"Armanjako šalis. Rutjeras". V skyrius. 206-08-03

V skyrius

- Kodėl serpantinoms daromi ištisiniai monolitiniai lafetai? Tai juk ne bombardos. Na, atsakykite gi, maestro...

Aš patogiai įsitaisęs krėsle, bandydamas išblaškyti priverstinį tinginiavimą, bandžiau užsiimti šiokio tokiu progresu. Prakeiktas kulevrinos sviedinys ne tik, kad pramušė kirasą ir dabar jos sutaisymas kainuos ne mažiau penkių florintų, je ne visą dešimtį, tai man dar įskėlė tris šonkaulius ir sutrenkė krūtinę. Dabar aš net į išvietę klibinkščiuoju vėžlio žingine pasiramstydamas lazdele. Jaučiuosi geriau, nei pirmą dieną po mūšio, bet vis tiek dar klaikiai...

Kaip aš iš vis išgyvenau? Galu tik spėlioti. Arba vokiečių artileristai skubėdami parako per mažai įdėjo arba sviedinys jau buvo praradęs savo pirminį greitį kliudęs dar kažką prieš  mane. Nežinau... Bet gyvas ir beveik sveikas. Samuelis sako, jog po poros savaičių šokti galėsiu. Na, bet tai aš ir pats žinau.

Prakeiktas tiltas ir prakeikta jo priešakinė pozicija. Išgyveno vos trisdešimt du žmonės, iš kurių dešimt voliojasi lazarete (v.p. pranc. lazaret, it. lazzaretto – karo lauko ligoninė kariams, kuriems nereikia specialių sąlygų, ilgo ir specializuoto gydymo). Aštuoni mirė dar tą pačią naktį... dar du – kitą dieną. Likę gyvens, bet pilnavertiškai tarnauti jau nebegalės...

Ir nereikia. Visiems surasim darbo. Nieko neišmesiu.

Kompanija... O jos jau nėra. Trys dešimtys mosarabų šaulių, dvidešimt arbaletininkų ir du ietininkai... Dar septyni kandidatai ir dvi dešimtys mokinių. Bet jie dar per jauni ir per maži netgi kandidatams. Viskas... Išlikęs būrys tapo labiau panašus į plėšikų gaują, o ne į kompaniją.

Bet ir karas, ačiū Dievui, pasibaigė. Frydrichas Habsburgas užsiprašė taikos ir ją gavo. Armija jau ketvirta diena, kaip nieko neveikė. Karolis kiekvieną dieną susitikinėja su Frydrichu – baigia dėlioti visus taškus ant „i“ – valdovai dalinasi senučiukę Europą.

Štabe pasklido kalbos, kad derybos įvyko tik dėl manęs ir mano kompanijos. Atseit vokiečiams siaubą įvarėme, o Frydrichui nuostabą savo herojiškumu ir ištverme. O jei tiksliau, tai taip kalba Olivje de la Maršas – jis kiekvieną dieną užsuka taurelei vyno. Jo žodžiais galima tikėti. Burgundijos gvardijos vadas geriau leisis sudeginamas ant laužo, nei pameluos. Kabaljero iki paskutinio nago juodymo.

O štai Karolis manęs neaplankė, nors pats labai patenkintas ir mane su mano flamandais visiems rodo kaip pavyzdį. Artėja pyragaičių dalybos... Laukiu, bet kol kas nesulaukiu. Kunigaikštis ir be manęs turi rūpesčių. Praeis laikas ir velniai žino kas ten tiems valdovams šaus į galvą – gal visai užmirš, pamirš ir paliks nežinioj. Taip, valdovai – jie tokie... Kaip kažkas iš protingųjų jau yra pasakęs – padaryta paslauga – nieko nebekainuoja. Be to, mes paprasčiausi samdiniai ir privalome rodyti didvyriškumą už atlygį be jokių papildomų meduolių...

- Lengvas lafetas neišlaikys atatrankos, pone kapitone... – maestro Rafaelis Pelegrinas įsiaudrinęs net nusirovė nuo plikos galvos kepuraitę ir instinktyviai, kaip buvo įpratęs, susiruošė su ją patrinti kaktą, bet laiku prisiminęs , kad apdegimai dar nepraėjo, ėmė ją tik glamžyti rankose.

Šį artilerijos virtuozą perviliojau pas save. Teko veikti net per de la Maršą ir Burgundijos artilerijos vadui Kasparui Biuro (v.p. pranc. Gaspard Bureau ir Jean Bureau buvo broliai, genialūs artileristai ir mokslinės balistikos pradininkai, ir kurie praktiškai padarė perversmą artilerijoje ir balistikoje. Praktiškai nuo jų prasidėjo lauko artilerijos mokslai, standartizacija ir t.t.; tačiau jie Burgundijai netarnavo, o šis antraeilis veikėjas tik bendrapavardis) nusiųsti statinaitę Reino vyno. Na ir pačiam meistrui teko atlyginimą mokėti dvigubai didesnį nei gaudavo prieš tai. Vertas jis to. Apie pabūklus, šiame artilerijos vystymosi etape šis italas žino viską ir net kiek daugiau. Šaudo meistriškai ir net vamzdžius moka – žino jo šeimoje saugomo metalo sudėties formulę. Nuo mažumės šioje sferoje sukiojasi. O man tokių žmonių reikia. Planų tai turiu didelę gausybę...

Dabar, šiuo momentu, svarstome kaip patobulinti mano serpantinų ir falkonetų lafetus. Bet kol kas lombardo galvoje kažkas klynija – nenori suprasti akivaizdžių tiesų. Aš ir pats šiame reikale ne itin didelis žinovas, tačiau grafo Šuvalovo vienaragio  konstrukciją, kuris savo laiku buvo pats geriausias pasaulyje – įsiminiau (v.p. Grafas Šuvalovas į Rusijos armiją įvedė standartizuotas ir gana savotiškos konstrukcijos haubicas, kurios įgavo vienaragio pavadinimą dėl jo herbe esančio vienaragio ir specifinius lafetus. Šiuos pabūklus vėliau kopijavo Prūsijos ir Švedijos bei kitų šalių armijos, jos buvo labai patogios, o lafetai buvo ganėtinai paprasti ir gaminami priklausomai nuo pabūklų naudojimo sąlygų: kalnai, lygumos, jūra...). Štai šias žinias ir noriu pritaikyti savo pabūklų parkui. Kol kas tik lafetus, o toliau – matysim. Mano manymu, tai čia nieko ypatingo kaip ir nėra net pagal esamas technologijas, nors skirtumas tarp epochų – du šimtai metų. Tik gal kiek brangoka, bet dėl to tai ką nors sugalvosiu.

- Viskas bus gerai... Žiūrėkite čia, maestro. – dar kartą ėmiau švininiu pieštuku vedžioti per popieriaus lapą. – Ašis plieninė ir ne kitaip. Lovys surenkamas, sutvirtintas varžtais ir metalinėmis juostomis, o štai skersiniai kaip tik ir užtikrins reikiamą tvirtumą...

- Monsinjore! Atvyko senjoras de la Maršas. – paskui balsą į palapinę įvirto Tukas, kuris ką tik lauke muštravo jaunimėlį. Tvarka turi būti – nėr čia ko be užsiėmimo slankioti.

- Įsakyk palydėti ir šūktelk Matildą. Tegu stalą dengia. O jūs, maestro, kol kas laisvas... Taip, ir pradėkite siūti maišelius, kardusus (v.p. ol. kardoes, maišeliai ar kasetės parakui, vėliau popieriniai paketai tabakui arba biriems daiktams) iš to batisto, kurį jums išskyriau. Pradžiai siūkite tik pusei normos. Ryt išmėginsim.

Leibgvardijos vadas, ištikimas savo veržlaus vaikščiojimo įpročiui, strimigalviais įnėrė į palapinę, pasisveikino ir eilinį kartą paėmė į rankas kirasą su joje užstrigusiu sviediniu. Negarsiai vyptelėjo ir atsisėdo į krėslą.

- Jūs tikras laimės kūdikis, Žanai. Mūšyje prie Herikurto (v.p. pranc. Hericourt, miestas prie kurio įvyko mūšis, kai Karolis atskubėjo su 10000 kariauna į pagalbą apgultam miestui. Miestą buvo apgulę austrai ir šveicarai – apie 18000 karių. Šveicarų pėstininkai palaužė Burgundijos pėstininkų gretas ir Burgundijos kavalerija atsitraukė taip ir nestojusi į mūšį. Miestas pasidavė sąjungininkams. Žuvo apie 70 šveicarų ir apie 600 Burgundijos karių) senjorą de la Procijų lygiai toks pat sviedinukas kiaurai permušė.

- Taip. O prie Kelno (v.p.: vok. Köln) lygiai tokiu pačiu nunešė galvą baronui Žeromui de Liusakui. – Šyptelėjau pildamas į taures vyną.

Olivje de la Maršas linksmai nusikvatojo:

- Na taip Žanai! Aš jau visa tai sakiau. Senstu...

- Nepastebėjau. Netgi atvirkščiai, matau jog jaunėjate. Laikykite taurę, jūsų mylista.

- Nėr kada, barone. Aš su reikalu. – Tačiau de la Maršas vyno neatstūmė, o paėmęs taurę gerokai nugėrė ir tik tada tęsė. – Ruoškitės. Mane valdovas atsiuntė. Vyksim kartu.

- Kas atsitiko? Vėl „tet-de-pon“? Man į rikiuotę sustatyti markitantes?

Leibgvardijos vadas vėl linksmai nusijuokė ir palankiai pašnairavo į tvirtą Matildos, kuri atitempė padėklą su rūkyta mėsa ir sūriu, užpakaliuką.

- Jūs mane šiandieną linksminate, Žanai... – de la Maršas paėmė sūrio ir ant jo uždėjo gabaliuką kumpio. – Ne. Viskas kur kas paprasčiau. Jus nori matyti Frydrichas Habsburgas, Šventosios Romos imperijos kaizeris.

- Kam? – net aiktelėjau.

Naujiena, vienok... Kokių velnių aš reikalingas tam vokiečiui? Fantazija piešė tik parodomąją imperijos priešo bausmę ant ešafoto... Belieka tikėtis, kad Karoliukas užtars ir neleis manęs skriausti...

- Nežinau ir jei žinočiau – nesakyčiau, - šyptelėjo de la Maršas. – Įsakykite skubiai jus rengti. Taip... Iškilmingai. O aš tuo tarpu nors pavalgysiu, o tai visą dieną ant kojų... Na, štai, kad ir jūs – mokate patogiai įsitaisyti, galėtumėt mane į savo būrį priimti kokiu leitenantu...

- Jostai, rengiamės... – jau gerokai įkyrėjusį Olivje juokelį nuleidau negirdomis.

Smalsumas buvo nenumaldomas - net kiekviena ląstelė zvimbėjo. Kaip ten be būtų, bet su imperatoriais dar reikalų neturėjau. Ir šis Frydrichas, vienok žinomas istorinis personažas. Šventosios Romos imperijos imperatorius, kaip jie vadina – kaizeris, Italijos karalius, Vokietijos karalius, Štirijos ir Austrijos kunigaikštis... (v.p. Štirijos kunigaikštystė, vok. Steiermark, centrinis miestas Gracas (Graz). Kunigaikštyste buvo nuo 955/976 m. iki 1803 m., Imperatoriai į ją turėjo paveldėjimo teises, vėliau tapo Austrų-Vengrų karūnos žemėmis, o po pirmo pasaulinio karo pietinė Štirija atiteko Serbijai, Chorvatijai ir Slovėnijai, o šiaurinė – didžioji dalis liko Austrijai)...

Na gi žiūrėk, tu man, kur mane vėjai nupūtė... Čia tai lygis! Tuką taip pat su savimi pasiimsiu – iškilmingiau atrodys, na ir pats Tukas tegu šildosi mano triumfo spinduliuose.

- Leitenante Loganai, vyksi su manimi. Pasiimk keturis arkebūzininkus... Ir tegu persirengia...

Apsirengimas ilgai neužtruko. Olivje nespėjo net trečdalio padėklo sušlemšti. Jostas stengėsi, o Matilda, puikiai suprasdama šio reikalo svarbumą, jam gelbėjo. Vis tik ne kiekvieną dieną, mylimą vyrą ant kilimėlio pasirodyt priešais imperatoriškąsias akis kviečia. Akimirksniu mane apkaustė geležimis, apkabinėjo auksiniais blizgučiais, sušukavo ir net iškvėpino. Na štai, galima ne tik, kad pas imperatorių, bet ir pas popiežių vykti. Įdomu, o su Frydrichu imperatorienė ar bus?

Pabalnojo Rodeną. Šiam ištikimam draugui sužeidimai jau apgijo, o ir jo eksterjeras gerokai iškilmingesnis nei Kaprizo.

Valdovai susitikinėdavo neutralioje teritorijoje tarp savo armijų. Ten deryboms buvo pastatytas milžiniškas paviljonas, virš kurio plevėsavo abiejų monarchų herbinės vėliavos. Imperatoriaus vėliavoje puikavosi jau puikiai pažystamas dvigalvis juodas erelis su raudonomis ir balta juostomis padalintu skydu ant pilvo. Na, o Karolio vėliava buvo gana smarkiai sudėtinga kampuose auksinės lelijos mėlyname fone, stilizuoti liūtai, persipynusios juostos ir taip toliau.

Derybininkų saugumą užtikrino abiejų valdovų gvardijos. Burgundų – asmens žandarų kuopa, o imperatoriaus – imperatoriškųjų riterių kuopa. Šitie tai gana savotiška publika – piršto tarp dantų nekišk... Netituluoti imperijos didikai, tiesioginiai Frydricho vasalai ir nepaklūsta niekam, išskyrus savo šeimininkui. Beje, jie turi teisę bet kada įeiti net į imperatoriškuosius pasitarimus, tačiau atstovų Reiche neturi. Jų valdos – visa imperija. Imperatoriaus akys, ausys ir kalavijas, o esant reikalui - baudėjai.

Vos nešnypšdamas iš skausmo nulipau nuo žirgo. Krūtinė dar nenumaldomai skauda. Mintyse sukalbėjau maldelę ir įėjau į palapinę.

Na ir...

Didelėje patalpoje, prieangiu net nepavadinsi, priešais darbo kabinetą-salę, kurioje vyko pačios derybos, grūdosi abiejų valdovų dvariškiai. Kai kurie burgundai ir vokiečiai visai taikiai plepėjo, bet didžioji masė tai buvo persiskyrusi į dvi stovyklas ir, iš aukšto šnairuodami į buvusius priešininkus, stipinėjo skirtinguose kampuose.

Aš nusprendžiau neišsiskirti iš didžiosios masės ir, kol heroldas su pranešimu apie mano atvykimą nupėdino į kabinetą-salę, priėjau pasisveikinti su senjoru de Raveštainu – šeštosios ordonansinės kuopos kondjukto, kuriai mano kompanija ir priklausė. Jis kaip tik kalbėjo su Kompobaso kontu ir Džonu Midletonu – anglų lankininkų vadu. Jie taip pat buvo mano pažystami. Taip, taip, statau tiltus, tvirtinu ryšius – populiarumas kaip ant mielių auga. Tuką, beje, taip pat visi pažysta ir elgiasi kaip su sau lygiu. Štai ir dabar nupėdino pasisveikinti su pažystamais dizanje (v.p. 1471 m. ordonansinė kuopa buvo dalijama į dešimt dešimtukų – skyrių, o skyrius į dvi „kameras“ – dvi porines dalis – į 6 ir 4. Dizanje vadovavo kartu ir skyriui, ir „šešetukui“. Primenu, kad žandarų kuopa buvo skaičiuojama pagal riterius, tai yra viename dešimtuke galėjo būti apie šimtas ir daugiau karių ir tarnų).

Persimečiau su de Raveštainu keliais bereikšmiais žodžiai ir pasisukau į imperatoriškuosius buvusius priešininkus. Reikia pripažinti, kad vokiečiai nuo prancūzų gana ženkliai skyrėsi. Viskuo. Išdidžiai šalti, susitingę, snukiai šiaurietiškai grubūs...

Oj... O tai lyg ir apie mane...

- ...tai jis!.. – išgirdau pernelyg garsiai pasakytas pokalbio nuotrupas. Mano pusėn linktelėjo vilkintis apsiaustą su ereliu ir į kastenbrustą įsispraudęs barzdočius, kuris kalbėjosi su kažkokiu jaunuoliu.

- ...gaila, kad jis nepapuolė į mano rankas... – Jaunasis vokietis karingai pakėlė smakrą su savo smaila barzdele ir padėjo ranką ant kalavijo efeso.

- ...užtat jam papuolė fon Rozenbergas... – barzdočius pašaipiai pažvelgė į savo pašnekovą. Ur dabar Klausas Saksonijos kunigaikščiui skolingas tūkstantį florinų už savo išpirką. Turės perleisti trečdalį savo žemių...

- ...aš ne Rozenbergas... - jaunuolis tiesiog akyse ėmė degti kaip degtukas.

Pokalbį girdėjau labai neaiškiai, bendras gaudesys slopino kai kuriuos žodžius, bet esmę pagavau. Kalbėjo apie baroną, kurį buvau paėmęs į nelaisvę.

Tiesiog akivaizdžiai nužiūrėjau jaunąjį vokiečių išsišokėlį ir kaip galima pašaipiau nusišypsojau. Žinokis.

Na-a taip... Arogancija manyje auga tiesiog su geometrine progresija. Matomai tai aplinkos įtaka. Tarsi būčiau gimęs kokio didiko šeimoje, blyn...

Pažlibinau į burgundus... Dieve mano. Viena diduomenės grietinėlė. Net Didysis burgundijos bastardas Antuanas, Roš-en-Ardeno kontas, senjoras de Bevrė, de Krevkeris ir de Vasis, de Granpre kontas, de Gijenas ir de Šato-Terji... ir dar ten kažkokie, kad juos kur visu... Po velnių, ir taip neįsivaizduoju, kaip galėjau tokį kiekį titulų įsiminti. Ne kitaip, kaip Tuko įtaka... Antuanas, man simpatijas keliantis žmogus, gal todėl, jog taip pat buvo bastardas? Jis buvo nesantuokinis Pilypo Gerojo (v.p. Philippe III le Bon) – Karolio tėvo sūnus (v.p. Didysis Burgundijos bastardas. Anthony Bastard of Burgundy or Le grand bâtard, 1421 – 1504-03-05, žymus to laikmečio politikas, diplomatas ir t.t.).

Jis buvo Auksinės Vilnos ordino kavalierius. Brolis juo pasitikėjo ir turėjo plačius įgaliojimus – praktiškai net komandavo jo armijai... Nors už Karolį ir aukštesnis, bet ganėtinai panašus į jį panašus – vis tik tėvas tas pats.

Bastardas Antuanas, tarsi išgirdęs mano mintis, pasisuko ir mostelėjo ranka pasisveikindamas, tad teko prie jo prieiti.

- Barone, mes čia jau lažinamės kam Frydrichui jūsų prireikė. Apšvieskite, prašome.

- Taip, apšvieskite mus, barone... juk jūs tikriausiai viską žinote... – pasigirdo dvariškių, kurie buvo apsupę Antuaną, balsai.

Aš, nužvelgdamas šią grupelę padlaižių, sekundėlę palaukiau... Niekuo neišsiskiriantys šakalai, kurie laukia kada jų valdovas juos apdovanos savo šviesybės kruopelėmis. Ne... ne mano lygis. Na ir nesiruošiu aš taip žemai kristi. Ignoruodamas Antuano svitą, pasisukau į bastardą ir pasakiau:

- Jūsų šviesybe, man tai tokia pati mįslė, kaip ir jums, tačiau šiokių tokių minčių turiu.

Antuanas skatindamas kalbėti toliau linktelėjo:

- Kalbėk, mano drauge.

- Prašys perleisti jam mano galvažudžius, kurie taip šauniai moka nuvaryti priešo barkas su provizija. Beje, porą vyno statinaičių iš šios barkos aš jau ryte nusiunčiau į jūsų palapinę, jūsų šviesybe.

- Cha... – Antuanas nusijuokė. – Nuostabus jūsų sąmojis, barone. Jokiu būdu savo galvažudžių jam neperleiskite. Žmonės mokantys į namus nešti grobį mums patiems pravers. Beje, atvykus į Burgundiją kviečiu jus į Šato-Terji (v.p. pranc. Château-Thierry). Ten puiki medžioklė – jėgeriai giriasi, kad prirodys kokią dešimtį tauriųjų elnių.

- Be jokių dvejonių, jūsų šviesybe... – ir nusilenkiau lydimas pavydaus gaudesio.

Nuėjau pas Tuką ir nusivedžiau jį kiek į šoną.

- Brolau... staigiai nusiųsk ką nors į stovyklą ir įsakyk dvi statinaites malvazijos pristatyti į didžiojo Bastardo palapinę. Staigiai, o tai dar sugadinsi „didžiąją politiką“...

Štai taip ir tvarkomi reikalai Burgundijos dvare. O kas dar laukia...

Nuotaika pakilo iki debesų. Na gi, tai kada čia tuos pyragaičius dalins? Ne šiaip sau gi tas „ober-doičius“ pareikalavo mane pastatyti jam prieš akis... Asmeniškai aš tai visai nieko prieš dar vieną baroniją neturiu. Visai nieko prieš, jei tai būtų baronija su vynuogynais prie Reino. Bet čia ir dar vienas aspektas – po imperatoriaus pyragaičių, Karolis turėtų pasirodyti ne mažiau dosniu. Vienareikšmiškai. Čia tokie valdovų žaidimai: Karolio „pompa“ turėtų būti dviguba nei Frydricho – ne jo būdui pasirodyti menkesniu net smulkmenose. Na taip... aš to norėčiau. Bet kas ten iš tiesų bus – neaišku. Su visokiais valdovais tai ir subinėj akis turi turėt...

Na, bet aš vis tik tai šaunuolis...

- Jūsų mylista, einame... – pasirodęs heroldas šiurkščiai nutraukė mano svajas ir pagyras.

Nuėjau su juo į kabinetą ir priklaupiau net nespėjęs į nieką normaliai įsižiūrėti. Šmėstelėjo tik kažkieno veidas su stambiu atsikišusiu žandikauliu... Po velnių... tai gi ir yra pats Frydrichas. Dar kai buvau savo anojoje epochoje, buvau skaitęs, kad visi habsburgai turėjo netaisyklingą sukandimą, kurį paveldėjo iš Kimburgos Mazovietės (v.p. lenk. Cymbarka Mazowiecka; ~1394-1429. Algirdo duktė, Jogailos dukterėčia, Gediminaitė. Pagal legendą, ji buvo neįtikėtinai stipri – galėjo net vinį plikom rankom iš sienos ištraukti. Habsburgai nuo XV a. iš tiesų pasižymėjo apatiniu plačiu žandikauliu, tačiau, nors jos atžalos jau pasižymėjo stamboku, bet neišsiskiriančiu žandikauliu, ši Kimburgos „dovana“ progresavo vėlesnėse kartose, kai habsburgai norėdami išlaikyti valdžią pradėjo tuoktis su ganėtinai artimais giminaičiais). Ši didinga moteris, kaip sako legendos, buvo tokia stipri, kad rąstus kilnojo, o jos stiprūs genai visiems savo antspaudą paliko...

- Stokite, mano drauge... – pasigirdo žemas ir kiek kimokas balsas. Žodžiai buvo ištarti prancūziškai, bet su gana stipriai juntamu akcentu.

Frydrichas, aišku, kalba. Aš kiek padvejojau ir, pasirodo, neapsirikau... Prašymą, didžiuodamasis savo vasalo elgesiu, pakartojo jau pats Karolis:

- Stokite, barone, mes įsakome jums...

2016-08-03

"Armanjako šalis. Rutjeras". IV skyriaus pabaiga. 2016-08-02

Praslydęs tarp plieninių ietigalių smeigiau talvaru į pražiotą pikinieriaus burną ir kartu baklerio smaigalį suvariau į jo rikiuotės kaimyno gerklę... Pajutau, kad su bjauriu džerškėjimu dvi ietys pasiekė mano kirasą ir pasisukau šonu. Mojuodamas talvaru išsilaisvinau, bakleriu atrėmiau tesako smūgį ir kirtau per priešo ranką, kurios priešininkas nespėjo atitraukti. Atgaliniu mostu perkirtau barzdotą snukį ir parmuštas kažkokio sunkaus ir smirdančio kūno nusiritau ant žemės.

Per goržetą praslydo durklas, o ant rankos su bakleriu užmynė storos odos kurpe apauta koja...

Tik dėka kažkokio stebuklo pavyko pasikreipti ir kardo rankenos antgaliu  į raudoną vokiečio, kuris buvo mane prispaudęs, rėkiantį, pilną supuvusių dantų snukį. Pavyko jį numesti ir dar nespėjus pakilti ant kelėnų pajutau kelis smūgius į nugarą. Mesdamasis, kad kirasa atlaikytų, nemačiom, plačiu mostu kirtau kelių lygyje. Apimtas beviltiškumo sustaugiau ir pakilau. Pasisukau vietoje ir kirtau per kirvį laikančią ranką ir perrėžiau kito knechto gerklę.

Pabandžiau apsidairyti ir pastebėjau leitenantą van der Veldę, kuris kiekvienu savo pabaisiško dvirankio kalavijo mostu prakirsdavo ištisas properšas vokiečių gretose. Šalia jo darbuodamasis dalgiu sukosi Tukas, kur kirtosi su seniai savo ietis sulaužiusiais ietininkai.

Viskas baigia suirti...

- Gre-e-e-ta! Rikiuotis, velnio išperos! Visi į ir-i-i-kiuotę! Suglaust gretas!

Rutjerai išgirdo ir paklusę ėmė telktis į glaustą eilę ir ėmė žingsnis po žingsnio stumti vokiečius atgal. Mokiniai ietininkams padavinėjo numestas ir atsargines ietis ir taip pat stojo į rikiuotę greta karių. Nuo redutų, iššaudę visas strėles pribėgo arbaletininkai ir įsiliejo į falangą.

Šauksmai, žvangėjimas, poškėjimas, aimanos riksmai ir širdies beprotiškai garsūs dūžiai susiliejo į vientisą ūžesį...

- Į priekį!!! Pirmyn! Kra-a-au-ujo Kry-yžiu-sss!.. – surikau apimtas kažkokios nepaaiškinamos euforijos ir petys į petį su kitais rutjerais įsikirtome į sudrebėjusius irk au žengtelėjusius atgal knechtus.

- A-a-a-a!!!  - kirtau per pasisukusio sprukti vokiečio šapelį perkirsdamas ir šalmą, ir galvą. Pavijau antrąjį ir įsodinau jam tarp menčių grūdytą baklerio spyglį, bėgime numušiau į šoną trečiojo kardą ir iš inercijos su juo susidūręs jį išverčiau iš kojų ir įsmeigiau talvarą į jo gerklę…

Staiga į smegenis, kurios visiškai buvo užlietos euforijos ir adrenalino, smigo blaivi, bet siubinga mintis… Ribaudekinos!

- Gu-u-ult! – tiesiog vedinas dvidešimt pirmo amžiaus žmogaus instinkto, kuris tik išgirdęs šūvio plojasi ant žemės, surikau ir ksuvokdamas jog rutjerai manęs nesupras išstaugiau: - Atgal! A-a-atgal!.. Į redutą!!!

Griausmas…

Dūmai…

Smūgis į krūtinę…

Skambesys ir tamsa…

- Tu čia kur dabar susiruošei? Grįžk ir atsimink: Armanjakai niekada nemeta nebaigtų darbų. – Neaukštas, bet stambus, vilkintis gotiškus šarvus, apsiaustą, ant kurio buvo išsiuvinėtas herbas su stovinčiais piestu liūtais kiekvienoje skydo ketvirtyje, vyras su klyno pavidalo barzdele atsistojo priešais ir griežtai bet geranoriškai pasižiūrėjo ir ištiesęs ranką, lengvai pakedenę mano plaukus dingo rūke.

- Och, Žanai... amžinai tu skubi... – maža ir grakšti mergina su turtinga aukso spalvos suknele ir kūdikiu ant rankų nusijuokė taip, tarsi būtų suskambėję tūkstančiai varpelių, papurtė galvą su auksiniais nuostabiomis bangomis krentančiais plaukais ir pervedusi delnu per mano kaktą taipgi dingo rūke.

- Eikš pas mane... Eikš... – Prieš akis išplaukė griežtas, bet labai gražus moters veidas, kurio nebjaurojo net vienuoliško aprėdo gaubtas... ir vėl viskas ištirpo, o į akis rėžėsi ryškūs saulės spinduliai.

Pasikėliau ant alkūnių ir iš karto apimtas deginančio skausmo krūtinėje suaimanavau...

Apsidairiau.

Lavonai... Visur lavonai ir kraujo balos... Šleikštus vidurių ir išmatų tvaikas...

Velnias, velnias, velnias... Kur aš ir prie ko čia mano tėvas, motina ir Žana... kad kur kas man į dūšią prispjautų...

- Jis gyvas! Kapitonas gyvas! – netoliese pasigirdo keletas šauksmų ir kartu su jais pradėjau suvokti aplinką – atsitokėjau.

Įsirėmiau rankomis į žemę, pakilau ant kelių ir iš karto keletas stiprių rankų mane pastatė ant kojų.

- Atgal, į redutą!.. Jie tuoj vėl šaudys!..

- Vokiečiai atsitraukė, kapitone!

-Mes juos sumušėme!

Atsirėmęs į paslaugiai pakištą petį ir vilkdamas paskui save ant riešo dirželio besilaikantį talvrą niklibinkščiavau reduto pusėn. Grįžau. Atsisėdau. Atsirėmiau nugara į fašinas ir pamačiau per tiltą perskriejusį heroldą. Tiksliau jo padėjėją – persevaną. Visai jaunas vaikinukas, kuris sustabdė arklį ir nušokęs ant žemės bei iškalbėję kažkokią įmantrią ūvertiūrą, iškilmingai išrėkė:

- Jo šviesybė Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikštis Karolis Drąsusis įsako jums atsitraukti ir grįžti į stovyklą. Šventosios Romos imperatorius Frydrichas Habsburgas (v.p. Friedrich III aus dem Hause Habsburg; 1415-1493 m; valdė 1452-1493) atsiuntė pasiuntinius su taikos pasiūlymais. Šlovė Burgundijai!

O kaip...

Nekreipdamas dėmesio į heroldo pagalbininkėlį ir bevek net nesuvokdamas jo šnektos pašnairavau į savo kirasą...

Krūtinės plokštė buvo pralaužta, o skylėje laikėsi įstrigęs nedidelis švininis sviedinukas...

Visai mažas...

Kokių trijų centimetrų...

Į mane pataikė kulevrinos sviedinys! Blyn!!!

Aš gyvas!!!

- …monsinjore… monsinjore… Pergalė! Mes laimėjom…

Pakėliau galvą ir priešais pamačiau savo ištikimąjį draugą ir ginklanešį Viljamą Loganą pravarde Tukas. Škotas šypsojosi per visą savo įraudusį ir purviną veidą ir dar kažką rėkė. Jo šarvai, kurie dar ryte taip gražiai ir viliūkiškai spindėjo, pavirto į kažkokią sumaigytą ir subadytą konservų dėžutę. Ant pakaušio nuslinktame salade styrojo nulaužta arbaleto strėlė, antveidis sulaužytas, o kairys antpetis išplėštas su visomis „šaknimis“. Ant peties dabar žiojėjo skylė pro kurį buvo matoma pošarvinė šimtasiūlė ir į visas puse karojo dirželiai... Svarbu gyvas. Brolužis Tukas...

O kur Joachimas? Atmintis išsaugojo vaizdelį, kuriame leitenantas, kaukdamas kaip vilkas, bandė iš perkirsto knechto kūno ištraukti įstrigusį dvirankį...

- Kur der Veldė? – timptelėjau už apsiausto pirmą pasitaikiusį rutjerą. – Atsakyk, nelabasis, kur Joachimas?

Iš jo nudelbtų jo akių viską supratau...

- Padėk... – Atsistojau ant kojų ir su siaubu suvokiau, kad mano kompanijos jau nėra. Aplinkui stumdosi daugių daugiausia – dvidešimt žmonių. Ir dar panašiai tiek pat guli sužeisti už reduto... Kraujuoti, apkapoti, bet, laimei, gyvi... Kompanija mirė... Kaip iki šiol mirė beveik keturis kartus. Bent jau taip pasakojo Gutenas... Mirdavo ir atgimdavo...

Ir vėl atgims! Prisiekiu!..

Sugrabaliojau talvaro rankeną ir iškėlęs kardą į viršų, surikau:

- Kruvinasis Kryžius nemirtingas! Tegyvuoja rutjerai!!!

- Kry-y-yžius! – nuaidėjo iškilmingas samdinių kriokimas, kurį netikėtai palaikė ir saujelė gyvų lobardų ir kraujuojantis, sukapotais šarvais ir kaip visada girtas, jų leitenantas grafas Vincentas de Grimaldis.

 

2016-08-02

"Armanjako šalis. Rutjeras". IV skyriaus tęsinys. 2016-08-01

Deja, bet nors serpantinos ir nebuvo itin galingos, tačiau žalos pridarė – ir visai nemažos. Jau pusę pabūklus aptarnaujančio personalo ir dešimtį arbaletininkų teko išsiųsti į užnugarį – jiems gana stipriai kliuvo nuo skeveldrų ir daužomo palisado atplaišų. Dar vienu visai vykusiu pataikymu pažeidė ir veglerį. Laimei ne kritiškai, tačiau nutraukė koją lombardui ir iš karto užmušė du flamandus.

Maestro Rafaelis sekančiu savo šūviu pataikė į išsirikiavusius už savo artilerijos vokiečių pėstininkus ir artilerijos kinkinius. Kiek užmušė – nežinau, bet tikiuosi, kad daug. Turiu galvoje ne arkliukus, o imperatoriškuosius karius. Po šio šūvio vokiečiai atsitraukė kiek toliau- beveik iki vagenburgo.

Bet vis tiek šie „mainai“ ne mūsų naudai. O abu pabūklai vėl išėjo iš rikiuotės – vienam lūžo ratų ašis, o kitam per pusę, nutraukdamas patrankos įtvirtinimus, skilo lafetas. Vistik šūdina ta viduramžiška artilerija. Bet nieko, prisižiūrėjus šių vaizdelių, jau turėjau kelias mintis, kaip patobulinti šią kvailą padėtį. Belieka tik išgyventi ir surasti gerą meistrą.

Iki pietų kompanija neteko dvidešimt trijų žmonių: aštuoni žuvo, o penkiolika daugiau ar mažiau sužeisti. Lombardai tai dar daugiau – apie trisdešimt. Nors gerai kad ietininkus išsiuntėme toliau – iki jų sviediniai dar nenulėkdavo – ten nuostolių nebuvo.

Antrosios baterijos pabūklai dar nešaudė. Pabūklininkai kartu su mokiniai kasė ir ruošė jiems poziciją su nuolydžiu pagal visas taisykles, kad patrankos po šūvio atatrankos turėtų pakankamą grįžimo eigą. Meistras Rafaelis neleido su jomis eksperimentuoti, taip kaip su pirmąja pora – vis tik tai paskutiniosios mūsų patrankos. Jei jos bus pažeistos – liksim be dantų.

Atjojo heroldas ir atnešė Karolio įsakymą laikytis toliau. Žodžiu laikytis, o visa armija, su juo pačiu priešakyje, mus stebi ir žavisi mūsų drąsa ir ištvermingumu ir taip toliau, ir panašiai , ir dar visokių nesąmonių tame pačiame stiliuje... Jis, kaip ir aš, puikiai suprato, kad siųsti mums į pastiprinimą papildomų patrankų, nėra jokios prasmės. Jas vokiečių pabūklai lygiai taip pat sumaitos. Čia reikėjo statyti iš karto porą artilerijos baterijų  su gerokai moderniškesnėm ir toliau šaudančiom patrankom ir įtvirtinimus ruošti atsižvelgiant į jų galimybes ir poreikius. Štai tada jau būtų tikras patas (v.p. šachmatų terminologija pranc. pat, it. patta – lygiosios), kuris mums pasitarnautų. Nekoks, vis tik, iš kunigaikščio karvedys... nekoks...

Paliepiau pasitraukti iš pozicijų visiems, išskyrus pabūklus aptarnaujantį personalą ir stebėtojus ir kartu su Tuku ir lombardų leitenantu atsisėdome kiek nuošaliau. Jo šūdiną vynelį mes jau seniai pribaigėme, tad ramiai laukėme mums jo atneš pasiųstas mokinys. Na, o ką dar veikti, kai esi atsiduri artilerijos dvikovoje?

Arčiau vakaro meistras Rafaelis pagaliau iššovė iš savo likusių patrankų... Ir kaip bebūtų keista, tas kalės vaikas pataikė! Pataikė! Tikras artilerijos virtuozas – ne kitaip! Akmeninis sviedinys nunešė dvi serpantinas ir rikošete nudardėjo per jas aptarnaujantį personalą. Jų šauksmus vėjas atnešė net iki mūsų. Geras garsas, turėčiau pasakyti!

Antrasis sviedinys krisdamas suskilo į daugybę gabalų ir sudirbo kaip skeveldrinis sprogmuo. Panašu, kad kliuvo kažkokiam svarbiam asmeniu. Kokiam – neaišku, bet imperijos karių gretose prasidėjo baisus lakstymas ir kleketavimas. Gaila, kad neturiu jokio žiūrono. Kol kas ištraukiami monokliai – monokuliarai, labai didelė retenybė ir kainuoja ne mažiau kaip kokia bombarda.

O svarbiausia – serpantinos užtilo!

Tiesa, liūdino tai, kad mums beliko tik viena patranka. Vienas vegleris sprogo į metalinius skutelius ir užmušė beveik visus jį aptarnavusius pabūklininkus. Ačiū Dievui, kad nors maestro Rafaelis liko gyvas, nors jį gana stipriai kontūzijo ir jam apdegė veidas. Italas visiškai apkurtęs purtė galvą kaip išprotėjęs psichas. La-a-a-bai liūdnas vaizdelis, turėčiau pasakyti... bet tikiuosi, kad atsigaus – viduramžių žmogeliukai gerokai tvirtesni, nei dvidešimt pirmo amžiaus individai...

- Monsinjore... Panašu, kad ietininkus reikės grąžinti į pozicijas... – sunerimęs šūktelėjo tukas nuo brustvero (v.p.: vok. Brustwehr, angl. breastwork; pažodžiui – „krūtinės apsauga“– iš grunto supiltas ar iš grunto maišų sukrautas pylimas įtvirtinimuose, apsaugantis šaulius ir stebėtojus nuo kulkų ir skeveldrų).

- Jau lenda?

- Kol kas ne, jūsų mylista, bet kolonas jau formuoja.

- Siųsk pas Joachimą. Greit... – įsakiau škotui ir pasisukau į leitenantą Grimaldį. – Na, ką, Vincentai? Ką manai?

Italas, nors jau buvo spėjęs prisipliumpinti vos ne iki nukritimo, bet dar mąstė pakankamai blaiviai. Jis užropojo ant brustvero, pasidairė į imperatoriškuosius pėstininkus ir pasisukęs gailiai pareiškė:

- Kaip čia tau, Žanai pasakius... Gal geriau garbingai atsitraukim? Likusią patranką prisikabinsim ir atsitrauksim... Vis tiek didvyriai... Va kiek išsilaikėme...

- Ir net nemąstyk! – nutaisiau žvėrišką snukį.

- Na, tada… - Leitenanatas skėstelėjo rankom.

- Šauliai į plyšius tarp redutų už palisado liekanų, ietininkus – flanguose. Kairys šonas tavo, o dešinys mano. Juk tu tai norėjai pasakyti?

- Na, taip… - italas gailiai atsiduso. – Įkalbinėjo gi mama mane ženytis, o aš nepaklausiau…

- Mamos visada reikia klausyti, Vincentai. Eik, komanduok gi... – pasakiau ir nuo saulės spindulių pridengęs delnu akis pabandžiau įsižiūrėti į puolimui besiruošiančius priešus.

Beveik suformuotos trys kolonos po šimtą ietininkų, kelios dešimtys kulevrinierių ir mažiausiai dvi riterių vėliavos. Tuo tarpu pas mane liko apie šešiasdešimt arbaletininkų, pusšimtis kutilje ir šimtinė ietininkų. Skaičiavau, aišku, kartu su lombardais... Nieko paguodžiančio. Užsakinėt sau mišes - ankstoka, bet ir vilties mažoka. Na ir tiek to, niekas į samdinius manęs varu nevarė – pats į jų gretas per neaprėpiamą savo kvailumą įšokau - tad verkti nėr čia ko...

Vos nepraradau gerklės versdamas arbaletininkus ir mokinius pakelti savo šiknas ir apsmaigstyti visokiais aštrumynais iš nuolaužų ir kuolų visus praėjimus ir šiaip ant jų išversti visokias nuolaužas ir akmenis. Jei, nors vilties ir maža, pirmieji atakuos raiteliai – tebūnie jiems siurprizas.

Pamatęs savo pažą Jostą, pasišaukiau jį arčiau.

- Kojas į rankas ir, kad man greit... leki pas mūsų kondiukto poną Bernarą de Raveštainą ir praneši jam, kad artilerijos dvikovoje pavyko išdaužyti visą priešų artileriją – iš viso apie dvidešimt pabūklų, bei padaryti nemenką žalą imperatoriaus pėstininkams ir artileristams. Mūsų nuostoliai – penki vegleriai ir apie penkiasdešimt žuvusių ir sužeistų. Šiuo momentu esame atakuojami skaitlingesnio priešo: kavalerijos ir pėstininkų. Pozicija kol kas mūsų ir jos atiduoti nesiruošiame. Supratai? Pakartok...

Berniukas išsitempė kaip styga ir išbubeno viską žodis žodin.

Geras pažas... Priglaudžiau aš jį Gentoje. Berniukas uždirbdavo duonai degindamas anglį ir aš, pravažiuodamas pro šalį, pamačiau, kaip jį meistras daužo mediniu šiūpeliu visai nežiūrėdamas kur vargšui kliūva ir atrodė, kad vaikis tuoj ir visai kvapą išleis. Prisiminiau Fransua ir įsikišau... Apkūnokam išgamai veidą „padailinau“, „pastačiau“ į vietą, o po to išpirkau Jostą už du siurveirus. Paprasčiausiai pasiimti negalėjau: atsivilko miesto valdytojas su sargyba, tad teko sumokėti. Flandrija vis tik. Kilmingojo titulu čia ne itin pasimosikuosi, tad sukėlus peštynes, galėjo kilti neadekvatus skandalas. Karolis savo armijai buvo griežčiausiai uždraudęs bet kokiu būdu kenkti savo pavaldiniams. Na ir velniop, tas monetas. Vaikinas buvo našlaitis ir jau gana ilgai vargo. O man kaip tik pažo trūko. Tad šis „pirkinys“ pasisuko visai tinkamu momentu. Jostas vos ne per akimirką išmoko visko kas jam priklauso mokėti, pasirodė besąs nedaugžodžiaujantis vaikinas, nuovokus, kruopštus ir aš dar nė karto nepasigailėjau, kad jį priglaudžiau. Bet, kaip ne keista, Fransua jis kažkodėl nepakeitė...

Fransua...

Velnias! Koks po velnių dar Fransua?! Francuaza! Apsuko ši mergiščia mane aplink pirštą, kaip kokį snargliuotą berną. Iki šiol, nors ir visai be reikalo, bet vis dar  piktinuosi. Lygiai taip pat priglaudžiau, sušildžiau, priartinau... Net priprasti suspėjau. Tukas, tai tas su juo, tai yra su ja, kaip su jaunesniu broliu elgėsi. Iki šiol nežino, kad Fransua – merga.

Ir ką? Svečiavomės mes fua grafystėje, kur vaikinas, bet jau tikrajame savo merginos Francuazos de Samatan pavidale ir liko. Ji tapo Magdalenos Prancūzietės, Vianos, Bearno ir Andoros princesės svitos mergina... Blyn... tikra gėda mano žilai galvai... Nesugebėjau mergos nuo berno atskirti... Kaip taip galėjo atsitikti? Nežinau, nesuprantu ir ko gero žinot nenoriu...

Žvilgsniu nulydėjau iš visų jėgų skuodžianti vaikį. Teisingai pasielgiau, kad išsiunčiau. Išgyvens. O taip tai be jokių abejonių, kad įlys į kovos sūkurį ir Dievai žino kaip ten baigtųsi.

Drausmingai žingsniuodami prisiartino ietininkai ir iš karto ėmė rikiuotis į falangą. Joachimas van der Veldė nušoko nuo arklio, nusegė nuo balno dėklą su dvirankiu kalaviju ir mokiniui paliepė nuvesti žirgą į užnugarį. Taip pat, kaip ir aš, nusprendė pėsčias kovoti. Na, ką gi, teisingai.

Prie mūsų priėjo leitenantas Grimaldis – jis mosikavo didoku dviašmeniu kovos kirviu. Lombardietis atrodė solidžiai ir baisiai – nors aš, tiesą sakant, neįsivaizduoju kaip tokiam girtam galima eiti į kirstynes...

Na ir velniai jo nematė – susiruošė į kirstynes, tai susiruošė.

Tukas liko pats sau ištikimu – apsiginklavo koviniu dalgiu – gleivu. Šiandieną, savo paskyrimo leitenantu proga jis užsidėjo pilną milano šarvų komplektą ir atrodė daugiau negu įspūdingai. Šiuos šarvus aš jam padovanojau dar mūsų bendros istorijos pradžioje. Nuėmiau nuo bevardžio kavalieriaus, kurį nukirtau susidūrime su Gijomu de Monfokonu – kad jį kur velniai pragare užjodytų...

Mano gi ginklai tai buvo visai aiškūs. Talvaras ir bakleris su prisuktu ilgu umbono smaigu. Su dvirankiu pėsčias aš dar nerizikuoju. Dar pasimokinti reikia, o kol kas tik talvaras arba espada. Bet ankštoje kovoje – talvaras parankesnis. Ašmenys platesni ir storesni – mažesnė tikimybė sulaužyti. Laikas...

Praėjau išilgai rikiuotės, sustojau ir sekundę patylėjęs išrėkiau:

- Mes juk nesiruošiame gyventi amžinai? Bet neskubėsim! Pragare vieta vis tiek mums jau paruošta ir niekas jos neužims. Tiesa?

- Ti-ie-sa!

Netikiu aš tais ritualais ir prietarais... Visai... Bet jei senas rutjerų ritualas padeda – aš pats, asmeniškai, pasiruošęs jį kartoti nors dešimt kartų per dieną...

- Jie pajudėjo... – Joachimas plekštelėjo per mano petį.

- Jiems gi ir blogiau.

Imperatoriškieji raiteliai, pasidabinę visokiais ženklais, ženkleliais, vėliavėlėmis, vėliavomis ir nublizgintais šarvais, palaipsniui artėjo. Kol kas prilaikydami žirgus – kad paimtų pagreitį ir visus nušluotų nuo savo kelio kaip sniego lavina, paleis galopu, kai liks kokie trys šimtai metrų.

Už jų lygiomis gretomis žingsniuoja ietininkai. Kai kavaleristai perskros priešo gretas ir išsiskirs keliomis srovėmis į šonus – ietininkai turės užbaigti kovą, o tiksliau, nuslopinti bet kokį tolimesnį pasipriešinimą.

- Šventas Bartolomėjau! Ką jie tempia? – staiga riktelėjo Tukas.

Už riterių gretų šmėžavo du vežimai, kuriuos priešais save stūmė vokiečiai. Šiuose vežimuose, pridengti mediniais skydais, bronza blizgėjo į eilę sudėti vamzdžiai.

- Tai, brolau, vargonai... – leptelėjau.

- Kam? – nustebęs dėbtelėjo į mane Tukas.

- Su šūdais mus maišyti! Kas neaišku? Dešimt kulevrinų šaudo viena salve. Ribaudekina vadinama (v.p.: pranc. ribaudequin). Prakeikti vokiečiai...

Taip sakant, ribaudekina, tai viduramžiškas kulkosvaidis, kad kur jį velniai... Pakankamai pavojingas ginklas – laimei, kad kalibras mažas. Kažin ar daugiau kaip trisdešimties milimetrų. Beveik kaip tos pačios arkebūzos suguldytos į eilutę. O tai reiškia, kad užtaisomos iš galo – ilgas pertaisymas. Palisado, kuris mus pridengtų kaip ir pakankama. Šaus iš kokių šimto ar šimto penkiasdešimties metrų ir kai pertaisinėdami artileristai pasirodys iš už skydų – taps mano arbaletininkų grobiu. Pažiūrėsim...

Iš makštų išsitraukiau talvarą – melodingai vienas į kitą susidurdami suskambėjo metaliniai rutuliukai, o nuo pilkai melsvo plieno suspindėjo saulės zuikučiai paslėpdami ornamentuotus arabiškus rašmenis. Iššifruotas tekstas reiškė: „ Šį trečiąjį Dievų ginklą nukaldino Rachmanas Čatchabortis savo didžiajam ir garbingajam radžai Kamilalai ir dangiškojo metalo – dievų dovanos, kuri nukrito iš dangaus į Chanumano miestą“. Epiškai skamba, ar ne? Rankose laikau kardą, kuris nukaltas iš meteorito! Tiesiog legendinis siužetas... Nežinau ar jis tikrai Dievų dovana, bet plienas puikus. Pirmajame Noiso šturme aš šiuo talvaru prakirtau šveicarui, miesto gynėjui, šalmą beveik per pusę, o ant ašmenų neliko nė žymės.

Šį kardą padovanojo Fua grafystės rūmų valdytojas Roberas de Balzamonas. Vyriškas senis, tikrų tikriausias kabaljero ir ištikimas draugas. Vienas Dievas težino ar aš su juo susitiksiu...

- Pasiruošt! Pasiruošt! – pasigirdo stebėtojų balsai.

Vokiečių riteriai paleido žirgus ristele – į dvi grupes nepasidalino, lombardus ignoravo ir viena lavina nusitaikė į mus. Kaip ir visai išmintinga – mus palauš, o į tarpą įžengs pėstininkai ir apeis lombardus iš užnugario. Bet kartu ir kvaila. Tuoj supras kodėl...

Žemė ėmė visai juntamai drebėti nuo kelių dešimčių kanopų smūgių...

- Ša-a-aut! – išgirdau Tuko komandą ir iš karto pasigirdo templių čežėjimas. Po to dar kartą... ir dar...

Pirmosios riterių linijos žirgai, kaip burtų lazdelei pamojus, kūlversčiomis nusirito žeme traiškydami po savimi raitelius. Iš balno išlėkė keli riteriai, po to dar keli, bet lavina nenumaldomai judėjo į mus. Užgesinti atakos nepavyko – arbaletininkų mažoka. Na ir ne visada arbaleto strėlė prakerta riterio ar jo žirgo šarvus.

Kanopų dundėjimas nustelbė visus kitus garsus. Falanga pavirto į ežį apaugusį spygliais. Pirmoji linija ietis įrėmė į žemę, antroji laikė jas krūtinės lygmenyje, o trečioji jas padėjo ant peties antrajai eilei. Ketvirtoji ietis laikė beveik vertikaliai – lengvu kampu atakos kryptimi.

Dar keletas žirgų griuvo pasismeigę ant kuolų, bet likusi masė su siaubingu trenksmu rėžėsi į falangą. Pasigirdo tūžmingi riksmai ir patys nešvankiausi keiksmai. Žviegė arkliai. Pasirodė, kad akimirkai žmonių, žirgų ir metalo lavina pakibo virš ietininkų - atrodė, kad jau niekas jų nesugebės išgelbėti, ir... krito čia pat žemyn kaip nurauta užuolaida.

Perdurti grūdinto plieno smaigaliais žirgai kartu su raiteliais ir priešmirtiniu žvengimu krito žemyn laužydami sau kojas ir priplodami raitelius. Keletas riterių išlėkė iš balno ir nulėkė į falangos vidurį, kur mūsų kutilje-mokiniai ėmėsi juos dobti. Tačiau trečdalis riterių kažkokiu stebuklingu būdu išgyveno ir dabar keldami arklius piestu bandė pralaužti pikas.

Pasigirdo timpų čežėjimas, o mokiniai ėmė lysti tarp falangos karių ir bandydami pakirsti žirgams kojas ir kritusiems riteriams pjauti gerkles ir arkliams ir raiteliams...

Viskas!

Kvailystės mūšio lauke iššaukia mirtį!

Riterių raitoji kavalerija – žuvo!

Iš kruvinos košės ištrūko tik vienas raitelis ir tai jo žirgas šlubavo visomis kojomis, o nubėgęs kokią dešimtį metrų vis tik su gailiu žviegimu krito ant žemės.

Prie jo iš karto nuskuodė keletas mokinių: keli smūgiai, užsitęsusi aimana... ir tyla, kurią trikdė tik sužalotų arklių gailus žvengimas.

- Kr-r-ra-au-jo Kry-yžiu-us! – Mūšio lauką apgaubė rutjerų staugimas, kuris sutapo su vokiečių atridentų ribaudekinų salve.

Švininiai sviediniai nuliejo palisadą. Krito keli į rikiuotę nespėję grįžti mokiniai, kurie vis dar pjovė kritusių riterių šikšnas ir nuiminėjo vertingesnius šarvus. Godumas... godumas ir ilgaamžiškumas – nesuderinami dalykai. Ant žemės susėdo tylenis stipruolis Klasas iš Gento pravarde Kūjis. Kulka jam pataikė į akį. Jo neperskiriamasis draugas – Verneris, pravarde Peilis, užspaudęs peršautą petį aimanuodamas nuvirto į kruviną žolę...

Lombardų pusėje taip pat pasigirdo aimana, šauksmai ir keiksmai. Iššovė antroji ribaudekina, kurią pastatė tiesiai prieš juos.

Pasitempusios vokiečių gretos su juodais ereliais ant baltų apsiaustų, tampriai ir ritmingai dėliodamos kojas bei žvangindamos ginklais, pradėjo nenumaldomai judėti link mūsų.

- Viljamai, pradėkit šaudyt! – išrėkiau škotui ir nusileidęs nuo reduto atsistojau į rikiuotę.

...Ir vėl paskutinioji kova... Kada gi jos baigsis?.. Matyt niekada.

Be perstojo čiauškėjo arbaletų timpos, bet vokiečiai ramiai, peržengdami per kritusiuosius, žingsniavo pirmyn.

Penkiasdešimt metrų...

Dvidešimt metrų...

Nuo lombardų pozicijų ataidėjo metalinių trenksmų žvangesys. Ten jau susiėjo...

- Re-e-eich!.. – Vokiečiai šaukdami perėjo į bėgimą ir su žvangesiu rovėsi ant mūsų falangos.

 

2016-08-01