"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XIX skyrius. 2017-06-02

XIX skyrius

Ganėtinai įdomiai prasidėjo mūsų kelionė. Žodį „įdomiai“, tai reiktų suprasti perkeltine prasme. Per vieną savaitę – trys susidūrimai. Penki žmonės pražuvo, o apie sužeistus net ir nekalbu. Tikras plaukiojanti ligoninė, o ne laivas. Vakarykštis nuotykis taip pat savo pasiėmė, bet ačiū Skaisčiajai Mergelei, sunkiai sužeistų nėra. Nors vienaip ar kitaip, nukentėjo visi. Net nenoriu mąstyti apie tai kas dar mūsų laukia. O svarbiausia, kad nė per nago juodymą man nesuprantama kas gi, vis dėlto, vakar įvyko. Kur to įvykio šaknys?

- Na... –Andersenas nulenkė galvą. – Pone... šitai...

- Koks „na“?

- Reiškiasi taip, pone šautbenachte... Mudu su Bromeliu nusileidome žemyn pasiimti vyno... – vyriausiasis bocmanas kažkodėl sutriko ir užtilo.

- Taip... šitai... nusileidom... – tęsė Bromelis. – Reiškiasi, gerklėje perdžiūvo, o šitos lervos jau buvo spėję viską išmaukti...

- Toliau.

- Na... o ten... apačioje...

- Nebandyk mano kantrybės.

- Na, o ten stovi šitas, šiknius. Na, tas, kuriam jūs makaulę nunešėt. Och ir šlykštus snukis... buvo... O su juo sargybiniai... Ir kalbino šeimininką... ar jo klausinėjo...

- Ko klausinėjo?

- Nežinau, pone šautbenachte... – Andersenas įtraukė galvą į pečius.

- Aš ir nesupratau, - pritardamas linktelėjo Bromelis, - bet buvo labai tartina...

- Aišku... – Po truputį ėmiau suvokti, kad vakarykštės makalynės priežasčių man taip ir nepavyks išsiaiškinti. – Na ir?..

- Na, staiga išdygo Askensas su savo naujais draugeliais... – vyriausiasis bocmanas pirštu parodė į norvegus, kurie rūpestingai gremžė denį, o po to į laivo kalvį, - jis ir jų kraujo... lygtais...

- Dieve Šventas!!! – jau ėmiau virti. – Toliau, po velnių!!!

- Na ir šitai... paėmė, reiškiasi, suolą ir trenkė šikniui... – tarsi pasmerktasis Askensas pasitrynė mėlynę ant kaktos. – O po to va kaip užsisuko. Na ir...

- Ir visi galai, kaip į vandenį... – pats sau konstatavau.

- Na lyg nieko neskandinom... – suabejojo Andersenas. – Ar skandinom?

- Idiotai!!! Išgamos!.. – rėkiau ant jų apie dešimt minučių. Į flamandų kalbą įsigudrinau netgi pervesti visus keiksmažodžius, kurie man buvo žinomi net iš ano gyvenimo ir, ne gana to – išgalvojau dar dešimtį naujų. Po to, išsisėmiau... Kokia prasmė...

Vyriausias kokas, pagavo šį momentą ir nusilenkęs ištiesė kaušą sidro:

- Atsigaivinkit, ponas šautbenachte. Ir šitą... kaip ir papietauti jau jums nepamaišytų...

- Eik šikt, niekše.Toks pat šiknius! Kas vakar iš viešnamio nukniaukė du kumpius ir dar bandė nusitempti pusveršį? Bedieviai jūs! Tik ir žinote, kaip man gėdą daryti.Bedieviai! Plėšikai! Na ar nors suprantate?.. – nutilau, nes supratau, kad nė velnio manieji šaunuoliai nesupranta.

Ir nenori suprasti. Tačiau gailisi. Giliai gailisi – va, ant snukių tiesiog surašyta. Velnias, vardan saugumo reikia manyti, kad sargyba ieškojo būtent mūsų.

- Eikit, silpnapročiai, kol aš geras... – rankos mostu išvijau iš kart pralinksmėjusius bendražygius ir nuėjau link tiltelio toliau semtis jūros mokslų.

Pa-de-Kale sąsiaurį arba, kaip jį dar vadina – Duvro sąsiaurį mes jau palikome ir dabar teškenomės per La Manšą arba, kaip britai sako – per Anglų kanalą. O jei dar tiksliau, tai per Senos įlanką. Ypatingo skirtumo nepastebėjau, bet vanduo tapo drumstesnis dėl į įlanką atitekančio upės vandens. Aišku, kaip jūs jau ir supratote, ta upė ir buvo Sena. Už kairio borto liko Harflerio uostas (v.p.: pranc. Harfleur, Normandija. Pirmosios rašytinės užuominos III a.). Jis vos ne vos buvo matomas, nes mes plaukėme toli nuo kranto. Smalsumo vedinas, pabandžiau žemėlapyje paieškoti Havro. Šis stambus uostas kaip tik ir buvo įsikūręs Senos žiotyse, tačiau, aišku, žemėlapyje jo dar nebuvo. Jis bus kurta

Havras

s tik po kokių šimto metų… ar panašiai… Vis tik, istorija – ne mano arkliukas (v.p.: pranc.: Le Havre. Nedidelės gyvenvietės jau buvo neolito laikais, tačiau miestas pradėtas statyti Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I (1994-1547m.) 1517-10-08 įsakymu, nes gretimi uostai, tokie kaip Harflerio ir Honlioro (Honfleur) tuo metu tapo nebepatogūs ir nebetenkino augančios prekybos. Gana greitai šis miestas tapo stambiu uostu ir jau 1555 m. iš jo išplaukė Nikolas Durandas de Vileganjonas (Nicolas Durand de Villegaignon, 1510—1571m.), kuris Brazilijoje įkūrė prancūzijos koloniją Fort-Koljinją, o 1564 m. Išplaukė Rene Gaulanis de Laudonierius (René Goulaine de Laudonnière) į Šiaurės Ameriką, kuris įkūrė Fort-Karoliną šalią dabartinio Džeksonvilio).

Kovoje žuvusio tėtušio Tilgauto anūkas paveldėjo šturmano pareigybę ir vietinę lociją (ol.: loodsen – laivavedybos mokslo skyrius apie apie vandens kelius ir naudojimąsi jūrlapiais) žinojo geriau už „Tėve mūsų“ – senelis į jo galvą tiesiog kalte sukalė visas žinias. Tačiau, deja, šios žinios, didesne apimtimi, buvo teoretinės. Vien jau todėl nusprendėme nerizikuoti ir eiti toliau nuo kranto.

Apie pietus rūkas išsisklaidė ir ėmė kepinti saulė. Vėjas sustiprėjo, bet, laimei, išlaikė mums palankią kryptį. Šebeka  kiek pavirtusi ant kairio borto lengvai raižė bangas ir stebino savo greitumu.

Šerburgas XVII a.

Mano manymu, jei taip seksis, tai Nante  - mūsų kelionės tiksle, mes būsime po keturių dienų. Na, o Šerburgą (v.p.: Cherbourg, o nuo 2000 m. - Cherbourg-Octeville) – paskutinę tarpinę stotelę, pasieksime ryt paryčiais. Na, bent jau apie pietus. Nors šiame miesteliūkštyje man sustoti visai ir nesinori. Ten dar Normandija – priešiška teritorija. Vienas kipšas težino, kas gali atsitikti. Ypač po mūsų „žygių“ Djepėje. Pašto karveliai laksto. Vienareikšmiškai išsiuntė pranešimą. Nors aš manau, kad mūsų kelionė ir taip sulaukusi dėmesio; ylos maiše nepaslėpsi, tad ramiau galėsiu jaustis tik Bretanijoje. Ten ant Voro spjaudo su ramiu šypsniu. Bent jau norisi tuo tikėti.

Papietavau skubotai, suvalgiau tik dviejų sprindžių dydžio duonos gabalą su paštetu iš kapotų kiaušinių, rūkyto kumpio ir triufelių sviestu. O visa tai užgėriau nuostabiu kriaušių sidru. Kol kas tiek pakaks. Nėr kada: stoviu už šturvalo, o tai atsakingas ir malonus darbas. Nors, kartu, ir sunkus. Na ir šitą konstrukciją nelabi galima vadinti šturvalu. Aš pats tik užduodu kryptį, o vairuoja du stambūs jūreiviai,kurie po tiltelį tampo milžinišką vairalazdę – kažką panašaus į rumpelį (v.p.: ol. roerpen, nedidelio laivo vairalazdė (nepainioti su vairairkliu). Na nieko, pastatysiu naują laivą, o

jame jau ir atsiras visiems žinomas gražus ir elegantiškas šturvalas. Būtinai – aš čia apie naują laivą... ir, taipogi – šturvalą.

Klauso jūrligė jau nebekamavo ir jis šmirinėjo šalmais. Galų gale, neiškentęs uždavė eilinį klausimą: ar baronui, sėkmingam leibgvardijos vadui, baneretui ir taip toliau, va, šitaip, prasčiokų akivaizdoje, teršti savo garbę vairuojant šiuo keistu agregatu.

Teko atsakyti...

- Įsivaizduok, kad tu kavalerijos eskadrono vadas.

- Aš? – nustebęs perklausė Klausas, o po to, matomai įsivaizdavęs tokią šaunią perspektyvą, išdidžiai sutiko: - o ką? Aš galiu, jūsų mylista.

- Tau reikia vesti raitelius į ataką. Tiesiog judant persigrupuoti, duoti komandas ir iš vis, dar daug visko. Tai kaip gi?

- Taip, monsinjore... – sukluso vaikinas.

- Tu drąsus, kilmingas, pasiryžęs priešus sukapoti į gabalus, bet tavo žinios ne kokios. O seržantas, senas karys, visa tai puikiausiai žino, bet jis tik seržantas ir vesti eskadroną į mūšį, na niekaip negali – juk esi tu. Na, ir, pavyzdžiui - jis prasčiokas. O vesti karius reikia. Jei ne dabar, tai jau greitai. Na ir kaip tokioje situacijoje pasielgti?

- Kaip? – susimąstė Klausas. – Na... reikia kuo skubiau visko išmokti? Taip, monsinjore?

- Teisingai, berniuk mano. O mokytis reikia nuo pačių pagrindų. Štai aš ir mokausi. Ir tai visiškai negėdinga, nes vadas, kuris susipažinęs su karyba, o šiuo atveju laivavedyba – mažiau nei jo pavaldiniai, tai ne vadas, o išsipustęs ir pasipūtęs juokdarys. Aišku?

- Na taip, monsinjore, - sutikdamas linktelėjo Klausas, o po to susirūpino: - O šitą... o jei...

- Taip pat vairuoti nori? Na tai stok greta...

Štai taip: ne tik geležtėmis mojuoti tenka, bet dar ir mokytojauti reikia. Bet tai niekis, svarbiausia, kad grūdas krenta į tinkamą dirvą. Jostą praradau per savo kvailumą, tai nors šį pasistengsiu išgelbėti...

Vėjas vis stiprėjo ir grasino pereiti į tikrą štormą ir pakeitė kryptį, tad, kad ir kiek stengėmės manevruoti, mus ėmė nešti link kranto. Beje, vėjui dar padėjo ir srovė. Kad ją kur velniai rautų tą srovę. Jei nesiartinanti naktis, tai būtų galima dar pasukti į atvirą jūrą, bet, kad taip jau susiklostė, nusprendėme pasislėpti įlankoje, kur buvo sąlyginai ramu: iškyšulys ir virtinė rifų dengė nuo vėjo.

Nio vadovavimo mane nušalino: mandagiai leido suprasti, kad kol kas dar seilinuką nusirišti ankstoka. Na, o toliau, viskas kas vyko, nežinančiam šiuolaikinės laivavedybos, galėjo pasirodyti panašiau į tikrą šamanavimą, nei į laivo valdymą ir „Viktorija“ neužilgo nuleido inkarą. Na, o aš nupėdinau tiesiai į savo kajutę, apsiprausiau, persirengiau prieš vakarienę ir pats sau prižadėjau, jog savo „mechanikus“ priversiu nulieti tikrą inkarą – su karūna, su kotu, štoku, su lopetomis ir kabliais. O tai dabar šūdas kaškoks: beformis švino luitas su skyle. Gėda kažkokia, o ne inkaras. Na, o kajutėje vos ne netekau amo...

Ant lovos, sukryžiavęs apautas mano herbiniais šosais kojas, su berete nusmaukta ant pakaušio, sėdėjo kažkoks berniūkštis ir kažką rankdarbiaudamas murkė sau po nosimi man labai pažįstamą dainelę:

- ...eik iš čia, man nereikia ubagų... (v.p.: realiai pas autorių buvo kita daina iš muzikinio filmo „Trys muškietininkai“, kurią dainavo Ket – Miledės kambarinė, tačiau, kadangi Lietuvoje ši daina menkai žinoma ir praktiškai neturi jokios prasmės, drįsau pakeisti)

- Kas čia dabar, blyn... – pagaliau pažinęs Lidiją, riaugtelėjau grėsmingu balsu.

- Oi!... – mergaičiukė išsigandusi cyptelėjo ir akimirksniu nulėkusi nuo lovos suklupo. – Atleiskite, pone!..

- Monsinjore!!! – iš už šonio kambariuko išlėkė dvyniai ir nusilenkė. – Mes jums viską paaiškinsime, monsinjore...

- Klausau. – Aš labai ir nerūsavau, bet dėl visa ko išlaikiau grėsmingą povyzą.

- Monsinjore, tai mes visi... – pradėjo Luidži.

- Ne ji, o mes... – tęsė Pjetro.

- Jos paltukas buvo visiškai...

- Tikra tiesa, ne paltukas, o tikra begėdystė, skylė ant skylės...

- Štai mes ir išdrįsome...

- Moteriškų rūbų neturime...

- Nėra ko jūreiviūkščiams į šeimininko moterį spoksoti...

- Juolab, kad neturėjo į ką persirengti...

- Suprantame, kad nuodėmė bobą vyriškai rengti...

- Bet mes atgailausime ir pasiruošę bausmei...

- Ji nenorėjo, tikra tiesa, kad nenorėjo...

- Mes privertėme...

Lidija išsigandusi kaip pelytė spaudėsi prie mano kojos ir vogčiomis disteldavo iš apačios į viršų – gali būti, kad įsivaizdavo jog jau lekia už borto su prie kojos pririštu sviediniu. Aba kažką panašaus.

Aš norėjau rūstauti, bet nesugebėjau. Prieš akis kaip gyva išniro Fransua-Fransuaza (v.p.: žr. – „Armanjako Šalis. Bastardas“), kurią aš neretai prisimindavau. M-taip... kokiu sentimentaliu tapo tas Armanjakas... Nors ne – viskas daug paprasčiau. Aš geras. Sentimentalus geruolis ir nieko su tuo padaryti negaliu, nors jau suspėjau papjauti ar kitokiais būdais nuo šios žemės nušluoti nemažai žmonių. Na, o vidus - jis visada išlys: ar slėpsi tu jį, ar neslėpsi. Žodžiu, jei pats savęs nepagirsi,  tai niekas ir nepagirs.

Na, o jei gerai viską supratau, tai vaizdas labai aiškus. Pasirodo, kad Lidija buvo protinga mergaitė ir visų pirma užmezgė draugiškus kontaktus su dvyniais. Nežinau, kuo ji juos papirko, bet bernai buvo pasiruošę savanoriškai gauti niuksus, nors galėčiau lažintis, kad persirengimo idėja priklauso ne jiems. Na, o juos papirko savo protu, bet ne kūnu – berniukai, paprasčiausiai, nebūtų išdrįsę, nes dabrtinę savo padėtį labai brangino. Na ir, aišku, patys nekvaili, o netgi atvirkščiai – proto dvyniai dar ir kam paskolint gali. Tad jų elgesyje galėjo būti ir išskaičiavimas, nes mane jau spėjo perprasti ir puikiai supranta jog šeimininkas ilgai nepyks, o gal būt, už savalaikį rūpestį pono bobai, netgi ir apdovanos. Na ir už išmislą – taipogi. O bendrai paėmus, tai sąmokslas. Bet nieko, viskas vėliau ar anksčiau išlenda, o tada jau...

Gal profilaktiškai paurgzti ar ką? Pasukiojau galvą ir kajutėje radau idealią tvarką... net indus lentynose iššveitė iki neįtikėtino blizgesio. Aiškiai moteriška ranka. Rūbai ir baltiniai rūpestingai ant lovos į krūvelę sudėti. Na taip, kaip tik mergina juos ir tvarkė. Na ir ko urgzti? A?

- Nagi, kelkis... pasisuk...

Lidija koketiškai skėstelėjo rankomis ir kelis kartus pasisukusi, kukliai nuraudo. Ar šelmiškai?

O ką? Pažas, kaip pažas. Pernelyg moteriškas, aišku: merginos krūtinė kukli, bet užpakalis visai įspūdingas. Ne man pratintis – jau buvo vienas toks. Na ir daugelio kilmingųjų svitose, jei ne visai visose, tokių užpakaliukų pilna. Ypač pas tuos,kurie iš pietinių regionų. Tfu... šunsnukiai sadomitai. Inkvizicijos ant jų galvos nėra. Tiksliau inkvizicija yra, bet ne tuo užimta. Na, o mano komandai toks merginos virsmas – visiškai iki vienos vietos. Kapitonas – jis antras po Dievo. Na ir maža kas ponui gali šauti į galvą? Kerėjimais neužsiima, šėtono negarbina - tai kaip ir viskas gerai. Svarbiausia, kad mielaširdingas ir teisingas.

- Tiek jau to. Bet žiūrėkit! Kailį nudirsiu! O dabar aš pageidauju persirengti. Taip... ir šitą... duokite jai kokį durklą prie diržo, juk kaip ne kaip,o ji kariniame laive. O tu net ir nesitikėk, kad taip visą laiką vaikščiosi. Kai ateisim į uostą – pasirūpinsim moteriškais niekalais...

Visi liko patenkinti. Na, o dvyniams paslapčiomis įdaviau kelias monetas. Už nuovoką.

- Klausyk, admirole, o per atoslūgį mūsų ant uolų ar neužmes? – pasidomiu išeidamas iš kajutės.

- Ne, pine šautbenachte. Mes ant kranto mirtiną inkarą pastatysim, - Verenvenas mostelėjo į prie barkaso besisukiojančius jūreivius.

- Tu geriau žinai. Bet, kaip suprantu, per kitą potvynį mes iš vietos vis tiek nepajudėsim?

- Tikrai taip, pone šautbenachte. Galėsim pajudėti tik ryt apie pietus. Bet iki vakaro Šerburgą pasieksime. Iki jo tik Agos iškyšulį ir tereikia apsukti.

- Na ir gerai... Aš pasidairiau į šonus. Panašu, kad vietovė negyvenama, o tai reiškia, kad saugi ir net kažkiek jauki: krante tik šliaužiančia žaluma apaugusios uolos, o vėjo beveik ir nėra, nors jūra šėlsta, čia bangavimas vos juntamas.

- Pone šautbenachte... – gretimai išdygo vyriausiasis bocmanas Andersenas, - leiskite tarti žodį...

- Kalbėk.

- Leiskite kiek papramogauti.

- Kaip?

- Johansenas sako, - Andersenas parodė į vieną iš prisiplakusių norvegų, - kad įlankoje galima kongerių pagaudyti (v.p.: lot. Conger conger; jūrinis ungurys, kuris užauga iki 3 metrų ir 60-70 kg.). Sako jog čia jų būtinai turi būti. Leiskite pamėginti.

Plimute sugautas 130 pėdų (apie 4,5 m.) jūrinis ungurys

- Kas per žvėris? – dėl visa ko pasiteiravau.

- Taigi jūrų ungurys. Milžiniškas. Būna tokio ilgio kaip barkasas...

- Kaip barkasas? Na tai aišku, kad bandykit.

Tuo tarpu, kol kokas mane maitino beprotiškai skaniomis geldutėmis grietinėlės padaže, tarp jūreivių užvirė visai nejuokinga veikla. Išilgai borto pakabino ir uždegė gal kokią dešimtį žibintų ir išstatė sargybinius su harpūnais. Porelė norvegų jūrine valtimi nusiyrė į įlankos vidurį ir ėmėsi trankyti ir pliuškenti irklais vandenį. Ypatingu ritmu.

Na, o aš mėgaudamasis vynu, kurį Djepėje nupirkau už skatikus, su normandišku nešatelio sūriu (v.p.: pranc.: Neufchâtel), smalsiai stebėjau šią neįprastą žvejybą nuo tiltelio ir, tiesą sakant, nelabai tikėjausi rezultato. Kas per kongeris? Toks įspūdis, kad jie ne ungurį, o banginį gaudo. Ką?.. Na nieko sau!..

- Po galais!!! – aš net pašokau iš krėslo kai pamačiau milžinišką juodą kūną, kuris sudrumstė įlankos vandens paviršių. – Taigi čia... Griebk! Griebkit, po velnių, kad jus kur!..

Na, o toliau laksčiau per denį, keikiausi ir kaip koks driskius su visais kartu traukiau harpūno persmeigtą jūrų pabaisą. Išsipurvinau kaip velnias, nuplėšiau balsą, bet grobis buvo to vertas. Ungurys buvo ne mažiau kaip kokių trijų metrų, na ir malonumas buvo ne menkas. Na ir rūkytos mėsos atsargos nepamaišys. Beprotiškai ji pas ungurius skani. Žodžiu, visi trisdešimt treji malonumai...

Po viso to dar gavau ant anglių keptą steiką ir gausybę vyno su alumi. Palaima!!! Prasiblaškiau, vienok. Jau gerokai po vidurnakčio, praktiškai miegodamas, visu griežtumu patikrinau budinčius, apsimazgojau ir kritau miegoti. Tik-tik galva prisilietė prie pagalvės, kai pajutau prisišliejantį karštą kūną, o Lidijos balsas sušnabždėjo man į ausį:

- Pone, gal norėtumėte patikrinti mano burnytę? Jūs kažkada žadėjote... Man jau ir pačiai įdomu, o gal, staiga, netilps?..

- O ką tu ten niūniavai?

- Kada? – Lidijos galva iščiuožė iš po apkloto.

- Na tą... kažką apie pinigus ir ubagus...

- A-a-a, tai... ne, neprisimenu, pone... – Lidija neigdama energingai mostelėjo galva ir vėl panėrė po apklotu ir man jau tapo ne iki klausimų apie dainiuškas...

Ir vis tik, gerai padariau, kad jos nemečiau. Man tiko. Protinga ir gudri.