XXVII skyrius
- ...Klausai, asmeniškai tau
kartoju. Dešinė ranka juda nuo krūtinės! Nuo krūtinės, o ne nuo kiaušų. Dar
kartą. Pradinė pozicija! O tu, nenaudėle, nežvenk čia kaip kumelė, o į galvą
įsikalk. Na ir... viens-du-trys...
Na taip, repetuojame. Vis-tik pas
kunigaikštienę, o ne pas kokią nušiurusią baronienę, einam. Šeštą ryto pakėliau
visus artimuosius ir priverčiau visu greičiu pakartoti visus tuos nusilenkimus,
etiketą ir kitas rūmines nesąmones. Ir pats stengiuosi, nes įvaizdis – tai sėkmės
garantas. Nors ir galva, taip pat svarbi.
- Dabar kaip? – po eilinio
kolektyvinio nusilenkimo aš pasisukau į Lidiją, kuri vaidindama Bretanės
kunigaikštienę, mano krėsle sėdėjo kaip kokiame soste.
- Gražu-u-u! – mergiščia užvertė
akis, tarsi būtų pritrenkta mūsų žavesio. – Na tiesiog sutartinai ir
vienodai...
- Gerai... užteks... – malonėjau
nusileisti. – Dabar praustis ir rengtis.
- O aš? – Lidija pašokusi nuo
krėslo čiupo didelį ąsotį su karštu vandeniu.
- O ką tu?
- Su jumis. Štai, kad nors viena
akimi į kunigaikštienės dvariškius žvilgtelti...
- Ar su protu susipykai? Ir kas tu
ten tokia būsi?
- Na... – suglumo mergina. – Na,
gal pažas...
- Nekvailiok. Kunigaikštienė iškart
supras, kad tu merga. Moteriškos akies neapgausi. Na ir po to kas? Visa Europa
plos liežuviais, kad Burgundijos pasiuntinys savo svitoje mergą vietoj pažo
laiko. Nudusiu juos visus dvikovose badydamas...
- Tai jau taip... – Lidija liūdnai
sutiko. – Na bet...
- Kas bet?
- Kas su manimi toliau bus? Aš labai
bijau į jūsų tėvoniją važiuoti. Ten...
- Ponia Matilda?
- Na taip. Ji mane greit...
- Nebijok. Gutene tu užtruksi tik
vieną vienintelę naktį ir iš karto vyksi į mūsų kuopos dislokacijos vietą, kur tavim
pasirūpins van Breskensas. O po to ir aš atvyksiu. Ir šiaip, užteks čia ašaras liet. Kam aš čia
tave priglaudžiau, a? Tai jau tikrai ne
tam, kad pavalkiočiau ir išmesčiau...
- Pone!!! – mergina priglaudė prie
krūtinės rankas. Aš jus tiesiog labai myliu! O galbūt aš dabar...
Šelmiška rankutė greit nuslydo mano
papilve.
Kiek padvejojau įsiklausydamas į
organizmą ir sutikau:
- A, žinai, gerai...
Na ir kokio velnio man čia
atsisakinėti? Lidija, ji... žodžiu, tapo
meistriška mergina.
Galų gale rengtis teko skubant.
Kiek per ilgai pasiautėjom...
Žvilgtelėjau į save veidrodyje. O
ką? Labai, netgi, nieko. Na, kaip pasiuntinys, kuris nesiruošia asistuoti
kunigaikštienei (bergždžias reikalas), tai atrodau puikiai. Įnoringos vietinės
mados fone – gal kiek per paprastai, bet prabangiai. Vien tik plunksnos ant
beretės – kainuoja daugiau nei mergos kraitis, o apie brangenybes ir ginklus –
net neverta kalbėti. Štai dar va tas žiedelis...
- Na ką, pasiruošę? – priekabiai
nužvelgiau savo palydą. – Lygtais pasiruošę. Kaip ten reikalai su portšeze?
- Na, taigi krantinėje, - raportavo
tarpduryje stovintis junga. – Ten jų
keletas. Pasirinkimui.
- Na, eime, pažiūrėsim...
Reikalas tame, kad jokių arkliokų
neturėjome. Jūrų kelionės ne kaip atsiliepia šiems keturkojams – galima ir
visiškai juos numarinti. Tad nenorint pėstute minkyti miesto purvą ir šūdelyną,
per kurį išsipurvinsi kaip kipšas ir vizitui nebetiksi, teko samdyti nešikus.
Ačiū Dievui, kad Nante buvo viena tokia šios paslaugos teikėjų kontora. Štai va
taip.
Portšeze pasirinkimui daug laiko
neužgaišom – pasamdžiau turtingai išdabintą keturvietę dėžutę, kurią tempė
aštuoni žaliūkai, ir jau po poros minučių siūbavau sėdėdamas ant minkštų
barchatinių pagalvėlių ir praskleidęs užuolaidėles dairiausi į miesto vaizdelius.
- Ko toks kaip žemę pardavęs? –
stumtelėjau Klausą, kuris niūriai sėdėjo šalia. – Bijai ar ką?
- Aš nieko nebijau, monsinjore, -
burbtelėjo vaikinas. Bet kažkaip nerimastauju...
- Tai normalu, - paguodžiau. –
Atsimink: šio pasaulio stipriųjų nereikia bijoti, bet su jais reikia būti
atsargiems. O bendraujant reikia elgtis natūraliai ir be jokių akibrokštų. Tada
ir jausiesi atitinkamai. Ir dar atsimink: valdovai be mūsų yra niekas. Tai mes
jų šlovė ir tik mes juos darome didžiais. Tu tai turi suvokti.
- Tad... – kiek pagalvojęs
pasukiojo galvą Klausas.
- Taigi, taigi. Klausyk, o kur mes
pasukom?
- Tuoj, monsinjore...- Luidži
iškišo galvą per langelį. – Ei, jūs kur?
- Taigi, pone, priekyje vežimas su
statinėmis apsivertė. Niekaip nepraeisime, o taip mes juos aplenksime. Net
neabejokite, kad spėsime laiku. Netgi su atsarga, - atsakė kažkieno balsas.
- Jie apeina...
- Girdėjau... taigi, apie ką mes čia?..
- Valdovai niekis, o mes viskas! –
išsakė savo nuomonę Luidži.
- Na tu čia ir pavarei... Nors
kažkiek tiesos tavo žodžiuose ir yra. Tai... kaip čia geriau išsireiškus? Mes
ir jie neatskiriami – papildome vienas kitą. Bet užteks tų sąmokslu kvepiančių
pliurpalų... Kas per šūdas?
Netikėtai portšezę šiurkščiai
pastatė ant grindinio. Beveik numetė be jokios pagarbos ir iš kart prasiskleidė
užuolaidėlės ir langelyje pasirodė ūsuočius su armetu (v.p.: uždaro tipo šalmas su atidaromu arba atkeliamu
antveidžiu) ant
galvos, kurio antveidis buvo pakeltas.
- Baronas van Gutenas? – vidun
padvelkė nenusakomas vakarykščių pagirių ir česnako kvapas.
- esmi aš. O tu, kas, snuki? –
tiesą sakant aš gerokai įsitempiau. Net iki virpuliukų pirštų galiukuose.
Tačiau parodyti nerimo neketinau. Be to, du užtaisyti pistoletai visai neblogai
stimuliavo mano pasipūtimą.
- A-a-a... – karys prieš savo snukį
išvydęs pistoleto vamzdį, nepatenkintas kriuktelėjo, bet kažkaip ypatingai
nesuglumo. – Aš jo šviesybės Seržo Komeno baltosios kuopos seržantas. Turiu reikalą
į jūsų mylistą.
- Dėstyk.
- Audiencija įvyks ne rūmuose. Man
įsakyta jus pristatyti į kitą vietą. Tad malonėkite persėsti.
Na ką?.. Nepasiginčysi. Išlipau ir
pamačiau dešimtį pilnai ekipiruotų raitų žandarų. Viskas kaip turi būti:
apsiaustai pamušti šermuonėlių kailiukais, sotūs ir akiplėšiški snukiai ir
pilni kastenbrustai (v.p.
XV a. vidurio vokiški gotiško tipo šarvai — kastenbrus, kurių ypatumas,
kad krūtinę saugant kirasa buvo sudaryta tarsi iš dėžučių — kai kada buvo
monolitinė, o kai kada „dėžutės” tik suvirintos ar sujungtos. Ši kirasa
sujungta su ilgu metalu kaustytu šarvuotu sijonu. Beje, juos dažnai lydėdavo ir
specifinis apvalus baceneto tipo šalmas, dar vadinamas „grand bascinet”, kuris
turėjo antveidį ir rėmėsi į pečius. Sprendžiant iš rašytinių šaltinių, jie buvo
labai populiarūs, tačiau išliko jų itin mažai).
Žandarai už pavadžių laikė
ketvertuką visai neblogai atrodančių kaurserių (v.p.: V.Europoje
iš esmės buvo trys išskirtinės kovos žirgų-arklių rūšys. Destrieriai
(destrier) — patys brangiausi ir vertingiausi, sunkiasvoriai riterių kovos
žirgai, kurie buvo naudojami tik kovai; Kaurseriai (courser) — taip pat
sunkiasvoriai, tačiau eiklesni ir grakštesni, buvo naudojai kovai, kurioje
reikėjo didesnės ištvermės ir eiklumo, ir dar kai kada medžioklėje; ir Raunsi
(rouncey) žirgai — jie buvo pigesni, naudojami mūšyje, kelionėje, medžioklėje,
solidžiai palydai, garbės palydai, kai kada specializuoti tik kovai ar tik
medžioklei; visi šie kovos žirgai nešuliams ar prie kokių tai ūkio darbų naudojami
nebuvo. Pažymėtina, kad kiti — Palfrey ir Hobby tipo arkliai buvo universalesni
ir platesnės paskirties ir jau nebebuvo laikomi išskirtinai tik
kovos/medžioklės žirgais).
- Štai... – seržantas parodė į
ketvertą žirgų. – Prašau neatsilikti.
- Kas sudvejos, savo rankomis
suplėšysiu!.. – pikta menančiu balsu sušnabždėjau saviesiems ir čia pat užšokau
ant narčiai trypiančio eržilo. – Na ką, seržante? Ko čia stovim?
Kaip pasiutę velniai nulėkėme
miesto gatvelėmis sutrypdami gerą dešimtį užsižiopsojusių praeivių. Niekas
nekreipė dėmesio į piktus miestiečių šauksmus ir mes labai greitai atsidūrėme
užmiestyje. Dar kokia valanda siautulingo šuoliavimo ir priešais mus atsivėrė
nedidelė pilaitė, kuri buvo labai panaši į pilį iš Disnėjaus kūrinių. Mano
supratimu tai ir buvo Bretanės kunigaikščių užmiesčio rezidencija. Kchmmm...
matomai, vis tik, kunigaikštis teiksis
mane priimti asmeniškai...
- Grafas Gugenbachas... – sausai
prisistatė tarsi mietą prarijęs stotingas vyrukas. – Prašau sekti paskui mane.
- Su visa pagarba... – mums beliko
tik sekti paskui.
Tarsi iš niekur išdygo impozantiškos išvaizdos senis ir
stuktelėjęs savo lazda į parketą, griausmingu balsu mus pristatė. Kunigaikštis
nekantriais susiraukė, o kunigaikštienė švelniai už ausies glostydama
greihaundą (v.p.: laibakojai skalikai, itin senos veislės
medžiokliniai šunys naudoti elnių ir šernų medžioklei, priskiriamas milžiniškų
šunų grupei. Nuo XIX a. veisti lenktynėms. Raštuose minimi nuo 1016 metų) malonėjo itin kukliai ir saikingai šyptelėti. Na, o
dvariškiai niekaip nereagavo, nes jų nebuvo. Be mūsų medžioklės menėje nieko
nebebuvo... Netgi senis mažordomas kažkur išgaravo...
Taigi. Bretanės kunigaikštis
Pranciškus de Bre (v.p.: François II de Britagne, 1435-1488). Vyrukas kiek virš trisdešimties ir kiek lengvabūdiškos
išvaizdos, bet su ganėtinai protingu ir rimtu žvilgsniu. Ir su valingu smakru,
kurio turėtojai beveik visu šimtu procentų liudija, jog tai rimtas valios požymis.
Kas dar? Purvu apkibę medžioklio batai ir plunksnomis bei šiaudų šapais apkibęs
koletas (pranc. collet — apykaklė iš lot. collum — kaklas. Gali būti apykaklė,
bet šiuo atveju tai būtų trumpas, dažnai odinis švarkas, kurį mėgo kariškiai ir
medžiotojai) Gal
iš tikro medžiojo, ar ką? Ir visiškai nekantrus žvilgsnis, kuris galėjo reikšti
– kokio velnio čia šlaistaisi, jei jau atvykai, tai ir gimdyk...
Bretanės kunigaikštienė! (v.p.: Margaret de Foix, 1449-1486 m) Smaragdinė barchato suknia iki
pat smakro, neaiškios formos kepuraitė, kuri dengė ausis. Ką dar galiu
pasakyti? Pelytė, paprasta pilka pelytė.
Bet!!! Mama brangioji! Aš jau įsimylėjau! Ne, ji ne gražuolė, bet, velniai
rautų, labiau moteriškos damos šiame gyvenime dar nemačiau. Moteriškumas spindi
tarsi saulės spindulys. Moteriškumas ir didingumas. Fua! Ji – Fua! Ir tuom
viskas pasakyta! Velnias, prisiekiu, aš ją pavadinsiu savo širdies dama!!! Na,
šita... aš čia kiek, aišku, perlenkiau... Bet vis tiek ji nuostabi!!!
 |
| Greihaundai |
Senutėje Europoje mūsų sutikimo pavydėtų iškart visuose
karališkuose dvaruose. Po to žengtelėjau kelis aiškius žingsnius link sosto ir
pusėtinai nusilenkęs įteikiau futliarą su didžiojo Bastardo laišku. Nors aš visai rimtai įtariu, jog tai pačio
Karolio depeša, o Antuanas tai tik priedanga.
Kunigaikštis nekantriai čiuptelėjo tubą ir čia pat
perdavė žmonai. O pats, tarsi bambėdamas pasidomėjo:
- Ar nebūsite toks malonus, barone, ir nepaaiškinsite dėl
kokių tokių priežasčių net visa frankų karaliaus delegacija reikalauja jūsų
galvos? Taip-taip, būtent jūsų, nes būtent jūs atvykote su laivu, kurio vardas
„Viktorija“.
Viduje net apšalau, bet
pasistengiau neišsiduoti. O ko gi aš tikėjausi? Juk iš ties, pakeliui išdaigų
prikrėčiau. Na ir ką? Išduos? Kažin...
Nusilenkiau ir sąžiningai atsakiau:
- Visiški niekai, sere. Nuleidome į
dugną frankų nefą... na ir dar keletas nekaltų išdaigų.
Apie sudegintą viešnamį aš, aišku,
nekalbėjau.
- Ir tai jums smulkmenos?! –
grėsmingai ištarė kunigaikštis. Nors, tiesą sakant, jo akyse šokinėjo linksmos
kibirkštys.
Och, bijau, kad jis ir apie viešnamį
žino...
- Paprasčiausiai frankų valdovo
žmonėms labai norėjosi gauti šią depešą, o aš, kaip jūs teisingai spėjate,
visiškai nesinorėjo jos jiems atiduoti.
Štai todėl ir kilo tokie nesusipratimai... – eilinį kartą nusilenkiau, o
Klausas su dvyniai sinchroniškai pakartojo.
Kunigaikštis susimąstęs linktelėjo
ir kreipėsi į sutuoktinę:
- Brangioji, aš jus paprašysiu
nusiųsti barono palydovus jūsų merginų globon.
- Kaip pasakysite, jūsų šviesybe, -
kunigaikštienė meiliai šyptelėjo ir iš kažkur iš po savo sijonų išžvejojo
sidabrinį varpelį. Akimirksniu iš šoninių durelių pasirodė vyriausioji
kunigaikštienės palydos dama ir mano palydovai nusekė paskui ją.
 |
| Leonardo da Vinčio „Dama su šermuonėliu“ |
Tačiau prieš tai karališkajai porai
įteikiau dovanas. Ir buvo panašu, kad įtikau. Na patys pagalvokite, kokia dama
liks abejinga didelėje pintinėje gūžtą susukusiai sniego baltumo šermuonėlių
perui? O be to kas pavaizduota Bretanės kunigaikščių herbe? Teisingai – šermuonėliai.
 |
| Suverenios Bretanės kunigaikštystės (1316-1514 m.) herbas |
Tiesa, kunigaikštienės greihaundas juos
sutiko visai ne draugiškai – matyt nujautė, jog tuoj nueis į antrą planą.
Na, o kunigaikštis gavo itin retą
baltąjį medžioklinį sakalą (v.p.: lot.: Falco
rusticolus –
didžiausias iš sakalinių genties. Lietuvoje neperi) Ir, lygtais, taip pat
liko patenkintas. Kcmmm... man šis sakalas tikrai nemenkai kainavo. Dama
Šarlotė van Grude, tarsi keršydama
apiplėšė savo siuzereną, tai yra mane. Na ir tegul...
Po to mes perėjome į
kitą menę, kur jau buvo nuklotas stalelis trims asmenims. Taip, kunigaikštienė
nusekė paskui. O tai liudija, kad ši kilnioji dama yra ne tik savo vyro
dekoracija. Dargi gali būti ir atvirkščiai.
Apie ką kalbėjome? Apie
daug ką, bet pagrindinis akcentas tai buvo padėtis Burgundijoje. Ne, aišku, kad
tiesioginių klausimų nebuvo – jie buvo švelniai paslėpti. Man tapo aiški jų
potekstė ir kunigaikščio nuomonė šiais klausimais – taipogi. Stačiokiškai
tariant, tai ant Karolio dėjo skersą ir net su priedais. Netgi jau išmetė iš
įtakingiausiųjų žaidėjų sąrašo. O ar ne
per anksti? Bet tai tik mano, profano, kuris nežino visų slaptų srovių ir
politinių susitarimų tarp šio pasaulio stipriausiųjų, neįmantrus požiūris.
Mane priėmė ganėtinai
maloniai, bet, ko gero, tai tik liudijo apie tai, kad Antuanui, tai yra
Karoliui – bus pateiktas neigiamas atsakymas. Atsakymo į laišką –
neįteikė. Štai ir viskas.
Atsisveikinant
Pranciškus pasidomėjo:
- Ar, barone, galiu
jums būti kuo nors naudingas?
- Sere, man visko
pakanka.
- Netgi taip? –
kunigaikštis nepatenkintas susiraukė. – Gal jums reikia laiko pagalvojimui?
- Jūsų šviesybe... –
kunigaikštienė švelniai atsirėmė į vyro parankę, - šio vyro kilnumas neleis
savęs žeminti prašymais. Tam, mes ir esame valdovai, kad savo nuožiūra teiktume
malonę vertingiausiems.
- Na taip, mano
brangioji, jūs kaip visada teisi... – kunigaikščio žvilgsnis nuskaidrėjo. –
Tada bus taip. Mūsų valdose jūs visada rasite prieglobstį. Na... jei jo jums
prireiks po eilinių išdaigų su frankais. Suprantate, kokių išdaigų?
- Žinoma, sere. Aš
negaliu nieko geriau net ir norėti. O su frankams aš dažnai krečiu visokias
panašias išdaigas. Štai, neseniai...
- Ir ką? – iš smalsumo
kunigaikščio akys net susiaurėjo.
- Neseniai man pavyko
perimti prieskonių siuntą frankų karaliaus rūmams ir dabar visiškai nežinau ką
su ja daryti.
- Aš duosiu nurodymus
ekonomui, - kunigaikštienė supratlingai šyptelėjusi linktelėjo. – Ir
nesijaudinkite, ateityje pas jį su tokiais mažmožiais visada galite kreiptis.
- Aš kupinas padėkos...
Va štai tokia mažorine
gaida ir baigėsi mano audiencija. Ko gi galima dar daugiau norėti? Panašu, kad
visiškai teisėtai Nantas taps viena iš mano grobio realizavimo vietų. Ech...
kad dar kaperio patentą išgauti... Bet tai jau dešimtas reikalas. Pirmiausiai
tai karą išgyventi reikia...
Tačiau greitai pasiekti
laivo nepavyko. Pranciškus ištesėjo savo pažadą ir prie manęs prišoko kažkoks
rašeiva su rašaline ant kaklo. Šis tipelis greit surašė raštą, pagal kurį
„Viktorija“ tapo Nanto prekybinio uosto laivu su visai nejuokingomis
švartavimosi laiko ir sandėliavimo
lengvatomis. Ir net galėjo kelti Bretanės vėliavą. Štai kaip...
Šito valdovų porai
pasirodė maža: kunigaikštienė mane pristatė savo dvarui, o toks pristatymas
turėjo nemenką reikšmę. Matyt gerai su dovanomis įtaikiau, o gal buvo dar ir
kitų išskaičiavimų. Žodžiu, iki pat vakaro man teko linksminti dvariškius
pasakojimais, šaudyti akimis ir blizgėti
kurtuaziniuose žaidimuose bendraujant su damomis. Klausas žaidė su tokiomis
pačiomis didikų padaužomis, tik jū žaidimai buvo panašesni į „išplėšk akį“ ar
„pritrenk draugą su kuoka“. Na, o dvyniai lakstė su merginomis, žaidė slėpynių
ir landžiojo po krūmus. Kitaip tariant papramogavom į valias ir nusipelnėme
pagarbos. Ir svarbiausia, kad su niekuo nesusipykome.
Na kaip ir viskas. Iš
ryto mano patikėtinis derėsis su rūmų ekonomu, o aš nulėksiu pas vieną
bankininką ir apie pietus grįšime į laivą. Reikia ir ribas žinoti.
Iki Bretanės sienos
mane palydės karinis bretanų nefas. O kas toliau? Toliau jau mūsų Viešpats
valia. Kaip ten anoje mano epochoje sakydavo? A... nei pats velnias nelaimės,
kai klebonas bylinės... Ar kažkaip taip...
 |
| Château des Ducs de Bretagne (Bretanės kunigaikščių pilis) |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą