Rodomi pranešimai su žymėmis Epilogas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Epilogas. Rodyti visus pranešimus

2017 m. spalio 6 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. Epilogas 2017-10-06





XXXVII skyrius


Flambergo ašmenys dusliai perkirto odinę šveicaro kirasą ir skambiai lūžo nuo alebardos smūgio. Antrasis šveicaras nepataikė, prarado pusiausvyrą ir kūliu virto į krauju nudažytą sniegą.

- Kaa-a-lės vaikas... – dribau iš viršaus ir, išsiplėšęs mizerikordą, grūdinto plieno smaigu kelis kartus bedžiau tarp metalinių plokštelių. Negaišdamas nusiritau į šalį ir braukdamas ranka nuo veido kraują, pabandžiau surasti nors kokį nors rimtesnį ant sniego numestą ginklą.
misericorde

- Lo-o-ga-anai!!! – kartu su škoto baubimu, į sniegą nudribo dalis nukirsto pečio su visa ranka. Apmauti grandinine pirštine pirštai konvulsijose sukrutėjo ir suspaudę sulaužytos alebardos kotą, sustingo.

- Atiduok... – išpešiau iš mirusių pirštų ginklą ir atsirėmęs į jį, pabandžiau atsistoti. Atsistojau ir per akis apgaubusį kruviną rūką pamačiau tiesiog stingdantį siurrealistinį paveikslą.

Susimaišę su nužudytais šveicarais ir arklais, visur aplinkui gulėjo sukapoti šambelanų – asmens sargybinių – kūnai. Tukas visiškai nežmogiškai urgzdamas vis dar kapojo į kraujo, mėsos ir metalo košę pavirtusį jau seniausiai žuvusį priešininką. Iš pačių gelmių mykdamas Seras Midletonas bandė pakilti ant kojų. Jis abiem rankom laikė už ieties nuolaužos, kuri smygsojo jo krūtinėje ir vis bandė keltis, ir vis krito, o nuolauža smigo vis giliau ir giliau. Norėjau padėti, bet nespėjau: britas kelis kartus susipurtė... ir sustingo...

Įsitikinęs, kad aplink mus tik žuvę priešai, nušlubčiojau iki škoto ir sugriebęs jam už peties, timptelėjau atgal:

- atvės, po galais...

Škotas sužiuro į mane beprotybės apimtu žvilgsniu ir iš inercijos kleimoru (a.p.: gel.: claidheamh-mòr, ang.: great sword – didysis kalavijas. Škotų kalniečių pusantrinis arba dvirankis kalavijas. Labai retai, daugiau ceremoniniai – vienarankiai škotiški kalavijai. Pradėti naudoti apie XV a. iki XVII a. Išskirtinis bruožas platūs ašmenys ir ilga rankena. Vid. Viso ginklo Ilgis nuo 1,3 iki 1,5 m. Kryžma paprasta, nuleista/išlenkta į ašmenų pusę ir siaurėjantys, o jos galai dažnai paluošti stilizuotu keturlapiu dobilu arba staigiai išplatėjusiu kukliu ornamentu) sudavė dar vieną smūgį ir ant kelių sunkiai susmego į kruviną sniegą.

Akimis dar kartą apmečiau aplinką ir atsisakydamas tikėti savo akimis, surikau:

- Gyvieji, čionai!!!

- Yra dar tokių... – Olivje de la Maršas sėdėjo atsirėmęs į kreivą pušelę ir viena ranka laikė į petį įsmigusią arbaleto strėlę.

- Kelkis, brolau. Reikia valdovą išnešti... – mečiausi link jo ir užkliuvau už siaubingai sukapoti kūno su prašmatniais gotiškais šarvais, kurie buvo papuošti kunigaikščio herbu. – Ką?!.

Ir čia pat, kiliu ir girgždančiu balsu nusijuokiau. Prisiminiau, kad kunigaikštis sužeistas guli netoliese, o šis... šis tai jo ištikimas palydovas juokdarys Le Granje.

- Atleisk man, drauge... – norėjau užverti jo akis, bet sutraiškytame veide jų neradau ir išsigandęs staigiai atitraukiau ranką.

- Einam, Žanai, čia daugiau gyvų nėra... – de la Maršas timptelėjo mane paskui save.

Šalia didžiojo Burgundijos kunigaikščio, kuris gulėjo ant patiesto apsiausto, jau klūpėjo Loganas ir bandė jį pagirdyti iš odinės gertuvės.

- Nedrįsk!.. – išmušiau jam iš rankos gertuvę ir išgirdau piktą la Maršo šnabždesį:

- Žanai... Žanai... mes nespėsim pasitraukti...

Pasisukau ir pamačiau nedidelį šveicarų būrelį, kurie bandė persikelti per siaurą ledine koše virtusį upelį. Jau persikėlę...

Gaila, o mes jau beveik ir išgelbėjom valdovą. Na ką gi...

- Duok čia... – atėmiau iš Tuko kleimorą ir stumtelėjau jį link kunigaikščio. – Olivje, Viljamai, išneškit jį...

- Brolau... – didysis rūmų prižiūrėtojas akimirkai prispaudė mane prie savęs ir ėmėsi apsiausto kraštų.

- Brolau... – Tukas šniurkštelėjo sutalžyta nosimi ir prisilietė lūpomis prie mano šarvuotos pirštinės.

- Mikliau... – prisipratindamas prie savo rankos naują ginklą, krestelėjau kalaviją rankoje ir pasisukau į priešus.  – Ir nereikia manęs laidoti anksčiau laiko...

Kalbėjau ir puikiausiai žinojau, kad pats sau meluoju. Viskas, bastarde... Baigta Armanjake... Dabar tai tikrai jau pabaiga. Taip, tikrai taip – nesugebėjau išpildyti savo įžadų, bet gražiai pragyvenai savo gyvenimą ir sugebėjai gražiai numirti. Silpna paguoda, aišku, bet vis dėl to... O šiaip jau – kažkaip kvailai viskas susiklostė...

Stuomeningas šarvuotas šveicaras, kuris savo riksmais ragino likusius karius, netikėtai sustingo ir prisidengęs delnu akis nuo saulės spindulių, kurie švystelėjo iš po švininių debesų, įsispoksojo į mane.

- O, senas pažįstamas... – pažinau savo kraujo brolį Hansą Valdmantą ir mostelėjau jam ranka. – Eik čionai, tik nesitikėk drauguži, kad pasiduosiu į nelaisvę...

Pagaliau Valdmanas žengtelėjo link manęs, bet kažkodėl pasisuko  į savo karius, kurie kažką rodydami baksnojo pirštais į sniegą. Įdėmiai įsižiūrėjo ir linktelėjo. Nugriaudėjo šveicarų iškilmingai plėšomos gerklės. Jie čiupo negyvą kūną už kojų ir ėmė jį tempti atgal į kovos lauką. Valdmanas kiek padvejojo, mostelėjo ranka atiduodamas pagarbą ir nusekė paskui juos...

Kas per stebuklai?..

Ir staiga supratau, kas atsitiko. Jie Le Granje supainiojo su kunigaikščiu!!! Juokdarys, ištikimas savo valdovo šešėlis, po mirties pats tapo valdovu. Siaubinga ironija...

Atsitokėjęs dar kiek pamindžikavau ir pasivijęs Viljamą su Olivje de la Maršu, suėmiau už apsiausto krašto. Į nebylų Tuko klausimą tik kinktelėjau ir ištariau:

- Mes gyvensim, brolau. Bent jau kol kas...

O po to tempiau neįtikėtinai sunkų Burgundijos valdovo kūną ir piktai mąsčiau apie likimo vingrius. Likimas... Taip. Būtent šis kalės vaikas valdo pasaulį. Gali sau spardytis ir mėtytis bandydamas ką nors pakeisti, gali net patikėti ir įtikėti savo sėkme, bet... Bet galų gale viskas bus taip, kaip tau lemta. Na ir kas gi galėjo numanyti, kad jaunasis Rene, tik prieš pusmetį tapęs riteriu, taip apdums akis gudragalviams karvedžiams? Tame tarpe ir mane? Ir visgi – apgavo. Jis tik imitavo priešakinę ataką, o su pagrindinėmis pajėgomis, kurioms su neįtikėtino stebuklo pagalba pavyko persikelti per pusiau užšalusią pelkę, smogė į apnuogintą flangą. Na, o pūga šį manevrą vykusiai paslėpė. Likimas, kad jį kur!..

Supratęs, kad mūšis pralaimėtas, ėmiausi vadovauti šambelanų eskadrai ir vildamasis išgelbėti Karolį, prasikirtau per šveicarus. Ir būčiau gi išgelbėjęs! Bet užsirovėme ant visai dar šviežio šveicarų arbaletininkų būrio, kurie dar tik jungėsi į mūšį. Likimas...



Paveiksle kaip tik karys smogiantis Karoliui Drąsiajam (Eugène Delacroix  (1798-1863)
Ir vis tiek būtume išsiveržę... Tačiau po sniegu besislepianti pelkė!.. Ir vėl prakeikta lemtis!.. Eina ji!..

Vos neišsiveržė siaubingi prakeiksmai, bet vis tik sugebėjau susitvardyti ir užsičiaupti. Geriau jau laiku užsikišti ir nerūstinti Viešpats... ir tada...

- O kas tada? Man jau vis vien... – nusispjoviau ir tvirčiau įsikibau į kruviną apsiaustą.

Keisdami vienas kitą, nutempėme Karolį iki į akis nekrintančios daubos ir išgirdę tylų šnabždesį, sustojome:

- Sustokite... stokite... – kunigaikštis vos krutino mirtinai išbalusias lūpas. Su kiekvienu iškvėpimu iš jo burnos išsitėkšdavo tiršto kraujo lašai.

- Sere... aš jus maldauju nekalbėti... – de la Maršas nosine atsargiai nušluostė kraują nuo Karolio smakro. – Greit mes surasime gydytoją...

- Už... tilk... Tu... – Karolis nukreipė akis į mane.

- Sere?

- P-padėk... – kunigaikščio ranka pabandė nuo savęs nutempti auksinę grandinę iš stilizuoto skeltuvo narelių, ant kurios kabėjo aukso vilnos kailio pakabuku. – Ant ke-elių...

- Tai jis jums, Žanai... – susijaudinęs sušnabždėjo de la Maršas.

Man? O kam?

Kunigaikštis kaupdamas jėgas, kelis kartus atsiduso ir iškilmingu, lygiu balsu, tęsė:

- Aš... kunigaikštis Karolis Burgundietis, aukščiausiasis Aukso Vilnos ordino magistras, naudodamasis man suteikta teise, priimu, tave, Armanjakų sosto paveldėtojau...

Bukai žiūrėjau į kunigaikštį ir beveik nesupratau jo žodžių. Aplink mane viskas sustingo, o balsai skambėjo iš kažkur toli. Akys matė tik krūvelę geltono metalo Karolio rankoje...

Aukso Vilnos ordinas...

Aukso ordinas...

Ordinas...

Aš dabar tapsi Aukso Vilnos ordino kavalieriumi? Aš?

- Valdove! – pabandė jį nutraukti de la Maršas. – Bet kaip gi...

- Ant kelių!!! – piktai išrėkė Karolis. Užsikosėjo ir atsikvėpęs, tęsė: - priimk devizą „Pretium laborum non vile“ (v.p.: lot.: „apdovanojimas nemenkesnis už žygdarbį“)...

- Priimu šį devizą, didysis magistre... – iš ledinių rankų paėmiau ordiną ir perdaviau de la Maršui, kuris man greit jį uždėjo ant kaklo.


- Ir nešk garbę, ir šlovę... – išspaudė kunigaikštis ir ilgam nutilo.

Tylėjome ir mes. Supratome, kad Burgundijos valdovas likusias minutes eikvoja paskutinėms savo gyvenimo akimirkoms.

- Olivje... – Karolis atvėrė akis ir prisilietė prie mažordomo rankos. – Kaip ordino ceremonmeisteris, įrašyk viską knygose...

- Tai mano pareiga, sere... – Olivje de la Maršas iškilmingai nusilenkė.

- Saugokite Mariją... – kunigaikštis konvulsingai atsiduso. – Ir maldauju... palaidokite mane slapta. Išgelbėkite mane nuo gėdos...

Užmerkė akis ir mirė...

Nebandydamas slėpti savo sielvarto, Mažordomas balsu užraudojo.

Suėmęs Karolio kalaviją rankenos kryžma į viršų, Tukas iškilmingai užtraukė šermenų maldą.

Pakišau ranką po kirasa ir delne suspaudžiau abiejų medalionų figūrėles:

- Aukso Vilnos Slibinas?

Mažas slibiniukas ir auksinis avino kailis netikėtai tvykstelėjo karščiu ir vos nenudegino mano rankos, o po to lėtai atvėso.  Kūną apėmė neįtikėtina ir nesuprantama energija, o mintys tapo aiškios ir aš supratau, kad gyvenimas nesustojo ir priešakyje dar daug neužbaigtų darbų...



Epilogas


Kapinėse greta vienuolyno, šalia naujo kapo, stovėjo keletas žmonių. Basakojis vienuolis dominikonas su Evangelija rankose ir trys pilnai šarvuoti kilmingi didikai. Įspūdis toks, kad didikai ką tik grįžo iš mūšio lauko. Vieno, žemaūgio ir kresno, perrišta ranka kabėjo ant juostos. Kito, rudaplaukio milžino su tipiškai britišku veidu, buvo perrišta galva. Trečiasis, briunetas su banguotais ir į uodegėlę suimtais plaukais ir kuprota nosimi, iš pirmo žvilgsnio – sužeidimų neturėjo. Tačiau jo šarvai buvo taip sukapoti, kad atrodė tiesiog neįtikėtina, kaip šis didžiūnas galėjo likti gyvas.

- Tėve... – jis ištiesė vienuoliui sunkų verstos odos kapšelį. – Mes dėkojame už dalyvavimą.

- Nereikia, brolau... – dominikonas atitraukė ranką. – Tai mūsų pareiga. Eikite ramybėje.

Ištaręs apsisuko ir lėtai nužingsniavo link vienuolyno.

Didikai pastoviniavo šalia kapo ir lėtai nupėdino link savo arklių, kurie stovėjo pririšti prie kapinaičių tvorelės.

Rudaplaukis britas pasisuko į briunetą:

- Monsinjore, negaliu suprasti, kodėl jis jus pavadino broliu?

Kilmingasis su perrišta ranka paantrino rudaplaukiui:

- Taip, Žanai. Man taip pat nesuprantama. Ir kodėl jūs galvojate, kad mūsų paslaptis bus išsaugota? Aš, pavyzdžiui, įsitikinęs, kad laikant mišias, abatas pažino valdovą.

Tas, kurį vadino Žanu, lengvai šyptelėjo ir atsakė:

- Olivje, Viljamai... Neturiu ką atsakyti. Galiu tik jus patikinti, jog bus taip, kaip aš pasakiau. Bažnyčia šią paslaptį saugos amžinai. Tikiuosi, kad jūs neabejojate mano žodžiais?

- Aš neabejoju... – greitai krestelėjo galvą britas.

- Aš niekada neabejojau jūsų žodžiais... – antrasis didikas pavaizdavo nusilenkimą.

- Tada puiku, - šyptelėjo Žanas.

- Kur judėsime? – britas padėjo savo draugui atsisėsti į balną ir raukydamasis iš skausmo, įsirito į savąjį.

Žanas paplekšnojo savo eržilui per sprandą ir ramiai atsakė:

- Kur?.. Taigi niekas nepasikeitė: mes turime ponią, o tai reiškia, kad mes turime ir už ką žūti, ir kam tarnauti.

Bendražygiai pritardami linktelėjo ir paragino arklius...



2015 m.

2016 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Rutjeras". Epilogas. Armanjakas - 2. 2016-09-30




Epilogas

 

- Žanai, meno berniuk... – venecijietiškame krėsle priešais mane sėdėjo mano tėvas kontas Žanas d‘Armanjakas ir priekaištingai lingavo galvą. – Tu visiškas beprotis...

- Nusidavė į tave, Žanо́... – mano motina kontesė Izabelė d‘Armanjak šyptelėjo ir raminančiai uždėjo savo ranką ant savo vyro ir kartu savo brolio peties.

Ji sėdėjo greta mano tėvo šiek tiek žemesniame krėsle. Vilkėjo itin prabangią, auksu siuvinėtą ir upės perlais padabintą suknią bei ant galvos buvo užsimetusi lengvą it plunksna, beveik permatomą skraistę, kurią juosė auksinis lankelis.

- Tu jį pastoviai gini. – Kontas nepatenkintas kryptelėjo galvą. – Laikas jam būtų ir suaugti. Aš būdamas jo amžiaus jau valstybinius reikalus tvarkiau...

- Jis ir suaugo, - kontesė švelniai pertraukusi savo vyrą vėl šyptelėjo, - jis greit taps dviejų nuostabių mergaičių tėvu...

- Bastardams drožti daug proto nereikia... – Žanas d‘Armanjakas suniuko, bet veide galėjai įžiūrėti slepiamą šypsnį. – Geriau pagalvotų kaip gražinti kas priklauso...

- Pala, pala... – aš net prunkštelėjau, - kokios mergaitės? Mama, tėve – apie ką jūs čia?

Ir pabudau...

Velniai griebtų... vėl sapnavau. Turėčiau prie jų jau būti pripratęs ir nereaguoti taip įnirtingai. Bet apie kokias mergaites čia dabar mama kalbėjo? Kas per kliedesys? Matilda atsiuntė laišką, kuriame tikina, jog laukiasi berniukų. Ketvirtas mėnuo. Na ir tas prakeiktas daktariūkštis Samuelis tai patvirtino...

O jei?.. Bakenbardus jam nurėšiu...

Atmerkiau akis ir ne  iš karto supratau kur esu.

Sienos iškaltos raižytu ąžuolu. Gobelenai su medžioklės vaizdais.

Milžiniškame ir prabangiai raižytame židinyje žaižaruojančios baigia degti malkos.

Na ir stalas su valgiais auksiniuose induose.

Pasisukau ir nosimi įsirėmiau į net iki mėlynumo juodų plaukų kupetą.... Šalimais, susisukusi į kailinius apklotus, ramiai ir saldžiai miegojo jauna moteris. Iš po apkloto apsiūto bebro kailiu kyšojo grakšti marmuro baltumo koja ir kraštelis nuostabaus užpakaliuko...

Adelina.
Adelina Beatričė – Heseno-Darmštato (v.p.: Hessen-Darmstadt), Anhalt-Zerbsto (vok.: Anhalt-Zerbst) ir Niurnbergo (vok.: Nürnberg) kunigaikštienė (v.p.: vok. Fürst, šiuo atveju – Fürsterin, kunigaikštienė arba hercogienė), Šventosios Romos imperijos pasiuntinio Burgundijos Rūmuose žmona. Netgi visai gali būti, jog ji kažkokio tai lygio Jekaterinos II  pro-pro-prosenelė... Bent jau pagal titulus ir žemes... O gal ir ne... kas ten supaisys, velniai rautų...

Nuostabi ir ištvirkusi iki visiško proto užtemimo. Savo senstelėjusiam vyrui įstatė tiesiog milžiniškus, plačiai išsiskėtusius ir tankiai šakotus ragus. Ir visa tai suspėjo net gerai kojų nepašilusi ir vos peržengusi Burgundijos rūmų slenkstį.

Mes dabar voliojamės josios medžioklinėje pilyje netoli Briuselio. Karolis savo artimąjį dvarą reorganizavo į Mažuosius rūmus ir persikėlė į flandriją, o šią pilį maloningai padovanojo šiai kunigaikštienei – su tam tikrais ketinimais, aišku... Manasis globėjas, nežiūrint to, kad visa širdimi myli savo žmoną Margaritą, vis tik mėgsta suktelti ir į šalikelę.

Ta-aip... tėtušis vis tik teisus – laikas suaugti. O tai už mano išdaigas globėjas gali virsti budeliu ir patrumpinti per galvą. Ir nepažiūrės, jog aš dabar jo favoritas... Meilės reikalai – jie tokie!

Stengdamasis nepažadinti moters pakilau ir basomis kojomis šiuršendamas lokio kailį nuslinkau link stalo. Įsipyliau pilną bokalą vyno ir godžiai išgėriau. Vakar neblogai pasilinksminom. Tikrai neblogai. Ši moteriškė, nežiūrint visų tų kunigaikštiškų titulų, tikra furija, o ne moteris.

- Komm... – Adelina pabudo ir tankiai markstydamasi paviliojo mane pirštuku. - Komm zu mir, mein lieblings großer Bär (v.p.: „eikš pas mane mano didysis meškiuk“)...

Vokietė nusimetė kailinį apklotą ir rankomis kilstelėjo savo idealias krūtis...

O-o-ch.. kalė... kokia čia po velnių dar gali būti kalba apie bet kokį sveiką protą?!!..

- Jawohl, meine Königin! (v.p.: „Klausau mano karaliene“) – bokalas skambtelėjęs nulėkė ant stalo, o aš kaip kokia žuvis nėriau į neaprėpiamą patalą.
Suriaumojau kaip lokys...

– Bitte langsam… (v.p.: „prašau lėčiau“) - karštai sualsavo Adelina ir įsirėždama nagais į nugarą išsilenkė visu kūnu. - Langsam, bitte, langsa‑a‑am…

Dzin-n-n... Siauras langelis pažiro šukėmis ir ant lokio kailio šliuptelėjo masyvus akmuo.

Pašokau kaip kulka ir sugriebiau šalia lovos gulinčius pistoletus šokau prie langelio.

Atsargiai žvilgtelėjau ir blankioje pilnaties šviesoje įžiūrėjau stypsantį ir beviltiškai gestikuliuojantį junkerį Viljamą van Breskensą.

Kas per velnias? Tukas turi būti šiandienos sargyboje. Jis kartu su mano negrais turėjo rūpintis Karolia artimiausia apsauga.

- Kas ten būti? – Vokietė laikė sugriebusi miniatiūrinį stiletą ir taip pat bandė pažvelgti per langelį.

Pamatė Tuką ir tiesiog velniniškai nusikeikė:

- Grüne Scheise!..(v.p.: „žalias šūdas) Kas ten daryti tas Soldaten?..

- Tai mano eskudero.

- Aš žinoti... – adelina apgailestaudama giliai atsiduso, numetė ant grindų stiletą ir prisiglaudė. – tu išeiti?

- Taip mano rože!

- Gut. Daryk tai greitai ir tyliai... – blankioje ir mirguliuojančioje šviesoje vokietė šmėžuodama savo dailiu užpakaliuku ir kitais nuostabiais iškilimais, prišoko prie lovos ir iš slaptos dėžės ištraukė kamuolį šilkinės mazgais suraišiotos virvės. Grįžusi prie lango užkabino ją ant kablio ir išmetė lauk.

- O gal?.. – aš karštligiškai kiek aukščiau kelių raišiodamas viduramžiškų kelnaičių kiškų raištelius, parodžiau į duris.

- Nein... – Adelina papurtė galvą ir viliūkiškai nusijuokusi paplekšnojo man per skruostą. – Tegu tai būna romantische… Wie in dem Roman! (v.p.: „...romantiškai... Kaip romane“)

- Na tai tegu būna sušvilpta romantika... – liūdnai sutikau ir lengvai plekštelėjau per gundantį užpakaliuką.

Na nesusilaikiau... Blyn, koks užpakaliukas...

Žvilgtelėjau pro langą ir pašiurpęs keiktelėjau – neblogas aukštis, kad jį kur...

Po galais, kad ją kur velniai nujotų – vos ne vos su šia virve įsiropščiau į šį bokštą, o dabar dar leistis ir žemyn? Aš ką – akrobatas koks? Blyn, ko tik nepadarysi, kad gerai pasidulkintum...

Paskutinis karštas bučinys ir aš barškindamas espada ir keikdamasis, kaip koks paskutinis vežikas, išlindau pro langą. Dieve...

Bet laimingai nusileidau. Kažkokiu būdu įsigudrinau neišsitėkšti. Patirtis, vis tik...

Nušokęs ant traškančios pašalu nubalintos žolės ir sušnypščiau:

- Kas ten pas tave per velnias atsitiko?.. Ką, iki ryto palaukt negalėjai?..

- Oi, monsinjore!.. – tyliai ir dusliai sušnabždėjo škotas ir nutaisė sunerimusį snukutį. – jo šviesybė jūsų reikalauja tučtuojau. Net kojom trypia. Šaukia: duokit man čionai baroną van Guteną! Valstybės reikalus reikia spręsti, o jo nėr!.. Ir nors tu plyšk... Na aš ir išlėkiau.

- O kur dykaduoniai? – pasukiojau galvą ir pamačiau, kaip vedini arkliais link manęs skuodžia Jostas ir Klausas.

Vaikinukai visą naktį smaginosi sarginėje su kunigaikštienės kamerdinere Magda... Štai taip ugdomi riteriai. Na ir mano pavyzdys, be abejo uždega. Teisingu keliu keliauja vaikinukai.

- Ant arklių!

Kaprizas tiesiog šoko iš vietos, o aš gana smarkiai susimąsčiau. Kas kažin ten atsitiko? Nors kitą vertus paskutiniu metu Karoliui tokie pokštai gana dažnai stukteli. Tarptautinė padėtis įtempta. Bet kuo čia dėtas baronas van Gutenas?

Aišku aš dabar pas Karolį numylėtasis favoritas. Malonės byra kaip iš gausybės rago. Net grįžimą iš atostogų galiu prilyginti triumfo eisenai. Kunigaikštis pamatęs manuosius juodukus vos neapsiseilėjo, o po rikiuotės demonstracijos, kuria pravedžiau aikštėje, tai ir visiškai įpuolė į ekstazę ir juos paskyrė artimiausiais asmens sargybiniais. Aišku su manimi priešakyje.


Na, o manoji artilerijos eskadra, kuri atsaliutavo dvarui ir pademonstravo savo galimybes – pridėjo nemažai balų. Na žinoma, juk pagal sviedinio skriejimo tolį, taiklumą ir manevringumą jai šiuo metu nebuvo lygių visame krikščioniškame pasaulyje... na ir nekrikštų pasaulyje taipogi.


Pasisekimas – pilnas pasisekimas...

Žuvis. Jeigu pasakysiu, kad manoji marinuota ir sūdyta žuvis tiesiog nunešė stogą Rūmams, tai nepasakysiu nieko. Auksas upeliu pradėjo tekėti į manąsias kišenes. Ypač pasisekė mano žvejų labai laiku pagautas šalto rūkymo beveik toną sveriantis didysis eršketas. Tiesa, ikrus aš pateikiau tik asmeniškai kunigaikščiui, na ir sau pasilikau.

Na, o kartu prie minėtų dovanėlių Karoliui pridėtas retasis baltasis medžioklinis sakalas ir porelė skalikų – padėjo riebų tašką mano triumfui.

Cha... na ir dar pasirodo, mane aplenkė gandai apie Brabanto „Žiauriųjų ašmenų baroną“...

Tiesiog jėgų neliko... tarnybai atsiduoti niekas net neleido. Na ir kokia gi ten tarnyba... Kartais tik reikėjo paraduose sušmėžuoti. Už mane darbavosi Tukas, na o aš paskendau linksmybėse. Puotos, medžioklės, lakstymai per mergas ir net paprasčiausios vakaruškos iki žemės graibymo kartu su Burgundijos diduomene. Ačiū Dievui, nors neteko dvikovose dalyvauti. Nepasitaikė tokios progos: vengia mielieji dvariškiai mane užgaulioti. Tik duok die, kokio viduramžiško triperio neužkabinti... amen, amen, amen...

Karolis viešai pareiškė, jog aš esu kilnaus kavalieriaus pavyzdys ir nuolat skirdavo saugoti jo vienintelę dukrą. Na, bet tai!..

Ne-ne… Net nebandžiau, nors merga ir nuostabi... Labai nuostabi... Bet vengiu. Labai vengiu, nors pati mergina ir dėbčioja į mane gana vertinančiu žvilgsniuku... Ir net buvo pabandžiusi mane skalikų medžioklėje, kurią ji labai mėgo, nusivilioti toliau nuo svitos.  Bet aš kaip tas alavinis kareivėlis. Net pats savim gėrėjausi. Galva brangesnė už akimirksnio aistrą.

Tai kame gi reikalas?

Gal pagaliau koks karas?

Visai gali būti. Karo tvaikas tiesiog šmėžuoja kažkur ore. Na, kad ir pavyzdžiui Elzaso ir Lotaringijos kunigaikštis Rene antrasis (v.p.: pranc. René II de Lorraine; 1451-1508 m.), savo laiku Karoliui užstatė savo žemes ir sudarė sutartį dėl bendros gynybos. Kunigaikščio kariai įsikūrė Nensyje ir praktiškai aneksavo visą provinciją. Rene gavęs iš Liudoviko voro pinigus jau seniai juos bandė įbrukti Karoliui, bet šis paprasčiausiai jį pasiuntė velniop. Na, tad Rene, aišku, susiuostė prieš Karolį su tuo pačiu Voru. Na ir Nensyje miestiečiai ėmė maištauti – nudobė Burgundijos vietininką. Žodžiu, karas, tai tik dienų, o gal net valandų klausimas. Taip, greičiausiai. Ko gero Karolis nori manęs kariniame pasitarime...

Bet tai tik mano mintys, o tiksliau, man norėtųsi, jog taip būtų, nes kiti variantai manęs netenkina.

Klausui numečiau Kaprizo pavadį ir nubėgau laipteliais į rūmus.

Skubotai atsakydamas į sutiktų didikų pasisveikinimus ir gąsdindamas apsimiegojusius tarnus nulėkiau prie Karolio kabineto.

Iškvėpiau, persižegnojau ir atsargiai pastuksenau.

Karolis Drąsusis, užsimetęs šilkinį chalatą sėdėjo krėsle ir siurbčiodamas pašildytą hipokrasą kažką įdėmiai apžiūrinėjo savo rankose.

Žvakės didelėse žvakidėse jau buvo gerokai apvarvėjusios ir beveik ištirpusios.

Ant stalo išmėtyti žemėlapiai ir kažkokie dokumentai, ritinėliai.

Karolio veidas atrodė tarsi išbrinkęs. Matyt vėl visą naktį nemiegojo...

- Jūsų šviesybe... – prisiartinęs per kokius gerus tris žingsnius klūptelėjau ant kelio.

- Kur jus nešiojo, barone? – Karolio balse pasigirdo nepasitenkinimo gaidos. – Jūs verčiate mus laukti.

Įsistebeilijęs sau po kojomis į kilimą – nutylėjau. Kol kas geriau patylėti: savąjį globėją.

- Aš negalėjau laukti ryto ir ketinu jus padaryti laimingu, Žanai. – Kunigaikščio balsas sušvelnėjo ir nepasitenkinimo gaidos bekalbant nunyko. – Kilkite ir prieikite arčiau.

Nesupratau... Ką reiškia „padaryti laimingu“? Ne, nepatinka man tai...

- Štai, - Karolis perdavė nedidelį portretą, kuriame buvo nutapyta sąlyginai daili baltaplaukė moteris. – Tai Dagmara, grevina ap Bornholm iš Danijos karalystės.

Grevinda? A... grafienė. Vis pas tuos Danus ne kaip pas žmones. Na ir ko jis man čia tą abrozdėlį bruka? Vos nepasikasiau pakaušio, bet paskutinę akimirką susilaikiau.

Kunigaikštis pamatė mano suglumusį snukutį, kuriame turėjo atsispindėti smegenų vingių krebždėjimas, su didžiausiu malonumu nusijuokė:

- Na gerai, jau gerai, nesikankink ir neliūdėk, mano drauge. Ji turtinga kaip koks Krezas (v.p.: turimas galvoje legendinis Lydijos karalius Krezas, kuris karaliavo apie 560-546 pr.m.e. Jo vardas dažnai naudojamas kaip itin/neapsakomai turtingo žmogaus sinonimas). Kalbama, kad ji ne itin vyresnė nei pavaizduota šiame paveikslėlyje. Na ir danai ne tokie jau laukiniai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Na ir neužmirškite, jog Burgundija stovi aukščiau už jūsų asmeninius norus. Taigi, nuspręsta galutinai. Po to kai susitvarkysime Lotaringijoje – vyksime jus tuokti į Daniją...

Na-a... taip... kiek kamuoliuką bevyniotum, o galiukas vis tiek kada nors pasirodys... Na, ką gi: buvau flamandų baronu ir tapsiu danų grafu. Pasilakiojau ir užteks. Tik ir guodžia, kad pirma į karą josim, o per tą laiką daug kas pasikeisti gali.

- Su dideliu džiaugsmu išpildysiu visus jūsų norus, sere.. – atsakiau nė nesusimąstęs ir lūpomis priliečiau Karolio ranką ir nusišypsojau šypsena, kuri turėjo vaizduoti pilną ištikimybę senjorui.

Velniai griebtų, blyn, o vis tik viskas gerai... išskyrus žinoma visus tuos bučinius ir rankų  laižymus. Kaip nebūtų keista, bet jaučiuosi lyg kas būtų sparnus prisegęs. Nuoširdžiai dėkingas jums, manieji angelai sargai ar kiti globėjai už tai, kad mane užmetėte į šį nuostabų, jaudinantį ir pilną nuostabių nuotykių laikmetį.

Gyvenimas tęsiasi...

Velnioniškai įdomus gyvenimas.

Jaučiu, kad „smagumėlio“ dar pasrėbsiu...


 
2016-09-30

 

_________________________________

 

 

P.S. Nuo vertėjo: Na ką gi, "Armanjakas – 2", vertimas baigtas. Juodraštinis vertimas, aišku. Laukia dar šioks toks redagavimas, o redaguotinų vietų gana nemažai. Bet tikiuosi, jog ilgai neužtruksiu ir neužilgo išguldysiu viską vienu failu kaip ir "Armanjaką – 1". Tarpuose tarp to, ketinu savo bloge atidaryti naują puslapiuką ir pabandyti išpildyti pažadą FB draugams - įmesti keletą buvusio „plano“ atplaišų, nes parsivežiau senuosius ir beveik sudūlėjusius juodraščius (skeptiškai aš į juos žiūriu, netgi naivokai jie man po tiekos metų atrodo, na, bet matysim...), o po to imsiuos "Armanjakas – 3": „Auksinės vilnos slibinas“... Tai kol kas tiek...
___