"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXV skyrius. 2017-07-14

XXV skyrius

 

Masyvi moneta kelis kartus persisuko ore ir įkrito į delną herbine puse, kurioje buvo atvaizduotas solidžiai atrodantis raitelis. Tai rodanas arba rodanezas, kitiaip tariant rodezos livras (v.p.: 1 rodanoise = ½ turo livro... 1 svaras = 5 Turo livrai arba 4 Paryžiaus livrai). Tai buvo Armanjakų moneta, kurią jie kalė būdami Rodezos grafystės valdovais. Kaldino...

Pavartaliojau monetą rankose ir įmečiau į didelę skrynutę, kuri buvo pilna štai tokių pačių monetų. Lygiai tūkstantis rodezos livrų arba penki šimtai turo livrų. Štai tiek man atiteko iš Armanjakų lobyno. Smulkmena, aišku, bet net jei jų būtų tūkstantį kartų daugiau, tai vis tiek būtų niekalas lyginant su Bazilio išgelbėtomis relikvijomis...

- Štai ir viskas. Istorija baigta, - skrynutės dangtelis negarsiais stuktelėjo užsidarydamas. – Ačiū tėve...

Už nugaros cyptelėjo durys ir iš karto pasigirdo Luidži balsas:

- Jūsų mylista...

- Ką?

- Jūsų pavedimas įvykdytas, monsinjore, - berniukas nusilenkė. – Bretanės kunigaikštienė Margarita de Fua jus priims rytoj pusiaudienį.

- Kunigaikštis?

- Bretanės kunigaikštis, grafas de Monforas de Vertiu de Rišmonas ir d‘Etampas, Pranciškus de Bre, deja, vakar išvyko į medžioklę ir kada grįš į rūmus, nežinoma, - raportavo Pjetro.

- Aš jus išgirdau. Kol kas laisvi...

Taigi, kaip ir tikėjausi, mane priims kunigaikštienė. Apie tokią galimybę mane buvo perspėjęs dar Antuanas. Kodėl? Pabandykim panarplioti...

Pranciškus gudrus kaip gyvatė ir apdairus kaip tūkstantis pranciškonų, todėl nusprendė nesusitikinėti su Karolio Drąsiojo aplinkos žmogumi. Aš ne oficialus Karolio, didžiojo bastardo Antuano pasiuntinys ir nežinia kas ten tame laiške surašyta. Karolis, kaip ir  buvęs Pranciškaus bendražygis, tad per Antuaną gali paprašyti kokios nors pagalbos. Pinigų, pavyzdžiui. O ar kunigaikščiui to reikia? O šiaip tai priims Margarita. Kaip ir visiškai oficialiai – pilnateisė kunigaikštienė. Štai toks Pranciškaus žingsnis kaip ir leidžia pilnai ir teisiškai ignoruoti prašymą. Na ir šiaip, tas Bretanės kunigaikštis, ganėtinai įdomus personažas.

Savo laiku jis buvo vienas iš Visuomenės gerovės lygos, kurioje, kaip prisimenate, gana svarbų vaidmenį vaidino bastardo tėtušis, dalyvių, lygos kariaunai vadovavo Karolis Drąsusis. Savo laiku maištingieji feodalai gerokai aplamdė Liudviką ir Konflanoje privertė jį pasirašyti jam nemalonų paliaubų susitarimą. Rezultate Pranciškus tapo pilnateisiu ir nepriklausomu Bretanės valdovu ir dar prie savo valdų prijungė šiek tiek pačio Voro žemių.  Bet tai jau buvo labai seniai ir jau tapo sena istorija...

Po prijungimo prie Prancūzijos pasikeitė

Normandija, kuri pagal tą patį susitarimą tapo Karolio Berijiečio tėvonija, prieš dešimtmetį sugrįžo Liudvikui, o pats Karolis vos spėjo pasprukti ir pasislėpti pas Pranciškų, kuris griežtai atsisakė išduoti buvusį bendražygį. Aišku, kad Liudvikas pasipiktino ir iškeliavo nukariauti Bretanės. Beje, kovojo jis visai sėkmingai ir Pranciškus buvo priverstas taikos sutartį, pagal kurią Bretanė tapo Voro lenu. Pranciškus net įsipareigojo sukulti Karolio Drąsiojo Burgundiečio puodynes, taip vaizdžiai sakant. Aišku, kad sutartis buvo formali ir niekinė. Kunigaikštis net nemanė aprimti. Jis kiek atsigavęs ir sustiprėjęs po pralaimėjimo iškart užmiršo visas tas sutartis ir įsibrovė į Puatą (v.p.: pranc.: Poitou, istorinė Prancūzijos vakarinės dalies sritis, kuri dabar išdalinta į tris departamentus), bet kažin ko ten neprikariavo.

Žodžiu, oficialiai dabar šiokia tokia trapi taika. Tačiau iš tiesų viskas šiek tiek kitaip. Pranciškus iki galo stovės už savo suverenumą, o Voras stengsis Bretanę prijungti prie savo valdų. Kuo visa tai baigsis kaip ir aišku, nes dvidešimto amžiaus žemėlapiuose tokios valstybės kaip Bretanė – nėra, o yra Prancūzija. Tačiau kada ir kaip Bretanė taps Prancūzijos dalimi – man nežinoma (v.p.: 1532 m. sudarius uniją pagal kurią abi šalys valdomos vieno karaliaus, nežiūrint išlaikyto abiejų šalių suverenumo, jau 1547 m. pagal faktą tampa nebedaloma Prancūzijos dalimi - provincija).

Na, o su kunigaikštiene pabendrauti - visai nieko prieš. Vis tik ji Fua, o tai reiškia, kad graži, protinga ir gudri, kaip ir visos šios giminės moterys. Beje, ji tikroji mano žuvusios pamotės sesuo ir Magdalenos Prancūzietės sūnaus, mažojo Febo, teta. Turėtumėte atsiminti, aš juk pasakojau (v.p.: žr. Armanjakas – 1). Taip, buvo laikai... Bet aš kiek nukrypau.

Kažkokio ypatingo palankumo iš kunigaikštienės neverta tikėtis: kas aš, o kas ji? Jei nebūčiau pasiuntiniu, tai net ir apie audienciją nevertą būtų svajoti. Bet pažiūrėsim, ko čia galvą sukti? Man gi iš jos nieko ir nereikia. Pasisukiosiu rūmuose, numesiu dar vieną laišką vienam bankininkui ir dingsiu. Tai paskutinis pavedimas, kurį įvykdęs išskleidžiu sparnus ir varausi į Guteną. Po to į Burgundiją. Bet ten jau su gerokai menkesniu entuziazmu. Bet nereikia kalbėti apie liūdnus dalykus – geriau jau ant denio pasivaikščiosiu...

Atvėriau kajutės duris ir iš nuostabos sustingau. Už pusės šimto metrų nuo mūsų sustojo didelė galera. Su Bretanės vėliava. Bet...

- Och jėrgutėliau, net iš reido kilti nereikia – galima kuo puikiausiai abordažu imti... – nejučia išsprūdo.

- Kas per šūdas? – sunerimęs, su ataskaita nuo tiltelio nulipo Verenvenas.

- Ar taip būna, Tili?

- Nežinau, pone šautbenachte... – sutrikęs pasikrapštė pakaušį Verenvenas. – O šiaip tai ten pirklys.

- Aišku, kad ne piratas. Kokio velnio jis su Bretanės vėliava? Pjetro, mikliai čionai mano žiūroną...

Prasta viduramžiška optika priartino galerą ir aš supratau, kad man nepasivaideno. Šalia Bretanės uosto į reidą atsistojo saracėnų galera. O tai jau savaime neįtikėtinas dalykas. Kažkodėl saracėnas stovi sau ramiausiai ir niekas jo nepuola. Netgi atvirkščiai – jį lydi Bretanės kogas.

- Pone šautbenachte, jį sargyba lydi! – Verenvenas pasidalino savo brangiais pastebėjimais.

- Ne aklas... – aš nužiūrinėjau išvaizdų saracėną, kuris galeroje žarstėsi įsakymais.

Iš ties neįtikėtinos tos Dievo užmančios. Mahometonų ir kitų saracėnų, kurie tik išdrįs pasirodo šiuose kraštuose, laukia vienas vienintelis likimas. Labai liūdnas. Tikiuosi, kad nebūtina aiškinti koks? Jie tai puikiausiai supranta ir paprastai prekiauja su portugalais ir venecijiečiais, kurie savo ruožtu persiunčia prekes čionai užsukę kelis kartus didesnes kainas. Štai – tau! Ir dar saracėnas su Bretonės vėliava, o tai reiškia, kad pirklį globoja kunigaikštis. Kitokiu atveju tai neįmanoma. Tikėjimo klausimas bekompromisis – ypač šiais laikais. Žinoma, jei šis klausimas nesusikerta su finansiniais interesais. O šiaip jau, man ši galera visai patinka. Kaip sakoma, kas ieško, tas randa...

- Tili...

- Taip, pone šautbenachte.

- Pasiųsk į uostą patikimus žmogiukus ir iki dienos pabaigos sužinok viską ką tik galima apie tą saracėną. Kas, iš kur, ko ir kodėl. Įkinkyk dar ir mūsų prekybininką, tegu tarp savųjų apsiuosto... Vykdyt.

Baigęs įsakinėti, pamačiau, kad ir saracėnų vadeiva per žiūroną nužiūrinėja šebeką. Ir mane. Įdėmiai. Na-na...

Lengvai linktelėjau ir pagal mahometonišką paprotį priliečiau ranka kaktą, krūtinę ir pilvą. O dabar palaužyk galvą, Dievo Karsto užgrobėjau. Nors šiaip, mes gan greitai su tavimi artimiau susipažinsime. Tikiuosi...

Ilgai žinių laukti neteko. Vos spėjau papietauti, kaip sugrįžo pasiuntiniai ir atsiskaitė. Viskas buvo taip, kaip ir maniau. Virš saracėno savo globojančią ranką iškėlė pats kunigaikštis. Kapitonas Hasanas, kitų jo vardų maniškiai paprasčiausiai nesugebėjo ištarti, mažmena neužsiiminėjo ir Nante neturėjo jokios savo pirklių brolijos. Išimtinai vedė reikalus tik su kunigaikščio rūmų ekonomu. Kuo ši porelė užsiiminėjo, sužinoti taip ir nepavyko, bet magiški žodžiai „prieskoniai“, vis-gi – nuskambėjo. Nors nieko keisto – būtent jie ir sudarė pagrindinę apyvartą prekiaujant su Magribu (v.p.: el Magrib – „ten į vakarus“. Taip arabų jūreiviai vadino visas šiaurės Afrikos šalis vakariau nuo Egipto iki Maroko ir Mauritanijos (imtinai)). Beje, o mano komersantas ar jau išsiprekiavo?

- Tu mūsų prieskonius jau pardavei? – bedžiau pirštu į skubiai pašauktą prekybininką.

- Ne, jūsų mylista... – susitaikęs su likimu atsiduso Borelis.

- Kodėl?

- Tikros kainos neduoda... – Borelio akyse spindėjo visas šio psaulio liūdesys.

- Kodėl?

- Mes pirmą kartą atėjome. Aiškiai matosi, kad jie visi susitarę. Jei kas duos daugiau, tas jau čia nebeprekiaus. Bet aš radau vieną žmogelį...

- Supratau. Atsimink, ryt tu šią problemą turi išspręsti. Laisvas.

Aš labai nepergyvenau dėl prieskonių kainos: patys suprantate, aš gi už juos nemokėjau. Bet ir nusipiginti nesinorėjo... Pala! Man atrodo, kad jau sugalvojau, ką daryti! Bet tai jau rytoj. O šiandien...

- Luidži, Pjetro, mikliai neriat į išeiginius rūbus ir nešdinatės į saracėnų galerą. Ten, kaip priklauso ir su visu pietetu (v.p.: lot.: pietatis - su visa pagarba), bet oriai, kviečiate kapitoną vakarienės. Mane pristatote pilnu titulu. Pirmyn.

Dvynių akimis nuslinko sutrikimo šešėlis, bet nereikalingų klausimų neuždavė ir drausmingai ėmė ruoštis. Štai už tai ir branginu šiuos pramuštgalvius. Neabejoja savo šeimininku. Įsakiau – reiškia taip reikia.  O ar ten saracėnas, ar juodasnukis stabmeldys – visai nesvarbu.  Žodžiu – protingi pažai.

Tačiau nuvykti į galerą jiems taip ir nebereikėjo. Su trenksmu atsivėrė durys ir budintysis su išsprogusiomis akimis išrėkė:

- Saracėnai prie borto!!!

- A-cha, labas, labas, sakalėli... – sumurmėjau ir jau žiojausi  įsakyti Verenvenui, kuris buvo čia pat kajutėje, stuktelti tam panikieriui per žandikaulį, bet neprireikė, nes Tilis pats susiorientavo ir jūreivėlis nulėkė į kampą.

- Aš tave, šūdžiau, tuoj užplaksiu: kaip drįsti rautis pas poną?!

- Taip, ko jie nori? – rankos mostu sustabdžiau Tilį.

- Sako... reikalą pas jus turi, pone šautbenachte... – pagarbiai čiupinėdamas savo guzą ant kaktos, atsakė budintysis. – Mūsiškai pliurpė, aišku. Ir berods su išsipustę...

- Na tai kviesk.

Pasiuntinys buvo senstelėjęs ir savimi pasitikintis, ir kupinas savigarbos vyrukas su prabangiu chalatu ir sniego baltumo turbanu, kuris buvo apsuktas perlų vėriniais. Jį lydėjo du arabiukai su atlasiniais ilgaskverniais švarkais. Vienareikšmiškai solidu.

Įėjęs į kajutę, greitu, bet aštriu žvilgsniu nudelbė aplinką, akimirkai sustingo ties papūgos, kuri nugaišo dėl visokiausių ją užpuolusių negandų, auksiniu papūgos narveliu ir gerai nustatytu baritonu ištarė:

- Mano vardas Muradas Seidas Sefulis Rubanis. Mano lūpomis tave, gerbiamasis, sveikina kapitonas Hasanas Abdurachmanas ibin Hotabis, už savo bebaimę drąsą pramintas Jūrų Liūtu. Vienok, jis nežino tavo vardo ir prašo jį ištarti.

Pasakęs užtilo ir sustingo kaip kokia mumija. Tačiau šaudyti žvilgsniu iš po savo vešlių antakių nepamiršo.

Iš karto neatsakiau, o nužiūrinėjau šį vyruką. Iš snukio, tai grynakraujis egiptietis. Grynas. Senovinis. Vėlesniuose amžiuose, matyt, tokių jau ir nebesutiksi – susimaišė ir pavirto į grynus arabus, kurių tautybės jau ir nebenustatysi. Na ir kokio kipšo tau čia reikia Muradai, a? Kas šebekos šeimininkas jūs kol kas neišsiaiškinote. Na ir krikščioniškame uoste sunkoka saracėnams būtų sužinoti. Na ir kaip man pranešė – ant kranto saracėnai neišlipo. Pas juos tik atvyko barkasas su kažkokiu sargybos lydimu vyru. Po šio vizito galerą iš karto prasidėjo krovos darbai. Na, ką gi, tęsime. Velnias, koks barono analogas pas saracėnus? Na ir velniop...

- Aš karališkojo Slibino ordino kavalierius, jo šviesybės didžiojo Vakarų kunigaikščio Karolio Drąsiojo Burgundiečio leibgvardijos vadas, baronas van Gutenas.

Pasiuntinio veidu nubėgo šešėlis: matomai jis tikėjosi sutikti ką nors paprastesnio. .. Tačiau puikiai susitvardė ir vėl nusilenkė: tik žemiau ir pagarbiau.

- Gerbiamasis emiras Hasanas Abdurachmanas ibin Hotabis pavedė man perduoti tau savo kvietimą su juo pasidalinti vakariene... – Muradas kiek patylėjo ir pagarbiai pridėjo: - Jūs, gerbiamasis, galite nesijaudinti dėl savo garbės ir didybės – Hasanas Abdurachmanas ibin Hotabis priklauso vienai iš seniausių ir gerbiamiausių Magribo giminių.

Saracėnai 1486 m.

Štai kaip? Kuo toliau, tuo įdomiau. Ir kokio velnio kapitonas Hotabis panorėjo su manimi perlaužti kepalėlį duonos?  Juk apie mane nė velnio nežino... Tačiau atsisakyti kaip ir neketinu.  Galima neįtikėtinos naudos išpešti. Tik štai...

Vyrukas, tarsi perskaitęs mano minti, pareiškė:

- Hasanas Abdurachmanas ibin Hotabis supranta, kad krikščionio vizitas pas musulmoną gali būti nederamai suprastas, todėl siūlo susitikti neutralioje teritorijoje. Be to, gerbiamasis gali pasiimti tiek karių, kiek tik pageidauja.

- Perduok savo šeimininkui, kad aš priimu pasiūlymą, - ryžtingai atmečiau visas dvejones. – Sakyk laiką ir vietą.

O ką? Įdomu gi... Bet man nuojauta sako, jog kapitonas ne šiaip sau sumąstė visą šį susitikimą. Na ir šiaip, įdomu gi su viduramžių saracėnu pabendrauti...