XVII skyrius
- Čionai!.. Čionai! – Pedro
stengdamasis perrėkti uraganą, tempė savo mulą už pavadžio ir mojavo mums
ranka.
- Po velnių... – Aš praktiškai
ropojau ant kelių, nes atsistoti neleido vėjas, lietus ir kruša, kurios ledai
buvo ne mažesni už balandžio kiaušinį.
Patraukiau Rodeną nurodyta
kryptimi, nes kas buvo toliau nieko nesimatė. Nuo pat uragano pradžios buvo
visiškai aptemę.
Rodenas prunkštė, žvengė, bet ėjo
paskui save tempdamas atsargomis ir daiktais apkrautą kumelę. Tuka visai
pamečiau iš akių, bet laiks nuo laiko vėtros atnešami šauksmai ir keiksmai
rodė, kad jis neatsiliko.
Velnias... Viskas ėjosi kuo
puikiausiai: baronienės būrys sėkmingai mus palydėjo iki pat sienos, o toliau
ėmėme kilti siaurais takeliais ir slaptomis kontrabandistų perėjomis, kurių
frankai visiškai nekontroliavo.
Puikiausias oras, snieguotos Aneto
ir Monte Perdido
viršukalnės, sraunūs upeliai, didingas, apsuptas mažesnių
vienuolikos krioklių, Gavarnės (v.p.
pranc. Gavarnie) krioklys.
Viskas neliesta. Laukinis
žavesys – jokio žmogaus pėdsako. Aš iš tikro tai tokio grožio dar nebuvau ir
matęs, tad gėrėjausi ir maloniai leisdamas laiką keliavau.
Mūsų vedlys be jokių abejonių,
užtikrintai rasdavo takelius, kuriais galėjo žingsniuoti arkliai Aišku, kai
kada jie ėjo šalia siaubingų bedugnių, bet tai tik pridėdavo egzotikos ir
adrenalino.
Viskas įvyko netikėtai – kai tik
mes dienos pabaigoje pasiekėme Tru-de-Toro tarpeklį, dangus akimirksniu
pajuodavo ir mums smogė škvalas ne tik su lietumi ir kruša, bet ir akmenimis su
skalda. Tarpeklis virto į gigantiško dydžio aerodinaminį vamzdį, kuriame,
slopindamas viską, kaukė vėjas.
- Čionai... – Iš tamsos išdygo
Pedro ir sugriebė pavadį. - Čia yra urvas.
- Kur? – surėkiau, kadangi nieko,
išskyrus išvirtusias uolienas, nieko nemačiau.
Taip pat, kaip ir vedlys, netikėtai
priešais mane atsivėrė juodas plyšys. Vos - vos pavyko prasprausti arklius. Ir
tai teko nuimti dalį krovinių. Po to iššokau į vėtrą ir nusivilkau ieškodamas
škoto ir likusių arklių.
Tiesiogine prasme nusivilkau. Normaliai
eiti buvo neįmanoma.
- Tukai, po velnių! Tukai, sušiktas
škote!.. – laiks nuo laiko rėkiau, nes tamsoje iš vėtroje nepajėgiau nieko
atskirti. – Na kas per velnias?
- Čia... Čia aš... – Škotas
beviltiškai stengėsi pakelti parkritusią kumelę. – atrodo, prakeiktoji, sau
kojas susilaužė...
- Mesk... – timptelėjau už rankos.
- Ne... Kaip galima? Čia valgis ir
ginkluotė!
– Škotas timptelėjo tanką ir ėmė nuiminėti ryšulius.
- Duok čionai... – Pagriebiau porą
krepšių, įsikibau į škoto žirgo vadeles ir nusitempiau jį į olą.
- O pakinktai?!
- Mesk, kvaily...
Prakeiktas škoto taupumas. Čia
pasaulio pabaiga ateina, o jis dėl balno rūpinasi.
Na ir kur eiti? Nieko nesimato...
Išgelbėjo vedlys, kuris vėl išnėrė
iš tamsos ir nurodė kelią.
- Kas per šūdas! - Krečiamas šalčio riktelėjau ant
Pedro, kuris daužė skiltuvą norėdamas uždegti fakelą.
- Kalnai. Tai kalnai... – nė kiek
nesutrikęs burbtelėjo baskas ir norėdamas, kad geriau įsidegtų, kelis kartus
mostelėjo fakelu.
- Na tai vesk...
Vos neužstrigdami su arkliais, nuėjome
ilgu akmeniniu koridoriumi ir atsidūrėme erdvioje oloje. Galima sakyti –
salėje, kurios sienos mirgėjo fakelo šviesoje.
- Ši ola vadinama „Rolando
prieglauda“: pasak legendos, jis čia nakvojo... – paaiškino Pedro ir ėmėsi
temti šalia sienų sumestus žabus link viduryje išdėliotos laužavietės.
- Tas pats Rolandas? – perklausiau
basko ir nutilau pamatęs jo akyse visišką nesupratimą.
O koks gi dar? Na... leptelėjau.
Kitų personažų su tokiu vardu, kaip
ir nebuvo. Ir, berods, kažkur šiose vietose jį ir pražudė. Ne tai saracėnai, ne
tai baskai... ką ten, kažin istorikai sako? (v.p.
Rolandas žuvo Pirėnuose Ronsevalio tarpeklyje – perėjoje, mūšyje su baskais.
Tame mūšyje žuvo gana daug žymių Karolio bendražygių, buvo išplėšta gurguolė, o
baskai atsitraukė beveik be žalos).
Na ir velniop. Čia ir taip ant
kiekvieno žingsnio su realia istorija mindžikuoji. Iš karto nė nesuprasi, kur
išmislas, o kur tiesa...
Nubalnojau Rodeną, aptryniau ir
uždaviau grūdų. Po to nusimečiau šlapius drabužius ir juos sukabinęs ant paramstytų
šakalių šalia laužo, susisukau į apsiaustą.
Gilyn į kalną mes įlindome gal per
kokius penkis šimtus metrų, bet uragano kriokimas laikas nuo laiko pasigirsdavo
ir čia. Velniava... Net įsivaizduot sunku, kas ten išorėje dedasi. Štai tau ir
Pirėnai... kurortas, blyn...
Kiek sušilę ir laukdami, kol išvirs
viralas, mes su Tuku ėmėm svarstyti, kaip reikės paskirstyti krovinį per
likusius arklius. Panašu, kad išsiversime. Dar patems. Bet arkliokės vis tiek
gaila.
O po kurio laiko, prikimšus pilvą,
gulint prie laužo ir stebint liepsnų žaismą ant olos sienų bei klausantis
uragano gausmo, netikėtai pajutau, kad liūdžiu dėl Karmenos.
Ir kokio velnio aš keliauju į tą
sušvilptą Aragoną? Tai gi va – laimė, viena diena kelio nuo olos. Ir nereikia
jaudintis, verstis per galvą, kažkam kažką įrodinėti. Gyvenk, žvenk ir pačią
mylėk... Tai ne, rūpužė bastardas negyvai užės... ir aš pats užsigraušiu.
Negaliu... Susigražinsiu savo statusą – tada ir vesiu Karmeną...
Taip, būtent – vesiu.
Na va... Šiltutėlis. Suvystė. Nors mintis
nebloga.
Miegoti nesinorėjo, tad pasigriebęs
degantį sausuolį vietoj fakelo, nupėdinau pasivaikščioti į gilumą. Nežinau
kokia čia uoliena, bet išoriškai labai primena granitą. Stalaktitų ir
stalagmitų, kurie, kaip maniau būtini olų atributai, nebuvo, bet kad čia
gyventa – matėsi. Kampe buvo suversti žabai ir šienas. Vėlgi laužavietė
apdėliota akmenimis yra. Greičiausiai tai kontrabandistų slėptuvė. Nors nelabai
ir suprantu, ką penkioliktame amžiuje gali gabenti kontrabandistai. Pedro,
žinoma, žino, bet klausti nelabai norisi, na ir nelabai čia man įdomu. Toliau
ant sienų pamačiau kažkokius pavedžiojimus. Įsižiūrėjau ir vos neprisėdau.
Dieve mano... Tapyba ant uolų...
Nors tūpk, nors stok!
Štai vyrų grupelė – nesumaišysi,
vyriški daikčiukai detalizuoti – bado stambų jautį.
O čia, baigia nudobti kažkokią į
mamutą panašią pabaisą.
Na ir dar šokiai kažkokie... gal
ritualiniai...
Na, o kas čia?
O štai čia panašiau į kolektyvinę
orgiją...
Archeologų čia reikėtų...
Bet tokių čia dar nėra. Visiškai
nėra ir negreit tenusimato. Viskas aiškinama Dieviškąja Valia ir abejojantiems
– pats tiesiausias kelias ant laužo.
Kažin, o ką apie tai masto baskas?
- Pedro, tu matei piešinius ant
sienos?
- Taip, - visiškai abejingu balsu
atsakė vedlys.
- Kas tai nupiešė?
- Žmonės.
- Tai aišku, kad ne elniai; kokie
žmonės?
- Tie, kurie buvo iki mūsų... –
vedlys į laužą mestelėjo šakų ir užtilo.
Ponas lakoniškasis filosofas, blyn.
Jei suskaičiuoti visus žodžius, kuriuos jis mums yra pasakęs, kažin ar ir porą
dešimčių suskaičiuosim. Na ir eina jis šikt. Net kvaila buvo manyti, kad jis
man tuoj pat čia ims porinti apie neandartaliečius ir kromanjoviečius.
- Iki ryto uraganas baigsis?
- Taip.
Na ir gerai. Užteks klausimų.
Perspėjau Tuką, kad neužmigtų iki
vidurnakčio, o po to žadintų mane. Škotas prižadėjo... nors neturiu jokio žalio
supratimo, kaip jis tūnodamas po žeme, tą vidurnaktį nustatys.
Naktis praslinko ramiai, o paryčiui
ir išties – uraganas nuslopo. Paviršių vos buvo galima pažinti: chaotiškai
mėtėsi su šaknimis išrauti medžiai,
buvo gerokai šalčiau ir teko į susisukti į
apsiaustus pamuštus vilko kailiu, kuriuos taip toliaregiškai buvo padovanojusi
baronienė.
Virš Antos
ir Monte-Perdido
viršukalnių debesys išsisklaidė ir jie suspindo snieguotomis viršūnėmis. Pasak
mūsų vedlio tai buvo geras ženklas, jog oras bus geras ir nesikeis kokias
artimiausias dvi diena. Džiugina. Visai nenoriu vėl paputi į lietų ir krušą iš
ledų ir akmenų.
Tęsėme kelionę ir prieš pietus priėjome
plyšį, kuris kirto skersai kelią. Apačioje mušdamasi į uolas ir putodama
gurgėjo upė. Jokios kitos galimybės apeiti šią įplėšą nebuvo, kaip tik pereiti
per kažkokį virvelinį abejotinos išvaizdos tilteliūkštį.
- Rolando plyšys, - trumpai
paaiškino Pedro.
- Na ir kaip per jį persiristi? –
baimingai stebėdamas upės purslus, kurie tiško iš plyšo apačios, pasidomėjo
Tukas.
- Arklius nukrauti, po vieną
pervesti, o po to pertemti nešulius, trumpai paaiškino Pedro ir, numetęs nuo
mulo savo nešulius, pirmas, rodydamas pavyzdį, jį pervedė per tiltelį.
- Nu jo, viskas paprasta... –
burbtelėjau ir ėmiau nuiminėti ryšulius nuo arklių.
Nekenčiu aukščio, o dar labiau
nekenčiu virvinių tiltų ir visokių rolandiškų prarajų, plyšių ir panašių skylių
– tebūnie jos prakeiktos. Kur nemesi akį – vien tik rolandiniai paminklai.
Vistik, matyt vyrukas buvo tikrai geras nenaudėlis. Nevidonas. Nieko juk gero
jo vardu ir nepavadino.
Persikėlimas užėmė kelias valandas.
Tuko eržilas užsispyrė ir kategoriškai atsisakė žengti ant to mūsų tiltelio.
Kol jį pertempėme, kol vėl karsatėm ir raišiojome krovinius – atėjo sutemos. Ir
dar taip staiga. Pedro nuvedė mus į kažkokią įdubą tarp uolų ir paskelbė
poilsį.
Šis perėjimas mums buvo sunkus. Na
bet ir pakilome gana aukštai – išretėjęs oras mums tikrai negelbėjo. Kojas
maudė. Vistik didesnį kelio gabalą teko eiti pėsčiomis paskui save vedant
arklius.
Greit pasiskirstėm budėjimą ir
sausai užkrimtę, nugriuvom miego.
Vedlys mus pažadino dar gerokai
prieš aušrą. Dar tik vos-vos buvo matomos kalnų viršūnės dangaus fone. Uždavėm
arkliams pašaro ir pajudėjom. Baskas pareiškė, kad šios dienos atkarpa pati
sunkiausia ir pavojingiausia, bet po to nusileidimas bus kur kas malonesnis.
Kalnų takas, jei taip galima jį
pavadinti, kilo aukštyn sedulomis apaugusiais šlaitais ir vietomis atrodė visai
nepraeinami. Griūčių apėjimui užtrukdavome labai daug laiko.
Perbridome nedidelį kalnų upeliuką.
Saulės nepasiekiamuose plyšiuose
atsirado neištirpusio sniego.
Pedro vis dažniau ėmė dairyti į
kalnų šlaitus stūksančius priešais mus.
- Tu dėl kažko nerimauji? –
pasidomėjau kai stabtelėjome trumpam poilsiui.
- Čia kai kada galima sutikti
frankų lankininkus. Vietinius... – su pasidygėjimu atsakė vedlys. – Tai tų
niekšų, kuriems mūsų žemes išdalino Simonas de Monforas (v.p.: kryžiaus žygio prieš Katarus vadas – apie jį jau buvau minėta
anksčiau),
kai kariavo su geraisiais kabaljero, palikuonys. Puikiai pažysta
vietovę ir nekenčia mūsų. Štai juos visokiems nešvariems darbeliams ir samdo.
- Nekenti frankų?
- O už ką man juos mylėti? – baskas
nusispjovė. – Čia gi mūsų žemė...
Na-a... Tai džiugina. Ilgai čia
frankams ramybės nebus. Baskai – potencialūs mano sąjungininkai. Tik motyvaciją
jiems teisingai suformuluotą tereikia pakišti.
Bet tai jau po Aragono...
2016-06-07
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą