų ietininkų seržanto Gabrieliaus dešimtinė. Vienuolika. O su manimi ir pažais – keturiolika. To turėtų užtekti atsiginti nuo bet kokios grėsmės. Na ir pilis stūkso tik už šešių lygų. Jei ką, tai pabėgsim.

Tuko neėmiau. Ištikimasis eskudero ir leitenantas paskendęs išvykimo rūpesčiuose. Ryto išvykstant į tarnybą Dižone. O išvykimo rūpesčiai tai gana nepaprasti: gurguolė iš dvidešimties vežimų ir poros dešimčių nešuliai apkrautų arklių ir mulų. Turiu ką gabenti į Burgundiją....

Ta-a-aip... štai mėnuo nejučia ir pralėkė. Net suvokti nesuspėjau. O ir įvykių apstu. Daugumoje gerų. Tiesa nieko iki galo ką pradėjau neužbaigiau, bet pagrindus padėjau. Grandiozinius pamatus. Tačiau už juos ir sumokėjau žvėrišku pervargimu ir pastoviu neišsimiegojimu. Jau seniai slėpiau norą čiuožti-skuosti kuo greičiau iš tos manosios baronijos bet kur, kur tik mažiau visų tų rūpesčių.

Na taip... rūpesčiai... Viskas su laiku išsispręs, o dabar - piknikas. Tiksliau jo viduramžiškas variantas. Tiesą sakant net nežinau, kaip tai pavadinti...

Vietą radau tiesiog nuostabią. Tiesiai priešais vienintelės per mano baroniją tekančios upės, juokingu Riupelio pavadinimu, žiotis. Šiaip tai neblogas upelis. Ungurių ir visai neblogų karpių ar net milžiniškų ešerių galima prigaudyti. Jau bandėme.

Kaip tik dabar Jostas ir Klausas nedideliu tinklu, kiek tolėliau, už nendrių, braukia. Nori mane ir Matildą pradžiuginti. Ji, pasirodo, taip pat mėgo gėlavandenę žuvį. Kaip nebūtų keista, bet abu berniukai, nežiūrint į luominę padėtį, ją tiesiog dievino ir visur kur galėjo stengėsi pataikauti ar šiaip pasitarnauti. Nors, kitą vertus, šelmiai savanaudžiai dar tie – manau puikiai supranta, kad jei bus patenkinta Matilda, tai būsiu patenkintas ir aš.

Pradžioje ruošiausi čia kažkiek dar ir pamedžioti, nes buko giraitės pamiškėje keli pulkeliai kurapkų ir fazanų tiesiog iš po kojų išsilakstė. Bet po to numojau ranka. Gal jau geriau su savąja valkirija laiką praleisiu, o tai nežinia kada dar grįšiu į baroniją. Tarnyba vis tik, reikalas toks, kad...

Na ir kimštas ėriukas ant iešmo reikalauja dėmesio ne mažiau, kaip ir brangioji.

Apsauga išsislapstė aplinkiniuose krūmuose ir stengėsi man nepakliūti į akis. Nenori mums trukdyti. Bet jų budrumu nė kiek neabejoju. Negrai, kaip pasirodo, buvo tiesiog gimę būti kariais ir buvo visiškai ir pilnai ištikimi savo vadui ir ponui. Beveik vos ne kaip mano asmeniniai vergai. Ir dar tuo neapsakomai didžiuojasi. Štai toks paradoksas – laisvi, bet laiko save mano vergais, tuo didžiuojasi, o Gabrieliaus ir po šiai dienai niekaip nepavyksta atpratinti nuo pastovaus keleklūpsčiavimo ir kojų bučiavimo vos mane išvydus ar davus kokį įsakymą.

Apšlaksčiau ėrieną vynu ir žinoma pats gurkštelėjau. Truputis vaistų pagirioms. Vakar vienu ypu sušokome trisdešimt vestuvių. Apvesdinau aš savuosius invalidus-veteranus. Na, aišku, teko ir prisiglausti prie taurės. Galit net pabandyti įsivaizduoti: po „bokaliuką“ už kiekvieną porą... Štai-taip. Dar gerai, kad prigėręs nepareiškiau teisių į pirmąją naktį. Jaunosios... tiesą sakant, tai kai kurios jaunosios – gana gerai pavalkiotos... Su ilgu, ilgu markitantės šleifu...

- Ech... puikumėlis... – Giliai įkvėpiau prieskonių kupiną ir sūrstelėjusią, atmiežtą kepančio ėriuko kvapais, jūros gaivą ir eilinį kartą įsitikinau, kad esu laimingas.

- Na, kaip ten? – suinkštė Matilda.

Pačioj pradžioj mergina savo nėštumą priėmė baukščiai, bet įsitikinusi, jog aš tiesiog dėl to praradau galvą, ėmė vis drąsiau naudotis savo padėtimi. Žodžiu - moteris yra moteris... Bet man vis vien. Neturiu dėl to jokių priekaištų. Tai taip pat manosios laimės sudėtinė dalis. Pataikauti, esant tam tikroms progoms, taip pat kai kada malonu. Laimei ji žino saiką ir ribas. Ir žinau, kad mane nuoširdžiai myli, tad nieko pikto tikrai nereikia laukti.

Išsitraukiau durklą ir atpjoviau šmotelį ėriuko nugarinės. Įmečiau į sidabrinę lėkštę, apšlaksčiau vynu, užbėriau kapotais žalumynais, pridėjau šviežios duonos riekę ir nuskubėjau pas mylimąją.

- Laikyk...

Flamandė suleido savo smulkius ir nuostabius sniego baltumo dantukus į mėsą ir greitai sukramčiusi lūpomis pakštelėjo man į žandą.

- Patinka? – Pakilau ir taip pat atsirėžiau plokščią gabalėlį mėsos.

- Dieviška... – šūktelėjo mergina ir tuoj pat prisidengė ranka savo burną. – Oj... Negalima painioti nuodėmės su dieviškumu.

- Apsiramink. Tu su manimi, o ne su kunigu išpažintyje.

- Vis tiek! –įsitikinusiu balsu pareiškė flamandė ir persižegnojo. – Negalima. Ypač kai padėtyje.

- Negalima, tai negalima... Bet jei reikės, tai savąjį kapelioną priversiu dieną ir naktį melstis dėl tavųjų nuodėmių atleidimo.

- Na taip, priversi tu jį... – nusijuokė mergina. – Jis ir pats kaip pilnas maišas nuodėmių.

Na jau taip tai taip... su šventeiva man iš ties pasisekė. Net lygint negaliu su buvusiuoju fanatiku. Viską ką reikia, tiesiog ore gaudo ir dirba sąžiningai – dar kiek ir taps visišku barono pavaduotoju religiniais klausimais. Nors „dar kiek“ blogai pasakyta – faktiškai pavaduotoju jau ir tapo. Su žmonėmis susiėjo. Greit gerus santykius užmezgė. Budi ir stebi, kad nepasitenkinusių nebūtų, priešgyniavimą ir visokius laisvės minčių proveržius užgniaužia dar visam tam negimus. Tik štai... tėvas Mykolas pasirodo buvo didis Bacho ir Mamono pasekėjas (v.p. gr. mammōnas – pilvas, persiėdimas arba turtas, prabanga, gobšumas. Religinėje literatūroje viduramžiais mamonu vadino velnią-demoną, kuris gundydavo žmones valgiais, gėrimais ir turtais arba priklausomai nuo dėstomos minties – gobšumo, gašlumo ar geidulių tenkinimo nuodėmės perfrazavimas).

Mėgėjas buvo po sijonais lyst. O šiaip nieko... Pareigas ir visas apeigas atliko tinkamai, pagal visus kanonus. Liaudžiai įspūdį daro. O svarbiausia – žino kam turi būti dėkingas už dabartinę padėtį. Turi jis šiokių tokių spintoje paslėptų skeletų, bet man kol kas tai visiškai nerūpi. Mane viskas tenkina...

Nugėriau vyno...

- Na, o kaip ten mūsų dailininkai? Su portretu ką nors daro?

- Nukankint jie mane jau baigia... – koketiškai pasiskundė. – Nejudėk, nekvėpuok... Ir nepaliaujamai tarpusavyje riejasi.

Taip... tarp kūrybiškų sielų įvyko konfliktas. Bet tai tik dėl tapybos – viskas kas buvo susiję su statybomis ir visokia kitokia inžinerija – sutaria puikiausiai. Tapybos technikos neapsakomai skiriasi... Tad vienos ir tos pačios Matildos vaizdai absoliučiai skirtingi. Feno paveiksle Matilda vienareikšmiška kinė – net šeškas siauraakis. O štai Fiorovančio – gryna italė. Tipiška italė.

Na, o Jeronimas krizena žiūrėdamas į abu. Vaikinukas nuo portreto tapybos subtiliai ir taktiškai nusiplovė – ne jo tai. Jis vis ant pastolių palubėse su visa savo šeima krapštosi. Piešia jie ten. Tiesa, kol kas prašo nežiūrėti. Na kaip nežiūrėsi? Aišku, kad dėbtelėjau – ir ne vieną kartą. Bet, tiesą sakant – nieko nesupratau. Kol kas tik kažkokį įvairialypį gruntą deda... Numojau ranka ir net jokios temos neuždaviau. Palikau jų pačių nuožiūrai. Nemanau, kad derėtų į kūrybinius reikalus savo trigrašius kišti, o tai numušiu įkvėpimą – ir nebebus jokio šedevro... Kol kas jų šeima dirba kartu, tačiau kabinetą ir miegamąjį margins tik Jeronimas... Tikiuosi, kad bus su pretenzija į šedevrą... Pasaulinį, po velnių...

- Laikyk... – iš šikšnos prikabintos prie diržo išžvejojau žiedą ir užmoviau ant merginos piršto.

Jį man vakar Izaokas kartu su duokle nuo Cimlerio atvežė. Buvau prašęs jo Antverpene paieškoti ką nors dailaus ir subtilaus. Pateisino mano lūkesčius – auksinis žiedelis su dideliu rubinu apsėtu smaragdais buvo pakankamai dailus ir grakštus. Beje – atiteko vos ne dykai. Izaokas kažką ten prasuko su tiekėjais neapeidamas ir manęs, tad jį man dovanojo kaip nedidelę pakišą.

- Tai man?

- Na, o kam gi dar?

- Ačiū, mielasis. O už ką? – Flamandė gudriai primerkė akis.

- Pati žinai už ką... – mostelėjau ir žengiau link laužo.

Kartais moterys kvailus klausimus uždavinėja. Už ką? Nagi šiaip sau – už nieką. Paprasčiausiai taip panorėjau ir viskas...

Pripjausčiau pilną lėkštę ėrienos atplaišų ir grįžau ant kilimo.

Matilda padėjo ant mano kelių savo žaviąją galvą ir paklausė:

- Na, o kaip mūsų mažuosius pavadinsim?

- Pagimdyk pirma. – Ranka perbraukiau jos plaukus.

- Na tu ir bjaurus... Siūlau Georgu ir Aleksandru.

- Na ką, geri vardai...

- Monsinjore... Monsinjore... – Link mūsų šlepsėdami plikom kojom ir tempdami savo tinklą su žuvimi prilėkė Jostas ir Klausas. – Ten kažkokie svetimi. Visi ginkluoti.

Iš už krūmų staigia išdygo mano apsauga ir be komandos ėmė rikiuotis. Taip pat pastebėjo?

- Kur?.. – Tiesiog vienu ypu pašokau nuo kilimo ir pamačiau, kaip per upelį brenda reta ginkluotų žmonių vorelė.

Velnias... To dar betrūko. Trys dešimtys – ne mažiau. Nuskurėliai kažkokie... Bet iki dantų ginkluoti. Alebardos, pikos... Blyn, kad kur kas dūšią nujotų!..  Valkataujantys samdiniai? Plėšikai?.. Ne, ne plėšikai, ginklai per daug vienodi... Kiek iki jų? Penkiasdešimt?

Nepažystamieji mus taip pat pastebėjo ir pagreitino žingsnį.

- Tamsta ponas... – mano ietininkų seržantas Gabrielius nutaisė žvėrišką snukį ir išvertęs akių baltymus, iškreipdamas žodžius sutarškėjo: - eiti, ponas, ponia imti. Mes darysim žudyti. Eiti dabar... Jie vanduo kol.

Gal ir išeitis, bet mano ietininkai pėsti... Palikti juos čia – reiškia palikti žūčiai. Jėgų santykis blogas. Išvada aiški.

- Klausai, Jostai! Lėkte su ponia į pilį! Visus karius čionai! Ir neduok Dieve, ponios nenugabensit! Savo rankomis  nudėsiu. Vykdyt!

Na, o kaip gi?.. tik taip. Būsiu visiškai nesuprastas, jei savo žmones mesiu. Pirmiausiai tai pats savęs nesuprasiu. Ietininkai pėstute atsitraukti nesugebės ir vienareikšmiškai žus. Nespėsiu pagalbos atvesti. O plėšikai dings kaip vėjas – ieškok po to jų...

Po velnių! Ir šarvų nepasiėmiau. Ir Rodenas be jokių apsaugų.

- Žanai! – sukliko Matilda, bet pamačiusi mano veidą užtilo ir nuskubėjo link savo iberietiškos kumelės.

- Greičiau! – užriaumojau ant pažų ir nulėkiau prie Rodeno.

Išsitraukiau pistoletus ir užsikišau už diržo. Ištraukiau dvirankį kalaviją ir paguldžiau jį ant žolės greta, o arkebūzą užsimečiau ant peties. Kodėl aš su savimi pasiėmiau dvirankį? Tiesą sakant net nežinau, gal tiesiog norėjau pasipuikuoti ir tiek, o gal jau toks įprotis susiformavo... Na, o espadą nusegiau. Taip. Taip bus teisingiau. Šarvų neturiu. Net skydo neturiu. Todėl visus priešus reikės laikyti per atstumą. Na ir vėl gi, pas juos ietys ir alebardos, o ypač prieš alebardas su espada nėra ką veikti.

O gal dar viskas bus gerai?

Netikėtai kažkas prašvilpė ore ir skausmingai sužvengė Josto eržilas. Jo kakle beveik pilnai sulindusi styrojo arbaleto strėlė.

- Čiupk Rodeną ir lėk! – užrėkiau ir perėmiau arkebūzą į rankas.

Na, šunsnukiai... Palaukit...

Priešingam krante, gal už kokių penkiasdešimties metrų pamačiau du arbaletininkus, kurie suko kranekvinus. Kiti plėšikai taškydamiesi purslais lėkė sekluma.

Pataikysiu? Vamzdyje kartečė. Turėčiau užgauti abu. Jei nepataikysiu, tai mums visiškas galas. Be jokių trukdžių peršaudys.

Kol taikiausi, arbaletininkai persitaisė ir dar kartą šovė.

Vienas iš manųjų ietininkų surėkė ir parklupo. Strėlė pataikė į koją.

Už nugaros pasigirdo iberietiškos kumelės žvengimas... Matilda... bet tuo pat metu spustelėjau nulesituką.

Kai vėjelis išsklaidė dūmus pamačiau jog vienas iš šaulių guli kniūpščias, o antrasis aktyviai rangosi suspaudęs delnais veidą.

- Puiku... – Norėjau atsigręžti, bet supratau jog nespėju...

Priešas jau čia pat.

Išgriebiau pistoletus ir šoviau. Minus du priešai. Mečiau jau nebereikalingus gelžgalius žemėn ir pakėliau savąjį dvirankį flambertą.

Plėšikai ar samdiniai – tiesą sakant jokio skirtumo, - pamatę pasišiaušusias ietis pristabdė ir pabandė persigrupuoti į kažkokią nerišlią rikiuotę. Vokiškais įsakymais spjaudėsi kažkoks drūtas barzdočius su sulamdyta kirasa.

Pamatė mane ir surėkė flamandų dialektu, kuriame jautėsi švabiškas akcentas:

- Nejuokink! Mūsų trigubai daugiau. Jei norit kad paleisčiau - atiduokit brangenybes ir ginklus!

- Aš šių žemių baronas van Gutenas! O kas tu toks, šunie! – tempdamas laiką uždaviau klausimą ir mintyse karštligiškai bandžiau suskaičiuoti priešininkus.

Po galais... dvi su puse dešimties...

- Koks tau skirtumas, barone. Geriau pasiduok! – pasišiaušė barzdočius. – Mes neturim ko prarasti.

- Aš pagalvosiu...

- Gali laiko ir netempti... – vadeiva įgeldamas nusikvatojo ir bedė pirštu man kažkur už nugaros.

Jausdamas per stuburą nubėgantį ledinį šiurpuliuką atsigręžiau... netikėtai garsiai suurzgiau ir užrėkiau:

- Tu lavonas, šunie!.. Pirmyn!!!

          Negrai išrėkė savišką kovos šūksnį, kuris galėjo sustingdinti net sielą pragare ir puolė taip dar ir nespėjusius išsirikiuoti plėšikus.

Lūžtančių iečių traškesys… kovos šūksniai…  ir priešmirtiniai klyksmai…

Dešimt žmonių – per maža pilnavertei rikiuotei.

Visi susimaišė…

Nebejaučiau visiškai jokių emocijų… tik ledinę ramybę ir savitvardą. Sugriebęs dvirankį už rikaso (v.p. it. ricasso. Neužaštrinta ir plačiausia kalavijo geležties dalis po garda/rankena, o kartais ir jos pratęsimas žemiau kryžmos/taurės. Ši dalis dar dažnai vadinama „mažąja garda“) ir tarsi ietim bedžiau po  artimiausio priešininko kirasa iš apačios viršun ir pečiu nustūmęs jį nuo geležties brėždamas ašmenimis lanką atsitraukiau į šoną.

Švilpesys, treškėjimas, girgždėjimas, duslus smūgis – visa tai raudonų purslų aureolėje... kažkieno galva su uždėtu šalmu nusirideno žole.

Šleikštus kažkieno kauksmas – nulėkė iki alkūnės nukirsta kažkieno ranka...

Persisukimas, tūpsnis, smūgis – du alebardininkai palikę stovėti savo kojas, griūva ant žolės.

- Išgamos… - atitraukiau kalaviją ir išvengdamas alebardos, kuri perėžė mano liemenę ašmenų, „šerno iltimi“ dūriau į priešais akis išdygusį barzdotą snukį (v.p. sunkiajame dvirankiame kalavijuje rikasas dažnai baigdavosi taip vadinamomis „šerno iltimis“ – dviem užriestais, pusmėnulio formos smaigaliais. „Šerno iltys“ turėjo keletą funkcijų, tačiau tame tarpe buvo galima juos panaudoti ir ypač glaustoje kovoje).

Gardos galu net nežiūrėdamas mostelėjau atgal. Riksmas paliudijo, jog ne be reikalo.

Pavyko atsitraukti pilnaverčiam kalavijo mostui ir vėl lanku su švilpesiu persukau kalaviją…

Alebardos atmuštos…

Tai buvo viršutinis sektorius, tad įtūpstas ir ataka per apačią… Aitrus kvapas ir sūrūs kraujo purslai tiesiai į veidą…

Apsidairiau ir atšokau lik savųjų ietininkų, kurie sulaužę savąsias ietis jau buvo perėję prie falšionų ir staugdami kaip tikri pragaro velniai kirtosi su savo priešininkais.

Laukinis tvinkčiojimas smilkiniuose ir svetimo kraujo skonis ant lūpų...

Klyksmai, riaumojimai, šūksniai ir žvangesys susiliejo į bendrą gausmą.

Mostas dvirankiu ir vėl purslai...

Plėšikas kūlvesčiom vertėsi prie mano kojų norėdamas išmušti iš pusiausvyros... Kažkas pakibo ant rankos...

- Šiknon... – stipriai spyriau į pririedėjusį priešą, bet pusiausvyros vis tiek neišlaikiau ir paslydęs griuvau. Mečiau flambertą ir truktelėjęs durklą smeigiau kažkam į klyną ar papilvę. Iš klyksmo ir balso tembro supratau jog pataikiau vadeivai. Smeigiau dar kelis kart ir laukdamas mirtino smūgio pabandžiau keltis...

Smūgio nesulaukiau...

Perbraukiau krauju aplietą veidą nepatikėjau tuo ką pamačiau...

Keletas plėšikų metusių savo alebardas skuodė link upelio.

Paskui juos mosikuodamas falšionu lėkė Gabrielius. Pavijo kraštinį ir tiesiog šuolyje kirto per kojas, o po to dviem smūgiai nukirto galvą ir ją iškėlęs į viršų kažką suriko savo laukine kalba.

Išgirdę šį riksmą likę plėšikai įgavo nežmonišką ir neįtikėtiną pagreitį.

Dar vienas ietininkas pilnai nulietas krauju klūpojo ir durklu vis badė seniai kvapą išleidusį kūną.

Dar trys ietininkai šlubuodami ir siūbuodami slankiojo tarp lavonų ir iečių nuolaužomis badė dar nors kiek krutančius kūnus.

           Klausas ir Jostas susipynę į vientisą kamuolį raičiojosi žolėje netoliese. Šokau link jų ir už plaukų pačiupau rudaplaukį barzdočių, kuris bandė kovoti su pažais ir vienu mostu perrėžiau jam gerklę.

Paleidau sudribusį kūną ir nubėgau link krūmuose sustingusios iberietiškos kumelės...

- Dieve... tik ne tai... tik ne tai... – šnabždėjau sustingusiomis lūpomis ir bandydamas kur nors pamatyti mėlyną suknią.

- Žanai!.. – Matildą radau sėdinčią gilioje pelkėje šalia kumelės ir purvina ranka braukiančią ašaras…

- Katinėli!!! – užrėkiau netikėdamas savo laime. – Tu gyva?!

- Suknią sudraskiau ir išpurvinau… - sušniurkštė flamandė.

Kritau ant kelių šalia jos į pelkę ir priglaudžiau merginą.

- Velniop tą suknią!

- Nekeiksnok, tai nuodėmė… O suknia man patiko… gra-a-aži-i-i…

Va tai tau… Isterija… O anksčiau tokių dalykų lyg ir nebuvo…

- Monsinjore, monsinjore! Dar kariai! – prie mūsų prišoko Klausas.

Priešingam krante išlikusius plėšikus, kaip kokius avinus gainiojo šarvuočiai ant puikių žirgų.

- Na kas per prakeikimas!.. – surėkiau ir pašokau.

Po to pamačiau, kad ant jų apsiaustų išsiuvinėti Briugės herbai. Tfu… tu velnias… po galais… Taip ir nuo širdies smūgio padvėst gali!

Po ranka pasisukusiam Jostu skėliau antausį, o po to pritraukiau jį artyn ir apkabinęs paplojau per petį:

- Šie, mielas bičiuk, mums nebaisūs…

Vėliau paaiškėjo, jog šie raiteliai jau seniai persekiojo vokiečių samdinių būrį, kurie buvo likę be šeimininko ir vertėsi plėšikavimu. Bet nespėjo. Beveik visą darbą teko nudirbti mums. Laukymėje, kurioje virė kova liko aštuoniolika plėšikų… ir penketas mano juodųjų ietininkų. Apie sužeistus neverta ir kalbėti – nors ir stipriai jiems kliuvo, bet visi pasveiks.

Matilda, kai jos kumelė pagavo strėlę, spėjo nuo jos nuslysti ir, tiesą sakant labai sėkmingai, pliūkštelti į nedidelę pelkę… N, o aš pamatęs kritusį arklį mūšio pradžioje pamaniau jog… Žodžiu, tai jau nesvarbu – viskas baigta.

Namuose, jau nusiprausęs ir nuplovęs nuo savęs visą kraują, mečiau žvilgsnį į veidrodį ir savo vešliuose plaukuose pastebėjau sidabrines gijas. Nieko keisto, vienok…

 

2016-09-28

 

 

 

 

Armanjako šalis. Bastardas. Failai. Ir vėl pakartojimas...

DEJA, BET PASIRODO, KAD PLATINIMUI "ZIPPYSHARE" LAIKO FAILUS TIK MĖNESĮ - TAD, JEI TURITE NORO JUOS ATSISIŲSTI -  TAI RAŠYKITE TIESIAI BRENDIS.ARMANJAKAS@GMAIL.COM ARBA  GALITE SUSISIEKTI PER https://www.facebook.com/profile.php?id=100011374893573 - NESIKUKLINKITE :)





Deja, bet "Armanjako šalis. Bastardas" per www.failai.lt pasiimti nebegalima - kažkas ten lūžo. Viskas perkelta į http://www.zippyshare.com/ .


PDF: Bastardas_AS_ABa.pdf   http://www65.zippyshare.com/v/sKs0lIPI/file.html

El. skaityklėm: Bastardas_Armanjako Salis_el skaityklem.zip
http://www10.zippyshare.com/v/fQIodeyH/file.html


Viskas kartu: Bastardas_Armanjako Salis el skaityklem ir pdf.7z http://www10.zippyshare.com/v/W7rAl9lZ/file.html






        Na štai. Pilna, šiek tiek redaguota, versija. Išgaudyta šūsnis stiliaus ir gramatinių klaidų, bet, nujaučiu, kad dar darbelio liko. Bet šiam tekstui reikia daryti pauzę, taip sakant - "akis užsimuilino". Gal būt, kada nors, po pusmečio ar metų, prisėsiu... matysim...

___________

Taigi. Teksto formatai (nebe)pasiekiami čia:

el skaityklems: epub, mobi, fb2
http://www.failai.lt/7htdic5bu82a/Bastardas_Armanjako_Salis_el_skaityklem.zip
PDF
http://www.failai.lt/fspz5ag6ic8g/Bastardas_AS_ABa_PDF.7z
Pilnas komplektas
http://www.failai.lt/88mqv5j80v8g/Armanjako_Salis._Bastardas.7z

P.S. Jei kam nors, dėl kokių nors priežasčių jie nepasiekiami, rašykite - sutarsim, kaip perduoti...