"Armanjako šalis. Bastardas" X skyrius. 2016-03-31

X skyrius

 

- Kontesa negali priimti, ji negaliuoja. – Kambarinė Magda susilenkė žemame reveranse.

- Kas jai, Magda? Gal būt reikia iškviesti maestro Pelegriną?

- Nesirūpinkte, jūsų mylista...

- Aš persigalvojau, Magda. Jūs galite įeiti, Žanai. – Durys į Žanos de Fua miegamąjį kiek prasivėrė ir ji nekantriai mojuodama piršteliu mane pakvietė, o kambarinei įsakė: -  O jums, Magda, reikia pasilikti čia ir saugoti, kad mums niekas netrukdytų.

Aš praėjau į buduarą (v.p. pranc. boudoir - turtingos moters nedidelis kambarys artimiems pažįstamiems priimti). Pagrindinę vietą čia užėmė gremėzdiška lova su šilkiniu baldakimu (v.p.: it. baldacchino – puošnus stogelis virš lovos, baldų ar procesijos),

kojos ikim kaukiukų skendėjo iš Levantos atgabentame kilime (v.p. Levanta, sen. pranc. Soleil levant  - aušra, saulės pakilimas, nuo XV a. V.Europoje paplitęs bendrinis Artimosios Azijos ir rytų šalių pavadinimas. Šis žodis XVI a. ypač išpopuliarėjo Anglijoje. Šis žodis reiškia vietovę bet ne kultūrą. Savo laiku, kelionių užrašuose, net Graikija, kuri priklausė Osmanų imperijai, taip pat buvo minima, kaip Levantos šalis. Subyrėjus Osmanų imperijai, jai priklaususios šalys nuo 1920 ik 1946 m. taip pat buvo vadinamos vienu, bendru, „Levantos“ pavadinimu). Sienas ir gobelenus, išsiuvinėtus idiliškais paveikslėliais, dengė sunkus ornamentuotas šilkas ir barchatas. Bet labiausiai dėmeį traukė keturios, perlais nubarstytos aukso žvakidės – šamadanai (v.p.: sudurtinis arabų ir persų žodis: sam+dan – žvakę dėti – „žvakidė“, tačiau jų išskirtinis bruožas buvo tas, kad viduramžiais jos išsiskyrė prabanga, meniškumu ir rytietišku kaloritu. Buvo laikomas prabangos elementu.  Tam tikra prasme tai yra prabangių sietynų protėvis. Dabar šis pavadinimas žinomas kaip rytietiško šokio su žvakide (ant galvos) sinionimas).

Juose stovėjo įstatytos didelės, pusmetrinės, vaško žvakės...

Aš prisiminiau, kaip pernelyg taupus tėvas, beveik be ginčų, Žanos pageidavimu, šiems apartamentams išleido neįtikėtiną sumą.

Anksčiau šiame kambaryje gyveno mano motulė Izabelė, bet po to, kai ji išėjo į vienuolyną ir tėvas vedė, jaunoji žmona nė sekundei nenorėjo taiskstytis su senuoju interjeru.

- Žanai, mums reikia pakalbėti, - kiek nervingai pareiškė mergina ir nuvijo nuo lovos levretę.

- Aš visada tavo paslaugoms, Žana, ir dar vakar to tavęs prašiau, bet tau skaudėjo galvą. O užvakar tu pareiškei, kad blogai miegojai ir neturi nuotaikos. O dar anksčiau...

- Nebetęsk. – Žana piktai trenkė į kampą didelę venecijos lėlę. – Aš tau viską paaiškinsiu.

- Tau nebeilgai reikės aiškintis... Aš jau beveik supratau. Tu manęs daugiau nebemyli. Taip?

- Tai žiauru, Žanai. Dievas mato, viskas atvirkščiai... – Žana, norėdama prie manęs prieiti, atsistojo, bet po to susilaikė ir vėl atsisėdo ant lovos. – Tu nieko nesupranti... Aš... aš... aš, tebūnie pagarbinta skaisčioji mergelė Marija, pastojau!

- Kaip tai?

- Taip kaip paprastai būna su moterimis. – Mergina nepatenkinta susiraukė. – Argi galima būti tokiam nesupratlingam? Ir dabar mes... Mes nebegalėsime daugiau mylėti vienas kito.

Žanos tonas buvo ryžtingasir dabar buvo visai nepanaši į linksmą ir išpaikintą mergaitę, kokia ji, devyniolikmetė, iš esmės ir buvo.

Žana sekundei susimąstė ir tęsė:

- Aš myliu tave Žanai, bet aš visų pirma esu d‘Armanjkų grafienė. Negaliu meilei aukoti pareigą.

- Bet kaip mums tai gali sutrukdyti?

- Viskas labai paprasta. Aš turiu sėkmingai pagimdyti paveldėtoją. Pagimdyti sūnų tavo tėvui. Sūnų, kuris paveldės viską. Ir niekas niekada  neturi sužinoti, kad iš tiesų, tai tavo sūnus. Taigi...

Saulės spindulys krito ant akių ir nuvijo sapną. Žana dingo, o jos vietoje, šalia savęs, ant lovos aptikau visą kupetę garbanotų, rudų plaukų pro kuriuos galima buvo pamatyti dailų skruostą ir užriestą nosį...

- O blyn... – susirūpinęs ištariau.

 

2016-03-30; 2

 

Šalimais, pasukusi ant šono galvą ir atstačiusi nuodėmės vertą užpakaliuką, gulėjo visai mielos išvaizdos mergina. Visai jaunutė.

- Sapnas... Prakeiktas sapnas...

Šitie sapnai ir regėjimai greit stogą nuneš. Beveik kiekvieną naktį ir net, neretai, dieną, aš gyvenu bastardo praeitimi. Gabalėliais, nuoplaišomis... na kaip dabar. Kai matau tėvą, tai dar nieko, o štai kai Žaną – nuotaika prasmenga visai dienai. Savęs įtikinėjimas, kad aš su ja ir jos kūdikiu neturiu nieko bendro, nepadeda ir maža to, kišau galvą tiesiai po budeliu kirviu, kai bandžiau juos gelbėti... Beprasmiška.

- Tiek jau to, išgyvensiu. Taip... O merga iš kur čia?

Galvos skausmas, lengvas pykinimas ir perdžiūvusi gerklė padėjo prisiminti...

Po to, kai pabėgau iš pilies, mes patraukėme į Aragoną. Mano nuomone Gaskonijoje jau nebebuvo ką veikti, todėl patraukiau į Langedoką (v.p. pranc. Languedoc;  Langedoko-Rusjeno provincija Prancūzijos pietuose, Tulūzos grafystė, oksitanų kalba – Lengadòc, nuo XIII a. kartu su Tulūza prijungta prie Prancūzijos).

Kelionėje nieko ypatingo neįvyko. Keliavome toliau nuo pagrindinio kelio, stengėmės laikytis miškų.

Kelionė visai ir pavyko. Tik vieną kartą reikėjo siųsti Tuką į kaimą: nupirkti grūdų arkliams ir maisto atsargų mums. Medžiojome: aš gan neblogai „prisijaukinau“ arbaletą ir net už šimto metrų nušoviau didelį elnią.

Aišku, kad nežiūrint mano pastoviai organizuotų maudynių ir skalbyklių, mes kelyje apdriskome ir persisunkėme laužo dūmais.

Bet viskuo kitkuo aš buvau patenkintas – svarbiausia, kad nereikėjo vėl užmušinėti. Reikalas ne mano išskirtinėje moralėje, nes aš jau spėjau nudaigoti ir pasiųsti pragaran krūvą žmonių, bet... net nežinau... juk kiekvienas nužudytasis gula ant širdies kaip milžiniškas akmuo... na, kažkaip taip.

Po keletos dienų pasiekėme Tulūzą (v.p.: pranc. Toulouse, savo istoriją praktiškai skaičiuoja nuo 106 m., kai Romos kariuomenė užgrobė galų kaimą Tolosą, nuo 419 m. iki 507 m. Vestgotų sostinė, o nuo 508 m. ją užgrobė frankai. Laikas nuo laiko tapdavo Akvitanijos sostine. 721 m. atlaikė saracėnų apgultį, o nuo 778 m. tulūzos grafai praktiškai kontroliavo visus Prancūzijos pietus. Nuo 1217-1218 m. buvo apgulta kryžiuočių (katarų karai) ir paimta, bet nesugriausta ir toliau vystėsi ir jau 1229 m. buvo įsteigtas universitetas).

 

Viduramžių masteliu, tai didelis miestas, kurį gynė gerai įtvirtinta tvirtovė. Su keletu įspūdingų bažnyčių. Na, o Tulūzos grafo pilis, tai tikras fortifikacijos meno šedevras.

Apsistojome „Lokys ir bulius“ viešbutyje, kuris buvo įsikūręs tarp pirmo ir antro gynybinių sieno rato. Toliau nuo grūsties. Buvome vieninteliai klientai ir praktiškai išgelbėjome šeimininką nuo žlugimo. Jis kaip tik turėjo mokėti skolas už nuomą ir dar už kažkokias sąskaitas. Šiaip tai, šiame viešbutyje pastoviai apsistodavo dažų pirkliai, bet karas Armanjake jų verslui gerokai pakenkė ir viešbutis stovėjo tuščias. Tad šeimininkas nuo mūsų kiekvieną dulkelę pūtė ir pataikaudamas stengėsi apsupti visais įmanomais patogumais. Na... žinoma, taip, kaip tuos patogumus galėjo suprasti viduramžiais.

Na, tad mes ir nučiuožėm... Mieste pasirodo buvo neįtikėtinas prostitučių skaičius. Šios seniausios profesijos atstovės netgi  buvo susibūrusios į cechą! Tai tokia savotiška profsąjunga: visiškai teisėtai dalį pajamų atsekdavo miestui ir miestas jį (cechą) griežtai kontroliavo. Medicinos kontrolė buvo pirmame plane. Sutikite, tai negalėjo nedžiuginti. Prostitutės, kai kuriais atvejais – tai tikras išsigelbėjimas. Su tuo taip pat neįmanoma nesutikti.

Tai štai. Pareikalavus, mūsų šeimininkas, metras Emanuelis iškvietė tuziną įvairios išvaizdos ir amžiaus merginų. Tiesą pasakius – atvirai netinkamos prekės nebuvo...

Jei trumpiau, tai aš atsigaivaliojau... taip šiandieną ir atsigaivaliojau. Nepraėjo ir trys dienos nuo atvykimo.

Gėrėm, valgėm... Nors gal greičiau, besaikiai siurbėm springdami, ėdėm, kaip vilkai ir krušomės kaip trušiai. Jei trumpiau, tai galima pavadinti tiesiog orgija.

Ir labai gerai, kad mano kambaryje lova buvo net labai plati. Tiesa, su čiužiniu, kuris buvo prikimštas šienu, bet tai jau niekalas. Šienas gi šviežias.

Prostitutės...

Jei trumpai, tai, visokių „andželikų“ ir į jas panašių, tai aš buvau kur kas geresnės nuomonės apie šios profesijos viduramžių atstoves... Nors savo neišmanėliškumą kompensavo visai nedirbtinu entuziazmu. Tad užteko jas kiek apmokyti ir viskas susigulėjo. Žodžiu, aš ir Tukas, su kaupu atsiganėme už visą tą buvusį susilaikymo laikotarpį...

Nuleidau ranką ir prie lovos apčiuopiau ąsotį. Sidras, kaip dievų nektaras atgaivino gomurį. Tikrū tikriausiai – karališkas gėrimas – jokio alaus nereikia. Nors ir visokias įmanomas alaus rūšis mes taip pat pabandėm. Bet jie buvo šiaip sau... Žodžiu – Prancūzija. Gal būt Vokietijoje alus ir geresnis, bet čia – šlykštus.

Taip, o ką mes šiandieną, be gėrimo ir geismų malšinimo, ruošėmės veikti?

Na taip, rytoj rengiamės išvykti... o tai reiškia, kad renkame atsargas ir ruošiamės žygiui...

Sugrabaliojau viršgalvyje kabančią virvę ir porą kartų timptelėjau. Tai vienok toks viduramžių telefonas: virvė jungia varpelį pas šeimininką. Metras Emanuelis aprodydamas savo viešbutį, šią sistemą gyrė kaip nematytą naujovę, kurią jis asmeniškai ir sugalvojo. Meluoja, aišku... na bet koks mums skirtumas.

Atsikėliau ir nusilengvinau į naktinį puoduką. Po to stumtelėjau merginą.

- Kelkis, kaip ten tave...

Merga akimirksniu prabudo ir murkdama bei demonstruodamą visai įspūdingą krūtinę su stambiais speneliais, pasirąžė...

- Nors ne. Greit varkyk nuplaut savo bužę – ir atgal į lovą.

Taip. Taip bus teisingiau. Mano esybė reikalavo dar vieno geismo numalšinimo... o gal dviejų...

- Luiza aš... – Mergina sukikeno, greit nubėgo prie didelio dubens ant metalinio trikojo ir po poros minučių vėl įgriuvo į lovą.

- O man tas pats... – Pasukau jos kojas į save, užmečiau ant pečių ir iš karto įėjau. – Na gi, judėk... Luiza. Kaip aš tave vakar mokiau... Ša-auu-nuolė...

Galėjau ir nepriminti: mergina savo pinigus atidirbinėjo nuoširdžiai ir, atrodo, netgi nevaidino. Nors kas žino? Vistik seniausia profesija ir be abejo su savom gudrybėm.

- Kvietėte, jūsų mylista? – Durys atsidarė ir tarpduryje išdygo šeimininkas.

Metras Emanuelis, visiai nenustebintas reginio, sustingo nuolankioje pozoje. Snukis raudonas, plikas viršugalvis, veidas apskritas, ūsai styro kaip pas čepajevą, o žiurstas visada švarus. Na ir pats jis visai valyvas. Saikingas prekijus, saikingai gudrus ir saikingai protingas ir supratlingas. Pavyzdinis šeimininkas.

- Pusryčiauti... Ne, iš pradžių praustis... Dvi statinės karšto vandens ir statinė persilieti...

- Jau paruošta... Kaip jūs ir liepėte. Vakar vakare pageidavote...

- Šaunuolis... Ko turi pusryčiams?.. – Aš net nepagalvojau sumažinti ritmo... Viduramžiai, kad juos kur... Ir aš juose. Kuklumu ir praeitame gyvenime labai nepasižymėjau, o mergai tai ir visai viskas dzin. – Padaryk omletą su trufeliais iš dešimties kiaušinių... Ne, penkiolikos, ir šviežio pašteto... Ką ten dar turi?

- Galiu pasiųlyti didelį keptą ungurį česnako ir svogūno padaže. Rytinis laimikis.

- O... Gerai. Ir ledinio sidro... pora ąsočių... ir žadink mano eskudero... tegu eina čionai... – aš buvau alkanas kaip vilkas ir galėjau suryt ne tik, kad ungurį, o visą šerną.

- Kaip įsakysite, jūsų mylista... –Šeimininkas atydžiai uždaręs duris, išgaravo.

- „Davai, Lizka, podday...“ – Aš pagreitėjau.

- „Da, da, da... Porwi menya... Razorwi menya popolam... A-a-a... O-o-o...“ – juokingai laužydama rusiškus žodžiu, suvebleno-sušaukė prostitutė.

Reikia gi... Viską įsiminė. Aš vakar girtas būdamas juoko dėlei išmokiau...

Smegenis užpylė malonumas ir aš audringai išsiliejau.

- O-o-ch... – nusiverčiau ant lovos.

- Na kaip, patenkintas? – Mergina nusijuokė ir pakštelėjo man į krūtinę. – Aš viską įsiminiau, tik, tiesa, nesuprantu, ką kalbu.

- Tau ir nereikia... Užsitarnavai... premiją... – Aš trūktelėjęs atsistojau. - O dabar laisva. Pasakyk mano eskudero, kad pridėtų tau sū virš sulygtos sumos.

Merga džiaugsmingai sucypė ir ėmėsi užsitempinėti suknią.

- Girdėjau aš, girdėjau, monsinjore, - burbtelėjo Tukas, kuris jau pasirodo buvo kambaryje. – Paikinimas tai. Pinigų visoms neužteks.

- Duok, pasakiau... – teko riktelti.

Tukas savo vaidmenyje, bet aš, tiesą sakant, labai patenkintas jo taupumu. Net patikėjau visas išlaidas ir atidaviau kelioninius pinigus. Na niekaip aš dar neperpratau vietinės atsiskaitymo sistemos...

 

2016-03-31

"Armanjako šalis. Bastardas". IX skyriaus tęsinys. 2016-03-30

- Tu mus suradai, Žanai, aš tikėjau... – Mergina sudribo ant mano rankų. – Jie u-užmušė mūsų berniuką. Privertė išgerti vaistus ir įvyko persileidimas. Tai jis, jis privertė mane išgerti... – Žana laibu piršteliu parodė į Monfokono kūną.

- Jis jau pragare... – pabandžiau nuraminti.

- Berniukas... buvo berniukas, jau visai didelis... Aš turėjau tau pagimdyti sūnų... Aš išeinu pas jį, Žanai... – Žanos veidas persikreipė nuo prišmirtinių konvulsijų. – Aš dėl nieko nesigailiu, mielasis... atleisk...

Mergina dar kartą timtelėjo ir visai sukrito.

- Atleidžiu tau visas nuodemes, ilsėkis ramybėje... – Aš jos kūną peržegnojau ir apklotu uždengiau jos veidą.

Susakiau maldą, kurią iš kažkur žinojau. Jaučiausi visiškai išsunktas, veidu tekėjo ašaros, bet mintys buvo aiškios ir šviesios.

Kaip gi taip?

Kodėl mane užpildo gniaužiantis ilgesys, o iš akių varva ašaros?..

Aš su ta nelaiminga moterimi ir jos kūdikiu  neturiu nieko bendro...

Ir kodėl aš save pasmerkiau mirčiai? Iš pilies gyvas jau nebeištrūksiu...

- Tai todėl, kad aš ir bastardas – dabar bendra visuma ir jo skausmas automatiškai tampa manuoju... – sušnabždėjau pats sau ir ryžtingai pakilau.

Kažkur buvau girdėjęs puikų išsireiškimą. Mirdamas – žudyk...

Nutempiau barono kūną į kampą ir tiesiog medinėmis kojomis priėjęs prie durų atstūmiau velkę.

- Man reikalingas vaistininkas. Užeikite maestro, ji miršta ir aš galiu nesuspėti, - pasakiau storuliui ir įsitempęs jį į kambarį trinktelėjau durimis prieš pat diu Leono nosį.

Labai norėjau išgauti jo prisipažinimą apie tai, kas įsakė nunuodyti Žaną, bet vietoj to tiesiog tylomis tarp menčių suvariau ašmenis.

Vaistininkas dusliai sukriko ir sudribo ant grindų.

Viskas... Kol kas viskas...

Staigiu judesiu atlapojau duris.

- Užeikite vikonte, aš atlikau savo pareigą...

Diu Leonas žengė į kambarį ir pamatęs gulinčius kūnus, išsitraukė rapyrą.

- Jo didenybės Liudoviko vienuoliktojo vardu, jūs areštuojamas, vienuoli... – Vikontas staiga užsikirto ir krestelėjo galva. – Tai tu, bastarde?

- Taip tai aš. Ir mano pareiga buvo išsiųsti šiuos niekšus pragaran. Tai mano teisė, vikonte. Ar gi ne? O dabar darykite tai ką turite daryti, - pasakiau ir sukryžiavau rankas ant krūtinės.

Užmušti vikontą buvo visai realu, bet iš bokšto aš vis tiek neištrūksiu. Jame apie dvi dešimtys pilnai ekipiruotų karių ir dar kokia penkesdešimt, jei ne daugiau, kieme ir ant sienų. Jaučiau, kad elgiuosi teisingai.

- Tai iš tiesų tavo teisė, bastarde. Šitiems niekšams seniai paruošta vietelė pragare... – Diu Leonas susimąstė, jo veide pasirodė kažkokios dvejonės ir atsidusęs, kaip žmogus, kuris galutinai apsisprendė, ištarė: - Išeik. Aš tave paleisdamas nesuteršiu kabaljero vardo... Aš tik šiek tiek pažeisiu priesaiką savo senjorui. Jis Voro vasalas. Bet Voras – ne mano senjoras. Pats žinai, bastarde: mano vasalo vasalas – man ne vasalas (v.p.: pranc. vassalité, nuo lot. vassus – tarnas. Formulė „mano vasalo vasalas – man ne vasalas“ - buvo esminis, pamatinis viduramžių ir vėlesniųjų laikų daugelių kontinentinės Europos valstybių principas. Joks kilmingas vasalas  ar net paprasčiausias tarnas, neprivalėjo tarnauti jo senjoro ar pono valdovui. Jo pono priesaikos kažkam kitam - negaliojo, nebent būtų duotas atitinkamas įsakymas. Tačiau būta ir tam tikrų išimčių – pavyzdžiui Anglijoje, karalius priimdavo priesaiką iš visų žemvaldžių, todėl automatiškai, nesvarbu kas kam buvo vasalas, jis visų pirma privalėjo tarnauti karūnai). Taip, kad šiuo atveju aš galiu vadovautis savo sąžine nes mano senjoro senjoras, ne mano senjoras. Bet žinok, bastarde, už pusvalandžio nuo tavo išvykimo aš paskelbsiu aliarmą ir paiešką. Daugiau laiko aš tau duoti negaliu. Einam, aš išvesiu tave, tik pirmiausiai nusivalyk kraują nuo savo rankos...

Netikėdamas savo laime aš nuolankiai nusekiau vikontą. Tikri stebūklingi stebuklai. Aš tikėjausi tik pančių ir pasimatymo su budeliu.

Nusileidome į apačią. Į tylų, to pačio, ūsuoto seržanto, kuris stovėjo poste prie įėjimo į donžoną, klausimą, diu Leonas ironiškai pratarė:

- Vienuolis savo darbą padarė. Ten dabar vaistininkas ir de Monfokonas. Vaistininkas prikėlinėja grafienę, o baronas vėl ją varo į karstą...

- Cha... – apgobdamas mus tirštu česnakiniu burnos kvapo debesiu, nusijuokė seržantas ir, kažkodėl, man mirktelėjo.

Mes be jokių kliučių perėjome kiemą.

- Vikonte, jūs ką tik radote draugą ir brolį. – Aš įdėmiai pažvelgiau į diu Leono akis.

Sąžiningas žvigsnis... Net nežinau, kaip galima nupasakoti tokį pastebėjimą, bet tai buvo tiesa. Aiškūs valingio veido bruožai... Diu Leonas man kažkuo priminė kažkada matytoje graviūroje pavaizduotą Šarli Ožje de Batcą, de Kastelmorą, grafą d‘Artanjaną  (v.p.: pranc. Charles Ogier de Batz de Castelmore, comte d'Artagnan),

Prancūzijos generolą – leitenantą, žinomo Diuma herojaus prototipą.

(d'Artanjanų herbas)

- Nereikia, bastarde. Aš pasielgiau taip kaip liepia širdis ir dėl nieko nesigailiu. Bet jūs man skolingas. Baroną de Monfokoną turėjau užušti būtent aš. Ir aš jums šią skolą dar priminsiu, - nusijuokė vikontas.

- O kaip baronas čia atsidūrė?

- Vakar atvažiavo. Papasakojo, kad jus užmušė sąžiningoje kovoje. Mane tik nustebino, kad jis atvyko vienas, be svitos ir be savo būrio. Gaila, bet aš į tai neatkreipiau deramo dėmesio, nes tuo pat metu atvko senjoras de Kastelno de Breteno su vaistininku, maestro Gernadonu. Pateikė rua įsakymą leisti jį pas grafienę. Baronas prie jų prisijungė ir... Jūs jau žinote, kuo visa tai baigėsi. Aš protestavau, bet jie mane įtikinėjo, kad jai nepakenks.

- Aš iš tiesų koviausi su barono būriu. Aš ir mano eskudero jį pilnai sunaikinome.

- Kaip? Visą? – nustebo vikontas.

- Taip. Apie dvidešimt žmonių. Bet nereikia stebėtis. Pats Viešpats Dievas buvo su mumis, nes mes kovėmės už teisybę. De Monfokonas prieš tai išpjovė domininkonų ordino prieglaudą piligrimams ir asmeniškai kankino priorą, tėvą Jokūbą. Tai dievas man į ranką įdėjao atpildo kalaviją. Bet... po to, kai žuvo visas jo būrys, net jo pažai, kuriuos jis privertė kautis, de Monfokonas nesikovė, o gėdingai pabėgo...

- O Šventa trejybe!.. – šūktelėjo vikontas. – Kaip jis galėjo...  Šitas šuo nevertas auksinių pentinų.

- Tikrai taip, bet jau neverta apie tai ir kalbėti. Jis gavo savo. Vikonte, aš turiu laiko jums užduoti dar vieną klausimą?

- Žinoma. Aš paskelbsiu pavojų tada, kai aptiksiu, kad baronas ir vaistininkas nudūrė vienas kitą. Jūsų ieškos tik kaip liudininko, kuris gali apšviesti paslaptingus įvykius, - šyptelėjo vikontas.

- Kaip Žana čionai papuolė ir kokį vaidmenį jūs tame reikale suvaidinote?

- Man, per Lekturo pjautynes, grafienę ir jos svitą pavyko išgelbėti. Apspangusių karių jau niekas nekontroliavo. Jūs jau žinote, kas nutiko jūsų tėvui?

- Taip vikonte. Negaiškime tam laiko.

- Gerai... Nors jis ir buvo man kaip priešas, bet aš vis tiek jį gerbiau už drąsą ir tvirtumą. Tesiilsi ramybėje to išmintingo ir drąsaus žmogaus dvasia... – Vikontas persižegnojo. – Tai štai. Jo šventenybė kardinolas Žofrua įsakė man palydėti grafienę į šią pilį ir ją čia laikyti iki bus gauti nurodymai iš Lui. Kitką jūs žinote... Bet, Žanai... Jums laikas.

- Dar kartą, vikonte: jūs man dabar draugas ir brolis, - aš nuo piršto nutraukiau žiedą, kurį gavau iš de Gramono, ir kurį, laimei, pamiršau nusiimti prieš atvykdamas į pilį. – Priimkite šį žiedą kaip mūsų draugystės garantą.

- Tikrai dosni dovana... – vikontas apžiūrėjo žiedą ir iš karto užsidėjo jį ant piršto. – Aš priimu jūsų draudgystę, Žanai. Nepergyvenkite, grafienė bus palaidota krikščioniškai kaip pridera jos kilmei. O dabar – pirmyn. Prisiminkit, jūs turite tik pusvalandį...

Kai tik aš perėjau tvirtovės griovį, tarsi dūmas išnyko mane apėmusi bastardo būsena, kuri ir vadovavo mano visiems veiksmams. Aš vėl tapau Aleksandru. Mane apėmė stingdantis kraują siaubas.

Po galais... Kaip? Kaip aš įsigudrinau pridaryti tiek kvailysčių? Visai išprotėjau. Tai tik siaubingame sapne gali prisisapnuoti. Pasmeigiau du žmones kareivių pilnoje pilyje ir laimingai ištrūkau... Velnias... man su protu aiškiai negerai.

Bastarde... Bastarde! Tai ne aš. Velnias... aš per visą tą siaubą net nekalbėjau savo kalba. Vien tik išaukštintas kilmingai-kietuoliškas šūdas. Fu... Dieve mano... pranešė...

Kartu su atlydžiu po nevalingos beprotybės, atėjo ir liūdesys. Kaip ten besisuksi, šioje epochoje aš vistik bastardas d‘Armanjakas. Gyvenu jo gyvenimą, nešioju jo vardą, priverstas tęsti jo reikalus... po velnių, aš jau ir mintyse save vadinu jo vardu!

Ir... ir pergyvenu jo netektis, kaip savo.  Taip... Kaip besisuksi, o tai būtent aš ir netekau savo mylimos moters ir savo dar negimusio sūnaus. Ir būtent mano ašaros dabar pilasi iš bejėgiško pykčio...

Na, Vore... Nežinau, kaip ten tikroje istorijoje ir buvo, bet mano istorijos variante bus visai kitaip. Aš perrašysiu senąją palidą istoriją taip kaip reikia man. Gyvenimu prisiekiu...

O dabar reikia kaip galint greičiau pasiekti Tuką...

Paraginau varkšą mulą taip, kad jis be jokių jėgų krito porą šimtų metrų iki vietos, kur manęs laukė škotas su arkliais.

Likusį atstumą nubėgau ir dar spėjau dailiai piemenaitei, kuri varė varė ožkas riktelti, kad dovanoju jai mulą, kuris guli ant kelio priekį jos.

Įlėkiau į miškelį ir greit ėmiausi temti nuo savęs vienuolio aprangą.

- Na kaip, monsinjore? – tukas prišoko ir ėmė man gelbėti.

- Viską padariau. Tegu pragare dega tas siuvėjas, kuris sugalvojo tuos kvailus šosus... – Paslydau ir įvirtau į krūmus.

- Kaip, viską? – susižavėjimo apimtas škotas padėjo man atsikelti.

- Taip... Nešk grandinius... de Monfokonas jau pragare...

- Dieve, nežinomi ir stebuklų pilni tavo keliai! - sušuko Tukas. - Tikiuosi, kad tas gyvulys prieš mirtį dar pasikankino.

- Nežinau... Nusispjaut... Bet nudvėsė... Šarvus duok, stuobrį, už penkių minučių pskui mus pradės gainioti...

- Nusispjauti, monsinjore! – Tukas užtempė kirasos diržą. – Man jau niekas nebaisus. Su jumis, jūsų mylysta – Dievas, ne kitaip. Tik su jo pagalba galima įvykdyti tokį žygdarbį. Kur judėsime dabar?

- Į Aragoną! Aš pakelsiu visą pasaulį prieš tą išgamą Vorą...

- Pakelsite, niekur nuo jūsų tas pasaulis nepabėgs, o štai ištikimą kilmingo kalbaljero eskudero, stuobriu vadinti nedera. – Tukas kukliai prunkštelėjo ir pataisė antpetį. – Aš čia, galima sakyti, visai nunykau jūsų belaukdamas ir pergyvendamas, ir jau norėjau pats vienas pulti pilį, o jūs – „stuobrys“...

- Tukai... Tu man daugiau nei eskudero. Supratai? – plekštelėjau ginklanešiui per petį. – Suprantu, kad negalima pravardžiuoti ir konveikti, bet tai tik iš meilės.

- O tai čia kaip? – škotas net ženktelėjo į šoną.

- Nepergyvenk. Broliška meile... – Užsegiau diržo sagtį ir pašokinėjau. – Na, lyg ir viskas. Ant arklių, mano broli, mano drauge, ištikimasis eskudero ir ažinasis stuobrį. Na nesiraukyk, nesiraukyk, daugiau taip nedarysiu...

2016-03-30

"Armanjako šalis. Batardas". IX skyriaus tęsinys. 2016-04-06

Regėjimas pranyko taip pat staiga, kaip ir atsirado. Aš tiesiog pasimetęs apsidairiau ir pasijutau, kad vėl sėdžiu raitas ant mulo. Net įsižnybiau... Nemiegu – nesapnuoju. Kas per velnias... Atsidariau gertuvę, apšlaksčiau delną ir patryniau veidą... Po galais, vėl bastardo pokštai.

Regėjimas tiesiog stebino savo realumu ir aiškiu vaizdu. Aš netgi įžiūrėjau plonytę pulsuojančią kraujagyslę ant laibo merginos kaklo... 

Pala! Juk tai Žana de Fua... Kaip Dievą myliu – juk ji mane gundė! Labai neįkyriai ir nekaltai, bet gundė ir jos pastangos nebuvo bergždžios. Susijaudinimas liko net po regėjimo. Netgi grįžęs į realybę aš vis dar jos norėjau: tiesiog suko nuo malonaus jausmo...

- Negali to būti... – vėl apšlaksčiau veidą vandeniu.

Prakeiktas bastardas men iš proto taip išvesti gali. Sapnai, regėjimai... tiesiausias kelias į beprotnamį... nors tiesa nežinau ar viduramžiais buvo tokie ar nebuvo. Reikia susiimti...

Staiga priekyje ant kelio pasirodė dulkių debesis ir aš greitai pamačiau keletą raitelių, kurie ragino savo arklius. Kiek įsitempiau, bet nesureikšminau. Maža kas ten... O aš vienuolis, Dievo tarnas, nieko iš manęs ir nepaimsi.

Po keletos minučių keturi šarvuočiai sukėlę debesis dulkių sustabdė savo arklius šalimais ir užtvėrė kelią. Stambus ūsuočius grandininiais šarvais riktelėjo tiesiai nuo balno:

- Vienuolis?

- Tėvas Tomas iš brolių pamokslininkų bendrijos, - stengdamasis atsakinėti ramiai ir palankiai, kukliai prisistačiau, - vykstu į Biuze pilį pas kapelioną tėvą Barsanofijų su laišku nuo prioro Jokūbo.

- Tai tu mums ir reikalingas, - apsidžiaugė ūsuočius. – Sek mane, tėve Tomai, ir neatsilik, o tai ietimi paraginsiu tavo mulą.

- Kur?

Tokio įvykio posūkio visai nebuvau numatęs. Atrodo, kad interpretacijos prasideda nuo pat pradžių. Na nors galvos nekerta ar rankų nepančioja – jau gerai...

- Ten kur tu ir vyksti, vienuoli. Į pilį. Ten tau viską paaiškins. Pirmyn, tėve. Ir paskubėk, o tai josi subine į viršų permestas per mano balną, - šiurkščiai atsakė ūsuočius ir daug neaiškindamas apsuko ir paragino arklį.

Na... Net nežinau, ką ir bepasakyti... Manykim, kad tai duoklė mano sumanymui. Vis tiek į pilį traukiau. Nors manęs niekas labai ir neklausė...

Ketvirtį valandos stengdamasis neatsilikti nuo šarvuočių, įtemtai raginau mulą. Pririjau dulkių, atmušiau užpakalį – mulas šuoliavo neįtikėtinai nelygiai, - bet suspėjau.

Iš arti pilis pasirodė besanti dar didingesnė, bet mano nuostabai, ne tokia jau ir didelė, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Nelabai aš gaudausi fortifikacijose (v.p. lot. fortificatio – įtvirtinimas; tai karo inžinerijos mokslas apie vietovės (aplinkos, statinių, perkėlų ir t.t.) įtvirtinimą ruošiantis mūšiams), bet panašu, kad pradžioje tai buvo paprasčiausias bastionas, o jau vėliau išaugo į pilį. Keturkampė, o kampuose bokštai. Sienos aukštos su dideliais mašikuliais (v.p.: pranc. machicoulis: mache-col – mušti į galvą, tai ambrazūrų su parapetu tipas - visų pirma skirtas vertikaliam puolančiųjų apšaudymui ar kitokiai gynybai (akmenų mėtymui, karšto vandens pylimui ir t.t.). Buvo statomos ant sienų ar bokštų viršuje, išsikišusios, su šaudomomis angomis ir dažnai apačioje su skyle ar latakais ridenti rieduliams ar pilti skysčiams). Prieš pakeliamą tiltą, pora barbakano bokštelių (v.p.: bastėja arba it. barbacane, tai statinys prieš tvirtovę at gynubinę sieną prie vartų. Skirtas vartų apsaugai ir sienos sparninei gynybai. Vėliau iš jo išsivystė ravelinas (lot. ravelere) - trikampis pagalbinis pastatas priešais tvirtovės griovį tarp bastionų, iš kurio kryžmine ugnimi apšaudydavo prieigas prie tvirtovės apvado, ugnimi paremiant gretimus bastionus, sienų aukštis gerokai mažesnis už pagrindinės tvirtovės).

Tokią pilį būtų sunku paimti net su taisyklinga apgultimi, o šiaip tik su antpuoliu, net neverta ir svajoti.

Pakeliamas tiltas buvo nuleistas, o tvirtovės vartai atidaryti. Hersą (v.p. pranc. herse) – pakeliamas vartų grotas – kaip tik pradėjo kelti.

- Judėk, vienuoli, greičiau... – ragino mane ūsuočius ir netikėtai šmaukštelėjo malo mului botagu.

Jofas (aš jau spėjau taip pavadinti savo mulą kaip ir Tilius Ulenšpygelis vadino savąjį) gailiai sužvengė ir, vos manęs neišmesdamas iš balno, raudamas iš vietos įnešė mane į pilies kiemą. Aš vargingai sutramdžiau vargšą gyvulį ir nušokau žemėn norėdamas vožtelti į snukį storžieviui šarvuočiui, bet mane sustabdė skardus balsas:

- Šventas tėve, nesikarščiuokit. Prieikite prie manęs.

Aš apsisukau ir vos nesusidūriau su vidutinio amžiaus aukštu ir tvirtu, užsidėjusiu paauksuotą kirasą ir koketišką avietinę beretę, kabaljero.

- Neeikvokit veltui savo jėgų, padre. Kareiviai savo prigimtimi šiurkštūs ir neverti jūsų dėmesio. – Kabaljero lengvai linktelėjo. – Aš vikontas Gastonas diu Leonas.

- Tėvas Tomas, iš brolių pamokslininkų Švento Dominyko ordino. – Aš saikingai linktelėjau, nors pyktis vis dar gniaužė gerklę ir vis dar labai norėjau papjauti ūsuotąjį šarvuotį. – Gal jūs, vikonte, man paaiškinsite kodėl jūsų kariai mane taip bedieviškai pagrobė.

- Palaukite, šventas Tėve, aš greitai atsakysiu į visus jūsų klausimus. – Kabaljero pasitraukė prie pribėgusio žemaūgio, ruda miestiečio apranga, storuliuko.

Pasinaudodamas proga, įsiklausiau.

- ...nieko negaliu... jūsų mylista... – Storuliukasskėsčiojo į šonus rankomis ir purtė galvą taip, kad didelė nosis kilnojosi, kaip bėgančios avies uodega. – Kraujavimas... valandos suskaičiuotos...

- Aš įsakysiu tave pakarti ant tvirtovės vartų, šunie... – Vikontas piktai ištraukė durklą iš makštų. – Tu gi prisiekinėjai...

- ...vaisius ...neįmanoma atspėti... – girdėjau tik sakinių nuotrupas, bet aiškiai mačiau, kad storuliukas iš nevilties krito ant kelių ir pabandė apkabinti vikonto borfortus.

Vaistininkas vien tik savo išvaizda kėlė pasibjaurėjimą: rusvu pūku padengta kiaušingalvė galva, plonos kreivos kojytės ir kaip atsvara išsikišusiam pilvui, bobiška nukarusi subinė.

Staiga labai panorau, kad kabaljero atsivėdėjęs spirtų jam į snukį...

- Gastonai, palikite jį... – kieme apsireiškė naujas veikėjas.

Dar vienas kabaljero, tik su tamsiai raudona koracina. Laibas ir su akiplėšiška veido išraiška. Jis buvo gerokame linksmume ir toliau maukė vyną iš molinio butelio. Kabaljero atsiraugėjo, susvyravo ir pašaipiu tonu išsakė:

- Šitam išperai ir Armanjakų kekšei pragare pati vieta... Taip, kad ten juos abu išsiųsdamas vaistininkas atliko gerą darbą.

- Dar vienas jūsų žodis, barone Gijomai de Monfokonai, ir mes sukryžiuosime kardus! – diu Leono veidą iškreipė įtūžis. – Pasistenkite išeiti, aš jums įsakau kaip apskrities senešalis.

Baronas! De Monfokonas! Šalia! Užtenka žengti vos kelis žingsnius ir įsodinti durklą kiek aukščiau goržeto...

Ranka pati savaime siektelėjo mizenkordo ir tik žvėriškos valios pastangomis aš sugebėjau ją sulaikyti...

- Gerai, gerai, Gastonai... jau išeinu... – baronas taikingai suburbuliavo, bet aš pamačiau, kaip piktai blykstelėjo jo akys. – Dievaži, neverta pyktis... tam pačiam reikalui tarnaujam...

De Monfokonas apsisuko ir svirduliuodamas dingo donžono priestate.

- Na, ką gi, tėve Tomai, - kabaljero pasisuko į mane, - kaip supratau iš seržanto jūs ir pats judėjote į pilį. Kokiu tikslu?

- Nešiau laišką tėvui Barsanofijui. Jūsų kapelionui. – Aš pasiekiau laišką ir parodžiau jį diu Leonui. – Laiškas nuo mūsų ordino prioro.

- Na-a... Iš ties nuostabiausias ir kartu kvailiausias sutapimas... – Kabaljero susirūpinęs palingavo galva.

- Aš laukiu jūsų paaiškinimų, vikonte, ir jei jų nebus, apie šį atsitikimą bus informuotas mūsų ordino generolas, - vos vos susilaikydamas iškošiau.

Nors iš pokalbio nuotrupų aš jau supratau, kas atsitiko, bet, bijodamas, kad jau atsitiko nepataisomi dalykai, įkyriai savo spėliones vijau šalin.

Tėvas Barsanofijus dėl visiškai kvailo atsitiktinumo numirė, - apgailestaujamai viepdamasis paaiškino vikontas. – Jis, veikiamas kaitinančių gėrimų, nukrito nuo pilies sienos. Taip, kad jūs savo misijos neįvykdysite. Tačiau mums reikalingos jūsų paslaugos, šventas tėve.

- Ko jūs iš manęs norite?

- Jūs paprasčiausiai vykdysite savo pareigą. Priimsite vieno asmens išpažintį  ir atleisite visas nuodėmes... Deja, mano didžiu apgailestavimu ir ne dėl mano valios, šis asmuo dabar prie mirties slenksčio. Jei Dievas nepadarys stebuklo, tai jums dar reikės tai jūsų pečius dar užguls ir laidotuvių ritualas.

- Veskite... – nusprendžiau nešvaistyti laiko tuštiems pokalbiams.

Nebuvo jokios abejonės... Šitie padarai mane aplenkė... Dievas mato, aš atkeršysiu, atkeršysiu taip, kad sudrebės dangus...

Pakilome sraigtiniais laiptais į patį bokšto viršų. Vikontas atidarė mažas dureles ir rankos žestu įsakė pasišalinti vaistininkui, kuris spėjo įbėgti į kambarį prieš mus ir dabar vaidino nuoširdų susirūpinimą sėdėdamas ant suolelio ir bandydamas užčiuopti gulinčios lovoje ir mirtinai išbalusios moters pulsą.

- Grafiene, - vikontas nusilenkė, - aš išpildžiau jūsų norą ir savo krikščionišką pareigą. Šventikas su manimi.

Moteris... o teisingiau būtų – mergina, išsidraikiusiais per visą pagalve plaukais, nejudėdama ir užmerktomis akimis gulėjo ant lovos. Vos krutindama pradėjusias melsti lūpas ji pabandė kažką pasakyti, bet nesugebėjusi tik vos linktelėjo galva.

Mano akyse viskas sumirguliavo...

- Žanai... Žanai... Žanai... – Mergina stipriai suspaudė klubus ir vis labiau įsibėgėdama ėmė tiesiog šuoliuoti kaip laukinė amazonė ant neapjodyto eržilo įnirtingai mojuodama galva ir plekšnodama per mano veidą. Įsibėgėjusi iki tiesiog neįmanomo greičio ji staiga sustenėjo, sušuko ir sudrebėjusi krito ant mano krūtinės.

Sustingusi pagulėjo keletą sekundžių ir nusirito į šoną. Aš nuėmiau plaukų sruogą nuo jos išrasojusios kaktos ir pabučiavau į lūpas.

- Aš tave myliu, Žana... ir visada mylėj...

- Aš žinau... – Mergina pergalingai nusišypsojo ir įkando į man į lūpą. – Tu gerokai geresnis, nei tavo tėvas...

- Nekalbėk taip...

- Bet tai tiesa... – Žana vėl užsiropštė ant manęs. – Reikia pakartoti, mielasis. Aš turiu būti garantuota, kad pastojau...

- Žana! Neapsunkink mūsų nuodėmės…

- Tylėk. – Mergina prispaudė pirštelį man prie lūpų. – Aš viską darau teisingai. Armanjakams reikalingas paveldėtojas. Mano prievolė pagimdyti Armanjaką ir aš jį pagimdysiu reikiamu laiku, nors to kai kas ir visai nenori. O jei vienas Armanjakas turi šiame reikale padėti kitam Armanjakui, tai tokia Dievo valia. Aš meldžiausi ir regėjau apsireiškimą. Bet… Žanai… aš tai darau su malonumu, kadangi taip pat pamilau tave…

Sąmonė netikėtai sugrįžo ir aš vėl pamačiau kambarėlį su vos ne vos gobelenais pridengtomis apšiurusiomis sienomis ir prasčiokišką lovą su Žana…

Su mano Žana…

- Visi išeikite, - užkaukiau stengdamasis nuo visų tų permainų ir įvykių neprarasti sąmonės.

- Aš jų negaliu palikti vienumoje. – Į kambarį įvirto de Monfokonas. – Aš turiu aiškius įsakymus.

- Jūs man trukdote priimti bažnytinę išpažintį. Jūs puikiai žinote, kad aš turiu likti vienas su šia moterimi ir liudininku gali būti tik pats Viešpats Dievas! – aš tiesio fiziškai jau jausdamas kaip tarp mano pirštų jau treška barono kaklo slanksteliai, vos neįsikibau jam į kaklą.

- Užteks bliauti, vienuoliūkšti, imkis reikalo, kitaip ši kalė numirs be palaiminimo. Mane iš šio kambario išneš tik mirusį. – Monfokonas šleikščiai nusijuokė ir dar į gerklę įsipylė vyno iš atsinešto butelio.

- Barone, jūs nevertas auksinių pentinų. – Gastonas diu Leonas žengtelėjo į priekį ir metė savo pirštinę prie de Monfokono kojų. – turiu garbės šiandieną pirmą valandą po pietų sukryžiuoti su jumis ginklus.

- Na ką gi. Aš su malonumu, vikonte, nuimsiu jums galvą... Ne, gal geriau aš jūsų pagailėsiu, o galvą jums nuneš budelis už išdavystę.  – Barono veidą iškreipė pikta grimasa ir jis bauginančiai nusikvatojo. – Bet tai bus vėliau. Kol šitos kalės neišpažins, aš neišeisiu iš šio kambario.

Aš sustabdžiau diu Leono ranką kuri jau siektelėjo rapiros.

- Tebūnie taip, vikonte. Aš atliksiu savo prievolę net esant šitam kabaljerui. Jūs gi su vaistininku mus palikite.

- Neužmirškite, barone! Lygiai pirmą po pusiaudienio, prie pilies koplyčios!  - Vikontas staigiai apsisuko ir tempdamasis už pakarpos vaistininką, pasislėpė už durų.

Aš priėjau prie durų, užstūmiau sunkią velkę, grįžau ir atsisėdau prie lovos. Baronas kaip tik pasisuko norėdamas pasislinkti kėdę arčiau prie mūsų ir man pavyko be jokių trukdžių pasiekti mizenkordą ir paslėpti jį plačioje abito rankovėje.

Manyje tuokart prabudo bastardas. Jis užvaldė ir sąmonę ir kūną. Kodėl taip įvyko? Nežinau... nors numanau. Na ir nusispjaut. Nusispjaut ant visko. Aš dabar noriu tik vieno. Atimti šitam išgamai gyvenimą.

Atsistojau ir greit žengtelėjęs link barono, suvariau durklą ten, kur ir planavau. Kiek aukščiau goržeto, po pačiu smakru.

Lengvas grukštelėjimas...

Nuostabos kupinos išsipūtusios de Monfokono akys...

Karšta kraujo srovė aptaškiusi mano ranką...

Smūgis pasirodė tikslus, mizenkordas pramušė miego arteriją ir trachėją. Baronas bandė surikti, bet mėlstančios lūpos išleido tik lengvą švogštimą. Jo kojos sulinko ir aš sugavęs kūną, tyliai nuleidau ant kilimo.

Prisėdau ant kilimo ir nusimečiau gobtuvą:

- Žinok, šunie, tave užmušė Dievo malone kontas Žanas Šeštasis d‘Armanjakas atkeršydams už savo šeimą...

Balonas savo stiklinėmis akimis įsistebeilėjo į mane ir pabandė ištiesti ranką, kažką sušvokštė, jį supurtė siaubingos konvulsijos ir jau po kelių akimirkų de Monfokonas išleido dvasią.

- Gyvulys... – Nusispjoviau ant jo kūno.

- Tu atkeršijai už mane ir savo sūnų, Žanai... – už mano nugaros pasigirdo piktas šnabždesys.

Apsisukau ir pamačiau, kaip Žana de Fua kilstelėjo virš patalo...

- Žana! – mečiausi link jos.

Pasakytų žodžių prasmė žaibiškai pasiekė mano sąmonę.

 

2016-03-29

"Armanjako šalis. Bastardas" IX skyriaus tęsinys. 2016-03-25.

Lydimi pakilios nuotaikos papusryčiavome ir patraukėme į kelią. Po keletos valandų pasirodė Buze pilies donžonas (v.p.: pranc. donjon; viduramžių pilies gynybinis, sargybos ir gyvenamasis bokštas. Kitaip tariant, pagrindinės gyvenamosios patalpos. Antrame ir trečiame aukšte dažnai įsikurdavo didikai ir jų svečiai, o po stogu ir ant sargyba ir stebėtojai).

Atvažiavom.

Pilis, dar normandų statybos, stovėjo ant aukštos kalvos, šiek tiek nuošaliau nuo to pačio pavadinimo gyvenvietės. Dangaus fone ji atrodė didingai ir savo galingumu tiesiog užgožė visą aplinką.

Iki jos liko beveik lyga, bet mes vis tik išsukome iš kelio į miškelį. Pagal mano planą, vietoje bastardo d‘Armanjako kelionę turės tęsti šventas tėvas Tomas. Tėvas Tomas iš dominikonų ordino.

Atsitiktinai mums atitekęs mulas labai tiko, tad persirengęs su Tuko dar kartą aptarėme veiksmų planą ir įsiropštęs į balną patraukiau link pilies.

Nusiėmęs šarvus ir palikęs ginklus pasijutau nuogu kaip kūdikis, tad nesusilaikęs po abitu pasikabinau mizenkordą. Daugiau savo nusiraminimui. Jei mane atskleis, tai nepadės ir visas arsenalas. Liks tik mandagiai pasisveikinti su budeliu... ir atsisveikinti.

Planas buvo visai paprastas. Tukas lieka miške su arkliais, o aš prasiskverbiu į pilį, ačiū Dievui pretekstas buvo visai suprantamas ir teisėtas. O toliau... toliau galiu tik spėlioti. Apsižvalgysiu, sargybą suskaičiuosiu... Ne, net nespėliosiu. Pagal aplinkybes... Ekspromtu.

Mulas kinkavo keliu, o aš, stipriau užsimaukšlinęs gobtuvą, ėmiausi apžiūrinėti vietovę.

Baimės nebuvo. Visiškai. Kodėl – nežinau. Nenoriu apie tai net galvoti. Po persinešimo čionai, aš labai pasikeičiau... Netgi ne taip. Pabandysiu suformuluoti kiek kitaip. Aš labai stipriai įsijaučiau į savo vaidmenį. Taip stipriai, kad likutinis emocinis ryšys su buvusiu šio kūno šeimininku, mane į jį ir pavertė. Taip, aš mąsčiau kaip Aleksandras, bet jau buvau nesantuokinis d‘Armanjakas. Telieka taip... skųstis nesiruošiu, na ir nėra kam. Dar kartą kartoju – mane viskas tenkina.

Kelyje prasilenkiau su keliais valstiečiais. Jie buvo kaip nulipę iš viduramžių tapytojų paveikslėlių besinešantys žabų ryšulius. Taip pat susitikau su visai simpatiška mergina, kuri varė krepšiais apkrautą asilą. Visi jie man žemai lenkėsi, ir aš rimtai juos laiminau taip kaip ir priklauso. Mergina net ranką pabučiavo. Ech, užverst ją tiesiai čia, žolėje ir priimti jos išpažintį - nuodugniai ir pagal visą programą...Bet nėra laiko... Nieko. Pirmame viešnamyje - atsiganysiu.

Nieko sunkaus. Pagalvokit, šventas tėvas Tomas... Reikės – ir patį popiežių suvaidinsiu. Nors aišku kiek neatitinku savo vaidmens. Tonzura. Išsiskusti makaulę aš kategoriškai atsisakiau ir vyliausi paslėpti galvą po gobtuvu. Juk nebandys mane apieškoti ir išrenginėti... Be to, Tukas paaiškino, tai visai kasdieninis reiškinys, kai pas vienuolius nėra plikės. Turėtų viskas būt gerai...

Žana de Fua, aš važiuoju pas tave...

Susimąstęs įsiklausiau į save – ir staiga, kaip mostelėjus burtų lazdele, mane supantis peizažas pasikeitė į vaismedžių sodą... Kas per velnias...

Iš netikėtumo įsikibau į balno gugą... o pasirodė, kad spaudžiu raižyto krėslo ranktūrius. Pasimetęs apsižvalgiau ir supratau, kad esu žydinčiame vaismedžių sode ir sėdžiu krėsle priešais nuostabią, auksinio atspalvio rudaplaukę merginą. Ji vilkėjo kreminę, perlais išsiuvinėtą suknelę, kuri po krūtine buvo perjuosta dirželiu. Trikampė iškirptė buvo pridengta permatoma medžiaga, kuri ne tiek slėpė, kiek pabrėžė malonius krūtinės iškilimus.

- Magda, aš nematau Fikės. Šita nenuorama kalytė vėl kažkur prapuolė. Surask ją, ji kažkur sode, - Mergina kreipėsi į stambią, vilkinčią viską dengiančią suknia, moteriškę.

Sulaukusi, kol moteris nusilenkusi nuėjo, pasuko į mane savo gražią galvą.

- Žanai, jūs šiandieną keistai tylus. Aš reikalauju, kad jūs pradėtumėt šypsotis.

- Jūsų norai, grafiene, man įstatymas, - nulenkiau galvą.

Kažkokiu neįtikėtinu būdu aš ir kalbėjau, ir viską stebėjau iš šono. Pavyzdžiui, mačiau, kad maža levretė, kurios kambarinė Magda tarytum ieško, ramiausiai sėdi už mano krėslo ir niekur nesiruošia bėgti.

Mergina patenkintai nusišypso ir koketiškai pasitaiso garbanas, kurios krito iš po diadema perjuosto, permatomo galvos apdangalo.

- Man liūdna, Žanai: jūsų tėvas visą laiką išvykęs ir nėra kam paskaityti prieš miegą. Jūs gi mokate versti iš italų į žmonišką?

-Taip mano ponia. – aš vėl nulenkiau galvą.

- Puiku. – Mergina linksmai ir skambiai, kaip varpelis , nusijuokė. – Jūs šiandieną vakare man išversite. Neseniai man iš Romos atsiuntė labai įdomią, kažkokio Bokačo (v.p.: it.: Giovanni Boccaccio, poetas, rašytojas; parašė garsųjį „Dekameroną“) knygą...

- Visada jūsų paslaugoms, grafiene...

- Liaukis, Žanai. – Mergina apsimestinai supyko ir treptelėjo brokato (v.p.: vok. brokai, it. broccato – broccare; - storas, sunkus, šilkinis ar pusšilkinis, lygus arba margas audinys su įaustais auksiniais, sidabriniais ar kitų metalų siūlais arba jais išsiuvinėtas. Buvo ir yra naudojamas apmušalams, užuolaidoms, didikų rūbams, o šiuo metu dažniausiai liturginiams rūbams)

kurpaitėm apauta kojyte.

 (brokato bateliai XVIII a.)

– Vadink mane tiesiog Žana. Neužmiršk: aš tavo pamotė ir tu turi man visame kame paklusti...

2016-03-25