XXVI skyrius.
Su savimi pasiėmiau Klausą, dvynius
ir penketą iš abordažinės komandos, kuriems vadovavo vyresnysis bocmanas. Kaip
svitai – pakankamai. Netikėtumo atveju taip pat užteks – ne su kažin kuo
susitinku.
Susitikimui saracėnas parinko
negyvenamą pakrantės gabalą, kuris buvo gana tolokai nuo uosto. Netgi suteikė
jam ir šiokio tokio komforto – žinoma tokio, kaip jis tą komfortą. Įspūdingas
priėmimas: iškart trys kepsninės, nuo kurių sklido aromatingas dūmas, nedidelė
kilimais nuklota pakyla su daugybe pagalvėlių, na, o stalas... apie stalą nieko
kol kas pasakyti negaliu, bet aukso kiekis įspūdingas... Vis tik – rytiečiai:
jei miglos į akis nepripūs, tai savęs nebegerbs...
- Hasanas Abdurachmanas ibin
Hotabis... – aukštas ir stuomeningas pagyvenęs saracėnas mane pasitiko saikingu
rytietišku pasisveikinimu.
- Baronas Žanas van Gutenas... –
tuo pačiu atsakiau jam neminėdamas kitų savo laipsnių ir apdovanojimų.
Nereikalinga. Čionai atvykau ne
pimpalais matuotis. Kita vertus, nusibodo iki kaulų smegenų tie visi trenkti
etiketo reikalavimai. Žodžiu, galiu tik mielai pasveikinti saracėno užduotą
susitikimo toną. Kažkuom man šis vyrukas patinka.
Ganėtinai kalorigas personažas...
Net nežinau kaip jį tinkamai charakterizuoti. Chotabyčių iš pasakos
įsivaizduojate? Tai štai, veidas, kaip ir barzdelė – tipiškai Chotabyčiaus, bet
tai ir viskas. Kaip ten jam sekasi su stebuklais, bet kad anksčiau jis buvo
neblogas smarkuolis, tai buvo aišku. Galite manimi patikėti kaip šį reikalą
išmanančiu žmogumi. Stuomuo tvirtas, sausas. Pečiai ir riešai, nežiūrint
amžiaus, vis dar tvirti ir padengti tinkleliu smulkių žaizdelių, kurias kai
kada palieka kirčiai. Ir žvilgsnis... Žodžiu, įnirtingas kovotojas. Ką dar čia
pasakius? Nebent galiu pridurti, kad protingas ir gudrus saracėnas...
- Prašau, jus, gerbiamasis
pasivaišinti prie šio kuklaus stalo kartu su manimi... – kapitonas atsainiu
gestu parodė į įspūdingą dastarchaną (v.p.:
dastarchanas, daugiareikšmis žodis. Šiuo atveju, tar rytuose naudojamas pietų
stalelis ant pakylos, kurio aukštis apie 35 cm. svečiai sėdi ant kilimų ir
t.t.)
- Neatsisakysiu...
Žingsniuojant link pakylos,
apmečiau akimis aplinką. Šalia kepsninių sukiojasi storas mažaūgis – matyt
virėjas ir patarnautojas viename. Už jo puslankiu sustoję stypsojo keturi
žaliūkai su lamelariniais šarvais (v.p.:
lot. lamella.
Bendrinis pavadinimas, kai šarvai iš plokštelių, kurios tarpusavyje sujungtos
virvelėmis. Plokštelių dydis taip pat buvo įvairus, kaip įvairūs ir patys
šarvai – nuo kirasos/korsažo tipo iki ilgų kelius dengančių su pridedamais
antpečiais, papildomomis pasaugomis ir t.t.)
ir misiurkomis. Apsiginklavę taip pat visai padoriai:
trumpos ietys su plačiais apvalėjančiais antgaliais ir ilgais lenktais
kardais, kurie labai buvo panašūs į turkišką kylyčių (v.p.: vienarankis lengvai lenktas, dažniausiai
vienašmenis kardas. Lenkiasi antrame kardo trečdalyje iki ~5 cm, smaigalys
galandamas iš abiejų pusių, vėliau, Europoje davė pagrindą karavelų
atsiradimui) Ir
dar kaustyti geležimi apvalūs skydai. Na, o pasiuntinys ir arabiukai buvo išgaravę.
Panašu, kad už stalo būsime tik dviese. Beje, aš kaip ir ne prieš.
 |
| Kiličius |
Klausas su dvyniais prisijungė prie
abordažo komandos, kurie atsistojo tokiame pačiame nuotolyje nuo dastarchano,
kaip ir machometono asmens sargybiniai. Na, o aš ignoravau venecijietišką kėdę
ir įsitaisiau ant pakylos.
Hasanas pritardamas linktelėjo ir
įsitaisė taip kaip ir aš. Storuliukas akimirksniu ant stalelio centro pastatė
milžinišką dubenį su svaiginančio aromato kebabu (šašlyku), greta dubenėlį su
plovu, o po to man prinešė auksinį dubenį su šiltu vandeniu, kuriame plaukiojo
žali lapeliai. Įdomu tai, kad man pirmam. Gal būt tai banalus svetingumas, o
gal... velniai žino – neesu didelis rytietiškos kultūros ir etiketo žinovas.
Kažkada norėjau pasidomėti, kai sužinojau, kad mane perša į Kataro trenerius,
bet nespėjau. Jūs gi žinote kodėl.
Pamirkiau pirštus, palaukiau kol
kapitonas pakartos procedūrą ir paklausiau:
- Leiskite sužinoti, kaip jums
sekasi, gerbiamasis Hasanai?
Na, kažkaip juk reikia pradėti
pokalbį. Iš kažkur toli...
- Šlovė Viešpačiui... –
nesileisdamas į smulkmenas, trumpai atsakė saracėnas. – Tikiuosi, kad Visagalis
ir jums maloningas, gerbiamasis Žanai van Gutenai?
- Galima paprasčiausiai Žanai.
Taip, Viešpats mielaširdingas.
- Gerbiamasis Žanai... – pakartojo
kapitonas linkteldamas. – aš džiaugiuosi. Prašau jus paragauti štai šio...
- ...plovo, - tęsiau toliau aš. –
Matau, kad pas jus, gerbiamasis Hasanai, puikus virėjas. Visada maniau, kad
truputėlis anyžių ir granatų sėklų gerokai praturtina plovo skonį.
Taip, aš rytietiškame etikete
visiškas neišmanėlis, bet ne virtuvėje ir čia jau galiu save vadinti tikru
profesionalu.
Jūs mane nustebinote, gerbiamasis
Žanai... buvote mūsų kraštuose? – kapitonas nustebo tik savo akimis, o snukis
kaip buvo plyta, taip tokia ir liko.
- Deja, ne, - trumpai atsakiau. –
Tačiau tikiuosi greit apsilankyti. O plovas? Apie jį gerai pasakė vienas
išmintingas mula (v.p.: arab.: mavla — ponas, musulmonų dvasininkas) didžiajam Timūrui (v.p.: Timūras arba Tamerlanas (1336-1405). Timūridų
imperijos įkūrėjas – emyras):
„Reikia paimti didelį katilą. Jis turi būti toks senas, kad riebalai nuo
buvusių valgių net sunktųsi į išorę ir degtų nuo žiežirbų ir ugnies. Į šį
katilą reikia įdėti nei per daug jaunų nei per daug subrendusios avienos, atrinktų
ryžių, kuris brinktų ir pūstūsi vien nuo minties, kad jį valgys drąsiausieji
kariai, šviežios ir jaunos morkos, kuri raudonuotų iš džiaugsmo, ir aštraus
svogūno, kuris geltų tarsi didžiojo emiro kalavijas. Visa tai reikia virti ant
laužo iki tol, kol ruošiamo valgio kvapas nepasieks Alacho, o virėjas paragavęs
dieviškojo valgio neišgrius“.
Kapitonas manęs išklausęs beveik
sušuko:
- Tikrų tikriausia tiesa! Jūs mane
stebinate gerbiamasis Žanai!
- Deja, bet mano žinios
skurdžios... – žvelgdamas į plovą, nuleidau žvilgsnį. Na iš tikro – jau ir
neatsimenu, kada jo mėginau. Dabartinėje Europoje ryžių ir dieną su žiburiu
nerasi, o jei ir rasi, tai už tokią kainą, kad ir mėginti neužsinorėsi. Beje,
reikės iš Hasano bent porą maišų išžvejoti...
- Galiu jums, Žanai, pasiūlyti
nuostabaus rožinio vyno iš Cemeschijos. Tiesa, turiu pastebėti, kad apie jį
galiu tik spręsti iš atsiliepimų, kadangi viešpats draudžia tikratikiams
vartoti vyną... – kapitonas Hasanas apgailestaudamas skėstelėjo rankomis.
Man pasirodė, kad jis kažkiek
gudrauja. Netikiu aš visiška machometonų blaivybe. Be to, Korane pilna
visokiausių išlygų dėl visų draudimų, kuriomis pranašo sekėjau kuo puikiausiai
naudojasi. Nors, gal ir klystu.
- Aš turiu kitą pasiūlymą... –
neatsigręždamas daviau ženklą dvynukams. – Deja, aš nepratęs už vaišių stalo
gerti vienas, tad naudojuosi progą šį bei tą jums pasiūlyti. Tai statinaitė
dieviško sidro, kurio pagamina ne daugiau kaip šimtą statinaičių per sezoną,
nes labai sudėtinga jo gamybos, išlaikymo ir sudėtinių dalių parinkimo
technologija. Sako, kad iš dešimties
tūkstančių obuolių jam parenkamas tik vienas.
Priimkite tai kaip mano pagarbos ženklą, gerbiamasis Hasanai. Tikiuosi,
kad jis jums suteiks nemažai malonių akimirkų.
Sumelavau, aišku... Truputuką.
Sidras, aišku, ne iš pigiųjų, bet, žinoma, ir ne toks kaip apibūdinau. Nieko,
tokiame reikale galima kiek ir liežuviu pamaskatuoti. Trumpiau... arčiau
reikalo: kokio kipšo tau iš manęs reikia?
Kapitonas patenkintas linktelėjo
galva ir ištarė:
- Dėkingas už jūsų prabangią
dovaną, bet deja, pranašas yra pasakęs: „viskas kas svaigina – charamas, o bet
koks charamas yra draustinas“ (v.p.: arab. haram
– draudžiamas veiksmas arba draudžiamas daiktas)
Vienok tarnai greit nusirideno
statinaitę.
Aš vietoje atsakymo tik skėstelėjau
rankomis tarsi sakydamas „atleisk, bet dovanojau iš visos širdies“.
Toliau mes prisilaikydami
rytietiškų ceremonijų valgėme. Na niekaip kapitonas neišsitarė kam jam aš
reikalingas. Reikalai, šeima, politika ir, iš vis – velniai žino kas, bet tik
ne apie tikrąjį reikalą. Velnio neštas saracėnas...
- Pas jus puikus laivas, gerbiamasis
Žanai... – kapitonas tarsi susižavėjęs paplekšnojo liežuviu per gomurį. –
Leiskite sužinoti, kokioje statykloje jį statė?
Suklusau, nors jau seniai numaniau,
kad saracėno smalsumas susijęs su šebeka. O su kuo gi dar? Mano laivas
trofėjinis, paimtas mūšyje pas tuos pačius saracėnus, tad kapitonas net galėjo
jį pažinoti. Hasanas ne kvailys ir puikiausiai supranta, kad laivas nepirktas
ir nedovanotas, ir jo šeimininko niekas neįkalbinėjo jo parduoti. Netgi
nenustebčiau, jei ši šebeka buvo jo kokio nors giminaičio ar pažystamo
kapitono. Tačiau jau tada tikrai su manimi nevakarieniautų. Tad toks variantas
atkrenta. Tada kame reikalas?..
- Gerbiamasis Hasanai, deja, man
nėra žinoma, kokioje statykloje šią šebeką statė, nes į mano rankas ji papuolė
visiškai atsitiktinai. Tačiau manau, kad tokiam patyrusiam jūreiviui, kaip jūs,
aišku, kad ji buvo statyta rytuose. Galbūt jūs net buvote ją sutikęs savo
kelionėse, kai ji vadinosi „Pranašo strėle“.
Hasanas solidžiai linktelėjo ir
įrėmęs į mane akis uždavė klausimą:
- Giliai gerbiamas Žanai, tada
galbūt jums žinomas žmogaus pravarde Džabaras Šunsnukis likimas?
Kapitonui užduodant klausimą nesujudėjo
nė vienas veido raumuo ir nors intonacijoje jautėsi atsainumo gaidelės, bet man
pasirodė, kad atsakymas į šį klausimą jam labai svarbus. Gali būti, kad visas
šis susitikimas buvo organizuotas būtent dėl atsakymo į šį klausimą. Na, ką gi, pateisinsiu Hotabyčiaus viltis –
veidmainiauti prasmės nėra.
- Gerbiamasis Hasanai, man
nežinomas Džabaras, pravarde Šunsnukis, bet man žinomas žmogus vardu Džabaras
Achmedas Amiras Suleimanas Šarafas al Masris.
- Tai gal jums žinomas šio asmens
likimas? – Hasanas tiesiog buvo pavyzdinio ramumo pavyzdys. Net žvilgsnio į
šoną nenudelbė ir pabrėžtinai demonstravo abejingumą atsakymui.
- Žinoma... – nerūpestingai
atsakiau ir tyčia nukreipiau dėmesį į gražų ąsotį iš beveik juodo metalo, kuris
buvo išdabintas arabiškais rašmenimis. – Gerbiamasis Hasanai, koks nuostabus
ąsotis! Kaip suprantu, jis iš tų, kuriuose vanduo lieka ledinis net per
didžiausius karščius?
N, o ką? Aš taip pat galiu megzti
žodinius voratinklius, na ir bjaurumo, visgi, prilaikau. Paklaustų
tiesiai-šviesiai, o tai štai kokius „ach-och“ vadelioja... Och jau tie rytiečių
kapitonai...
- Tegu Iblis neša sau ir tą ąsotį,
ir jo meistrą (v.p.: Iblis –
vienas iš džinų, kuris dėl savo pastangų buvo priartintas iki pat Dievo ir
beveik tapo angelu, tačiau tapo tuščiagarbiu ir buvo nutrenktas iš dangaus. Jį
apėmė neapykanta žmonijai ir ėmėsi juos vesti iš doros kelio)! – neišlaikė Hasanas. –
Gerbiamasis Žanai, sakykite, kas nutiko tam išako vaikui?!
 |
| Ibis džinas |
Aš pasidžiaugdamas, kad mano
šaunuoliai į aną pasaulį nuvarė ne kokį šio kapitono giminaitį, kiek patylėjau,
sulaukiau tos akimirkos kai Hasano veidas ėmė spinduliuote spinduliuoti
nekantrumą ir su atodūsiu ištariau:
- Net negaliu pasakyti ar liūdesiui
ar džiaugsmui, bet Džabaras dabar mėgaujasi hurijomis rojuje (v.p.: musulmonų
rojaus mergelės, amžinai jaunos ir gražios, baltaodė ir juodaakės.
Bendravimas su jomis esąs viena pomirtinio atpildo
išganytiesiems formų). Arba
atvirkščiai, jo sielą skaistykloje drasko demonai. Bet kaip ten bebūtų, jis
paliko gyvųjų pasaulį – tai jums, didžiai gerbiamas Hasanai –garantuoju.
- Iš tiesų aukščiausiais
gailestingas!!! – Hasanas su palengvėjimu atsiduso ir kilstelėjo rankas į
viršų. – Teisingumas nugalėjo!
Aš tylėjau ir, spėliodamas, kuo tas
Džabaras, užkliuvo Hasanui, laukiau. Nors koks skirtumas... ne apie tai galvoju:
reikia kalti geležį kol ji karšta ir melžti Hotabyčių kaip kokią karvę. Jei
pavyks, žinoma., o tai kapitonas nepanašus į žmogų, kuris geranoriškai atvers
savo saugyklas. Nagai į save...
- Žanai... – saracėnas trumpam
nutilo ir iš jo veido greit dingo ką tik buvę džiaugsmo pėdsakai. – Gal būsite
toks malonus, jog papasakosite šią istoriją?
Aš buvau malonus ir išliejau
siaubingą, dramatišką istoriją. Tiesa, ganėtinai, kaip jūs suprantate,
redaguotame variante, kur žiaurus piratas laužydamas pažadus ir priesaikas,
netgi niekšingai, užpuolė taikų laivą. Nepasakosiu gi, kad tai mano šaunuoliai
tai elgėsi. Na ir save paminėjau: tik labai kukliai. Na... taip...
prabėgomis... Tarsi ėjau pro šalį nurėžiau piktam kraugeriui galvą ir nuėjau
savo keliu... ir taip toliau tokia dvasia. Paminėjau sąmoningai, kad saracėną
padaryčiau man tiesiogiai dėkingu.
Po pasakojimo Hasanas padėkojo
alachui ir atsargiai pasidomėjo:
- giliai gerbiamas Žanai, sakykite,
o pas jus kartais neliko asmeninių Džabaros daiktų?
Klausdamas jis tiesiog akimis rijo
mano pistoletus. Špygą tau, saracėne – neatiduosiu.
- Galbūt... – aš kiek atšlijau nuo
kebabų dubenio. O kas būtent, jus domina?
Hotabyčius lūpų galiukais šyptelėjo
ir trumpai tarstelėjo:
- Viskas. O jei konkrečiai, tai
papūga.
- Papūga? Buvo toks, bet dėl
pasikeitusio klimato nudvėsė. Liko tik narvelis. Tačiau prašau paaiškinimų.
Patys suprantate, gerbiamasis Hasanai, jūs negalite atimti iš manęs malonumo
išgirsti jūsų istorijos.
Saracėnas nesimaivydamas papasakojo
tokią pačią siaubingai tragišką istoriją. Atseit piktas piratas Džabaras
užpuolė jo tolimo giminaičio laivą, kuris visgi išsigelbėjo, bet prarado visus
turtus, tarp kurių buvo ir šiokios tokios smulkmenos, kurios neturėjo kažkokios
ypatingos vertės, bet jas sugrąžinti giminei buvo garbės reikalas.
- suprantate, gerbiamas Žanai... –
kapitonas atsiduso. – Aš jūsų prašysiu atiduoti man tas smulkmenas. Pavyzdžiui,
tą sušvilptą papūgos narvelį. Jis kažkada priklausė mūsų giminės įkūrėjui, tad
aš privalau jį išpirkti.
- Aš negaliu neatiduoti jums jūsų
giminės relikvijų... – sutikdamas linktelėjau galva. – tik prašau atleisti man,
gerbiamas Hasanai, aš turiu jus palikti, nes reikia įsakyti, kad juos čionai
atgabentų.
Na štai, prasideda pats įdomumas.
Man kaip ir negaila – išskyrus pistoletų, žinoma. Atiduosiu... pala, bet kuo
čia dėtas narvelis? Man atrodo jog mane bando „išdurti“...
Dvyniams įsakiau vykti į šebeką ir
atvežti buvusio šeimininko daiktus. Tai yra: nuostabaus darbo smėlio laikrodį,
prausimosi dubenį, kilimėlį maldai, Koraną, asmeninį antspaudą ir žiedą. Na ir
nelaimingosios papūgos narvelį. Tik jau tą narvelį liepiau labai atidžiai
apžiūrėti... Šiaip, dėl visa ko: patikrinti ar nėra kokio dvigubo dugno. Aišku
galima visa tai nukelti rytojui ir pačiam apieškoti, bet nenoriu. Nenoriu
parodyti savo šališkumo. Kažin ar ten bus kažin kokie nenusakomi lobiai... Na
ir šiaip, kilnumo dar niekas neatšaukė. Na ir aš toks jau esu.
Pažų nebuvo apie gerą valandą, o
atitempę visus tuos rakandus davė ženklą prieiti.
- Kas?
- Štai... – Luidži ištiesė man
pergamentą, kuris buvo prirašytas arabiškais rašmenimis, auksinė plaukų sruoga
šilkiniame skudurėlyje ir paprastutis auksinis žiedas. – Visiškai atsitiktinai
radome. Vieną iš narvelio virbalų reikėjo paspausti.
Ta-aip. Panašu į kažkokią meilės
istoriją, kuri susijusi su pačiu Hasanu. Ne kitaip... žodžiu, nėra ko galvos
laužyti. Vis tiek ji man liks nežinoma.
Hasanas visai abejingai visus
daiktus pavartė, ignoravo slėptuvę ir klausiamai žvilgtelėjo į mane. Tarsi klausdamas
kainos.
- Džiaugiuosi jums padaręs
paslaugą, gerbiamasis Hasanai...
- Bet?..
- Nieko.
- Taip negalima... – kapitonas
nesutikdamas papurtė galvą. – aš atsisakau priimti jūsų paslaugą.
- Kodėl gerbiamas Hasanai? Tai
dovana. Nors visai neatsisakyčiau nuo jūsų dėkingumo, bet tik jūsų pačio
nuožiūra.
Tikiuosi, kad jūs nepagalvojote jog
aš išprotėjau ir nusprendžiau likti be dovanų?
- Tebūnie taip! – iškilmingai
išdainuodamas pasakė saracėnas ir pridūrė: - Dar vienas patikslinimas. Aš
matau, kad jūs nešiojatės pistoletus, kurie priklausė tam prakeiktam Iblio
sūnui. Prisiekiu, jei jūs man juos atiduosite, tai aš jums surasiu tinkamą
pakaitalą.
Lengvai žvangtelėję pistoletai
nugulė ant auksinės lėkštės. Taip, gaila, bet manęs niekas neprivers žaisti kilniaširdiškumo.
Hotabyčius – garbus vyrukas, tad nemanau, kad kažką prarasiu. O jei?.. Na ir
velniai jo nematė.
Dabar saracėnas nuėjo pakalbėti su
saviškiais ir po kažkiek laiko prie staliuko prisiartino tarnai.
Kapitonas buvo dosnus. Iki tokio
laipsnio dosnus, kad dabar jau man teko formaliai priešgyniauti.
- Tai garsiojo meistro Fachado al
Nasirijaus pistoletai. Aš pats jam iš Europos gabenu kai kuriuos reikalingus
komponentus.. – Hasanas pademonstravo porelę ilgavamzdžių pistoletų su
ganėtinai įmantriais skiltuvais. – Prašau jus, Žanai, priimti iš manęs šią
dovaną.
Pasukiojau ginklus rankose. O ką...
visai netgi nieko. Ir papuošti kukliai, taip kaip man patinka. Ilgi
daugiakampiai vamzdžiai... kokių penkiolikos milimetrų skersmens.
Lengvai
riesta rankena su masyviu bumbulu ant galo – tokiu stuktelėti gali geriau nei
su kokia buože. Spynos... kchmmmm... aš taip suprantu, kad prieš mano akis
titnaginių skiltuvinių spynų prototipas. Netgi kažkiek keista. Aš maniau jog
tokios gerokai vėliau atsirado. Bet čia jau kaip ir nieko keisto: aš jau seniai
nebesistebėjau buvusių stereotipų neatitikimu. Būsimųjų epochų istorikams
reiktų snukius daužyt (išskyrus vieną, kurį labai gerbiu)! Ir tai sakau aš,
žmogus, kuris gali jų „perliukus“ sulyginti su tikromis viduramžių realijomis.
Pavyzdžiui, aš visai neseniai mačiau graižtvinį vamzdį. Taip-taip,
nesistebėkite – be proto šiurkščiai padarytą, su dviem stambiomis vijomis, bet
vis tik tai buvo graižtva. Vedinas savo kūrybinio polėkio, vienas iš
ginklakalių Briugėje sumeistravo. Aišku, kad jo niekas nesuprato ir gildija
grasindama, kad išvarys iš savo gretų, uždraudė gaminti štai tokius
išsigimėlius. Berods, netgi baudą skyrė... Bet kaip ten bebūtų, bet dabar ir
čia tik penkioliktas amžius ir jau graižtva!
Taip ir su titnagine spyna.
Meistrų-individualų su polėkiu – visais laikais pakako. Kitas reikalas, kad jų
šedevrai aplenkia laikmetį, niekam neįdomūs ir jų gaminiai užmiršti pasimeta
laike niekeno nepastebėti. Bet vis tiek tokie buvo... Na, bet tiek to, užteks
filosofuoti – aišku, kad kapitonas įsiteikė. Rytoj išmėginsiu... Pala, o kodėl
rytoj? Dabar pat!
Na ir poroje su kapitonu,
pabandėme. Visi reikmenys buvo kartu su pistoletais. Žodžiu, visai neblogai į
riedulius pašaudėm ir paskutinis dar tarp mūsų buvęs ledas ištirpo. Bendrauti
tapo lengviau ir mes apsvarstėme nemažai svarbių dalykų. Netgi susitarėme dėl
šiokių tokių abiem naudingų prekybinių sandėrių kitam sezonui. Bet apie tai dar
anksti kalbėti – iki tol dar išgyventi reikia.
 |
| Bekbutas |
Be pistoletų iš Hasano dar gavau
maišą saracėniškų sėklų, tai yra kavos pupelių ir penkis maišus puikių ryžių.
Be viso to dar ir plokštelinius iki veidrodžio blizgėjimo nušveistus šarvus –
aiškiai indiškos kilmės. Porinius subtilaus kalimo durklus, kurie buvo labai
panašūs į bekbutus (v.p.: pers. behbūd из tiurk.: bekbut (bek + but (koja-dubuo) – iraniškos ar persiškos kilmės lenktas dviašmenis
universalus peilis-durklas iki 50 cm. neišraiškinga kryžma/rankos apsauga. Dažniausiai
su grioveliais ant geležties. Vėlesniais laikais virtęs kaukazietišku durklu,
kai kur nacionaliniu atributu),
ir porinius kardus – jei neklystu – marokietiškus nimšus (v.p.: vienašmenis kardas su labai nedideliu lenktumu,
medine rankena su riešo apsauga ir specifine kryžma, kai kryžma kai kada buvo
iš keturių į geležties pusę nulenktų stipinų, kurie baigiasi bumbulais ir gali
būti naudojami, kaip priešininko ginklo gaudyklė).
Ganėtinai rimti ginklai: sunkūs,
subtiliai išpuošti, puikaus plieno ir išgaląsti kaip kalavijai. Na ir pilną
dėžutę saracėniško stiliaus moteriškų papuošalų bei po porą rulonų parčės (v.p.: storo šilko medžiaga įmantriai siuvinėta auksiniais
ir sidabriniais siūlais)
ir šilko – žmonai. Žodžiu, pažėrė baronui senasis saracėnas.
 |
| Nimša kardas |
Išsiskyrėme jei ne bičiuliais, tai
bent jau neblogais draugais. Kaip nebūtų keista, nežiūrint į visiškai skirtingą
mentalitetą, charakteriai atitiko vienas
kitą. Bet, ko gero, tai daugiau mano nuopelnas – aš juk ne visiškai
viduramžiškas kipšas, o kažkiek ir multikultūrinės visuomenės vaikis.
Jau ruošiantis namo, uždaviau
klausimą:
- Gerbiamasis Hasanai, o jūs ar
kartais nepažįstate pirklio iš Alepos, kurio vardas Hasanas ibn Zulfikaras?
- Šlovė Alachui, turiu tokią
garbę... – kapitonas akimirksniu įsitempė ir šovė į mane žvilgsniu. – Jūs
turite jam kokį nors reikalą?
- Gali būti. Ką jūs apie jį galite
pasakyti?
- Gerbiamas žmogus, gerbiamas
pirklys, bet, deja, netikratikis... – nesileisdamas į smulkmenas išsakė
Hasanas. Buvo galima nujausti, kad ne itin nori viską apie išpasakoti.
- Ar turi jis dukterį, kurios
vardas Zemfira?
Hasanas kiek patylėjo, o po to
sausai atsakė:
- Giliai gerbiamas Žanai, aš kol
kas norėčiau susilaikyti nuo atsakymo. Suprantate, svetima širdgėla neturėtų
būti atskleidžiama tretiesiems asmenims. Gal jūs geriau malonėsite pasakyti
kodėl taip domitės?
- Aš ne veltui uždaviau klausimą...
– mano balsas buvo toks pat sausas, kaip ir saracėno. – Nejaugi jūs galėjote
pagalvoti, kad mano žodžiai tai tik noras pasijuokti iš gerbiamo žmogaus
nelaimių?
- Aš negaliu matyti jūsų sielos,
gerbiamasis Žanai... – iškošė kapitonas.
Ta-aip... pasitikėjimo ir pagarbos
atmosfera, kuri jau buvo nusistovėjusi, akimirksniu kažkur išgaravo. Na gerai,
nekaitinsiu jos, o tai dar betrūko į peštynes su kunigaikščio globotiniais
įsivelti... Bet pats saracėnas! Dvasingas, šiknius – gerbiu...
- Gerai, aš paaiškinsiu. Nuo
nepavydėtino likimo man, visiško atsitiktinumo dėka, pavyko išgelbėti merginą,
kurios vardas Zemfira, kuri pasivadino Hasano ibin Zulfikaro dukterimi. Manau, kad nupasakoti, kaip ji atrodo, nėra
reikalo, nes netikėti jos žodžiais, neturiu jokio pagrindo. Ar jūs patenkinti
priežastimi, kodėl aš domiuosi apie gerbiamą pirklį?
- Kokia išpirkos kaina? – ganėtinai
rūsčiai burbtelėjo kapitonas. – Aš dabar galiu surinkti, perskaičiavus į jūsų
pinigus, apie penkis šimtus turo livrų. Jei jūs sutiksite palaukti dieną, aš
galiu dar tiek pat pasiskolinti įkeisdamas būsimus mano tiekimus. Ir maldauju
nepasmerkti pažeminimui
nelaimingosios...
- Gerbiamas Hasanai... –
priekaištingai palingavau galvą, - prašau nekenkti mūsų santykiams, nes toliau
jau mes galime tik susipykti. Aš jums nedaviau jokio pagrindo taip apie mane
galvoti.
- Bet tada ko jūs norite? –
kapitono veide atsispindėjo pats tikriausias disonansas, tai yra, stereotipų
plyšimo procesas.
- Nieko! Dabar mergina laikoma
padoriomis sąlygomis ir niekas niekada nedrįs jai pakenkti. Bet ji toli ir
artimiausiu laiku aš jums jos perduoti negalėsiu. Tad teks susitarti, jog
kitais metais, tuo pačiu laiku, ją čionai atvešiu. Dar kartą kartoju: už gerus
darbus aš nereikalauju dovanų ir apdovanojimų. Tačiau yra sąlyga. Atvežkite ką
nors iš Zemfiros giminės, ką ji galėtų pažinoti. Kitokiu atveju, jokio
perdavimo nebus. Taip... visi mes su dievo palaima šia žeme vaikštom... tad jei
dėl kažkokių priežasčių negalėsiu atvykti, merginą vis tiek atveš patikimi
žmonės.
- Žanai... – kapitonas prispaudė
ranką prie širdies.
- Palikim, aš neįsižeidžiau...
Štai taip ir teko man prisiliesti
prie viduramžiškaisiais rytais. Velnias... gal man, vis-tik, romaną parašyti?
Labai jau įdomiai ir užvedančiai išėjo! Nors koks aš, po velnių, rašeiva...
Tiek to, liko tik pasipuikuoti rūmuose ir namo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą