2017 m. liepos 21 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXVI skyrius. 2017-07-21






XXVI skyrius.


Su savimi pasiėmiau Klausą, dvynius ir penketą iš abordažinės komandos, kuriems vadovavo vyresnysis bocmanas. Kaip svitai – pakankamai. Netikėtumo atveju taip pat užteks – ne su kažin kuo susitinku.

Susitikimui saracėnas parinko negyvenamą pakrantės gabalą, kuris buvo gana tolokai nuo uosto. Netgi suteikė jam ir šiokio tokio komforto – žinoma tokio, kaip jis tą komfortą. Įspūdingas priėmimas: iškart trys kepsninės, nuo kurių sklido aromatingas dūmas, nedidelė kilimais nuklota pakyla su daugybe pagalvėlių, na, o stalas... apie stalą nieko kol kas pasakyti negaliu, bet aukso kiekis įspūdingas... Vis tik – rytiečiai: jei miglos į akis nepripūs, tai savęs nebegerbs...

- Hasanas Abdurachmanas ibin Hotabis... – aukštas ir stuomeningas pagyvenęs saracėnas mane pasitiko saikingu rytietišku pasisveikinimu.

- Baronas Žanas van Gutenas... – tuo pačiu atsakiau jam neminėdamas kitų savo laipsnių ir apdovanojimų.

Nereikalinga. Čionai atvykau ne pimpalais matuotis. Kita vertus, nusibodo iki kaulų smegenų tie visi trenkti etiketo reikalavimai. Žodžiu, galiu tik mielai pasveikinti saracėno užduotą susitikimo toną. Kažkuom man šis vyrukas patinka.

Ganėtinai kalorigas personažas... Net nežinau kaip jį tinkamai charakterizuoti. Chotabyčių iš pasakos įsivaizduojate? Tai štai, veidas, kaip ir barzdelė – tipiškai Chotabyčiaus, bet tai ir viskas. Kaip ten jam sekasi su stebuklais, bet kad anksčiau jis buvo neblogas smarkuolis, tai buvo aišku. Galite manimi patikėti kaip šį reikalą išmanančiu žmogumi. Stuomuo tvirtas, sausas. Pečiai ir riešai, nežiūrint amžiaus, vis dar tvirti ir padengti tinkleliu smulkių žaizdelių, kurias kai kada palieka kirčiai. Ir žvilgsnis... Žodžiu, įnirtingas kovotojas. Ką dar čia pasakius? Nebent galiu pridurti, kad protingas ir gudrus saracėnas...

- Prašau, jus, gerbiamasis pasivaišinti prie šio kuklaus stalo kartu su manimi... – kapitonas atsainiu gestu parodė į įspūdingą dastarchaną (v.p.: dastarchanas, daugiareikšmis žodis. Šiuo atveju, tar rytuose naudojamas pietų stalelis ant pakylos, kurio aukštis apie 35 cm. svečiai sėdi ant kilimų ir t.t.)

- Neatsisakysiu...

Žingsniuojant link pakylos, apmečiau akimis aplinką. Šalia kepsninių sukiojasi storas mažaūgis – matyt virėjas ir patarnautojas viename. Už jo puslankiu sustoję stypsojo keturi žaliūkai su lamelariniais šarvais (v.p.: lot. lamella. Bendrinis pavadinimas, kai šarvai iš plokštelių, kurios tarpusavyje sujungtos virvelėmis. Plokštelių dydis taip pat buvo įvairus, kaip įvairūs ir patys šarvai – nuo kirasos/korsažo tipo iki ilgų kelius dengančių su pridedamais antpečiais, papildomomis pasaugomis ir t.t.)
ir misiurkomis. Apsiginklavę taip pat visai padoriai: trumpos ietys su plačiais apvalėjančiais antgaliais ir ilgais lenktais kardais, kurie labai buvo panašūs į turkišką kylyčių (v.p.: vienarankis lengvai lenktas, dažniausiai vienašmenis kardas. Lenkiasi antrame kardo trečdalyje iki ~5 cm, smaigalys galandamas iš abiejų pusių, vėliau, Europoje davė pagrindą karavelų atsiradimui) Ir dar kaustyti geležimi apvalūs skydai. Na, o pasiuntinys ir arabiukai buvo išgaravę. Panašu, kad už stalo būsime tik dviese. Beje, aš kaip ir ne prieš.
Kiličius

Klausas su dvyniais prisijungė prie abordažo komandos, kurie atsistojo tokiame pačiame nuotolyje nuo dastarchano, kaip ir machometono asmens sargybiniai. Na, o aš ignoravau venecijietišką kėdę ir įsitaisiau ant pakylos.

Hasanas pritardamas linktelėjo ir įsitaisė taip kaip ir aš. Storuliukas akimirksniu ant stalelio centro pastatė milžinišką dubenį su svaiginančio aromato kebabu (šašlyku), greta dubenėlį su plovu, o po to man prinešė auksinį dubenį su šiltu vandeniu, kuriame plaukiojo žali lapeliai. Įdomu tai, kad man pirmam. Gal būt tai banalus svetingumas, o gal... velniai žino – neesu didelis rytietiškos kultūros ir etiketo žinovas. Kažkada norėjau pasidomėti, kai sužinojau, kad mane perša į Kataro trenerius, bet nespėjau. Jūs gi žinote kodėl.

Pamirkiau pirštus, palaukiau kol kapitonas pakartos procedūrą ir paklausiau:

- Leiskite sužinoti, kaip jums sekasi, gerbiamasis Hasanai?

Na, kažkaip juk reikia pradėti pokalbį. Iš kažkur toli...

- Šlovė Viešpačiui... – nesileisdamas į smulkmenas, trumpai atsakė saracėnas. – Tikiuosi, kad Visagalis ir jums maloningas, gerbiamasis Žanai van Gutenai?

- Galima paprasčiausiai Žanai. Taip, Viešpats mielaširdingas.

- Gerbiamasis Žanai... – pakartojo kapitonas linkteldamas. – aš džiaugiuosi. Prašau jus paragauti štai šio...

- ...plovo, - tęsiau toliau aš. – Matau, kad pas jus, gerbiamasis Hasanai, puikus virėjas. Visada maniau, kad truputėlis anyžių ir granatų sėklų gerokai praturtina plovo skonį.

Taip, aš rytietiškame etikete visiškas neišmanėlis, bet ne virtuvėje ir čia jau galiu save vadinti tikru profesionalu.

Jūs mane nustebinote, gerbiamasis Žanai... buvote mūsų kraštuose? – kapitonas nustebo tik savo akimis, o snukis kaip buvo plyta, taip tokia ir liko.

- Deja, ne, - trumpai atsakiau. – Tačiau tikiuosi greit apsilankyti. O plovas? Apie jį gerai pasakė vienas išmintingas mula (v.p.: arab.: mavla — ponas, musulmonų dvasininkas) didžiajam Timūrui (v.p.: Timūras arba Tamerlanas (1336-1405). Timūridų imperijos įkūrėjas – emyras): „Reikia paimti didelį katilą. Jis turi būti toks senas, kad riebalai nuo buvusių valgių net sunktųsi į išorę ir degtų nuo žiežirbų ir ugnies. Į šį katilą reikia įdėti nei per daug jaunų nei per daug subrendusios avienos, atrinktų ryžių, kuris brinktų ir pūstūsi vien nuo minties, kad jį valgys drąsiausieji kariai, šviežios ir jaunos morkos, kuri raudonuotų iš džiaugsmo, ir aštraus svogūno, kuris geltų tarsi didžiojo emiro kalavijas. Visa tai reikia virti ant laužo iki tol, kol ruošiamo valgio kvapas nepasieks Alacho, o virėjas paragavęs dieviškojo valgio neišgrius“.

Kapitonas manęs išklausęs beveik sušuko:

- Tikrų tikriausia tiesa! Jūs mane stebinate gerbiamasis Žanai!

- Deja, bet mano žinios skurdžios... – žvelgdamas į plovą, nuleidau žvilgsnį. Na iš tikro – jau ir neatsimenu, kada jo mėginau. Dabartinėje Europoje ryžių ir dieną su žiburiu nerasi, o jei ir rasi, tai už tokią kainą, kad ir mėginti neužsinorėsi. Beje, reikės iš Hasano bent porą maišų išžvejoti...

- Galiu jums, Žanai, pasiūlyti nuostabaus rožinio vyno iš Cemeschijos. Tiesa, turiu pastebėti, kad apie jį galiu tik spręsti iš atsiliepimų, kadangi viešpats draudžia tikratikiams vartoti vyną... – kapitonas Hasanas apgailestaudamas skėstelėjo rankomis.

Man pasirodė, kad jis kažkiek gudrauja. Netikiu aš visiška machometonų blaivybe. Be to, Korane pilna visokiausių išlygų dėl visų draudimų, kuriomis pranašo sekėjau kuo puikiausiai naudojasi. Nors, gal ir klystu.

- Aš turiu kitą pasiūlymą... – neatsigręždamas daviau ženklą dvynukams. – Deja, aš nepratęs už vaišių stalo gerti vienas, tad naudojuosi progą šį bei tą jums pasiūlyti. Tai statinaitė dieviško sidro, kurio pagamina ne daugiau kaip šimtą statinaičių per sezoną, nes labai sudėtinga jo gamybos, išlaikymo ir sudėtinių dalių parinkimo technologija.  Sako, kad iš dešimties tūkstančių obuolių jam parenkamas tik vienas.  Priimkite tai kaip mano pagarbos ženklą, gerbiamasis Hasanai. Tikiuosi, kad jis jums suteiks nemažai malonių akimirkų.

Sumelavau, aišku... Truputuką. Sidras, aišku, ne iš pigiųjų, bet, žinoma, ir ne toks kaip apibūdinau. Nieko, tokiame reikale galima kiek ir liežuviu pamaskatuoti. Trumpiau... arčiau reikalo: kokio kipšo tau iš manęs reikia?

Kapitonas patenkintas linktelėjo galva ir ištarė:

- Dėkingas už jūsų prabangią dovaną, bet deja, pranašas yra pasakęs: „viskas kas svaigina – charamas, o bet koks charamas yra draustinas“ (v.p.: arab. haram – draudžiamas veiksmas arba draudžiamas daiktas)

Vienok tarnai greit nusirideno statinaitę.

Aš vietoje atsakymo tik skėstelėjau rankomis tarsi sakydamas „atleisk, bet dovanojau iš visos širdies“.

Toliau mes prisilaikydami rytietiškų ceremonijų valgėme. Na niekaip kapitonas neišsitarė kam jam aš reikalingas. Reikalai, šeima, politika ir, iš vis – velniai žino kas, bet tik ne apie tikrąjį reikalą. Velnio neštas saracėnas...

- Pas jus puikus laivas, gerbiamasis Žanai... – kapitonas tarsi susižavėjęs paplekšnojo liežuviu per gomurį. – Leiskite sužinoti, kokioje statykloje jį statė?

Suklusau, nors jau seniai numaniau, kad saracėno smalsumas susijęs su šebeka. O su kuo gi dar? Mano laivas trofėjinis, paimtas mūšyje pas tuos pačius saracėnus, tad kapitonas net galėjo jį pažinoti. Hasanas ne kvailys ir puikiausiai supranta, kad laivas nepirktas ir nedovanotas, ir jo šeimininko niekas neįkalbinėjo jo parduoti. Netgi nenustebčiau, jei ši šebeka buvo jo kokio nors giminaičio ar pažystamo kapitono. Tačiau jau tada tikrai su manimi nevakarieniautų. Tad toks variantas atkrenta. Tada kame reikalas?..

- Gerbiamasis Hasanai, deja, man nėra žinoma, kokioje statykloje šią šebeką statė, nes į mano rankas ji papuolė visiškai atsitiktinai. Tačiau manau, kad tokiam patyrusiam jūreiviui, kaip jūs, aišku, kad ji buvo statyta rytuose. Galbūt jūs net buvote ją sutikęs savo kelionėse, kai ji vadinosi „Pranašo strėle“.

Hasanas solidžiai linktelėjo ir įrėmęs į mane akis uždavė klausimą:

- Giliai gerbiamas Žanai, tada galbūt jums žinomas žmogaus pravarde Džabaras Šunsnukis likimas?

Kapitonui užduodant klausimą nesujudėjo nė vienas veido raumuo ir nors intonacijoje jautėsi atsainumo gaidelės, bet man pasirodė, kad atsakymas į šį klausimą jam labai svarbus. Gali būti, kad visas šis susitikimas buvo organizuotas būtent dėl atsakymo į šį klausimą.  Na, ką gi, pateisinsiu Hotabyčiaus viltis – veidmainiauti prasmės nėra.

- Gerbiamasis Hasanai, man nežinomas Džabaras, pravarde Šunsnukis, bet man žinomas žmogus vardu Džabaras Achmedas Amiras Suleimanas Šarafas al Masris.

- Tai gal jums žinomas šio asmens likimas? – Hasanas tiesiog buvo pavyzdinio ramumo pavyzdys. Net žvilgsnio į šoną nenudelbė ir pabrėžtinai demonstravo abejingumą atsakymui.

- Žinoma... – nerūpestingai atsakiau ir tyčia nukreipiau dėmesį į gražų ąsotį iš beveik juodo metalo, kuris buvo išdabintas arabiškais rašmenimis. – Gerbiamasis Hasanai, koks nuostabus ąsotis! Kaip suprantu, jis iš tų, kuriuose vanduo lieka ledinis net per didžiausius karščius?

N, o ką? Aš taip pat galiu megzti žodinius voratinklius, na ir bjaurumo, visgi, prilaikau. Paklaustų tiesiai-šviesiai, o tai štai kokius „ach-och“ vadelioja... Och jau tie rytiečių kapitonai...

- Tegu Iblis neša sau ir tą ąsotį, ir jo meistrą (v.p.: Iblis – vienas iš džinų, kuris dėl savo pastangų buvo priartintas iki pat Dievo ir beveik tapo angelu, tačiau tapo tuščiagarbiu ir buvo nutrenktas iš dangaus. Jį apėmė neapykanta žmonijai ir ėmėsi juos vesti iš doros kelio)! – neišlaikė Hasanas. – Gerbiamasis Žanai, sakykite, kas nutiko tam išako vaikui?!
Ibis džinas




Aš pasidžiaugdamas, kad mano šaunuoliai į aną pasaulį nuvarė ne kokį šio kapitono giminaitį, kiek patylėjau, sulaukiau tos akimirkos kai Hasano veidas ėmė spinduliuote spinduliuoti nekantrumą ir su atodūsiu ištariau:

- Net negaliu pasakyti ar liūdesiui ar džiaugsmui, bet Džabaras dabar mėgaujasi hurijomis rojuje (v.p.: musulmonų rojaus mergelės, amžinai jaunos ir gražios, baltaodė ir juodaakės. Bendravimas su jomis esąs viena pomirtinio atpildo išganytiesiems formų). Arba atvirkščiai, jo sielą skaistykloje drasko demonai. Bet kaip ten bebūtų, jis paliko gyvųjų pasaulį – tai jums, didžiai gerbiamas Hasanai –garantuoju.


- Iš tiesų aukščiausiais gailestingas!!! – Hasanas su palengvėjimu atsiduso ir kilstelėjo rankas į viršų. – Teisingumas nugalėjo!

Aš tylėjau ir, spėliodamas, kuo tas Džabaras, užkliuvo Hasanui, laukiau. Nors koks skirtumas... ne apie tai galvoju: reikia kalti geležį kol ji karšta ir melžti Hotabyčių kaip kokią karvę. Jei pavyks, žinoma., o tai kapitonas nepanašus į žmogų, kuris geranoriškai atvers savo saugyklas. Nagai į save...

- Žanai... – saracėnas trumpam nutilo ir iš jo veido greit dingo ką tik buvę džiaugsmo pėdsakai. – Gal būsite toks malonus, jog papasakosite šią istoriją?

Aš buvau malonus ir išliejau siaubingą, dramatišką istoriją. Tiesa, ganėtinai, kaip jūs suprantate, redaguotame variante, kur žiaurus piratas laužydamas pažadus ir priesaikas, netgi niekšingai, užpuolė taikų laivą. Nepasakosiu gi, kad tai mano šaunuoliai tai elgėsi. Na ir save paminėjau: tik labai kukliai. Na... taip... prabėgomis... Tarsi ėjau pro šalį nurėžiau piktam kraugeriui galvą ir nuėjau savo keliu... ir taip toliau tokia dvasia. Paminėjau sąmoningai, kad saracėną padaryčiau man tiesiogiai dėkingu.

Po pasakojimo Hasanas padėkojo alachui ir atsargiai pasidomėjo:

- giliai gerbiamas Žanai, sakykite, o pas jus kartais neliko asmeninių Džabaros daiktų?

Klausdamas jis tiesiog akimis rijo mano pistoletus. Špygą tau, saracėne – neatiduosiu.

- Galbūt... – aš kiek atšlijau nuo kebabų dubenio. O kas būtent, jus domina?

Hotabyčius lūpų galiukais šyptelėjo ir trumpai tarstelėjo:

- Viskas. O jei konkrečiai, tai papūga.

- Papūga? Buvo toks, bet dėl pasikeitusio klimato nudvėsė. Liko tik narvelis. Tačiau prašau paaiškinimų. Patys suprantate, gerbiamasis Hasanai, jūs negalite atimti iš manęs malonumo išgirsti jūsų istorijos.

Saracėnas nesimaivydamas papasakojo tokią pačią siaubingai tragišką istoriją. Atseit piktas piratas Džabaras užpuolė jo tolimo giminaičio laivą, kuris visgi išsigelbėjo, bet prarado visus turtus, tarp kurių buvo ir šiokios tokios smulkmenos, kurios neturėjo kažkokios ypatingos vertės, bet jas sugrąžinti giminei buvo garbės reikalas.

- suprantate, gerbiamas Žanai... – kapitonas atsiduso. – Aš jūsų prašysiu atiduoti man tas smulkmenas. Pavyzdžiui, tą sušvilptą papūgos narvelį. Jis kažkada priklausė mūsų giminės įkūrėjui, tad aš privalau jį išpirkti.

- Aš negaliu neatiduoti jums jūsų giminės relikvijų... – sutikdamas linktelėjau galva. – tik prašau atleisti man, gerbiamas Hasanai, aš turiu jus palikti, nes reikia įsakyti, kad juos čionai atgabentų.

Na štai, prasideda pats įdomumas. Man kaip ir negaila – išskyrus pistoletų, žinoma. Atiduosiu... pala, bet kuo čia dėtas narvelis? Man atrodo jog mane bando „išdurti“...

Dvyniams įsakiau vykti į šebeką ir atvežti buvusio šeimininko daiktus. Tai yra: nuostabaus darbo smėlio laikrodį, prausimosi dubenį, kilimėlį maldai, Koraną, asmeninį antspaudą ir žiedą. Na ir nelaimingosios papūgos narvelį. Tik jau tą narvelį liepiau labai atidžiai apžiūrėti... Šiaip, dėl visa ko: patikrinti ar nėra kokio dvigubo dugno. Aišku galima visa tai nukelti rytojui ir pačiam apieškoti, bet nenoriu. Nenoriu parodyti savo šališkumo. Kažin ar ten bus kažin kokie nenusakomi lobiai... Na ir šiaip, kilnumo dar niekas neatšaukė. Na ir aš toks jau esu.

Pažų nebuvo apie gerą valandą, o atitempę visus tuos rakandus davė ženklą prieiti.

- Kas?

- Štai... – Luidži ištiesė man pergamentą, kuris buvo prirašytas arabiškais rašmenimis, auksinė plaukų sruoga šilkiniame skudurėlyje ir paprastutis auksinis žiedas. – Visiškai atsitiktinai radome. Vieną iš narvelio virbalų reikėjo paspausti.

Ta-aip. Panašu į kažkokią meilės istoriją, kuri susijusi su pačiu Hasanu. Ne kitaip... žodžiu, nėra ko galvos laužyti. Vis tiek ji man liks nežinoma.

Hasanas visai abejingai visus daiktus pavartė, ignoravo slėptuvę ir klausiamai žvilgtelėjo į mane. Tarsi klausdamas kainos.

- Džiaugiuosi jums padaręs paslaugą, gerbiamasis Hasanai...

- Bet?..

- Nieko.

- Taip negalima... – kapitonas nesutikdamas papurtė galvą. – aš atsisakau priimti jūsų paslaugą.

- Kodėl gerbiamas Hasanai? Tai dovana. Nors visai neatsisakyčiau nuo jūsų dėkingumo, bet tik jūsų pačio nuožiūra.

Tikiuosi, kad jūs nepagalvojote jog aš išprotėjau ir nusprendžiau likti be dovanų?

- Tebūnie taip! – iškilmingai išdainuodamas pasakė saracėnas ir pridūrė: - Dar vienas patikslinimas. Aš matau, kad jūs nešiojatės pistoletus, kurie priklausė tam prakeiktam Iblio sūnui. Prisiekiu, jei jūs man juos atiduosite, tai aš jums surasiu tinkamą pakaitalą.

Lengvai žvangtelėję pistoletai nugulė ant auksinės lėkštės. Taip, gaila, bet manęs niekas neprivers žaisti kilniaširdiškumo. Hotabyčius – garbus vyrukas, tad nemanau, kad kažką prarasiu. O jei?.. Na ir velniai jo nematė.

Dabar saracėnas nuėjo pakalbėti su saviškiais ir po kažkiek laiko prie staliuko prisiartino tarnai.

Kapitonas buvo dosnus. Iki tokio laipsnio dosnus, kad dabar jau man teko formaliai priešgyniauti.

- Tai garsiojo meistro Fachado al Nasirijaus pistoletai. Aš pats jam iš Europos gabenu kai kuriuos reikalingus komponentus.. – Hasanas pademonstravo porelę ilgavamzdžių pistoletų su ganėtinai įmantriais skiltuvais. – Prašau jus, Žanai, priimti iš manęs šią dovaną.



Pasukiojau ginklus rankose. O ką... visai netgi nieko. Ir papuošti kukliai, taip kaip man patinka. Ilgi daugiakampiai vamzdžiai... kokių penkiolikos milimetrų skersmens.
Lengvai riesta rankena su masyviu bumbulu ant galo – tokiu stuktelėti gali geriau nei su kokia buože. Spynos... kchmmmm... aš taip suprantu, kad prieš mano akis titnaginių skiltuvinių spynų prototipas. Netgi kažkiek keista. Aš maniau jog tokios gerokai vėliau atsirado. Bet čia jau kaip ir nieko keisto: aš jau seniai nebesistebėjau buvusių stereotipų neatitikimu. Būsimųjų epochų istorikams reiktų snukius daužyt (išskyrus vieną, kurį labai gerbiu)! Ir tai sakau aš, žmogus, kuris gali jų „perliukus“ sulyginti su tikromis viduramžių realijomis. Pavyzdžiui, aš visai neseniai mačiau graižtvinį vamzdį. Taip-taip, nesistebėkite – be proto šiurkščiai padarytą, su dviem stambiomis vijomis, bet vis tik tai buvo graižtva. Vedinas savo kūrybinio polėkio, vienas iš ginklakalių Briugėje sumeistravo. Aišku, kad jo niekas nesuprato ir gildija grasindama, kad išvarys iš savo gretų, uždraudė gaminti štai tokius išsigimėlius. Berods, netgi baudą skyrė... Bet kaip ten bebūtų, bet dabar ir čia tik penkioliktas amžius ir jau graižtva!

Taip ir su titnagine spyna. Meistrų-individualų su polėkiu – visais laikais pakako. Kitas reikalas, kad jų šedevrai aplenkia laikmetį, niekam neįdomūs ir jų gaminiai užmiršti pasimeta laike niekeno nepastebėti. Bet vis tiek tokie buvo... Na, bet tiek to, užteks filosofuoti – aišku, kad kapitonas įsiteikė. Rytoj išmėginsiu... Pala, o kodėl rytoj? Dabar pat!

Na ir poroje su kapitonu, pabandėme. Visi reikmenys buvo kartu su pistoletais. Žodžiu, visai neblogai į riedulius pašaudėm ir paskutinis dar tarp mūsų buvęs ledas ištirpo. Bendrauti tapo lengviau ir mes apsvarstėme nemažai svarbių dalykų. Netgi susitarėme dėl šiokių tokių abiem naudingų prekybinių sandėrių kitam sezonui. Bet apie tai dar anksti kalbėti – iki tol dar išgyventi reikia.

Bekbutas
Be pistoletų iš Hasano dar gavau maišą saracėniškų sėklų, tai yra kavos pupelių ir penkis maišus puikių ryžių. Be viso to dar ir plokštelinius iki veidrodžio blizgėjimo nušveistus šarvus – aiškiai indiškos kilmės. Porinius subtilaus kalimo durklus, kurie buvo labai panašūs į bekbutus (v.p.: pers. behbūd из tiurk.: bekbut (bek + but (koja-dubuo) – iraniškos ar persiškos kilmės lenktas dviašmenis universalus peilis-durklas iki 50 cm. neišraiškinga kryžma/rankos apsauga. Dažniausiai su grioveliais ant geležties. Vėlesniais laikais virtęs kaukazietišku durklu, kai kur nacionaliniu atributu), ir porinius kardus – jei neklystu – marokietiškus nimšus (v.p.: vienašmenis kardas su labai nedideliu lenktumu, medine rankena su riešo apsauga ir specifine kryžma, kai kryžma kai kada buvo iš keturių į geležties pusę nulenktų stipinų, kurie baigiasi bumbulais ir gali būti naudojami, kaip priešininko ginklo gaudyklė).
Nimša kardas
Ganėtinai rimti ginklai: sunkūs, subtiliai išpuošti, puikaus plieno ir išgaląsti kaip kalavijai. Na ir pilną dėžutę saracėniško stiliaus moteriškų papuošalų bei po porą rulonų parčės (v.p.: storo šilko medžiaga įmantriai siuvinėta auksiniais ir sidabriniais siūlais) ir šilko – žmonai. Žodžiu, pažėrė baronui senasis saracėnas.


Išsiskyrėme jei ne bičiuliais, tai bent jau neblogais draugais. Kaip nebūtų keista, nežiūrint į visiškai skirtingą mentalitetą,  charakteriai atitiko vienas kitą. Bet, ko gero, tai daugiau mano nuopelnas – aš juk ne visiškai viduramžiškas kipšas, o kažkiek ir multikultūrinės visuomenės vaikis.

Jau ruošiantis namo, uždaviau klausimą:

- Gerbiamasis Hasanai, o jūs ar kartais nepažįstate pirklio iš Alepos, kurio vardas Hasanas ibn Zulfikaras?

- Šlovė Alachui, turiu tokią garbę... – kapitonas akimirksniu įsitempė ir šovė į mane žvilgsniu. – Jūs turite jam kokį nors reikalą?

- Gali būti. Ką jūs apie jį galite pasakyti?

- Gerbiamas žmogus, gerbiamas pirklys, bet, deja, netikratikis... – nesileisdamas į smulkmenas išsakė Hasanas. Buvo galima nujausti, kad ne itin nori viską apie išpasakoti.

- Ar turi jis dukterį, kurios vardas Zemfira?

Hasanas kiek patylėjo, o po to sausai atsakė:

- Giliai gerbiamas Žanai, aš kol kas norėčiau susilaikyti nuo atsakymo. Suprantate, svetima širdgėla neturėtų būti atskleidžiama tretiesiems asmenims. Gal jūs geriau malonėsite pasakyti kodėl taip domitės?

- Aš ne veltui uždaviau klausimą... – mano balsas buvo toks pat sausas, kaip ir saracėno. – Nejaugi jūs galėjote pagalvoti, kad mano žodžiai tai tik noras pasijuokti iš gerbiamo žmogaus nelaimių?

- Aš negaliu matyti jūsų sielos, gerbiamasis Žanai... – iškošė kapitonas.

Ta-aip... pasitikėjimo ir pagarbos atmosfera, kuri jau buvo nusistovėjusi, akimirksniu kažkur išgaravo. Na gerai, nekaitinsiu jos, o tai dar betrūko į peštynes su kunigaikščio globotiniais įsivelti... Bet pats saracėnas! Dvasingas, šiknius – gerbiu...

- Gerai, aš paaiškinsiu. Nuo nepavydėtino likimo man, visiško atsitiktinumo dėka, pavyko išgelbėti merginą, kurios vardas Zemfira, kuri pasivadino Hasano ibin Zulfikaro dukterimi.  Manau, kad nupasakoti, kaip ji atrodo, nėra reikalo, nes netikėti jos žodžiais, neturiu jokio pagrindo. Ar jūs patenkinti priežastimi, kodėl aš domiuosi apie gerbiamą pirklį?

- Kokia išpirkos kaina? – ganėtinai rūsčiai burbtelėjo kapitonas. – Aš dabar galiu surinkti, perskaičiavus į jūsų pinigus, apie penkis šimtus turo livrų. Jei jūs sutiksite palaukti dieną, aš galiu dar tiek pat pasiskolinti įkeisdamas būsimus mano tiekimus. Ir maldauju nepasmerkti pažeminimui  nelaimingosios...

- Gerbiamas Hasanai... – priekaištingai palingavau galvą, - prašau nekenkti mūsų santykiams, nes toliau jau mes galime tik susipykti. Aš jums nedaviau jokio pagrindo taip apie mane galvoti.

- Bet tada ko jūs norite? – kapitono veide atsispindėjo pats tikriausias disonansas, tai yra, stereotipų plyšimo procesas.

- Nieko! Dabar mergina laikoma padoriomis sąlygomis ir niekas niekada nedrįs jai pakenkti. Bet ji toli ir artimiausiu laiku aš jums jos perduoti negalėsiu. Tad teks susitarti, jog kitais metais, tuo pačiu laiku, ją čionai atvešiu. Dar kartą kartoju: už gerus darbus aš nereikalauju dovanų ir apdovanojimų. Tačiau yra sąlyga. Atvežkite ką nors iš Zemfiros giminės, ką ji galėtų pažinoti. Kitokiu atveju, jokio perdavimo nebus. Taip... visi mes su dievo palaima šia žeme vaikštom... tad jei dėl kažkokių priežasčių negalėsiu atvykti, merginą vis tiek atveš patikimi žmonės.

- Žanai... – kapitonas prispaudė ranką prie širdies.

- Palikim, aš neįsižeidžiau...

Štai taip ir teko man prisiliesti prie viduramžiškaisiais rytais. Velnias... gal man, vis-tik, romaną parašyti? Labai jau įdomiai ir užvedančiai išėjo! Nors koks aš, po velnių, rašeiva... Tiek to, liko tik pasipuikuoti rūmuose ir namo...



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą