XXXI skyrius
Nenumaldoma ir aštri smarvė,
neperbrendama klampynė, amžinas gausmas iš vadų šaukimo, ligonių ir
sužeistųjų stugimo, arklių žvengimo –
tai viduramžiškos karių stovyklos realybė. Šiurpus vaizdelis. Pirmapradis
pragaras.
Bet, velniai rautų, kaip aš viso to
pasiilgau!!! Kaip ten mano aname laike pasakytų išmintingieji psichologai –
profesionali deformacija? Degradacija? Bet ne, ko gero dar kaip nors kitaip...
Na ir koks gi, po galais - skirtumas!
Vis tiek tų šarlatanų kol kas nėra ir nenusimato. Na, o jei ir atsirastų koks nors šios
brolijos atstovas, tai jų likimą būtų visai nesunku atspėti... aišku, kad
laužas – jų paslaugoms! O kas gi dar? Su visokių ten psichologų ar kokių nors
apsišaukėlių psichoterapeutų funkcijomis puikiausiai susidoroja šventikai –
savotiškai, reikia pripažinti, bet labai efektingai. Bet kokiu atveju – niekas
nesiskundžia...
Taip, apie ką aš čia? A, na taip,
velniop tuos visokius psichologus. Lygtais daugiau nėra apie ką pamąstyti.
Į Burgundijos karinių pajėgų
stovyklą atvykau birželio pirmos vakarą. Apie valandą išstovėjau prie
įvažiavimo užkardos ežių, o po to dar ieškojau savo kuopos. Na ir vienam iš
naujokėlių per snukį tvojau už tai, kad šis išdrįso savo tėvo-vado neįleisti į
leitenanto Logano palapinę. Ilsisi, matote, ponas leitenantas! O šiaip tai
vaikinukas šaunuolis. Reikės kaip nors padėkoti už tinkamą tarnybą.
- Monsinjore!!! – mano smarkusis
škotas tradiciškai nušluostė susijaudinimo ašarą ir puolė glėbesčiuotis.
- Brolau Tukai!!! – aš taip pat
paslapčia nubraukiau ašarėlę ir apimtas jausmų pertekliaus stuktelėjau per
škoto pakaušį.
O ką? Na taip, mes siaubingi
galvažudžiai, bet kažkokia prasme ir labai sentimentalūs. Ir visai ne gėda.
Ašarėlės gi specifinės, kurios kaip tik ir atitinka apibrėžimą „vyriška ašara
skurdesnė už šiukšlyno šunį“.
- Monsinjore... kaip gi aš...
- Na užteks, brolau, užteks...
Loganas net šniurkšdamas nosimi,
šiltais pasisveikino su Klausu, po to su dvyniais, o po to sutrikęs pasisuko į mane:
- O kur Jostas?
- Neišsaugojau aš jo...
- Bet kaip? – škotas piktai tvojo
kumščiu į šarvams skirtą manekeną.
- Taip. Visi ten būsim. Apsiramink
ir įsakyk man į palapinę atnešti maisto, vyno ir karšto vandens. Pakalbėsim ir
paminėsim...
Bet normaliai prisėsti nepavyko:
atlėkė budintysis karininkas ir perdavė įsakymą skubiai vykti pas valdovą.
Na-a, taip... Jau kaip ir įprastas
reikalas... Paradinius gotiškus šarvus užsimaukšlint, nepakeičiamąją beretę ant
galvos, kojas į botfortus ir prisisgti visokiausius pjaunančius ir duriančius
rakandus. Kas dar? Na ir, aišku, bižuterija. Daug bižuterijos. O dabar tai jau
viskas. Pasižiūrėjau į save veidrodyje ir kiek nuliūdau dėl savo supliuškusio
ir pajuodusio veidelio. Bet niekur nesidėsi – tokia gyvensena ir tokie gyvenimo
greičiai prie gero neveda: ačiū ir už tai, kad iš vis ant kojų pastovėti dar
galiu.
 |
| Šveicarai plėšia Karolio palapinę prie Grandsono |
Didysis Vakarų kunigaikštis, tai
yra Karolis Burgundietis, jau suspėjo įsigyti naują palapinę vietoje prarastos
prie Gransono. Tačiau ši buvo ne menkiau įspūdinga, tad išoriškai vadavietė
niekuo nepasikeitė. Na ir sargyboje manieji negrai, aišku. Stovi net nejuda –
didžiuojasi savo reikšmingumu, judus snukius atšėrė, o akyse žybsi džiaugsmas –
ponas parvyko. Kunigaikštis vėl pakeitė savo asmens sargybinių aprangą ir dabar
jie puikuojasi savo barchatinėmis livrėjomis. Nepratusiam prie viduramžiškų
realijų, turėtų atrodyti siaubingai. Siaubingai nuostabiai. Žodžiu, šaunuoliai.
Kiekvienam rasiu po gerą žodį, bet tik vėliau – po vizito pas Karolį.
- Kaip jūs čia? – tiesiog formaliai
pasidomėjau pas asmens sargybos ietininkų seržantą Gabrielių Zenegerį, kurio
pasaulietinis vardas – Mvebė arba tiesiog Gabris.
- Pone... – seržantas dėbtelėjo į
šonus ir staiga suklupęs ant kelių ėmė tarškėti: - pone, mes stipriai laukti,
jūsų mylista. Bloga, laba bloga...
- Kas atsitiko? – čiupęs už kirkos
pastačiau jį ant kojų. – Ką tu čia darai šuns vaike?
- Į kovą veržiasi, - nusijuokė
Loganas. – Nori žudyti. Sako – nusibodo stulpais stovėti. O šiaip tai viskas gerai. Tiesa, šioks toks nesusipratimas buvo:
skundėsi kareivėliai. Mergos po šitų, tai po savaitę toliau nieko neaptarnauja
– sako per daug šie naršūs.
- Reikia žudyti! Reikia! – išpūtęs
akis patvirtino Gabrielius. – Karys visada žudyti. Jei nežudyti – visai ne
karys. O mergos silpnos visai – visai, bet geros.
- spėsit dar. O su mergom tai gerai
– šaunuoliai. Taip ir reikia... – nutraukiau kalbas ir nuėjau paskui budintį
karininką.
Pasirodė, jog mane kvietė visai ne
Karolis – jo šviesybė šiuo metu planavo mūšius – o didysis bastardas Antuanas.
- Žanai! – Antuanas pakilo iš už
stalelio, kuris buvo nuklotas kažkokiais popieriais, ir labai nuoširdžiai ir
šiltai pasisveikino.
 |
| Antuano, didžiojo Burgundijos bastardo (balta juosta simbolizuoja nesantuokinį pripažintą vaiką) herbas |
 |
| Anthony, bastard of Burgundy, (1451-1504) |
- Visada jūsų paslaugoms, sere... –
nė akimirkai nepatikėjau parodytai šilumai ir nusilenkiau pilnai, kaip
reikalauja rūmų etiketas.
- Liaukitės, barone, - Bastardas
ironiškai nusijuokė, pastūmė man krėslą ir parodė į sidabrinį ąsotį. – Įpilkite mums ir pasakokite, dėl Dievo
meilės. Kaip ekspedicija? Išsprendėte savo problemą?
- Aš visada išsprendžiu savo
problemas... – kiek pasipuikavau ir ištraukiau futliarus su laiškais. – Viskas
čia. Bendrai paėmus – viskas gerai. O apie kai kurias smulkmenas tuoj
papasakosiu...
Na ir pasakojau. Antuanas
susimąstęs skaitinėjo pranešimus, o aš liejau šiek tiek redaguotą mūsų nuotykių
versija. Kai kur pasigyriau, kai kur sutirštinau spalvas, o kai kur atvirkščiai
– prigesinau žiežirbas. Raportavau ir akies krašteliu stebėjau Didįjį bastardą.
Aš nesu talentingas mimikų skaitovas, bet šiokius tokius nusivylimo ir
nusiminimo šešėlius aiškiai pastebėjau. Ir tai dar mažai pasakyta.
Na, ką gi, nuojautos manęs neapvylė
– belieka tik pasikliauti Karolio kaip karvedžio talentu... na ir savimi,
aišku.
Nors šiuo momentu viskas kaip ir
neblogai. Kunigaikštis įsigudrino atkurti visą prie Gransono prarastą
artileriją, kuri visais laikais buvo jo koziris. Tiesa, kokybiškai ji buvo kiek
prastesnė – iš arsenalo išžvejotos visos senienos, bet ir tai jau nemaža.
Kariuomenės skaitlingumas taip pat neblogas. Karui pinigų turi, tad ir su
samdiniais viskas neblogai. Kaip jau spėjau sužinoti, tai daugiau ar mažiau
trisdešimt tūkstančių po savo vėliavomis pastatė. Su tokia kariuomene jau
galima ir kariauti. Jei moki, aišku.
Pats žygis taip pat prasidėjo visai
pakenčiamai. Visas pakeliui sutiktas įgulas nušlavė be didesnių vargų. Šveicarų
konfederacija ganėtinai nevienareikšmis junginys: kantonai retai kada vienas su
kitu sutaria ir ganėtinai lėtai vienas kitam skuba į pagalbą. Štai ir dabar –
Karolio kariauna jau stovi prie pat Berno, o šie niekaip nesusiorganizuoja.
Beliko paimti tik Murteną ir kelias į Šveicarijos širdį atviras. Tik noriu šiek
tiek perspėti: apie visa tai sužinojau iš Logano, tad iš tiesų viskas gali būti
kiek kitaip.. netgi visai atvirkščiai. Reikia pačiam viską apgalvoti.
- Opa-pa!!! – netikėtai į Antuano
kabinetą įsirito Le Granje. – Čia jūs, barone?
- Visu gražumu, monsinjore, -
nusilenkiau juokdariui. – Sveikas ir drūtas.
- Smagu, - juokdarys atsakė į mano
nusilenkimą ir atsisėdęs į laisvą krėslą kreipėsi į Antuaną: - Na ką, sere?
- Ogi nieko... – didysis bastardas
nusivylusio žmogaus gestu numetė į šoną laišką ir ištiesė į mane ranką: -
barone, pateikite man britų atsakymą.
Pagavau juokdario vos matomą
pritariantį linktelėjimą, išsitraukiau likusį futliarą, bet atiduoti
neskubėjau. Štai tokie reikalai, vienok... O aš maniau, kad į anglus kreipėsi
pats Karolis tarpininkaujant La Granje. Ir čia paaiškėja: Antuanui viskas
žinoma ir netgi turi teisę perskaityti laišką. Tada peršasi klausimas ar pats
Karolis nors kiek nutuokia apie visus šiuos trypčiojimus? Jei ne, tai...
- Kame reikalas, barone? – Antuano
balse pasigirdo metalinės gaidos.
- Taigi aišku kas... – juokdarys
spragtelėjo pirštu per varpelį pakabintą ant kepurės. – Baronas praregėjo.
- A... jūs apie tai... – Antuano
veidas šiek tiek pragiedrėjo. – Barone van Gutenai, duodu jums savo žodį:
viskas kas vyksta šiame kabinete, vyksta vardan Burgundijos gerovės. Ir su mūsų
valdovo žinia.
Na-a, taip... Na ir nė velnio
nesuprantu. Tačiau per daug delsti ir kabinti akis, šiuo momentu,
nerekomenduotina. Galima viską per vieną akimirką prarasti. O nesinori...
- Aš laimingas jums
pasitarnaudamas... – nusilenkdamas atidaviau futliarą. – drįstu jus užtikrinti:
mano abejonės buvo visiškai dėl ko kito.
- Jau nesvarbu... – futliaro
dangtis nulėkė į kampą ir bastardas įsigilino į laišką.
- Netrukdysime... – juokdarys
ištempė mane iš kabineto. Man reikia jums kai ką paaiškinti. Eime, eime...
- Iš pradžių... – atsisėdau ant
nedidelės kėdutės mažame kambarėlyje. – Iš pradžių aš turiu dėl kai ko
pasidomėti.
- Malonėkite... – juokdarys
sukryžiavęs kojas įsitaisė tiesiog ant kilimo.
- Kaip manote, kam aš tarnauju?
- Ir kam gi? – Le Granje nutaisė
įžūlų snukutį.
- įsivaizduokite, kad jo šviesybei
Karoliui Burgundiečiui. Ne didžiajam bastardui Antuanui, ne jums, o būtent jam.
Tikiuosi aiškiai paaiškinau?
- Aiškiau nei aišku... – juokdarys
mostelėjo lyg būtų vijęs įkyrią musę. – Jums jau atsakė pats Antuanas. Kol kas
daugiau jums nedera žinoti. Tačiau galiu užtikrinti, kad sužinosite. Aišku?
Taip, matau, kad aišku. Taigi, tęskim. Su pavedimais jūs susitvarkėte tiesiog
nuostabiai, o tai reiškia ką?..
- Neturiu net menkiausio supratimo.
Ir ką gi?
- Na taip... – Le Granje eilinį
kartą sukreipė veidą. – Na ir gerai, manykim, kad tai dėl nuovargio. Atėjo
laikas susimokėti sąskaitas.
- Jūs man nieko neskolingas, - aš
vis dar vaidinau kiek bukoką tarnybininką.
Juokdarys, aišku, nepatikės, bet
kartais apsimesti avinu – nekenkia. Rūmų intrigos – jos jau tokios....
Le Granje priekaištingai palingavo
galva ir tęsė:
- Mums galutinai pavyko
išsiaiškinti, kad pasikėsinimą į jus organizavo grafas de Monforas, Kampobaso
kontas – kunigaikštis.
- Panašiai ir numaniau. Kokios
priežastys?
- Pavydas. Paprasčiausias pavydas,
- juokdarys skėstelėjo rankomis.
- Dėkingas jums... – galvoje jau
sukosi mintys kokiu būdu nubausti šį šiknių.
Ot, tai kalės vaikas...
- Maža to... – tęsė juokdarys, -
mes galime jums padėti su satisfakcija (v.p.:
lot. satisfactio — patenkinimas. Atlyginimas už padarytą nusikaltimą. Dažnai
naudojamas kaip iššaukimo į dvikovą už įžeidimą, terminas)
- Kokiu būdu?
Kokios problemos? Iššauki į dvikovą
ir užmuši...
- Ačiū. Bet manau, kad valdovas
tokia įvykių eiga nebus patenkintas.
- Patikėkite, už šią dvikovą jūsų
niekas nebaus, - plėšriai šyptelėjo juokdarys. – Mes pasistengsime. Rytoj
vakare...
Toliau Le Granje papasakojo apie
savo sumanymą ir aš eilinį kartą įsitikinau jo visai nesilpnu protu. Ir dar
supratau, kad lombardas įsigudrino perbėgti per kelią kol kas man nežinomai
partijai, kuriai priklausė pats juokdarys ir, aišku, pats didysis bastardas Antuanas.
Štai tokiu negudriu būdu jie jį numeta nuo svarstyklių, o kartu padaro ir
paslaugą man. Na ir šiknon, šiuo atveju tegu manimi naudojasi – aš neįsižeisiu.
- Sutinku. Manykim, kad skola
padengta. Tačiau yra šioks toks niuansas...
- Jūs apie ką?
- Leitenantas van Breskensas. Jūs
žadėjote pagelbėti jam gauti auksinius pentinus... – nusprendžiau pabūti šiek
tiek labiau įžūlus.
- Kaip tik, taip iš karto, - atsakė
juokdarys. – Dėl šito tai aš laikau pirštus ant pulso. Būkite tikras, esant
pačiai pirmiausiai galimybei, jūsų škotas taps riteriu...
Neužilgo už palapinių sienų
užbliovė trimitai. Tai reiškė, kad Karolis grįžo į vadavietę. Tai reiškė
skubaus karinio pasitarimo sušaukimą.
Pasirodo, jog šveicarų kariuomenė
jau atžygiavo iki Martenos ir ten, kažkodėl, sustojo. Karolis nusprendė jog tai
liudija apie jų neryžtingumą, negalėjimą susitarti tarpusavyje arba tai, kad
jie laukia pastiprinimo. Išvada buvo tokia: artimiausiu metu jokio generalinio
mūšio nebus ir galima ramiai tęsti miesto apgultį. O jei šveicarai, vis tik,
ryšis, tai mes juos pasitiksim už lauko įtvirtinimų ir gerokai juos apšaudę
savąja artilerija, kontratakuosim.
Labai įdomus manevras. Netgi
išmintingas. Tik bent viena akimi norėtųsi pamatyti už kokių tokių įtvirtinimų
mes įsikursim... Bet tai jau ryt.
Mane taip pat pamalonino savo
dėmesiu. Paspaudė ranką, dėmėjosi sveikata ir suteikė panašias malones. Tačiau
nė žodeliu neužsiminė apie tai, kad žino apie mano slaptą žygį. Nejaugi Antuanas žaidžia paslėptomis
kortomis? Nors kažin. Kažin ar didysis Burgundijos bastardas kažką rengia prieš
savo brolį. Ne tas žmogus.
O bendrai paėmus, tai Karolis man
patiko. Gyvas, linksmas ir kupinas entuziazmo. O tai negali nedžiuginti.
Tiek jau to. Rytas už vakarą
protingesnis. Velniop tuos šveicarus ir visokius šturmus. Ryt vakare papjausiu
tą lombardų šiknių. O tai gerokai įdomiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą