"Armanjako šalis. Bastardas". XI skyriaus pabaiga.

...Tiesiog nuostabi vietovė.

Pietose buvo gerai matomas Pirėnų papėdė, o pačios kalnų viršūnės, stulbinančios savo didybe, slėpėsi debesyse.

Visą upės slėnį dengė bukų ir ąžuolynų giraitės, tarp kurių buvo įsiterpusios nuostabios ganyklos su vešlia, iki juosmens, žole.

Pastebėjau keliu judančią kelių vežimų gurguolę, kurą saugojo kokia dešimtis raitelių ir panašiai tiek pat pėsčiųjų karių. Už jų, kiek atsilikę, taip pat judėjo raiteliai ir keli vežimai. Na, gan solidus karavanas. Kadangi buvo toli, herbų ant apsiaustų neįžiūrėjau, tad pašaukiau Tuką.

 - Kas tokie?

- Tuoj pažiūrėsim. – Škotas delnu pridengė akis nuo saulės. – Krovinį kažkokį veža. Žiūrėkit, monsinjore. Ant apsiaustų skydai su raudonais ir geltonais dryžiais. Reiškia, kad tai kariai iš Fua... Ne iš Barselonos gi?

- Kažin ką jie galėtų vežti?

- Ko gero sidabro rūdą, monsinjore. Čia netoliese yra kasykla. Arba geležį... O už jų kažkoks kavalierius su svita įsitaisė: matomai nori į Pamje iki saulės laidos suspėti. Jis iš Bearno (v.p.: pranc. Béarn, gask. Bearn/Biarn, bask. Biarno).

Raudonus jaučius ant herbo matote?

O toliau tai neaišku. Pirkliai... greičiausiai. Arba klajojantys juokdariai. Arba žonglieriai. Visi į Fua jomarką keliauja.

- Į Fua, sakai? O gi pasakyk man, mielas drauge, ką apie Magdalena Prancūzietę žmonės kalba?

- Našlė. Vyras, kontas Gastonas de Fua, du metus atgal, turnyre žuvo. Protu ir grožiu pasižymi. Bet labiausiai tai žinomi jos plaukai – vagantai net poemas kuria (v.p. vargšai klajojantys poetai, daininkai), su auksu lygina.

- Iš tiesų tokia jau gražuolė? – Prabudo noras pamatyti šią Fua valdovę.

O gal ne tik pamatyti...

- Pats nemačiau, monsinjore, bet sako, kad taip. Ir jos dvaras laikomas pačiu prašmatniausiu ir linksmiausiu visuose pietuose. Norėtusi pakliūti – freilenas pakirkinti...  – škotas suokalbiškai man mirktelėjo.

- Mums dabar ne iki kirkinimo, Viljamai, - atsakiau škotui, nors pagalvojau visai apie kitką.

Ko norėt - jaunas organizmas. Bet prie šio organizmo dar buvo pridėti senos ir šilto-šalto mačiusios smegenys. Čia aš taip kukliai apie savas, aišku. Todėl patenkinti instinktus dar suspėsiu. Darbą reikia dirbti.

- O pačiame Fua, kas vyksta?

- Ramu, monsinjore. Mažylis Febas, po savo senelės Eleonoros , - pirmasis pretendentas į Navaros sostą. Ir visai gali būti, kad jį ir užims. Tada jau bus viskas kitaip.

- Febas – Magdalenos Prancūzės sūnus? – pasitikslinau.

Visas giminės peripetijas reikėjo tvirtai įsisavinti.

- Taip, - Tukas linktelėjo, - Febas – pravardė, nes gražuoliukas (v.p.: Febas, sutrumpintai Apolonas) O šiaip tai jaunojo princo vardas – Pranciškus (v.p.: vardas nuo lotynų  kilmės žodžio franciscus, reiškiančio „prancūzas). Tai štai. Tikrų tikriausiai jam sostas ir atiteks.. Štai tada ir prasidės. Princas, greičiausiai tai dar bus nepilnametis ir Magdalena taps Navaros regente. Štai tada jai reikės gerai suktis. Reikės skubiai sūnų sutuokti, bet ne šiaip sau, o kad įgyti stiprių sąjungininkų. Tada reikės jai rinktis tarp Frankų ir Aragono. Greičiausiai ji links link frankų. Vis tik tai, ji Lui sesuo... Nors net ir nežinau, čia daug visokių variantų. Ir giminystės ryšiai ne pirmoj vietoj. Magdalena gali pradėti žaisti ir savo partiją.

- Aišku. Jeigu pavyks, tai užsuksim pas ją. Priims? Kaip manai?

Domėjausi ne šiaip sau. Juk nieko nežinojau, kaip XV a. vyksta vizitacijos. Su išankstiniu perspėjimu? Pagal išankstinę registraciją? Pagal kilmę? Velnias ten juos žino!.. Išspirs dar už kirkos paėmę...

- Kaip suprasti „priims“? – Tukas net suglumo. Jei sumąstysim aplankyti, tai vienareikšmiškai būsim pristatyti visam dvarui.

- O kaip prisistatinėsim?

- Nu jo... – Tukas susimąstė. Matyt savo vardu, jūsų mylista. Čia gi Fua. Neužmirškit, monsinjore, kad jūsų pamotę visai nekaltai nudaigojo Voro įsakymu. Ji gi Fua. Po visos šios istorijos grafystės dvarininkai neleis, kad jums kas pakenktų. Maža to – jūs pasėsite jų širdyse pyktį ant Lui, o tai jau ne mažai.

- Supratau, Viljamai. Tu būsi pristatytas, kaip mano eskudero, damuazo Viljamas Loganas. Tau nėra ko gėdytis savo vardo.

- Ačiū, monsinjore. O kaip Fransua? – Tukas įdėmiai įrėmė į mane akis. – Jūsų statusui būtinas pažas...

- Man jį pažu paskelbti? – Pertraukiau Tuką. – jis gi ne kilmingas!

- Iš tiesų, tai Dievai žino, kas jis toks... – užsimąstęs burbtelėjo Tukas. – Man atrodo, kad vaikinas slepia savo tikrąją kilmę. Ne iš prasčiokų jis. Kaip Dievą myliu – ne iš prasčiokų.

- Tukai, nedrumsk vandens, išmok su manim kalbėti tiesiai-šviesiai. Aš supratau, kad tu nori, jog aš jį paaukštinčiau. Taip?

- Monsinjore? – Škotas kiek sutriko, bet akių nepaslėpė. – Viskam jūsų valia, monsinjore.

- Einam valgyti. Aš pagalvosiu. – atidėjau atsakymą škotui.

Didelės problemos pakelti vaikiną į kitą rangą, aš kaip ir nemačiau, bet apgalvoti, vis tik tai verta.

Pavakarieniavome ir pabaigėme sidro atsargas. Aš labai dėl to ir nepergyvenau, nes vyno užtektinai, na ir pirmoje gyvenvietėje atsargas papildyti galime. Sutemo greitai ir aš paskirstęs budėjimą, kritau ant šono.

Kaip sakoma – bus diena, bus ir duona.

Skani duona...

Noriu šašlyko...

Gerai išmarinuoto...

Gerai prakepinto...

Su plutele...

Geriausiai iš šernienos...

Rytoj kokį šerną ir nudėsiu...

Iš arkebūzos...

Ką mums čia reiškia!..

 

2016-04-22

"Armanjako šalis. Bastardas". XI skyriaus tęsinys. 2016-04-20

(grafų de Fua herbas)

 

- Viskas, nezirsk. Turėjau kažkaip patikrinti. Uždarom temą. Pusryčiaujam, ruošiamės ir į kelią.

Papusryčiavom sausai – duona ir sūris. Susiruošėme ir daug netrypčiodami, pajudėjome. Aš norėjau, kaip galint greičiau nuvykti į Fua.

Ten dabar valdė tikra Liudoviko XI sesuo – Magdalena Prancūzietė (v.p.: pranc. Madeleine de France (1443-1495); Vianos princesė 1461 — 1495; Navaros regentė 1479-1494).

 Gastono de Fua (v.p.: Gaston de Foix (1444-1470);

Susidraugavęs su Žanu d’Armnajaku penktuoju, mūsų herojaus tėvu, pasinaudojęs savo tėvo Gastono IV de Fua išvykimu, pavogė jo dukterį Žaną de Fua ir nugabeno į Lekturą, kur ji 1469 m. buvo ištekinta už Žano Penktojo; Šis Gastonas žuvo 1470 m. Riterių turnyre, kai ietis pramušė krūtinės šarvus),

kuris žuvo turnyre, našlė. Aišku formaliai valdė ne Magdelena, o jos šešiametis sūnus – Pranciškus Febas (v.p. François Phébus 1467-1483 ; Navaros princas 1479-1483),

o ji buvo – regentė, arba kaip čia sako – regina.

Mano pamąstymai buvo gan paprasti. Kažin ar manęs ieškos Fua, kur valdo voro sesuo... Na, bent jau aš viliuosi. Be kita ko, tai aplenkti Fua, kelyje į Aragoną, neišeis.

Fua grafystėje tikėjausi rasti ir vedlį per Pirėnus, nes patogūs keliai per šiuos kalnus buvo užtverti Lui kariuomenės. Įtampa tarp frankų ir Aragono vis augo. Neretai pasienyje kildavo lokalūs susidūrimai, tad, dar turint galvoje, kad manęs aktyviai ieško, man šiais keliais keliauti nebuvo galima. O be vedlio, pačiam ieškoti kelio per Pirėnus – visiškų psichų užsiėmimas. Šie kalnai ir dvidešimt pirmam amžiuje buvo sunkiai praeinamų ir neprognozuojamų kalnų sąraše, o jau apie viduramžius, tai net nėra apie ką ir kalbėti.

Aš prisiminiau, kaip kartą Pirėnus su komanda jau kirtau pakeliui į Ispaniją. Judėjome į Pamploną (v.p.: bask. Iruñea, Iruña) per Ronsevalio slėnį (v.p. ispan. Puerto de Ibañeta, pranc. Col de Roncevaux, bask. Ibañetako Mendatea; pasak legendos, kaip tik šiame slėnyje 778 m. žuvo

garsusis Frankų epo herojus  Rolandas).

Tiesiog kraują stingdė statūs tarpekliai, kurių apačioje čiurleno sraunūs kalnų upeliai. Ir oras keitėsi akimirksniu. Tai vaiskus dangus su saule, tai švininiai debesys su škvalu, vėju ir kruša. Aš tiesą sakant, tada labai bijojau, kad uraganas autobusą tiesiog nuneš į bedugnę. Beje, sniegas ant viršūnių ir kai kuriuose slėniuose ten guli kiaurus metus. Galiu įsivaizduoti, kas ten darosi... Žodžiu, vedlio reikia.

Dar iki pietų pasiekėme Garonos intaką. Arježo upė savo krantu beveik nesiskyrė nuo sesers, bet pati buvo gerokai seklesnė ir pilna seklumų ir slenksčių. Šioje vietoje ji laivybai dar tiko, bet jau netoli Fua bet kokia laivyba baigėsi, nes virto į kunkuliuojantį kalnų upės srautą.

Per upę persikėlėme plaustu. Tai buvo paprasčiausia barka su dešimtimi keltininkų, kurie darbavosi ilgomis kartimis. Tvirti vyrukai gan žvaliai mus permetė per upę ir nuplėšė net penkis sū. Dėl to ir aš kaltas, reikėjo iš karto keliauti kairiuoju krantu.

Arježo pakrantėmis tęsėsi užtvindomos pievos su daugybe besiganančių raguočių. Laukus skyrė lazdynai ir ąžuolynukai. Vaizdas atsivėrė žavus, o oras buvo nuostabus, tad nežiūrint naktinių nuotykių, kelionė žadėjo buvo maloni.

Fransua kurį laiką dėl surengtos apžiūros kažkiek pūtėsi, bet nieko nesakė. Nors kitą vertus – tegu tik pabando... Ne iš pikto aš. Betrūko tik, kad į kompaniją kokia mergiščia pakliūtų. Būtų tik problemos... buitinės. Ačiū Dievui, dar iki tokio žodžio, kaip „emancipacija“ niekas nenutuokė ir nenutuoks dar kelis šimtus metų.

Man nusibodo judėti tylomis ir paprašiau Tuko ką nors sudainuoti. Gan gerai jam tai išeina. Mano buvęs kūno šeimininkas gan gerai suprato šios epochos anglų kalbą. Nors aš irgi supratau dabartinę, tai yra ateities, bet ji nuo šios skyrėsi kaip dangus ir žemė. Panašiai, kaip pravoslaviškos cerkvės kalba, nuo dabartinės rusų kalbos.

Tukas visiškai neprieštaravo ir užtraukė baladę:

 

Papasakosiu aš jums legendą

Senųjų laikų

Apie didijį princą,

Kurį Džonu vadino...

 

Aš ir pats nepastebėjau, kaip ėmiau pritarti škotui, o gan greitai  į mūsų chorą įsiliejo ir Francua. Berniukas, pasirodo, turėjo švarų, krištolinį, nors ir ne stiprų, altą. Taip dainuodami visa gerkle ir gąsdindami kėkštus, judėjome:

 

Veža jį į Tauerį

Naktį paslapčia.

Už jo šlovę ir didybę,

Ir akiplėšiškas kalbas

Galva nuo pečių

Greitai nusiris.

 

- Tukai.

- Taip, monsinjore.

- Maištinga gi daina.

- Na, kažkiek. Bet liaudžiai neuždrausi.

- Uždraudi prie gerų norų. Reikia daryti taip, kad nebūtų ko drausti.

- Taip nebūna. Liaudis visą laiką kuom nors nepatenkinta.

- Čia tai tu gerai pastebėjai. Kas ten pas mus priekyje?

- Pamje miestelis (v.p.: pranc. Pamiers, akvit. Pàmias)

šalia La Fevro pilies. Į dienos pabaigą pasieksime. – Tukas žemėlapį mokėsi atmintinai, nors ir taip buvo kaip viduramžių Prancūzijos geografijos enciklopedija. Jo žodžiais tariant, Švento Severino abatijoje esančia biblioteką jis prarijo per metus.

- O mums į tą Pamje reikia? – Viduramžių miestas man asocijavosi tik su purvu ir smarve. Na ir dar blakėm, kurias aš vis tik metro Emanuelio viešbutyje aptikau.

 

2016-04-19

 

- Na, neypatingai. Atsargų užtenka. Nors man gal norėtųsi akies krašteliu pasižiūrėti į Švento Antano katedrą

(v.p. cathedrale Saint-Antonin, statyta XII a.),

sako, kad iš ties nuostabi. Na ir vienuoliai dievobaimingomis kalbomis padės sielai nusiraminti.

- Tu čia ką? Juokauji? –Dėbtelėjau į škotą.

Taip ir yra. Dantis šiepia.

- Aš tau pats tuoj ramybę suteiksiu kokią tik nori.

- Na, jūs tai sugebate, monsinjore, - nusijuokė Tukas.

- Galiu, - sutikau. – Fransua!

- Taip, jūsų mylista, - atsiliepė vaikis.

Jis jojo paskui mus ir laikė už pavadžio antrą nešuliais apkrautą arklį.

- Ko tyli?

- Netinka tarnui kištis į ponų kalbas.

Kaip ir teisingai atsakė vaikinas, bet kažkokia ironija vis tik pasigirdo. Ne toks jau ir paprastas kaip atrodo. Galiu galvą dėti – kažkas ne taip.

- Teisingai sakai. Kaip manai, reikia mums į tą Pamje užsukti ar ne? Aš štai pagalvojau, kad reiktų tave į viešnamį paleisti. Daiktą palepinti. Kaip?

- Kaip įsakysite, jūsų mylista, - Fransua nuolankiai sutiko ir nustatęs kiek linksmesnį balsą paantrino: - Galima ir į viešnamį.

Ir vėl teisingai. Gal man tik vaidenasi, bet po istorijos su vilkais ir mano surengtos apžiūros nebe toks susikaustęs kaip anksčiau... o gal padarė teisingas išvadas.

- Gerai, vėliau nuspręsiu... – Į miestą visai nesinorėjo. – Parinkit vietą poilsiui, laikas pietauti.

Išsirinkome gražią laukymę ant upės kranto. Laužo nekūrėme, perkandome tik rūkyta mėsa, sūriu ir duona. Užgėrėme sidru, kurio dar turėjome neblogą atsargą. Palygint neblogą. Vakarui... Ir viskas.

Nuėjau nusilengvinti  ir pabaidžiau šerną, kuris sau ramiausiai gulėjo nendrėse. Laimei žvėris nepuolė, o tik laužydamas krūmus ir palikdamas ištryptą takelį pabėgo.

Įsimintinas egzempliorius. Apie pusę tonos – ne mažiau...

- Tu matei? – nustebęs riktelėjau Tukui.

- Pusparšis, - abejingai mostelėjo Tukas. – Štai mano namuose keturis kart didesnį sutikti galima.

Na-a ta-aip... Vėl nepagalvojau apie epochų paklaidas. Laukinių žvėrių tai nepalygintinai daugiau. Kažkur buvau skaitęs, kad šioje epochoje dar buvo sutinkamas toks reliktas kaip tauras, stumbras ar urvinis lokys. Och, kad taip pamedžiojus... Tik vėl reikia paklaidą daryti. Medžioti tai reikės su kokia ragotine (v.p. ragotinės buvo medžioklinės ir kovinės. Kovinės turėjo iki 60 cm. geležinį antgalį, o medžioklinė dažnai be antgalio arba paprasčiausiai ragą vietoje antgalio. Buvo dvigubu antgaliu (prieš lokį) ir t.t., tačiau jų išskirtinis bruožas buvo labai tvirtas kotas, kurį galima įremti į žemę ir sustabdyti dideliu greičiu ir masyvų puolantį priešininką/žvėrį, o ne antgalis. V.Europoje ragotinių analogas vadinosi „šernų“ arba „šerninė ietis“, ji skyrėsi antgalio konstrukcija ir skersiniu) ar netgi kokiu durklu – pas kilminguosius medžiotojus, tai didžiausia medžioklės meno apraiška. Reikės prisiminti ritualus ir terminologiją. Visai gali būti, kad teks sudalyvauti. Kažkada gan daug skaičiau apie senovines parforsines medžiokles (v.p. kai raiti medžiotojai medžioja su skalikais/šunimis, pranc. parforce – per jėgą, vok. Parforcejagd).

Nors ir norėjosi pagulinėti-pasilepinti žolytėje - nakties nuotykiai gana daug nervų ir jėgų suėdė, na ir paprasčiausiai neišsimiegojome – bet teko judėti toliau. Nusprendžiau į miestą neužsukinėti, o nakčiai apsistoti likus iki miesto kokioms trims lygoms. Vis mažiau rūpesčių su viešbučiu, o ir gryname ore bus praktiškiau ir sveikiau.

Taip ir padarėme. Prajojome gana didelį kaimą su šalia jos esančius obelų sodais ir išgąsdinę būrelį gemzių (v.p.: lot. Rupicapra rupicapra, gemzė – dykaraginių šeimos žinduolis, priklausantis ožkų pošeimiui),

sustojome bukų giraitėje ant kalvos visai šalia upelio. Eiklūs gyvūnėliai dingo taip greitai, kad aš net nespėjau ranką ant arbaleto uždėti.

Kol Tukas su Fransua įrenginėjo stovyklą, aš nuo kalvos dairiausi po apylinkes.

Tiesiog nuostabi vietovė.

2016-04-20

"Armanjako šalis. Bastardas". XI skyrius. 2016-04-18

XI skyrius

 

Tekėdama iš Pirėnų kalnų, mūsų kryptimi tekėjo Garona (v.p.: pranc. Garonne, kat. Garona),

bet ji per Fua grafystę (v.p.: La comté de Foix)  netekėjo. Tenlink reikėjo keliauti palei Garonos intaką – Arježą,

kuris tekėjo per visą Fua grafystę, bet pasamdyti barką buvo kebloka ir brangu.

Pirmiausia tai, kad tektų judėti prieš srovę ir reiktų samdyti halerius (v.p.: rus. бурлак; pranc. haleur – sen. taip vadindavo upinių laivelių vilkėjus, vilkikus, kurie juos tempdavo prieš srovę)

 Laivelių vilkimui jie dažniausiai naudodavo jaučius, tad greitis aišku buvo itin lėtas nors labai brangu.

Antra – iš laivo greitai nepabėgsi, o man visada pirmoj vietoj buvo judėjimo laisvė.

Taip, kad judėjome raiti ir man jau tai jokių problemų nebekėlė. Kažkaip jau visai susigyvenau su balnu.

Judėjome be jokio poilsio iki vakaro, o pietavome judėdami duona ir sūriu. Gyvenamų vietų vengėme ir laikėmės upės, kurios krantuose augo gana tankus miškas.

Fransua pasodinome ant mūsų nešulinės kumelės rožės. Ji nors ir buvo gerokai apkrauta, bet pūko svorio vaikėzo net nepajautė. Taip jis ir jojo su į šonus išsikišusiomis kojomis. Kumelės nugara vaikiui buvo per plati.

Tukas jam nupirko seną, daug kartų lopytus, senovinio vienasluoksnio pynimo nutrintus grandijus ir trumpą pamuštą švarką. Beveik iš karto privertė visą tai apsivilkti tam, kad Fransua priprastų prie šarvų. Tarnas iš karto pasidarė storas ir siaubingai nevikrus.

Šiaip tai, Fransua škotas kažkaip iš karto gan šiltai priėmė, bet nepraleisdavo nė vienos progos jį pavaikyti. Tačiau kažkaip tėviškai. Tiesą sakant, iš rūstaus škoto to nelaukiau.

Pats berniukas negalėjo atsidžiaugti savo naująja padėtimi ir mūsų gerumu. Stengėsi visame kame patarnauti, griebėsi už visko vienu metu ir iš karto su gana prognozuojamu rezultatu. Panašiu į tą, kuris buvo metro Emanuelio virtuvėje. Ačiū Dievui kol kas be jokių kritinių įvykių.

Laime arkliai vaikiną taip pat priėmė gana ramiai. O Rodenas, kuris piktai prunkštė ir bandė įkąsti net škotui, berniukui ėmė rodyti palankumo ženklus.

Na, atsirado ir dar viena nauda iš berniuko. Jis labai vikriai patarnavo mums kaip valgėme ir net pasirodė, kad moka gaminti – ir vienok, visai neblogai. Tiesa, reikėjo jam nesimaišyti po ranka, nes rizikuoji, kad būsi apdrabstytas arba nuplikytas.

Kaip ten be būtų, bet kai sustojome poilsio, jis mums suorganizavo visai neblogą košę ir įsigudrino net nepersūdyti ir nepadauginti prieskonių.

Perkandęs, daug nelaukdamas, ėmiausi klausinėti:

- Pasakok.

- Ką pasakoti, jūsų mylista?

- Viską. Kur gimei, buvai krikštytas, kaip papuolei į Tulūzą. Tik nesugalvok meluoti, -suraičiau žvėrišką mimiką. – Tukai, ką su juo padarysim, jei pagausim meluojant?

- Kaip, ką, monsinjore? Nuleisim kelnes ir nuplaksim be jokio gailesčio. – Škotas nusijuokė. –O po dar kartą iškaršim, kol subinė skersai nesuplyš.

- Nereikia manęs karšti! Gimiau Samatanoj (v.p.: pranc. Samatan), tai bastida netoli

Il Žurdeno (v.p.: pranc. L'Isle-Jourdain).

Tėvas buvo... odžius. – Fransua sudvejojo. – Taip, odadirbiu. Po to atėjo Frankų rua kariauna ir paėmė mūsų gyvenvietę šturmu. Tėvą ir motiną užmušė. Taip likau vienas. – Fransua prisimerkė, beviltiškai pasistengė sulaikyti ašarą, bet nesulaikė, nubraukė kumščiu ir tęsė: - teko bėgti. Turėjau šiokių tokių pinigų, tad išgyvenau. Su kitais pabėgėliais nusigavau iki Tulūzos. Na, o kitką žinote.

- Na, taip... Nežliumbk, vaikine. Ech, koks verksnys... Nežliumbk, pasakiau, o tai ausis nurausiu. – Aš juokais timptelėjau vaikiną už ausies. – Viskas jau baigėsi, prasidėjo visiškai kitas gyvenimas. Pilnas...

- Jūs man labai malonus, jūsų mylista... – Berniukas netikėtai davė valią ašaroms.

Pasimetęs net sustingau, bet išgelbėjo škotas. Jis pagavo berniuką už plaukų:

- Nežliumbk, šunyti, nežliumbk, šunyti, ausis nurausiu.

Ir nusitempė nubalnoti arklių.

Chmmm... Vaikino akys visiškoj pelkėj. Net ir nežinau, ką pasakyti. Šiame laikmetyje, keturiolikmečiai vaikinai laikomi pilnai savarankiškais ir jau ne tik kaunasi, bet po viešnamius šlaistosi. O šis... Gal su kokia psichine trauma? Nors, kokia dar psichinė trauma viduramžiuose?!  Ši liga atsirado dėl šiuolaikinio lepumo... O gal ir ne. Ot tai tarną susiradau: kilniadvasis, kad mane kur...

Pasivaikščiojau po laukymę ir nuėjau prie Garonos kranto. Mes judėjome kaip tik prieš jos srovę. Upė, kaip upė. Gana plati ir srauni. Mūsų krantas žemas, o priešingą vanduo paplovė ir ten matėsi skardis. Pakrantė buvau apaugusiu tankiu tankumynu. Po kelių kilometrų upė turėjo susiaurėti ir bus perkėla. Na ir aišku šalia jos gyvenvietė. Reiktų pagalvoti, kaip ją apvažiuoti.

- Ko gero gera čia žvejyba... – susižavėjęs sumurmėjau, kai pamačiau kaip didelė žuvis, pakeldama bangeles, plekštelėjo uodega .

Išsimaudyti, ar ką? Vakaras, o saulė dar kepina. Akimis paieškojau škoto ir berniuko. Pasirodo, jie jau baigė darbą ir surengė treniruotę su ginklu. Tukas rodė, kaip elgtis su kovos dalgiu, o vaikinas nuoširdžiai ir visai vikriai viską kartojo paskui jį.

 

2016-04-15

 

- Tukai, Fransua! Greit pas mane! Maudysimės! – užrėkiau ir ėmiausi botfortų atsagstymo.

- O, geras reikalas! – Tukas, kuris mano įtakoje daug labiau ėmė mėgti švarą, džiaugsmingai šūktelėjo ir taip pat ėmė nusirenginėti.

- O tau, ką, ypatingo pakvietimo reikia? – paklausiau vaikinuko ir nelaukdamas atsakymo įsakiau: Greit mesk drabužius.

- Aš kiek vėliau, - paaiškino Fransua. – Aš čia daiktus pasaugosiu, o ir indus suplauti reikia.

- Na, kaip nori. Aš pabandžiau koja vandenį ir įsibėgėjęs šoktelėjau į upę. Išnėriau ir kumščiu pagrasinau: - Žiūrėk, bet, kad man po to būtinai!

- Būtinai... – Fransua surinko indus ir nuėjo už nendrių. – Aš kiek toliau plausiu, jūs juk čia maudotės, jūsų mylista. Neteršiu vandens.

- Tukai, ar jis tau neatrodo keistai? – pasidomėjau pas škotą, kai džiūvau ant kranto.

- Ne... monsinjore. Aš su juo kalbėjau. Vaikinuku paprasčiausiai tėvas neužsiiminėjo. Vien tik motina. Į vienuolyną jį ruošė, tai tokiu neprakutėliu ir liko. Nieko... Gyslelę rodos turi, o tas nesąmones išmušim. Kailis, juk ne geležinis. Geras vaikinas, monsinjore, neabejokit. Viską tiesiog ore pagauna. O perkaręs todėl, kad nusibadavo. Į mano, amžiną atilsį, broliuką panašus... – netikėtai pridūrė Tukas ir susinepatogino.

Tai štai, kas... Štai ir paaiškėjo škoto palankumas. Nors tame, aišku, nieko blogo nematau.

- Na, žiūrėk. Kol kas atsargiau su juo. Visai juk paliegęs.... Tegu pirma atsišeria.

- Aha... – Škotas iš gluosnio šakelių ėmėsi greitai kažką pinti.

- Tai žuviai?

- Na taip. Šviežiena pasimėgausim.

- Gerai.

Man tiesiog niežėjo, kaip norėjau pažvejoti, bet kažkaip aš apie valą ir kabliukus Tulūzoje visai pamiršau. Ir net smeigtuko neturim. Nieko, pas patį pirmą kalvį užsakysiu. Žvejoti mėgau, o dvarininko padėtis ir viduramžiai, tai ne priežastis šio pomėgio atsisakyti.

Iš krūmų išlindo Fransua. Jis nešė nušveistus iki blizgesio indus, o iš drėgnų rūbų ir šlapios galvos matėsi, kad jis iš tiesų maudėsi.

- Išsimaudei?

- Aš gi... kai ploviau į vandenį įdribau, tai teko ir išsimaudyti. – Vaikinukas papurtė šlapius plaukus ir pažiūrėjęs į mane, vėl kažkodėl paraudo.

- Ko tu vis pastoviai raudonuoji, a? – Iš kaip stovėjau, išsitiesiau ant smėlio pasikaitinti po vakarinės saulės spinduliais, o apatinius užmečiau ant krūmų pradžiūti. – Kaip merga kokia. Stok... O tu jau mergų bandei?

- Bandžiau... ir ne vieną! – rimtai pareiškė Fransua ir paskubėjo dingti.

Aišku, kad meluoja... Vienareikšmiškai. Na nieko, pataisomas reikalas. Pirmam mieste padarysim vyru. Asmeniškai, už ausies į viešnamį nutįsiu. Drovumas jam nepadės...

Tukas, mano didžiai nuostabai, savo primityvia pynute, tarp nendrių sugavo penkiolika vidutinių, apie keturiasdešimties centimetrų, upinių ungurių.

Čia aš jau nesusilaikiau ir, nors ėmė temti, ėmiausi ungurių paruošimo. Man prižiūrint žuvį išdorojo ir išplovė Fransua, o po to jau aš pats, įtrynęs žuvį druska, pipirais ir žolelėmis, susukau į varnalėšos lapus ir sandariai aptepęs moliu įkišau į laužą.

Tukas, o ypač Fransua, sekė mano veiksmus su šventu jauduliu. Nieko sau! Pats ponas nusprendė juos pamaitinti.

Kai praėjus pusvalandžiui aš sudaužiau molį ir pasklido gardus aromatas, tai nuo žuvies mūsų būtų negalėjusi atitraukti ir  visa Voro kariauna.

Pasakyti, kad žuvis buvo skani – tai reiškė nieko nepasakyti. O su vynu... Žodžiu dieviška palaima ir dievų nektaras.

Pilnu pilvu kritome miegoti. Bet šį kartą nusprendžiau paskirstyti budėjimą. Ir taip jau elgėmės bedieviškai neatsakingai. Kada nors per gerklę gali išlysti mums toks nerūpestingumas.

Pirmas, iki pusiaunakčio, turėjo budėti Fransua. Vis tiek ilgiau neišsėdės – vaikinui ir taip jau akys lipo. Apginklavau jį arbaletu, bet pagrindiniu ginklu jam turėjo būti balsas. Net esant mažiausiai grėsmei, jis turėjo kaukti kaip skerdžiamas. Po Fransua, turėjo būti Tukas – beveik iki aušros. Pats pasisiūlė. Na, o po to jau aš.

Laikrodžio nebuvo, tad teko apsieiti mėnuliu. Bet, manau, susidorosim.

Sapnas, kaip ir visuomet, atėjo netikėtai...

- Mama, kodėl jūs išvažiuojate? Nejaugi negalima nepaklusti? – beviltiškai kreipiausi į labai gražią moterį, kuri dėvėjo visiškai uždarą tamsią suknią ir tokios pat spalvos galvos uždangalą. Moteris tiesiog stulbino savo grožiu, nors jai buvo jau po keturiasdešimties. Taisyklingi ir dailūs veido bruožai bei didelės ir žydros akys su ilgomis, tankiomis blakstienomis, darė ją panašią į pasakų fėją.

- Taip reikia, sūnau... – Mano mama batistine nosine atsargiai nuvalė pasirodžiusią ašarą. – Aš žinojau, kad ateisi mane išlydėti, mano berniuk.

- Aš tave išvešiu...

Mama mane rankos mostu nutraukė ir griežtai pasakė:

- Aš tau jau pasakiau. Taip reikia. Tu jau ne mažas ir turi suprasti. Mūsų giminei reikalingas paveldėtojas. Tavo tėvas turi tik vienintelį būda priversti pontifiką (v.p.: popiežių) atšaukti ekskomuniką (v.p.: lot. excommunico - pašalinu iš bendruomenės; atskyrimas nuo bažnyčios).

- Aš suprantu, bet labai noriu matyti tave šalia, mama...

- Mano mintyse, tu visados greta, sūnau... – Izbelė d‘Armanjak vėl nosine prilietė akis ir liūdnai, į nieką nesikreipdama, pasakė: - Mano vaikai – mano didžiausia nuodėmė ir kartu didžiausia meilė.

- Nekalbėk taip. Vaikai negali būti nuodėmė!

- Deja, bet gali. – Kontesa atsistojo. – Man jau laikas, Žanai. Rūpinkis broliu ir seserimi.

- Neminėk man šitų kiaulių. Jie net nepasivargino tavęs išlydėti. Jie... Jie pasmerkė tėvą ir susiruošė prašyti malonės pas Vorą. Tu įsivaizduoji?!

- Tu turi juos suprasti! Jūs visi labai sunkioje padėtyje nežiūrint to, kad tėvas jus pripažino. Bet kokiu metu kas nors gali tai užginčyti.

- Aš tik tau ir tėvui skolingas už gyvenimą, mama! Nekalbėk man daugiau apie tuos atskalūnus.

- Žanai! – Motina maldaujančiai skėstelėjo rankomis. – jūs turite laikytis iš vien!

- To niekad nebus. Einam, aš padėsiu tau nusileisti. Ir žinok, motule, aš būtinai atvyksiu pas tave į Barseloną...

Sapnas pats savaime nutrūko ir pajutęs ant skruosto drėgmę, nustebęs supratau, kad sapnuose verkiau.

Valios pastangomis išvaikiau bepradedantį mane užgožti liūdesį ir pasikėlęs apsidairiau.

Dar buvo visai tamsu. Tukas sėdėjo prie rusenančio laužo ir kažką tyliai dainavo po nosimi. Fransua, susirietęs į kamuoliuką, miegojo prie jo šono. Arkliai, pririšti prie medžių, neramiai muistėsi.

- Tukai, kas su arkliais?

- Žvėris, matyt, jaučia, štai ir gąsdinasi. Ko taip anksti atsikėlėte, monsinjore? Dar porą valandėlių ramiai galite nusnausti.

- Užmigsi čia su jumis. Įpūsk ugnį. – Aš atsikėliau ir užsitempiau botfortus. – Neramu, man kažko, škote. Judinkis, ir berniuką žadink...

- Kaip pasakysit. – Tukas mestelėjo ant anglių keletą šakelių ir ėmė mojuoti skydu norėdamas greičiau pakurstyti ugnį.

Aš iš žabų krūvos išsitraukiau storesnę šaką ir įkišau į laužą. Bus vietoj fakelo... kažkokia šlykšti nuojautą...

Laužas įsidegė, tamsa po truputį ėmė tirpti, bet staiga, aplink mus, iškart keliose vietose aplink mus pasigirdo gergždžiantis persiliejantis kauksmas, o tarp medžių ėmė šmėžuoti porinės raudonos ugnelės, o laužo pašvaistėje sušmėžavo vikrūs ir žemi šešėliai.

- Vilkai, blyn!.. – riktelėjau ir išsitraukęs espadą nubėgau prie arklių. – Arklius tvirčiau rišk, greičiau...

- Klausau, jūsų mylista! – Tukas prišoko prie manęs.

Tukas vienoje rankoje laikė palašą, o kitoje – degančią smaluotą šaką. Už nugaros užsimetė iš karto du užtaisytus arbaletus.

- Stebėk kitą pusę, - įsakiau ir staiga su siaubu suvokiau, kad nematau Fransua. – Tukai, kur vaikis?

- Kas jį žino? – Škotas įtemptai stebeilijosi į tamsą. – Gal į medį įlipo?

- Aš čia, jūsų mylista. – Iš krūmų, vilkinas rąstigaliu, išlindo Fransua.

Įsitempė ir įmetė jį į laužą. Po to išsitraukė durklą ir atsistojo šalia manęs.

- geriau dalgį pasiimk. – Škotas koja patraukė ant žolės gulintį ginklą. - Tik ne kirsk, o durk. Stenkis artyn neprisileisti.

- Gerai... – Fransua pakėlė ginklą.

Nors jo balsas ir drebėjo, bet atrodė jis ryžtingai ir kovos dalgį laikė pasitikinčiai. Puiku. Tiesą Tukas sako: turi gyslelę.

Arkliai erzeliojo, trypė ir žvengė. Jei būtume nepririšę, jie jau seniai būtų išsiplėšę ir nušuoliavę gilyn į mišką ir apie juo tektų pamiršti.

Vilkai šmirinėjo aplinkui, inkštė, kaukė, bet nepuolė. Žvėris gąsdino įsiliepsnojęs laužas, na ir mažokai jų buvo. Gal apie dešimt.

Visa tai nervino ir vargino. Prisėsti nebuvo galima ir įtemptai žiūrėdamas į tamsą, kiekvieną sekundę laukei puolimo. Ne pats maloniausiais malonumas. Na ir laikas nuo laiko pasigirsdavo stingdantis kraują staugimas, kuris ir visai nuotaikos nepridėdavo. Ir gerti, kaip tyčia, norisi...

- Pridenk mane,  - mestelėjau Tukui ir nubėgau link daiktų.

Sugriebęs sidro statinaitę ir bokalą, grįžau. Viską atidaviau škotui.

- Gerk. Po to atiduosi vaikiui.

- Dėkoju, monsinjore. – Tukas atidavė fakelą, padėjo ant žemės palašą ir, išmušęs kamštį, sklidinai prisipylė taurę. – Bet iš pradžių jūs, jūsų mylista...

Nuostabus obuolių aromatas iš karto kiek kilstelėjo nuotaiką.

- Na gerai... – Paėmiau taurę ir tuo pat metu, išsitempęs šuolyje, išlėkė tamsus šešėlis.

Išmetęs taurę griebiausi espados, bet Fransua mane aplenkė. Nuožmiai sušukęs, vaikis žengtelėjo ir kovos dalgio smaigaliu sugavo vilką.

Išlaikyti vilką ant koto jis nesugebėjo, ir sunkus kūnas, išmušęs ginklą iš rankų, vaikinuką parvertė ant nugaros.

Mes su Tuku, tuo pačiu momentu, įsodinome ašmenis į žvėrį. Vilkas sugargaliavo ir švogždamas sukaukė bandydamas dantimis sugriebti plieną. Gajus koks velnias... Dar kartą atsargiai espada bakstelėjau, spyriu nuverčiau kūną nuo berniūkščio ir sustingau pamatęs krauju užlietą veidą.

Velniai griebtų, nejaugi captelėjo?

- Pridenk mane... – šūktelėjau Tukui ir nutempiau Francua toliau nuo konvulsijose besitampančio vilko.

Apsidairiau norėdamas paimti gertuvę su vandeniu ir jos neradęs šliukštelėjau ant vaikino veido sidro. Skystis nuplovė kraują ir aš su palengvėjimu atsidusau – berniukas buvo sveikas.

- Šiknius, na ir išgąsdinai! – iš to džiaugsmo įsukau vaikiui griūšę.

Fransua timptelėjo ir atmerkęs akis suspiegė bandydamas nušliaužti nuo manęs.

- Tyliau, tyliau... – Pagavau jį už kojos. – tu kur?

Berniukas apvedė akimis aplinką ir visai arti pamatęs kaukšintį nasrais bebaigiantį padvėsti vilką, tyliai šūktelėjęs, sugriebė dalgio kotą ir ėmė nuožmiai jį badyti.

- Užteks! – riktelėjau ant vaikio. Jam jau užteks. Kelkis geriau ir stok prie arklių. Pabandyk nuraminti.

- Greičiau, vaiki, greičiau, Matildai ant snukio apsiaustą užmesk ir ji iš kart apsiramins!  - Tukas riktelėjęs kilstelėjo arbaletą ir greit prisitaikęs spustelėjo nuleistuką.

Tarkštelėjo stora timpa ir krūmuose pasigirdo širdį veriantis inkštimas.

- Už Briusą! Oho-ho!.. – Škotas metė arbaletą, mosikuodamas fakelu puolė į tamsą.

Ot kvėša, po velnių...

Tfu, blyn, griebiau degantį pagalį ir puoliau paskui Tuką.

Nežinau kieno šauksmai išgąsdino vilkus, bet arti stovyklos, išskyrus vieną vilką griaužiantį strėlę šone, nieko nebuvo.

Švito. Pribaigiau tuko sužeistą žvėrį ir atitempiau jį į stovyklą. Abu vilkai buvo tiesiog gigantiški. Jei skaičiuoti su uodega, tai buvo beveik mano ūgio. Na ir svėrė apie penkiasdešimt ar šešiasdešimt. Kažkokie vilkai-milžinai...

- Žmogiena atsišėrė, - paaiškino Tukas. – Armanjake. Ten dabar ėdesio užtenka.

- O kokio velnio juos čia atnešė?

- Nežinau, monsinjore. Greičiausiai juo medžioti pradėjo. Čia jie retai svečiuojasi. Kalnuose daugiau sutikti galima, Aragono ir Navaros pasienyje. – Tukas paėmęs už letenos apvertė žvėrį. – Leiskite, monsinjore, jų uodegas pasiimti. Kailiai šiuo metų laiku tai netinkami, o štai uodegas panaudoti galima.

- Prie šalmo? – pabandžiau spėti.

- Na taip. Mano protėviai tai netgi ir lokių ir vilkų kaukoles prie šalmo tvirtino. Seniai, žinoma tai buvo.

- Du – netinka. Arba vieną arba tris., - paaiškinau škotui. – Vieną Fransua atiduok. Jo nuopelno taip pat yra.

- Puiku. Mažius tai ne špėtnas papuolė. Kaip jums ir sakiau. Ir ne toks jau bejėgis, kaip atrodo: va, kaip puikiai žvėrį perrėžė. Nieko... aš dar jį pavaikysiu.

- Nepakenks, - sutikau. Mano galvoje užgimė šiokia tokia mintis dėl berniuko. – Beje, o kur jis?

Fransua tupėjo prie antrojo žvėries ir atsargiai baksnojo durklu. Jis jau spėjo nusiprausti ir dabar atrodė visai padoriai. Tiesa, veidas išblyškęs, kaip pas gyvą numirėlį.

- Eikš čia, - pakviečiau.

- Taip, jūsų mylista, - vaikis greit prišoko.

- Tu, šaunuolis. Gerai laikeisi, - paplekšnojau per petį.

- Tai mano pareiga jums, jūsų mylista. Aš stengiausi, - Fransua mandagiai palenkė galvą.

- Taip toliau ir elkis, o mano mylista tavęs neapleis. – sužvejojau iš kapšo sidabrinę monetą ir atidaviau vaikinui: - Laikyk, nusipirksi ką nors sau.

- Dėkoju...

- Nedėkok. Greitai aprėdus išsiplauk, o tai kraujas taip ir liks. – Pirštu bakstelėjau į kraujo dėmes ant marškinių.

- Po to... – Francua atšlijo.

- Dabar! – iš tikro tai aš ne šiaip sau norėjau priversti Fransua užsiimti skalbimu. Mane graužė šiokie tokie lengvi įtarimai...

Tiesą sakant, aš beveik buvau tikras, kad mano tarnas – tai mergiotė. Aišku aš buvusiam gyvenime buvau įpratęs matyti  jaunimo tarpe vaikiškos išvaizdos jaunuolių ir merginų be išreikštų lyties požymių. Bet aš tai dabar ne ten... O čia - penkioliktam amžiuje tokių savimylų nebuvo.

- Pusryčius reikia ruošti, aš vėliau... – pabandė išsiginti Fransua.

Merga! Kaip Dievą myliu – merga! Bernas būtų nusimetęs viršutinius drabužius be jokio drovumo.

- Tukai, eikš čia! – pakviečiau škotą ir kai šis priėjo, įsakiau:- Nutempk nuo jo marškinius.

- Aš pats! – Fransua ryžtingai pašoko ir ėmė sagstytis švarką, po to iš kelnių išsitraukė marškinius ir taip pat juos per galvą nusiėmė.

Ne, krūtinės nėr. M-taip... O aš jau visai buvau įtikėjęs į moterišką savo tarno pradą. Liesas, oda ir kaulai... Bet ne bėda. Kaulai yra o mėsa ataugs. Nors kažkas mergaitiško jo figūroj vis vien yra...

- Jūs, jūsų mylista manote, kad aš merga! – įsižeidusio balsu šūktelėjo Fransua. Ir timptelėjo kelnių virveles. – Galiu ir savo dičkį parodyti.

- Nereikia. Užteks. Pirmyn skalbtis!

Apsiribosim pamatytu: ne mergaitė! Vienareikšmiškai. Aišku, krūtinės nebuvimas iki galo visko nepaaiškina. Turėjau gyvenime tokių atvejų. Bet. Vaikinas išsirengė pats, o jei būtų mergaitė, tai to savo noru nepadarytų, nes tai būtų visiškas viduramžių normų sulaužymas.

Gerai... užteks eksperimentų. Na ir Tukas visai nepritariamai žvairuoja. Prikepo prie bernioko. Nors jei jis panašus į mirusį brolį, tai nieko keisto.

- Monsinjore... – priekaištaujamai pradėjo škotas, - bernas jis. Mano akis patyrusi. Kaip gyvas nesumaišysiu. Paprasčiausiai jis drovus. Sakiau juk – į vienuolyną jį ruošė...

- Viskas, nezirsk. Turėjau kažkaip patikrinti. Uždarom temą. Pusryčiaujam, ruošiamės ir į kelią.

 

2016-04-18