"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. X skyrius. 2017-03-31.

X skyrius

 

Medžioklės ragas sugaudė ir netikėtai užtilo, o po akimirkos pasigirdo šaižus moteriškas klyksmas.

- Velnias... – truktelėjau savo iberietiškos kumelės vadžias ir sustojęs įsiklausiau (v.p.: pavadinimas iberietiškas arklys – nėra visai tikslus. Po šiuo pavadinimu praktiškai slypi trys veislės: andalūzas ir luzitanas, bei alter-real. Toliau, pagal aprašymą, ko geri tai turėtų būti Luzitano veislės kumelė. Luzitanas, tai grynaveislis portugalų arklys. Išskirtinis bruožas - snukis su kuprele. Buvo veisiamas specialiai kavalerijai ir kinkymui į ekipažus. Pasižymi vikrumu, ramumu ir šaltakraujiškumu. Ypač vertinama matodorų ir t.t.). – Kur gi tu, Macha?

Lusitano

Pasikartojęs šauksmas ataidėjo iš visai arti. Panašu, kad ne daugiau kaip penkiasdešimties metrų kiek toliau ir dešiniau.

- Beržinės košės tau reiktų, snargle!.. – mintyse iškilo jausmingas vaizdelis ir aš kiek spustelėjau pentinus. – No... keliaujam, Papiljona... (v.p.: pr.: papillon – drugelis) Tu dabar visa viltis...

Mes medžioklėje. Mija (v.p.: Mija – taisyklingas Marijos vardo trumpinys. Tačiau gali būti ir kaip savarankiškas vardas iš lot. Reiškiantis "dieviškoji“ arba „manoji“)... tai yra Marija Burgundietė užsimanė iškilmingos medžioklės su skalikais ir kategoriškai atsisakė mane išleisti, kol aš joje nesudalyvausiu. Dalyvauju... dalyvauju, kad ją kur... Ir dabar bandau pasivyti būsimąją Burgundijos sosto paveldėtoją. Marija, kaip visuomet, o tai jau buvo tapę įpročiu, aplenkė visą palydą  ir nėrė į tankumyną paskui milžinišką taurą. Vos sugebėjau sekti paskui ir tai tik Papiljonos dėka. Ši kumelė, braudamasi per tankynę, rodė tikrus cirko triukus. Tikras stebuklas, o ne kumelė...

- A-a-a... – netoliese pasigirdo eilinis spygtelėjimas, o už akimirkos aš išlėkiau į nedidelę laukymę ir tapau siaubingo veiksmo liudininku.

Blyn... Karolis, jei kas nutiktų, pirma mane pakabins ant šakos, o paskui ir visus Mijos palydovus su rūmininkais, favoritais, favoritėmis ir guvernantėmis...

Marijos arklys gulėjo ant šono su išverstais viduriais, šalia jo į šlapią blyną sutrypti skalikai, o siaubingos išvaizdos gauruota bestija  bando ragais pasiekti mergina, kuri tik per kažkokį stebuklą spėjo užsikabaroti ant storo ir kreivo ąžuoliuko ir užtempusi viršun bei prilaikydama žalios barchatinės suknios šleifą, bandė jausmingai spiegti.

- Blyn, šūdas šventas, kur lendi raguota šikna!!! – užrėkiau bandydamas atkreipti į save dėmesį ir sugriebęs ragotinę (v.p.: stambių žvėrių medžioklei skirta storos apimties ilga ietis su specialiu įtaisu, kad per giliai nesmigtų (būdavo atvejų, kai lokiai ignoruodami skausmą perdurti kiaurai, galėdavo nuslinkę kotu, sužaloti ar pribaigti medžiotoją). Kai kada ragotines darydavo tiesiog dvišakes (lokiams). Būdavo naudojama ir kare, tačiau mūšio laukuose jų apie XV a. jau nebeliko dėl jos masyvumo) numečiau pavadžius.

Na, dabar jau prasidės...

Kumelė, pajutusi, kad jai daviau pilną valią, džiaugsmingai sušnarpštė ir koketiškai šonu pražingsniavo tiesiai priešais gauruotą galvą su pabaisiškais ragais, kurie veikiau buvo panašūs į milžiniškus lankus. Tauras užbliovė ir kanopomis versdamas samanų kupstus, puolė priekin.

Papiljona pasidavė kiek dešiniau, po to nėrė kairiau ir grakščiai pranėrė pro pat ragus. Pasisuko kelis kartus ir vėl išnėrė prieš pat raguotą snukį. Tarsi šokdama ant savo plonyčių kojyčių, ėmė trypčioti vietoje ir dar paniekinančiai nuolatos suprunkšdama siuntė prakeiksmus gauruotai pabaisai.

Raguotoji pabaisa puolė... Ir vėl Papiljonos kilpos... Panašu, kad kumelė trypčiodama prieš pat pabaisos ragus, tiesiog mėgavosi šiuo veiksmu ir visai atvirai tyčiojosi iš šio gigantiško jaučio.

Na... taip.  Panašu, kad Papė taip gali žaisti iki paskutinio teismo. O nupirkau aš ją visiškai atsitiktinai pas klajojančius čigonus ir nesiliauju stebėjęsis. Jei nežinočiau, kad koridos kaip tokios dar nėra ir nenusimato, tai pagalvočiau, kad šie niekadėjai ją pavogė iš kokio pikadoro. Papė tiesiog sutverta skalikų medžioklei. Net savo išvaizda primena kurtą.

Papiljonai trypčiojant eilinį piruetą, mestelėjau akį į medį. Spėjau pastebėti, kad Mia šį laukymės spektaklį stebi iš nuostabos išplėstomis akimis ir net kažkiek prasižiojusi.

Įsigudrinau kažkaip nusismaukti beretę ir manieringai nusilenkti sosto paveldėtojai, o po to lengvai bakstelėjau pentinais – laikas...

Papiljona eilinį kartą išvengdama tauro ragų, atsidūrė jaučio šone ir aš visu kūnu, iš visų jėgų, smeigiau ragotine kiek aukščiau mentės ir palikęs ragotinę truktelėjau kovos kirvį.

Na!..

Tauras, kuriam iš nasrų varvėjo krauju nusidažiusios putos, snukiu bedėsi į žemę, bet pasipurtęs vėl pašoko ir vėl puolė. Papiljona išvengė smūgio ir stojo piestu, o kai ji priekinėm kanopom pasiekė žemę, aštrūs Toledo plieno ašmenys su traškesiu smogė ir įsirėžė į žvėries kuprą.

Turas sušvokštė ir krito į ištryptą žolę.

Netikiu!.. Čia tai bent!.. Blyn, koks aš šaunuolis!.. Pavyko beveik taip, kaip buvo rekomenduojama Torvaldo Beremenskio traktate apie medžioklę „Dialogas apie nuostabiausią ir puikiausią aistrą“. Beliko tik...

Atsitraukiau kelis metrus ir nušokau nuo kumelės žemėn. Sulaukiau, kol baigsis tauro konvulsijos  ir prisiartinau arčiau ir kirviu smogiau kiek žemiau pakaušio, kad jautis galutinai nusibaigtų. Nulaužiau ąžuolo šakelę, kurią padažiau į tamsų tauro kraują ir priklaupęs ją ištiesiau Marijai:

- Šį žvėrį skiriu jums, mano valdove!

Pagal legendą, paskutinio tauro ragas 1620 m.

Visiška improvizacija, bet tikiuosi, kad atrodo iškilmingai...

- Aš... Aš priimu jūsų... jūsų... – Mergina pabandė nulipti nuo medžio ir vos nenuvirto. – Barone... nuimkite gi mane....

Velnias, tikras idiotas... Na iš tikro...

Marija sulaukė kol pribėgsiu prie medžio ir su lengvu atodūsiu, krito į mano rankas.

- Žanai!!! – jos raudonos lūpytės provokuojančiai prisiartino prie manųjų.

- Grafiene... – ryžtingai žengiau atgal ir nuleidau merginą ant žemės.

Velniai griebtų! Traukia mane įsisiurbti į šias viliojančias lūpas... Net alsuoti sunku. Bet negaliu! Neturėčiau! Negalima, velniai rautų! Joje siaučia tik mergaitiški hormonai, o aš galiu galvos netekti.

- Bet kodėėėl?! – kibi rankutė įsikabino į mano apsiaustą ir truktelėjo link savęs.

- Grafiene... – žengtelėjau atgal ir apnuoginęs medžioklinį kalaviją, priklaupiau ir ištiesiau jį Marijai. – Mano ponia, geriau nusmeikite mane savo ranka, bet tik nekankinkite manęs...

Marija prikando apatinę lūpą ir nieko neištarė, tad man teko tęsti:

- ...kiekvieną dieną matydamas jūsų grožį, aš degu kaip pragare, o mano jausmai jums – kaip dangiškos stichijos, tačiau aš nevertas net jūsų žvilgsnio. Jūsų lemtis – mylėti karalius...

- Ką man mylėti, aš nuspręsiu pati... – nutraukė nane Marija. – Bet... bet...

- Grafiene... Prašau jūsų... – aš išgirdau arklių kanopų dundesį ir privedžiau Mariją prie Papiljonės. – Išlaikykime padorumą, o vakare, puotoje, jei panorėsite, aš labai džiaugsiuosi pokalbio tęsiniu...

O-ch... panašu, kad išvengiau...

Nyderlanduose saugomi inkrustuoti taurų ragai

Na, o toliau buvo tik dirbtini ir tikri didikų, pasiruošusių atsisveikinti su šiuo pasauliu girininkų ir vyriausiojo rūmų jėgerio, kuris žadėjo neįtikėtinas viso pasaulio dovanas už jo garbės išgelbėjimą, šūkčiojimai.

Na, ponas grafe, nesijaudink. Aš ne savanaudis, bet pažadėtąsias dovanas priimsiu be jokių skurpulų. Žmonėmis, pavyzdžiui...

Medžioklė baigėsi ir mes su triumfu grįžome į pilį. Pabaigai nusprendžiau galutinai blykstelti ir padovanojau Papiljoną Marijai. O kaip atsakymą į šią dovanėlę, gavau  tris geros veislės Bearno poros metų eržiliukus ir asmeniškai pačios siuvinėtą kotą (a.p.: apsiaustas – tunika, su rankovėmis ar be. Dėdavosi ant viršutinių rūbų ar šarvų. Vėliau, siuvinėtas valdovo herbais ir spalvomis, liko kaip būtinas heroldo atributas). Ir ibirietišką kumelę dovanojau visai ne siekdamas savanaudiškų tikslų, o paprasčiausiai man bus ramiau kai žinosiu, kad ji sėdi ant Papiljonos, nes tai ne pirmas toks šios padaužos merginos pokštas. Ir manau, kad ne paskutinis. Gaila aišku kumelės, bet ir eržilai geri! Po kurio laiko galima bus baronijoje veislei palikti.

Burgundijos heroldo kota

Viduramžių tunikos-kotos rekonstrukcija

Vakare buvo iškelta puota. Ką apie ją galima papasakoti? Be jokių abejonių, kad Burgundijos rūmai šiuo metu visoje Europoje buvo patys prašmatniausi. Negaliu neatsistebėti, kaip turėdamas tokias išlaidas, Karolis dar sugeba kariauti... Įspeistas į kampą iždininkas net vapėjo, jog biudžete yra kelių milijonų skylė. Bet jei tai tiesa, tai tada visiškas pasmerkimas. Kiek tai galėtų būti? Na, ne mažiau kaip visas vagonų sąstatas.  Tačiau nurodytus pinigus ir skolą už mano tiekimą, šis velnio kipšas, išmokėjo. Tad su gryna sąžine buvo galima pasinerti į linksmybes.

- Baroniene, jūs šiandieną daugiau nei nuostabi! – tarsi netyčia pervedžiau piršteliu per prašmatnios ir stotingos blondinės, kuri galvą buvo pasipuošusi auksinėmis žvaigždėmis ir pusmėnuliais nužertu eneninu (v.p.: aukštas smailėjantis, kūgio ar vamzdžio formos moteriškas apdangalas susuktas iš prabangaus audinio. Enen vienas daugybės atour (pranc.) tipo kepuraičių. Krakmolintas prabangus audinys buvo sukamas ant banginio ūso ar metalinio karkaso).

Marija Burgundietė su enenu

- Oj, barone, jūs neįtikėtinai mandagus!.. – baronienė Valpurgija fon Šauenburg grakščiai brūkštelėjo koja atgal. – šiandien vidurnaktį mano apartamentuose...

Savo rankoje pajutau nedidelį raktelį...

- Visada jūsų paslaugoms...

- Tai blogojo įėjimo į mano buduarą raktelis, o kol kas palydėkite mane iki stalo... Mano brangusis į mus žiūri...

- Jūs nuostabi, Valpurgija...

Pasisveikinęs su „brangiuoju“, apsikeičiau keliais žodžiais ir iš Liuksemburgo grafienės kambarinės pavogiau Loganą.

- Susitarei, brolau?

- O kaip gi... – Viljamas susipylė gerklėn visą Mozelio vyno taurę ir suleido dantis į stirnos šlaunį pagarintą šafranu. – Tai tcigiok, kšškokss rojus! Pašišmahinšiu kchaip rekchiant...

Na taip... iš ties rojus. Visi vyrai kare, o nepasitenkinusioms žmonoms neša stogus.

- Kuopą apgyvendinai?

- Na taip. Miesto sargybos kareivinėse. Mums visą baraką išskyrė. Na, o seržantai butuose įsitaisė. Ir arklidės...

- Šaunuolis. Nuo rytojaus imiesi darbo...

- Barone, - suskambėjo balsas už mano nugaros.

Apsisukau ir mosikuodamas beretės plunksnomis žemę, susilenkiau per pusę.

Nuo menėje šviečiančių šimtų žvakių šviesos, suspindėjo ir milijonais saulės zuikučių sužaižaravo Karolio Drąsiojo žmonos kunigaikštienės Margaritos brangakmeniai, kuriais buvo nusėta auksu siuvinėta suknia. Marmurinė oda, aukšta kakta, itin taisyklingi, netgi galima sakyti  - klasikiniai, veido bruožai ir spindinti didybė, kurią itin mielai pripaišoma visiems karališkojo kraujo asmenims. Kiek anksčiau galvojau, kad tai pramanai, bet vėliau įsitikinau, kad tai tiesa... Be to, ji Anglijos karaliaus sesuo. Nenusakomai kilminga, tad nenuostabu, jog nuostabi, bet pasipūtusi. Kas yra, tai yra...

Kunigaikštienė kiek krestelėjus auksiniu tinkleliu apgaubtus plaukus, linktelėjo:

- Barone van Gutenai, aš jums dėkinga. Marija man viską papasakojo.

- Mano pareiga tarnauti Burgundijos karūnai, jūsų šviesybe.

- Aš gi sakiau, kad jis mielas bet kuklus... – greta pamotės išdygusi nusijuokė Marija ir koketiškai pasitaisė savo suknią. – Labai kuklus...

- Ko gero aš su tuo sutiksiu... – Margarita nudelbė mane vertinančiu žvilgsniu.

Žvilgsnis buvo toks sunkus, jog nenorom pasijutau taip lyg būčiau pririštas prie stulpo vergų turguje.

Atsakydamas, kaip galint mieliau nusišypsojau. Be jokių užuominų, o tik parodydamas savo atsidavimą.

Pranašaudamos šypseną, Margaritos veide pasirodė mažos duobutės, o lūpų kampučiai ėmė kilti viršun, tačiau akimirksniu viskas negrąžinamai dingo ir vėl sugrįžo šalta, bet graži išorė.

- Barone van Gutenai, mes jumis patenkinti... – kunigaikštienės kapotuose žodžiuose nebuvo net menkiausios palankumo užuominos, - ...kaip ir jūsų tarnyba Burgundijos labui. Tačiau dėl valstybinių reikalų jums teks vykti Kastiliją. Malonėkite vykti nedelsiant. Mūsų sekretorius jums nušvies esmę. Ir dar...

Margarita Jorkietė

Iš rankovės ištraukta pasirodė batistinė nosinė su užvertu masyviu žiedu.

- ... tai jau mano asmeninio palankumo ženklas.

Kunigaikštienė perduodama man dovaną lengvai spustelėjo mano ranką, o po to apsisuko ir nuėjo prilaikydama savo globotinę už rankovės, kurią trukteldavo kas kartą, kai ši bandydavo atsigręžti.

Štai taip. Klasika. Tai turėtų reikšti, kad kiekvienas vabalėlis turi žinoti savo vietą. Matomai Mija pasidalinu su pamote savo jausmais, su kuria, jei tikėti gandais, labai neblogai sutaria. Štai taip. Galiu lažintis: Margarita, kaip moteris suprato savo podukrą ir panašu, kad visai būtų nieko prieš apsikeisti vietomis. Viskas puikiausiai atsispindi jos akyse! Bet! Bet ji, visų pirma, ne motina, o Burgundijos kunigaikščio žmona ir, aišku, negali leisti tokio disonanso... netgi platoniško. O juolab ir pati negali sau leisti tokių jausmų išsiliejimo. Ji, matomai, ne itin pasitiki mergaičiuke už kurią pilnai atsako, kol nėra vyro. Galbūt nepasitiki ir savimi, bet apie tai jau galiu tik spėlioti. Štai ėmė ir išspyrė pavojingą merginos garbei baroną kuo toliau nuo pagundų, o tuo pačiu išpildė ir vyro priesakus: atitraukus dėmesį, išsiųsti van Guteną į Pirėnų pusiasalį.

Velnias... kiek įsižeidžiau, bet kita vertus, kaip kalnas nuo pečių nukrito. Velniop tuos pusy-siusi  ir visas tas mandagybes ir kurtuazijas su karališkojo kraujo asmenimis. Pavojingas ir nemalonus tai reikalas. Kur tie veltėdžiai Jostas ir Klausas? Namo reikia ruoštis. Anksti ryte iškeliausime. Pirmyn, baronija mūsų laukia.

Tačiau kunigaikštienės pažai sutrukdė. Jie mane nulydėjo į nedidelį kambarėlį, kur asmeninis Margaritos liokajus man įteikė nedidelę skrynutę, kuri buvo sklidina neseniai nukaltų ir dar visu šviežumu blizgančių guldenų. Visa tai jis palydėjo žodžiais, kad kunigaikštienė Margarita, įsiklaususi į savo vyro pageidavimus, su dideliu malonumu į savo palydą priims ir mano mažytes.

Slogumas iškart dingo. Kaip ranka nuėmė. Tiksliau ne tiek dingo, kiek atsitraukė kažkur giliai-giliai į pasąmonę. Štai koks aš godus... Ir ne dėl savęs pergyvenu, o už reikalą, kuriam pagelbėti gali tik pinigai. Apimtas jausmingo pakylėjimo, savo globotiniams padovanojau po auksinį ir nusiunčiau namo ruoštis. Prie savęs pasilikau tik Jostą. Logano neliečiau: tegu su pasimėgavimu ir iki soties niokoja Burgundijos damų tvirtoves – užsitarnavo velnio vaikis. Na, o pats pasivaikštinėjęs iki vidurnakčio, įlindau į baronienės apartamentus. Taip sakant, pasižymėti prieš išvykstant.

- Aš einu, mano saule!.. – atskleidžiau portjerą ir mėnulio šviesoje pamačiau ant lovos vietoje nuostabaus apvalumų savininkės, kaulingą figūrą su naktine kepuraite ir ilgais marškiniais.

- Tai tu mano pūkuotuk? – į mane mirkčiodamas savo trumpareges akutes įsispitrino kaulingas veidas su kumpa nosimi ir ožio barzdele.

- A-jo, mano ožiuk... – visiškai netekęs žado leptelėjau ir greit nėriau į koridorių. Po to, girdėdamas už nugaros to pačio „brangiausiojo“ balsą, pakštelėjau pirmą pasitaikiusią visai simpatišką tarnaitę į lūpas ir nėriau pro langą.

Pusiaukelėje iki namų sustabdžiau savo Morgenšterną, gurkštelėjau iš gertuvės rūgštoko ir aitraus jauno vyno, garsiai nusijuokiau ir žiūrėdamas į bilijardais žvaigždžių nusėtą dangų, užrėkiau:

- Nuos-ta-bu!!!

- Apie ką jūs, monsinjore?

- Apie nieką... jojam...

 

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. IX skyrius. 2017-03-23.

IX skyrius

- Jums, barone van Gutenai, mes liepiame nedelsiant išvykti į Gentą (v.p.: miestas dabartinėje Belgijoje, Flandrija), kur jūs imsitės formuojami mūsų nurodyto dydžio kuopą... – Karolis padėjo ant stalo užantspauduotą ritinį. – Šiame rašte duoti nurodymai Rūmų pareigūnams jums visokeriopai padėti. Taipogi nuo šios dienos kuopa vadinsis Švento Jeremijaus vardu. Atskiras asmens apsaugos šaulių ir ietininkų dalinys taip pat liks pavaldus jums.

Salė lengvai suošė. Kilmingieji, kurie buvo susirinkę į Didįjį pasitarimą, pašoko ir triukšmingai pritarė tokiam sprendimui, o kai kurie ėmė net ploti. Tfu, kokie padlaižiai...

Aš atsistojau, nusilenkiau ir trumpai pasakiau:

- Sere, aš neapvilsiu jūsų pasitikėjimo.

Na iš tikro, o ką daugiau aš galiu pasakyti. O jei ir galėčiau, tai už tokius žodžius galima ir į nemalonę patekti ir dar garbės netekti. Taip ir norisi paklausti: kokių galų, blyn, po velniais, jūsų šviesybe? Kur man, po velnių keliauti? Vakar privačiame pokalbyje kalbėjome visai ne apie tai. Į Gentą su mano kuopa turėjo iškeliauti Tukas, kur jis ir užsiimtu naujų žmonių paieška, o po to imtųsi mokyti tituluotus ir netituluotus dvarininkėlius, kurie neturi jokio noro kiurksoti savo nupiepusiose tėvonijose ir turi pakankamai gabumų karybai. Na ir, žinoma, ieškotų jų pavaldumui būtinų paprastų žmogėnų. Kas, blyn, per velnias? Ar Karolis jau visai atmintį prarado?

Karolis mane apdovanojo svarbos kupinu linktelėjimu ir iškilmingai pareiškė:

- Mes liepiame baronui van Gutenui iškeliauti negaištant...

Staga, kažkur iš apačios sucypsėjo šaižus balselis:

- Kaip tu teisingai pasakei, draugeli! Paskubink jį, paskubink... o tai jis lėtas. Labai lėtas – iš mūšio lauko paskutinis pabėgo. Nors taip... argi paskui tavo karžygius gali spėti?

- Užsičiaupkite, Monsinjore: argi nematote, kad mes valstybinius klausimus sprendžiame? – Karolis su lengva šypsenėle pasitiko iš po milžiniško stalo su ant jo išskleistu žemėlapiu, išlindusį laibą ir mažutį, smailianosį ir atlapausį žmogelį su baltai mėlyna livrėja.

- Baik jau, draugeli... – žmogeliukas suvaidino nusilenkimą ir kartu dar parvertė dvi senovines kiniškas vazas. – Pritariu, draugeli, pritariu. O tai koks dar vėliavininkas be vėliavos? Nekoks. Vien tik pavadinimas... Nors pas tave visi tokie. Aš apie tuščią vietą. Bet kokio velnio tu jį siunti į Gentą?

- O kur man jį siųsti, Monsinjore? – Karolis suvaidino dirbtinį dėmesį.

- Kur? – žmogutis išžvejojo juokdario kepurę su auksiniais skambaliukais ir nupurtęs ją nuo šiaudų, užsidėjo nusmaukęs į šoną. – Galėtum ir atspėti. Atgal pas tavo draugužius šveicarus. Ten lauke tiek liko gulėti, kad jis ir ne vienai vėliavai susirinks. O su ožkaganiais baronas susitars. Blogiausiu atveju per makaulę gaus ar dar per ką nors... bet tai jau nebaisu...

Įdomus paveikslėlis. Prašalaičiui galėtų pasirodyti, kad kvaišą žmogutį tuoj pat ne tik pasodins ant kuolo, bet dar prieš tai gyvą išvirs ir ketvirčiuos. Bet ne. Prieš jus – pats mėgstamiausias Karolio juokdarys: le Granje pravarde Monsinjoras. Tokie išsišokimai jam atleistini. Nors pikti liežuviai kalba, kad Karolis kartais jį neblogai ir aptalžo. Bet aš netikiu. Iš bejėgiškumo apkalba. Le Granje – didžio proto žmogus. Mokantis išjuokti ir pašiepti. Kartais su juo ir pats keistuoliu jautiesi, nors iš ties – viskas atvirkščiai. Dvariškiai nuo jo kandžių juokelių staugia kaip vilkai, bet padaryti nieko negali. Pykti ar įsižeisti ant juokdario – visiškas savo storažieviškumo demonstravimas ir absurdas. Štai tuo, šis gyvulys ir naudojasi. Ir manęs, niekšas, neaplenkia...

Kunigaikštis lengvai suniuko:

- Žinai ką, Monsenjore? Mano galvon toptelėjo viena nuostabi mintis. Barone, aš leidžiu jums jį pakabinti. Na supraskit, man pačiam ranka nekyla. Būkit malonus, įvykdykite šią procedūrą vietoje manęs.

- Su didžiausiu malonumu, sere. Aš tuoj įsakysiu šauliams jį nuvilkti  mano palapinę. Ar, Monsinjore, nupėdinsite pats? – suvaidinau kvietimą.

- Gerai jau gerai... – juokdarys papurtė kumštuku. – Dar pažiūrėsim, kuris kurį dar pakabins...

Pasakė ir netikėtai nėrė po stalu, išnėrė kitame gale ir pabėgo iš menės.

- Ot tai velniūkštis! – kunigaikštis garsiai nusijuokė. – Na ir tegu lekia sau. Yai apie ką aš čia? A, na taip... Barone, jūs galite vykti. Iždininkas jau gavo atitinkamus nurodymus. Ir prisiminkite, mes jumis pasitikime.

Na einu jau, einu...

- Kas per šūdas? – keiktelėjau giliai viduje ir timptelėjau Rodeną. – Visai nieko nebesuprantu...

Gentas? O Antuano pavedimas?  O mano asmeniniai reikalai? O atostogos? Vietoj to – kažkokį šūdą mala. O Tukas kam? Aš gi nieko nespėju, velniai rautų, kad juos kur. Na ir kam man po galais ta „Vėliava“?

Visą kelią iki pat stovyklavietės keikiausi. Po to demonstratyviai įkrėčiau pavaldiniams. Netvarką čia man užveis, suprantate... Įsiroviau į palapinę ir jau galutinai susiruošiau užrikti ant po ranka pasimaišiusio pažo, bet pastebėjau krėsle sėdintį juokdarį.

- Vyno įsakykite duoti, barone, - visiškai rimtai pareiškė le Granje, - o po to pašalinkite visus ir nepatingėkite prie palapinės pastatyti sargybos.

- Ir kaip tai suprasti?

- Taip kaip suprantate. Kalba bus ganėtinai turininga, nors ir neilga...

Jostas ir Klausas vykdydami įsakymą serviravo nedidelį stalelį ir asmeniškai užėmė postus prie palapinės įėjimo.

- Taigi? – išpilsčiau vyną į taures ir vieną iš jų padaviau juokdariui.

Le Granje atidžiai pasižiūrėjo į mane ir staiga uždavė klausimą:

- O ko jūs su manimi taip rimtai kalbate? Aš gi kvailys!

Juokdarys pašoko ir kelis kartus šoktelėjęs vietoje, manieringai nusilenkė.

- O kaip man dar kalbėti su valdovo ausimis, akimis ir liežuviu? – atsakiau klausimu į klausimą. – Taip kad iš tikro baikim kvailioti ir pereikim prie reikalo.

- Jūs pateisinote mano lūkesčius, barone... – le Granje rimtai linktelėjo ir pridūrė: -Ar vikonte? O gal net grafe?

- Nesuprantu. Apie ką jūs? – suvaidinau, kad nesuprantu apie ką kalba šis pašnekovas.

Na-a... taip. Ne paprastas šis juokdarys. Toli-gražu nepaprastas, velnio išpera. Ir gerai informuotas. Tačiau jei prisiminti vieną spalvingą Diuma personažą, tai valdovo juokdariai tokie ir turi būti.

- Nesuprantate ir nereikia, - lengvai sutiko juokdarys, - tai jūsų asmeninis reikalas ir valdovas šiuose jūsų noruose visapusiškai palaiko. Na, o dabar prie reikalo. Pavedimas, kurį gavote, neatšaukiamas: štai laiškas, kurį reikia įteikti Anglijos Eduardo pasiuntiniu Kale mieste. Bet ir į Gentą taip pat išvyksite. Prisistatysite rūmams, porą dienelių pasisukiosite. Tačiau pasisukioti turite taip, kad jus įsimintų. Beje, perduokite šį laišką poniai Marijai Burgundietei nuo mūsų valdovo. Toliau jūsų leitenantas užsiims kuopos formavimu, o jūs keliausite pas save į baroniją, iš kur savo laivu išvyksite vykdyti pavedimo. Rūmuose bus paskelbta, kad jūs išvykstate į Vokietiją ponios Marijos pavedimu.

- Ir kam tie tokie keisti pėdų mėtymai?

- Įprastinės atsargumo priemonės. Štai jūsų laiškai... –juokdarys perbraukė pirštu  per futliarą, - gali būti, kad nuo to labai daug kas priklauso ir kai kurie karališkieji asmenys, daug ką atiduotų už tai, kad tik sužinotų kas jame.

- Tai jūs manote, kad apie patį laišką jau yra žinoma?

- Bijau, kad taip... – juokdarys liūdnai linktelėjo. – Kai kurie valdovai, laikas nuo laiko, būna ne itin rūpestingi. Tačiau jei aš viską gerai apskaičiavau, tai jūsų kelionė turėtų būti rami. Siekiant suklaidinti smalsuolius, šiandien išvyksta dar du pasiuntiniai, o jų išvykimas nė kiek neslepiamas. Ir jums patariu su išvykimu nedelsti. Kai kurie asmenys...

Le Granje mįslingai pasiūbavo taurę.

- Jūs ir apie tai žinote, Monsinjore?

- Aš žinau viską... Bet gal užteks. Aš tikrai su dideliu malonumu užsilaikyčiau, bet manęs laukia valstybiniai reikalai. – Juokdarys papurtė savo tindiliuojančią kepurę ir nusijuokė. – Beje, o jūs turite nuostabius pažus. Ar jums neatrodo, kad jie pernelyg užsisėdėjo savo statuse? Reiktų jau juos ir apjuosti. O pažų dar rasite. Aš mielai proteguosiu vieną likimo nuskriaustą, bet itin padorų vaikinuką. O atsidėkodamas už jūsų malonę, pabandysiu daugiau išsiaiškinti apie jūsų paslaptingą priešą.

- Mielai išpildysiu jūsų prašymą, - mandagiai linktelėjau galva, - bet iš kart perspėju: tarnyba pas mane toli-gražu ne cukrinė. Nelepinu. Tačiau ir aš tuomet turėsiu prašymą.

- Tai visai priimtina. Svarbiausia, kad jūs kaip kurie ne kurie mūsų kondjukto, netempiate savo pažų su savimi į lovą. Kokį prašymą, barone?

- Pasitaikius progai priminkite valdovui, kad jis pažadėjo įšventinti į riterius leitenantą van Breskensą. Ir dėl lovos... tai apie... aš teisingai jus supratau?

- Taip, tai jis... – nusijuokė juokdarys. – Bet gal baikim apie nuodėmes.  Aš tuoj atsiųsiu jums berniuką, o dėl savo eskiue (v.p.: prancūziška „eskudero“ transkripcija) nesijaudinkit. Valdovas tokių dalykų nepamiršta. O jūs nedelskite: rikiuokit savo kuopą ir keliaukit. Svarbiausia, kad visi matytų, jog jūs išvykstate su savo žmonėmis. O dabar pats laikas suvaidinti vieną mažą spektakliuką.

Juokdarys staigiai ir šaižiai suriko ir kūlias išsirideno ir mano palapinės. Aš išėjau paskui jį ir pamačiau, kaip la Granje šlubčiodamas abejomis kojomis lėkė link kunigaikščio palapinės ir šaukė siųsdamas viso pasaulio prakeksmus ant mano galvos.

Na-a, taip... dabar ko gero iš ties visi galvos, kad aš prikūliau juokdarį.

- Sargybini! Greit pakviesk pas mane leitenantą van Breskensą su visais seržantais. Bėgte vykdyt! – Pasisukau į pažus. – Na, ko čia spoksot? Greit uždarot savo srėbtuves ir nešdinatės ruoštis. Mūsų laukia didūs darbai! Ir greit tempkite čionai maišą su atrinktais kalavijais... Tais, kuriuos ruošėmės gabenti į mano pilį... Greitai, greitai...

Tam, kad kuopa galėtų pilnai susiruošti ir su visa manta išvykti, reikėjo dviejų trijų valandų. Ko gero leisiu kareivukams papietauti ir tik po to pajudėsim. Paslėpiau laišką į dėžutę ir daviau reikiamus nurodymus. Beveik iš karto kilo sumaištis. Tačiau ši sumaištis buvo gerai organizuota. Kariai tiesiog liepsnojo. O kaip gi kitaip? Juk į užnugarį keliaujam, o ne  su laukiniais šveicarais kovot. Vėlgi, kai kuriems buvau patvirtinęs atostogas: atlyginimą namo pargabenti, savus aplankyti ir pasitaikius progai ką nors su tarnybon privilioti. Tai tikrai svarbu. Kiek pastoviniavau stebėdamas, bet neradęs prie ko prikibti, nusprendžiau su Loganu išgurkšnoti po ąsotėlį sidro su lengvu užkandžiu. Ir kai ką apsvarstyti....

- Reikės surinkti ne mažiau kokių penkių šimtų galvų ir panašiai tiek kutiulje...  – paragavau sidro ir išsirinkau obuolį. – Ką manai?

- Baši (v.p.: rytietiškas pagarbus kreipinys,  kuris tiesiogiai verčiant reiškia „galvą“, tačiau, priklausomai nuo to kurioje sakinio vietoje stovi, reiškia pagalbų kreipinį į aukščiau stovintį pagal hierarchiją)... prašau atleisti: kapitone... – Almeida šyptelėjo ir perbraukė delnu savo švariai nuskustą viršugalvį. – Aš su savimi atsivesiu iki šimto arkebūzierių. Bet ne anksčiau, kaip už poros mėnesių, skaičiuojant nuo šios dienos. Kelionė namo ir atgal, deja, ne artima. Jei Katalonijoje sutiksiu savus, tai gal būt ir anksčiau... taip, su tais kuriuos priglaudėme. Jų vadai beveik visi žuvo, tad jie neturi nieko prieš pasilikti su mumis.

- Na ir kaip jie tau?

- Švabai kieti kariai. – Almeida pagarbiai linktelėjo. – Bet jų rankinės kulevrinos – visiškas šlamštas. Perginkluoti reiktų...

- Kiek jų?

- Bendrai paėmus, tai po mūšio liko du šimtai ir dar šimtinė nerikiuotinų. Tačiau po to jie susikivirčijo ir pusė iškeliavo. Likusieji kaip tik pas mus ir prašosi.

- Tu paaiškinai, kad su samdinių duona teks atsisveikinti?

- Tai dėl to jie ten visi ir susikivirčijo. Pasilikę su viskuo sutinka, tačiau kelia sąlygą dėl kasmetinių atostogų ir dar dėl kelių smulkmenų.

- Pusiaudienį atvesk jų vyriausiąjį...

Bendraujant su bendražygiais išsiaiškinom ir dėl naujų žmonių paieškų. Turint galvoje, kad kunigaikščio valdose visi rekrūtai buvo tiesiog „iššukuoti“, tai Tukas ir Bolzenas davė visai vertingų patarimų. Taip... problemėlė su naujais žmonėmis – dar ta... Tačiau manau, kad susidorosiu: Flandrijoje ir pakeliui, pririnksiu bedalių dvarininkėlių, kurie vien už galimybę palypėti karjeros laipteliais ir kiek uždirbti, dantimis priešus užgrauš. Labai gerai, kad Karoliui išleidus naująjį įsakymą, jų nebereikia kažkaip ypatingai ekipiruoti – kaip mieli eis į arbaletininku. Pradžiai dešimtininkais, o vėliau žiūrėsim-matysim. Na ir dar turim šiokių tokių pamąstymų. Žodžiu, perspektyva nebloga... o tai džiugina.

Dar šį tą aptarėme ir visi išsivaikščiojo su savo reikalais. Jostas atvedė visai jaunutį berniuką. Laibą, neaukštą ir su didele kupeta nepaklusnių juodų garbanų. Gana mielas, bet panašu, kad kažkas neseniai jį buvo gerai apkūlęs. Mėlynės po akim ir ant kitų veido vietų. Labai įdomu...

- Bastardas Luidži Kolona. – Berniukas išdidžiai nusilenkė ir piktai pridūrė: - nepripažintas...

- Iš kur tu ir kiek tau metų?

- Iš Pjemonto, jūsų mylista. Per Velykas bus trylika...

- Kas tave sumušė?

- Tas kuriam tarnavau anksčiau...

- Kas jis?

- Nikolas de Monforas, Kampobaso grafas...

- Ir dėl kokios priežasties? Už tinginiavimą?

Berniukas jau norėjo išsižioti, bet tik nuleido galvą ir užtilo.

- Nebijok, Luidži. Man tu gali sakyti atvirai.

- Vertė nusidėti, o kai neprivertė, sumušė ir išmetė į gatvę... – berniuko skruostais nutekėjo ašaros.

Štai kaip... anksčiau aš tūkstantį kartų pagalvočiau ar verta priimti į tarnybą savo priešo buvusį pažą.  Tačiau, žinote, visaip būna. Už jį laidavo le Granje, o tai jau daug ką reiškia. Ir kaip man pasielgti?

- Iš kur žinai poną le Glanje?

- Jis visada man buvo geras. Kai kada prašydavo manęs šiokių tokių paslaugų. Na... visokių... Aš jį jau apie metus pažįstu. Kai taip įvyko... pažadėjo padėti...

Dar įdomiau... O juokdarys gi turėjo savo ausis ir akis pas tą „terroni“ (v.p.: it: pažodžiui – kaimietis, ūkininkas, tačiau su žeminančiu atspalviu, panašiai kaip „runkelis“. Autorius buvo panaudojęs kitą išsireiškimą, kuris lietuviškai visai neskamba, todėl buvo parinktas šis, specifinis itališkas pravardžiavimas). O dabar tos ausys ir akys atsidūrė pas mane. Štai tau ir Monsinjoras! Tiek tos, bus kaip bus...

- Aš tave priimu į tarnybą. Duok priesaiką, Luidži!..

Prisiekęs berniukas staiga puolė man į kojas:

- Jūsų mylista, maldauju jus...

- Ko gi dar?

- Mano broliukas!!!

- Ką tavo broliukas? Kelkis gi, o tai tuoj...

- Malonės prašau!!!

Pačiupau jį už apykaklės ir kiek papurtęs pastačiau ant kojų.

- Paskutinį kartą kartoju: nori man tarnauti, išmok kalbėti trumpai ir aiškiai, ir be snarglių. Klausau.

- Jūsų mylista...

Žodžiu, paaiškėjo, kad Luidži turi brolį dvynį Pjetro, kuris tarnavo kartu su juo, o prakeiktas lombardas išvijo ir jį. Na, o dabar Luidži prašo už abu. Na, blyn, kas per velnias, a? Le Granje nežinojo, kad berniukas turi brolį? Teku mane tūkstančiai velnių, bet nepatikėsiu. Galėjo gi iš kart pasakyti: taip ir anaip... ogi ne!

- Dvynys?

- Taip, jūsų mylista. Maldauju...

- Užsičiaupk ir tempk jį čionai...

Ar ne pernelyg aš čia toks geras? Na, žiūrėsim...

Po priesaikos Klausas brolužius nuvedė praustis ir persirengti, o Jostas priešais mane paguldė į medžiagą susuktus kalavijus.

- Drįstu pasidomėti, monsinjore...

- Ko tau? – aš atrinkau du beveik vienodus kalavijus ir atidėjau į šoną. Ne šedevrai, bet ir vidutiniokai. Abu ispaniškos kilmės – klasikinės espados. Jau ne visiškas kalavijas, bet dar toli-gražu ir ne špaga. Beveik nauji. Net makštys yra. Galvojau, kad jais papuošiu pilies pagrindinės menės sienas, bet ir be jų visokių gelžgalių užteks. Beveik vežimą įvairios ginkluotės pririnkau. O šie...

- O kam jums jie? – Jostas pabandė pagauti mano žvilgsnį.

- Tuoj sužinosi. Kviesk savo draugelį.

Teisus juokdarys. Laikas. Išaugo bernai. Gaus kalavijus kaip ir priklauso eskudero. Užteks su durklais vaikščioti. Loganas bus viršininkas – konetablis (v.p.: pranc. Connétable, lot. comes stabuli — arklidės viršininkas, pareigūnas karaliaus arklidėse, o vėliau karaliaus riterių viršininkas. Nuo XIV a. pab. iki 1627 — Prancūzijoje vyriausiasis kariuomenės ir kar. tribunolo vadas), taip sakant, o šie du nutrūktgalviai jo pasekėjai. O tai, kad Jostas iš prasčiokų, tai mes niekam nesakysim. Yra tam tikra landa šiame viduramžiškame teisyne. Yra. Chorstas pasufleravo.

Švabija 1570 m.

Ar reikia pasakoti apie berniukų reakciją po įšventinimo? Vos ne kankaną, kurio dar nėra ir greit nebus, šoko... Na, bet palaukit – per anksti džiaugiatės, šunyčiai – nuo to jūsų gyvenimas lengvesniu netaps. Pusė pažų pareigų ant jų pečių vis tiek lieka. Na, gal tik tai, kad dabar mano šosus skalbs Luidži su Pjetro. Taip, aš tironas ir despotas. Ir man tokiu atrodyt -  labai patinka. O jei tiksliau, tai taip man tenka maskuotis, kad neatrodyčiau pernelyg gerutis. 

Švabijos herbas

Po to apsireiškė švabų šaulių seniūnas. Mano didžiai nuostabai juo buvo dėl finansinės gerovės trūkumo riterio vardo netekęs... velnias... po galais... tik paklausykit: junkeris Oto von Štirlicas...

Vokietijoje ganėtinai sunku tapti riteriu. Jaunas vokiečių dvarininkas turi kelias galimybes įgyti riterio vardą: sudalyvauti imperatoriaus karūnavime Romoje arba kryžiaus žygyje, arba šiaip kokiame nors kare prieš nekrikštus ar karinėje ekspedicijoje prieš kokius eretikus, tarkim husitus  Bohemijoje, saracėnus Ispanijoje, turkus Vengrijoje.... ar paprasčiausiai kaip piligrimas nukakti į šventą žemę. Manykit ką norit, bet tokia veikla reikalauja gana nemažų finansinių išteklių, jei ne dar daugiau. Oto net savo žemę užstatė, kad galėtų nukulniuoti iki šventos žemės... Buvo įšventintas į riterius, bet neilgam, nes finansai visai nusirideno, švabas nuskurdo ir riterių sąjungoje, kuriai priklausė, nebegalėjo patvirtinti savo statuso. Tiesą sakant, manau, kad dar turėtų būti šiokios tokios priežastys, bet Štirlicas jas nutylėjo. O man tai kas? Beje, toji sąjunga vadinosi „Asilo brolija“. Tiesiog švabiškas „kreatyvas“, vienok... Žodžiu, po to, Otas daug negalvodamas tapo „karo šunimi“. Žaliūkas su tipišku teutono snukiu. Rudaplaukis ir flegmatiškas, nors pilnai adekvatus ir be jokios pompastikos. Apsišlifavo... Beje ir į to sovietų filmo herojų, visai nepanašus. O gaila – būtų įdomu...

Švabijos riteris

Pasikalbėjus-pasiderėjus aš šituos švabus priėmiau į tarnybą. Į reguliarią, o ne pagal kontraktą. Pradės niurnėti – iškarsiu be jokio gailesčio, o jei stengsis, su laiku perginkluosiu iki mosarabų lygio. Nors tai tikrai nemenkos išlaidos. Tačiau aš turiu „šventus“ raštus Rūmų iždininkui ir mažųjų rūmų intendantui. Nenusiraminsiu, kol nenugręšiu man reikiamų pinigėlių. O jei tiksliau – tai tuo užsiims Loganas – jam tokie dalykėliai geriau sekasi. O Štirlicą gal net stumtelsiu karjeros laipteliais... gal...

Išžygiavome gerokai po pietų. Taigi, dviejų – trijų mėnesių pertrauka nuo karo. Ir tai labai gerai. O visa kita... velniai žino... Tačiau, manau, kad lengvu pasivaikščiojimu mano kelionės net nekvepia. Nors ko čia spėlioti taip iš anksto? Aš einu, Pjerai le Goržija...

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. VIII skyrius. 2017-03-17.

VIII skyrius

 

- Žanai... – Midletonas neatrodė sumišęs, bet vis tiek miktelėjo. – Aš... aš suprantu, kad jūs mus visus išgelbėjote, bet nesuprantu kaip.

- Laikyk... – perdaviau jam vynmaišį su nugertu burgundiškuoju. – Tu į juokdarius mėgsti spoksoti?

- Žiūrint į kokius, - sutrikęs gūžtelėjo pečiais anglas ir prisisiurbė prie vynmaišio. – O prie ko čia tai?

- Kas čia nesuprantamo?! – išsišiepė de Rozembo ir atėmė iš jo vynmaišį. – Kaiptu manai, kodėl liaudis aikštėse ir turguose mėgsta spoksoti į prastus artistus? Na... na gal ne visai prastus, bet, tarkim... nerafinuotus, šiurkščius.

- Pašlemėkai, - trumpai ištarė Džonas. – Ko iš jų dar norėti?

Žoržas išdidžiai šyptelėjo ir pribaigęs vynmaišio likučius, net nedirstelėjęs mestelėjo ją savo pažui. Vietoje jos gavęs lygiai tokią pačią, tik pilną, nugėrė ir paaiškino:

- Tie juokdariai kalba liaudžiai suprantama kalba. Jie gi patys ir yra liaudis. Jų kūnas ir kraujas. Todėl jie ir yra populiarūs.

- Bet, velniai rautų, prie ko čia tai? – jau pradėjo rūstauti anglas. – O šventas Bartolomėjau! Žoržai, aš reikalauju iš jūsų paaiškinimo.

- Džonai, kaip jūs negalite suprasti? Žanas suvaidino spektaklį prieš tuos ožkiaganius. Sužaidė neįtikėtinai ir jiems suprantama kalba. Taip sakant, nusileido iki jų lygio, o tai tik atspindi jo proto gilumą. Barone, iš kart jums sakau – aš tiesiog žaviuosi. Reikia gi: taip guviai išnaudoti dvikovą paliaubų pasiekimui! Aš jau maniau, kad jūs jį sukaposite į gabalus. Matęs jus reikale, taip sakant.

Aš kukliai patylėjau. Neaiškinsi gi, kad taip jau savaime išėjo. Vis tik kalnietis stiprus buvo. Realiai stiprus.

- Betgi. Taigi!.. – nustebęs šūktelėjo britas. – Tai juk galima prilyginti praradimui...

- Geriau užkąskite, sere Džonai... – aš jam įdaviau gabalą kumpio. – Tai galima prilyginti karinei gudrybei. O jei jūs dabar kalbate apie garbę, tai gerai pagalvokite prieš tai, kaip tai įgarsinsite. Tada juk pasakytų žodžių negrąžinsite. Jūs man draugas, bet!... Žodžiu, jūs mane supratote...

- A-a-a?! Karinė gudrybė! Taip iš kart ir sakykite!.. – greit sutiko anglas. – Aš viską supratau. Mes juos apmovėme! Na, taip...

- Ne mes, o Žanas... – pataisė Žoržas. – Ir...

Mes poilsiavietėje. Grįžti nusprendėme tik paryčiais, kad nė vienas padaras stovykloje mūsų nepasakytų, jog mes neįvykdėme įsakymo.

Kariai sau valgį patys susiorganizavo – spėjo šį bei tą nutverti iš buvusios stovyklos, na o mes girtuokliavom. Taip sakant, apšilinėjom, prieš pagrindinį patiekalą. Aš, Midletonas ir de Roziumbo, Grimaldi ir Loganas su Bošanu.

Naktis, į pasakų milžinus panašios pušys, laužo žiežirbos lekiančios į nakties tamsą ir dangus nusėtas žvaigždėmis. Greta ant iešmo kepamos vištytės, o užkandžiai su vynu guli ant gūnios. Apie orą, kuris prilygo gydomajam balzamui, aš verčiau tik patylėsiu. Na ir mes – gyvi ir sveiki. Ką galima pasakyti? Rojus ir tiek. Ypač jei pagalvoji, kad dar prieš kelias valandas likimas beveik lėmė, kad mes gulėtume mūšio lauke suniokoti, sukapoti ir išrengti. Pagalvojus apie tokį kontrastą, tiesiog sparnai išauga. Tad mes ko gero išlaksim viso mėnesio vyno atsargas. Nors, tiesą pasakius, man kiek trukdo ištinęs kelias, kuris jau panašėjo į dramblio koją. Prakeiktas šveicaras! Bet tai niekis.

- Kunigaikštis bus jums dėkingas, Žanai, - pastebėjo de Roziumbo. – Jūsų... ir gal kažkiek mūsų veiksmų dėka, gėdingas pralaimėjimas kiek apdailintas. Aš jau sukūriau tam tinkamą pranešimą. Norite paklausyti?

- O kai kam, tai ta Žano sėkmė kaip kuokos smūgis į kiaušius... – staiga visai ne į temą burbtelėjo Džonas.

- Žoržai, aš su malonumu paklausysiu jūsų pranešimo, bet tik kiek vėliau. Sere Džonai, tai kam neįtinka mano sėkmė? Prašau su vardais ir titulais...

- O jūs dar nesupratote, barone?

- Ne, o turėčiau?

- Keista. Juk lombardiškas pėdsakas pasikėsinime į jus viską paaiškina. O jei dar pagalvoti apie šiokias tokias smulkmenas ir mano paskutinius pastebėjimus, tai...

Kaip akis kas atvėrė. Ot tai velnias!!! Nors... nors kitą vertus, visiškai niekas nebeaišku. Bet yra pėdsakai! Konkretus ir riebus pėdsakas! Štai ir atspirties taškas. O kol kas... Kol kas džiaugsimės gyvenimu. Aišku tiek kiek galim.

-Ei, kas nors!.. Mums galų gale duos kas paėst?! Jostai, Klausai, paraginkit tuos kepėjus, po galais! Žoržai, pats laikas apsvarstyti pranešimą kunigaikščiui...

Naktis praėjo ramiai, o ryte išžygiavom. O dar po poros valandų sutikome gana stambų burgundijos žandarų būrį. Juos Karolis išsiuntė išsiaiškinti mūsų likimo, o kartu įsakė pakeliui gaudyti dezertyravusius kareivukus.

Šarlio de Bombergo, žandarų vado, vos akys ant kaktos neišvirto, kai jis pamatė darnią koloną su vėliavomis ir su mumis priešakyje: mes buvome nurašyti į karo nuostolius ir beveik apraudoti.

Sąžiningai pasakysiu: savo atvykimą mes vakar surežisavome. Na, kad efektas būtų didesnis...

Būrį išsirikiavome prieš vadavietę. Na... patys suprantate, juk apsireiškė šlovingi didvyriai. Išsaugotos vėliavos, pabūklai ir šaunuoliškas vaizdas.  Na, o patys nupėdinom pas kunigaikštį.

Budintysis karininkas nuėjo raportuoti, o mes didvyriškai pasipūtę likome koridoriuje. Aš, pavyzdžiui, net nevaliau vakarykščio kraujo nuo šarvų ir veido. Matomai atrodau siaubingai grėsmingas. Tarsi tik sekundėlei būčiau atsitraukęs nuo priešų kapojimo: pranešiu naujienas ir iš kart suksiu atgal mušti priešą. Ir nereikia juoktis. Išoriniai efektai sudėtinė sėkmės dalis. Laikai tokie... fanfariški...

Plona pertvarėlė leido klausytis už jos esančių balsų...

- Kas?.. – pasigirdo nustebęs Karolio balsas. – Greit čionai!

- Sere... – de Roziumbo, kuris formaliai buvo vyriausias vadas, pradėjo savo pranešimą. – Vykdydami jūsų įsakymą, de Liupo perėja buvo išlaikyta, o priešas patyrė gausius nuostolius ir sutriko. Mūsų nuostoliai minimalūs. Be to, įvesta tvarka dalyje atsitraukiančių dalinių. Jie buvo prijungti prie mūsų, siekiant įvykdyti jūsų kovinę užduotį...

Aš Žoržo nesiklausiau. Man tai jau nieko naujo jo žodžiuose nebus. Na ir Karolio reakcija kažkiek tai nuspėjama. Aš žiūrėjau į akis...

Karolis nutraukė kapitono kalbą ir šaltai dėbtelėjo į Kampobaso grafą:

- Pone, kaip suprasti jūsų pareiškimą, kad jūs turite duomenų, jog šie ponai pasidavė į nelaisvę? Pasistenkite paaiškinti.

- Sere... – lombardas žemai nusilenkė. – Aš buvau įsitikinęs, jog tai tiesiog neįmanoma, nes šių ponų šaunumas nenuginčijamas, bet turėjau jums pranešti apie viską be jokių išimčių...

- Malonėkite ateityje tokius pranešimus patikrinti, nes galite mus suklaidinti... – sausai grafui patrė kunigaikštis. - Įsakau tuos žvalgus pristatyti ponui Morje. Nedelsiant!

Lombardas vėl nusilenkė ir apdovanojęs mane kruopščiai slepiamu neapykantos žvilgsniu, išėjo.

Štai taip... abejonių nebeliko. Viskas susijungė į nenutrūkstamą grandinę. Suplėšysiu tą šunsnukį...

- Ponai! Aš niekada neabejojau jūsų šaunumu! Tačiau tęskite, tęskite! Ne! Aš noriu išgirsti kiekvieną. Iki vakaro visi atvykusieji laisvi, o jus, ponai, prašau į mano kabinetą... Pasirūpinkite pusryčiais, - mestelėjo kamerdineriui...

Na, ką čia galima pasakyti? Triumfas ir tiek... Karolis privertė net kelis kartus pakartoti pasakojimą apie mūsų herojišką gynybą. Na, o pasakojimas apie dvikova su šveicarų kapitonu jį tiesiog audringai sužavėjo. Vakarui, o teisingiau – nakčiai pasikvietė vakarienės ir saldainiukų, meduoliukų dalybai. Ir dar jis išsitarė apie ketinimą įšventinti Loganą ir anglų leitenantą į riterius. Bet čia jau toks reikalas... kad, kaip sakoma... kai pažadų vykdymo ir tris metus gali laukti. Savo laiku jis mane žadėjo sutuokti su danų grivinda, tai yra grafiene. Bet užmiršo. Tik štai šiuo atveju, tokia užmarštis labai tinkama ir vietoje.

Karolio Drąsiojo vėliava (baneris, vimpelas)

Na, gerai jau Karoli, paleisk mane į mano palapinę... Miego noriu, negaliu. Na ir kompresą ant kojos uždėti reikia. Kiek gi galima tuščiažodžiauti?..

Pagaliau atsidūręs savojoje palapinėje, iš karto įlindau į statinę pilną vandens ir mirkiausi vos ne porą valandų ir tik po to kritau ant gulto. Tačiau pamiegoti taip ir nepavyko. Reikėjo sudalyvauti kunigaikščio vakarienėje ir dovanų dalyboje. Ir dar Loganas atsivilko – visas toks pakiliai įsiaudrinęs, bet gauruotas kaip koks pudelis.

- Susišukuok, aš tau sakau... – atsargiai žengiau keletą žingsnių ir patenkintas pastebėjau, kad kojos skausmas kiek apsiramino. – Pasiimk šukas, jei savų neturi, ir šukuokis. Vis tik pas valdovą pakviestas...

- Monsinjore... – Tukas mane atitraukė nuo veidrodžio ir delnu perbraukė per savo gaurus. – Štai taip, tiesiai šviesiai valdovas ir pasakė?

- Tai. Taip tiesiai ir šviesiai. Sako, įšventinsiu plevėsą, nevaleiką, šykštuolį ir ištvirkėlį junkerį van Breskensą į riterius už barono van Guteno išvardintus nuopelnus.

- Na kokie ten tie nuopelnai... – Logano veide sustingo šventas pasitenkinimas.

- Štai ir aš taip maniau, bet po to vis-tik nusprendžiau tave proteguoti. Jostai, duok perpetinį diržą...

- Monsinjore! – iškilmingai pareiškė škotas. – Mano gyvenimas – jūsų pagal teisę. O kada?

- Ką reiškia „kada“? – paėmiau į rankas perpetinį diržą espadai, kuris buvo pagamintas iš raudonos, sidabru inkrustuotos odos, pačiupinėjau ir atidėjau į šoną. Paėmiau juodąjį. – Ką reiškia „kada“, klausiu?

- Kada įšventins, taigi...

- Klausimas ganėtinai sudėtingas. Tada kai valdovas malonės. Manau, kad esant deramai progai. Kokia nors bažnytinė šventė bus ar prieš kokį mūšį. O gal po eilinės pergalės. Arba prieš. Jei, žinoma, tokia pergalė bus...

- Kchmmm... – škotas kiek susitraukė. – O jis, šitą...

- Ne...

- Tikrai?

- Na nežinau gi. Užteks inkšti.

- Neinkščiu, monsinjore. Bet...

- Viskas, nešdinkis. Vėluoti negerai...

- Va, štai ir mums labai norėtųsi, kad damuazo Viljamą kuo greičiau įšventintų... – užmesdamas ant pečių apsiaustą, išsisakė Klausas

- O ko taip?

- Na... vertas jis... – paaiškino Jostas.

- Na taip, suprantu. Į eskudero norite įsimuilinti? O tai jau bus kada aš nuspręsiu. Valdovas čia neturi jokios galios. – Ir matydamas nosis nuleidusius vaikinus, riktelėju: - Jei pamatysiu nors vieną dėmelę ant šarvų, per amžius iš mano pažų neišlysite. Netikšos!

O po to šyptelėjau ir mirktelėjęs išėjau iš palapinės. Vis tik neblogi vaikinukai, bet iki eskudero vardo jiems artimiausiu laiku dar toloka. Per daug riebu bus. Mano nuomone, tai ir Tukui į riterius buvo dar ankstoka. Štai, pas Karolį kuopų vadai dar tik eskudero arba, kaip čia sako – eskiue. O ką? Štai aš toks. Griežtas ir rūstus, bet teisingas.

Na, kaip nupasakoti vakarienę pas Karolį? Valgis ir vynas kaip visuomet nuostabūs, bet iš esmės, tai vakarienė pavirto į eilinę karinę tarybą. Karolis nusileidęs iš aukštybių, pasiteiravo net mūsų nuomonės apie susiklosčiusią situaciją ir panašius netikėtumus. Jis buvo žvalus ir pilnas ryžto atkurti „status quo“ O tai reiškė, kad karas bus iki pat pergalingo galo. Kaip toj patarlėj...

Dalinant apdovanojimus, aš gavau jau trečiąjį statuto tomą. Kartu su foliantu, kunigaikštis malonėjo man padovanoti asmeninį herbą, kuriame buvo pavaizduota uola ir įrašytas devizas „Prilygsta tvirtybei“. Tik kur tą uolą su devizu priderinti? Ir taip vietos nėra. Tikiuosi, kad heraldikos specialistai ras ją kur padėt. Velnias... ir vėl išlaidos: nauji apsiaustai, vėliavos ir panašūs dalykėliai... Geriau jau būtų pinigų dovanojęs ar kokius avantažinius šarvus. Maniškius, kovinius, vėl teks remontuoti: vis tik gavau strėlę į kirasą. Na ir prakektas hauptmanas su savo kvailu ietigaliu pabraižė.

Ir, beje, aš dabar dar ir baneretas (v.p.: vėliavnešys, jei paraidžiui, kai kuriose šalyse tai išaugo į titulą kiek žemesnį nei baronas. Panašiai kaip junkeris arba ševalje). Jei paraidžiui pagal statusą, tai aš šiam titului netinku, bet atsisakyti nepriimta. Baneretas, tai baneretas. Kol kas tik formaliai, bet ryt ryte Karolis asmeniškai nuo mano vėliavos nukirps „dantis“ ir ji taps tikrąja kunigaikščio vėliava. Štai tada aš jau ir tapsiu pilnateisiu baneretu.

Burgundijos karų laikotarpio vėliava (baneris)

Na, pinigų taip ir nesulaukiau.

Užtat gavau užduot, kuri pati savaime buvo apdovanojimas. Ir aš su džiaugsmu jos imsiuosi. Dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų: reikia kuo greičiau palikti pajėgas. Prakeiktas lombardas nenusiramins, kol manęs neišgyvendins iš šio pasaulio: visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis. Bent jau man taip atrodo. Tiesioginių įrodymu neturiu – lengvai atsikalbės, niekšas. Todėl žaisti su juo atvirai nepavyks. Todėl reikia laikytis atokiau, išlošti laiko ir laukti tinkamos progos atsilyginti šiam "bambinui"... Taip pat bet kokiomis priemonėmis. Ir šiuo atveju nusispjaut man į bet kokį riteriškumą ir kilniadvasiškumą. Pasitaikys proga – nunuodysiu, kaip šunį. Nors ne, to jau per daug...

Didysis Burgundijos bastardas Antuanas, su kuriuo spėjau persimesti keliais žodeliais, patarė taktiškai ir paslapčiomis išsiaiškinti priežastis, kurios pastūmėjo lombardą tokiems žingsniams. Taip pat patarė jokiais būdais dėl šio reikalo nesikreipti į kunigaikštį. Vis tik grafas, nežiūrint parodomojo kunigaikščio nepasitenkinimo – tam tikro lygio favoritas. Jis vadovauja samdiniams iš lombardijos, kuriuos, pakliuvęs į nemalonę ar pajutęs kokius nors kitokį nepasitenkinimą, gali paprasčiausiai išsivesti. O kariai Karoliui būtini kaip oras. Tad be kokių nors rankovėje paslėptų kozerių, skųstis beviltiška.

Na, o po užduoties įvykdymo – atostogos. Ir gerai, kad viskas pakeliui. Jei, aišku, vėl ko nors nenutiks.

Ir, beje, apie Logano įšventinimą į riterius, kaip ir buvo galima tikėtis – pamiršo. Arba iš tikrųjų ceremoniją sumąstė palikti kokiai nors iškilmingai progai. Bet nieko – Tukui nuotaiką pakėliau pažadėjęs, kad jei jau kunigaikštis ir visai savo pažadą pamirš – asmeniškai jį įšventinti. Turiu tokią teisę. Jei taipogi neužmiršiu. Cha. Aš gi jau sakiau, kad dar anksti Loganui. Jis man kaip eskudero reikalingesnis.

Burgundijos karų laikotarpio vėliava