XVI skyrius
- Na, pasiruošę?
Jostas ir Klausas vienu kartu
linktelėjo. Jų snukučiai vis dar buvo perbalę ir neįtikėtinai nelaimingi.
- Taip, monsinjore.
- Na nesiraukykit, gi taip. Taip
reikia... – paguodžiau vaikinukus. – Jūs turite atrodyti kaip visiški
prasčiokai.
Pasižiūrėjau į save... na taip, lyg
ir nebepanašus į didiką. Nutrintas žvejo apsiaustas iš ruonio odos,
susiklaipusios ir jau beformės kurpės, platus diržas, prie kurio kabojo tuščia
šikšna ir trumpas žvejo peilis nutrintose makštyse. Na tik, aišku, šukuosena ir
gaurai neprasčiokiški, bet tai pataisoma – dvi trys dienos snukiui apželdinti
ir kažkiek įrambėjusio purvo. Na ir mano ginklanešiai pritinkantys – kaip
nulieti žvejai, kurių Kale uoste kiek tik nori.
Maskaradas, būgtai. Na ir pati
„Viktorija“ pagal popierius priklauso „Iveno Ridelcholo ir kompanijos“ prekybos
namams... tai yra Izaokui ir man (bet tiesiogine prasme – man vienam).
„Viktorijai vadovauja Izaoko patikėtinis Albrechtas Borelis, o van Guteno tarsi
ir visai nėra. Ne, aš ne paranojos apimtas ligonis, o veikiu pagal le Granje
nurodymus. Tiesą pasakius, jau spėjau įsitikinti, kad kunigaikščio juokdarys
gerokai protingesnis nei maniau kažkada anksčiau, tad ignoruoti jo nurodymų
neketinau.
- Tili, grįšiu vakare. Būt
pasiruošus, variklio negesinti, o
komandos į krantą neleisti. Supratai?
- Ko negesinti, jūsų mylista?.. –
sutrikęs perklausė Verenvenas.
- Nieko... tik būt pasiruošus bet
kurią akimirką išplauti.
- Kaip įsakysite, pone
šautbenachte! – išsitiesė flamandas.
- Štai taip...
Anglai laivo apžiūrą jau buvo
baigę. Gavo letenon porą sidabrinių ir išsinešdino. Paskui juos į krantą išlipo
Borelis su patikėtiniais, kuriam uosto kontoroje reikėjo atsižymėti – palikti
taip vadinamą „time sheet” – laivo ir
atvykimo laiko bei tikslo duomenis. Kartu turėjo išžvalgyti bendrą komercinę
padėtį, pasidomėti ruonių odų realizavimu ir pakeleivingais frachtais. Na, o
paskui jį „iščiuožėm“ ir mes.
- Šventoji
Mergele! – Jostas po kojomis pajutęs tvirtą žemę tiesiog akyse atgijo ir tris
kartus persižegnojo.
Klausas
nuo jo neatsiliko ir vos nekrito ant kelių: laiku pagavau už pakarpos. Na
velniai žino kas! Na ir kaip iš judviejų jūreivius padarysi? Tiek jau to, ką
nors sugalvosiu.
Taigi,
Kalė - anglams priklausantis miestas. Kodėl
anglų? Ogi stipriausiojo teise. Britai jį užgrobė nežinia kada ir atsisveikinti
su juo net nesiruošia. Bet galvoje sukasi, kad grąžins. Juk Prancūzijoje jokių
anglų teritorijų juk nėra. Štai tik kada? Galvoje kažkas sukasi, bet tiksliai
nepamenu.. Gal po šimto metų? O gal ne? Tiesą sakant, tai vienodai ir šviečia. (v.p.: pranc. Calais. Anglams priklausė nuo 1347 m. iki
1558 m.) Ir be to, turiu apie ką pamastyti. Taigi, kur
keliaujam? Dieve, koks purvas... ir mėšlynas...
Turgaus aikštė, katedra ir pilis –
trys poliai ant kurių stovi bet koks stambesnis viduramžiškas miestas. Na, prie
viso to dar reikia pridėti smarvę ir purvą.... be jų čia niekaip.
Na ir Kalė – ne išimtis. Šio miesto
turgaus aikštė gana įspūdinga ir vadinama – Ginkline aikšte. Katedra, aišku,
taip pat yra – Dievo Motinos bažnyčia. Graži ir didinga – ko jau ko, bet to jau
neatimsi. Ir, beje, kaip bebūtų keista – baigta, tai yra – pastatyta. Na, o kas
dėl visokiausių tvirtovių ir įtvirtinimų – tai čia jų didžiausia galybė. Net
pagrindinėje aikštėje sargybinis bokštas stūkso. Na ir prie visos tos
tvyrančios smarvės dar reiktų pridėti žuvies tvaiką, kuris iš uosto sklinda
link viso miesto. Žodžiu – vietelė dar ta... linksma...
- Mums link katedros, - pasakiau
ginklanešiams ir pirmas žengiau į šlykščią pliurzą, kuri dengė grindinį. – Tai
visai greta... – pabandžiau padrąsinti savo palydovus ir užsikirtau. Arti tai
arti – va, varpinės kuoras stūkso, atrodo tik ranką tereikia ištiesti... bet
tai nereiškia, kad tenlink greit nusigausim. Štai, gatvė kažkur į kitą šoną
suka...
Prakeikti architektai! Tačiau toks
siaubingas planavimas visai ne iškrypusios fantazijos vaisius, o paprastas ir
grynas funkcionalaus požiūrio rezultatas. Viduramžių miestas, visų pirma – tai
tvirtovė, kurioje viskas pajungta gynybai. Netgi ir tas pats planavimas:
kiekvienas skersgatvis ir kiekvienas namas gali tapti neįveikiama kliūtimi
priešui. Bet mums nuo to nelengviau...
Gatvelė mus atvedė į jūreiviškų smuklių
kvartalą. Jas čia vadina austerijomis (v.p.:
lot. austerus – aižus, kartus, tamsus, rūstus. Austerijomis, avsterijomis ar
osterijomis buvo vadinamos smuklės skirtos prasčiokams. Rusijoje taip buvo
vadinamos skurdžios smuklės įkurtos Petro I laikais pagal europietišką pavyzdį,
o Italijoje dar ir dabar taip gali būti pavadinti skurdūs nakvynės namai)
Tai tvirti akmeniniai namai su klaikiai nutapytomis iškabomis, o smarvė
dar tirštesnė ir aižesnė, apsauginiai prie durų ir pergėrę jūreivukai
besivoliojantys purve. Panašu, kad gyvi, bet išrengti iki pačių apatinių. Na ir
kviesliai plyšauja:
- Šviežias alus! Šviežia žuvis!
Užeik į „Pasiutusią silkę“, jūreivuk!
- Mūsų mergaitės - pačios gražiausios! Imi mergšę – gauni
ąsoti alaus nemokamai...
- Pigūs kambariai, geriausias alus!
Aplankyk „Jūros karvę“...
Pro atidarytus langus sklido
siaubingas daugiabalsis ir daugiakalbis ūžimas. Linksminasi žmogiukai.
Išgąstingai dairydamasis į šonus
atitrepsėjo šešių žvyrų patrulis, kuris visiškai nereagavo į jiems pro langus
skriejančius prakeiksmus, tačiau nusitašiusį, bet iš pažiūros mokų jūreivuką,
kuris išskrido čia pat jiems po kojų iš už smuklės durų, pasičiupo ir už
parankių nusitempė...
- Prakeikti britai! – įsijautęs
tarstelėjo Klausas.
- Šunsnukiai... – susiraukė Jostas
žengdamas per besivoliojantį kūną.
- Na ir ko jums staiga tie anglai
neįtiko? – pasidomėjau galvodamas į kokį skersgatvį sukti.
- O už ką juos mėgti, monsinjore? –
filosofiškai paklausė Klausas.
- Ir tai tiesa... O jei dar kartą
prie žmonių mane „titulinsi“ – kailį iškaršiu...
- Kaip pasakysite, mon... –
vaikinas užsikirto ir užsidengė ranka burną, kai pamatė šalia savo nosies
kumštį.
- Štai taip... Berods čionai...
Skersgatvis mus nuvedė į ginklinę
aikštę. Kodėl turgaus aikštė buvo pavadinta Ginkline aikšte – nežinau. Tiesą
pasakius, tai buvo pati paprasčiausia turgaus aikštė ir ginklų visiškai
nesimatė. Nors meluoju... štai iškaba. Ir dar... kitu metu, būtinai užsukčiau,
bet ne dabar. Na ir grynųjų tik sauja variokų. Velnias... jaučiuosi, lyg būčiau
plikas. Pripratau jau prie visokių gelžgalių, kurie skirti badyti ir pjauti,
tad dabar kenčiu ir jaučiuosi nejaukiai. Šiame mieste uždrausta nešiotis
ginklus. Aišku, tik ne kilmingiems. Tačiau pagal susikurtą legendą aš šiam
luomui dabar nepriklausau. Be peiliuko prie diržo dar kai ką turiu ir
rankovėje, bet to rimtu ginklu vis tiek nepavadinsi...
- Iš kelio!.. – didžiulis ir platus
vyrukas apsirengęs geltonai žalia livrėja šiurkščiai mane stumtelėjo į balą.
- Aš tave, blyn... – iš inercijos
jau pasiruošiau nusukti sprandą, bet laiku susivokiau ir vietoj to žemai
nusilenkiau turtingai uždarai portšezei (v.p.:
pranc. „porter“ - nešioti ir „chaise“ krėslas; tangl.: sedan chair. Tai palankinas, kuriame buvo
įtaisytas krėslas, kur asmuo galėjo sėdėti arba pusiau gulėti)
ir už rankovės
pačiupau Jostą, kuris jau norėjo pulti nešyklę lydėjusį sargybinį: - Ramiau,
kvaiša...
Ot velnias, vos neišsidavėme! Ne...
vis tik reikėjo eiti vienam. Vaikinai na niekai negali apsiprasti su savo
vaidmeniu. Net nesupranta savo statuso nužeminimo priežasties. Jų prigimtinė
natūra tam pati priešinasi. Na ir laikai tokie: šiais laikas kilmingajam pats
baisiausias dalykas, kuris gali nutikti, tai netekti garbės. Na ir kaip nebūtų
keista, labiausiai snukį suka Jostas, kuris iš tikro visai ne kilmingo kraujo.
Įsijautė į savo vaidmenį vaikinukas. Ta-aip, bet čia jau aš kaltas. Velnias...
pasirodė ar mus seka? Gal ne...
Galingi vyrai, kurie buvo įsikinkę
į portšezę staiga sustojo ir langelyje, kuris buvo uždengtas barchatine
užuolaida, šmėstelėjo pirštine apmauta moteriška ranka, o priešais mane į purvą
nukrito blizganti moneta.
O, Dieve mano! Vis tik sunkus tų
šnipų gyvenimas... Net ir patį pykina, o tai jau pripratau prie savo
privilegijuoto gyvenimo. O čia...
- Didžiai dėkingas, nuostabioji
ponia... – nusilenkiau kaip tik galėjau ir pagriebiau monetą.
- Kas gi čia darosi! – Josto veidas
iš nevilties net persikreipė. – Kaip gi galima taip žemintis!
- Galima! Mokinkis skirti tikrą ir
apgaulingą garbę. Būna tokių darbų, kurie aukščiau už garbę ir jie vadinami
valstybiniais.
- Bet!..
- Užsičiaupk šunyti! Neversk manęs
gailėtis...
- Kaip pasakysite... – Jostas
susigūžė.
- Atėjom jau. Pasivaikščiokite
šalia įėjimo...
- Kaip įsakysite...
Taigi... Kelis kartus
įkvėpiau-iškvėpiau, apraminau prabudusį pyktį
ir įėjau į katedrą. Atsiklaupiau ir prieš Skaisčiosios Mergelės atvaizdą
kelis kartus persižegnojau. Po to, pastebėjęs skurdžiai atrodantį patarnautoją,
timptelėjau jam už rankovės.
- Man reikalingas šventas tėvas
Kristoforas.
- atsiknisk...
- Greit varai pas tėvą Kristoforą! Ir
pranešk jam, kad jam nori atlikti išpažintį Žeromas Žene.
Vienuolis beviltiškai pabandė
išsilaisvinti ir taškydamasis seilėmis per savo zuikio lūpą sušveplavo:
- Na ir perduosiu! Aš taip
perduosiu...
- Gero kelio... – paleidau rankovę.
– Ir mikliai!
Dar kartą kelis kartus
demonstratyviai persižegnojau ir sustingau šalia skliautus remiančios gotiškos
kolonos. Gražu, didinga ir niūru. Nenoromis apie dangų susimąstysi. Net aš
pasinėriau, o ką jau apie nusmurgusią penkiolikto amžiaus paprastą liaudį
kalbėti? Šiuo metu bažnyčiai – tai viskas: pagrindinis gyvenimo variklis. Jei
ji dingtų, tai ateitų visaapimantis chaosas, kad...
- Štai jis!.. – patarnautojas mane
parodė pagyvenusiam, išdidaus stoto ir aštrokų bruožų šventikui.
- Ko tau reikia, sūnau mano? –
šventikas mane nudelbė visai negeranorišku žvilgsniu.
- Sub tuum praesidium confugimus,
sancta Dei Genetrix... (a.p.: Tavo globon
ateiname, Šventoji Dievo motina!)
– ištariau.
- …nostras deprecationes ne
despicias in necessitatibus: sed a periculis cunctis libera nos semper, Virgo
gloriosa et benedicta (a.p.: ...
neatstumk mūsų maldų nelaimėje ir apsaugok nuo visų pavojų), - šventiko veide šmėstelėjo vos
pastebima nuostaba ir jis mostelėjo ranka į duris. – Sekite paskui, sūnau mano.
Asketiškai apstatytame nedideliame
kambarėlyje šventikas klausiamai į mane pažvelgė.
Aš vietoje atsakymo lengvai
nusilenkiau ir ištiesiau laišką:
- Priimkite, tėve. Manau, kad jums
nereikia aiškinti kam jis adresuotas?
- Nereikia. – Šventikas greit
apžiūrėjo antspaudą ant futliaro. – Kas dar?
- Atsakymas?
- Laukite... – ištarė ir staigiai
apsisukęs išėjo iš kambario.
- Na ir kiek gi, įdomu?.. –
pasidomėjau pats pas save ir prisėdau ant siauros lovos. – Velnias... blogiau
nebūna: laukti ir vytis....
Apie valandą apžiūrinėjau
iliustruotą Evangeliją , kuri gulėjo ant spintelės šalia lovos. Velniai
rautų...
Nereikia būti dideliu išminčiumi,
kad nuspėtum laiško turinį. Kunigaikštis pas Eduardą Anglą prašo sąjungos.
Galbūt net karinės. Ne paslaptis, kad Karolio priešų koalicijai vadovauja
Liudvikas Voras. Na ir mano manymu, kovoje prieš vokiečius, lotaringus ir
šveicarus Burgundija pralaimi. Taip, pralaimi nežiūrint šiokios tokios taktinės
pergalės ir miklios Lotaringija aneksijos. Na, o pralaimėjimas prie Gransono –
tai tik pirmoji kregždė. Tfu, jau pranašauti pradėjau! Neduok Dieve...
- Štai... – į celę įsmuko tas pats
švepluojantis patarnautojas ir ant spintelės pastatė padėklą, kuris buvo
uždengtas drobe.. – Va, reiškiasi... paragaukit, ką Dievas davė...
- Škic... – tiesiog vėjavaikiškai
riktelėjau ir vos nenusijuokiau, kai išsigandęs tarnautojas vos nesusikūlė
kaktos į staktą.
Na ir ką gi čia mums Dievas
atsiuntė? Puodelis su vandeniu ir dubenėlis virtų pupų. Patys ėskit...
Dar kažkiek laiko pasklaidžiau
Evangeliją ir susiruošiau eiti į lauką pasižiūrėti ką ten veikia Jostas ir
Klausas, bet nustebęs supratau, kad durys užrakintos. Net la-abai įdomu...
Dar valandėlė prabėgo vaikštinėjant
iš kampo į kampą. Velnias, na nepatinka man visa tai: slegia. Tik dėl ko?
Būtent šiuo metu į Kalė atvykęs pilnateisis Eduardo pasiuntinys lordas
Vorvikas. Pasak le Granje, kaip tik jis ir turėtų parašyti atsakymą. Jis turi
pilniausius įgaliojimus ir jo atsakymas būtų tolygus Britanijos karaliaus
atsakymui. Velnias... Na nesusideda mozaika. Mano požiūriu, tai lordas Vorvikas
– visai nereikalinga grandis. Taip elgiamasi, kai norima mandagiai pasiųsti
velniop. Ar Edikas grakščiai perdeda atsakomybę ant šio lordo pečių? Ta-aip...
užteks spėlioti, politika ne man.
Netikėtai girgžtelėjo durys ir tarpduryje pasirodė tėvas
Kristoforas. Uch...
- Atsakymas. – Šventikas perdavė
man užantspauduotą futliarą. – Nedrįstu jūsų užlaikyti ir rekomenduoju kaip
galint greičiau palikti miestą.
- Aš įsiklausysiu į jūsų
rekomendacijas, tėve...
Taigi, pirmoji spektaklio dalis
baigta. Dabar jau į šebeką, gerai nusiprausti, persirengti ir vakarieniauti.
Lauke jau visai sutemo. Kelią
apšvietė tik blankūs šviestuvai prie kai kurių namų. Bet nieko – dangus
vaiskus. Šviečiant mėnuliui nusigausim. Velniai griebtų, visai pamiršau
pasidomėti ar mieste nėra kokios komendanto valandos. Tetrūko tik į belangę
pakliūti....
- Nurėšim kelią? – Klausas
mostelėjo į skersgatvį. – Ten lyg geriau apšviesta.
- Galim...
Išmindžiojom purvą iki pat ausų,
bet kelią realiai sutrumpinom beveik per
pusę. Išgirdome jau mūšą ir pajutome aštrų jūros kvapą, kuris šiek tiek permušė
šlykščią miesto smarvę.
- Jėzusmarija!!! – Jostas nespėjo
pasisukti ir papuolė po paplavomis, kurias kažkas išpylė į gatvę. – aš tau tuoj
ausis nupjausiu!!!
- Vaikšto čia visokie... –
pasigirdo girgždantis moteriškas balsas. – Tuoj sargybą pakviesiu...
- Kad tu susprogtum, senas
žarstekli! – nusikeikiau ir truktelėjau už rankovės Klausą, kuris jau susiruošė
mesti akmenį į langą. – atvėsk, viskas. Nešdinamės...
- Ei, draugeli!!! – smuklės
tarpduryje pasirodė plati ir svyruojanti figūra su moliniu puodeliu rankose. –
Išgeriam, aš vaišinu!!!
Vyrukas kliuvinėdamas pasuko link
manęs, bet pakeliui numynė Jostui koją.
- Eik, velniop, išgama... – Jostas
su pasišlykštėjimu pastūmė girtuoklį, bet tas spėjo įsikabinti į jo rankovę ir
visu svoriu pakibo. Tuo pat metu vaikinukas galiai ir skausmingai sukliko.
- Blyn... – spėjau pamatyti, kaip
nepažįstamasis nerealiu greičiu kažką suvarė vaikinukui į pilvą, o Jostas išblyškęs
kaip pati mirtis, drimba ant grindinio.
Apimtas siaubo ir vos galėdamas
mąstyti pačiupau girtuoklį už plaukų kaire ranka ir truktelėjau į save. Navacha
(v.p.: navacha tai lenktinis peilis su
tvirtai užsifiksuojančiais ašmenimis. Pavadinimas kilęs iš lotyniško „novacula“ – skutimosi peilis, ispaniškai „navaja“. Ištakos
siekia XIII-XV a.. Pasak legendos jas pamėgo prasčiokai, kai ispanijoje buvo
uždrausta nešiotis ginklus prasčiokams. Tačiau sprendžiant iš išlikusių
egzempliorių ši legenda nepagrįsta ir ji buvo ganėtinai populiari visuose
sluoksniuose. Išlikusių gana didelio kiekio prabangių navachų skurdieji
visuomenės sluoksniai nebūtų pajėgūs įsigyti. Navacha gali būti laikoma visų
lenktinių peilių protėviu),
kuri buvo paslėpta rankovėje, slystelėjo į delną, klaktelėjo atlenkiami ašmenys
ir lengvai perbraukė gerklę žudikui. Pajutęs kaip kūnas sudribo, stumtelėjau jį
į šoną ir kritau ant kelių prie besiraitančio Josto. Atitraukiau rankas nuo jo
pilvo ir mane išmušė šaltis.
- Kaip ten, monsinjore? – Klausas
prilaikė savo bičiulio galvą.
Netikėtai, visai greta, pasigirdo
kelių švilpukų garsas ir kojų trepsėjimas. Sargyba? Po velnių...
- Imk už parankių, - pačiupau
vaikinuką ir kartu su Klausu nutempėme jį link skersgatvio.
- Monsinjore... bet kaip... – bandydamas
eiti pats, šnabždėjo Jostas. – Monsinjore... kaip gi taip...
-Tylėk drauge, tylėk... viskas bus
gerai. – Aš sustojau, greit nusitempiau šalin marškinius ir sukišau juos
vaikinukui po megztiniu. – Nedaug liko, visai ne daug...
Stengiausi kalbėti įtaigiai. Nors
daugiau įtikinėjau pats save. Nenoriu... netikiu... svarbiausia – pasiekti
šebeką... ten Samuelis... Jis padės...
Sargybos postą prie įėjimo į uostą
praėjome baubdami dainiušką ir vaidindami, kad prilaikome pergėrusį draugelį.
Sargybiniai, laimei, į mus nekreipė jokio dėmesio. Po to aš pagriebiau vaikinuką ant rankų ir
per „Viktorijos“ trapą tiesiog perlėkiau. Įbėgau į savo kajutę ir paguldžiau
susmukusį kūną ant stalo.
-Tempkit Samuelį, velniai jus
rautų! Greit! Kentėk, vaikine... pakentėk...
- Žibintus!.. – riktelėjo gydytojas
ir mandagiai, bet tvirtai nustūmė mane nuo stalo. – Pasivaikščiokite lauke,
kapitone.
Akimirkai žvilgsnis užkliuvo už
dešimties žaizdų, kurios buvo nusėjusios vaikinuko krūtinę, pilvą ir šonus, ir
iššokau ant denio.
Stovėjau atsirėmęs į falšbortą ir
bukai, be jokių minčių, žiūrėjau į juodus vandenis. Na ką čia gali pasakyti?
Kaltas tik aš vienas. Na ir kokių velnių aš pasiėmiau berniūkščius su savimi?
Juk mačiau, kad va, štai tiks veidmainiavimas jiems nesuvokiamas. Blyn, ir tai
net ne koks pasikėsinimas, o paprasčiausios gatvinės peštynės, jūreivėliškos
durtynės... Kvaila!!! O dabar belieka tik tikėtis stebuklo... nors... nors
stebuklais netikiu...
- Kapitone... – už nugaros
pasigirdo gydytojo balsas.
Apsisukęs pamačiau Samuelio
ištiestoje rankoje skalpelį.
- Tu tikras?
- Aš neklystu, kapitone. Jį jau
išpažino. Perdurti plaučiai, kepenys ir skrandis. Aš bejėgis. Jostas mirs ne iš
karto, o jo paskutinės minutės pavirs į pragaro kančias. Jei norite, tai aš
pats, bet jis prašo jūsų...
Tylomis paėmiau skalpelį ir žengiau
į kajutę. Jostas gulėjo be sąmonės, o nuo mirtinai išbalusių lūpų sklido vos
girdima dejonė.
- Na ką, berniuk mano... – aš
atsisėdau greta ir nuvaliau nuo jo kaktos ledinį prakaito lašelį. – Štai taip
viskas ir baigta...
- Monsinjore... – Jostas netikėtai
atsigavo. – Monsinjore... aš... aš... jus pavedžiau...
- Tu pragyvenai tikro ir kilmingo
kavalieriaus gyvenimą. Niekas tau negali papriekaištauti.
- Tiesa?..
- Grynų gryniausia tiesa, damuazo
Jostai Gekerenai. Išsakyk savo paskutinį norą. Prisiekiu aukščiausiuoju – aš ją
išpildysiu.
- Ne... e... – vos girdimai
sušnabždėjo Jostas.
- Gal surasti ir padėti tavo
kokiems giminaičiams?
- Aš turėjau tik jus... ir buvau
laimingas jums tarnaudamas...
- Dėkoju tau, damuazo, už tarnybą.
O dabar paimt šitą... – į jo rankas įdėjau savo durklą, - kartok paskui mane.
Ave Domine...
- Ave Domine...
Po viskam nutrenkiau kampan kruviną
skalpelį ir išėjau ant denio. Atsikvėpiau ir užmerkiau akis. Iškilo
paveikslėlis, kur Jostas kaukdamas kaip garvežio švilpukas lekia link pilies po
to kai aš pamėginau jį išmaudyti jūroje. O štai jis su ašaromis akyse atsisako
eiti į užnugarį prie Neiso tilto... Priklaupęs ant kelio ir, įšventinimo į
eskudero metu, bučiuojantis kalaviją... Po velnių!!!
Mane užgriuvo laukinio pykčio banga
ir aš tiesiog į žvaigždėtą dangų išrėkiau:
- Na ką, barone, ką tu ten
sapaliojai apie rojų? Gera tau? Dar tokios palaimos pas Dievą paprašysi,
išgama?..
- Nereikia, monsinjore... – šalia
stovintis Klausas savo galva įsirėmė į mano petį. – Viešpats taip nusprendė ir
nereikia jo rūstinti.
- Nebliauk, - priglaudžiau
vaikinuką.
- Jis man buvo brolis,
monsinjore...
- Vis tiek nebliauk. Laikyk...
paminėsim Dievo sūnų Jostą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą