"Armanjako šalis. Bastardas". XIII skyriaus tęsinys. 2016-05-02

- Jums reikės kažkiek palaukti. – Pažas geltona liemene ir raudonai geltonais šosais nusilenkė ir dingo koridoriuje aukštai keldamas kojas su ilgomis nosimis.

Mes likome dideliame kambaryje, kuris iš esmės tai ir buvo laukiamasis. Su koja durų neatidarysi ar iš įsibėgėjimo neįlėksi – kontesa nieko nepriims. Rangas ne tas. Na ir mano padėtis gana abejotina.

Pasiblaškiau po salę. Įdomu, net rankos niežti, kaip viską norisi pačiupinėti. Viskas aplink mane yra tikra – pilnas autentiškumas. Istorija tiesiog apčiuopiama. Pravedžiau ranka per inkrustuota perlamutru, raižyto ąžuolo komodą. Apsidairiau aplinkui. Ant sienos didžiuliai, vaizduojantys mūšių scenas, kuriose Fua nugalėjo savo priešus, gobelenai...

Kchmm... O štai ir mūšis prie Lonakos (v.p.: mūšis 1362-12-05 tarp d‘Armanjakų ir Fua-Bearno grafysčių šalia Lonakos miesto: pranc.: Launac. Laimėjo Gastonas Febas ir į nelaisvę paėmė beveik žymiausius d‘Armanjakų ponus. Išpirka pagal to meto vertę buvo tiesiog grandiozinė – pavertus šią sumą, tai susidarytų apie 2 tonas aukso. Tam, kad sumokėtų išpirką d‘Armanjakai turėjo parduoti dvi provincijas – Bigorą ir Komendžą (Bigorre and Comminges)). Ir atitinkamas užrašas yra. Čia tiems, kurie abejoja, kas gavo į kaulus.

O štai čia jau kryžiaus žygis, kuriame kažkuris iš Fua spardo niekingus Saracėnus.

Išsiuvinėjimas toks puikus, kad atrodo, jog viskas nupešta.

O štai paveikslų nėra. Matomai tam yra kažkoks logiškas paaiškinimas. Nors šioje epochoje tapė ne tik religinėmis temomis.

Mano palydovai taip pat vaikštinėjo po kambarį ir apimti jaudulio stukseno  kulnimis per palisandro parketą. Galima suprasti.

Tuką aš iškėliau, galima sakyti – iš pačio dugno: nežiūrint jo beveik kilmingos kilmės, kažin ar jį kas priiminėjo tokiame lygyje.

Francua – taipogi. Beveik žaibiškas šoktelėjimas: nuo berniuko gizelio iki kilmingojo, ne iš paskutiniųjų, pilnateisio pažo. Pagal dabartinius laikus, metamarfozė beveik neįtikėtina. O jei paimti domėn mano pažadėtą galimybę kilti toliau, tai likimas beveik jau kvepėjo stebuklu.

Ir tikiuosi, kad mano ereliai supranta, jog visos šios galimybės ir puiki ateitis galima tik esant kartu su manimi.

Mano pasiekimai – jų pasiekimai.

Nėra manęs – sveiki atvykę į purvyną.

Taip, kad gerbkit, mylėkit ir dulkeles nupūtinėkit.

Ir čia nėra nė lašelio puikybės – tik grynas išskaičiavimas.

- Viano, Bearno ir Andoros princesė, Prancūzijos duktė nešlė Magdalena de Fua priims jus, de Levardano, de Rokeberno vikonte d‘Armanjakų bastarde. – Vietoje pažo išdygo Fua spalvomis išsidabinęs garbus senis su maršalkos lazda dešinėje rankoje. – Prašau jus sekti paskui mane. Princesė jus priims mažojoje sosto salėje. Jūsų palydovai kol kas gali likti čia. Tuoj čia jų paslaugoms pasirodys tarnai.

Na tai, mažordomas arba kamerdinierius, ar kažkas panašaus...

Net švytėte švyti nuo susireikšminimo. Senis tai ne pėsčias: kaktą žymi skersinis gilus randas, laikysena – lyg kuolą prarijęs. Ant šono rapyra, bet ne paradinė, o kovinė. Ir durklas prisegtas. Damų vilioklis iki šiol: žili plaukai prisukti, barzdelė atidžiai pakirpta ir prižiūrėta. Ir dvelkia nuo jo palaidumu ir kovingumu.

Visai gali būti, kad ir su Armanjakais kirtosi, ir ne vieną kartą, ir, matomai, senąją giminių nesantaiką prisimena ir palaiko. Ir jis kažkaip paskutinę savo frazę išskyrė – kaip išspjovė. Bet neprisiknisi – viskas pasakyta kaip priklauso ir atseit su pagarba, bet vis dėl to...

„Mažoji sosto salė“. Ką tai reiškia? Nevertas didelės salės, ar ką? Nepatinka man tai. Ir Tuką su Fransua atskyrė... susidoros atskirai. Nors jei norėtų, tai ir su visais kartu susidorotų.

Senis taip pat kelia klausimus. Lyg ir kamerdinierius ir mažordomas – ne pačios aukščiausios dvariškio pareigos, nebent tik jei tarnauja karališkosioms asmenybėms... O šis pagal išvaizdą, tai grafas, ne mažiau. Kad juos kur galas... Nieko nesuprantu. Grafo su hercogu nuo vikonto nė už ką neatskirčiau...

Bet ragais neįsirėši. Einam, seni, einam...

Pakilom laiptais, po to ėjome siaurais ir tamsiais koridoriais, ir pagaliau jis stuktelėjo į duris, kurios tarsi savaime atsivėrė. Jis įėjo, iškilmingu balsu ištratėjo mano titulus ir... dingo.

Na ir ką gi mes čia turim?

 

2016-05-02

 

Na ir ką gi mes čia turim?

Turtingai išpuoštoje salėje, kuri papildomai buvo apšviesta daugybe uždegtų žvakių prabangiose žvakidėse, ant sosto prie tolimosios sienos sėdėjo akinančiai graži moteris. Man netgi pasirodė, kad nuo jos sklinda pašvaistė, kaip nuo kokios šventosios. Visiškai nekreipdamas dėmesio į kitus, salėje esančius žmones, aš žiūrėjau tik į ją. Ši moteris traukė, kaip magnetas ir nė sekundei neleido nuo savęs atplėšti akių.

Keistai auksinio atspalvio, supinti į kasas ir žiedais galvos šonuose sudėti prašmatnūs banguojantys plaukai buvo pridengti perlais nusėtu sieteliu. Nuo nedidelės ir grakščios, nusėtos stambiais perlais ir brangakmeniais karūnos atsispindėję saulės zuikučiai lakstė į visas puses. Ant pečių atsainiai buvo užmesta šermuonėliais išpuošta raudona mantija. Ant laibo, aukšto kaklo puikavosi kolje su ant grandinėlės prikabintu dideliu medalionu.

Ant barchatinės raudonos suknios buvo užsimetusi auksu siuvinėtą, baltą neužsegamą liemenę, kuri po krūtine buvo parišta auksiniu dirželiu...

Na ir nuostabi Magdalena..

Oda švelniai matinės balto marmuro spalvos...

Didelės ir žalios akys...

Gundančios ir putnios lūpos...

Švelnūs veido apvalumai...

Atrodo visiškai jaunai, nors ji jau dviejų vaikų motina...

Taip-taip... Mielasis, laikas susiimti...

- Bastardas Žanas d‘Armanjakas, Lavardano ir Rokebreno vikontas, - nusiėmęs beretę ir brūkštelėjęs jos plunksna per parketą, nusilenkiau.

Stengiausi rodyti pagarbą, bet jokiu būdu ne pataikavimą ar nuolankumą. Net su Tuku prieš tai repetavau.

- Sveikinu jus, vikonte; šalia manęs jo eminencija kardinolas Pjeras de Fua (v.p.: Pierre de Foix),

antrasis Gastono Ketvirtojo de Fua sūnus, - Magdalena, kažkodėl pralesdama bastardo titulą, visa tai ištarė giliu, lengvai girgždančiu, krūtininiu balsu. – Įvardinkite priežastį, kuri atvedė jus pas mus.

Aš dar kartą nusilenkiau kardinolui ir tuo pačiu pasistengiau apsidairyti.

Kambario kampuose stovėjo po sargybinį. Net jų antveidžiai buvo nuleisti, o rankose kalavijai. Greičiausiai tai riteriai iš artimosios apsaugos. Ir aišku vienareikšmiškai už portjerų, kurios slėpė sienas, dar bus. Ir ne vienas, asmens sargybinis.

Šalia sosto stovi krėslas, ant kurio sėdi, įtampoje sustingęs visai dar jaunas žmogus raudona sutana ir nervingai pirštais stumdydamas rožančiaus dramblio kaulo karolius. Kardinolas.

- Mano pareiga – išreikšti pagarbą jūsų didenybei. – Dar kartą nusilenkiau. – Aš vykau į Aragoną ir negalėjau kirsti jūsų valdų neišreikšdamas jums pagarbos.

- Man malonūs jūsų žodžiai, vikonte. – Magdalena lengvai linktelėjo. – Bet, matomai, be šios priežasties, jūs ko gero turite ir kitą priežastį mus pamatyti.

- Jūs aiškiaregė, jūsų didenybe. Vedinas likimo ir apvaizdos dėka, mano pareiga tapo jums pranešti liūdną žinią.

- Armanjakų pasirodymas Fua, jau pati savaime yra liūdna žinia, - pasinaudojęs pauze įsiterpė kardinolas.

- Kalbėkite, vikonte, - Magdalena ignoravo kardinolo repliką.

- Grafienę Žaną d‘Armanjak, mergautinę Žaną de Fua, pas save pasiėmė Dievas! – ištariau lėtai ir pikta lemiančiu balsu.

- Kaip! To negali būti! – sušuko šventikas. – Mūsų žiniomis, mano seserį palydėjo į Rodezą su pilna apsauga ir pagarba po to, kai jos vyras, jūsų tėvas mirė nuo nervinio šoko, kai Lekturas žlugo ir jis pateko į nelaisvę.

- Vikonte, jūs atnešėte neįtikėtinas žinias, - vos ne šnypšdama ištarė Magdalena.. – Kiek mums žinoma, o mums žinoma labai daug, kontesa dabar visiškai sveika kartu su savo dar negimusiu kūdikiu. Pasistenkite pasiaiškinti!

Princesė negalėjo nuslėpti ją apėmusio įniršio ir aš priblokštas pamačiau, kaip gražuolę pakeitė šalta ir žiuri plėšrūnė.

Sargyba kampuose subarškino ginklais sinchroniškai žengdama per žingsnį arčiau...

- Aš manau, mums vis tik reikia išklausyti vikonto! – nervingai pareiškė kardinolas ir atsistojo.  – Na, negaištate.

Sargyba atsitraukė...

Jau gerai...

- Mano tėvas, Žanas Penktasis, Dievo malone d.Armanjako kontas nemirė nuo ligos. Jį, sulaužę paliaubas ir ignoravę saugumą liudijančius raštus, kurį išdavė jų pačių monarchas, niekšingai žmonos akivaizdoje užmušė. Po to kūną tolimesniam išniekinimui atidavė kareiviams. Šitaip niekšiškai pasielgė Gijomas de Monfokonas su savo žmonėmis. Pirmasis smūgiavo kažkoks Pjeras le Goržia, laisvasis lankininkas...

- Mes apgailestaujame, vikonte, - nekantriai pareiškė kardinolas, - bet kas atsitiko su Žana?

- Kontesą vos spėjo išplėšti iš atsipalaidavusių Lektūrą užgrobusių karių letenų ir ji išvengė prievartos, tačiau jos neišvengė josios palydovės. Ir jos išgelbėjimas, tai tik garbingojo kavalieriaus vikonto Gastono diu Leono nuopelnas, kuris per stebuklą nutraukė savivalę. Aš tai išgirdau iš jo pačio lūpų ir šio pokalbio liudininku galiu įvardinti mūsų visagalį Viešpatį. – Aš nekeičiau tono, tik jam suteikiau kiek tragizmo ir niūrumo.

- Toliau, vikonte, dėl Dievo meilės, tęskite! – susijaudinęs šūktelėjo kardinolas.

- Toliau ją palydėjo iki Biuze pilies, kuri Monstariuko apylinkėse, kur pašalinę josios palydą, įkalino. – stengdamasis sutekti pasakojimui tragizmo, aš dar kiek stabtelėjau. – Saugojo ją vikonto diu Leono sargyba, kuriai jis pats asmeniškai ir vadovavo. Ir Dievas mato, šis kilnusis kabaljero padarė viską, kad palengvintų kontesos įkalinimą. Bet!..

- Ją gi nenuskriaudė! – kaip spausdama pakėlė balsą Magdalena. – Jūs gi patys sakote, kad šis kilnusis riteris  apsupo ją pagarba. Ir darė jis tai, greičiausiai vykdydamas Lui, mano brolio, įsakymą!

- Gal būt. Man tai nežinoma. – Aš lengvai nusilenkiau. – Bet po dviejų dienų, į pilį atvyko senjoras de Kasteljano de Brteno su vaistininku maestro Gernadonu ir paskui juos – anksčiau minėtas baronas Gijomas se Monfokonas su raštišku įsakymu juos prileisti prie grafienės. Gastonas diu Leonas negalėjo nepaklusti.

- Kam buvo reikalingas vaistininkas? Ji tikriausia sirgo? – Kardinolas ėmė žingsniuoti po kambarį.

- aišku, kad kontesa sirgo ir mano brolis atsiuntė vaistininką! – pareiškė Magdalena. – Tai labai kilnus žingsnis – rūpintis savo priešo žmona. Jūs gi neneigsite, kad jūsų tėvas, vikonte, buvo prieš rua Lui?

- Aš to netvirtinsiu, jūsų didenybe. Tačiau po to, kai aukščiau minėti asmenys per prievartą  kontesai sudavė mikstūros, grafienę ištiko persileidimas ir ji nukraujavusi mirė.

- Iš kur jūs tai žinote, vikonte? – Pjeras de Fua grąsinamai purtydamas rankas prišoko prie manęs.

- Iš jos lūpų, - piktai sušnabždėjau. – Tuo momentu, kai ji išleido paskutinį atodūsį, aš buvau greta. Aš, apsimetęs vienuoliu prasmukau į pilį ketindamas ją išvaduoti ir palydėti iki Fua arba Pomploną. Ją ir būsimą teisėtą Armanjako žemių paveldėtoją. Bet, deja, nespėjau.

- To negali būti... – sušnabždėjo Magdalena.

- Tai tokia pati tiesa, jūsų didenybe, kaip ir tai, jog aš šia ranka nusiunčiau į pragarą de Monfokoną ir gydytoją, kurie įvykdė šį nusikaltimą. Mano žodžius gali patvirtinti mano garbė, o liudininkas – Dievas. Aš pasiruošęs prisiekti ant Švento Kryžiaus ir tegu Dieviškasis Teismas nuteisia tuos, kurie išdrįs teigti jog meluoju, - išbarškinau vienu įkvėpimu ir sukryžiavęs  rankas ant krūtinės nutilau.

Velnias... Net vaidinti nereikėjo. Bastardo emocijos tiesiog rovė stogą. Reikia kiek apsiraminti, o tai galima ir prisidirbti...

 

2016-05-04

 

Velnias... Net vaidinti nereikėjo. Bastardo emocijos tiesiog rovė stogą. Reikia kiek apsiraminti, o tai galima ir prisidirbti... Pirmiausiai tai reikia pasėti nepasitenkinimą Voru pas Žanos brolį. Visai gerai, kad jis čia ir dabar yra kartu su Magdalena. Ir kartu dar reikia kažkaip išvinguriuoti, kad nenuteikčiau prieš save šią valdingą moterį. Vis tik tai ji regentė ir čia viskas jos rankose.

- Mano sesuo mirusi, - priblokštas pareiškė Pjeras de Fua. – Aš buvau teisus, kai priešinausi jos santuokai su Armanjaku.

- Ją palaidojo pagal visus krikščioniškus papročius su pritinkančia pagarba, Jūsų Eminencija, - pridūriau.

- Tai man nedidelė paguoda...

- Jūs, vikonte, paminėjote kažkokį įsakymą, - nutraukdama kardinolą, griežtu tonu pasidomėjo Magdalena.

- Tik tą, kuriame nurodyta pas Žaną de Fua įleisti Gastoną diu Leoną ir gydytoją.

- Jūs jį turite? – Magdalenos akys sutraukė į nedidelius plyšelis ir priminė nuodingos gyvatės akis.

- Ne, jūsų didenybe. Jį išsivežė senjoras de Kastelno de Breteno, ir aš neturėjau galimybės jį pasivyti.

- Kieno vardu buvo surašytas šis įsakymas?

- Jūsų karališkojo brolio vardu, jūsų didenybe. Įsakyme buvo nurodyta vikontui Gastonui diu Leonui pas kontesą įleisti jį pateikusius asmenis.

Aš norėjau kiek sumeluoti, pareiškęs, kad įsakyme buvo nurodyta pašalinti Žaną ir jos negimusį kūdikį, bet susilaikiau. Neįtikėtina. Voras nė už ką nebūtų taip savęs pakišęs. Na ir Magdalenos reakcija būtų visai prognozuojama. Įsakytų už melą sukaustyti – ir būtų teisi.

- Jūsų didenybe, mano tikslas – tik pranešti jums apie Žanos de Fua mirtį, ir nė kiek ne daugiau, - pratęsiau.

- Mes jums labai dėkingi, - padėkojo kardinolas.

- Tai reiškia, kad mirė ne nuo išgertos mikstūtos, o dėl gimdymo traumos, - konkrečiai į nieką nesikreipdama ištarė Magdalena. – Kelionė, šokas dėl vyro mirties, užgrobto miesto žiaurūs vaizdai... Pilnai...

- Ją privertė išgerti mikstūrą! Aš neabejoju šio riterio žodžiais! – mestelėjo Pjeras de Fua.

- Jūsų Eminencija, žinoma, išmano gimdyvių negalavimus? – įkando Magdalena.

- Ne, bet...

- Mes žinome, tik, kad mano brolis nurodė pas jūsų seserį įleisti gydytoją, kurį lydėjo kabaljero. Ir viskas! – Magdalena pakėlė balsą. – Tai rodo, jog jis rūpinosi jos sveikata. Be jokių abejonių, kilniadvasiškas poelgis. O, kad taip jau atsitiko, tai ne jo kaltė, o Viešpats valia. Deja, už mūsų nuodėmes, jis beveik visada pasiima vieną iš trijų mažylių. Kaip bebūtų gaila, bet taip jau yra. Aš netgi galiu leisti manyti, kad čia kaltas ir gydytojas. Kalti ir jį lydėjusieji kavalieriai, kurie atsainiai pasirinko gydytoją. Netgi galėčiau patikėti, kad šie žmonės nekentė Armanjakų giminės ir sąmoningai tai padarė, bet prie ko čia jo didenybė Liudovikas Vienuoliktasis? Vikontas teisingai tuos nusikaltėlius nubaudė. Aš įsitikinusi, kad likęs gyvas piktadarys neišvengs mano karališkojo brolio pykčio. Pjerai, palikite kuriam laikui savo emocijas ir pažiūrėkite į susiklosčiusią situaciją blaiviu žvilgsniu.

- Jūs teisi. – Kardinolas pavargusiai patrynė smilkinius. – Jūs kaip visada teisi.

- Aš žaviuosi jūsų protu ir išmintimi, jūsų karališkoji didenybe. – Aš nuolankiai nusilenkiau.

Aš sąmoningai ją pavadinau „karališkąja didenybe“. Tukas patarė. Iki santuokos su Gastonu de Fua, Magdalena turėjo visas teises į tokį kreipinį kaip Prancūzijos princesė, ir aš ją taip pavadinęs, subtiliai pabrėžiau, kad regina liko tokia pati jauna, kaip ir iki santuokos (v.p.: tokie subtilūs kilmingųjų išsireiškimai ir mandagybės vadinami courtoisie (pranc.)).

Magdalena patenkinta lengvai linktelėjo galvą ir vos matomai šyptelėjo, parodydama, kad suprato ir liko patenkinta mano pagyra.

Cha... suveikė. Šaunuolis Tukas!

Taip... Ką mes turim? Visiškai aišku, kad čia viską sprendžia Magdalena ir jei aš imsiu beatodairiškai kaltinti Vorą, gausiu per kepurę. Kaip bebūtų gaila, bet tvirtų įrodymų aš neturiu. Naivu būtų galvoti, kad vien tik po mano pareiškimo, Fua kilmingieji, vadovaujami Žanos brolio, tuoj pat paskelbs karą Vorui. Na ir kol kas to nereikia. Bet abejones aš vis tik pasėjau... ir dar pasėsiu...

O regentė protinga ir apdairi, kaip pats velnias. Tapo aišku, kad ji nusprendė pradžioje su manimi pakalbėti siaurame rate, kad pirmiausiai išsiaiškintų priežastis, kas galėjo paskatinti mano vizitą. Netgi įtariu, kad Magdalena žinojo apie Žanos mirtį, ir puikiai suvaidino nieko nežinančią. O kaip nuostabiai ji čia pat persuko visą situaciją...

Graži, protinga, gudri... Dievinu tokias moteris.

Bet reikia po truputį pasirūpinti ir savo gerove, kad nepakliūčiau į nemalonę.

- aš dar kartą paaiškinu, kad mano tikslas – pranešti apie Žanos likimą ir jokiu būdu ne kaltinti rua Lui. Taip, jis buvo mano tėvo priešas, bet mano tėvas turėjo daug priešų.  Aš neabejoju, kad jis tiesiogiai nėra kaltas dėl Žanos, d‘Armanjakų kontesos, mirties. Tikrieji kaltininkai jau nubausti, o likę gyvi, taip pat neliks nenubausti. O mano įžadas yra nuvykti į Aragoną, kad prisidėčiau prie krikščioniško tikėjimo triumfo. Kaip jūs matote, aš nusiėmiau Armajakų spalvas. Nes pagal įžadus privalau pamiršti savo kilmę. Mano tėvo likimas, tai kario ir kovotojo likimas, kuris žuvo kare. Vėl gi – jo mirties kaltininkas jau nubaustas. Viešpats keliai nežinomi, ir ne mūsų valioje kištis į jo užmančias.

- Jūsų kilnumas nekelia abejonių, vikonte. – Magdalena atidžiai mane apžiūrinėjo.

Netgi pasirodė, kad pernelyg tyrinėjančiai, vertinančiai.

- Mes jums dėkingi už atneštą žinią, nors ji ir liūdna. Jūs mano svečias ir galite likti dvare, kiek pageidausite. Aš įsakysiu išskirti tinkamus kambarius ir atsiųsti tarnus.

- Taip, vikonte... Jūs ir mano svečias, - paskubėjo pareikšti kardinolas.

Netikėtas posūkis...

Na ir ką man čia dabar daryti?..

Pradėjome atlaidais, o baigėme komplimentais...

O Magdalena į mane žiūri susidomėjusi...

Nereikia savęs apgaudinėti. Vienareikšmiškai – ruošiasi mane pasilaikyti ir per tą laiką gauti iš Voro parėdymus, ką toliau su manimi daryti. Tiesiog čia įsakyti mane sučiupti ji, aišku, gali. Tačiau tai bus netiesioginis josios brolelio kaltės įrodymas. Na ir kardinolas piestu stos... O štai sužaisti žaidimą ir jums ir mums – pilnai gali.

Mane priartins – tuo įtikindama savo dvariškius pilnu lojalumu Fua dvarui. Taigi-taigi, priartino kabaljero, nubaudė Žanos de Fua žudikus. Ir dar žinant, kad esu Voro nemalonėje, tai dar papildomi pliusai. Vietiniai dvarininkėliai bus tiesiog sužavėti savo regente.

Ir tuo pat metu praneš Vorui, taip įrodydama savo ištikimybę. Balandžių paštu jau pilnai naudojasi. N greitai, žinoma, pranešimais apsikeis, bet kur kas greičiau nei pasiuntinys sulakstys.. Mažiausiai savaitę tai turiu...

- Aš su visu dėkingumu priimu jūsų pasiūlymą, jūsų didenybe ir Jūsų Eminencija, - sutikau aš.

Net iki kelių virpesių bijau. Bet, kaip sakoma, jei grybu pasivadinai, tai ir sėsk ant keptuvės.

Reikia užmegzti pažintis su vedančiaisais grafystės didikais.

Delikačiai juose užžiebti nepasitikėjimo kibirkštėlę. Tiesiogiai. Sukurti kilnaus keršytojo už Fua giminės damą įvaizdį ir gauti krūvą taškų.

Tikslai tai aiškūs, o štai kokiais keliais ir metodais juos pasiekti, ne visiškai aiškiai suprantu. Netgi visai nesuprantu. Bet jau pradėjau. Pats savimi stebiuosi. Dvaro intrigantas, kad mene kur... Neturiu į šį reikalą jokio polinkio, o matai, kaip viskas pasisuko. Gyvent panorėsi – ir nr taip pašokinėsi. Auksiniai žodžiai. Gyvenimiški...

- Man reikia kai ką apgalvoti, - kardinolas pažadino iš apmąstymų. – aš jus paliksiu, jūsų didenybe, o su jumis, vikonte, mes pasimatysim dar šį vakarą.

Pjeras de Fua kiek nusilenkė Magdalenai, man kinktelėjo ir greitažinge išžingsniavo iš kambario.

Magdalena, kažkur iš po mantijos išsitraukė sidabrinį varpelį, ir po jo suskabėjimo, tarnai tiesiog akimirksniu atnešė nedidelį stalelį su vaisiais, ąsotį vyno ir du bokalus. Po to prie jo pastatė du venecijietiškus krėslus su barchatinėmis pagalvėlėmis. Nejaunas tarnas su geltona livrėja išpilstė į bokalus lengvai garuojantį vyną ir sustingo laukdamas nurodymų.

- Palikite mus. Visi, - dėdama kirtį ant paskutinio žodžio, įsakė Magdalena.

Tarnas išgaravo akimirksniu, o paskui jį, barškindami metalą ir kiek uždelsę, pasišalino sargybiniai. Vienas iš jų, išeidamas, dėbtelėjo į mane nemaloniu žvilgsniu.

Na-a... Matomai giminių priešiškumas visai nejuokingai įsisenėjęs, tad mano buvimą dvare gali lydėti visa virtinė dvikovų, o tai ir visai gresia gauti durklą į nugarą. Linksma...

Priešingai, nei aš buvau įsitikinęs, iš už portjerų niekas nepasirodė, bet tai dar nieko nereiškė, ten pilnai galėjo būti ir kokios durelės, kur dingo nematomi sargai. Jei, žinoma, kontesos įsakymas juos lietė.

- Aš, vikonte, manau, jums nepamaišys truputis hipokraso (v.p. gr. hypokras – vyno trauktinė. Į vynas saldinamas medumi ir/ar cukrumi ir pridedama karališkųjų prieskonių, t.y., cinamono, imbiero ir gvazdikėlių. Pagal legendą jį sukūrė Hipokratas.

Gėrimas buvo paplitęs po visą Vakarų Europą. Buvo geriams šiltas ir šaltas).

– Magdalena grakščiai pakilusi nuo sosto persėdo į krėslą.

Aš pastebėjau jos gana šaltą veido išraišką ir momentaliai prisiminiau viską, ką skaičiau apie senovės laikų nuodytojus. Ir apie Bordžijas, ir Anos ir Seržo Golonus istorijas (v.p.:pranc. Anne et Serge Golon – Andželikos autorių pseudonimai), ir Moriso Driono (v.p.: pranc. Maurice Samuel Roger Charles Druon. Žinomas prancūzų rašytojas, buvo ir kultūros ministru. Garsiausios knygos „Prakeikti karaliai“, „Nuodai ir karūna“ ir t.t.), kurio pavardę pasisavinau, rašliavas iki paskutinės pastraipos prisiminiau.

Nunuodys gi, kaip Dievą myliu!

Kokių velnių jai gyvu palikti jos brolio reikaliukų liudininką?

Teisingai!

Nera ko.

Dieve mano...

Bet vis dėl to sumedėjusiomis ir beveik nesilankstančiomis kojomis nusivilkau iki krėslo. Taip ir norisi tikėti, kad ji paprasčiausiai nespėjo įsakyti kliukstelti į šitą prakeiktą hipokrasą arseniko ar dar ko nors blogiau.

Atsisėdau ir drebančia ranka siektelėjau bokalo.

- Jūs labai drąsus žmogus, vikonte, - vis dar šaltai, savo nuostabiomis akimis žiūrėdama į mane, pareiškė Magdalena, - bet aš laukiu tolimesnių paaiškinimų.

- Aš pasiruošęs jums paaiškinti viską, ką tik panorėsite, jūsų karališkoji didenybe, - stengdamasis, kad balsas nedrebėtų, išlemenau. – Jūsų įsakymas man šventi.

Pauosčiau vyno gėrimą... Kvepia maloniai... cikorija ir imbieras, atrodo, ir gal kažkiek vanilės, o nuodais nekvepia...

Och ir pusdurnius!

O kaip gi tie nuodai turėtų kvepėti?

Taigi...

- Ir kodėl gi mano įsakymai jums tokie šventi? – balse išgirdau pašaipias gaideles. – Su Fua gimine aiški nesantaika. Su Valua gimine- taipogi. O aš priklausau vienodai abiejoms.

- Jums atsakyti atvirai, jūsų karališkoji didenybe? – Aš kiek suėmiau save į rankas kai pamačiau, kad ji trumpam blykstelėjusi savo baltais dantukais, gurkštelėjo vyno. – Ar jums kalbėti tai, ką norite išgirsti?

Niekada aš dar nieko nebijojau taip, kaip bijau šios moters. Bet kartu vis labiau buvau užtikrintas, kad ji man nepadarys nieko blogo; bent jau ne dabar. Na ir, galų gale, labai abejoju, kad ji protingesnė ir gudresnė už kai kurias šiuolaikines silpnosios lyties atstoves, su kuriomis man teko susidurti.

Galima iki beprotybės pliurpti apie tai, kokios moterys neprognozuojamos ir paslaptingos, ir dar negimė vyras, kuris jas pažintų iki galo. Kažkiek, aišku, teisybės tame yra, tačiau bet kokiu atveju pirmiausia tai jos moterys, su savo silpnybėmis ir trūkumais. Nesvarbu ar dvidešimt pirmame amžiuje ar penkioliktame.

- Aišku, kad atvirai! – išgirdau griežtą atsakymą. – Palikite savo mandagybes rūmų damoms. Jūs dar turėsite galimybę prieš jas pasididžiuoti. Pasakykite tikrąsias apsilankymo priežastis!

 

2015-05-05

"Armanjako šalis. Bastardas". XIII skyrius. 2016-04-29

XIII skyrius

 

Jei neimti galvon gerokai po pusiaunakčio pasigirdusių šauksmų ir triukšmo pagrindiniame viešbučio pastate, naktis praėjo ramiai.

Nuo minėto triukšmo mes pašokome, kaip pagal pavojaus signalą ir įsispyrę į batus, vienmarškiniai tenai apsilankėme, bet pasirodė, kad nieko pikto neįvyko. Paprasčiausiai jau trečią dieną iš eilės vis dar mirkstantis vyne kavalierius, ne tai iš Vengrijos, ne tai iš Čekijos, o gal būti ir iš Lenkijos, sėdo ant baltų arklių ir vien tik užsimetęs trumpą liemenę su kalaviju rankose lakstė laiptais per visus aukštus ir vaikė velniukus.

Mums tai kas, tegu šeimyniškiai jį ten ir gaudo, nors būtų ir smalsu pabendrauti su viduramžišku Rytų Europos atstovu, bet gal jau po to, kai išsiblaivys.

Pažiovavęs ir sulaukęs kol dvarininkėlį sugavo, supakavo ir išsiuntė miegoti, padariau užėjimą ant Amiros.

Anksti ryte, atsiskaitę su paleistuvėmis, jas išsiuntėme namo. Prieš atsisveikinant pas motušę Pišotą pasiteiravau, kaip ten elgėsi Francua. Jis su ja praleido visą naktį taip ir neįsileidęs Tuko į savo kambarį. Nors škoto tai visai nežeidė, jis ir taip vartėsi iš karto su trimis mergomis ant kailių, kurie buvo pakloti valgomajame. Ten ir nakvojo.

Pišota, slėpdama monetas į iškirptę, su pasitenkinimu prisimerkė ir pareiškė:

- Jaunasis ponas – tikras eržilas. Nuganė mane iki sąmonės netekimo. Dar niekad su tokiu aistruoliu nebuvau susitikusi.

Va taip. Na ką čia aš dar galiu pasakyti. Tikras gražuoliukas.

- Viskas, neklaužados, atsikrušot, o dabar susitvarkom, - įsakiau. – Mūsų laukia gubernatoriaus rūmai. Fransua, pas mane. Galvą plausiu...

Nusiprausęs ir nusiskutęs, pareikalavau didelio veidrodžio, kurį jis tučtuojau pristatė. Tiesa, ne iš stiklo, o nupoliruotas ir pasidabruotas metalo lakštas turtinguose rėmuose. Gana sunkus, tempė trys drūti darbininkai.

Apsirėdymas iškilmingais rūbais gana ilgai užtruko ir gerokai nuvargino, bet rezultatas buvo to vertas.

Veidrodyje atsispindėjo tikras gražuolis kavalierius. Tai aš.

Tamsiai mėlyna, įliemenuota, padabinta sidabriniais ornamentais, su pririštomis pintomis virvelėmis, platėjančiomis rankovėmis, barchatinė livrėja iš po kurios matėsi juodas dubletas (v.p.: pranc. doublet, vyriškas viršutinis rūbas, kažkas panašaus į užsegamą liemenę-švarką su pridedamos rankovėmis, kartais nedideliu sijonėliu ir t.t.. Buvo populiarūs panašiai nuo 1330 iki 1670 metų).

 

Ant krūtinės auksinė, ornamentuota grandinė su dideliu akmeniu ant įspūdingo pakabuko. Ir juodi-mėlyni šosai. Pufų iš po sijonėlio nesimatė. Tiesa, kurpių tai ir nenusipirkau, bet kaip man atrodė – juos pilnai pakeitė juodo zamšo botfortai su gražiomis sagtimis ir auksiniais pentinais. Na, dar reikia pridėti beretę su povo plunksna, puošnią espados partupėją ir iškilmingą diržą su perlais išsiuvinėtu kapšu. Puikiausia espada su dageriu kaip tik prie šio stiliaus ir dar puošnus durklas... tai štai! Stilingas, turtingas ir kilmingas kavalierius visame savo gražume. Na, dar užmiršau paminėti plono zamšo pirštines, brangų žiedą ir sidabru siuvinėtą gulfiką. Jie kaip tik galutinai ir užbaigė visą vaizdą. Žodžiu – aš pats sau patikau.

 

2016-04-28

 

Nors aš ir priešinausi, bet Fransua, kol rengiausi, susuko mano plaukų sruogas ant medinių pagaliukų, tad šie dabar krito nedidelėmis garbanomis. Ką čia ir be pasakyti – gražuolėlis.

Žinoma yra aprėdo ir Armanjakų herbo tikrųjų spalvų nesutapimai, bet šiam atvejui turėjau paprastą, bet kietą argumentą – įžadai! Slepiu tikrąsias savo spalvas, kol neatkeršysiu už nekaltai nužudytą savo tėvą. Arba galima dar ką nors įmantresnio prigalvoti. Taškas.

Tukas apsirengė tą pačia gama, kaip aš, bet šiek tiek paprasčiau. Ginklai paprastesni, na ir aukso ant jo mažiau. Bet vis tiek atrodė įspūdingai. Su stotu škotui vienareikšmiškai pasisekė. Galiūnas! Viduramžiškame variante, aišku. Tai yra, galiūnas į plotį, bet ne į aukštį. Plaukai jam dar neataugo, bet viliūkiškai užmesta beretė šį trūkumą slėpė. Vėl gi, jei bus kokie nepageidaujami klausimai, galima atkalbėti, kad dėl sužeidimų, o tai jau visai įprastas reikalas. Šiai laikais kilmingųjų dvarininkų be randų, beveik ir nėra.

Be to, jam ir Fransua, aš išskyriau po povo plunksną. Visos trys plunksnos ant mano beretės žiūrėjosi kaip nupešioto povo uodega – su pretenzija, bet vargingai. Tiesa savo duamazams įdaviau prastesnes, o pačią geriausią, pasilikau sau. Bet vis tiek, palyda atrodė puikiai. Ne veltui Tulūzoje paišlaidavau. Gera pompa ir už pinigus brangesnė, o ypač penkioliktame amžiuj. Tai visai ne juokas.

Tiesą pasakius, geriausiai tai atrodė Fransua. Vaikinas gamtos buvo apdovanotas apolono išvaizda ir dar mokėjo tinkamai nešioti tuos prabangius rūbus.

Na, ką gi... laikas... Ir taip su visais tais pasipustymais iki pietų užgaišome.

Kažkokios tai didelės baimės nejaučiau, bet jaudulys vertė širdį stuksenti kaip kulkosvaidį. Paaiškinimas tai paprasta. Nusimatė mano egzaminas aukštojoje visuomenėje, kurioje atsikalbinėjimai dėl amnezijos visiškai neveiksmingi. Na, ir be abejo, dar didelis klausimas, kaip priims beveik išnykusios giminės nesantuokinę atžalą. Pralaimėjusių jokioje epochoje nemėgo.

Ir uždavinys ne iš lengvųjų. Reikia teisingai pateikti informaciją apie Visagalio Voro piktadarybes. Ir visa tai pateikinėti reikės jo tikrajai seseriai. O kaip ji sureaguos? A velnias ją ten žino – visa viltis Fua dvariškiai.

Žodžiu, uždavinukas su tūkstančiu nežinomųjų. Bet aš jį tikrai išspręsiu. Nors visai gali būti, kad iš pilies čionai jau nebegrįšim, o sukaustyti grandinėmis keliausim tiesiai pas Lui į Tūrą (v.p.: pranc. Tours. Buvusi frankų karalių hercogystė, miestas savo „aukso laikmetį“ pasiekė prie Liudoviko XI).

Kontesos de Fua rezidencija buvo keturaukščiai rūmai, kurie skendo žalumoje ir buvo apsupti solidžia mūrine siena. Prie įėjimo stovėjo sunkiai ginkluota, aprengta grafystės spalvomis, sargyba. Kaip dryžuoti čiužiniai, tik fonas geltonas, o vertikalūs dryžiai raudoni.

Prie vartų išėjo sargybos kapitonas ir pasidomėjo, kas mes tokie ir kokiu tikslu atvykome į rūmus.

Po to, kai mes prisistatėme, sargybai įsakė mus praleisti ir per parką nuvedė iki paradinio įėjimo. Nuo vartų iki pačių rūmų kelias buvo išklotas marmurinėmis plytomis ir ėjo per parką, kuris visiškai nebuvo panašus į dabartinį sukultūrintą Versalio tipo parką, kuriame, beje, aš buvau, kai vykau į Prancūzijoje rengtas varžybas.

Aišku, priežiūra ir šioks toks bandymas sukultūrinti buvo matomas – išilgai kelio pasodinti rožynai ir atidžiai nupjauta žolė, bet vis tiek parkas darė miško įspūdį.

Nuo centrinio kelio, dingdami tankumyne, į šonus šakojosi pėsčiųjų takeliai. Spygliuočių visai nebuvo: pagrinde riešutmedžiai, bukas, kaštonai ir, žinoma, ąžuolai. Kai kurių medžių storis liudijo, kad jiems ne vienas šimtmetis. Nežinau ar tokie reliktai dar liko dabartinėje Europoje.

Kai kur palei kelią, ant postamentų, stovėjo akmeninės, kaip man, neišmanančiam Biblijos pasirodė, išskirtinai religinės tematikos skulptūros. Net užuominos apie apnuogintą kūną, viskas griežta, skaistu ir niūru.

Patys rūmai tik iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip gyvenamas pastatas, o iš tikro, tai buvo tikra tvirtovė. Langai priminė šaudymo angas, o sienų storis ne menkesnis, kaip kai kurių bastionų. Stogo kampuose buvo nedideli bokšteliai, iš kurių puikiai buvo galima apšaudyti visą perimetrą.

Rūmai buvo pastatyti iš man nežinomo rožinio akmens, stogą dengė raudonos čerpės ir jis iš tikro dvelkė tuo griežtu grožiu, kuris būdingas ankstyvajam gotiškam stiliui.

Prie įėjimo į rūmus stovėjo dvi poros šarvuočių su alebardomis. Jie stovėjo kaip įkalti – net nekrusteldami – kaip statulos, bet įtartinu žvilgsniu mus nudelbė ir buvo pasiruošę bet ką kapoti kaip kokius kopūstus, be jokio luominio išskirtinumo.

Pats sau mintyse pastebėjau, kad grafystėje pinigų turima. Ginklai pas sargybinius nauji, ne iš pigiųjų, apsiaustai ir gero audinio ir herbai ant jų – ryškių spalvų. O ryškias spalvas, kol kas gamina tik saracėnai, o tai reiškia, kad jos labai brangios. Be to jie buvo pilnais grandininiais šarvais ir pėstininkų saladais be antveidžių.

Visi kaip vienas kresni, iš karto matyti, kad gerai atšerti ir treniruoti. Neblogi kariūnai – aiškiai ne žaisliniai dekoratyviniai gvardiečiai, nors kažin ar tokie XV amžiuje jau buvo. Visiškai jaunučių tarp sargybinių nebuvo, visiems apie trisdešimt ar net daugiau. Vienareikšmiškai visi suspėję pakariauti ir ne vieną ietį sulaužyti karo žygiuose, kol buvo paskirti į šiltą vietelę – rūmų sargybą. Ir aišku, kad ne už gražias akis.

- Jums reikės kažkiek palaukti. – Pažas geltona liemene ir raudonai geltonais šosais nusilenkė ir dingo koridoriuje aukštai keldamas kojas su ilgomis nosimis.

 

2016-04-29

"Armanjako šalis. Bastardas". XII skyriaus pabaiga. 2016-04-26.

- Aš priimu tavo priesaiką. O dabar kelkis, paže, ir gali pradėti savo tarnybą...

Užsimąstęs ar nereikia dar ko nors pasakyti ar padaryti, kiek padvejojau. Bet bus gerai ir taip. Škotas jau ką nors būtų leptelėjęs...

Nesusilaikiau ir pasidomėjau:

- Ko slapukavai, kvaileli?

- Nežinojau kieno jūs šalininkas, pone. Iš savo giminės vienas likau ir privalau išsaugoti savo gyvenimą teisėtam kerštui. – Fransua nuliūdo.  – Žinau, kad pasielgiau nedorai, bet atpildo noras stipresnis už garbę.

- Jokio negarbingo elgesio tavo veiksmuose neįžiūriu. Bet geriau jau pasisaugok, jei mums bandysi meluoti...

Va štai taip aš šalia eskudero gavau ir pažą. Beliko maža smulkmena – susigrąžinti savo valdas.

Na taip... smulkmena... Nors nieko neįmanomo aš kol kas nematau...

Miestą pasiekėme su pakilia nuotaika, nors Fransua ir Tukas, tai – ypač. Jie švytėjo, kaip šventiniai žibintai.

Kirtome prieš griovį sudubliuotus barbakanus, prajojome per tvirtovės tiltą ir prisistatę sargybai, atsidūrėme Fua mieste.

Beje, įvažiavimo mokesčio iš mūsų, kaip iš kilmingųjų, neėmė. Smulkmena, o malonu.

Diena jau slinko vakarop, todėl susirūpinome nakvyne. Na ir prieš prisistatant kontesai reikia išsipustyti. Daugiadieniai pasivaikščiojimai su arkliais su švara nesuderinami. O aštrų arklio prakaito nepermuša jokie kvepalai.

- Klausyk, vade, ar nepasakytum, kur galima apsistoti jūsų šlovingame mieste? – prie miesto vartų paklausiau sargybos viršininko ir sublizginau rankoje monetą, kad greičiau mąstytų.

Karys patenkintas atsikrenkštė. Ištiesė sodinio kastuvo platumo ranką ir gavęs sidabrinį obolą, solidžiai prakalbo:

Taigi, reiškiasi, jūsų mylista, jums reikia į „Leliją ir Rožę“ įstaiga solidi, metras Grenadonas ją laiko. Ten kaip tik viskas kilmingiems ponams.

- O...

- Nesirūpinkite, jūsų mylista. – Karys iš mano veido išraiškos atspėjo, ką norėjau pasakyti. – jis turi tiesioginę sutartį su motuše Pišote, mergos pas ją aukščiausios prabos. Įkaitusios lervos, įmantrios! Net iš kitų šalių yra.

Karys šyptelėjo ir ilgesingai caktelėjo liežuviu.

- Cha... tai ten važiuojam, monsinjore? – Tukas vien tik užsiminus apie paleistuves, buvo pasiruošęs joti kur tik nori.

- Na, o kur gi dar? Tik tu, vade, gal duotum palydovą! – sužvejojau antrą monetą.

- O kaip gi!

Dešimtininkas užriaumojo ir šalia mūsų išdygo paišinas vaikis su burgundiška kepure, kelnėmis iki kelių ir medinėmis klumpėmis (v.p. - pranc. sabot).

Įdomiausia, kad monetą gavo viršininkas ir greičiausiai jau po to ką nors nutrupins berniokui. Sistema atidirbta, kad juos kur...

Pats miestas iš pirmo įspūdžio, ne ką tesiskyrė nuo Tulūzos. Tos pačios siauros gatvelės, tas pats užpainiotas planavimas, bet buvo ir skirtumų. Gatvės buvo grįstos akmenimis su šiokiu tokiu abipusiu nuolydžiu į pačios gatvės vidurį ir purvas rinkos kaip tik gatvės viduryje, tad kraštais pilnai galima praeiti ir net prajoti neišsimėšlinus.

Ir oras! Oras buvo gerokai švaresnis! Gal būt dėl to, kad miestas buvo papėdėje ir pastoviai pūtė šioks toks vėjelis. O gal mieste švara labiau buvo puoselėjama na, bet kokiu atveju, Fua man jau patinka.

„Lelijos ir Rožės“ įstaiga – solidus akmeninis, dviaukštis su mansarda namas. Akmenimis grįstas kiemas su arklidėmis ir gerais ūkiniais priestatais papildė neblogą įspūdį. Viešbutis aiškiai ne iš eilinių.

Aš mintyse pasiruošiau šeimininko, kaip jį ten... pono Grenadono, pasirodymui ir savo nuojauta neapsirikau.

Po akimirkos, lydimas viso būrio parankinių, į kiemą iššoko galingas, bet kiek apkūnus, apsirengęs tamsiais miestelėno rūbais, kokių penkiasdešimties metų vyras. Tiesiog ėjime jis užsirišinėjo prijuostę.

Tiesiog nepastebimai perėmė arklius ir šeimininkas tiesiog ištirpo pasisveikinimuose.

- Metras Grenadonas, šios įstaigos šeimininkas, - balsas skambėjo kaip bosas. – esame laimingi, labai laimingi galėdami pasveikinti kilmingąjį kabaljero. Įstaiga solidžiai jums pasitarnaus. Mes galime išpildyti net įmantriausią jūsų norą. Kaip man jus vadinti kilnusis riteri?

- Vikontas de Lavardanas ir de Rokebrenas, - atsainiai prisistačiau.

Tai, kad bastardas ir priklausau Armanjakams, kol kas nusprendžiau neminėti. Tai jau vėliau. Rūmuose, kai imsiuosi vietinius didikus gluminti ir gąsdinti Voro piktadarybėmis ir pranešiu apie Žanos mirties aplinkybes. O šeimininkui ir šių titulų per akis.

- Su manimi eskudero damuazo Viljamas Loganas ir mano pažas, damuazo Francua de Samatanas, - pristačiau savo palydovus.

- Nuoširdžiai laimingas, labai laimingas, - giliai nusilenkė šeimininkas. – Mes galime jus apgyvendinti su visais galimais patogumais.

Šeimininkas padarė puikų įspūdį. Švarus, malonus ir, kas svarbiausi, protingų akių. Nusikirpęs trumpu žilų plaukų ežiuku, snukis švariai nuskustas ir geraširdiškas. Na, gal kiek per daug mandagus, bet tai dėl didelio noro neprarasti kliento ir pasipelnyti.

- Na gi, rodyk savo įstaigą. Mes pažiūrėsim, - kilniaširdiškai leidau.

Viešbutis, visų pirmiausiai, pribloškė savo virtuvės dydžiu. Židinyje kepimui galėtum sutalpinti net vidutinio dydžio mamutą. Tačiau dabar kepė ne mamutiena, o du ėriukai ir keli kaplūnai. Iešmus sukiojo berniukas su didele ir balta virėjo kepure, ir balta linine sermėga. Šiam procesui vadovavo nenusakomų apimčių storulis su raudonu, kaip burokas veidu ir į viršų užsuktais ūsais. Virėjo kepurė buvo elegantiškai pakreipta į šoną ir kažkodėl buvo panaši į Pizos bokštą.

- Jūsų mylista, leiskite jums pristatyti mano viešbučių šefą – maestro Diubua. – Šeimininkas pagarbiai mus privedė prie šefo, kuris ko gero buvo vienas iš svarbiausių vietinių įžymybių.

- Būsiu laimingas jums pasitarnauti, jūsų mylista, - Diubua burbtelėjo jau seniai nugludintą ir paruoštą frazę, ir iš karto nusigręžė, kad pagalbininką apdovanotų griūše (plekštelėjo skutančiu delnu per pakaušį).

- Ponas Diubua žino visus subtilios Provanso ir Langedoko virtuvės paslaptis ir jį dažnai pas save kviečiasi pats vyriausiasis gubernatoriaus rūmų virėjas, ponas Tomas Bernardelis...

- įtikinai, rodyk kambarius, - pertraukiau šeiminką, o jis, atrodo, buvo linkęs dainuoti odes ir arijas savo virėjui dar gana ilgai.

Nesiginčysiu, virtuvė padarė įspūdį: švaru, indai blizga, vėlgi dydis... ir mėsa ant suktuvo skleisdama apetitiškus kvapus, skrunda.

Ponas Grenadonas mums išskyrė visą dviaukštį fligelį, kuris buvo pristatytas prie pagrindinio pastato iš dešinės pusės. Su dvejais miegamaisiais, viena didesne, o kita mažesne – antrame aukšte, ir valgomuoju kartu su maudykla – pirmame.

Baldai raižyto ažuolo, gobelenai ir špaleriai nedulkini, siuvinėti šilku. Lovos su naujais čiužiniais prikimštais arklio plaukais, o ne šiaudais. Mano miegamajame net du langeliai. Kampuose iškabinėtos žolelės su maloniu kvapu. Prausykloje, kurioje buvo milžiniškas kubilas ir keletas dubenių, taip pat buvo sąlyginai švaru. Visai neblogai...

Ko gi dar reikia kilniajam kabaljero, kad galėtų atsipūsti? Teisingai. Nusimaudyti, paėsti ir mergų. Tiesa apie „išsimaudyti“ – tai čia mano prigalvojimas.

Ne itin populiarus šis užsiėmimas  šiais laikais. Nors ir ne tokiomis apimtimis, kaip šmeižia kai kurie istorikai.

Būtent šia tvarka mes ir elgėmės. Po maudynių nusigavome į valgomąjį, kur jau buvo padengtas įspūdingas stalas, kurio centre, alaviniame dubenyje, gulėjo visas keptas ėriukas. Jis buvo pagamintas visiškai be kaulų ir, neįskaitant riešutų ir prieskoninių žolių, farširuotas putpelėmis ir vieversiais.

Tik spėjome prisipilti po pilną bokalą ir praryti po gabalą ėrienos, kaip apsireiškė merginos, kurias lydėjo kareivio minėta motušė Pišota: visai tokia nebloga, keturiasdešimtmete, blondine su įspūdinga krūtine. Ryškus gerai išsisaugojusio ir išsilaikiusio grožio pavyzdys. Tiesiog mano jaunystės svajonių įsikūnijimas.

Būtent su tokia moterimi ir prasidėjo mano keblokas lytinis kelias. Marija Jurjevna. Pirmojimano trenerė. Be didelių skurpulų mane, trylikametį, suvedžiojo, įstatė į tiesos kelią ir, vikriai pakabinusi seną milijonierių iš svečių ložės pasaulio čempionate, išdūmė į Ameriką. Ją netgi išleido iš šalies, nors tarybiniais laikas tai buvo visiškai beprecedenčiu dalyku. Dabar tai jau įtariu, kad greičiausiai tai tokiu būdu ant kabliuko pakabino „valymo ir siurbimo komitetas“ (v.p.: VSK arba KGB – liaudyje paniekinančiai vadinamas „комитет глубокого бурения“ – pažodžiui „gilaus gręžimo komitetas“). Bet tai jau visai kita istorija.

Tai štai. Su savimi motušė Pišota atsivedė penketą merginų, iš kurių viena, mano nuostabai, buva visiška juočkė su aiškia, bet gana gerai atskiesta afrikos kraujo priemaiša. Plaukai jau mažais žiedeliais nebesisuko, o vijosi gana laisvai. Simpatiška mergina...

- Visas imam! Ir tave, motuše! O šita juočkė  - tik mano, - pasakiau nė kiek neabejodamas. Motušę kur panaudosiu, jau žinojau, mulatę – sau, o likusias Tukui. Tam eržilui dar ir maža bus. Plačiu mostu pakviečiau prie stalo: - Prie stalo, merginos. Ir nesikuklinkit.

Ketinimas susitvarkyti ir vakare su vizitu apsilankyti pas Magdaleną Prancūzę išgaravo, kaip ir nebuvęs. Rytoj, viskas rytoj. O šiandieną ir taip turime kuo užsiimti.

Valgėme subtilius pono Diubua gardumynus, kurio gebėjimai iš tiesų buvo pilnoje aukštumoje, gėrėme visai nekvailą vyną ir pokštavome iki visiško nepadorumo.

Mergos vaidino nimfas: tam aš jas įsukau į paklodes ir į plaukus prikaišiojau visokių žalumynų.

O mes su škotu vaidinome satyrus. Gaudėme nimfas po visus kampus ir naudojome jas su visa aistra. Tiesa, aš užsiiminėjau išskirtinai tik su juoduke, kurios vardas buvo Amira. Gera merga, o temperamentas... och-h. Ugnis!

Viena iš merginų su savimi atsitempė arfą, kurią brazdino ir girtai siūbavo atskiesdama mūsų triukšmą neaiškia muzika.

Motušė, be jokios mano užuominos, užmetė akį į Fransua ir visaip jį aptarnavo. Vaikinas drąsinosi, bet sėdėjo už stalo kaip per pamoką, kurią vedė griežta mokytoja. Žodžiu, atsipalaidavime nedalyvavo, atrodė iškankintas, o veidas buvo nusidažęs radikaliu raudoniu. Net užsimerkdavo, kai pamatydavo kokią nors mūsų visai atvirai palaidą pozą.

Nusprendžiau kiek pagreitinti įvykius ir šnabžtelėjau porą žodžių motušei. Moteris beveik iš karto, kažką švelniai šnabždėdama silpnai besispyriojančiam vaikinui į ausį, nuvedė jį į viršų, į laisvą kambarį. Teisingai. Vaikinas greičiausiai tai dar skaistuolis ir su juo  dar reikia elgtis gana delikačiai - nėra reikalo apšvitinti jau iš pirmo užėjimo.

Kažkurį laiką viršuje buvo gana tylu, o po to ledai, taip sakant pajudėjo. Subraškėjo lova, pasigirdo motušės Pišotos aistringas balsas ir kauksmas.

- Tvarka! – Išdidžiai pareiškė Tukas ir užvertė eilinę mergą tiesiai ant stalo. – aš gi sakiau!

Lygtais viskas gerai. Ir tai gerai, o tai mane pastoviai vis abejonės griaužė.

Staiga pajutau, kad man pabodo šis cirkas ir aš, pasiėmęs Amirą su savimi, nupėdinau į poniškąjį kambarį. Atsidaviau meile su neskubiu pasimėgavimu. Taigi aš tik kūnu jaunas, o smegenimis – visai atvirkščiai.

Aprašinėti mūsų išdaigas, nėra reikalo, galiu pasakyti tik, kad Amira pasirodė nepalygintinai išmanesnė, nei jos kolegės, nors palyginus su dabartinėmis plaštakėmis – tai visiška nekaltybė.

Galų gale nuvariau aš ją ir pats nusivariau. Ir gerokai po vidurnakčio nulūžau. Rytoj į pilį, reikės pradėti dvariškių protus nuodyti.

O jei neišdegs?

O štai rytoj ir pažiūrėsim!

 

2016-04-26

"Armanjako šalis. Bastardas". XII skyrius. 2016-04-25.

XII skyrius

 

Šiame kūne, tokio sapno aš dar nesapnavau! Ir daugiau matyt nenoriu. Visą naktį varinėjau po kažkokius tamsius skersgatvius pastoviai vis slėpdamasis nuo žudikų su juodomis kaukėmės.

Ginklų pas piktadarius nemačiau, bet tikrai žinojau, kad jie mane nori užmušti.

Tris kartus prabudau ir vos užmerkiu akis – sapnas tęsiasi nuo tos vietos, nuo kurios ir baigėsi.

O pabaiga tai kokia!

Užbėgau į kažkieno namuką ir ten už pagalbą turėjau labai stengdamasis tratinti neapsakomo dydžio storulę! Ji kažkodėl buvo su rusišku kokošniku ir bikiniu!

Ir dar visiškai iškrypusiomis pozomis! Po tokių tai ir kamasutra tik kaip lengva gimnastika gali pasirodyti.

Ojoj...jjjj... Košmaras! Ne, ne košmaras, o tikras siaubas!

Pabudau dar gerokai iki aušros kaip sumuštas ir nusiunčiau Tuką miegoti. Auštant pasiėmiau espadą su dageriu ir nusivariau iki devinto prakaito su pasitenkinimu pastebėjęs, kad palaipsniui fechtavimo įgūdžiai grįžta. Iki tikrosios, buvusios mano formos dar toloką, gali būti, kad jos ir nepasieksiu, bet vis vien likau patenkintas. Po to pasiėmiau kumštinį skydą ir priverčiau Tuką mane pulti su koviniu dalgiu, po to su palašu – gi vis tiek nemiega. Dar kokius tris prakaitus nuvariau nuo savęs ir škoto. Nakties košmarai ir likusios po jo nuosėdos išgaravo. Išsimaudžiau upėje, sočiai pavalgiau ir kai susiruošėme – pajudėjome.

Į Pamje neužsukome – apėjome jį šonu ir vakare jau buvome prie Fua – pagrindinio to pačio pavadinimo grafystės miesto, kuris buvo įsikūręs vaizdingame upės slėnyje. Pro jį, be Arježo, tekėjo dar vienas upelis – Arže (v.p.: taip pat šalia dar yra didžiausia Europoje Labušo (pranc.: Labouiche) požeminė upė, kuria turistai gali nuplaukti ~1,5 km., skaidrus vanduo, nedidelės kaskados, kriokliai, pirmykščių žmonių pėdsakai ir t.t.).

Kadangi miestas buvo įsikūręs kalnų papėdėje, tai nuo jo gerai matėsi ir kalnai slepiantys savo snieguotas viršūnes debesyse. Ir gilūs slėniai su sidabru blizgančiais kalnų upeliais ir kriokliais.

Fua pilį pamatėme gerokai anksčiau, nei priartėjome prie miesto, nes ji buvo pastatyta ant aukštos uolos ir atrodė kaip visiškai neįveikiama tvirtovė.

Tukas, pasirausęs savo atmintyje, pareiškė, kad albigiečių karo metu, nors Simonas de Monfortas (v.p.: pranc. Simon de Montfort, kryžiuočių vadas, Tulūzos grafas, žuvo 1218 m. šturmuojant tulūzą)

išbandė viską, ką tik galėjo, pilies taip ir nesugebėjo užimti. Gal būt todėl kryžiuočių antpuoliai nepridarė tiek daug fatališkos žalos, kaip jų kaimynams Tulūzoje.

Aš taip ir nesupratau, kokio velnio kryžiuočiai šturmavo Fua pilį, nes lygtais jokių musulmonų ar panašių nekrikštų aplinkui lyg ir nebuvo, bet toliau neklausinėjau.

O pilis... pilis iš ties stulbino savo didybe ir neprieinamumu.

Kaip besistengčiau, bet man taip ir nekilo jokių idėjų, kaip ją iš viso buvo galima bandyti šturmuoti. Net visai nedidelė pilies įgula galėjo tiesiog žaisdama sulaikyti ir nuo sienų nuversti dešimt kartų didesnę kariuomenę.

Siauras serpentino kelias vedė prie pagrindinių vartų, o per visą jo ilgį, jis galėjo būti apšaudomas nuo sienų. Trys pagrindiniai bokštai – du stačiakampiai-kvadratiniai, o trečias apvalus, - net jei sienas ir užimtų, galėtų dar ilgai priešintis.

Pastebėjau, kad didysis apvalus donžonas buvo beveik šiuolaikinis. Akmuo dar nebuvo spėjęs patamsėti, o ir statybų stilius nuo likusios dalies skyrėsi.

- Monsinjore, neatsimenate, už kokius pinigėlius Febas Trečiasis Gastonas pastatė šį donžoną? – Tukas parodė į apvalųjį bokštą.

Aš suvaidinau gilų mąstymo procesą, nors atsiminti paprasčiausiai ir nebuvo ko, nes bastardas apie tai nepaliko jokių žinių, ir ištariau:

- Ne, Tukai. Aš jau susitaikiau su tuo, kad praradau didžiąją dalį savo atminties. Na, tai už kokius?

- Už jūsų šeimos pinigus, jūsų mylista,  - Tukas šią frazę ištarė delikačiai, net su apgailestavimu – matomai bijojo mano pykčio.

- Kaip tai išėjo?

- gerai neatsimenu... Rodos, tūkstantis trys šimtai šešiasdešimt antraisiais metais, jei atmintis neklysta, buvo karas tarp Fua ir Armanjakų. Tais pačiais metais , Lomakos mūšyje jūsų prosenelį, kartu su visais didikais, paėmė į nelaisvę Gastonas. Beje, tame bokšte ir laikė, kol išpirkos nesumokėjo. Štai už tuos pinigus pilį ir baigė statyti.

- O tu, iš kur visa tai žinai? – nustebau. – Vėl kažkur skaitei?

- Taip monsinjore, - patenkintas nusišypsojo Tukas. – Atmintis mano vat tokia, įpatinga. Ką nors kartą perskaičiau, net vėzdu neišmuši.

- Stiprus. O gal vistik pabandom išmušti? Vėzdo, tiesa neturiu, bet galiu tave ir su akmeniu paglostyt, - pašmaikštavau.

- Ne-e-e. Nereikia, monsinjore, - škotas juokais suvaidino paniką. – O jei netyčia ir išeis? O be to mane per galvą mušti negalima. Po to šiksiu, kur papuola.

- Tu ir taip šiki kur papuola. Taip, kad nepergyvenk. Na, ką gi... Išeina, kad jie man skolingi. Vadinasi teisėtai galime prasieiti per visas plaštakes, skaistuoles ir visą kilmingąją kontesos svitą, - nusijuokiau.

Tokia perspektyva man visai patiko.

- Jo, monsinjore, - patenkintas nusižvengė Tukas. – Aš tik „už“.

- Ir aš... – cyptelėjo Francua.

O kai aš atsisukau, veikis tirštai nuraudo.

- Girdėjot, monsinjore?! – Škotas persipildęs taurių jausmų plekštelėjo berniukui per petį vos jo nenuvožęs žemyn nuo arklio. – Ne berniuko žodžiai, o tikro vyro. Tau, Francua, visos šio miesto plaštakės už mano sąskaitą.

- Neskubėk brolau, o jei jis pasirodys, kad yra dar tas „ėjikas“ ir tave paliks nuogą, o aš už tave mokėti net nesiruošiu. Fransua, tau kokios mergos labiau patinka: diktesnės ar grakštesnės? – užsimaniau kiek paerzinti berniuką.

- Man vis tiek, - Fransua pabandė nustatyti solidų balsą, - kad tik viskas savo vietose būtų.

Išgirdęs mūsų griausmingą kvatojimą nuo asilo vos nenuvirto priešais atpėdinantis storas vienuolis, kuris po to mus dar ilgai akimis lydėjo ir kažką sau po nosimi burbėjo. Na ir teisingai storašikni, tik pabandyk ką nors balsu išvemti... Nuo niuksų šventiko vardas neišgelbės.

Fransua su kiekviena diena man vis labiau patiko: matėsi, kad proto buvo įkrėsta. Daugiau tyli, atidžiai klausosi, netgi, atrodo, stropesniu ir vikresniu tapo. Apie mergas prabilo. Štai ką berniukui reiškia teisinga draugija. Ką jį galėjo išmokyti motina? Net su visa pačia didžiausia meile? Paauglių gyvenime yra vienas itin svarbus momentas: „vyriškas auklėjimas“. Šioje epochoje labai teisingas paprotys: berniukus atiduoti į pažus pas kabaljero. Jei išgyvendavo, tai vienareikšmiškai tapdavo kovotojais ir tikrais vyrais...

Pažai? Pažas? O ką! Viskas mano valioje...

- Visiems sustoti, - iškilmingai įsakiau. – Greit lipat ant savo dviejų.

Tukas ir Fransua, pasimetę žvalgėsi vienas į kitą ir vykdė mano įsakymą.

Pats nulipau nuo arklio ir priėjau prie vaikino:

- Pasakyk man savo pilną vardą! – pareikalavau. – Ir pagalvok, prieš tai kaip sakyti. Aš numanau, kad tu nuo manęs daug ką nuslėpei.

Kaip jau minėjau, pas mane ir pas Tuką buvo tokia nuojauta, kad vaikinas kažką slepia. Pasirodo mes neapsirikome.

- Fransua de Samatan, - užsikirsdamas sumurmėjo berniukas. – Teisėtas ir vienintelis ševalje Pranciškaus de Samatano, Armanjako vėliavnešio (v.p. teisingiau būti „baneretas“ nuo pranc. bannière – vėliava. Tai feodalinis titulas žemesnis už baroną ar baronetą. Baneretas turėjo teisę savo vardu vesti karių būrį su savo giminės vėliava. Jų vėliavos buvo kvadratinės ir turėjo teisę savo ženkluose vaizduoti karius su skydais), žuvusio ginant Lekturą, sūnus.

Netgi štai taip...

- Francua de Samatanai, aš, ševalje de Segiuras, imu tave į pažus apmokymui, po kurio turėsi galimybę pasikelti į eskudero ir, jei parodysi pakankamą šaunumą, kilnumą ir miklumą karyboje, galimu įšventinimu į riterius. Stok ant kelių ir prisiek.

Kokia priėmimo į pažus formulė, aš aišku nežinojau. Net neįsivaizdavau ar iš vis tokia egzistuoja. Bet atrodo neišsidūriau ir viską pasakiau teisingai, iškilmingai ir gražiai. Na bent jau Tukas išskydęs išsišiepė ir pritariamai ėmė energingai kinkuoti galva.

- Savo gyvybe prisiekiu saugoti jums savo ištikimybę, mano senjore, ir Viešpats mano liudytojas. – Francua, įraudęs, kaip vėžys, priklaupė ant kelio ir sustingo kaip statula.

- Aš priimu tavo priesaiką. O dabar kelkis, paže, ir gali pradėti savo tarnybą...

 

2016-04-25

"Armanjako šalis. Bastardas". XI skyriaus pabaiga.

...Tiesiog nuostabi vietovė.

Pietose buvo gerai matomas Pirėnų papėdė, o pačios kalnų viršūnės, stulbinančios savo didybe, slėpėsi debesyse.

Visą upės slėnį dengė bukų ir ąžuolynų giraitės, tarp kurių buvo įsiterpusios nuostabios ganyklos su vešlia, iki juosmens, žole.

Pastebėjau keliu judančią kelių vežimų gurguolę, kurą saugojo kokia dešimtis raitelių ir panašiai tiek pat pėsčiųjų karių. Už jų, kiek atsilikę, taip pat judėjo raiteliai ir keli vežimai. Na, gan solidus karavanas. Kadangi buvo toli, herbų ant apsiaustų neįžiūrėjau, tad pašaukiau Tuką.

 - Kas tokie?

- Tuoj pažiūrėsim. – Škotas delnu pridengė akis nuo saulės. – Krovinį kažkokį veža. Žiūrėkit, monsinjore. Ant apsiaustų skydai su raudonais ir geltonais dryžiais. Reiškia, kad tai kariai iš Fua... Ne iš Barselonos gi?

- Kažin ką jie galėtų vežti?

- Ko gero sidabro rūdą, monsinjore. Čia netoliese yra kasykla. Arba geležį... O už jų kažkoks kavalierius su svita įsitaisė: matomai nori į Pamje iki saulės laidos suspėti. Jis iš Bearno (v.p.: pranc. Béarn, gask. Bearn/Biarn, bask. Biarno).

Raudonus jaučius ant herbo matote?

O toliau tai neaišku. Pirkliai... greičiausiai. Arba klajojantys juokdariai. Arba žonglieriai. Visi į Fua jomarką keliauja.

- Į Fua, sakai? O gi pasakyk man, mielas drauge, ką apie Magdalena Prancūzietę žmonės kalba?

- Našlė. Vyras, kontas Gastonas de Fua, du metus atgal, turnyre žuvo. Protu ir grožiu pasižymi. Bet labiausiai tai žinomi jos plaukai – vagantai net poemas kuria (v.p. vargšai klajojantys poetai, daininkai), su auksu lygina.

- Iš tiesų tokia jau gražuolė? – Prabudo noras pamatyti šią Fua valdovę.

O gal ne tik pamatyti...

- Pats nemačiau, monsinjore, bet sako, kad taip. Ir jos dvaras laikomas pačiu prašmatniausiu ir linksmiausiu visuose pietuose. Norėtusi pakliūti – freilenas pakirkinti...  – škotas suokalbiškai man mirktelėjo.

- Mums dabar ne iki kirkinimo, Viljamai, - atsakiau škotui, nors pagalvojau visai apie kitką.

Ko norėt - jaunas organizmas. Bet prie šio organizmo dar buvo pridėti senos ir šilto-šalto mačiusios smegenys. Čia aš taip kukliai apie savas, aišku. Todėl patenkinti instinktus dar suspėsiu. Darbą reikia dirbti.

- O pačiame Fua, kas vyksta?

- Ramu, monsinjore. Mažylis Febas, po savo senelės Eleonoros , - pirmasis pretendentas į Navaros sostą. Ir visai gali būti, kad jį ir užims. Tada jau bus viskas kitaip.

- Febas – Magdalenos Prancūzės sūnus? – pasitikslinau.

Visas giminės peripetijas reikėjo tvirtai įsisavinti.

- Taip, - Tukas linktelėjo, - Febas – pravardė, nes gražuoliukas (v.p.: Febas, sutrumpintai Apolonas) O šiaip tai jaunojo princo vardas – Pranciškus (v.p.: vardas nuo lotynų  kilmės žodžio franciscus, reiškiančio „prancūzas). Tai štai. Tikrų tikriausiai jam sostas ir atiteks.. Štai tada ir prasidės. Princas, greičiausiai tai dar bus nepilnametis ir Magdalena taps Navaros regente. Štai tada jai reikės gerai suktis. Reikės skubiai sūnų sutuokti, bet ne šiaip sau, o kad įgyti stiprių sąjungininkų. Tada reikės jai rinktis tarp Frankų ir Aragono. Greičiausiai ji links link frankų. Vis tik tai, ji Lui sesuo... Nors net ir nežinau, čia daug visokių variantų. Ir giminystės ryšiai ne pirmoj vietoj. Magdalena gali pradėti žaisti ir savo partiją.

- Aišku. Jeigu pavyks, tai užsuksim pas ją. Priims? Kaip manai?

Domėjausi ne šiaip sau. Juk nieko nežinojau, kaip XV a. vyksta vizitacijos. Su išankstiniu perspėjimu? Pagal išankstinę registraciją? Pagal kilmę? Velnias ten juos žino!.. Išspirs dar už kirkos paėmę...

- Kaip suprasti „priims“? – Tukas net suglumo. Jei sumąstysim aplankyti, tai vienareikšmiškai būsim pristatyti visam dvarui.

- O kaip prisistatinėsim?

- Nu jo... – Tukas susimąstė. Matyt savo vardu, jūsų mylista. Čia gi Fua. Neužmirškit, monsinjore, kad jūsų pamotę visai nekaltai nudaigojo Voro įsakymu. Ji gi Fua. Po visos šios istorijos grafystės dvarininkai neleis, kad jums kas pakenktų. Maža to – jūs pasėsite jų širdyse pyktį ant Lui, o tai jau ne mažai.

- Supratau, Viljamai. Tu būsi pristatytas, kaip mano eskudero, damuazo Viljamas Loganas. Tau nėra ko gėdytis savo vardo.

- Ačiū, monsinjore. O kaip Fransua? – Tukas įdėmiai įrėmė į mane akis. – Jūsų statusui būtinas pažas...

- Man jį pažu paskelbti? – Pertraukiau Tuką. – jis gi ne kilmingas!

- Iš tiesų, tai Dievai žino, kas jis toks... – užsimąstęs burbtelėjo Tukas. – Man atrodo, kad vaikinas slepia savo tikrąją kilmę. Ne iš prasčiokų jis. Kaip Dievą myliu – ne iš prasčiokų.

- Tukai, nedrumsk vandens, išmok su manim kalbėti tiesiai-šviesiai. Aš supratau, kad tu nori, jog aš jį paaukštinčiau. Taip?

- Monsinjore? – Škotas kiek sutriko, bet akių nepaslėpė. – Viskam jūsų valia, monsinjore.

- Einam valgyti. Aš pagalvosiu. – atidėjau atsakymą škotui.

Didelės problemos pakelti vaikiną į kitą rangą, aš kaip ir nemačiau, bet apgalvoti, vis tik tai verta.

Pavakarieniavome ir pabaigėme sidro atsargas. Aš labai dėl to ir nepergyvenau, nes vyno užtektinai, na ir pirmoje gyvenvietėje atsargas papildyti galime. Sutemo greitai ir aš paskirstęs budėjimą, kritau ant šono.

Kaip sakoma – bus diena, bus ir duona.

Skani duona...

Noriu šašlyko...

Gerai išmarinuoto...

Gerai prakepinto...

Su plutele...

Geriausiai iš šernienos...

Rytoj kokį šerną ir nudėsiu...

Iš arkebūzos...

Ką mums čia reiškia!..

 

2016-04-22