XVIII skyrius
 |
| 1863 m. tap.: Dante Gabriel Rossetti |
Labai keista,
tačiau Diepėje karinių laivų su karališkosiomis lelijomis nebuvo. Be abejo
keista, tačiau man visai paranku. Gana didelis uostas buvo užpildytas žvejų
laivais, nors netolimajame reide (v.p.: prieuostis) stovėjo ir keletas pirklių laivų.
Pats miesteliūkštis buvo išsistatęs dešiniajame Arkos (v.p.: pranc.: Arc) krante. Beje, upė
buvo ganėtinai vandeninga ir tiko laivavedybai. Ko gero ši upė ir davė vardą
tai pačiai mergelei Žanai, kurią vadino Orleano Mergele. Visai netoli šių vietų
– Ruanoje, ji ir pasitiko savo paskutiniąsias minutes (v.p.:
pranc. Jeanne d'Arc; 1412-1431 m.). Prisišokinėjo
kvailutė. Kai į areną išeina didieji politikai, užleista ir paleista
šizofrenija - tik iki vienos vietos... Nors turiu pripažinti – pasilinksmino
mergaitė neblogai. Verta pagarbos. Na ir Dievai su ja, su ta nelaimėle...
Šiame miestelyje laukiau ne mažesnių nemalonumų kaip ir
Kalė mieste, bet jų nebuvo. Kuo puikiausiai nusigavau iki Švento Remigijaus
bažnyčios ir įteikiau laišką storam protingo ir išmintingo veido bruožų abatui.
Gavau atsakymo rašteliūkštį ir nulapnojau laivan, be jokių nuotykių. Pakeliui,
netgi, viename iš uosto smuklių su visiškai neoriginaliu pavadinimu „Raudonas
gaidys“, prigriebiau dar vieną laišką. Štai ir viskas. Net nuobodu ir neįdomu.
Taip belakstant ir bebendraujant po truputį ėmė aiškėti
didžiojo bastardo Antuano ir didžiojo juokdario Le Granje užmančios. Dėl
„didžiojo juokdario“ - tai juokauju,
aišku, dovanokit, nors dalelytė tiesos tame vis tiek yra.
Jeigu britai vis tik sugalvos padėti Karoliui, tai jūrų
desantas išsilaipins pakrantėje. Paprasčiausiai jie neturi kito kelio. Tad be
vietinių dvarininkėlių ir didikų palaikymo jiems tektų maudytis kraujyje. O tai
ir visai jame nuskęstų. Štai taip, dirbdamas kurjeriu, aš dar ir žinučių apie
vietinės aukštuomenės pasiruošimą... arba nepasiruošimą palaikyti Karolį
surinkėjas. Žemos agentų pareigos neturėtų gluminti: už kiekvieno iš jų stovi
gana didingos asmenybės, kurios iki tam tikro laiko pasislėpusios ir veikia
tyliai. Žinoma, kad kyla klausimas: o kokiems velniams jiems tokia avantiūra
reikalinga. Gyvena sau po voro sparneliu ir vargo nemato. Tačiau, vis tik,
priežastis yra... Ir netgi ne viena. Savarankiškumo noras, kad juos kur. Nuoskauda
dėl sutryptų laisvių ir privilegijų ir geresnės vietos po saule troškimas,
persiduoda iš kartos į kartą. Kita vertus, šiais laikais visokie neramumai, tai
pats tiesiausias kelias pralobti. Viduramžiai, kad juos kur... Bendrai paėmus,
tai visos Prancūzijos suvienijimas ir
pavertimas į galingą valstybę, kaip ir neblogas dalykas, tačiau pritarimo iš
šio pasaulio stipriausiųjų beveik
nesulaukė. Na ir kaip kitaip? Buvo pats sau valdovas nepriklausomoje
kunigaikštystėje ir še tau, kad nori – vieną gražų rytą tapo ne itin jau labai
kilmingo Liudviko vasalu... Taip neturėjo atsitikti. N, o jei to pačio
nužeminto grafo ar kunigaikščio jau nėra, tai erzeliuoja jų palikuonys, buvę
vasalai ir visi jų buvę pavaldiniai. Nepavydžiu Vorui: nors visa širdimi jo
nekenčiu, bet nuvertinti jo talentų -
negaliu. Kolkas šūdžius laikosi ir savo idėjų neatsisako. Kalės vaikas!!! Na
negaliu aš jo pasiekti. Kol kas tai ne mano nosiai. Tačiau laikui bėgant - pasieksiu. O gal kokiais kerais jį į kapines
nuvaryti? Reikės apie tai dar pagalvoti...
Mieste dar kiek užsilaikėme: Izaoko patikėtinis, tas
neštas ir pamestas suktas kipšas užraitė kažkokius verslo reikaliukus. Kažkam
įgrūdo skystus jūrų žinduolių taukus ir ruonių odas, o vietoje jų supirko
alyvuogių aliejų, vašką, druską odų apdirbimui ir dažų fiksavimui. Neplanuotai
išėjo, bet negi praleisi progą, kai uoste buvo sustoję pirkliai keliaujantys į
Ruano mugę. Ten jiems už savo prekes dar būtų reikėję sumokėti gerokus muitus,
o čia mes pasirodėm. Visiems naudingi mainai, turint galvoje, kad ir mes Diepei
muitų nemokėjom. Visa ta avantiūra buvo neteisėta, nes prekiauti per bortą į
bortą – uždrausta... bet pelninga. Nedidelė dovanėlė valdininkėliams – nieko
nekeitė. Aš į šituos reikalus nesikišu, bet bendrai paėmus – laiminu: kelionė
jau atsipirko. Na dar liko išparduoti užgrobtus prieskonius, bet juos jau
parduosime Nante: Borelis sako, jog ten galima iškart viską urmu prastumti.
Diepėje apsirūpinome gausiomis šukučių (v.p.:
moliuskai Pectinidae) ir kitų jūros
gėrybių atsargomis. Saviems poreikiams. Prisipažįstu – nuodėmingas: mėgstu
pilvą palepinti. Peteris žadėjo pagaminti kažkokį nuostabų jūsų gėrybių asorti
ant grotelių su grietinėlės padažu. Bet tai jau vėliau, o kol kas...
- Pone!!! Pone!!!
A-a-a!.. – mažytė ir daili mergiotė krestelėjo savo garbanotus rudus plaukus ir
kelis kartus geidulingai truktelėjo ir inkšdama krito ant mano krūtinės. –
Pone-e-e... a-a-a...
Na taip, ištvirkaujam.
Kadangi nepajutau jokio įtartino ir nepageidaujamo dėmesio mano ir mūsų
atžvilgiu, užpirkau pusę vietinių šliundrų ir nėriau į patį prabangiausią
viešnamį. Įgula siautė apačioje eiliniuose kambariuose, o aš su artimiausiais
bendražygiais, tiksliau su Klausu ir dvyniais – geriausiuose apartamentuose.
Beveik karališkuose – beveik visame antrame aukšte. Na ir mergos, aišku, pačios
geriausios – nenuvalkiotos. Na, aišku tokios tik man, o laivo inteligencijai:
Verenvenui, Andersenui, Samueliui, Bromeliui ir Askensui – kiek padėvėtos, bet
irgi neblogos... Beje, o koks jos vardas? Katerina? Elena? Ana tai buvo Ana...
O šita? Šita – Lidija? Tiksliai!
- Ko verki čia
kvaiša? – pirštu atitraukiau plaukų sruogą nuo mergaitės veido.
- Nežinau, pone, -
mergina sutrikusi prisidengė delnu. – tikrai nežinau... To su manim dar
nebuvo...
- Ką? – nustebęs
išsižiojau.
- Na... – Lidija
visai sutrikusi paslėpė galvą po pagalve.
Įdomu... Na taip... Visiška nemokša ir... ir beveik
merga... Tai yra, jei kas su ja ir padirbėjo, tai visiškai paviršutiniškai.
Arba... Velnias... kokias aš čia nesąmones tauzyju? Paliečiau pirštu lašelį
kraujo ant paklodės...
- Tai tu mergaitė?
- Ne, pone. Mama Felicija savo ranka pertvarėlę...
- Kaip tai? Kas per nesąmonė? Kokia dar mama? –
atsisėdau. – Greit atsakyk: kiek metų, velniai rautų?!
- Nesiplūskit, pone! – išsigandusi sucypė mergina ir
akimirksniu nudundėjo į kitą lovos galą – kuo toliau nuo manęs. – Aš... aš...
- Kalbėk!
- Na... šeimininkė mano... mama... Felicija. Mane jai
mano tėvas pardavė... tikras...
Čia tai bent. Pasirodė, jog ji buvo penkiolikmetė italė
Lidija Čikonė, kurią atidavė į viešnamį. Beje, šioje epochoje, tai pilnai
suaugusi moteris. Keturiolikos jau ir porelė vaikų į sijoną įsikibę. Pagal
prigimtį, tai Lidija buvo laisva. Jos tėvas buvo nušiurusių nakvynės namų,
kurie stovėjo netoli miesto, savininkas. Laikui bėgant tėvas nuskurdo, o visą
šeimą ir giminę pakirto nežinoma liga. Žemė atiteko vietiniam vyskupui už
skolas. Pats tėvas už skolas tapo servu, bet prieš pat baudžiavą nuvedė dukrą į
miestą ir pardavė viešnamiui. Taip Lidija formaliai liko laisva. Abejotinas
toks sprendimas, bet taip jau įvyko. Viešnamio šeimininkė, kurią vadino mama,
prieš „darbymetį“, specialiu įranku atėmė jai mergystę. Jei gerai supratau, tai
paprasčiausiu kreivu ragu. Keista, vienok... Juk skaisčios turėtų brangiau
kainuoti, ar ne? Nors gali būti, kad dėl to kalti čionykščiai prietarai. O gal
atvirkščiai – mamulė mergaitės pagailėjo: čionykščiai eržilai delikatumu šiuose
reikaluose nepasižymi, tad net jau pirmoji pažintis galėjo baigtis labai ir
labai liūdnai... neatmetant ir tolimesnio tinkamumo šiai profesijai. Ta-a-ap...
- Tai aš čia tau pirmas, ar ką?
Lidija tyliai linktelėjo ir baugščiai pasislinko dar
toliau.
- Meluoji, ko gero?
- Nemeluoju, pone. Prieš jus buvo vienas vietinis bali (v.p.:
pranc. bailli – ikirevoliucinės
Prancūzijos karaliaus vietininkas ar valdytojas. Pietų Prancūzijoje tokias pat
pareigas atlikinėjo senešaliai), bet
nusitašė ir visą naktį vėmė, o prie manęs taip ir neprisilietė...
- Be smulkmenų... Ir nedrebėk gi taip,
nenuskriausiu...
Mergelikės
supratusi, kad jos ne tik niekas nesiruošia lupti ar mušti, bet net ir rodo
kažkiektai užuojautos, atsisėdo ant lovos ir parėmusi smakrą ant kumštuko, ėmė
mane nužiūrinėti.
- Ko
spoksai? – pasikėliau nuo lovos ir basomis kojomis nušlepsėjau iki staliuko. –
Imk, išgerk ir pavalgyk... leidžiu...
Lidija
greit susikimšo vištieną, užgėrė ją vynu ir pareiškė:
- Į jus,
pone žiūriu, nes jūs gražus! Ir švelnus!
Aš tik
vyptelėjau. Ot kipšiukė...
Po to
merginos žvilgsnis nusileido kiek žemiau, akyse blykstelėjo šelmiškos
liepsnelės ir ji įtikinamu balsu vėl pareiškė:
- Ir
vyriškas! O-ch, koks vyriškas! Tik aš daugiau negaliu... oiii... skauda man ten
visur... nebent kaip jūs mene mokėte... burna... oiii...
Netikėtai
apačioje kažkas trinktelėjo ir pasigirdo garsūs šauksmai.
- Kas
per velnias?
Iš
gretimo kambario išvirto dvyniai, o po to tempdamasis šosus – Klausas.
-
Monsinjore?
-
Užsičiaupkit ir renkitės! – įsiklausiau. – Kas gi ten bilda?
- Pone!!! – triukšmingai trinktelėjo durys ir ant
kambario slenksčio išdygo Samuelis vienais apatiniais, bet su skalpeliu
rankoje. – O! Pone! Filistinai puola!!! Oh! (v.p.: Filistinai (hebr. פְּלִשְׁתִּים =
Plishtim) – senovės Artimųjų
Rytų (Istorinės Sirijos) etninė grupė, XII–V a. pr. m. e. gyvenusi Viduržemio
jūros rytinėje pakrantėje. Pasak Senojo Testamento,
tai gentis ir dar prieš Abraomo laikus užėmė derlingą žemumą Viduržemio jūros
pakrantėje nuo Jafos iki Egipto dykumos. Daugelį metų vyko ginkluota kova tarp
filistinų ir izraelitų. Galiausiai neoficialiai Palestina imta vadinti visą
Šventosios žemės teritoriją)
 |
| Samsonas žudo filistinus |
- Kas?! – užrėkiau ir šokau rengtis. – spjauk kamštį iš
srėbtuvių, durniau, užriškit man tuos šūdinus raištelius!..
- Sargybiniai!!! – Samuelis pagaliau atgavo kvapą. –
Miesto sargyba ir dar kažkokie kariai. Mūsiškiai juos sulaikė apačioje, bet
reikia maut iš čia, kol nevėlu. Tie gojai (v.p.: hb. Goi, gojim
- nežydas,
kitatikis; vulgarus, tamsus, prastas žmogus), marods, pagalbos nuskuodė...
- Po velnių!!! – patikrinau paraką ant pistoletų spynų
ir užsikišau juos už diržo. Išsitraukiau talvarą. – Paskui mane!!! Kokio velnio
stovit!
- Pone!!! – mergaičiukė nulėkė nuo lovos ir įsikabino į
koją. – Pone, paimk mane sus savimi!!! P-a-s-i-i-m-k... pra-v-e-r-s-i-u...
- Kas per velnias... – pabandžiau nupurtyti prakeiktą
mergšę, bet nesugebėjau ir netikėtai pačiam sau riktelėjau. – Atsikabink,
kvaiša! Renkis, kad tave kur!
- Pone!!! – Lidija akimirksniu užsimetė paltuką ir
nusičiupusi masyvią bronzinę žvakidę uždarė mūsų būrelio ariergardą (v.p.: pranc. arriere
– garde, tai užpakalinė apsauga – karinis dalinys ar padalinys, kuris
privalo pridengti pagrindines atsitraukiančias pajėgas).
- Na... su Dievo palaiminimu... – iššokau į koridorių ir
stumdydamas šalin pusnuoges prostitutes ir jų sutrikusius klientus nulėkiau
žemyn.
Bebėgant stuktelėjo šelmiška mintis ir pakeliui
nugriebiau aliejinę lempą ir mečiau ant portjeros. Šastelėjo liepsnos liežuviai
ir ugnis nubėgo užuolaidomis. Štai taip! Tik, kad pačiam dabar neužsidegt...
Apačioje virė tikra kova. Sargyba su miesto herbiniais
apsiaustais bandė įveikti iš baldų suręstą barikadą, o margaspalvė ir pusnuogė
liaudis – beje ne tik manieji šelmiai, sėkmingai gynėsi. Linksma, vienok!
Viešbučio holas jau net neremontuotinas.
Pastebėjau antraeilėse gretose stovintį juodomis
drapanomis vilkintį vyruką, kuris energingai vadovavo puolantiesiems ir atidžiai
nusitaikęs šoviau jam į galvą. Kai išsisklaidė dūmai, vyruko akiratyje jau
nebebuvo, tačiau siena nusidažė siurrealistine kraujo dėme. Menininkas, blyn,
velniai griebtų...
Įkvėptas savo talentų, pabandžiau nutapyti dar vieną tokį
paveikslą, bet nepataikiau ir tik lengvai kliudžiau sargybinį. Po to į
kareivėlius ėmė lėkti buteliai su aliejumi ir deglai. Dekite, šikniai! Ot, tai bent!!!
Įspūdį paliko didelis, pusplikis, barzdotas dičkis, kuris mitriai mojavo
didžiuliu iešmu, kaip kokia ietimi. Na, bet ir manieji nenusileidžia.
Įkvėpti sėkmės jūreiviai ėmė virsti ant sargybos ir
išstūmė juos laukan. Dar kiek sąmyšio – ir kareivukai buvo suguldyti taburečių
ir iešmų pagalba. Nors, keli kareivukai sėkmingai išsisuko vikriai mojuodami
alebardomis ir garbingai atsitraukė laukan.
- Maniškiai, pas mane!!! – užrėkiau mosteldamas talvaru.
Griebiat ginklus ir pas mane!!! Varom uostan...
- Parodysim kelią! – priekin iššoko dvyniai ir mūsų būrys
šuoliai nudrožė per tamsias gatves.
Nežinau, kaip nepasiklydom – matomai Aukščiausiasis buvo
mūsų pusėje, tad iki uosto nulėkėm be jokių trukdžių. Tačiau jau prieš pat jį
teko susiimti su įlankos sargyba. Dešimt apsimiegojusių ietininkų sus seržantu
pabandė mus sulaikyti, bet jų sėkmė nelydėjo, nors ir visai rimtai bandė
kautis. Mūsų pusėje buvo netikėtumo faktorius ir gerokai didesnis kovotojų
skaičius, na o aš pasižymėjau sėkmingai nukirsdinęs seržantą ir dar porelę
ietininkų, kurie papuolė ant kardo ašmenų. Šaunuolis, vienok! Moku ir galiu...
Nuo krantinės nustūmę paskutinius karius, sušokome į
barkasus ir nusivarėm link „Viktorijos“, kuri stovėjo netolimame reide. Tačiau
jau čia mūsų laukė nemalonumai: miestiečiai atsitokėjo ir ėmė į mus laidyti
strėles ir viską kas jiems papuolė po ranka... Beje, ne tik kariai, o ir
miestiečiai... Kalės vaikai... O nuo vieno bastiono (v.p.:
šiuo atveju, iš gynybinės sienos išsikišęs bokštas skirtas apšaudyti besiartinantį
priešą arba priešą pakliuvusį į sienos gynėjų nematomąją erdvę) trinktelėjo iš patrankos. Aišku, kad nepataikė, bet vis
tiek šiurpu...
- Škic!.. – nustebęs šalia savęs pamačiau Lidiją ir
pakišau ją po suolu.
Ot, šelmė – neatsiliko. Na ir tegu – pagalvosiu kur ją
dėt. Mano apatinius bus kam skalbt... Na ir merga visai švelni, o prakeiktą
„noriuką“ irgi reikia apraminti. Kiekvieną dieną. O gal net dukart per dieną...
Na ir dėl moterų laive, tai man atrodo, jog iki šiol jokių prietarų neteko
girdėti.
- Uoliau!!! –Verenvenas savo įpročiu perėmė vadovavimą
laiveliui. – Irrrr-viens... irrrr-viens!..
- Monsinjore! – už rankos mane nutvėrė Luidži. –
Žiūrėkite! Motina Švenčiausioji!..
- Jėzus-Marija... – aš taip pat pamačiau didelį pakrantės
laivą, kuriame knibždėte knibždėjo ginkluotų žmonių ir, kuris, ėjo kirsdamas
mūsų kryptį.
- Prasimušim!.. – suurzgė Askensas ir užgulė irklą.
- O ne prasiveršim, tai žūsim, - dviprasmiškai, bet linksmai palaikė jį
Bromelis.
- Ui, kvailiai!!! – pasipiktinęs ištarė Samuelis. – Kam
gi mirti? Aš dar ženytis noriu. Och-Sara!!! Arba Riva?.. Koks gi skirtumas?..
Ei, šebekoje!!! Padėkite, kad jus kur gojai!!!
Gydytojas atsistojo laivelio priekyje ir ėmė šokinėti
mojuodamas žibintu ir savo šosais, kurių taip ir nespėjo užsidėti.
Matomai į viešnamį, kartu su mumis, nudundėjo ir mūsų
angelai sargai. Na, kitaip tokio stebuklo nepaaiškinsi, nes kai jau ginkluotų
žmogėnų laivas buvo visai arti, šebekoje sudundėjo du sukiojami falkonetai.
Pirmasis kartečės debesis trenkėsi į vandenį visai šalia
mūsų barkaso. Vos neužkabino, šunsnukiai. Na, o antrasis prašniokštė tiesiai
per persekiotojus...
- Aleluja!!! – Bromelis atsistojo barkaso gale ir plačiai
žegnodamasis užtraukė maldą. Nežiūrint to, kad vilkėdamas vien tik ilgus
marškinius jis atrodė gana juokingai, niekas net nešyptelėjo, o tik žegnojosi
ir traukė maldą paskui. Net aš persižegnojau.
- Pone, pone!!! – šebekoje aplink mane iš nusivylimo
laužydamas rankas šokinėjo Borelis. – Su mums... su mums gi... dar pilnai
neatsiskaitė! Na kaip gi taip! Ryte turėjo penkias statines aliejaus
atgabenti!.. O pinigėliai jau sumokėti... Mane ponas Izaokas iš šio pasaulio
išgyvendins...
- Dink iš akių... – net nežiūrėdamas mostelėjau ranka. –
Verenvenai, kelk inkarą ir keliaujam. Mikliau, mikliau! Taip, ir greit
suskaičiuoti įgulos narius...
Pasirodė, jog mes iš tiesų nieko krante nepalikome. Netgi
atvirkščiai: įsigijome keturis norvegų jūrininkus, kurie įsitrynė į mūsų
kompaniją. Rudaplaukiai barzdočiai buvo ganėtinai stipraus sudėjimo. Tikri
vikingai, kad juos kur. Na ir Lidiją aš prigriebiau. Niekada nežinosi, kur
pamesi, o kur rasi.
- Ar man tarnausite? – pasidomėjau barzdočių. –
Jūreiviais laive. Dėl atlyginimo ir laisvių galite nepergyventi. Na, o
kitaip...
- Taigi, o kur mes dėsimės... – sutikdami linktelėjo
barzdočiai ir vienbalsiai pasiteiravo: - o po žygio namo paleisi?
- Paleisiu. Andersonai, pasirūpink. Samueli, prakeiktas
daktariūkšti! Greit apžiūrėk sužeistuosius ir galų gale užsimauk kelnes...
Šebeka apsisukusi vietoje, už laivagalio palikdama
liepsnojančio miesto pašvaistę, pasuko
link atviros jūros. Pasilinksminome, taip sakant...
- Lidija, paskui mane. Patikrinsim, ką tu ten apie burną
pliauškėjai...
Na, o ką? Velnias... o vardan ko, vis tik, mus norėjo sulaikyti?
Ir ar tikrai mus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą