"Armanjako šalis. Bastardas". XII skyriaus pabaiga. 2016-04-26.

- Aš priimu tavo priesaiką. O dabar kelkis, paže, ir gali pradėti savo tarnybą...

Užsimąstęs ar nereikia dar ko nors pasakyti ar padaryti, kiek padvejojau. Bet bus gerai ir taip. Škotas jau ką nors būtų leptelėjęs...

Nesusilaikiau ir pasidomėjau:

- Ko slapukavai, kvaileli?

- Nežinojau kieno jūs šalininkas, pone. Iš savo giminės vienas likau ir privalau išsaugoti savo gyvenimą teisėtam kerštui. – Fransua nuliūdo.  – Žinau, kad pasielgiau nedorai, bet atpildo noras stipresnis už garbę.

- Jokio negarbingo elgesio tavo veiksmuose neįžiūriu. Bet geriau jau pasisaugok, jei mums bandysi meluoti...

Va štai taip aš šalia eskudero gavau ir pažą. Beliko maža smulkmena – susigrąžinti savo valdas.

Na taip... smulkmena... Nors nieko neįmanomo aš kol kas nematau...

Miestą pasiekėme su pakilia nuotaika, nors Fransua ir Tukas, tai – ypač. Jie švytėjo, kaip šventiniai žibintai.

Kirtome prieš griovį sudubliuotus barbakanus, prajojome per tvirtovės tiltą ir prisistatę sargybai, atsidūrėme Fua mieste.

Beje, įvažiavimo mokesčio iš mūsų, kaip iš kilmingųjų, neėmė. Smulkmena, o malonu.

Diena jau slinko vakarop, todėl susirūpinome nakvyne. Na ir prieš prisistatant kontesai reikia išsipustyti. Daugiadieniai pasivaikščiojimai su arkliais su švara nesuderinami. O aštrų arklio prakaito nepermuša jokie kvepalai.

- Klausyk, vade, ar nepasakytum, kur galima apsistoti jūsų šlovingame mieste? – prie miesto vartų paklausiau sargybos viršininko ir sublizginau rankoje monetą, kad greičiau mąstytų.

Karys patenkintas atsikrenkštė. Ištiesė sodinio kastuvo platumo ranką ir gavęs sidabrinį obolą, solidžiai prakalbo:

Taigi, reiškiasi, jūsų mylista, jums reikia į „Leliją ir Rožę“ įstaiga solidi, metras Grenadonas ją laiko. Ten kaip tik viskas kilmingiems ponams.

- O...

- Nesirūpinkite, jūsų mylista. – Karys iš mano veido išraiškos atspėjo, ką norėjau pasakyti. – jis turi tiesioginę sutartį su motuše Pišote, mergos pas ją aukščiausios prabos. Įkaitusios lervos, įmantrios! Net iš kitų šalių yra.

Karys šyptelėjo ir ilgesingai caktelėjo liežuviu.

- Cha... tai ten važiuojam, monsinjore? – Tukas vien tik užsiminus apie paleistuves, buvo pasiruošęs joti kur tik nori.

- Na, o kur gi dar? Tik tu, vade, gal duotum palydovą! – sužvejojau antrą monetą.

- O kaip gi!

Dešimtininkas užriaumojo ir šalia mūsų išdygo paišinas vaikis su burgundiška kepure, kelnėmis iki kelių ir medinėmis klumpėmis (v.p. - pranc. sabot).

Įdomiausia, kad monetą gavo viršininkas ir greičiausiai jau po to ką nors nutrupins berniokui. Sistema atidirbta, kad juos kur...

Pats miestas iš pirmo įspūdžio, ne ką tesiskyrė nuo Tulūzos. Tos pačios siauros gatvelės, tas pats užpainiotas planavimas, bet buvo ir skirtumų. Gatvės buvo grįstos akmenimis su šiokiu tokiu abipusiu nuolydžiu į pačios gatvės vidurį ir purvas rinkos kaip tik gatvės viduryje, tad kraštais pilnai galima praeiti ir net prajoti neišsimėšlinus.

Ir oras! Oras buvo gerokai švaresnis! Gal būt dėl to, kad miestas buvo papėdėje ir pastoviai pūtė šioks toks vėjelis. O gal mieste švara labiau buvo puoselėjama na, bet kokiu atveju, Fua man jau patinka.

„Lelijos ir Rožės“ įstaiga – solidus akmeninis, dviaukštis su mansarda namas. Akmenimis grįstas kiemas su arklidėmis ir gerais ūkiniais priestatais papildė neblogą įspūdį. Viešbutis aiškiai ne iš eilinių.

Aš mintyse pasiruošiau šeimininko, kaip jį ten... pono Grenadono, pasirodymui ir savo nuojauta neapsirikau.

Po akimirkos, lydimas viso būrio parankinių, į kiemą iššoko galingas, bet kiek apkūnus, apsirengęs tamsiais miestelėno rūbais, kokių penkiasdešimties metų vyras. Tiesiog ėjime jis užsirišinėjo prijuostę.

Tiesiog nepastebimai perėmė arklius ir šeimininkas tiesiog ištirpo pasisveikinimuose.

- Metras Grenadonas, šios įstaigos šeimininkas, - balsas skambėjo kaip bosas. – esame laimingi, labai laimingi galėdami pasveikinti kilmingąjį kabaljero. Įstaiga solidžiai jums pasitarnaus. Mes galime išpildyti net įmantriausią jūsų norą. Kaip man jus vadinti kilnusis riteri?

- Vikontas de Lavardanas ir de Rokebrenas, - atsainiai prisistačiau.

Tai, kad bastardas ir priklausau Armanjakams, kol kas nusprendžiau neminėti. Tai jau vėliau. Rūmuose, kai imsiuosi vietinius didikus gluminti ir gąsdinti Voro piktadarybėmis ir pranešiu apie Žanos mirties aplinkybes. O šeimininkui ir šių titulų per akis.

- Su manimi eskudero damuazo Viljamas Loganas ir mano pažas, damuazo Francua de Samatanas, - pristačiau savo palydovus.

- Nuoširdžiai laimingas, labai laimingas, - giliai nusilenkė šeimininkas. – Mes galime jus apgyvendinti su visais galimais patogumais.

Šeimininkas padarė puikų įspūdį. Švarus, malonus ir, kas svarbiausi, protingų akių. Nusikirpęs trumpu žilų plaukų ežiuku, snukis švariai nuskustas ir geraširdiškas. Na, gal kiek per daug mandagus, bet tai dėl didelio noro neprarasti kliento ir pasipelnyti.

- Na gi, rodyk savo įstaigą. Mes pažiūrėsim, - kilniaširdiškai leidau.

Viešbutis, visų pirmiausiai, pribloškė savo virtuvės dydžiu. Židinyje kepimui galėtum sutalpinti net vidutinio dydžio mamutą. Tačiau dabar kepė ne mamutiena, o du ėriukai ir keli kaplūnai. Iešmus sukiojo berniukas su didele ir balta virėjo kepure, ir balta linine sermėga. Šiam procesui vadovavo nenusakomų apimčių storulis su raudonu, kaip burokas veidu ir į viršų užsuktais ūsais. Virėjo kepurė buvo elegantiškai pakreipta į šoną ir kažkodėl buvo panaši į Pizos bokštą.

- Jūsų mylista, leiskite jums pristatyti mano viešbučių šefą – maestro Diubua. – Šeimininkas pagarbiai mus privedė prie šefo, kuris ko gero buvo vienas iš svarbiausių vietinių įžymybių.

- Būsiu laimingas jums pasitarnauti, jūsų mylista, - Diubua burbtelėjo jau seniai nugludintą ir paruoštą frazę, ir iš karto nusigręžė, kad pagalbininką apdovanotų griūše (plekštelėjo skutančiu delnu per pakaušį).

- Ponas Diubua žino visus subtilios Provanso ir Langedoko virtuvės paslaptis ir jį dažnai pas save kviečiasi pats vyriausiasis gubernatoriaus rūmų virėjas, ponas Tomas Bernardelis...

- įtikinai, rodyk kambarius, - pertraukiau šeiminką, o jis, atrodo, buvo linkęs dainuoti odes ir arijas savo virėjui dar gana ilgai.

Nesiginčysiu, virtuvė padarė įspūdį: švaru, indai blizga, vėlgi dydis... ir mėsa ant suktuvo skleisdama apetitiškus kvapus, skrunda.

Ponas Grenadonas mums išskyrė visą dviaukštį fligelį, kuris buvo pristatytas prie pagrindinio pastato iš dešinės pusės. Su dvejais miegamaisiais, viena didesne, o kita mažesne – antrame aukšte, ir valgomuoju kartu su maudykla – pirmame.

Baldai raižyto ažuolo, gobelenai ir špaleriai nedulkini, siuvinėti šilku. Lovos su naujais čiužiniais prikimštais arklio plaukais, o ne šiaudais. Mano miegamajame net du langeliai. Kampuose iškabinėtos žolelės su maloniu kvapu. Prausykloje, kurioje buvo milžiniškas kubilas ir keletas dubenių, taip pat buvo sąlyginai švaru. Visai neblogai...

Ko gi dar reikia kilniajam kabaljero, kad galėtų atsipūsti? Teisingai. Nusimaudyti, paėsti ir mergų. Tiesa apie „išsimaudyti“ – tai čia mano prigalvojimas.

Ne itin populiarus šis užsiėmimas  šiais laikais. Nors ir ne tokiomis apimtimis, kaip šmeižia kai kurie istorikai.

Būtent šia tvarka mes ir elgėmės. Po maudynių nusigavome į valgomąjį, kur jau buvo padengtas įspūdingas stalas, kurio centre, alaviniame dubenyje, gulėjo visas keptas ėriukas. Jis buvo pagamintas visiškai be kaulų ir, neįskaitant riešutų ir prieskoninių žolių, farširuotas putpelėmis ir vieversiais.

Tik spėjome prisipilti po pilną bokalą ir praryti po gabalą ėrienos, kaip apsireiškė merginos, kurias lydėjo kareivio minėta motušė Pišota: visai tokia nebloga, keturiasdešimtmete, blondine su įspūdinga krūtine. Ryškus gerai išsisaugojusio ir išsilaikiusio grožio pavyzdys. Tiesiog mano jaunystės svajonių įsikūnijimas.

Būtent su tokia moterimi ir prasidėjo mano keblokas lytinis kelias. Marija Jurjevna. Pirmojimano trenerė. Be didelių skurpulų mane, trylikametį, suvedžiojo, įstatė į tiesos kelią ir, vikriai pakabinusi seną milijonierių iš svečių ložės pasaulio čempionate, išdūmė į Ameriką. Ją netgi išleido iš šalies, nors tarybiniais laikas tai buvo visiškai beprecedenčiu dalyku. Dabar tai jau įtariu, kad greičiausiai tai tokiu būdu ant kabliuko pakabino „valymo ir siurbimo komitetas“ (v.p.: VSK arba KGB – liaudyje paniekinančiai vadinamas „комитет глубокого бурения“ – pažodžiui „gilaus gręžimo komitetas“). Bet tai jau visai kita istorija.

Tai štai. Su savimi motušė Pišota atsivedė penketą merginų, iš kurių viena, mano nuostabai, buva visiška juočkė su aiškia, bet gana gerai atskiesta afrikos kraujo priemaiša. Plaukai jau mažais žiedeliais nebesisuko, o vijosi gana laisvai. Simpatiška mergina...

- Visas imam! Ir tave, motuše! O šita juočkė  - tik mano, - pasakiau nė kiek neabejodamas. Motušę kur panaudosiu, jau žinojau, mulatę – sau, o likusias Tukui. Tam eržilui dar ir maža bus. Plačiu mostu pakviečiau prie stalo: - Prie stalo, merginos. Ir nesikuklinkit.

Ketinimas susitvarkyti ir vakare su vizitu apsilankyti pas Magdaleną Prancūzę išgaravo, kaip ir nebuvęs. Rytoj, viskas rytoj. O šiandieną ir taip turime kuo užsiimti.

Valgėme subtilius pono Diubua gardumynus, kurio gebėjimai iš tiesų buvo pilnoje aukštumoje, gėrėme visai nekvailą vyną ir pokštavome iki visiško nepadorumo.

Mergos vaidino nimfas: tam aš jas įsukau į paklodes ir į plaukus prikaišiojau visokių žalumynų.

O mes su škotu vaidinome satyrus. Gaudėme nimfas po visus kampus ir naudojome jas su visa aistra. Tiesa, aš užsiiminėjau išskirtinai tik su juoduke, kurios vardas buvo Amira. Gera merga, o temperamentas... och-h. Ugnis!

Viena iš merginų su savimi atsitempė arfą, kurią brazdino ir girtai siūbavo atskiesdama mūsų triukšmą neaiškia muzika.

Motušė, be jokios mano užuominos, užmetė akį į Fransua ir visaip jį aptarnavo. Vaikinas drąsinosi, bet sėdėjo už stalo kaip per pamoką, kurią vedė griežta mokytoja. Žodžiu, atsipalaidavime nedalyvavo, atrodė iškankintas, o veidas buvo nusidažęs radikaliu raudoniu. Net užsimerkdavo, kai pamatydavo kokią nors mūsų visai atvirai palaidą pozą.

Nusprendžiau kiek pagreitinti įvykius ir šnabžtelėjau porą žodžių motušei. Moteris beveik iš karto, kažką švelniai šnabždėdama silpnai besispyriojančiam vaikinui į ausį, nuvedė jį į viršų, į laisvą kambarį. Teisingai. Vaikinas greičiausiai tai dar skaistuolis ir su juo  dar reikia elgtis gana delikačiai - nėra reikalo apšvitinti jau iš pirmo užėjimo.

Kažkurį laiką viršuje buvo gana tylu, o po to ledai, taip sakant pajudėjo. Subraškėjo lova, pasigirdo motušės Pišotos aistringas balsas ir kauksmas.

- Tvarka! – Išdidžiai pareiškė Tukas ir užvertė eilinę mergą tiesiai ant stalo. – aš gi sakiau!

Lygtais viskas gerai. Ir tai gerai, o tai mane pastoviai vis abejonės griaužė.

Staiga pajutau, kad man pabodo šis cirkas ir aš, pasiėmęs Amirą su savimi, nupėdinau į poniškąjį kambarį. Atsidaviau meile su neskubiu pasimėgavimu. Taigi aš tik kūnu jaunas, o smegenimis – visai atvirkščiai.

Aprašinėti mūsų išdaigas, nėra reikalo, galiu pasakyti tik, kad Amira pasirodė nepalygintinai išmanesnė, nei jos kolegės, nors palyginus su dabartinėmis plaštakėmis – tai visiška nekaltybė.

Galų gale nuvariau aš ją ir pats nusivariau. Ir gerokai po vidurnakčio nulūžau. Rytoj į pilį, reikės pradėti dvariškių protus nuodyti.

O jei neišdegs?

O štai rytoj ir pažiūrėsim!

 

2016-04-26

"Armanjako šalis. Bastardas". XII skyrius. 2016-04-25.

XII skyrius

 

Šiame kūne, tokio sapno aš dar nesapnavau! Ir daugiau matyt nenoriu. Visą naktį varinėjau po kažkokius tamsius skersgatvius pastoviai vis slėpdamasis nuo žudikų su juodomis kaukėmės.

Ginklų pas piktadarius nemačiau, bet tikrai žinojau, kad jie mane nori užmušti.

Tris kartus prabudau ir vos užmerkiu akis – sapnas tęsiasi nuo tos vietos, nuo kurios ir baigėsi.

O pabaiga tai kokia!

Užbėgau į kažkieno namuką ir ten už pagalbą turėjau labai stengdamasis tratinti neapsakomo dydžio storulę! Ji kažkodėl buvo su rusišku kokošniku ir bikiniu!

Ir dar visiškai iškrypusiomis pozomis! Po tokių tai ir kamasutra tik kaip lengva gimnastika gali pasirodyti.

Ojoj...jjjj... Košmaras! Ne, ne košmaras, o tikras siaubas!

Pabudau dar gerokai iki aušros kaip sumuštas ir nusiunčiau Tuką miegoti. Auštant pasiėmiau espadą su dageriu ir nusivariau iki devinto prakaito su pasitenkinimu pastebėjęs, kad palaipsniui fechtavimo įgūdžiai grįžta. Iki tikrosios, buvusios mano formos dar toloką, gali būti, kad jos ir nepasieksiu, bet vis vien likau patenkintas. Po to pasiėmiau kumštinį skydą ir priverčiau Tuką mane pulti su koviniu dalgiu, po to su palašu – gi vis tiek nemiega. Dar kokius tris prakaitus nuvariau nuo savęs ir škoto. Nakties košmarai ir likusios po jo nuosėdos išgaravo. Išsimaudžiau upėje, sočiai pavalgiau ir kai susiruošėme – pajudėjome.

Į Pamje neužsukome – apėjome jį šonu ir vakare jau buvome prie Fua – pagrindinio to pačio pavadinimo grafystės miesto, kuris buvo įsikūręs vaizdingame upės slėnyje. Pro jį, be Arježo, tekėjo dar vienas upelis – Arže (v.p.: taip pat šalia dar yra didžiausia Europoje Labušo (pranc.: Labouiche) požeminė upė, kuria turistai gali nuplaukti ~1,5 km., skaidrus vanduo, nedidelės kaskados, kriokliai, pirmykščių žmonių pėdsakai ir t.t.).

Kadangi miestas buvo įsikūręs kalnų papėdėje, tai nuo jo gerai matėsi ir kalnai slepiantys savo snieguotas viršūnes debesyse. Ir gilūs slėniai su sidabru blizgančiais kalnų upeliais ir kriokliais.

Fua pilį pamatėme gerokai anksčiau, nei priartėjome prie miesto, nes ji buvo pastatyta ant aukštos uolos ir atrodė kaip visiškai neįveikiama tvirtovė.

Tukas, pasirausęs savo atmintyje, pareiškė, kad albigiečių karo metu, nors Simonas de Monfortas (v.p.: pranc. Simon de Montfort, kryžiuočių vadas, Tulūzos grafas, žuvo 1218 m. šturmuojant tulūzą)

išbandė viską, ką tik galėjo, pilies taip ir nesugebėjo užimti. Gal būt todėl kryžiuočių antpuoliai nepridarė tiek daug fatališkos žalos, kaip jų kaimynams Tulūzoje.

Aš taip ir nesupratau, kokio velnio kryžiuočiai šturmavo Fua pilį, nes lygtais jokių musulmonų ar panašių nekrikštų aplinkui lyg ir nebuvo, bet toliau neklausinėjau.

O pilis... pilis iš ties stulbino savo didybe ir neprieinamumu.

Kaip besistengčiau, bet man taip ir nekilo jokių idėjų, kaip ją iš viso buvo galima bandyti šturmuoti. Net visai nedidelė pilies įgula galėjo tiesiog žaisdama sulaikyti ir nuo sienų nuversti dešimt kartų didesnę kariuomenę.

Siauras serpentino kelias vedė prie pagrindinių vartų, o per visą jo ilgį, jis galėjo būti apšaudomas nuo sienų. Trys pagrindiniai bokštai – du stačiakampiai-kvadratiniai, o trečias apvalus, - net jei sienas ir užimtų, galėtų dar ilgai priešintis.

Pastebėjau, kad didysis apvalus donžonas buvo beveik šiuolaikinis. Akmuo dar nebuvo spėjęs patamsėti, o ir statybų stilius nuo likusios dalies skyrėsi.

- Monsinjore, neatsimenate, už kokius pinigėlius Febas Trečiasis Gastonas pastatė šį donžoną? – Tukas parodė į apvalųjį bokštą.

Aš suvaidinau gilų mąstymo procesą, nors atsiminti paprasčiausiai ir nebuvo ko, nes bastardas apie tai nepaliko jokių žinių, ir ištariau:

- Ne, Tukai. Aš jau susitaikiau su tuo, kad praradau didžiąją dalį savo atminties. Na, tai už kokius?

- Už jūsų šeimos pinigus, jūsų mylista,  - Tukas šią frazę ištarė delikačiai, net su apgailestavimu – matomai bijojo mano pykčio.

- Kaip tai išėjo?

- gerai neatsimenu... Rodos, tūkstantis trys šimtai šešiasdešimt antraisiais metais, jei atmintis neklysta, buvo karas tarp Fua ir Armanjakų. Tais pačiais metais , Lomakos mūšyje jūsų prosenelį, kartu su visais didikais, paėmė į nelaisvę Gastonas. Beje, tame bokšte ir laikė, kol išpirkos nesumokėjo. Štai už tuos pinigus pilį ir baigė statyti.

- O tu, iš kur visa tai žinai? – nustebau. – Vėl kažkur skaitei?

- Taip monsinjore, - patenkintas nusišypsojo Tukas. – Atmintis mano vat tokia, įpatinga. Ką nors kartą perskaičiau, net vėzdu neišmuši.

- Stiprus. O gal vistik pabandom išmušti? Vėzdo, tiesa neturiu, bet galiu tave ir su akmeniu paglostyt, - pašmaikštavau.

- Ne-e-e. Nereikia, monsinjore, - škotas juokais suvaidino paniką. – O jei netyčia ir išeis? O be to mane per galvą mušti negalima. Po to šiksiu, kur papuola.

- Tu ir taip šiki kur papuola. Taip, kad nepergyvenk. Na, ką gi... Išeina, kad jie man skolingi. Vadinasi teisėtai galime prasieiti per visas plaštakes, skaistuoles ir visą kilmingąją kontesos svitą, - nusijuokiau.

Tokia perspektyva man visai patiko.

- Jo, monsinjore, - patenkintas nusižvengė Tukas. – Aš tik „už“.

- Ir aš... – cyptelėjo Francua.

O kai aš atsisukau, veikis tirštai nuraudo.

- Girdėjot, monsinjore?! – Škotas persipildęs taurių jausmų plekštelėjo berniukui per petį vos jo nenuvožęs žemyn nuo arklio. – Ne berniuko žodžiai, o tikro vyro. Tau, Francua, visos šio miesto plaštakės už mano sąskaitą.

- Neskubėk brolau, o jei jis pasirodys, kad yra dar tas „ėjikas“ ir tave paliks nuogą, o aš už tave mokėti net nesiruošiu. Fransua, tau kokios mergos labiau patinka: diktesnės ar grakštesnės? – užsimaniau kiek paerzinti berniuką.

- Man vis tiek, - Fransua pabandė nustatyti solidų balsą, - kad tik viskas savo vietose būtų.

Išgirdęs mūsų griausmingą kvatojimą nuo asilo vos nenuvirto priešais atpėdinantis storas vienuolis, kuris po to mus dar ilgai akimis lydėjo ir kažką sau po nosimi burbėjo. Na ir teisingai storašikni, tik pabandyk ką nors balsu išvemti... Nuo niuksų šventiko vardas neišgelbės.

Fransua su kiekviena diena man vis labiau patiko: matėsi, kad proto buvo įkrėsta. Daugiau tyli, atidžiai klausosi, netgi, atrodo, stropesniu ir vikresniu tapo. Apie mergas prabilo. Štai ką berniukui reiškia teisinga draugija. Ką jį galėjo išmokyti motina? Net su visa pačia didžiausia meile? Paauglių gyvenime yra vienas itin svarbus momentas: „vyriškas auklėjimas“. Šioje epochoje labai teisingas paprotys: berniukus atiduoti į pažus pas kabaljero. Jei išgyvendavo, tai vienareikšmiškai tapdavo kovotojais ir tikrais vyrais...

Pažai? Pažas? O ką! Viskas mano valioje...

- Visiems sustoti, - iškilmingai įsakiau. – Greit lipat ant savo dviejų.

Tukas ir Fransua, pasimetę žvalgėsi vienas į kitą ir vykdė mano įsakymą.

Pats nulipau nuo arklio ir priėjau prie vaikino:

- Pasakyk man savo pilną vardą! – pareikalavau. – Ir pagalvok, prieš tai kaip sakyti. Aš numanau, kad tu nuo manęs daug ką nuslėpei.

Kaip jau minėjau, pas mane ir pas Tuką buvo tokia nuojauta, kad vaikinas kažką slepia. Pasirodo mes neapsirikome.

- Fransua de Samatan, - užsikirsdamas sumurmėjo berniukas. – Teisėtas ir vienintelis ševalje Pranciškaus de Samatano, Armanjako vėliavnešio (v.p. teisingiau būti „baneretas“ nuo pranc. bannière – vėliava. Tai feodalinis titulas žemesnis už baroną ar baronetą. Baneretas turėjo teisę savo vardu vesti karių būrį su savo giminės vėliava. Jų vėliavos buvo kvadratinės ir turėjo teisę savo ženkluose vaizduoti karius su skydais), žuvusio ginant Lekturą, sūnus.

Netgi štai taip...

- Francua de Samatanai, aš, ševalje de Segiuras, imu tave į pažus apmokymui, po kurio turėsi galimybę pasikelti į eskudero ir, jei parodysi pakankamą šaunumą, kilnumą ir miklumą karyboje, galimu įšventinimu į riterius. Stok ant kelių ir prisiek.

Kokia priėmimo į pažus formulė, aš aišku nežinojau. Net neįsivaizdavau ar iš vis tokia egzistuoja. Bet atrodo neišsidūriau ir viską pasakiau teisingai, iškilmingai ir gražiai. Na bent jau Tukas išskydęs išsišiepė ir pritariamai ėmė energingai kinkuoti galva.

- Savo gyvybe prisiekiu saugoti jums savo ištikimybę, mano senjore, ir Viešpats mano liudytojas. – Francua, įraudęs, kaip vėžys, priklaupė ant kelio ir sustingo kaip statula.

- Aš priimu tavo priesaiką. O dabar kelkis, paže, ir gali pradėti savo tarnybą...

 

2016-04-25