"Armanjako šalis. Rutjeras". III skyriaus tęsinys. 2016-07-22

Man jau geriau koks pinigėlis ar saldainis, nei didelis „ačiū“ ar gausybė visokių skambių „bla-bla-bla“...

Žiūrėjau į turtingus auksu siuvinėtą medžiaginę sieną už kunigaikščio nugaros ir laukiau kada gi pagaliau pradės dalinti saldainiukus.

Turtinga aplinka. Vis tik Karolis savo palapinėje įsikūrė prabangiau, nei koks dvarininkėlis savo dvare. Vien ko vertos sidabrinės, visuose palapinės menės kampuose išstatytos žmogaus ūgio, žvakidės! O baldai!.. Natūralus palisandras, perlamutras ir dramblio kaulas... Ištaiginga... Bet labai smalsu kuo apdovanos? Pinigų tai dabar armija vienareikšmiškai neturi – atlyginimus išmokėjo. Štai, galėtų man padovanoti savo rapyrą – vien tik už jos efesą kompaniją būtų galima visą pusmetį maitinti...

- Mes dovanojame jums, ševalje de Driuonai Guteno baroniją Brabante...

Trenkė kaip žaibu per subinę – vos čia pat ant levantietiškų kilimų neišvirtau. Ot, velnias, kad jį kur... Ot tai meduoliukai...

Šalia kunigaikščio akimirksniu išdygo du persevanai (v.p.: heroldo pagalbininkai, o apie pačius heroldus kiek vėliau) trumpais mėlynai-baltais auksu siuvinėtais apsiaustais ir fanfaromis sugrojo kažkokią painią meloniją. Trečiasis – pats kunigaikščio vyriausiasis heroldas (v.p.: heroldas vok. Herold, lot. heraldus – viduramžių V. Europos didikų rūmų šauklys, pranešėjas, pranešdavo dvariškiams ir gyventojams apie potvarkius, taiką, karą; tvarkė riterių turnyrus, šventes, juridinius ir mokestinius reikalus bei vadovavo herbų kūrimui, giminės istorijos rašymui ir t.t.) greitakalbe perskaitė mano žygdarbius ir nušvietė apie pačią baroniją. Aš tik normaliai supratau, kad joje trys riteriški lenai iš kurių vienas mano pačio. Kiti du, kurie neturi išėjimo prie jūros, jau užimti mano būsimųjų vasalų. Dar yra pilis. Pati baronija, kažkur ant Šiaurės jūros kranto (v.p. ši jūra taip vadinosi ne visada. Romos enciklopedistas Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po. Kr.) ją aprašė kaip „Germanų vandenynas“. Iki XIX a. ji dažnai buvo vadinama „Vokiečių jūra“ arba „Šiaurės jūra“, tačiau tik nuo XIX a. „Šiaurės jūros“ pavadinimą iš Olandų perėmė Anglija ir šis pavadinimas tapo tarptautiniu). Taip... Heroldas dar kažką pralemeno apie pareigas savo senjorui už šią baronystę. Šioje vietoje tai man visai nepatiko punktelis apie mano prievolę prisidėti prie kunigaikščio išpirkos, jei šis pakliūtų į nelaisvę...

Heroldas pagaliau užtilo ir aš pagaliau gavau raštą su dideliu ir ant virvutės tabaluojančiu švininiu antspaudu iš pačio kunigaikščio rankų.

Persevanai tuoj pat nuo manęs nuraškė visus ginklus ir numaukšlino beretę...

Ir kokio velnio?

Pasukiojau galvą ir nieko be raižytų stulpų, kurie rėmė palapinės lubas ir pagarbias mimikas nutaisiusių dvariškių nepamačiau...

O-o-o!..Taip… Omažas! (v.p.: pranc. hommage; lot homagium arba hominium – viduramžių ceremonija, kai vasalas duoda priesaiką senjorui. Buvo įvairių variaciją, tačiau iš esmės, nuginkluotas priesaikos davėjas, priklaupęs ant vieno kelio (ant dviejų kelių klūpėdavo tik vergai ir servai/baudžiauninkai su nepridengta galva ir sudėtas įdėdavo į senjoro/siuzereno rankas ir prašydavo priimti jo vasalo priesaiką. Senjoras/siuzerenas jį po šių žodžių pakeldavo ir apsikeisdavo bučiniais...)

Jau beveik praėjus pirmajam nuostabos škvalui priėjau prie kunigaikščio ir priklaupęs ant vieno kelio ištiesiau abi rankas sudėtais delnais, kuriuos jis tuoj pat paėmė į savąsias.

- Pareiškiu, kad nuo šiol esu jūsų žmogus, jūsų šviesybe, už Guteno baroniją įprastinio omažo sąlygomis...

- Aš pareiškiu, kad jūs, barone van Gutene, esate mano žmogus įprastinėmis omažo sąlygomis... – Karolis pakėlė mane nuo kelio ir su pasitenkinimu pabučiavo į lūpas.

O štai tai – visiškas šūdas!.. Perteklinis šlamštas… Vos ne vos susilaikiau nenusispjovęs ir atidžiau įsižiūrėjau į Karolį.

Į gėjų lyg kunigaikštis ir nepanašus. Stamboki, bet įprasti veido bruožai, didelės ir giliai įsodintos akys. Ilga tiesi nosis su nedidele kuprele... Viskas liudija išdidumą, energiją ir kartu savimylišką valdingumą. Tačiau visą tai valdo protas...

Protingas kunigaikštis. Kad ir tas žestas su pajūrės baronija...

Platus ir mielaširdingas valdovo, kuris pažymėjo savo kario nuopelnus, žestas. Iš šono būtent taip ir atrodo. Bet šiame žeste galima įžvelgti išmintį ir toliaregiškumą, jei ne paprasčiausią gudrybę. Baronijos tai ten tiek jos ir yra – krokodilo ašaros (detaliau išnagrinėsiu vėliau), - heroldas nieko ten tokio neįtikėtino neperskaitė. Iš mokesčių už silkes ir plekšnes, kurias parduoda valstiečiai – labai nepagyvensi. Čia jau ne apie pelnus reikia galvoti, o apie žemės išlaikymo kaštų padengimą. Na niekaip iš josios pajamų nepragyvensi. O tai reiškia, kad man neturėtų kilti noras šioje baronijoje nusėsti ir dėti skersą ir išilgą ant tarnybos ir visų tų karų ir mūšių, ir pasirodyti pas Karolį tik toms vasalinėms privalomos kasmetinės keturiasdešimties dienų karinės tarnybos. Kaip mielas vaikas sėdėsiu kunigaikščio armijoje, kad tik nors koks pinigėlis byrėtų ir toliau. Štai taip... ir apdovanojo, ir į vietą pasodino. Samdiniu, kuris bet kada, kai tik nustos mokėti atlygį, gali drožti į visas keturias puses aš kaip ir likau, tačiau tuo pat metu tapau vasalu, kuris privalo tarnauti savo siuzerenui.

Na ir tiek to. Velniai nematė. Dabar aš – baronas. O tai jau nemažai. Svarbiausia, kad titulas sąžiningai užtarnautas, o ne paveldėtas. Ir pilį turiu. Pirmasis žingsnelis hierarchiniais laipteliais, blyn... Liko tik Auksinės Vilnos ordino kavalieriumi tapti. Ir viskas... Na jo, užsisvajojau...

Gutenas... Gutenas... Kažkas labai pažystamo. Po velnių, juk Jochanas buvo iš ten kilęs! Tai jo tėviškė... Taip, jis pasakojo, kad būdamas vos dvylikos išėjo su rutjerų gauja...

Na taip, tiesiog detektyvas. Kai būsiu baronijoje reikės ką nors jo artimiesiems gero padaryt... Jei aišku jie gyvi. Bet visa tai po to: panašu, kad šiandien dar ne viskas išsemta.

Beje, panašu, kad mes su kunigaikščiu anksčiau nebuvom susitikę – manyje Armanjako neatpažino. Na ir niekas iš esančiųjų nepažino, nors ne vienas Lygos kovose dalyvavo.

Greit apsidairiau. Geranoriški žvilgsniai... Pritarimo komentarai... Bet neverta šiuo geranoriškumu pasikliauti. Burgundijos Rūmų hierarchijoje aš tik ant pačių apatinių laiptelių. Beveik – niekas... Karinėje hierarchijoje – taip pat. Galvažudžių gaujos vadas. O tai, kad valdovas parodė dėmesį – dar nieko nereiškia. Kai tik pajaus, kad iš vienadienio favorito verčiuosi į pastovų – štai tada ir galima laukti...

- Barone. – Karolis įdėmiai mane nužiūrėjo. Manęs negali apleisti jausmas, kad mes jau kažkur buvome susitikę...

Ot-taip...

Prikarksėjau kaip koks debilas...

Prisipažinti ar ką?

 

2016-07-22

"Armanjako šalis. Rutjeras". III dalis. 2016-07-21

III skyrius

 

Burgundijos armijos stovykla buvo tarsi milžiniškas skruzdėlynas. Iš esmės tai faktiškai buvo karinis miestelis ar netgi miestas, kur vietoje namų, palapinių išsidėstymas suformavo tikrą gatvių, skersgatvių, akligatvių, sankryžų ir netgi prekybos aikščių ir aikštelių labirintą. Begalė kareivių, kaip kokios skruzdėlės, judėjo visomis kryptimis. Tačiau jų judėjimas nebuvo atsitiktinis. Taip gali atsirodyti tik naujokui pirmą kartą apsilankiusiam tokiame palapinių mieste. Šis judėjimas iš tiesų buvo garai suderinto ir niekada nesustojančio mechanizmo veikimas.

Stovykla gaudė: girdėjosi arklių žvengimas, asilų ir mulų bliovimas, sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanos, seržantų šauksmai, kūjų į priekalus tauškėjimas ir prekybininkų – markitanų juokeliai ir šauksmai bei kirkinamų mergų juokas... Na kur gi be jų? Kunigaikštis kažkada bandė kovoti su šiuo reiškiniu išleisdamas įsakymą ir limituodamas jų skaičių, ne daugiau kaip trisdešimt kuopai su priesaku daugiau gerti vandens, kad mažesnis būtų geismas. Tačiau tokie geri norai ir pradėjimai, be jokios abejonės, žlugo net neįgavę jokio pagreičio. Kai kuriose kuopose čia buvo apie tūkstantį žmonių (v.p. kaip jau buvo minėta anksčiau – kuopa buvo skaičiuojama riteriais, tad su žandarais ir su jų pavaldiniais, pagal bendrą žmonių skaičių tai veikiau buvo panašiau į šiuolaikinį batalioną). P šio įsako, plaštakės ir šiaip palaidos mergos tapo panašesnės į legendinę hidrą, kuriai nukirtus galvą išaugdavo dvi.

Bendrai paėmus, tai mūsų darbdavys gana įdomus žmogus. Pagal šiuos laikus – išskirtinis. Jis praktiškai sunaikino niekam tinkančią feodalinę kilmingųjų karinės prievolės ir šaukimo schemą bei nusistovėjusius papročius ir sukūrė ordonansines kuopas, kurios tapo šiuolaikinės karinės struktūros pamatu ar prototipu. Tačiau tuo pat metu jis buvo pats tikriausias feodalinis riteris visame gražume –savo kunigaikštystėje socialinę hierarchiją nuvarė iki neįtikėtino absurdo.

Na ir karvedys jis vis tik ne koks. Tai aišku tik mano asmeninė ir subjektyvi nuomonė, nors yra veikėjų, kurie jį visu rimtumu lygina vos ne su Julijumi Cezariu, Hanibalu ir Aleksandru Makedoniečiu. Šaunus ir beatodairiškai drąsus – tai taip, jokių abejonių. Iki kaulų smegenų – bebaimis ir doras riteris, bet ne karvedys. Nė vienas karvedys, būtent karvedys, tikrąja to žodžio prasme, nelėks atakos priešakyje jei tam nėra jokios prasmės. Tai net nudriskę raudonieji suprato. O štai kunigaikštis nesupranta ir visada priešakyje ant eikliausio žirgo. Na kaip šiandien. Bet ne man jį teisti – aš vis tik dar ne visiškai įsigyvenęs į viduramžiškų saldofonų vaidmenį. Galiu vadovauti  dviems – trims šimtams karių, bet armijai – atleiskite, bet dar nemanau, kad sugebėčiau. Bet mokausi. Net knygų prisirinkau ir po truputį šviečiuosi. Pavyzdžiui, dabar skaitau Julijaus Cezario „Užrašai apie Galų karą“...

- Slaptažodis!.. – staiga išgirdau bliovimą, kuris mane pakėlė iš  minčių gilumos.

- „Heilige Walburga“ (v.p. Šventa Valburga arba Šventa Valpurga)! – atsišaukiau.

- Garbė ir ištikimybė! – šarvuočiai greitai nuo kelio nutempė kilnojamas užkardas.

Taip... Aš jau gvardiečių stovyklos dalyje (v.p. it. guardia; previligijuotas karinis dalinys visiškai ištikimas valdovui. Jos užduotis buvo valdovo arba kariaunos vėliavai apsauga. Būtinybė

formuoti gvardijas V.Europoje iškilo XIV a., kai karui pradėta samdyti samdinius ar formuoti samdomas armijas. Vėliau iš jų, o kai kada ir gvardijos sudėtyje, susiformavo arba buvo kuriami atskiri leibgvardijos daliniai kaip valdovo ir jo artimųjų rato asmens sargyba – asmens sargybiniai). Pirmoji ordonansinė Švento Sebastijono kuopa, kuriai vadovavo Oliveris de la Maršas (v.p. Olivier de la Marche; 1426—1502 m.; buvęs Karolio Drąsiojo pažas, poetas, Marijos Burgundietės (apie ją bus vėliau) mažordomas, kronikininkas ir tų laikų didžiausias retorikos specialistas; žinomiausias veikalas „Mémoires“), kunigaikščio mažordomas ir vyriausiasis ceremonmeisteris. Kamerdinierių (v.p. pranc. Chambellan) eskadronas: Jo asmens riteriai, jo asmens seržantai, Jo asmens lankininkai, ūkio eskadronas, tai yra eskadronas iš rūmų tarnybos: vyno sėmėjai ar duonos raikytojai. Apsaugos riteriai ir ginklanešiai... Visus išvardinau? Greičiausiai  tai ne – gvardijoje tiek daug tokių kovinių vienetų, kuriuos išvardinti gana kebloka. Joje tarnauti – nežmoniškas prestižas. Ir nežmoniškai brangu. Ir nesvarbu kokiame skyriuje. Net jei esi paprastas pažas. Beje, tokios pažo tarnybos siekia ne viena kilmingoji atžala. Kita vertus – nusispjaut – aš joje netarnausiu. Nesutiksiu net jei siūlys. Turiu savus tikslus, kurių po truputį ir siekiu. O jei sutikčiau – tai tik labai ypatingus skanėstus.

Pagaliau pasiekėme Karolio Drąsiojo palapinę. Tai tikri kelioniniai rūmai – net su mediniais bokštais kampuose ir barbakanu prie įėjimo. Bet, kaip nebūtų keista, šį gremėzdą pastatė per šviesiosios dienos pusę – pats mačiau.

Palapinę saugojo leib-lankininkai arba dar vadinami „asmens lankininkai“, kurie vilkėjo juodus apsiaustus, ant kurių buvo auksu išsiuvinėtos raidės „C“ ir „M“. Tai yra Karolis ir Margarita – kunigaikščio sutuoktinė (v.p. Marguerite d'York ou Margaret Plantagenêt ou Marguerite de Bourgogne ou Marguerite d'Angleterre. 146-1503 m.). Jų vadas Jurgis de Roziumbo. Šie lankininkai jau ne iš aukštosios visuomenės. Juos specialiai renka iš prasčiokų ar žemiausiųjų ar mažažemių dvarininkų. Už šią privilegiją lankininkai tarnauja besąlygiškai ištikimai ir sąžiningai. Ir galiu pastebėti, kad jie gana dideli didžiuokliai, kurie pasigardžiuodami savo uodegą kelia ir į dešinę ir į kairę ir šiaip, kur reikia, ir kur nereikia.

Prisistačiau ir tuoj pat mane įleido vidun. Budintis karininkas mane nuvedė gana ilgu ir vingiuotu koridoriumi, kur ant kiekvieno kampo stovėjo po sargybinį, ir atsiprašęs bei paprašęs įlindo į pasitarimų menę. Po sekundės grįžo ir paprašė užeiti vidun.

Akis rėžė dešimčių, jei ne šimtų žvakių šviesa. Šalia didelio stalo, apsirėdę pompastiškais šarvais, sukiojosi minia dvariškių. Tarp jų pažinau tik de la Maršą, su kuriuo buvau apsikeitęs keliais žodžiais, kai armija dar tik buvo formuojama. Pastebėjau dar ir Džoną Midletoną – dvidešimt pirmos kuopos, kuri buvo išsidėsčiusi šalia manosios kompanijos, kondiukto.

Aš žinojau beveik visus Karolio dvariškių vardus ir herbus (išmokau iš karto, kai mus sutiko samdyti – labai naudingos ir būtinos žinios), bet visus mačiau pirmą kartą. Gana įspūdingas reginys. Gal teisingiau puošniai pompastiškas? Ko gero būtent toks Karolio dvaro apibūdinimas ir būtų teisingiausias. Puošniausias visoje Europoje. Dulkes į akis leidžia...

Štai ir pats Burgundijos ir Brabanto kunigaikštis Karolis Drąsusis. Didysis vakarų kunigaikštis, kaip jį kartais pagarbiai vadina. Pasidabinęs auksu inkrustuotais prabangiais Milano šarvais ir ilgu apsiaustu su Burgundijos kryžiumi, kuris buvo panašus į Apaštalo Andriejaus kryžių iš apynių kekių ir per vidurį pavaizduotu skeltuvu iš kurio liejasi žiežirbos. Snukis valingas, kilmingas – vien nosis ko verta? Ant galvos auksu ir brangiaisiais akmenimis žiba kelioninė karūna, bet kažkodėl jis man priminė mūsų sargą dėdę Tolią iš sporto komplekso, kuris susiruošė į karnavalą...

Velnias! Velnias!.. Koks aš kvailys! Visai buvau užmiršęs vieną ir labai svarbų dalyką – Karoliukas su mano tėtušiu buvo pažystami ir ranka rankon ėjo prieš Lui – Pasaulinį Vorą Visuomenės gerovės lygoje. Ir berods net kovėsi kartu prieš Lui. Ir net laimėjo kokį kartą. O tai reiškia, kad gali mane ir pažinoti… Gali ar negali? Kad kur velniai tą bastardą – jis jau beveik nustojo su manimi dalintis savo atsiminimais… Na ir ką daryti? Aš čia juk kaip ševalje de Driuonas – gali kilt nesusipratimas…

- Taip-taip-taip... – Karolis priėjo ir mostelėjo, kad pakilčiau nuo kelio ant kurio buvau suklupęs. – Ką ten jūs de Maršai kalbėjote apie šį šaunuolį?

Mažordomas atsargiai atsikrenkštė, linksmai į mane pašnairavo ir išvyniojęs ritinėlį pradėjo skaityti:

- Po to, kai dėl sužeidimo iš rikiuotės buvo pašalintas atsiros flamandų ietininkų kompanijos kapitonas Johanas Gutenas, ševalje de Driuonas, šios kompanijos šaulių leitenantas, perėmė vadovavimą ir tęsė artilerijos įtvirtinimų ataką, pirmas užėmė palisadą ir parodydamas didžią drąsą ir vyriškumą užgrobė artilerijos bateriją. Po to, apsukęs pabūklus, sulaikė priešų puolimą, kuris patyrė milžiniškus nuostolius ir jį laikė pakankamai ilgai. Atsitraukiant paimtus falkonetus ir serpentinas  su visa amunicija atgabeno į mūsų dispoziciją. Jis gi, nugalėjo baroną Klausą-Teodorą fon Rozenbergą, Saksonijos kunigaikščio Reino kulevrinierių kapitoną, tuom įvarydamas Saksonijos kunigaikštį į liūdesį ir neviltį...

- Tai štai kam turime būti dėkingi už šį nuostabų Mozelio vyną! – kunigaikštis pakėlė taurę ir ją palingavo. – Iš tikro, ponai, šis ševalje tikras mūsų riteriškumo įsikūnijimas. Puiku! Bravo, ševalje! Mes jumis patenkinti!

- Aš ir mano kompanija džiaugiamės galėdami tarnauti jūsų šviesybei ir pasiruošę paaukoti gyvybes vardan Burgundijos šlovės...

Pasakiau, ir mintyse labai nustebęs, kad žinia apie mano žygius jau pasiekė štabą, „sušokau“ visus priimtus etiketo žingsnelius ir nusilenkimus. Gale prisiminęs, kad aš vistik samdinys, nesusilaikiau ir pridėjau:

- Aišku, tol kol galioja mūsų kontraktas.

Mintyse save išbariau paskutiniais žodžiais ir sustingau laukdamas perkūno ir griausmo. Durnelis – vienareikšmiškai...

Karolis garsiai nusikvatojo. Po sekundės jį palaikydami nusižvengė ir visi likusieji.

- Mes patenkinti. Aš patenkintas, ponai! – Kunigaikštis priėjo ir tris kartus mane apkabino. – Naujo kontrakto jūsų kompanijai nebūtina rūpintis. Dėl jūsų likimo aš turiu šiokių tokių pamąstymų. Man tokie drąsuoliai reikalingi...

Taip... tai aš. Štai koks aš drąsus ir didvyriškas karžygys. Karolio žodžiai kaip koks balzamas sutepė mano savigarbą ir savimylą. Net negalvojau, kad bus taip malonu... Bet gal tai vis tik ne visai aš, o bastardas. Aš vietoj skambių žodžių labiau vertinu materialius apdovanojimus.

 

2016-07-21

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". II skyrius. 2016-07-19 - 2016-07-21

II skyrius

 

Tamsoje subolavo mūsų stovyklos palapinės. Spustelėjau Rodeną ir įlėkęs į stovyklą sustabdžiau žirgą šalia kompanijos gydytojo palapinės. Nušokęs žemėn numečiau vadžias kautiljerui ir atverčiau palapinės įėjimo uždangą.

- Kas su juo?

Gydytojas nieko nepasakė ir tik pasitraukė nuo stalo, ant kurio gulėjo Johanas Gutenas.

Kapitonas buvo sąmonėje, bet buvo akivaizdu, kad jam jau nebedaug likę. Sviedinys jam nutraukė kairę koją ir sutraiškė dešiniąją.

- Prieikite... – sušnabždėjo flamandas.

Aš ir jau palapinėje buvęs Joachimas van der Veldė prisiartinome.

- Tu... tu viską perimsi... – Johanas pakėlė ranką, dūrė į mane pirštu ir po to jos nebenulaikęs bejėgiškai trinktelėjo ja į stalą.

Po to pažiūrėjo į van der Veldę ir sušnibždėjo:

- Prisiek, Joachimai, kad jam padėsi...

- Prisiekiu kraujo kryžiumi... – leitenantas paėmė kapitono ranką ir pagarbiai ją pabučiavo.

- Tu... – Gutenas vėl žvilgtelėjo į mane ir išstenėjo: - Daryk ką reikia...

Nežiūrėdamas aš ištiesiau ranką gydytojui ir pajutau į delną įdėtą stiletą. Aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau, taip gali nutikti, todėl jau seniai buvau pasiruošęs. Tą patį, jei reikės, padarys ir mano paveldėtojas. Kapitonai išeina ir atgimsta...

- Tu išeini į prieblandą pas mūsų brolius. Dulkė prie dulkės, kaulas prie kaulo, kraujas – prie kraujo. Tavo kraujas visada liks mūsų kryžiuje ir mūsų širdyse... – garsiai ištariau ritualinę frazę ir trumpu mostelėjimu dūręs į kapitono miego arteriją greit po tamsaus raudono kraujo srove pakišau pulko kryžių.

Po to apsisukau ir nesidairydamas išėjau iš palapinės. Prieš ją jau buvo išsirikiavę visi kompanijos likučiai.

- Kapitonas mirė! – išrėkiau ir aukštai iškėliau kruviną kryžių. Išlaikęs pauzę, tęsiau: - Tegyvuoja kapitonas!

Joachimas žengtelėjo į priekį ir garsiai pareiškė:

- Aš, Joachimas van der Veldė, liudiju ant šio kryžiaus tai, kad paskutiniais savo žodžiais kapitonas Johanas Gutenas paskyrė savo pamainai arbaletininkų ir arkebūzininkų leitenantą Žaną de Driuoną. Kas nesutinkate su šiuo sprendimu – sakykite dabar arba nutilkite amžiams!

Mirtina tyla...

Van der Veldė išlaukė pakankamą laiko tarpsnį, kad prieštaraujantys galėtų pasireikšti, bet tokių neatsirado. Tada jis iš visų jėgų suriko:

- Tegyvuoja kapitonas de Driuonas! Šlovė kryžiui!

Vieningas pritariamo karių šūksnis sudrebino prieblandą...

Na štai... Įvyko. Bet aš kažkodėl visai nesijaučiu laimingu...

Žengtelėjau į priekį.

- Mano gyvenimas priklauso jums. Jūsų gyvenimas priklauso man, - ištariau privalomą formulę, nusitempiau nuo galvos šalmą ir žemai nusilenkiau prieš rikiuotę.

Na štai ir viskas... su ceremonijomis baigta, o dabar, tiesa sakant, prasideda darbas.

Įsakiau:

- Ober intendante, mėginį iš katilo!

Prieš rikiuotę akimirksniu išdygo krėslas, staliukas ir sidabrinis indas su skaniai garuojančiu srėbalu. Peteris van Riisas, šviesdamas patinimu tamsiu gumbu vietoje dešinės akies, bet užsimaukšlinęs sniego baltumo virėjo kepurę nusilenkė ir man padavė šaukštą, kurį, demonstratyviai balta servetėle peršluostė visų akivaizdoje. Prisimena, kaip aš lygiai tokį patį, pastebėjęs dėmę, jam buvau paleidęs į kaktą.

Pasėmiau putros. O-ch!.. Aštri. Šiknius svogūno, česnako ir pipirų nepagailėjo. Bet aš vis vien suvaidinau, kad mąstau, nors visiškai be reikalo: srėbalas buvo neįtikėtinai skanus, bet vadui niekada nepamaišys parodyti rūpesti pavaldiniais, o ypač jų skrandžiais ir pilvais. Aplaižiau šaukštą ir atsistojęs pasakiau:

- Gerai. Galima valgyti. Pradėti maisto dalybas ir leidžiu atidaryti statinaitę elio. Leitenantas, seržantai, ober-medikusas, ober-kapelanas ir ober-intendantas – po valandos pas mane į palapinę su ataskaitatomis.

Žengtelėjau porą žingsnių link savo palapinės ir vos neparkritau. Kažkodėl tą akimirką mane užgriuvo laukinio nuovargio banga. Viskas, iškrova prasidėjo- adrenalinas baigėsi...

- Panašu, monsinjore, kad pavargote. – Mane už parankės prilaikė pasirodęs škotas.

- Šiek tiek... Kaip ten su barka?

- Nesirūpinkite, monsinjore. – Tukas patenkintu snukiu sudėjęs pirštus juos pabučiavo. – Ne barka, o puodynė su medum. Viskas jau stovykloje. Peteris kaip tik jais rūpinasi, o mums ypatinga dovanėlė, kuri jau jūsų palapinėje.

- Ką reiškia „ypatinga dovanėlė“? – suraukiau antakius. – Užmiršai kompanijos statutą? Viskas į bendrą katilą, o po to jau dalybos pagal teises. Į teismą užsimanei?

- Tai ypatingas atvejis, - kategoriškai pareiškė Tukas ir nusitempė mane į palapinę. – Nesijaudinkite, monsinjore. Aš tvarką išstudijavęs, juk ne veltui juk mane ober-iždininku paskyrėt. Štai šarvus nusiimsite, nusiprausite, pavalgysite, pagerėsite, o jau po to ir aiškinsimės.

Mano asmeninėje palapinėje jau buvo padengtas stalas. Į kapitono palapinę, aš ruošiausi persikraustyti tik išaušus. Kaip Peteris ir žadėjo, stalą, apsuptas mažesnių dubenėlių su papildomais užkandžiais, puošė puikus tešloje keptas žąsinas. Beje, pastebėjau ir daug naujų dalykėlių, kokių anksčiau nebuvo: sūris, švieži obuoliai, rūkyta menkė ir unguriai. Iš kažkur jau tas landus sukčius jau išpešė – reikės prie progos pagirti.

Pažas į ranką įdėjo taurę su vynu ir neištardamas nė žodžio, ėmėsi mane lukštenti iš šarvų...

- Pasakok, - įsakiau škotui, kuris išsidrėbė krėsle priešais ir godžiai gėrė Reino vyną.

- Barką paėmiau be nuostolių, tik mosarabų šefui su buože per galvą stuktelėjo. Bet nieko... atsigaus, paaiškino Tukas pildamasis sau vyno.

- Koks krovinys?

- Proviantas. Šviežiai sūdyta mėsa. Menkė, silkė ir unguriai statinėse, rūkytos antys ir žąsys. Viskas šviežia ir puikaus rūkymo. Ir sūris! Trisdešimt didelių galvų. Ir dvidešimt statinių Reino ir Mozelio vyno. Tik per du kartus viską išvežėme. Net Malvazija yra.

- Puiku!.. – Prizas iš tikro buvo įspūdingas.

Atsargos pas mus jau seniai buvo apnykusios. Na ir likusioje armija su atsargomis taip pat buvo ne kažin kas. Na, tad eilinį kartą nusilenkti nepakenks.

- Pasirūpink, kad dabar pat atskirtų po keturias vyno statines kiekvienos rūšies ir visko kito padoriai ir nusiųstų į štabą. Tegu ten sau smaguriauja. Tik ungurių jiems kiek mažiau – patiems neužteks.

- Jau pasirūpinau. Viskas jau ant vežimų sukrauta... – Škotas godžiai baigė tuštinti taurę.

- Šaunuolis! – pasisukau į pažą ir įsakiau: - Vandenį tempkite ir Matildą pakviesk. Prausiuosi.

Škotas palaukė, kol pažas išeis ir po to, paslaptingai šypsodamasis, iš po stalo išrideno nedidelę statinaitę – panašiai kokių dešimties litrų. Po dangčiu pakišo durklą ir jį atidarė, nuėmė sviestuotą popierių ir tarsi koks fokusininkas į viršų mestelėjo sidabrinę monetą.

- Guldenai! Sidabriniai! Pilna statinaitė!.. – susižavėjęs sušnibždėjo.

Na, tiesą sakant, jūs kada matėte statinaitę pilną sidabrinių monetų? Aš taip pat – ne. Tik sapnuose.

- Kapitonas, prieš tai, kaip mes jį nuskandinome, prisipažino, kad turėjo nugabenti monetas Bonos pirkliams kaip kažkokį užmokestį nuo paties Saksonijos kunigaikščio.

- Labai įdomu... Ir ką tu siūlai?

- „Esant reikalui, kapitonas vieną kartą per metus savo vienasmeniu sprendimu gali atsiriekti bet kokią grobio dalį kompanijos formavimui ir aprūpinimui“, - pavargusiu balsu pracitavo škotas ir siektelėjo ąsočio.

- Tačiau jis „privalo apie tai pranešti savo leitenantams, kurie apie tai praneš mūsų broliams, jei šiems kiltų papildomų klausimų“. Taip? – pratęsiau už jį ir užsimečiau ilgą chalatą.

- Na taip... – nepatenkintas susiraukė škotas.

- Vadinasi taip ir padarysim. Barką ėmusiai komandai ir sau išsirašyk premiją. Pats sugalvok, kokio dydžio. Ir neužspausk. Žuvusiųjų atlyginimą išdalinti gyviesiems išskaičiavęs dešimtinę kompanijos reikmėms. Taip, ir kodėl tu dar čia? Marods, laikas monetas seikėti.

- Einu jau... – burbtelėjo škotas ir nuo stalo sugriebęs rūkyto kumpio pasuko link išėjimo. – Na negailite, jūs manęs, monsinjore.

- Dar ir kaip gailiu. Beje, nuo tavęs priklauso.

- Tai dar už ką? – Tukas nutaisė nelaimingą veidą.

- Už leitenanto patentą. Tu nuo šiandienos šaulių leitenantas. Ryte tave pristatysiu. Po to jau į mano palapinę galėsi vaikščioti teisėtai.

- Monsinjore!  - aiktelėjo Tukas ir kluptelėjo vos manęs nenuversdamas nuo kojų.

- Nedėkok... Aš atsainiai mostelėjau. Užsitarnavai. Pagalvok, geriau, kas vietoj tavęs bus seržantu. Viskas, nešdinkis... Stok. Po pusvalandžio tempk čionai tą riterį su Saksų kunigaikščio apsiaustu. Paplepėsiu su juo apie išpirką.

Nespėjus nusileisti įėjimo uždangai įėjo, ne neįėjo, o išdidžiai įplaukė Matilda, kurią lydėjo mokiniai nešini geldomis su karštu vandeniu.

Matilda... Šiame gyvenimo periode mano širdyje pėdsaką paliko tik dvi moterys: Magdalena ir Karmena – dvi neišskiriamos draugės, kurios dėl likimo išdaigų tapo varžovėmis. Magdalena Prancūzietė, našlaujanti Vianos, Bearno ir Andoros princesė, ir taip pat našlaujanti baronienė Karmena de Preijolė. Viskas įvyko Fua grafystėje, kur mane užnešė, kai keliavau į Aragoną...

Su Magdalena nebuvo nieko rimto, tik jos pačios suregzta intrigėlė. Gaila tik, kad per šią intrigėlę, dvikovoje su baronu Šarliu d‘Aiju, Fua baneretu, kuris pretendavo į jos širdį, man pradūrė koją, o už tai gavau tik porą princesės bučinių. Daugiau nieko nespėjome... Nelabasis į Fua atnešė Lui pasiuntinius ir princesė vengdama nereikalingų nemalonumų su savo tikru broliu, išsiuntė mane skrynioje kaip krovinį kartu su Fua paliekančia baroniene de Preijole... Na, taip... kaip kokiuose damų romanuose...

Na, o Karmena... Su Karmena buvo rimčiau. Mus sujungė meilė. Karšta kaip ugnis, krištolinė kaip kalnų šaltinis ir nelaukta, kaip perkūno trenksmas... visada prisiminsiu šią moterį... Po išsiskyrimo aš neįtikėtinai sužievėjau ir sušiurkštėjau. Du metus į širdį neįsileidau jokios moters. Tačiau pasirodė Matilda...

Aukšta, stotinga flamandė su kasa iki kulnų. Stotinga, labai graži ir neįtikėtinai panaši į skandinaviškas valkirijas... Į tas, kurias piešia ir tapo dvidešimt pirmo amžiaus dailininkai. Ji visada nesutrikdomai rami ir beveik visada nuspėjanti mano norus. Paprasta markitantė, be jokios užuominos į kilmingą kilmę. Ne palaida merga – tai nedovanotina varganų istorikų klaida, kurie markitantes aprašo kaip prostitutes. Žinoma yra ir jų. Ir net nemažai. Tačiau yra ir tokių kaip Matilda. Skalbėjos, virėjos, prekybininkės... daug ką jos daro ir gelbsti! Pasakysiu paprastai: šios didvyriškos moterys savotiškai puošia mūsų niūrią kareivišką kasdienybę.

- Labas, katinėli...

- Labas, kapitone... – Matilda pakštelėjo į skruostą ir mokiniams parodė į duris. – sveikinu.

- Ačiū. Kaip tu? – Paglosčiau ranka merginos dubenį ir pajutau, kaip nuo prisilietimo tiesiog grįžta jėgos.

- Kaip visada. –Flamandė atsiraitojusi rankoves ėmė pilti karštą vandenį į geldą. – Tu sveikas?

- Taip. Dievas neapleido... – pamelavau patrindamas šlaunį.

Na nesiseka man su šia koja. Tai su daga praduria, tai alebarda iš visos kvailystės daužo.

- Parodyk. – Matilda be jokių ceremonijų atitraukė mano ranką nuo kelių ir atskleidė chalatą. – Taip... Reikia gydytoją kviesti. Tegu kompresus uždeda. Mėlynė bus...

- Apsieisiu. Tu išgydysi...

- Galiu ir aš. – Flamandė šyptelėjo ir žaismingai persimetė kasą. – Lysk į geldą. Tave reikia greit nuprausti, o tai prie palapinės seržantai kanopomis jau žemę aria, pasitarimo laukia.

- Palauks... – pabandžiau vandenį koja ir atsisėdau į geldą. – Pasakok kas naujo kompanijoje...

- Po senovei. Penktoje palapinėje naktį vėl kauliukais lošė ir vyną gėrė...

- Brabantai?

- Na kas gi daugiau... – Matilda ėmėsi pilti ant manęs vandenį. – O vyną jiems atitysė Adelina.

- Aišku...

Brabantai visada laikėsi kartu ir kai kada leido sau pažeidinėti net tiesioginius įsakymus. Panašu, kad laikas jų imtis...

- Kapitone! - į palapinę įsiveržė van der Veldė. – atvyko pasiuntinys: reikalauja atvykti į kunigaikščio pasitarimą.

- Po velnių... nusiprausti neleidžia... Tegu laukia. Tuoj būsiu. O tu susitvarkyk su kompanijos reikalais vietoj manęs. Apsispręsk ką iš mokinių galima įšventinti į brolius jau rytoj ryte. Suskaičiuokit sužeistus ir žuvusius ir organizuokite iškilmingas Johano laidotuves... Savo žinion perimk visus trofėjus. Žodžiu viską, kas susikaupė. Grįšiu – raportuosi. Taip... ir sargybon šiandien statyk mokinius vietoj brolių. Tegu pratinasi. Jaučiu, kad ryt vėl bus kokia košeliena, tad geriau jog visi broliai būtų pailsėję.

Greit baigiau praustis ir užsidėjau Matildos paruoštus švarius rūbus. Pažui įsakiau atitemti milaniškus šarvus – jie buvo puošnesni ir lengvesni. Tai mano pirmasis trofėjus kare su šveicarais. Karo metu be šarvų atvykti į karinį pasitarimą – visiškas nesusipratimas. Prisikabinau paradinę espadą – flambertą, už diržo užsikišau dagą ir užsimaukšlinau juodą beretę su trimis povo plunksnomis. Dar ant kaklo užsimečiau grandinę ir pirštus papuošiau žiedais – pompa čia vertinama. Na ir aš neturiu nieko prieš. Panašu, kad galima judėti...

Su gailesčiu ir giliu atsidusimu nužvelgiau nukrautą stalą ir neištvėręs vis tik atsilaužiau žąsino kulšį. Tiesiog eidamas ir kramtydamas išėjau iš palapinės ir sėdau ant Kaprizo. Tai mano antrasis andalūzas, kuris buvo papuoštas paradine popona. Rodenas vis tik gavo kelis įbrėžimus ir sumušimus, tad aplink jį dabar sukiojosi mūsų gyvuliukų prižiūrėtojas, kuriam aš buvau sugalvojąs ober-veterinaro pareigybę. O ką? Mes kariuomenėje ar ką? Na ir pats žodis „gyvulininkas“ skamba ne itin gražiai.

- Su manimi... – įsakiau porai arbebūzininkų, kurie stovėjo sargyboje šalia palapinės ir pasukau link gremėzdiškos palapinės, kuri buvo iškilusi virš visų likusių ir buvo gerai apšviesta. Tai ir buvo Burgundijos ir Brabanto kunigaikščio  Karolio Drąsiojo palapinė.

Na ir kokių velnių aš jam prisireikiau? Net nežinau. Iki šiol jam pristatytas nebuvau ir  neturėjau su juo jokių tiesioginių reikalų. Gal eilinė „meduolių“ dalyba? Gal geriau nereikia. Už viską reikia mokėti - po „meduolių“, kaip taisyklė, gali tekti pabraidyt po šūdą... Patikėkit mano asmenine patirtimi.

 

2016-07-19 - 2016-07-21

"Armanjako šalis. Rutjeras". I skyriaus pabaiga. 2016-07-18.

 

Mosarabai veikė pakankamai darniai ir ramiai. Šimtą kartų buvau teisus, kad juos nusamdžiau...

Džiaugsmingiausias vaizdelis! Tiesiog reginukas… Kad juos kur šimts! Pagyvina geriau nei koks boksas per teliką. Nuo pat pirmos akimirkos, kai įsikūnijau bastarde, kažkaip ne itin smarkiai reagavau į žmonių žūtis ir mirtį. Aš ir anksčiau turėjau gana tvirtus ir betoninius nervus, kurie susimaišę su bastardo emociniu fonu, mane kas kart nustebindavo, kai mane apimdavo, tiesiogine to žodžio prasme – euforija, matant nudobtus ir sužalotus priešus. Taip sakant, įsigyvenau į vaidmenį, po velnių... Neslėpsiu – patinka man kariauti, patinka man būti šioje epochoje. Toks įspūdis, kad aš anksčiau buvau ne savo vietoje, o dabar tarsi grįžau namo.

O gal visai „nučiuožiau“?

Visai gali būti, bet manęs tai netrikdo. Netgi dar daugiau – nieko nenoriu keisti ir nekeisiu, net jei tam turėsiu progą.

Tuo tarpu arbaletininkai, siųsdami strėles priešo pusėn, šaudė nepertraukiamai toliau. Į mus taip pat šaudė, bet ne arbaletininkai, o lankininkai. Tačiau jau vien dėl to, kad savo laiku pasirūpinau geromis pavezomis ir šarvais, nuostolių beveik neturėjome. Vokiečiai lengvai sužeidė tik tris flamandus, kuriuos į užnugarį nutempė kautiljerai... Anksčiau jiems tektų kapanotis patiems.

Apsidairiau...

Kairiame flange laisvieji anglų lankininkai, taip pat samdiniai, į vokiečių knechtus pylė strėles kaip iš kulkosvaidžio. Neblogai, neatsilieka nuo mūsų.

Lombardų ietininkai – pikinieriai ir arkebūzininkai dešiniajame flange taip pat laiko rikiuotę.

Kol kas viskas vyksta taip kaip buvo suplanuota.

Užsispyrę vokiečiai, nežiūrėdami į siaubingus nuostolius, persigrupavo ir susibūrę į tirštas kolonas vėl ėmė žingsniuoti į mus. Likus trisdešimčiai žingsnių sustojo: į priekį išlindo šauliai ir ant ragotinių ėmė statyti rankines kulevrinas. Trenksmas, dūmų kamuoliai ir kažkas prašvilpė pro ausį.

Truktelėjau Rodeną ir mečiau akį į rikiuotę...

Po velnių!.. Nunešė vis tik keletą karių. Nemalonu, bet pakenčiama... Rikteliau komandą ir mano arbaletininkai su arkebūzininkais, beveik per ištiestą ranką paleidę salvę į žingsniuojančius priešus atsitraukė už pikinierių. Kol kas jų darbas baigtas...

Lydimi laukinio riksmo doičiai puolė į ataką.

Pėstininkai su kauksmu ir žvangesiu susitiko...

Netoliese pastebėjau aš pamačiau riterį sėdintį ant galingo juodžio – destrijerio. Ant apsiausto (v.p. vok. wappenrock arba pranc. kotta, apsiaustas skirtas užsidėti ant šarvų), kuris buvo užmestas ant kastenbrusto šarvų, grožėjosi Saksonijos kunigaikščio herbas, o galvą dengė raguotas armetas. Jį supo keletas raitelių ir pėsčių kautiljerų. Šis vokietis komandavo vokiečių pėstininkams.

Spustelėjau pentinais ir su rodenu nuversdamas kelis knechtus, ieties smūgiu išmušiau iš balno pirmąjį ginklanešį, kuris dengė savo poną. Ietis, aišku, treškėdama sulūžo, bet aš spėjau iš prie balno pritaisyto dėklo truktelti arkebūzą ir šauti į antrąjį raitelį. Kur papuoliau – nepamačiau, bet nuo arklio jį nubloškė. Bet pompastiškojo riterio nepasiekiau... Kol bandžiau grąžinti arkebūzą į dėklą, buvau apsuptas vokiečių knechtų... Bet išgelbėjo Rodenas. Eržilas atsistojo piestu, padarė kelis šuoliukus ant užpakalinių kojų, parbloškė kelis priešininkus ir  išnešė mane iš apsupties. Gavau tik čiuožiantį alebardos smūgį per šlaunį. Velnias... Skauda kaip... Bet klubo šarvų nepramušė. Rodenas  - šaunuolis. Protingas gražuolis – jau kelintą kartą mane išgelbėja...

Išsitraukiau kalaviją ir, sukdamas žirgą, pamačiau, kad mūsų pikinieriai atlaikė pirmąją bangą  ir žingsnis po žingsnio ėmė juos stumti atgal.

Laiku pamačiau vokiečių ieties smaigalį ir ją numušęs, grįžtamu kalavijo smūgiu perkirtau šios ieties savininko galbą, spustelėjau pentinais ir vėl puoliau riterį.

Vokietis jau buvo mane pastebėjęs ir priešais save išstatęs pancerbrecherį (v.p. vok.

Panzerstecher arba Panzerbrecher, o pranc. Estoc. Tai dvirankis 1,5 m. ilgio beašmenis dvirankis kalavijas skirtas pradurti šarvus. Geležtė dažnai buvo sustiprinta ir buvo rombinės formos. Garda įmantri kaip špagos, bet špaga jis nelaikomas, kadangi gana iš išvaizdos panaši špaga turėjo ašmenis. Dažniausiai buvo tvirtinamas prie balno iš dešinės raitelio pusės. Tai buvo atsarginė priemonė – ieties pakaitalas. Raiteliai ją laikydavo viena ranka ir dūrio stiprumas priklausė nuo arklio greičio ir inercijos, o pėstieji ją laikė dvejomis rankomis). Pancerbrecheris – tai gerai. Matomai savo ietis jis visas jau sulaužė, o mano dvirankis flambertas  - beveik dvigubai ilgesnis.

Paleidau Rodeną iš kairės vokiečio pusės, mečiau pavadžius ir laikydamas dvirankį flambertą abiem rankom, tiesiog judesyje kirtau. Vokietis vis tik paskutinę akimirką sugebėjo pakišti skydą.

Nieko sau... Skydas suskilo – ne veltui aš du kart per dieną su šią pabaisą mosikuoju. Mane treniruoja Joahimas van Veldas... Taigi. Skydas suskilo, vokietis išlinko vos nepasiekdamas arklio pasturgalio, bet balne jis išsilaikė. Galingas vyrukas, galingas...

Apsisukdamas pakėliau Rodeną piestu, akimis paieškojau vokiečio ir pamačiau, kaip jį jau iš balno išvertė mano kauteljerai ir rengėsi vilkti į mūsų užnugarį. Vokietis nesigynė, matyt gerai aš jį ten pritrenkiau. O gal kauteljerai jį ten kuom nors stuktelėjo. Gražuoliukai dar tie.

- Arklį, blyn!.. Žirgą gaudykit!.. - Užstaugiau ant jų, nors nelabai tikėjausi, kad išgirs.

Aplinkui gaudė žvangesys, šauksmai, riksmai, sproginėjimai ir aimanos. Na ir nelengvas gi darbelis destrierį sutramdyti. Kovinis žirgas – bet kam lengvai nesiduoda. Pabandyk sutarti su beveik tonos svorio dresiruotu ir mokytu žvėrimi...

Vėl paraginau saviškį žirgą pentinais ir parbloškęs porą knechtų prasimušiau link savo karių. Neverta įsijausti. Greit gali pakartoti maniškio vokiečio likimą. Patenkintas pastebėjau, kad vienas iš mano palydovų prigriebė ir riterio pancerbrecherį. Papildys mano kolekciją. Jau matau, kad tai neeilinis daikčiukas.

Pasinaudodamas tuo, kad doičiai atsitraukė per kokią dešimtį žingsnių, daviau įsakymą arbaletininkams. Flamandų raginti nereikėjo, jie akimirksniu iššoko iš už ietininkų ir apipylė vokiečius strėlėmis.

Po jų išlindo arkebūzininkai, kurie jau spėjo persitaisyti.

Pasinaudoję tuo, kad vokiečių rikiuotė padriko, mūsų ietininkai saikingu žingsniu pajudėjo pirmyn.

Artilerijos palisados (v.p., pranc. palissade, it. palizzata, lot palus; dažniausiai medinė užkarda ar tvora ir dirbtinės kliūtys prieš artilerijos bateriją, artilerijos lizdus) su iš už jų kyšančiais serpentinų ir bombardų vamzdžiais ėmėm artėti.

Tik spėjau prisilenkti prie Rodeno kaklo, kai pasigirdo visus garsus nuslopinęs trenksmas ir viską apgaubė parako dūmai.

Skydą nuplėšė nuo rankos ir nunešė kažkur tolyn į šoną...

- Po velnių... – gerai, kad vieno ar dviejų kartečės sviedinukų skutantis smūgis, tik ranką su pečiu išnarino...

Kai dūmai išsisklaidė, su siaubu pamatėme mūsų gretas. Ietininkų ant kojų liko vos pusė ir, kas baisiausia, ant žemės parkritęs konvulsijose spardėsi Guteno andalūzas. Pats kapitonas karts nuo karto bandė atsistoti ir kas kart krisdavo ant žemės. Visas apsiaustas buvo užpiltas krauju. Prišoko keli kauteljerai ir nutempė jį į mūsų užnugarį.

Ietininkai, klausydami išlikusio leitenanto van der Veldės įsakymų, suglaudė gretas.

Akimis paieškojau Tuko ir su palengvėjimu atsidusau. Gyvas. Ir jo šauliai beveik nenukentėjo...

- Pirmyn! Pirmyn! – sukaukiau beveik nuplėšdamas balsą.

Kitos išeities neturime. Palisada reikia paimti bet kokia kaina. Kitaip antra salvė iš mūsų nepaliks ir šlapios dėmės. Kas vyko šonuose jau nemačiau ir negalėjau matyti. Mes ėjome įduba ir be lavonais nusėtos kalvos nieko nebesimatė.

Spustelėjau pentinus ir išsiveržęs į priekį dviem flamberto smūgiais nubloškiau knechtus, o po to nulėkiau išilgai rikiuotės bandančius susigrupuoti vokiečius. Akies krašteliu pastebėjau, kad Joachimas kartoja mano manevrą lupdamas vokiečius savo dvirankiu. Tikras šio ginklo super meistras. Vokiečiai lėkė nuo jo kaip perkirsti kėgliai.

Nesustodamas šnabždėjau maldas ir šlovinau meistrą, kuris nukalė mano šarvus. Jau seniai nustojau skaičiuoti strėlių smūgius, o Rodeno šarvai jau buvo panašūs į gigantišką spygliuotą ežį. Bet buvo panašu, kad jis nesužeistas. Vistik po triguba dygsniuota popona buvo uždėti grandijai ir segmentiniai metaliniai šarvai.

Ietininkai pasiskubino ir užšoko ant palisado akimirksniu nudobę artileriją aptarnaujančius karius.

Taip. Šešių patrankų baterija. Didelės serpentinos ir du vidutiniai falkonetai su  beveik trimetriniais vamzdžiais. Ogi kas čia? Progresas vienok – aukščio reguliavimo mechanizmas. Ir panašu, kad išlietos iš bronzos, o ne sustiprintos lankais metalo juostos. Kaip mano pačio būtų užsakytos.

Pamačiau van der Veldį ir surikau:

- Į vagenburgą nežygiuojam. Ginam palisadą kol pasirodys tie prakeikti žandarai! Mano arkebūzininkai tuoj apsuks serpentinas.

- Gerai! – linktelėjo leitenantas ir nukūrė duoti atitinkamų įsakymų.

Aš įsakiau Tukui išrikiuoti arbaletininkus, kad pridengtų mosarabus ir šaudytų į grįžtančius persigrupivamui vagenburge vokiečius.

Arkebūzininkai, apsukę pabūklus, ėmėsi vamzdžių valymo ir užtaisymo. Parako ir sviedinių buvo su kaupu, o mosarabam vis vien iš ko šaudyti. Gabi šiam reikalui liaudis.

Mes pirmieji užgrobėme palisadą. Dešinėje samdinių iš italijos pėstininkai, kuriems vadovavo grafas Kampobaso, dar tik ropštėsi į kalvą. Kairėje, kondiukto Džono Midletono anglų lankininkai laikėsi kiek geriau. Jie jau kirtosi įtvirtinimuose.

Kai buvo atmuštas pirmasis šturmas, su pačiu Karoliu Drąsiuoju grįžusi kavalerija smogė į vokiečių riterius ir privertė juos trauktis link vagenburgo ir atsisakyti savo planų.

Primečiau mūsų likusių rutjerų likutį ir vos neapsiverkiau. Iš ietininkų šimtinės liko mažiau kaip pusė, arbaletininkų nuostoliai buvo nedideli, bet kiekvienas iš jų man jau buvo kaip sūnus. Na, o mosarabai, kaip visuomet, liko sausi.

Nusiunčiau visus sužeistus į užnugarį ir paliepiau kauteljerams rinkti trofėjus bei likusius gyvus lauke besivoliojančius vokiečių kilminguosius. Iš jų bus galima gauti išpirką. Tai visai nemenka kompanijos pajamų dalis. Pinigų būrio papildymui ir nuostolių atstatymui bus išleista nemažai ir kiekviena menkiausia moneta bus vertinga. Duok Dieve, kad Gutenas liktų gyvas...

- Na tai kaip ten su barkomis? –paklausė priėjęs škotas.

Snukis visas buvo raudonas, apsiaustas suplėšytas, bet gyvas ir sveikas.

- Palauk... – žvilgtelėjau į upę.

Burgundų artilerija pliekė į laivus ir netgi kartais pataikė. Na, bent jau dvi imperatoriškosios barkos lėtai skendo. Likusieji, vengdami artilerijos smūgių jau atsišvartavo, bet niekaip negalėjo susidoroti su srove. Juos nešė į mūsų pusę.

Ir jau temsta. O tai reiškia, kad mūsų manevro niekas nepastebės...

- Imk dvi dešimtis arbaletininkų su dešimtimi mosarabų ir perimkite barką priešais seklumą, - galų gale ryžausi. – Bet tik vieną barką. Ant kitų spjauki, nes jėgų neužteks. Komandą priverskite nuplukdyti barkas į tą vietą, kur nuvijome žvalgus. Greit viską kraustot ir į stovyklą. Iki to laiko manau bus visai tamsu ir manau mes atsitrauksime. Pirmyn, brolau. Ir šitą... žiūrėk ten. Nesišakok ir ant ašmenų nelipk...

- Nesijaudinkite, monsinjore... – Tukas akimirksniu nurūko rinkti būrio.

Viskas, kas susiję su pajamom ir trofėjais jis daro labai greitai. Tikras škotas, kad jį kur...

Per vagenburgo vežimus mūsų kariuomenei prasilaužti nepavyko. Tiesą sakant būčiau labai nustebęs, jei tai būtų nutikę. Dešimties tūkstančių armijai atakuoti penkiasdešimties tūkstančių armiją – visiška savižudybė ir idiotizmo viršūnė. Bet, kaip bebūtų keista, pakedenti vokiečius pavyko. Ir gana stipriai. Netgi galima sakyti – pavyko nugalėti. Jei nesutemtų, gal Frydricho stovyklą ir pavyktų užimti. Bet kokiu atveju, trečdalis jo armijos išpjauti pavyko. Na ir dar koks dešimtadalis dezertyravo ir nurūko į Kelno pusę. Burgundijos kunigaikštis Karolis Drąsusis vėl išspardė subinę sėkmei ir privertė ją pasisukti į jį veidu. Kažkuo, vis tik, jis nusipelno pagarbos...

Įsakydami atsitraukti, užbliovė trimitai.

Aš, jaudindamasis dėl škoto, dar nebuvo aišku, kaip ten jam su tais laivais sekasi – galim buvo tik spėlioti, - nuskubėjau į stovyklą. Žinoma prieš tai organizavau užgrobtų pabūklų ir visos amunicijos evakuaciją. Mano! Mūsų kompanijoje dar bus ir artilerijos eskadra. O už patrankas samdiniams – ypatingas atlyginimas.

Jodamas pro lavonų kalnus, kur jau pradėjo būriuotis krankliai, stipriai susimąsčiau...

Ar galėjau aš save įsivaizduoti samdiniu? Niekada!.. Nors senajame savo kūne aš ir turėjau polinkį į avantiūras. Ko vertas vien tik bandymas iš karto po armijos užsiverbuoti į Prancūzų legioną... Ačiū Dievui – nepavyko. Po Armijos iš karto laimėjau šalies čempionate ir apie legioną užmiršau visiems laikams.

Bet kas mene privertė stoti ant to kelio, kuris vedė į karą prieš frankų Lui XI? Tai, kad jis įsakė užmušti mano tėvą, tai yra bastardo, mano šio kūno buvusį savininką, Žano d‘Armanjako tėvą, turėjo didelės reikšmės. Vis tik likutiniai emociniai ryšiai su bastardu, aiškiai juntami ir dabar. Bet galutinė neapykanta apėmė po mano pamotės Žanos de Fua mirties. Po Lekturo paėmimo kontesą išvežė į Biuze pilį, kur aš, beviltiškai vildamasis ją išlaisvinti, ir nuvykau. Reikalas buvo tas, kad ji laukėsi vienintelio teisėto d‘Armanjakų palikuonio, kuriam gimus subyrėtų visi Liudoviko XI planai prie Prancūzijos galutinai prijungti Armanjaką.

Man pavyko papulti į pilį. Bet jau buvo vėlu. Voras atsiuntė vaistininką, kurį atlydėjo jo dvariškiai ir jie kartu nunuodijo vargšę Žaną kartu su negimusiu kūdikiu.  Bet! Velniai griebtų! Iš paskutiniųjų priešmirtinių Žanos žodžių aš supratau, kad kūdikis buvo bastardo, o ne jo tėvo. Nors puikiai suprasdamas, kad aš neturiu su šiais įvykiais jokio ryšio, bet mirtį priėmiau, kaip tikro savo vaiko. Nežinau, kaip taip gali būti, bet buvo būtent taip. Prisimenu ir širdis verkia. Iki šiol.

Aš atkeršijau. Atkeršijau baronui Gijomui de Monfokonui ir vaistininkui, kurie privertė Žaną išgerti nuodus. Papjoviau kaip avinus. Prie nelaimingosios mirties patalo. Ir prisiekiau atkeršyti Vorui...

 

2016-07-18