XXX skyrius
- Jūsų ekscelencija, aš tiesiog
sužavėtas jūsų įžvalgumu.
- O būtent? – de Burgonis
atsitraukė nuo farširuoto fazano ir klausimai kilstelėjo antakį.
- Grįžęs nespėjau nusitempt šalin
botfortų, o jūsų kvieslys jau pribuvo... – suvaidinau susižavėjimo kupiną
šypseną.
- A, tai... – kardinolas kukliai
šyptelėjo. – Iš tiesų tai niekis. Geriau papasakokite kaip jus priėmė Bretanės
rūmuose.
- Nuostabiai, jūsų ekscelencija.
Nuostabiai... – mažumėlę sutrikęs ėmiau mąstyti kiek plačiai galiu pasakoti.
- Kaip jūsų dovanos? Valdovams
patiko? – de Burgonis leido man suprasti, kad jis informuotas.
- Tikiuosi, jūsų ekscelencija. Bent
jau jokio atstūmimo nepastebėjau.
- O kaip depeša? – kardinolas
staigiai pakeitė balso toną ir temą. – Kokia reakcija buvo į laišką?
Užduodant paskutinį klausimą, iš
mielaširdingo šeimininko, kurį vaidino šventikas, neliko nė šešėlio: išplaukė
šaltas protas – tikroji jo esybė. Nors ji pasirodė tik itin trumpai akimirkai,
o po to vėl pasislėpė po mandagia šypsena.
Ta-aip... kažkodėl man atrodo, kad
iš manęs dabar pat reikalaujam apsispręsti dėl prioritetų. Tai turėtų skambėti
taip: „ tu kieno, žmoguti? Mūsų ar...“ Ir ką gi atsakyti?
- Jūsų ekscelencija... – aš įdėmiai
žvilgtelėjau į kardinolą. – Manau, kad jūs ir taip žinote. Ar visgi man reikia
atsakyti?
- Reikia, Žanai, reikia... – de
Burgonis mielai šyptelėjo.
Plėšrūniškai mielai.
Pagalvojau ar neverta suvaidinti
atgailos prašančio nuodėmingojo, bet... bet pamaniau, kad nepavyks. Na, o
vaidinti besilaužančią prostitutę – man nesinorėjo. A... tebūnie kas bus...
- Jūsų ekscelencija, aš galiu jums
papasakoti tik apie savo asmeninius įspūdžius. Kurie, beje, gali būti ir
klaidingi. Tačiau kas depešoje...
- Man užteks ir jūsų nuomonės, -
šventikas pritariamai linktelėjo.
- Man atrodo, kad mano siuzerenas
Bretanėje nerado sąjungininko.
- O Anglijoje?
- Taip pat. Nors...
- Užteks, barone, - kardinolas
rankos mostelėjimu mane sustabdė. – Kol kas užteks.
- Kol kas?
- Taip, kol kas. Žanai, aš
puikiausiai suprantu jūsų padėties dviprasmiškumą. Jūs turite siuzereną, kuriam
tarnaujate. Beje, ištikimai. Ir visiškai nesirengiu vesti į nedoros kelią.
- Dėkingas jums, jūsų
ekscelencija... – iš tikro buvau kardinolui dėkingas.
Kodėl? Ogi todėl, kad aš jokiomis
aplinkybėmis esant, nesirengiau išduoti Burgundijos kunigaikščio. O jei tai
padarysiu, tai išduosiu ir pats save. Štai toks monas...
- Tačiau kita vertus... –
kardinolas intriguojančiai trumpam nutilo, - jūs kuo puikiausiai galite
suderinti tarnybą savo siuzerenui su tarnyba su mūsų motina katalikų bažnyčia.
Jokios priešpriešos nebus. Ir nereikia raukytis – aš tai jums garantuoju.
- Gali būti, kad aš jus
užrūstinsiu, bet vis tik išdrįsiu pasidomėti: kaip tai įmanoma?
Na štai – tiesos momentas – dabar
gausiu pasiūlymą, nuo kurio, iš esmės – atsisakyti negalima. Ar, vis tik,
galima?
- Žanai... – kardinolas su lengvo
nusivylimo grimasa ignoravo mano klausimą,
- aš noriu jums kai ką pasiūlyti.
- Aš visas dėmesyje, jūsų
ekscelencija.
- Didžiajai Romos inkvizicijai
reikia jūsų talentų, - de Burgonis tai ištarė visiškai ramiu balsu – be jokio
patoso, o po to mano veide įžiūrėjęs nuostabos šešėlį, taip pat kasdieniškai
paaiškino: - Ne
taip seniai, pritarus popiežiui Sikstui IV (v.p.: lot.: Sixtus
IV, tikroji pavardė Francesco
della Rovere, 1414-1484. 212 popiežius: 1471-1484) šalia Didžiosios romėniškosios
inkvizicijos buvo įkurtas slaptas riterių – tikėjimo gynėjų – ordinas. Šiuo
metu šio ordino magistru esu būtent aš. Užbėgant už akių kai kuriems
klausimams, skubu nuraminti – ordinas ne vienuolių, tačiau nariai turi šiokių
tokių apribojimų.
- O...
- Pavyzdžiui: santuokinė
ištikimybė, - de Burgonis atsakė į mano taip ir neužduotą klausimą.
Pamatęs manyje palengvėjimą,
netikėtai nusikvatojo.
- Jūsų ekscelencija?.. – nustebau.
- Na gerai jau, gerai... –
kardinolas baigė juoktis. – atleiski, bet kartais jūs mane iš ties linksminate,
Žanai.
- Džiaugiuosi suteikęs jums
malonumą... – burbtelėjau bandydamas paslėpti nepasitenkinimą.
O tu kalės vaike! Juokinu, matote,
aš jį! Už tokius žodžius bet kam širdį išrausiu! Na... beveik, bet kam...
Kardinolas tarsi nepamatęs mano
nepasitenkinimo, tęsė:
- Faktiškai šis ordinas tai
inkvizicijos baudžiamasis kalavijas. Nors, ne tik – einant kovos su velnio
pramanais keliu, nebūna paprastų ir vienareikšmiškų sprendimų.
- Aš tikrai pamalonintas jūsų
pasitikėjimu, jūsų ekscelencija, bet išdrįsiu pranešti: aš jau esu Slibino
ordino paladinas. Be to, kaip jūs teisingai pastebėjote, aš surištas vasaline
priesaika su jo šviesybe Karoliu Burgundiečiu. Ar šios aplinkybės tikrai
neprieštaraus viena kitai... – dėl visa ko pabandžiau atsikalbėti. Nors...
pasakysiu sąžiningai: de Burgonis mane labai sudomino. Reikalas tame, kad
dabartyje, tokio kaip aš, vidutiniokiško dvarininko padėtis visiškai
priklausoma nuo jo siuzereno. Tokios realijos, kad niekieno baronų nebūna. Jų
dalia visada susijęs su jų siuzereno likimu. O štai jau ta dalia būna įvairi:
gali pražūti, o gali ir prie ko nors prisišlieti. Tai ko gi man iš anksto
nepasirūpinti nauju busimuoju šeimininku? Šventoji katalikų bažnyčia nė kiek ne
blogesnė nei kokie karaliai ar visokie ten suverenūs princai ir kunigaikščiai.
Na, o man dar be palankumo siūlomas ir visai nemenkas statusas. Suprantama –
atsargoje turiu ir kaizerio pasiūlymą, bet dar vienas – tikrai nepamišys. Beje, neužbėgsiu į priekį – viskas turi savą
kainą...
- Neprieštaraus, - kategoriškai
pertraukė kardinolas. – Maža to, jums niekas nekliudys tęsti savos ištikimos
tarnybos siuzerenui. Netgi atvirkščiai, tai netgi labai pageidautina.
- Mano statusas ordine?
Kardinolas pritariamai, tarsi
suprasdamas ir pritardamas klausimui, palenkė galvą:
- Statutas kol kas nebaigtas,
kadangi mes tik pradėjome rinkti brolius, bet jau galiu pasakyti: užimsite jums
deramą vietą.
Man pasirodė ar iš tikro šis
pasiūlymas ganėtinai miglotas? Kita vertus, o kokio velnio aš čia kaip kokia
skaistuolė laužausi? Juolab neaišku kaip de Burgonis sureaguos į atsisakymą.
Jei panorėtų, tai jo ekscelencija gali gyvenimą itin padoriai apkartinti. Ir
niekas tada jau nepadės. Tai reiškia, kad...
- Jūsų ekscelencija, aš būsiu
laimingas tarnaudamas mūsų motinai bažnyčiai.
- Aš visada buvau įsitikinęs, kad
jūs, barone, mokate priimti teisingus sprendimus... – kardinolas akies
krašteliu pamatęs iš už portjeros išdygusį tarną nutilo, perėmė iš jo dėžutę ir
tęsė: - Taigi, pasielgsime taip... sekite paskui mane...
Na-a, taip... praeitas vizitas
klostėsi panašiai kaip ir šis. Pradžioje vakarienė, o po to, po žodžių
„...sekite paskui mane...“, mane nusitempė pramogauti į kankinimų kamerą.
Vienok, manau, kad šiandien,
pramogauti teks kiek kitaip, nes artėja įžadų davimo ritualas! Na kur gi be jo:
vis tik penkioliktas amžius ant nosies – visos tokios procedūros – baisiai
iškilmingos... Na ir šiaip baisu... Ypač, kai kalbama apie bažnytines
procedūras. Labai norisi tikėtis, kad nevers pajausti pilno ir visiško sielos
išsivalymo ir proto...
Nevertė. Mano didžiai nuostabai ir,
kažkokia tai prasme, nusivylimui, jokio ypatingo ritualo nebuvo. De Burgonis
nedidelėje asmeninėje koplytėlėje priėmė kažką panašaus į vasalinę priesaiką.
Prisiekti reikėjo jam asmeniškai – kaip ordino magistrui ir pačiam ordinui.
Laimei be jokių tokių kažkokių materialinių ir finansinių įsipareigojimų. Ir
ganėtinai išplaukusiomis frazėmis: neleisti sklisti velnio pramanams, nešti
tikėjimo šviesą, būti pavyzdžiu kitiems, šviesti ir vesti, kovoti ir nenuilsti,
telkti krikščioniškas sielas ir taip toliau. Keista...
O šiaip tai čia kažkas ne taip.
Arba ši organizacija iš tikro slapta, arba... ji kol kas egzistuoja tik pačio
kardinolo ir dar jo kelių bendraminčių galvose. Ta-aip...
Po visko šventikas iš dėžutės paėmė
ganėtinai kuklią grandinėlę su kryžiuku, kurio galai baigėsi liepsnos
liežuviais ir uždėjo man ant kaklo. Iškilmingai peržegnojo, tris kart aplaižė,
tai yra pabučiavo, pavadino broliu ir grąžino į akmeninę menę tęsti vakarienės.
Ir palaikyti pokalbį...
Bet apie tai kiek vėliau. Galiu tik
pasakyti, kad po pokalbio, ryte iškeliaudamas į Gentą aš save neįtikėtinai
keikiau. Kad kur šikantį sutrauktų!!! Įkliuvo baronas. Iš tiesų dykai tik sūris
pelėkautuose. Nors, kita vertus, galimybė prisijungti prie žmonių, kurie
realiai kuria Europos politiką, ne juokais glosto savimeilę. Och, kaip glosto...
Gente, kur buvo įsikūrusi kuopa,
Tuko neradau. Leitenantas Loganas, paklusdamas jį pasiekusiam įsakymui, baigė
rekrūtų rinkimą ir išvyko į Lotaringiją (v.p.:
pr. Lorraine, нем. Lothringen, Dabartinės prancūzijos teritorija šalia Vokietijos ir
Liuksmburgo sienų. Sostinė Mecas) – kunigaikštis Karolis Drąsusis Burgundietis,
kurį apsėdo keršto šveicarams troškimas, iškeliavo į Berną.
 |
| Lotaringijos herbas |
Rūmuose pasisukiojau
tik dieną – patikrinau savo tiekimo eigą, išmušiau atsiskaitymą ir surinkau
visas paskutines naujienas ir gandus. Ir visai ne juokais susirūpinau – koks
dar, velniai rautų, žygis į Berną? Čia kalaviju ir ugnimi pavaldinius reikia
tvarkyti ir paklusnumo mokyti. Jei būtų mano valia...
Tačiau - ne mana. Nors
truputį prie nepaklusnumo sutramdymo prisidėjau...
- Dzin, dzin... – žingsniuojant
per parketą sidabriniu skambesiu suskambčiodavo pentinų varpeliai.
Kur einu? Kunigaikštienė Margarita, mano siuzereno Karolio Drąsiojo sutuoktinė, sužinojusi, kad baronas van Gutenas atvyko į rūmus, tuoj pat pageidavo jį pamatyti pas save. Manau, kad ir Marija bus patenkinta. Na ir aš ne prieš. O gal nuskils? Nors yra protinga patarlė: „kvailys turtingas savo svajonėmis“...
 |
| Margarita Jorkietė (Margaret of York) |
- Žanai... – koridoriuje prie manęs
prisijungė Olivje de la Maršas.
- Olivje... – aš stabtelėjau, kad
galėčiau apkabinti savo senąjį draugą ir bendražygį. – kaip tu brolau?
- Gyvas... – Olivje nervingai
truktelėjo žandikauliu. – Čia tokie reikalai...
- Susitvarkysim. Tu kodėl ne su
kariauna? Dėl istorijos su Savojos kunigaikštiene ir jos sūnumi?
Mane jau buvo pasiekę gandai, kad
Karolis paliepė Olivje suimti kunigaikštienę. Jai tai pavyko. Bet... jos sūnus
laimingai paspruko. Ir dar po arešto. Tai ir yra tikrasis de la Maršas –
riteris iki kaulų smegenų. Na ir, manau, be jo įsikišimo pabėgimas neįvyko. Už
tai ir nukentėjo... nušalintas nuo valdovo.
- Taip... – išdidžiai linktelėjo
mažordomas. – Bet kalba ne apie tai...
- Išsiaiškinsim... – net
nestabtelėjęs perėjau į Margaritos apartamentus ir iškart susilenkiau
nusilenkdamas. – Ponia...
Kunigaikštienė Margarita sėdėjo
savo soste ir nejučiomis kiek kilstelėjo norėdama pasisveikinti, bet laimingai
susilaikė ir išdidžiai linktelėjo prileisdama mane prie savo rankos.
Marija, Karolio duktė, sėdėjo greta
ant mažojo sosto apsiėjo be jokių išorinių polėkių, bet jos akyse mačiau
neslepiamą džiaugsmą. Beje, kaip ir Margaritos žvilgsnyje... Po galais, kas čia
dedasi? Suplėšysiu į gabalus prakeiktus maištininkus!
- Palikite mus... – Margarita
išsiuntė savo palydovus.
 |
| Marija Burgundietė (duktė) - Karolis Drąsusis (tėvas) - Margarita Jorkietė (motina) |
- Ponia, aš nuolankus jūsų
tarnas... – beretės plunksnos eilinį kartą slystelėjo palisandriniu parketu. –
Paprasčiausiai pasakykite vardus ir savo aukščiausiąją valią...
- Vyksta nesuprantami dalykai ir aš
susirūpinusi.... – kunigaikštienė tragiškai atsiduso. – Mane pasiekia gandai...
O neseniai šis senjoras drįso mane pertraukti...
Trumpiau – Margarita pareiškė savo
valią...
Na ką gi... metam per petį savo
sąžinės priekaištus ir visokias dvejones. Taip, man iš ties simpatiški
laisvamaniai flamandai, bet atsiprašau...
- Ką jūs pasakėte? –eidamas pro
nedidelę dvariškių grupelę aš staigiai pasisukau ir įbedžiau akis į apkūnų
storulį su didele nosimi, kuris vilkėjo violetinį purpueną.
- O jūs kas per toks? – atsainiai
pasidomėjo storulis.
Labai gera pradžia. Mane rūmuose
žino kiekvienas šuo. Ir tu pilvūze žinai... Na-na...
- Slibino ordino kavalierius, jo
šviesybės kunigaikščio Karolio Burgundiečio leibgvardijos kondjuktoi, baronas
van Gutenas... –pavaizdavau kažką panašaus į reveransą ir čiuožtelėjęs į
priekį, krūtine truputį stuktelėjau šį įžūlų dvariškį. – Tai ką jūs pasakėte?
- Boschštato senjoras, baronas van
Gremsdorfas... – storulis sutrikęs ir ieškodamas savo sėbrų pritarimo,
suktelėjo galvą. – Nieko apie jus aš nesakiau. Ir iš vis...
- Tikras vyras visada turi ką
pasakyti! – paniekinančiai išspjoviau žodžius. – Tai ką čia veikiate, barone?
Galvoje sukosi šio personažo
charakteristika. Kaloringas flamandų aukštuomenės atstovas. Nors kilminguoju,
tiesiogine šio žodžio prasme, jį pavadinti sunkoka. Pramoninkas ir
komersantas... ir panašūs titulai, bet tik jie neturėjo nieko bendro su
kilmingumu. Praktiškai vienas iš
bręstančių neramumo Flandrijoje pradininkų, kuris jau buvo taip suįžūlėjęs, kad
išdrįso atvirai priešgyniauti kunigaikštienei ir peikti naujus mokesčius,
kuriuos Karolis uždėjo savo valdoms. Čia tai aš sutinku – Karolis, aišku, labai
netgi neteisus... bet dabar tai neturi jokios reikšmės.
Karolis atvirai žaidė su flamandų
diduomenės atstovais ir atleisdavo daugelį užgauliojimų mainais į lojalumą ir
pinigus. Ir ką? Vos jo šlovė susiūbavo ir šie kraugeriai, tame tarpe ir šis
storulis, ėmė pernelyg įžūliai reikštis. Na... bet tai pataisoma...
Atvirai išdavyste, ir dar nesant
kunigaikščio – neapkaltinsi, o ieškoti erezijų – laiko nėra. Tad susitvarkysim
paprasčiau.
- Jūs, barone, drįstate abejoti
mano vyriškumu? – storulis demonstratyviai pasitaisė savo gigantišką klyną ir
vėl pasisuko į sėbrus. – Jūs girdėjote, ką jis sakė?
- Kaip galima abejoti tuo, ko nėra?
Barone, o kodėl jūs ne kare?
- Aš... aš sumokėjau skydpinigius
dešimt metų į priekį... – baronas išdidžiai pasukiojo nosį. – Taip, kad...
- Kas „taip“? A... aš supratau:
namuose pataluose sėdėti ir mergas volioti gerokai saugiau nei kariauti...
- Kaip jūs drįstate?!! – atvirai
užrėkė baronas.
- Kame reikalas, ponai? – greta
mūsų išdygo de la Maršas. – tuoj pat baikite kivirčus!
- Tai įžeidinėjimas!..
- Baronas van Gutenas pirmas
pradėjo!..
- Jis, tai jis įžeidė!..
- Negirdėtas įžūlumas!.. –
paantrino storulio draugužiai.
- Tylos! – valdingai riktelėjo de
la Maršas. – Ar taip buvo, barone van Gutenai?
- Ne... – kukliai atsakiau. –
Visiška netiesa. Šie ponai meluoja į akis.
- Aš paduosiu skundą... – įniršęs
išrėžė storulis ir iš jaudulio visas nukaito.
- Aš gerai išgirdau? – mažordomas
primerkė kairę akį. – Jūs teiksite skundą? Kalbame apie asmeninį įžeidimą, o ne
apie žemės gabalą. Nuo amžinų amžių tokie reikalai spręsdavosi vieninteliu būdu – dvikova!
Baronas neryžtingai nužvelgė savo
palydovus ir linktelėjo...
Na štai... reikalas kaip ir
sutvarkytas – Olivje sudirbo kaip iš natų. Ir daugiausia kuo galiu pasitarnauti
kunigaikštienei. Tiesa, visiškai neįsitikinęs, kad barono mirtis kažkaip labai
ypatingai pakeis politinę padėtį Flandrijos valdose. Reikalingas realus Karolio
triumfas, kuris užkištų visas kakarines. Na ir, aišku, greitos karo pabaigos.
Žodžiu, belieka tikėtis. Aš, aišku, pritariu savo naujiesiems globėjams, bet,
visgi manau, kad Karolį laidoti dar ankstoka. Taip, visi prieš jį... tačiau
paleistuvė Fortūna – savo žodžio netarė.
Taip, visai užmiršau... Baroną tai
aš papjoviau. Tiesiogine to žodžio prasme, nuleidau į žemę. Bet ne pirmu
numeriu – pirmasis į amžinus medžioklės plotus išėjo ganėtinai miklus ir
ševalje, kurį baronas išstatė vietoje savęs. Beje, ir Klausas pasižymėjo –
netikėtai vikriai atvėrė makaulę savo priešininkui – ginklanešiui.
Po šio barbarizmo kunigaikštienė
mane pasišaukė ir kaisdama kaip kokia mergelikė, įteikė įspūdingo dydžio
grandinę su milžinišku rubinais ir smaragdais nusėtu medalionu. Ištarė keletą
meilių žodelių ir net nusišypsojo Klausui, kuris iš laimės vos neišprotėjo. Na,
o po to, prieš visus rūmininkus išbarė ir atskyrė nuo rūmų svitos visam mėnesiui. Na, o Mariją nuo manęs
paslėpė. Štai taip...
Po visų šių įvykiu apsireiškiau pas
de la Maršą ir mudu nusitašėme iki žemės graibymo. Ėdėme avieną ir kaplūnus, į
gerkles pylėme puikų vyną iš de la Maršo vynuogynų ir baubėme žygio dainas.
Žodžiu – pilnai atsipalaidavom. Na, o ką? Kareiviu buvau, kareiviu ir likau,
taip, kad viskas kaip priklauso.
Ryte su neįmanomai treškančia galva
išvykau į karą.
- Monsinjore...
- Atstok... – bandydamas
prasiskverbti pro nenumaldomai skaudančią galvą, bandžiau apmąstyti priežastis
dėl kurių kunigaikštienė mane supjudė su vargšu baronu. Kiek begalvočiau, bet
buvo panašu, kad Margaritukė turėjo savo asmeninę priežastį. Arba,
paprasčiausiai, jai užsinorėjo, kad dėl jos bent jau formaliai susikautų, na o
nepaklusnūs pavaldiniai čia reikalas visai dešimtas, jei ne šimtasis.
- Ji tokia!!! – Klausas nė kiek
nekreipdamas dėmesio į mano burbėjimą, užvertė susižavėjimo kupinas akis. – Ne
tokia kaip visi!!!
- Na taip... – sutikau su vaikinu,
o pats pagalvojau visai apie kitką.
Visos jos vienodos...
Jau kas, ne kas, o aš tai žinau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą