"Armanjako šalis. Rutjeras." X skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-24

X skyrius

 

...Dantis šiepiančiam škotui pagrasinau kumščiu, pašnibždomis jį iškoneveikiau ir dar trinktelėjau kumščiu jam per nugarą, kad pamokslas neprapultų. Linksminasi, matai, jis... Nors, prisipažinsiu, aš ir pats visai būčiau nieko prieš pasijuokti iš savo aprėdų, padėties ir snukio. Juo labiau iš tuko marmūzės. Bet subordinacija yra subordinacija - kas galima man, tai dar nereiškia, kad galima ir ištikimajam eskudero. Šmaikštuolis, blyn...

Mes sėdėjome kartu su buvusiais belaisviais oloje ir kantriai laukėme, kada mus parduos ir, aišku, nupirks. Taip. Būtent tokia seka.

Jau buvau minėjas, kad nieku tokiu ypatingu negaliu apkaltinti pirklio, išskyrus prekyba krikščionimis. Aišku galima pasitenkinti ir mažu kąsneliu: nuskusti kaip buroką už nesankcionuotą prekybą mano žemėse, bet manau, bus geriau ir, aišku, pelningiau šį atvejį išrutulioti iki paskutinio siūlo galo. Tačiau čia jau gali išlysti ir visai nenumatytų aplinkybių. Ranką prie širdies galiu pridėti, jog pirklio, o ypač pirklio žydo, visišku kvailiu nelaikau. Iki pat paskutinės akimirkos jis pilnai gali įtarti spąstus ir atsitraukti kaip niekuo dėtas. Tad teko pasistengti. Praktiškai organizavau visą teatralinį pasirodymą, kur kiekvienas veikėjas savo vaidmenį privalėjo žinoti geriau už „Tėve Mūsų“.

Na, šiame pasirodyme, pagrindiniuose vaidmenyse turėjau būti ir aš su Tuku. Tad teko išsirengti iki pat apatinių ir išsiterlioti suodžiais, pelenais ir purvu. Dorai net ir nežinau, kuo viskas baigsis, bet rezultatas turėtų šimteriopai atpirkti visas pastangas.

Nuo įėjimo į olą pasigirdo triukšmas. Įvirto Tilis Verenvenas ir man paslapčia linktelėjęs, užrėkė:

- Šikniai! Visi laukan, šūdžiai!.. Po vieną... po vieną!..

Va... jau prasideda. Aš atsistojau, subarškinau pančių grandinėmis ir nupėdinau paskui Tuką link išėjimo. Lauke kartu su visais belaisviais prisėdau prie akmeninės sienos.

- Neabejokite, ponas Rafa, prekė puiki. Viskas kaip buvo sutarta... – nuolankus ir paslaugus ekonomo balsas pasigirdo anksčiau nei jis pasirodė iš už posūkio.

- Pažiūrėsim. Ir iš karto sakau – taip kaip praeitą kartą – nebus... – pasigirdo valdingas ir savimi pasitikintis balsas, o po sekundės pasirodė ir pats balso savininkas.

Tai buvo aukštas ir stotingas vyras. Apsirengęs gana brangiais aprėdais beveik kaip aukštojo luomo atstovas, tik kad pilkai, o ne herbinėm spalvom, kurių jis neturėjo ir negalėjo turėti. Na ir veidas visai ne dvarininko. Na nebuvo viduramžių germaniškose šalyse kilmingųjų luome didikų su žydiškomis šaknimis... Tai jau vėlesnių epochų gadynė...

Taip... pirklys buvo tipiškas žydas. Veidas gražus, netgi galima teigti, jog iš ties „veislinis“, valdingas, bet turėjo bruožų, kurie būdingi išskirtinai žydams. Bet tai aišku tinka tik penkioliktam amžiuje, kai dar nebuvo tokios didelės kraujomaišos, kaip vėlesniuose amžiuose. Pavyzdžiui, toks bruožų nusakymas buvusioje manojoje epochoje nieko apie naciją nepasakytų. Būtų tik tuščias garsas.

Pirklį lydėjo šiek tiek vyresnis semitinių bruožų vyrukas ir ketvertas augalotų sargybinių plieninėmis kirasomis, kapelinomis ir šiurpiomis gizarmomis (v.p. angl. gisarme, quisarm; ital. guisarme. Dar sutinkami pavadinimai gvizarma, gizarda, bilis, ronkonas ar rosšinderis. Tai ilgakočiai ginklai. Ieties su įspūdingu kabliu arba alebardos atmaina. Manoma, kad ji atsirado nuo ilgakočio valstietiško genėjimo peilio).

Atskirai nuo jų tipeno saldžioji porelė: ekonomas su savo sūneliu. Sūnus buvo toks pat storuliukas, kaip ir tėtušis, tik jaunas ir gerokai šlykštesniu snukučiu.

Pirkėjas sustojo prie pirmojo belaisvio ir pasišlykštėjimo pilnu balsu įsakė:

- Pasakyk jam, kad parodytų dantis.

- Zaptas atverk, srėbtuvę!.. – ekonomas asmeniškai savo rankom įlindo negrui į burną ir praskleidęs lūpas parodė baltus kaip sniegas dantis. – aš gi sakau, pone... Visi rinktiniai!  Stiprūs ir sveiki. Tik keturi florinai už galvą, iš viso tik keturi...

- Ir nesvajok, - pasibjaurėdamas mestelėjo pirklys ir priėjo prie kito vergo. – Trys florinai ir penki siurveirai. Ir nė fartingo daugiau. „Juodojo medžio“ kaina seniai kritusi (v.p. „juodojo medžio“ kroviniu buvo vadinami negrai vergai gabenami iš Afrikos. Yra duomenų, kad už du šimtus Afrikos juodaodžių belaisvių, tokiam pat juodaodžių vadukui, kuris juos sugaudė nugalėjęs silpnesnę gentį, olandai XVI-XVII a. mokėjo apie dešimt - dvylika šautuvų, su visa amunicija, svarą tabako ir butelį romo. Nuo šio kilęs ir PAR negrų pravardė „ebony“ – juodmedis (Diospyros)). Portugalų pirkliai neseniai atvarė penkias prikimštas galeras...

- M-m-m-mama... Aš krikščionis! Aleliuja... Aleliuja!.. – staiga suvapėjo Mvebės, krikštyto Gabrieliumi. Jis buvo tas antrasis šalia kurio atsistojo derybininkai. Mvebė liuliavo ir įnirtingai žestikuliavo.

Afrikietis atrodė labai įtikinamai. Aš susikaupiau. Jei dabar pirklys ką nors įtars ar atšoks, visa intriga lėks velniop. Na... taip...

- Užkimškit jam snukį... – atsainiai mostelėjo pirklys. Nė vienas jo mimikos raumuo nesujudėjo.

Sargybinis nedelsdamas buku gizarmos koto galu stuktelėjo Mvebei į šonkaulius. Šis susisuko iš skausmo ir užtilo.

- Pats nežinau, ką jis čia pliurpia... – skėstelėjo rankom ekonomas, o jo sūnelis paslaugiai ir pritariamai ėmė kinkuoti galva.

- Nusispjaut... – Pirklys paniekinančiai nusispjovė. Tie bukapročoiai misionieriai matyt persistengė. Arba, rupūžė, apsimeta...

Visiškai ignoruodami afrikiečių šūksnius, kad jie krikščionys, pirklys ir ekonomas prisiartino prie lombardų.

- Aš krikščionis! – išdidžiai pareiškė maestro Fiorovantis ir, kai tik prie jo priėjo derybininkų porelė, plačiai persižegnojo. – Nedelsiant išlaisvinkite mane. Jūs juk toks pat katalikas, kaip ir aš!

Pirklys pasisuko į ekonomą:

- Iš kur jis čia papuolė?

- Nagi... iš tos šebekos... – išsilydė ekonomas. – Saracėnų geldą irklavo. Kaip ir tie juodžiai... juos visus urmu ir pričiupom...

- Laivą parduodi? – pasidomėjo pirklys.

- Ne, ponas Rafa... jis mums tiems patiems reikalams labai reikalingas. Na, patys suprantate, su gukeriu didelių darbų nenudirbsi...

- Na žiūrėk, tu man... gerą kainą duosiu...

- Paleiskit mane! – surėkdamas į pokalbį įsikišo lombardietis. – Tai jūsų krikščioniška pareiga!

- Kieno? Mano? – pirklys pritūpė priešais lombardą.

Toliau kalbėjo tarsi per dantis koštų kiekvieną žodį:

- Tu. Tu prisiminei apie mano krikščionišką pareigą, gyvulį? Kiaule, tu užmiršai apie šimtus ir tūkstančius mano gentainių, kuriuos degindavo ir engdavo taviškiai... – Pirklys užtilo. Atsistojo. Kelis kartus giliai atsikvėpė. Susiėmė į rankas ir niūriu balsu prabilo: - aš čia krikščionių nematau. Nė vieno. Aš priešais save matau tik apsimelavusį saracėną, kuris pasiruošęs išduoti savo šlykštų tikėjimą, kad tik išgelbėtų savo kailį.

- Bet... – italas pabandė atsistoti, tačiau tuoj pat gavo buku ietikočio galu ir kosėdamas susisuko dvilinkas.

Na štai. Kaip ir viskas... Po tokių plepalų ir kalbų – pirklys neišsisuks. Vietoje įstatymų numatytų trijų liudininkų – trisdešimt ir daugiau, kurie pasiruošę ant Biblijos prisiekti.

Gal gali pasirodyti, kad visas šis spektaklis nebuvo reikalingas? Juk mano žmonės galėjo patvirtinti viską ką tik paliepsiu. Bet visų pirma to reikėjo man pačia. Na nepasiruošęs aš visiškam savivaliavimui, nors pagunda nemenka. Na ir norisi įsitikinti, jog pirklys iš ties ruošėsi prekiauti krikščionimis. Ne itin aš religingas, bet garantijų reikia. Gali įvykti gana nemenkas teisminis procesas, o melo kojos trumpos – leptels kas nors ką nors netyčiom... ypač kokioj smuklėj... ir rezultatas neprognozuojamas...

Na bet dabar tai pirkliukas tegu ruošiasi kepti ant lėtos ugnies. Panašu, kad šis žydas turi kažkokių savo sąskaitų su bažnyčia? Na tai niekas nekaltas – reikia laiku prisiminti, kad neapykanta  - blogas patarėjas.

Ne, bet filosofijos po to... Laikas.

- Susiimk į protą, pirklį. Tau nepavyks nuslėpti savo piktadarysčių. Mes netylėsim, - pasakiau kaip galint įtikinamiau ir įsmeigiau žvilgsnį pirkliui į veidą.

- O! Dar vienas saracėnas, kuris moka žmonių kalbą... – Pirklys ironiškai šyptelėjo. – Galine net šaukti, rėkti ir žegnotis. Tai jums nieko nepadės. O gal nori, kad aš tau skirčiau truputį savo neįkainuojamo laiko ir pasakyčiau kas su jumis toliau bus? Nori sužinoti savo likimą?

- Pabandyk.

- Tave dabar pakraus į laivą, nuplukdys iki Šeldės žiočių, kur net neišlipant ant žemės perduos į kitą laivą ir tiesia eiga nuplukdys į Levantą... O gal net į Magribą (v.p. Maghrib. šiuo metu Magribu gali pavadinti Maroką. Tačiau anuo metu po šiuo žodžiu slypėjo trys dabartinės šalys : Marokas, Alžyras, Tunisas. Kilęs nuo arabiško žodžio „gharaba“, kuris reiškia besileidžiančią saulę). Rėk... šauk... nors iš proto kraustykis. Vis tiek tavęs niekas neišgirs. Gal tik žuvėdros. Tavo likimas supūti vergystėje...

- Tu! Šlykštus žyde! Kaip tu drįsti taip kalbėtis su garbingu nobiliu! Kabaljero! Ordino... –žaisdamas savo vaidmenį suriko Tukas, bet taip pat, kaip ir lombardas gavo ietigaliu ir užsičiaupė.

- Man nerūpi, kas jūs tokie... – Pirklys nusikvatojo ir viduryje juoko užtilo.

Jo linksmą ir neapykantos kupiną mimiką lėtai, po truputį, ėmė keisti sutrikusio žmogaus grimasa.

Įlankos kraštuose ant kojų pakilo arkebūzininkai ir nutaikė savo šaudykles pirklio ir jo sargybos pusę, o iš už posūkio pasirodė manasis ober kapelionas van Bromelis su pilnais bažnytiniais aprėdais, su kryžiumi rankoje ir jį lydinčiais šauliais.

- Kas čia vyksta! – grėsmingai užbliovė kapelionas ir tiesos vardan stuktelėjo kryžiumi per pirklio kaktą.

- Nagi nieko ypatingo, Gusai... – Aš atsistojau ir nusimečiau neužsegtus pančius. – Įprastinis reikalas. Šventvagystė. Krikščioniško tikėjimo koneveikimas, prekyba krikščionimis ir jų sielomis. Na ir panašios šlykštynės.

- Eretikas! Išdavikas! Kristaus pardavėjas! – subosavo ober kapelionas ir patogiau nusitvėręs medinį kryžių, mikliai stuktelėjo kryžiumi per pirklio katą. Nuo vieno smūgio pirklys krito. – Tempkite jį ant laužo. Visus juos ant la-a-au-užo! Tegu liepsnos apvalo jų sielas! Aleluja!!!

Na... taip... kapelionas kiek užsižaidė, bet gana įtikimai. Reikia pripažinti, kad Gusas šiokį tokį aktoriaus talentą turi.

Aš nusišypsojau ir paėmiau iš Josto rūbus.

Šauliai akimirksniu nuginklavo sargybą ir pliažo pakraštyje gerokai apniuksavę paklupdė ant kelių.

- Taip! Lidiju! Aš liudiju! – suvapėjo ekonomas rodydamas pirštu į pirklį. – Šis eretikas susiruošė šlykštiems machometonams parduoti krikščioniškas sielas!

Jo sūnelis visiškai nustėręs sukiojo galvą į šalis ir niekai negalėjo suvokti kodėl jį daužo per galvą ir kausto grandinėmis, bet po kiek laiko susiorientavo ir ėmė aršiai kaltinti pirklį visomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis.

„Ot gi šunsnukiai! – skubiai rengdamasis pagalvojau. – Net ir nežinau, kas iš jų blogesnis... Pirklys vedamas keršto ir pats sau pripažindamas savo neapykantą krikščionims... ar šis šlykštus padaras, kuris kažkada buvo ekonomu? Sakyčiau, kad vergų pirklys netgi kelia pagarbą... O šitą gyvulį ekonomą aš vis tik ryt ant kuolo pasodinsiu... Taip. Būtent ant kuolą visiems matant ir regint. O sūnelį į kasyklas visam gyvenimui... na arba į kitokią kokią katorgą, kad nebeišlystų“.

- Būkite jūs prakeikti ir per amžius dekite pragare!.. –delnu susiėmęs prakirstą katą, sušvokštė pirklys. – Purvini ir šlykštūs gojai...

- Užkimškit jam srėbtuvę ir vilkite į tamsiąja, - įsakiau. – Buvusį ekonomą su sūneliu – ten pat.

Priėjau prie pirklį lydėjusio žydo ir priglaudęs durklo ašmenis prie jo gerklės paklausiau:

- Tu gyventi nori?

- Noriu... – pirklio palydovas nervingai nurijo seilę ir sušnairavo į durklą.

- Greitai atsakyk koks tavo vardas? Tavo palydovo vardas? Kokia komanda galeroje? Kiek apsaugos ir koks krovinys?

- Aš Tomas Velingeris, patikėtinis. Rafaelio Cimlerio, jofelio Cimlerio, Antverpeno pirklių gildijos vadovo, prekiautojo audiniais, palydovas. Kiek komandos galeroje aš nežinau. Gal dvi dešimtys. Apsaugos panašiai tiek pat. Galera nepakrauta. Krovinio nėra... – patikėtinis atsakė visai žvaliai ir aiškiai.

Na... taip... panašu, kad su mintimis paimti laivą – teks atsisveikinti. Audžiau tokią mintį. Ji užgimė, kai sužinojau, jog ateina ne kogas, o gerokai didesnė galera. Mintis tai buvo visai paprasta: apginkluoti juodukus, kurie kartu su mano šauliais į laivą patektų kaip nupirkti vergai. Toliau jau aišku...

Laivą tai paimčiau, bet prasmės nematau. Tokia galera man ir už dyką nereikalinga. Savų laivų per akis. Na ir krovinio prie viso to nėra. Na ir ką daryt? Kaip čia geriau pasielgus? Ko gero visiškai tiesmukai...

- Tu dabar grįši į laivą ir plauksi atgal į Antverpeną. Ten tam... Jofeliui papasakosi kas atsitiko. Atsimink pirklį mano vardą ir visiškai tiksliai pakartok jį šito... sušvilpto prekijaus tėvui. Aš esu Slibino ordino kavalierius, jo šviesybės Flandrijos, Brabanto ir Burgundijos kunigaikščio Karolio Drąsiojo leibgvardijos kondjukto baronas van Gutenas. Aš stoviu ant savos žemės. Savo valdose. Įsiminei?

 

2016-08-24

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". IX skyriaus pabaiga. Armanjakas - 2. 2016-08-23

Gražuolė. Pasijutau tarsi būčiau įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio. O gal taip ir yra? Nors ne, jokių „o gal“! Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Visada, kažkur giliai pasąmonėje, troškau turėti didelę jachtą ir išėjęs į pensiją leistis į kelionę aplink pasaulį. Tik tos svajonės dėl jų neįgyvendinamumo, buvo užkištos kažkur labai ir labai giliai... Keista. Atrodo, kad dar viena svajonė pildosi. Ne taip, kaip įsivaizduoti kada nors galėjau, bet pildosi. Gavau burlaivį. Tikrą. Ne žaislinį. Su visa komanda. Viešpatie, Tavo keliai iš tiesų nežinomi!

Na ir kaip šią šebeką pavadinti? „Matilda“? Ne... neskamba. Myliu šią moterį, bet kažkodėl jos vardu pavadinti laivą – ranka nekyla.

-„Viktorija“? „Pergalė“? – Perbraukiau ranka per šiurkštų bortą ir nutariau: - O ką? „Pergalė“ – pats tas (v.p. ol būtų: „Overwinning” arba “zieg”, vok.: “Sieg”). Niekinti ją prekybos frachtais? Na ne, ji pastatyta lėkimui. Narčiam lėkimui. Puolimui ir priešo skandinimui... Taip būtų ir arčiau tiesos, ir arčiau mano širdies. O gal pavaryti ir anksčiau už Kolumbą iki Amerikos nuvaryt?.. Ne, ne. Šiknon. Gal geriau – vėliau...

- Ober seržante admirole! Raportuokite apie laivo būklę. – Pakilau nuo trapo ant denio nužingsniavau ant kapitono tiltelio.

- Taigi, kad geras, jūsų mylista... – Verenvenas savo sunkiais batais nutrepsėjo paskui mane. – Netgi panėrę buvom, reiškiasi... apžiūrėti, taip sakant. Kiliavimas neseniai darytas (v.p. angl. careening (of a ship), heeling, to keel-haul, laivo pavertimas ant šono tiek, kad kilis iškiltų iš vandens arba išvilkimas ant kranto, kad būtų galima remontuoti, restauruoti ir paruošti laivo dugną kelionėms, tolimesniam eksploatavimui. Mediniams burlaiviams tai buvo ypač aktuali, periodinė ir varginanti procedūra). Kol kas nereikia. Korpusas geros būklės – neleidžia. Na, ir šitą… net atsarginis komplektas burių yra. Naktinių – tamsių. Inkaras vietoje…

- Pats matau, - nutaisiau abejingą snukutį. – Kaip jūs atvarėt ją iki čia?

- Su Dievo palaiminimu ir atvarėm, jūsų mylista. Kažkaip įsigudrinom. Komandos pakako tik trečdaliui ekipažo. Bet susiruokavom. Adrisas pasakė ką ir kaip ir prie ko... Jis visą gyvenimą su Hanzos pirkliais prasibastė...

Rydamas kiekvieną laivo detalę savo smalsiomis akimis, Tilio klausiau tik puse ausies. Aš visiškai ne kažkoks burlaivių žinovas, bet ir tų žinių pakako, jog suprasti, kokia tikroji šebekos paskirtis. Aštraus korpuso, nedidelio pločio – gal tik apie šešis-septynis metrus – tai tik greičio, o ne talpos požymis. O dar turint galvoje, kad lotyniškos burės, nereikalaudamos didelės komandos, laivui priduoda ganėtinai nuostabų manevringumą, tai ji, mano ne visai tolimiems ir jau gana subrendusiems sumanymams, tiko kaip nė joks kitas šių laikų laivelis. Na, o jei pavyks prisiminti ką teko matyti anajame mano gyvenime, gal pavyks ir dar ką nors pagerinti. Matyti, tai mačiau, bet čia jau reikia, kad ir Dievulis protą kiek nušviestų...

Na... bet kokiu atveju, su patobulinimais ar be jų, karakoms, dromonams, galeroms, karavelėms, nekalbant jau apie Hanzos kogus, teks sudrebėti...

- Na, o jūs maestro Vinčensai, ką pasakysite? – šūktelėjau lombardą, kuris kaip tik išlindo iš triumo.

- Keturiolika, kapitone... – Rafaelis priėjo ir nusilenkė. – Keturiolika dvicolių bronzinių falkonetų. Po penkis iš kiekvieno borto. Dvi laivagalyje ir dvi palei kursą. Lietos Magriboje. Net galiu pasakyti kas liejo. Geros kokybės. Ir jūriniai lafetai naujoviški – aš tokių dar nemačiau. Pats, monsinjore, pasižiūrėkit. Labai įdomi atatrankos gesinimo ir patrankos atriedėjimo sistema.. Jie sugriebia...

Aš kilstelėjau ranką liepdamas užsičiaupti ir priėjau prie pabūklo...

Vamzdis, pagal šiuos laikus, gana naujoviškos konstrukcijos. Bronzinės auselės, užtaisinėjimas per drūtgalį, bet spyna pleišto formos, o tai jau visai neblogai. Žiotys, drūtgalis ir keliose vamzdžio vietos apjuostos papildomais žiedais. Lietai patrankai to nereikia, bei, taip sakant – tradicija... Be šių žiedų pabūklai, kurių vamzdžiai suvirinti iš metalo juostų – net negyvena. Na ir, žinoma, kaip ir priimta šiems laikams, visas vamzdis išpuoštas visokiais ornamentais. Rytietiškais – nesupainiosi. Ilgis apie metro septyniasdešimt, kalibras – penkiasdešimties-penkiasdešimt penkių milimetrų. Taigi, šios epochos falkonetas. Tiesą sakant nieko tokio išsiskiriančio. Na, bet kas yra, tas gerai. Nieko čia nepagerinsi, o pačiam lieti patrankas dar kinkos per plonos. Na ir prasmės nematau. Reikėtų įkurti liejimo cechą, o man už mėnesio į tarnybą.

Nors gal būtų galima kiek sviedinius patobulinti? O ką? Ketinį, konusinį ir su švininiu obtiuracijos žiedu (v.p. angl. obturation; iš lot. obturatio - užkimšimas, sandarinimas. obtiuratoriai slopina parako dujų prasiveržimą tarpe tarp kulkos (sviedinio) ir vamzdžio sienelės, o taip pat centruoja kulką vamzdyje – klasikinis dabartinis pavyzdys lygiavamzdžio kulka) net mano ober kalvis galėtų padaryti. Manau, kad be jokių problemų. Reiktų tik dar pagalvoti, kaip pridėti stabilizatorių, o tada tai būtų toliašaudis. Na ir taiklumas padidėtų. Žodžiu bortus skrostų tik taip. Na, o knipelius (v.p. ol. Knuppel — vėzdas. Du sviediniai ar pussviediniai sujungti geležiniu strypu. Pagal formą panašus į 1-2 kg treniruočių svarmenis)

su brandkugeliais (v.p. vok. brand - deginimas, kugel – svedinys; padegamasis sviedinys. Apvalus ir užpildytas degiomis medžiagomis, su knatu, kuris svildavo iki sviedinys nulėks prie taikinio ir ten sprogdavo. Taip pat buvo tuščiaviduriai su užpildytu degiuoju skysčiu ir keletu pragręžtų skylių, kurios būdavo užkimštos mediniais kaiščiais ir viena atvira skyle, per kurią šūvio metu užsidegdavo turinys, skriejant išdegdavo kaiščiai ir nukritęs sviedinys padegdavo taikinį Lėkdamas dažnai žaižaruodavo. Buvo pakankamai nemenka rizika, kad susprogti galėjo vamzdyje ar belekiant – gana rizikingi sviediniai. Buvo naudojami nuo XVIII a. ir nunyko atsiradus graižtvai) ir grandininiais knipeliais (v.p. du apvalios formos sviediniai arba pusapvaliai sviediniai sujungti grandine) jie jau ir patys daro.

Knipelinius sviedinius tai tikrai mačiau, o dėl padegamųjų – tai visai nesu tikras....

Principe padegamieji sviediniai taip pat nieko ypatingo. Mano kinas, manau, padegamąjį mišinį galėtų sugalvoti. Užtaiso maišus, pagal mano patarimus, maestro Rafaelis jau išbandė – liko šokiruotas. Dabar mane laiko didžiuoju išradėju. Taip, kad visai gali apšaudyti priešininką visai padoriu atstumu nesibijant, kad priešas atsakys tuo pačiu. Net nesmagu ir nepadoru piratauti su tokiu pranašumu.

- Nesmagu ir nepadoru mergas su pirštinėm grabalioti... – nuraminau savo šaknis pradėjusią leisti sąžinę.

O štai dėl lafetų, tai arabai nuvylė... Na kas gi trukdė juos padaryti sudedamus? Sienelė, įvorės ir skersiniai... tai ne, rąstą paėmė apipjaustė ir pagal vamzdį išskaptavo. Na nors ratukus užmovė. O štai įtvirtinimai, tai keistoki. Laivo pabūklas be įtvirtinimų, tai mirtinai pavojingas daiktas. Mažiausias bangavimas  ir viso gero visiems bortams. Todėl žygyje jos gerai ir nejudamai įtvirtinamos, o šaudant – tvirtina sudėtinga pabūkline įranga - skriemulių sistema, kaip olandai vadino – taliais (v.p.: ol. Talie), kuri kartu gesino ir atatranką.

- Opa... o juk pasirodo vis tik šį tą žinau!.. – net pats sau šyptelėjau.

Vis tik per keturiasdešimt penkis metus įsiurbi į save nemažai žinių. Kai kurias nenorom, kai kurias specialiai, o kai kurias netyčiom. Gaila tik, kad ne viską gali atsiminti. Nors kartais, kaip ir dabar – iškyla, lyg vakar girdėtos...

Na, ką? Pabandyti iššauti, ar ką?

- Laivagalio patrankas užtaisyt! Abi!

Maestro Pelegrinas kokią sekundę padvejojo, o po to patrypčiojo vietoje ir greit kartu su savo pagalbininkai nulėkė į jutą (v.p.: ol hut. Pasenusi, senoji terminologija. Tai laivagalio uždaras antstatas virš pagrindinio denio).

Štai taip... Nusileidau nuo tiltelio ir nupėdinau paskui juos. Kartu spėjau mintyse pasidaryti atžymą, kad šturvalo kaip tokio nėra, o vietoje jo, kažkoks kojūkas – jei gerai pamenu, tai – rumpelis (v.p.: ol. roerpen, nedidelio laivo - burlaivio vairalazdė). Ir dar panašu, jog jis ganėtinai moderniškas – su pavaromis.

Pastoviniavau žiūrėdamas, kaip lombardai užtaisinėja pabūklus. Vargelis tai dar tas... Jie jau buvo atstūmę pabūklus nuo portų (v.p. šaudymo angos falšborte, bortuose ar jute. Uždaromos, kai nenaudojamos) ir dabar „šoko džigą“ bandydami susivokti tarp prie jų pridėtų įnagių. Visa tai lydėjo Rafaelio riksmas, kuris bandė sudaryti puikų įspūdį. Šiaip tai toks triukšmas ir chaosas suprantami – pabūklai ir įranga tai svetimi. Pripuolus ne taip paprasta ir išsiaiškinti. Bet stovint prisišvartavus – tai dar pakenčiama, o vėliau tai žiūrėsim. Gal net tinginius ir nevalas artileristus po kiliu pratrauksiu. Artilerija šventas dalykas  - juokauti neleisiu.

Po gero pusvalandžio, pagaliau falkonetai buvo paruošti. Į žiotis įrideno švininius sviedinius ir įtvirtino portuose.

Maestro laukdamas komandos išsitiesė.

- Laukite... – pasisukę pašaipiai pasidomėjau: - Tili. Ir tu nori pasakyti, kad šios šebekos kapudanas neturėjo žiūrono?

Flamandas, kuris visą tą laiką kaip šešėlis stoviniavo man už nugaros sutrikęs tarsi susisuko ir iš po skverno ištraukė arabiškais ornamentais nusėtą  ilgą vamzdį.

- Taigi... buvo, aišku. O kaip be jos... Jums, barone, ją ir išsaugojau.

- Kaip pirmam kartui, tai patikėsiu. – Paėmiau į rankas šią viduramžišką optiką ir įsakiau: - Kairiojo pabūklo maksimalus aukštis. Patikrinsim atstumą. Šaudyti po komandos.

Grįžau ant kapitono tiltelio ir pridėjau akį prie okuliaro.

- Blyn... Šūdas... – Žiūronas artint tai artino... Na gal kokius keturis kartus, bet matymo kampas buvo siauras, o kraštuose vaizdas plaukiantis. Na ir pati optika ne itin skaidri. Jei trumpiau - tai tikras šlamštas, o ne žiūronas. Tik tiek, kad nors vaizdas ne aukštyn kojom, kaip iš pradžių kažkodėl pamaniau. Na, ką...

- Ugnis!

Po poros sekundžių falkonetas išspjovė didelį liepsnos liežuvį, ausis užgožė griausmas ir viską aptempė pilki debesų gumulai. Nuo tiltelio galėjau matyti, kaip švininis kamuoliukas dideliu lanku nuskriejo į jūrą ir sukeldamas purslų fontaną šleptelėjo už kokių šešių šimtų metrų.

Na ką? Netgi kiek geriau, nei maniau. Po nedidelių patobulinimų bus galima išspausti netgi dvigubai daugiau. Na, o jei tiesiomis?

- Antrasis pabūklas. Be pakėlimo, tiesiu taikymu. Ugnis!

Vėl griausmas, ugnis ir dūmai. Sviedinys, kaip koks plokščias akmenukas kelis kartus atsimušęs į vandenį nuskendo panašiai už dviejų šimtų metrų.

- Visai padoriai, sumurmėjau ir išsikviečiau artileristus ant denio.

Kad nebūtų per saldu, artileristus išpeikiau už per menką uolumą ir maestro Pelegrinui liepiau vakare pasirodyti su braižymo reikmėmis. Bandysim braižyti naujus lafetus ir sviedinius. Bet tai jau tolimai ateičiai, o tai per mėnesį vis tiek nieko nesuspėsim. Na nebent pabandymui keletą sviedinių pasiseks išlieti. Nors tokie sviediniai visai tiks ir mano sausumos serpentinoms.

Susimąstęs, persekiojamas palydos, kuri bijojo net pyptelti, kad tik nesutrikdytų mano didžių ir be jokios abejonės genialių minčių, pasivaikščiojau po laivą ir išlipau į krantą. Laikas baigti sus žuvies sūdymu, nors patikrinęs ir davęs keletą nurodymų, vėl grįžau įlankon ir papietavau. Buvo paruošta ant anglių kepta atlantinė lašiša. Ne pats, aišku, dariau. Čia pagalbininkų tokiam reikalui – nors vandeniu skiesk. Nuostabi žuvis. Gerai paruošta. Apimtas įkvėpimo paskelbiau, kad visa lašiša papuolusi į tinklus, priklauso baronui – tai yra man.

Valgį užgėrinėjom sidru. Vietinės gamybos. Visai ir visai neblogas. Pasirodė, kad šalia kaimo buvo pora visai neblogų obelynų. Alų taip pat paragavau, išspjoviau ir prisiekiau, kad surasiu arba nupirksiu baronijai gerą bravorių. Žinoma, jei tokių iš vis šiame amžiuje yra. Kol kas gero alaus ragauti neteko. Net Vokietijoje.

Po pietų įsitaisiau krėsle pastatytame ant kapitono tiltelio ir ėmiausi susikaupusių reikalų. Pirmiausiai, aišku, išsikviečiau Verenveną.

Flamandas, rankose glamžydamas kepurę, pagarbiai sustingo priešais mane. Jo gana rūstus, šiurkščių bruožų veidas švytėjo pagarba ir dėmesiu...

Na... taip... Viduramžių paradoksas. Niekuo ne ypatingas ir net iš išvaizdos visai nebaisus baronas verčia drebėti ir be galo gerbti savo servus, kurie jei labai norėtų, tai mane kartus su visa kompanija galėtų sumesti į jūrą kaip kokius šunyčius. Bet ne... tiesiog lydosi ir stengiasi įtikti ir visaip kitaip pamaloninti savo senjorą. Iki tų, atseit  progresyvių, lygybės idealų dar labai ir labai toli... Ir ačiū Dievui.

Ir man visa tai patinka.... Dievaži patinka, nors tokių poniškų užmojų aš savyje anksčiau nebuvau pastebėjęs.

Pradžioje gana ilgai analizavau, kodėl taip atsitiko. Kodėl aš taip lengvai asimiliavausi. Ir net tarsi atsakymą radau – itin stiprūs emociniai ryšiai su mano pirmtaku – bastardu d‘Armanjaku. Jis ne pilnai dingo. Nedidelė jo dalelė manyje liko ir įsiliejo į mano sąmonę. Man tai padėjo. Realybę pradėjau priimti tokią, kokia ji yra ir jokio atstūmimo ar pasišlykštėjimo nejaučiu. Todėl ir į feodalo vaidmenį įjunkau be jokių stabdžių. Ir tai puiku. Na, o savo servų tai aš skriausti net ir nesiruošiu. Greičiau jau atvirkščiai – padėsiu kaip galėsiu. Tikėkimės, kad visi liks patenkinti.

Ta-aip... ne kitaip, kaip nuo riebios lašišos pilnas skrandis link filosofinių minčių patraukė. O darbas nelaukia, ponas barone...

- Tili Verenvenai, pasakyk man, kodėl aš tau suteikiau malonę ir net priartinau?

- Todėl, kad... Ką?.. – flamandas užstrigo ir jo povyza tapo dar nuolankesnė: - nežinau, jūsų mylista...

Ant kelių nestovėjo. Jis jau laisvas žmogus ir ant kelių stovėti jam nepritiko. Bet jo povyzoje galėjai matyti pilną paklusnumo ir pagarbos įsikūnijimą.

- Todėl, kad aš atlaidus ir maloningas... – tarsi pasufleravau savo ober-seržantui-admirolui.

- Tikra tiesa. Visiška tiesa, - užbubeno Verenvenas. – Mielaširdingas, labai atlaidus...

- Jūsų mylista, - mintyse šypsodamasis pratariau.

- Jūsų mylista, jūsų...

- Gerai jau. Užsičiaupk ir klausyk. Vyriausiuoju seržantu admirolu tave paskyriau todėl, kad tikiu, jog būsi mano ištikimu tarnu. Ir neduok Dieve, aš tuo suabejosiu. O dabar užsirašyk sau ant kaktos vieną kartą ir visiems laikams: šebekoje visada turi būti vandens ir maisto atsargos ne mažiau kaip gero mėnesio žygiui. Nuo šiandien. Tarp žvejų parinksi pilną įgulą. Įsakymą išplaukti gali gauti bet kurią akimirką. Supratai?

- Na juk aišku... Aš žmones jau nusižiūrėjau. – Tilis pritariamai linktelėjo.

- Toliau... sutvarkote laivą iki visiško idealo. Jei kitą kartą ant denio pajusiu tokią pat smarvę, kaip šiandieną, savo dantimis šveisi kiekvieną colį. Supratai? Matau, kad supratai. Toliau... Šiandieną į buvusio kapudano kajutę, tai yra jau mano kajutę, grąžinsi viską ką nudžiovėt ir sutvarkysit taip kaip buvo. O dabar pasakok, kaip praeitą kartą pirkliai dėl jūsų grobio  ir vergų buvo atvyko.

- Reiškiasi taip, ponas barone – grąžinsim viską iki paskutinio ąsotėlio... – Tilis dar labiau susikūprino ir energingai sukinkavo galva.

- Išsities gi tu pagaliau ir stovėk kaip iš tiesų pridera ober-seržantui-admirolui. Na! Ir atsakinėk be jokių ten: „reiškiasi“, „žinoma“, „jo“ ir panašaus šlamšto. Tavo žodžiai turi būti: „tikrai taip, ponas barone“, „taip, ponas barone“, „kaltas, ponas barone“, „nepasikartos, ponas barone“. Tu jau ne servas, o didis Guteno baronijos jūrų laivyno vadas. Supratai? Kad tau kur šiknon inkarą įspraustų... po velnių.

Leidau sau šiek tiek pasiautėti ir pasikeikti. Neilgai. Tik kokias penkias minutes. Na iš tikro – laivynas čia ar turgus? Kažkoks pimpalas stovinti, o ne admirolas. Stovi ir snarglius ryja... Na palaukit, aš turėdamas poilsio minutę dar statutą ant galvų jums nuleisiu. Jūrų statutą! Ką prisiminsiu, ką prikursiu, bet nuleisiu. Jūreivis turi atrodyti šauniai, kad visos mergos susilydytų, bet kvailokai ir susižavėjusiomis akimis viršininkus tiesiog ryte ryti... Ir uniformą užvilgsiu. Tokios dar niekur nėra, bet „išrasiu“. Pavyzdžiui abordažo komandai liepsiu nešioti juodadryžę jūrinukę... čia ji man nebus alchašo sinonimu... Pala, Gutenai... pala...  visai nučiuožiau...

„Numyniau ant stabdžių“ ir vos nenusikvatojau. Jūrų vilkas, blyn... Bus, p gal nebus, bet jau po to... O kol kas – einamąsias problemas spręsti reikia...

- Na?

- Tikrai taip, ponas barone! Taip, ponas barone! – tvirtai atsakė Tilis ir įtraukęs pilvą, išsitiesė kaip styga.

- Na va, čia jau kitas reikalas. O dabar atsakyk į klausimą...

- Priplaukė vakrėjant. Su kogu. Štai prie tos seklumos. – Flamandas parodė pirštu į nedidelę salelę jūroje. – Po to barkasu atplaukė čionai ir apžiūrėjo prekes. Po to atsiskaitė su ekonomu ir viską persiplukdė pas save, ponas barone.

- Kiek barkasų turėjo?

- Du dešimtirklius, ponas barone. Juose irkluotojai, jaunas pirklys – juodukas toks, kaip tikras žydas ir penki apsaugos šarvuočiai. – Tilis kalbėdamas ištiesė vienos rankos pirštus parodydamas kiek buvo apsaugos.

Na taip... Nieko naujo. Visa tai jau žinojau iš ekonomo, bet patikrinti nepakenks.

Na ir kas gi čia išeina? Nugėriau iš puoduko kelis gurkšnius sidro ir susimąsčiau.

Pirklio nuodėmės tai milžiniškos. Net nesutapatinamos su gyvenimu. Tačiau nesankcionuota prekyba mano valdose – tai tik bauda. Paprasčiausia, nors ir didelė, bet tik piniginė bauda. Kurią aš pats ir turėsiu paskirti. Plėšikavimu įsigytų daiktų supirkimas – taip pat ne kažin koks nusikaltimas. Prekės juk iš machometonų atimtos. Jos net nepapuola į uždraustos prekybos sąvokas. Silpnoka...

O štai prekyba krikščionimis – tai jau net ne mano, o bažnyčios jurisdikcija. O čia jau tik viena bausmė  -laužas. Pirklys gal ir persikrikštijęs žydas, bet tokiems taikomi dar didesni reikalavimai. Net didesni, žiauresni ir griežtesni nei nekrikštams žydams. Nors Flandrijoje galima laikyti, kad tų žydų nelabai ir yra – išpjovė visus dar prieš šimtą metų, o išlikusius suvarė į kažkokį kaimiūkštį šalia Utrechto (v.p. ol. Utrecht), kur jie po šiai dienai iš trypčioja... nors nelabai tikisi, kad žydai gali trypčioti. Bet tai nesvarbu. Tai štai, minsim ant nusikaltimo prieš krikščionybę...

- Tili, sąžiningai ir atvirai: praeitą kartą tarp vergų krikščionių buvo?

- Tikrai taip, ponas barone... – mano šaunusis „oberis“ kiek suniko ir vėl ėmė lamdyti kepurę rankose. – velnias  koją pakišo, ponas barone. Tas šlykštus nusikaltėlis ekonomas...

- Kiek ir kas?

- Dvi... dvi merginos iš Kastilijos...

- Ir ką, nupirko?

- Žinoma, nupirko. Gera buvo prekė, ponas barone! – Tilis džiaugsmingai linktelėjo.

- Išgamos!

- Tikrai taip, ponas barone! Tie pirkliai tokie išgamos...

- Jūs išgamos!

- Na ir mes taip pat... – paklusniai sutiko Tilis.

Norėjau užstaugt ant Tilio, kuris apsimetinėjo nekalta avele, bet persigalvojau. Jokios prasmės... Ir taip aišku, kad po avies kailiu slepiasi velnio neštas ir pamestas žmogėnas, kurio visos atgailos net sudilusio skatiko nevertos. Šiems galvažudžiams tai visai įprastas reikalas – parduoti kovoje paimtą grobį tam, kad galėtų išmaitinti savo šeimas. Flamandai iki kaulų smegenų – praktiški žmonės. Artimieji jiems brangesni nei kažkokios kastilijietės. Na ir dievu nuoširdžiai tiki, tik jiems nė motais dar aiškintis kokios tikybos belaisviai. Bet... bet taip daugiau nebebus. O gal bus... ne, krikštytų mergų mes nepardavinėsim. Turėčiau būti kvailas kaip bato aulas, kad tokias dovanėles pardavinėčiau... nors jei prireiks... Pažiūrėsim...

- ...prisiekiu, ponas barone, tokio dalyko daugiau niekados nebebus... – liejo savo krokodilo ašaras Verenvenas. Jis tapo panašus į vaikiščią, kuris savo mamai prižada nebelįsti į spintelę ir nebevokti saldainių.

- Užsičiaupk... Taigi... O dabar bus taip...

Paaiškinau, kaip reikės elgtis pasirodžius pirkliams ir išspyriau iš šebekos pravesti instruktažo jo žinioje esantiems galvažudžiams. Karas, kaip karas, o namų darbus paruošti reikia...

Po to Jostui liepiau varyt į pilį ir atvesti dvi dešimtis mosarabų, bei organizuotų šiokių tokių ginklų skirtų negrams pristatymą. Negrai mano surengtuose spąstuose turės sužaisti, kad ir nedidelį, bet svarbų vaidmenį.

Ant kranto sušmėžavo seniūnas ir nedelsiant buvo atvesdintas pas mane. Pasirodo, kad gerbiamasis seniūnas jau seniai manęs ieškojo, nes reikėjo išspręsti keletą neatidėliotinų klausimų, kuriuos, atsiradus teisėtam ponui, nebuvo galima išspręsti be jo sutikimo. Naujasis pilie ober-ekonomas griežtai atsisakė juos spręsti ir ant savęs prisiimti atsakomybę, kai šalimais yra pats senjoras.

Nors, galvos per daug nelaužiau – viską nuspręsiu vakariniame pasitarime ir leidau tik neatlygintinai mano giraitėse rinkti giles. Aš gi, buvau sumąstęs šerti kiaules jūros dumbliais, kaip kad kažkas bandė mano epochoje, bet pasirodo, jau viskas seniai išbandyta. Mėsa bus nebepaklausi. Skonį praras. Rūkymui pagal specialų receptą nebetiks ir Briugėje jos niekas nebepirks. Na ir ką čia besakysi - aš ir pats jos nevalgysiu. Tad tegu ėda jų kiaulės giles. Paleidau su dievu seniūną ir liepiau vakarui parengti problemų sąrašą.

Akimis paieškojau Tuko, bet pasirodė, kad jis kartu su Bromeliu buvo išvykęs į kaimą laidoti vienuolio. Susidarė pauzė. Kiek patinginiavau, paliūdėjau ir neturėdamas ko nusitverti ėmiausi švietėjiškos veikos. Reikia gi ir su negrais pabendrauti. Be proto smalsu buvo, iš kur tie gražuoliai kažkiek supranta portugalų.

Pasirodė, kad viskas, kaip dažnai būna, buvo labai paprasta. Šie negrai jau du metai, kaip buvo tapę kažkokiu užburtu pereinamuoju prizu. Tokia savotiška taure už „Piratišką šaunumą“. Iš kur jie tokie išdygę, tai aš taip ir nesupratau – Afrika didelė, o pavadinimas „galingų karių ir aršių liūtų šalis“ – nieko nesako. Gentis vadinosi „zulu-kudu“, bet aiškumo nepridėjo. Žodžiu, jų gentis papuolė į nelaisvę kažkokiam Afrikanų caraičiui Bokase... kažkur kažkas girdėta... šis nedorėlis su savo sėbrais pusę genties paprasčiausiai suėdė, o likusius pardavė urmu portugalams, kurie, kaip pasirodo, jau visai aktyviai varinėjo Afrikos pakrantėmis.

Taigi. Portugalų galerą, kur jie buvo pristatyti prie irklų, užgrobė berberų piratai, o berberus nugalėjo Maltiečių ordino laivas. Na, o maltiečius sudorojo saracėnų šebeka. Kas įvyko toliau – jau žinome.

Na, kadangi afrikiečiai ilgiausiai priklausė portugalams, tai ir jų kalbą šiek tiek pramoko. Būna ir taip...

Bet šį kartą afrikiečių likimas, mano manymu, turės įgauti šiek tiek kitokią kryptį. Daugiau ar mažiau apibrėžtą. Jie patys, draugiškai ir vienbalsiai, pasiskelbė save mano vergais ir atsargiai išsakė savo pageidavimą, kad daugiau jų niekas niekur nebepardavinėtų, o mainais prižadėjo pralieti upes kraujo ir paleisti žarnas visiems mano priešams ir taip toliau, ir taip toliau... beje, pasirodė, kad jie visai neblogai valdė ietis ir skydus. Netgi turi supratimą apie kovą rikiuotėje. Iš pažiūros tai jų rikiuotė buvo labai panaši į romėniškąją. Neblogai savo laiku romėnai pasidarbavo – kieti buvo bičai.

Atskubėjo Matilda ir atitraukusi mane nuo negrų pranešė, kad paruošė lygiai dvylika silkės statinaičių ir ji pati įsakiusi dar pristatyti žuvies, kol nebus užpildytos visos statinės. O tai lygiai penkiasdešimt statinaičių. Ir davė suprasti, kad ji už savo pastangas laukia šiokio tokio apdovanojimo. Aišku, kad įteikti apdovanojimą, teko užsidaryti kapudano kajutėje.

Matilda yra Matilda, tad apdovanojimo procesas maloniai užsitęsė ir mus į realybę sugražino Jostas. Mano pažas tik jam vienam težinomu būdu sugebėjo mus rasti ir pranešė, kad gyvosios prekės pirklių laivas jau pasirodė...

 

 (maltiečių galera)

 (Hansos kogai)

2016-08-23

 

 

 

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". VIII skyriaus pabaiga. IX skyrius. Armankjakas - 2. 2016-08-19

Per daug negaišdamas laiko iš kiekvieno priėmiau pasižadėjimą, už kurio sulaužymą grėsė mirtis ir visokios kitos dangiškos ir pragariškos bausmės, neišpliurpti didžiosios silkės sūdymo paslapties, kurią ruošiausi jiems atskleisti. Žvejai prisiekė ir kryžių bučiavo. Na ir ranką... kaip be to... Gal net man pačiam visa tai atrodė visiška nesąmone, bet tam turėjau šiokią tokią priežastį. Aš ketinau ant visą šios vietovės uždėti savo geležinę leteną ir tapti pagrindiniu Burgundijos Rūmų žuvies tiekėju. Jei pasiseks, tai atsiras ne mažai norinčių sužinoti šį paslaptingąjį receptą. Bet špygą jiems. Gali būti, kad prieskonius kurie dedami ir atspės, bet sūdymo būdą – tai jau vargu. O visa paslaptis tame, kad į statinaitę žuvys dedamos ne bele kaip, o ypatingu būdu. Tada ji gauna pakankamai tirpalo ir nešvinksta. Vėlgi, skrosti žuvį reikia, žiaunas, vidurius, pelekus ir net uodegas reikia išmesti. Apdoroti taip sakant. Mėgau kažkada pats sau maistą gaminti. Tuo pačiu ir konservuoti. Savo laiku nemažai literatūros šia tema perkaičiau.

Tai štai... Yra legenda, kad sūdymo, kurio dėka žuvis labai ilgai išsilaiko, paslaptį atrado flamandų ar olandų žvejys Jakobas Beikelsas. Jei gerai pamenu, tai kažkur panašiai šiuo pat metu. Štai nuo to laiko šį sūdymo būdą jo vardu ir vadina – beikelio...

Ką?!

- Nagi, greit, pakartok, kuo vardu? – krioktelėjau ant žvejo.

- Jakobas, jūsų mylista... – vyriausiojo žvejo veidas nubąlo kaip kreida. – Beikelsai mes...

Ot štai tau... Nekreipdamas dėmesio į persigandusį vyrą nuėjau šonan. Dieve Šventas... Išprotėti galima... Apspangti, išprotėti ir iškristi galima... Vadinasi tai nebuvo legenda, kaip kad tvirtino kurie ne kurie buvę mano amžininkai. Štai jis – Jakobas Beikelsas – gyvas ir sveikas. Taip išeina, kad jis tą paslaptį savo atžaloms ir išplepės... O aš? Aš taip ir liksiu nežinioje. Pala... Jis gi tik žiaunas berods paprotino išmesti, o sūrymą su prieskoniais ne jis išrado! Ką gi, yra kažkokie nesutapimai ir šiuose nesutapimuose jau mano kaltė... Nors kokio velnio aš čia jaudinuosi? Ką, man labai reikia išgarsėti? Eina šikt tas išgarsėjimas. O tiksliau toks išgarsėjimas – sūdytos žuvies išradėjas, tok pamanyk! Tegu tuos laurus Jakobas ir pasiima...

Grįžau ir įsakiau:

- visi prie katilų, mokinsimės gaminti sūrymą. Taip... ir porą šiūpelių prigriebkite.

Po kurio laiko po stogine užvirė darbas. Sūrymą paruošėme, pridėjome reikiamų prieskonių ir nuėmėme katilus nuo laužų. Reikia, kad atvėstų. Porelė darbininkų šveitė statinaites, o likę draugiškai skrodė žuvis.

Štai... po trijų-keturių valandėlių galima bus imtis ir atsakingiausios dalies. Na, o kol turiu laiko nueisiu į įlanką ir apžiūrėsiu šebeką. Maestro Pelegrinas jau seniai tenai turėjo būti. Jis turėjo patikrinti ir įvertinti šebekos artileriją.

Na ir mano būsimus krikštasūnius reikia aplankyti. Tėvas Jurgis, kaip man pranešė, jau seniai ten „šviesti“ negrus. Katalikiška katechumenato procedūra – būsimų bažnyčios avelių švietimas – atsivertimas į krikščionybę. Jos metu turi būti išaiškintos visos tikėjimo dogmos, aiškinama apie bažnytinio gyvenimo tvarką, prievoles ir pareigas.... Kaip ir aišku, bet tiesą sakant, net įdomu, kaip ten manasis dominikonas su jais bendrauja. Reikėtų pasižiūrėti, o tai man juočkiai reikalingi, o Jurgis kažkoks „tamsus arkliukas“... Neaiškus paukštelis...

Tačiau be reikalo nerimavau. Vaizdelis buvo vos ne idilinis – vertas kokio dailininko teptuko. Dominikonas sėdėjo ant smėlio, o aplink jį puslankiu įsitaisę buvę belaisviai. Tėvas Jurgis ramiu ir šventuolišku balsu kažką aiškino, vienas iš lombardų vertė į portugalų, o jau pagrindinis juočkis Mvebė perpasakojo ką nugirdęs. Balsu ir žestais. Įdomi pantomima...

Mane pamatęs tėvas Jurgis lengvai atsistojo ir priėjo.

- Matau, kad švietėjiška veikla visai neblogai sekasi. – Nusilenkiau palaiminimui.

- Su Dievo pagalba, - sausai atsakė vienuolis ir mane peržegnojo. – Turiu jums klausimų, barone!

- Ir aš jums turiu klausimų, tėve Jurgi, - taip pat sausai atsakiau.

- Bet... – vienuolio akyse švystelėjo ugnelės.

- Kas per „bet“? – žengtelėjau visiškai arti vienuolio. – Kaip jūs paaiškinsite tai, kad servai jau kelis metus prekiavo žmonėmis. Tame tarpe ir krikščionimis! Kaip tai gali būti su mūsų motinos šventosios Mergelės bažnyčios pozicija, kurios tarnu esate mano kaime.

Čia pat nusprendžiau vieną kartą ir visiems laikams sudėlioti visus taškus ant „i“. Karingų fanatikų vienuolių man ir tris kartus už dyką nereikia. Čia aš sprendžiu kas teisinga, o kas ne, o šventiko reikalas tik sutvirtinti valstiečių tikėjimą  į dievą... ir į mane. Kitaip nebus.

- Aš nežinojau... – tyliai atsakė vienuolis ir nulenkė galvą. – Jie slėpė...

- Blogai dirbote, tėve Jurgi. Labai blogai. Tai kaip išpažintį priiminėjote? Šiaip, bėgtute? Ir kur buvo jūsų pamokslai apie nusižengusias sielas?

- Aš ne dirbu! – pakėlė galvą dominikonas. – Nešti pasauliui tikėjimą – tai ne darbas, o šventa pareiga ir pašaukimas.

- Juo labiau! Pasiaiškinkite!

- Žmones įtakojo toks ekonomas...

- Jis jau sukaustytas ir už savo nusikaltimus rytoj bus pakartas, - pertraukiau. – Kas toliau?

- Aš tikėjausi juos suprotinti Dievo žodžiu... – užsikirto vienuolis. – Jie, nežiūrint visų tų darbelių, geri katalikai.

- Kitaip tariant, jūs vienuolis dominikonas dangstėte bjaurius darbelius, - spaudžiau vienuolį. – Jūs, bažnyčios tarnas, nusukdavote akis nuo prekybos krikščionimis. Kaip tai galėjo atsitikti?  O gal buvote su jais išvien?

- Aš dar kartą kartoju, barone! – Šventiko veido dešinę pusė ėmė tampyti nervinis traukulys. – Aš nežinojau apie jokią prekybą krikščionimis, o stabmeldžiai ir machometonai gavo ko nusipelnę. O dabar pasakykite man, barone, kodėl iki šiol nepaleidote šių žmonių?! – Vienuolis gražiu žestu dūrė į lombardų pusę.

- O kaip aš galiu juos paleisti, šventas tėve, jei juos šiandien parduos? – Gūžtelėjau pečiais. – Kam?

Neperlenkiu lazdos? Tikėkimės, kad ne...

- Kaip jūs drįstate! – Tai šventvagystė! Apie šį jūsų nusikaltimą tuoj pat sužinos Antverpene! Vyskupijoje! Net Vatikane, galų gale! Jus atskirs...

- Žydams juos parduos, - atsakiau visiškai ramiu veidu. Už auksą. Ir maurus taipogi. Bet tik po to, kai juos pakrikštysite.

- Jūs velnias...

Iš to pykčio šventiko balsas lūžo ir jis prarado kalbos dovaną, sušniokštė ir ištiesė savo susuktus pirštelius, o po to netikėtai krito ant smėlio ir sustingo nenatūralioje pozoje silpnai trūkčiodmas galūnes.

Po galais! Prisijuokavau... Kas gi galėjo pagalvoti?

- Jostai, lėk į pilį ir greit varyk čionai Samuelį! – įsakiau pažui ir keldamas balsą pridūriau: - visu greičiu! Pasakysi: žmogui priepuolis – jis žinos ką pasiimti.

Pats pritūpiau ir kilstelėjau vienuolio galvą:

- Ir leitenantą Loganą čionai varyk. Tegu jis su savimi Bromelį pasiima! – riktelėjau pavijimui.

Dominikono kūną tarsi surakino ir iš siaubingai perkreiptos burnos nevalingai nutįso tąsi seilė.

Paėmiau jo ledinę ranką ir apčiuopiau pulsą, kuris tvinkčiojo kaip pasiutęs...

Amen. Nudvės, rupūžė...

- Atsitraukit, po velnių! – riktelėjau pradėjusiems rinktis žvejams ir staigiu judesiu perplėšiau dominikono sutaną ant krūtinės.

Nudėvėta medžiaga nesunkiai plyšo.

- Jėzau...

Į veidą tvoskė šlykštus įsisenėjusių žaizdų tvaikas... Pasirodo, kad vienuolis po sutana nešiojo surūdijusia spyna  sukabintas grandines. Oda po jomis buvo pilna vočių, nutrynimų ir kraujo bei pūlinių nuosruvų.

Kalės vaikas, sušiktas fanatikas... Ir ką gi tokiais atvejais reikia daryti? Kad nors kas pašnibždėtų... Po velnių...

- Jūsų mylista, reikia jį pernešti. Čia smėlis šaltas... – pro susirinkusius prasispraudė Verenvenas.

Žvejai atsargiai pakėlė ir pernešė dominikoną toliau ir aukščiau nuo kranto ir paguldė į žolę.

- Su juo jau taip buvo? – paklausiau Tilio.

- Buvo... du kartus... – flamandas linktelėjo galva. – Mes nieko nedarydavome. Savaime praeidavo.

Vienuolis silpnai alsavo su kiekvienu įkvėpimu tyliai sušvilpdamas. Kol kas dar buvo be sąmonės.

Apimtas pykčio vaikščiojau ratais ir su espada jau nugenėjau visus aplinkinius krūmus ir vos neaprėkiau Matildos, kuri suskubo mane raminti.

Nekaltas aš... Aš tik norėjau nuo jo numušti tą pasipūtimą. Kas gi galėjo žinoti, jog šiam fanatikui su sveikata ne viskas gerai. Mirs, o po to ieškok šventiko kaimui... O be jo - niekaip.

Pagaliau pasigirdo greitas kanopų dunksėjimas ir pasirodė Tukas su Bromeliu ir Jostu. Už jų, kiek atsilikęs, skubėjo ober-medikas Samuelis. Garbusis gydytojas visiškai negerbė jojimo ir tam reikalui neturėjo jokių šiltų jausmų, tad balne laikėsi tik vos ne vos. Nenuvirto – ir ačiū Dievui...

- Na ir kas čia per sumaištis?.. –medikas atsiklaupė priešais vienuolio kūną, timptelėjo akies voką, paskaičiavo pulsą ir paklausė: - Ir kas gi šį garbųjį vienuoli privedė iki tokios apgailėtinos būklės?

- Ne juokeliai galvoje. Sakyk kas yra?

- Taigi nieko ypatingo. Smūgis... – Samuelis truktelėjo pečiais. – Paprasčiausias smūgis... Na ir panašu, kad... dangiškosios priepuolis (v.p. senovėje epilepsiją vadino dangiškąja, karališkąja, šventąja arba apsėstąja, o rečiau - krituokline liga)... bet nestiprus.

- Na ir ką? – nekantraudamas net kilstelėjau balsą.

- Na kapitone, na kodėl taip jau iš karto rėkti ant vargšo Samuelio... – medikas net nepasukdamas galvos krapštėsi savo krepšyje ir išžvejojęs flakoną pagamintą iš juodo akmens tarstelėjo: - pabandysiu, bet be jokios garantijos... Na-agi, nagi...

Medikas medine mentele pražiodė vienuolio dantis ir įpylė kažkokį tąsų ir aštriai smirdantį skystį ir akmeninio flakono.

Keletą sekundžių buvo tylu. Atrodė, kad net gamta sustingo. Bet taip tik atrodė – vienuolis stipriai susipurtė ir staigiai atvėrė akis. Visiškai bereikšmiu žvilgsniu apžvelgė susirinkusius ir jo žvilgsnis sustingo ties pasilenkusiu Samueliu, kurio tipiška veido forma, mėsinga nosis ir storos lūpos bei bakenbardai rėkte rėkė, jog jis priklauso žydų tautai.

- Arg...kch...kch... –tėvas Jurgis sukarksėjo, ištiesė ranką į Samuelį, iš jo burnos pasipylė putos ir dominikoną sukrėtė konvulsijos.

Po kelių minučių nurimo... ir mirė...

- Na ir kaip tą suprasti?.. – Samuelis pabandė užčiuopti pulsą ir gūžtelėjo pečiais. – Ir kam aš čia taip stengiausi? Ką jis čia tokio baisaus pamatė? A? Norėčiau sužinoti...

- Tave, kvaiša... – nenorom krūtinę suspaudė kylantis noras nusižvengti ir nusikvatoti, bet tik per jėgą suspaudžiau dantis.

Paradoksas. Tragiškas, bet vis tik paradoksas. Prasidėjo viskas paminėjus žydus ir baigėsi būtent vieno iš jų dalyvavimu. Ir reikėjo gi atsigavus dominikonui prieš pat savo snukį pamatyti Samuelio fizionomiją? Jo ligotos ir fanatizmo užjuodintos smegenys matyt jau nupiešė pragaro vaizdelius arba, kad šlykštusis baronas jau jį pardavė žydams... A-cha, tiesiog kaip pagrindinį patiekalą... Blyn...

Būtų gerai, kad tarp servų koks gandas nenueitų, jog mano gydytojas žydas nunuodijo šventą žmogų. O ką... visai tokie gandai įmanomi... net buvusiojo manojoje epochoje, o jau viduramžiais, tai...

- Nusibaigė šventas tėvas... atsikankino... – liūdnai pareiškė Tilis Verenvenas ir nusimetė žvejo gobtuvą.

- Geras buvo, meldėsi daug... – pridėjo kažkas iš žvejų.

- Ligotas matyt labai buvo... –dar pasigirdo.

- O gal jį paprasčiausiai Viešpats pas save pasišaukė... – įsikišo kitas jūreivis, - už šventuolišką gyvenimą.

- Tai dabar jo namelis liko laisvas...

- Branto sūnus susiruošė vesti, o jauniesiems nebuvo kur gyventi... – pasakė piratų šturmanas Adrisas Talgatas.

Pakėliau galvą, nužvelgiau savo žvejus ir rūsčiai paklausiau:

- Kieno čia sūnus veda?

- Jo...

- Štai jis...

Iš minios išstūmė žemaūgį kresnuolį, kuris išsigandęs ir sutrikęs rankose maigė kepurę.

- Krisk ant kelių... – sušnypštė kažkas.

- Prašyk pono...

- Maldauk...

Pagaliau Brantas „suvirškino“ situaciją ir kluptelėjęs keliais pradėjo artintis link manęs..

- Nė iš vietos! – pasakiau ir dėl viso pikto paslėpiau dešinę ranką už nugaros. Po nedidelės pauzės pasakiau: - Namo neatiduosiu...

Na-a... Jei būčiau poetas, tai pasakyčiau: „Mirtina tyla ir liūdni žvilgsniai – štai atsakymas į mano žodžius...“

- Kur tada naujas šventikas gyvens?

Galvažudžių fizionomijose atsispindėjo visiškas abejingumas – jiems buvo nusispjaut, kur gyvens jų naujasis šventasis tėvas. Įdomus požiūris į bažnyčią. O juk šiuose laikuose būtent ji ir turėtų šturvalą sukioti... Įdomu, bet gal vėliau išsiaiškinsiu kas čia ir prie ko...

- Bet...

Žvilgsniai tarsi nubudo iš sąstingio...

- Bet vestuvėms neprieštarausiu ir žemės lopinėlį naujai trobai išskirsiu. Patys pasistatysit. Ar pasakysit, kad pinigų neturit? Tik pabandykit! Išpurtysiu visus iki paskutinio varioko. A?

- Valio ponui!!! – riktelėjo greitą reakciją turintis Tilis Verenvenas.

Po akimirkos visi choru mane šlovino ir į orą mėtė savo kepure.

O po to visi greit išsirikiavo į eilę. Matyt norėjo vėl mano ranką bučiuoti-laižyti...

Pirmasis atsistojo Verenvenas, po jo šturmanas Adrisas Tilgautas, na o trečiuoju pastatė tą patį Brandtą – įvykio kaltininką. Kiti išsirikiavo pagal jiems vieniems težinomus nuopelnus.

- Vėl? – liūdnai sumurmėjau ir nusiunčiau Jostą parnešti šarvuotos pirštinės, kuri gulėjo balnakrepšyje.

Tiek to. Tegu bučiuoja. Na negaliu juk savo vergams atimti tokios smulkios pramogos...

- Na va, kaip gerai viskas susiklostė... – Samuelis užmerkė vienuolio akis ir kažką sau po nosimi murmėdamas nukeliavo link savo kuino.

Na-a... taip... Mano tas „na-a... taip...“ jau vietoj keiksmažodžio eina su visomis spalvinėmis gamomis ir intonacijomis. Prilipo... Taip... toks jau tas gyvenimas... ypač mano. Kaip tie patys vokiečiai sako: „visi turi vieną galą ir tik dešra du“ (v.p. Alles hat ein Ende nur die Wurst hat zwei...). Na... bet reikalus reik tvarkyt, o ne seiles varvint.

- Ateik, - dešinės rankos smiliumi pamojavau Tukui ir Bromeliui. – Na ir ko stovim? Ko aš jus pasikviečiau? Kas maurus krikštys? Taigi... greit varot aprangos ir dar ten ko reikia, ir kad po valandos aplinkui nė vieno stabmeldžio neliktų. Taigi... Laikas tiksi...

 

XIX skyrius

 

Kyrie, eleison. Kyrie, eleison.

Christe eleison. Christe, eleison.

Kyrie, eleison. Kyrie, eleison…

(v.p. Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.

Kristau pasigailėk. Kristau pasigailėk.

Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk...)

 

Tukas maloniu balsu užtraukė Visų Šventų litaniją ir tuoj pat su žvėriško balso maurojimu prisijungė ober kapelanas Bromelis:

 

Christe, audi nos. Christe, audi nos.

Christe, exaudi nos. Christe, exaudi nos…

(v.p. Kristau išgirsk mus. Kristau išgirsk mus.

Kristau mielaširdingai išgirsk mus. Kristau mielaširdingai išgirsk mus...)

 

Visi negrai stovėjo kaips stygos ant jūros kranto prie šonų prispaudę rankas. Jų akyse spindėjo pasigėrėjimas ir tuo pačiu nerimas, kai žvilgsniai nukrypdavo į manuosius šventikus, kurie atrodė labai solidžiai ir itin gražiai. Maldų, aišku, tai jie nesuprato, bet bandė pritarti taip kaip jiems atrodė geriau.

Žvejai, piratai ir dar iš kažkur atsidanginusi liaudis grūdosi šonuose ir užgniaužę kvapą sekė apeigas.

Bromelis pradėjo eiti palei išsirikiavusių juočkių eilę ir kiekvieno klausė ar jis išsižada tamsos ir ar tikrai pageidauja pereiti į katalikų tikėjimą.

Tukas ėjo iš nugaros ir jei kuris uždelsdavo mikliai šlepteldavo per pakaušį, kad šis sutikdamas linkteltų galvą...

Aš stovėjau su Matilda kiek nuošaliau ir mane kažkodėl apėmė visiškos ramybės jausmas. Gal greičiau susitaikymo su visu pasauliu jausmas. Nors kodėl „kažkodėl“? Aš gi kuo rimčiausiai ir visa širdimi norėjau atversti afrikiečius į katalikišką tikėjimą. Jaučiausi kaip tikras trisdešimties galvų krikštatėvis. Į senatvę visai jausmingu darausi? Eche-e... Tfu! Juk man tik dvidešimt penktieji metai tik ir yr! Nors kitą vertus tai smegenys kaip buvo keturiasdešimtmečio, taip ir…

Tukas staigiai čiupo kraštinį maurą už rankos ir nuvedė prie Bromelio, kuris jau iki kelių stovėjo vandenyje.

Ober  kapelanas greit perėmė kandidatą ir visa jėga maktelėjo jį vandenin...

- Kri-i-i-kšty-y-y-ju t-a-a-ave! – sugaudė gilus Bromelio baritonas.

Apspangusi negro fizionomija sekundei pasirodė vandens paviršiuje ir tuoj pat vėl buvo panardinta...

- ...vardan Dievo, Tėvo ir...

Pasigirdo afrikiečio giliai įkvepiančio orą šniokštimas ir vandens plekšėjimas...

- ...Šventosios Dvasios, A-a-ame-e-en... – ober kapelanas urgzdamas užbaigė paskutinę frazę ir jau pusėtiną kataliką ištraukė iš vandens. – Nuo šiol tavo vardas Juozapas...

Prišoko Jostas, kuris buvo įsiprašęs į asistentus, ir užmetęs maurui ant pečių baltą apsiaustą į rankas įkišo žvakę.

Tukas negrui ant kaktos užpiešė kryželį ir jį atstūmęs iš eilės ištraukė kitą kandidatą.

- Na, ir mikliai kipšai dirba. Kaip surežisavę... – pasigėrėdamas nusistebėjau pusbalsiu.

Taip... už pusvalandžio viskas bus baigta ir galėsiu ramiai palandžioti po šebeką...

O jie po to tegu dominikoną aprauda kaip priklauso. Ir tegu palaidoja bažnyčios kieme. O man su tuo terliotis laiko gaila.

Žvilgtelėjau į saulę, primečiau kiek laiko ir nekantraudamas vos išstovėjau likusią ceremonijos dalį. Laikas spaudžia, laikas...

Po apeigų prieš naujakrikštus išrėžiau trumpą kalbą. Pažadėjau, kad jiems į rankas įduosiu ginklus ir parodysiu prieš ką juos reikės nukreipti. Na, aišku, kad ir savo malonėmis jų neapeisu ir neskriausiu. Žodžiu, to užteko per akis.

Afrikiečiai dar būdami euforijoje nuo krikšto apeigų mano kalbą sutiko audringais šauksmais ir šokiais...

Na... taip... reikia kaip nors greičiau juos aptašyti. O tai jie visus Burgundijos Rūmus išbaidys. Nors su paradiniais leibgvardijos apsiaustais afrikiečiai turėtų atrodyti neblogai. Bet tai jau nesvarbu – manau, kad Karolis nuo tokio jo apsaugos papildymo tik susilydys... Mėgsta jis tuos pigius efektus ir visokias „pompas“. Jis savo lankininkams vos ne kas mėnesį livrėjas keičia...

Pagaliau nupėdinau iki šebekos. Pastoviniavau ant trapo, įsiklausiau kaip laivas šnabžda. Taip, taip – laivai kalba... kaip gyvi... Bangelių šlepsėjimas su lengvu girgždesiu ir korpuso treškėjimu, vėjelis lengvai skambina takelažo (v.p. takelažas laivavirvės, lynai, grandinės burlaivio rangautui sustiprinti ir burėms valdyti) virvėmis. Skambčioja nedidelis bronzinis laivo varpas. Na, o jei dar pridėti bangomūšos triukšmą ir žuvėdrų šauksmą, tai išeis ir visa jūrinė sinfonija. Sinfonija, kuriai neliks abejingas nė vienas jūreivis. Ir ne tik jūreivis. Net ir toks kaip aš gali valandomis klausytis. Va taip stovėti ir klausytis...

Šebeka, nežiūrint jos archaiškos išvaizdos ir konstrukcijos, atrodė grakščiai ir elegantiškai. Penkiolikto amžiaus laivelis. Turėjo savo šarmą. Šarmą, kuris būdingas bet kokiam burlaiviui: ir nesvarbu ar tai maža valtelė, ar gigantiškas daugiastiebis „monstras“.

Šebeka buvo apie dvidešimt penkių metrų ilgio ir gana aukštu korpusu, siaurėjančiu laivagaliu ir be proto ilgu bušpritu (v.p. ol. Boegspriet - burlaivio priekio įstrižas stiebas burėms iškišti, kad pagerėtų laivo manevrinės savybės). Antstatas virš archterštevnio, kuris tęsėsi gerokai toliau nei užsibaigė pats laivagalis, (v.p. laivagalis) ir falšbortas (v.p. vok. Falschbord - ištisinis viršutinio denio aptvaras) buvo išdrožinėti įmantriais rytietiško stiliaus ornamentais. Trys stiebai: fokstiebis (v.p. pirmasis laivo stiebas) pasviręs į priekį, grotstiebis (v.p. pagrindinis laivo stiebas esantis arčiausiai centro) tiesus ir kiek atgal pasviręs bizanis (v.p. laivagalio stiebas, paskutinis stiebas). Ant pasvirusių rėjų (v.p. stiebo skersinis burėms ir signalams tvirtinti) susuktos lotyniškos burės.

 

2016-08-19