XXVIII skyrius
- Kas siuntė?
- Aš nieko nesakysiu... gali mane
nudėt iš karto... – fanatiška neapykanta liepsnojančios akys žiūrėjo tiesiai į
mane.
- Kam gi nudėt? – pasisukau į
Askensą: - štai, imkis. Viską patas žinai...
- O kaipgi... - senasis bendražygis
monotoniškai burbėdamas vikriai truktelėjo atsvaros bloką ir lieso gysloto
vaikino kūnas atsidūrė prie sijos: - ech aš senas šiknius, visus savo
instrumentus namuose pamiršau... Na kas gi galėjo žinoti?..
- Ai, skauda, gi! Ką čia dirbi,
kraujasiurbį prakeiktas!!! – pasigirdo įkirus Lidijos balselis.
Aš priėjau prie stalo, už kurio
sėdėdamas siuvo išsižiojusį randą ant merginos rankos.
- Eitumėt jūs geriau į kajutę...
- Ne, pone! – sukandusi lūpą
sušnypštė mergina. – Noriu matyti, kaip šis išgama tampysis! Pati jį
pasvilinsiu!!!
- Na jau, na jau... – nosinaite
nušluosčiau prakaito lašus nuo Lidijos kaktos. – Tavo reikalas: nori žiūrėk,
nori – svilink.
- Pone šautbenachte!.. Jūsų
mylista... – už nugaros pasigirdo kaltės kupinas vyriausiojo bocmano balsas.
- Jūsų mylista... šeimininke... –
jam pritarė Verenveno bosas.
Aš staigiai apsisukau ir nudelbiau
komandą. Po velnių, visus kaip šunyčius nuskandinti... tik prieš tai odą
nulupti... Nors... nors dėl šio nutikimo jie kaip ir nekalti. Tačiau kalti jau
vien iš principo. Aš pats negalvojau, kad prie kajutės durų naktimis reikia
sargybą statyti, o šitie šunsnukiai pataikavo. Negaliu gi aš vienas viskuo ir
apie viską pasirūpinti? Velnias, na kas galėjo pagalvoti?! Juk saugiame uoste
stovim! Taip, taip, jums nepasigirdo – eilinis pasikėsinimas į mane. Ir jei ne
Lidija...
Žudikas laivą pasiekė plaukte,
užsikabarojo per inkaro grandinę ir per budintį prasmuko į kajutę. Po galais –
nindzia kažkoks! Nenutuokiu, kaip mieganti mergina kažką pajuto, bet surikti
suspėjo. Na ir aišku, kad gavo durklu. Gerai, kad mergina judri ir mikli, ir
vietoje nesėdėjo – spėjo atšokti, tad tik perrėžė jai petį.
Na, o toliau , niekšas, puolė ant
manęs, bet, kaip patys suprantate, jau buvo vėlu ir jam nieko nebeišėjo. Sunkus
žudiko darbas... na ir į kajutę visa minia sugužėjo. Tačiau niekšas pešėsi kaip
tūkstantis kipšų suspaustų į vieną statinę. Net kelis manuosius užgavo. Net ir
aš gavau. Ta-aip, kuo toliau, tuo sunkiau šiame pasaulyje gyventi...
- Ei, vei palauk, brolau... –
gydytojas baigė tvarstyti Lidiją ir susidomėjo belaisviu. – Nagi, nagi...
- Kas tokio?
- Taigi jis... – Samuelis pravėlė
belaisvio akies voką. – Taip ir yra. Jis apkvaišęs! Pažiūrėkit į vyzdžius!
- Ir kuo?
- O kas jį ten žino? – žydas
gūžtelėjo pačiais. – Bet labai panašu į tą eleksyrą, kuriuo Didysis Kalno
Išminčius girdė savo karius. Reikia porą valandėlių palaukti. Duosiu aš jam
vieną tokią mikstūrėlę...
- Kalės vaikas, man čia tik asasinų
betrūko (v.p.: asasinai iš arab. Hašišiyyūn – hašišo rūkytojai. Dar vadinami
nizaritai – karinga šiitų sekta. Pagarsėjo 1090 metais, kai jiems vadovavo
Hasanas I-Sabachas, pravarde „Kalnų Senis“. Sektos nariai pildėsi ir buvo
ištikimi ganėtinai efektyvia įtikinėjimo sistema, kuri susidėjo iš nuolatinių
maldų, įtikinėjimų ir narkotikų. Dalis karių buvo rengiami kaip žudikai, kurie
gaudavo geriausias verges ir dideles dozes opiumo ir hašišo. Žudikams buvo
galima nesilaikyti kai kurių Šariato įstatymų: jiems buvo leidžiama nesimelsti,
ištvirkauti, lėbauti, gerti. Ši sekta
daugiau kaip šimtmetį valdė
didelę dalį Persijos (šiuolaikinis Iranas). Sektos galia buvo sunaikinta po
mongolų ir kiek vėliau - mameliukų -
įsiveržimo į Centrinę Aziją. Nuo šios sektos pavadinimo anglų ir prancūzų
kalbose liko žodis „žudikas“)
– piktai nusikeikiau. – Gerai, užsiimk juo pagal savo nuožiūrą. Tik žiūrėk –
nenumarink. O aš tuo tarpu dar vieną reikaliuką prasuksiu. Bocmane, po galais,
mano palydai išskirk penketą iš abordažinės komandos.
 |
| Alamuto. Nizaritų tvirtovės kritimas. Virdžinijos nac, muziejus |
Nuotaika galutinai nukrito žemiau
kelių. Net keiktis nebeturiu jėgų. Na kas gi per velniai, kad kur ką šikantį
sutrauktų... Kol kas sekasi, bet tokia sėkmė vėliau ar anksčiau baigsis...
Kalės vaikas – šią rakštį reikia su šaknimis išrauti. Maniau, kad su Rafa
viskas ir užsibaigs, ogi – ne. Na gerai, bent jau šis man viską išklos. Po
gyslelę ištampysiu...
Galvoje praleisdamas įvairiausiais
fantazijas kaip atsiskaitysiu su nežinomu užsakovu, susiruošiau pas bankininką,
kuriam turėjau atiduoti paskutinį laišką. Kažkoks Velzeris. Nors kodėl
„kažkoks“? tiesą sakant, suspėjau apie šį veikėją susižvejoti truputį
informacijos. Gal girdėjote apie Rotšildus ir Rokfelerius? Tai štai, Velzeris –
tai jų viduramžiškas atitikmuo. Turtingas, rupūžė: su savo pinigais galėtų
visokius kunigaikščius ir grafus supirkinėti ne vienetais, o urmu. Bet negali,
nes pagal prigimtį iš trečiojo luomo ir peršokti į kilminguosius – neturi jokių
šansų. Aišku, jei kuris nors iš šio pasaulio galingiausiųjų nesusimylės ir
nedovanos jam kokio titulo. Bet kažin, šiame laikmetyje kilmingumo ypatumai
pernelyg turi didelį svorį. Na ir be reikalo: prijaukintas bankininkas dar
niekam nepamaišė. Kita vertus, kilmė Velzeriui ir jo bankui visiškai netrukto
užlaužinėti rankas, kad ir tiems patiems grafams ar į juos panašiems. Na, o man
nusispjaut. Tegu juos nors kniūbsčius tratina... Galva man dėl visai kitiko
skauda. Velniai rautų, kas gi mane taip „myli“?
- A ko? – masyvių ir galingų,
geležimi kaustytų durų langelyje pasirodė platus snukis. – A ko barškini? Tuo
kai gausi!!!
Visai jaunas, bet neįtikėtinai
galingas vaikinas, kuris vaidino sargą, norėjo dar kažką leptelti, bet nespėjo.
Visu įniršiu užvažiavau į snukį.
- Jei per sekundę, smirdžiau,
neatidarysi, visą šitą irštvą velniop dūmais paleisiu! – žodžius užtvirtinau
spyriu į duris.
Už vartų akimirkai nuščiuvo mirtina
tyla, o po to pasigirdo susijaudinę šauksmai. Pasigirdo lakstymas, kažkas
sužvangėjo, o kai durys atsivėrė, o už jų pasirodė galinga iki dantų ginkluotų
kiemo tarnų šutvė. Už jų nugarų šmėžavo gerai ir turtingai apsirėdęs
vyrukas. Su šalmu ant galvos ir su
partizanu rankose. Pats Velzeris, ar ką?
- Na po galais... – iš rimto
sunerimau. Vienok, smarkus finansininkas! Na nekariaut gi man su juo?
- Tuoj mes tave!.. Suplėšysim į
gabalus!.. A eikš čionai!.. tuoj pasmeigsiu!..
Kiemo tarnai neturėjo didelio ryžto
stoti į kautynes su tikru kabaljero ir jo palyda, kurie buvo panašūs į
profesionalius samdinius, tad jie save drąsino šauksmais.
Ir čia pat, kaip pagal užsakymą, iš
abejose gatvės pusėse pasirodė miesto sargyba. Jų snukiuose galėjai įžiūrėti
norą tik čiupti ir nepaleisti. Taip... kaip prancūzai sako: „confusion“...
Visiškas nesusipratimas. Gresia skandalu. Greit gi juos pasikvietė...
Nežinau kuo viskas būtų baigęsi,
bet situaciją suvaldė pats bankininkas.
- Tylos! – riktelėjo
stebeilydamasis į mane. – Greit visi į
vietas!
Po to, eidamas kiaurai per šutvę,
kaip ryklys per lašišų būrį, atsidūrė prie vartų. Skėlė antausį storžieviui
sargybiniui, kuris jau buvo gavęs nuo manęs į savo snukį, ir elegantiškai bet
oriai nusilenkė:
- Velzeris. Turiu garbės jus
priimti savo kuklioje buveinėje.
- Baronas van Gutenas... –
formaliai prisistačiau, nors jau supratau, kad bankininkas puikiai žino kas aš
toks. Neblogai jo informatoriai dirba. Vienok...
Prie miesto sargybos pribėgo
kažkoks tarnas, greit seržantui rankon kažką įkišo ir teisėsaugos sargai
tiesiog apsisuko ir dingo iš akiračio. Na, o aš nusekiau paskui bankininką.
Nedideliame solidžiai ir brangiai
apstatytame kabinete šeimininkas tik pasiūlęs prisėsti į krėslą, pasiteiravo:
- Nuoširdžiai malonu susipažinti su
nuostabiu didžiojo Vakarų kunigaikščio leibgvardijos vadu, tačiau iš tiesų
nelabai suprantu kuo galėčiau būti naudingas...
Tiesiogine to žodžio prasme,
bankininkas atrodė kaip savo vertę žinantis ramus didžiūnas – visiškai jokios
aistros. Protingas vyrukas. Na ir aš ne koks nors princas, o vis tik, tik
baronas iš provincijos, kuriam palankūs Bretanės valdovai (aišku, kad apie tai
jis žino).
- Mane stebina jūsų įžvalgumas... –
bankininkui leidau suprasti, kad numanau apie jo agentus rūmuose.
 |
| Senasis Amsterdamo halės bokštas, kur buvo Amsterdamo bankas 1609 m. |
- Tik gandai ir nieko daugiau... –
ramiai atsikirto Velzeris. – Patys suprantate, rūmuose sėkmės nuslėpti
neįmanoma.
- Taip, jūs teisus, - ant stalo
padėjau futliarą su laišku. – Štai mano vizito priežastis.
Velzerio veidas liko nesujaudinamai
ramus. Jis atidavė trumpą įsakymą savo tarnui, atsiprašė ir dingo už nedidelių
durelių, kurios atrodė kaip sienos panelės tęsinys.
Grįžo po dešimties minučių ir
priešais mane padėjo tą patį futliarą, bet jau su kitu antspaudu:
- Jūsų mylista, štai atsakymas.
- Taigi, viskas.
- Galbūt jūs pas mane turite ir
kitokių reikalų? – nutaisęs apgailestaujantį veidą dėl mano tokio trumpo
vizito, ganėtinai taktiškai pasidėmėjo bankininkas.
- Ne, kol kas kitų reikalų neturiu,
bet kai tokie atsiras, jus aplankys mano iždininkas... – duodamas užuominą
bankininkui, kur jo vieta, pasistengiau atsakyti mandagiai. Deja, bet tokios
realijos ir iš jų išsiskirti neketinu. Nors, tiesą sakant, bankininkas man
patiko.
Finansininko lūpomis žaidė lengva
šypsena, kuri nereiškė nieko daugiau, kaip „dar pažiūrėsim, kas bus, kai šiknon
įspirs...“. Prireiks ir atbėgsi kaip mielas.
Pakeliui į laivą, užšokau pas
juvelyrą ir beveik nesiderėdamas nupirkau visą komplektą iš auksinių auskarų,
apyrankės ir pakabuko su įspaustais agatais. Labai neblogai ir net skoningai
pagamintas. Lidijai, aišku. Išgelbėjo mane ši nepilnametė ištvirkėlė –
užsitarnavo. Ir ne tik tai...
Štai ir šebeka. Po velnių, nė
sekundėlei uoste neliksiu. Pačiupau už diržo patikėtinį ir pritraukiau link
savęs:
- Išsiprekiavai?
- su jūsų pagalba! – prekybininko
snukyje sustingo pasigėrėjimo ir susižavėjimo kupina mina. – Ponas ekonomas
supirko netgi nelikvidą. Ir už tokią kainą!..
- Viskas, laisvas... –
susidomėjimas dingo. Vyriausiasis admirole!!! Įsakau rengtis išvykimui. Keliam
inkarą vos man paliepus. Vykdyt, prakeiktosios sielos, kad jums kur į subines
po inkarą...
Pats nulėkiau į triumą ir
timptelėjau pertvaros, už kurios laikinai buvome įrengę kankinimų kambarį,
durele.
- Pone...
- Na ką?
- Viskas, - kaltai gūžtelėjo
pečiais Samuelis. Kaip ir...
- Kas viskas?! – kampe pamačiau
uždengtą kūną ir siektelėjau espados. – aš tave tuoj!!! Aš jus visus!!!
- Aš ir piršteliu prie jo
neprisiliečiau!!! Tai vis prakeiktas nekrikštas!!! – apimtas siaubo pasibaidė
Askensas.
- Pone šautbentachte... – sušvokštė
už gerklės nučiuptas Samuelis. – Taigi tai... kchrr... pasimirė ligonis...
uchhh... bet spėjo viską papasakoti....
- Kalbėk, - atleidau pirštus.
- Ne čia, pone... – tvirtai sučirpė
gydytojas ir pamasažavo gerklę. – suteikit malonę, pakvieskite mane į kajutę.
Į kajutę aš jo nekviečiau, o
nusitempiau tenai už pakarpos. Nudobsiu be liudininkų niekšą... jei kas ne
taip...
- Prie durų, kad jokios dvasios
neprileistumėte! – išvijau lauk Klausą ir dvynius.
Įsilašinau armanjako, mostelėjau
taurelę ir dūriau pirštu į šundaktarį:
- Na, nevykėli, kalbėk ir neužmiršk
melsti!!!
- Taigis, pabandžiau ant jo aš
vienos mikstūros receptą. Tokį, kuris stebuklingai atriša liežuvius. Ji protą
visiškai suardo. Tiesa, mikstūra nepatikrinta... Buvo nepatikrinta. Kas gi
žinojo, kad jo širdelė silpnoka...
- Trumpiau.
- jis spėjo pasakyti, kad jį
pasiuntė nužudyti didžiai nuodėmingo eretiko, netikšos bastardo, frankų karūnos
priešo, kurio vardas Žanas d‘Armanjakas, kurį visi pažysta, kaip baroną van
Guteną... – kaip žirnius išbėrė gydytojas, kai mano akyse pamatė piktą
lemiančias užuominas.
Štai tau...
- Kas pasiuntė? – kažkokiu būdu
sugebėjau sulaikyti rimtą mimiką, bet sugraibiau gertuvę ir siurbtelėjau
aštraus gėralo tiesiai iš kaklelio.
- Čia jau reikia prieiti iš toliau...
– medikas daugiareikšmiu žvilgsniu nudelbė gertuvę, bet nieko nesulaukė ir
tęsė: - taigis, šliužas buvo vardu Rene Forsažas. Buvęs samdinys, kuris
pastaruoju laiku buvo susidėjęs su miesto sargyba Ruane. Panašu, kad vaikinas
buvo giliai tikintis, praktiškai fanatikas...
Žydas tikrindamas kaip aš reaguosiu
į jo suformuluotus žodžius, trumpam nutilo.
- Tęsk.
- Tai štai, prieš pusmetį jis
susidėjo su vienu pamokslininku ir tapo aršus jo pasekėjas, o po to metė
tarnybą ir iškeliavo kartu su anuoju. Kur ir kaip, nežinia – jis pats
painiojosi: matyt tas pamokslininkas jį pastoviai girdė gėralu nepaleisdamas
nuo savęs. Beje, ne tik jį – buvo dar šeši adeptai...
- Pala. Kas per gėralas? Kaip tai
įmanoma? – nutraukiau pasakojimą.
Na iš ties, juk viduramžiai, koks
dar gali būti psichologinis programavimas?
- Tai įmanoma, - pripažino
gydytojas. – Šis šlykštus mokslas atkeliavo iš Palestinos.
 |
| Hasanas I-Sabachas |
Jį tamplieriai
atvežė. Sako, kad jie turėjo reikalų net su pačiu Hasanu al Sabachu, su tuo
pačiu Didžiuoju Kalnų Seniu. Šašašinų šeimininku. Tai, kaip matote, su
tamplieriais šis mokslas neišnyko.
- O iš kur tu tai žinai? – kiek
padvejojęs įlašinau gydytojui armanjako.
- Skaičiau, - trumpai atsakė
Samuelis. Mokytojas mano...
- Kalbėk.
- Mano mokytojas, garbusis Jeguda,
pažinojo daug slaptų mokymų. Tik štai...
- ...tik man tai visiškai nerūpi, -
pratęsiau už jį. – Geriau pasakok toliau...
- Tai štai, kaip jis atsidūrė
Nante, žudikas pats nežinojo. Tačiau puikiai žinojo, kad ieškomas Armanjakas
yra šiame laive.
- Papasakojo kaip atrodė jo
šeimininkas?
- Taip, papasakojo. Aukštas,
išdžiūvęs, siauros lūpos, reti plaukai, nosis kaip kabliukas. Ir dar siaubingas
randas ant kaklo, kurį pastoviai slepia po šaliku. Save vadina tėvu Jakobu.
- Aišku... – sekundei primerkiau
akis bandydamas įsivaizduoti tą asmenį ir apimtas siaubo - iškart atvėriau.
Prieš akis tarsi iškilo šmėkla...
Po galais!!! Gijomo de Monfokono šmėkla!!! Kaip gi taip gali būti?! Velnias!
Velnias! Man gi Bazilis pasakojo, kad taip ir nesugebėjo rasti to išgamos
kapo... Velniai rautų, jis gi žino, kad aš van Gutenas. Tai reiškia, kad žino
ir kur mano pilis. O ten Matilda ir mergytės!!!
- Pone? – Samuelis atsargiai
prisilietė. – Jums bloga? Gal malonėsite lašų?
 |
| Rondel daga (apskritoji daga). Saksonija. 16 a. |
- Eik po velnių! – susikaupiau. –
Taip, aš tave išklausiau gydytojau. Bus taip... Askensas ar kas kitas girdėjo?
- Ne... – Samuelis išbalo, kai
pamatė kaip traukiu lauk dagą. – Tik aš, bet...
- Aš galiu tave užmušti... –
subarškėjo ant stalo paguldoma daga. – Kadangi tu, nors ir nenorom, sužinojai
mirtiną paslaptį...
Mano žvilgsnis nudelbė gydytoją.
- Ir aš tai padarysiu, jei...
- Pone! – Samuelis iškilmingai
atsiklaupė. – Prisiekiu savojo dievo vardu. Tegu negailestinga bausmė krenta
ant mano visos giminės, jei ją sulaužysiu. Pone, patikėkite manimi. Jūs man
tapote tėvu ir aš greičiau nukąsiu sau liežuvį, nei jus išduosiu.
Kiek dvejodamas patylėjau. Jei čia
būtų kokia pjesė, tai Samuelį reikėtų nusiųsti į aną pasaulį. Niekas nepasmerks
ir net žodelio neišlemens . Šeimininkas, ponas ir geradarys nusprendė – reiškia
taip reikėjo. O kita vertus... panašu, kad mano paslaptis pridengta tik lengva
širma, kuri beveik nieko neslepia. Na ir užmušti šį žmogų man bus labai
sunku. Ne tiek fiziškai, kiek
morališkai. Susigyvenau, pripratau, artimiausiu bendražygiu laikau. Na ką gi,
tebūnie... Tikėkimės, kad jam proto laikyti liežuvį už dantų užteks.
- Tiek to, gydytojau... Gyvenk.
Perduok mano įsakymą kelti inkarą, o pats grįžk. Kalbos dar nebaigėm.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą