Aplink gurguolę,
dėvintys geras puskirases ir apsiaustus su baronienės herbu, išsibarstė arbaletininkai.
Ant kelio mindžikavo koks dešimtis
raunsi žirgų su šarvuotais raiteliais (v.p.:
V.Europoje iš esmės buvo trys kovos žirgų-arklių rūšys. Destrieriai (destrier)
– patys brangiausi ir vertingiausi, sunkiasvoriai riterių kovos žirgai, kurie
naudojami tik kovai; Kaurseriai (courser) – taip pat sunkiasvoriai, tačiau
eiklesni ir grakštesni, buvo naudojai kovai, kurioje reikėjo didesnės ištvermės
ir eiklumo, ir dar kai kada medžioklėje; ir Raunsi (rouncey) žirgai – jie buvo
pigesni, naudojami mūšyje, kelionėje, medžioklėje, solidžiai palydai, garbės
palydai, kai kada specializuoti tik kovai ar tik medžioklei; visi šie kovos
žirgai nešuliams ar prie kokių ūkio darbų naudojami nebuvo; kiti - "Palfrey" ir "Hobby",
buvo universalesni ir platesnės paskirties žirgai/arkliai).
Viskam vadovavo apsišarvavęs
kastenbrusto tipo šarvais (v.p. XV a.
vidurio vokiški gotiško tipo šarvai - kastenbrus, kurių ypatumas, kad krūtinę saugant kirasa
buvo sudaryta tarsi iš dėžučių – kai kada buvo monolitinė, o kai kada „dėžutės“
tik suvirintos ar sujungtos ir ilgas metalu kaustytas šarvuotas sijonas;
beje,
juos dažnai lydėdavo ir specifinis apvalus baceneto tipo šalmas, dar vadinamas
„grand bascinet“,
kuris turėjo antveidį ir rėmėsi į
pečius. Sprendžiant iš rašytinių šaltinių, jie buvo labai populiarūs, tačiau
išliko jų itin mažai), pagyvenęs kabaljero, kuris įsakymus atidavinėjo
valdingu ir gerai pastatytu balsu.
- Vikonte, prašau atleidimo už mano
šypseną. – Baronienė vėl vos neprunkštelėjo. – Aš juokiuosi ne iš jūsų, o iš
pačios situacijos. Dar niekada neteko vogti vyrų. Ir dar tokiu įdomiu būdu.
- Viskas kada nors būna pirmą
kart... – atsakiau ir nustūmiau tuko ranką su gertuve. – Atstok, damuazo. Aš,
kol buvau trankomas šioje dėžėje, įsigudrinau išgerti visą vynmaišį. Gert tai tikrai nebenoriu. Kas su arkliais?
- Viskas tvarkoje, monsinjore,
galima nors dabar pat joti... Bet tik... – Tukas užsikirto ir akimis parodė į
mano koją.
- Na-a... – Maža to, kad koją
skaudėjo lyg badomą įkaitinta geležimi, tai dar atsivėrė ir žaizda. Šosai nusidažė
kraujo lašeliais. Na taip, keliauninkas dar tas. Na ir Tukas vos ant kojų
stovi, išbalęs kaip lavonas: matomai sutrenkta galvelei jojimas nepatiko.
- Vikonte, leiskite paklausti, o
kur jūs susiruošėte vykti? – baronienė paėmė iš tarnaitės taurę ir pabandžiusi lūpomis, pritariamai
linktelėjo.
- Į Aragoną, ten pas mane
neatidėliotini reikalai. Beje, priimkite mano nuoširdžią padėką už pagalbą ir
rūpestį...
- Dar palaukite dėkoti. – Baronienė
gracingai mostelėjo rankele ir tvirtai pareiškė: - Spėsite. Aš jūsų dar niekur
nepaleidžiu.
- Kaip suprasti?
- Paraidžiui. – Karmena de Prejolė
liksmai sužaibavo akimis. – Kviečiu jus pasisvečiuoti mano pilyje iki pilno
sveikatos atgavimo.
- Dėkingas už pakvietimą...
- Nesugalvokite atsisakyti! –
Baronienė buvo kategoriška. – Jūs nepajėgus tęsti kelionės.
Na taip... aš dabar ir ant arklio
neužsikabaročiau. Bet gal dėl padorumo vertėtų pasilaužyti.
- Senjora baroniene, - prie mūsų
prišuoliavo tas pats pagyvenęs kabaljero ir, sutramdęs žirgą, lengvai
liuoktelėjo žemėn, - kelyje pasirodė geras tuzinas raitelių. Pilna žingine juda
mūsų pusėn. Ką įsakysite?
- Pasitikti! – trumpai pasakė
Karmena. – Pirmiems nešaudyti. Pirma išsiaiškinkite, kas jie tokie.
Arbaletininkai , paklusę gautam
įsakymui, pertvėrė kelią dviem eilėm, o raiteliai, nuleidę antveidžius,
susigrupavo į koloną.
Pati baronienė liko sau ramiai
sėdėti krėsle ir į parengtį nekreipė net menkiausio dėmesio. Tiesą sakant ir
buvo teisi. Jos palydai, dešimt su puse raitelių, net jei sunkiųjų, didelio
pavojaus nekėlė. Arbaletininkai juos paklos dar tik priartėjus, o raiteliai
pribaigs.
Bet vis dėl to: kokia laikysena!
Jokio jaudulio...
Ant kelio greit išaugo dulkių
debesis. Pasigirdo išrėkta komanda, ir pakilo paruošti šūviui arbaletai.
Raiteliai nuleido ietis...
Po velnių... O gal tai vejasi mane?
Po velnių! Ir tfu! Visai nervai pakriko.
Įžiūrėjau, kad pirmasis raitelis
tai senešalis de Balzamonas ir, padėjęs į šoną arkebuzą, lengviau atsikvėpiau.
Būrys sustojo per atstumą ir nuo jo
atsiskyrė tik senešalis, kuris greit pasiekė mus. Nušoko žemėn, mosikuodamas berete
nusilenkė Karmenai:
- Aš jos didenybės pavedimu. Man
reikia pakalbėti su vikontu de Lavardanu, de Rokebrenu.
- Roberai, Roberai... Jūs gi
vaidindamas arkliuką, mane dar mažą ant kaklo nešiojot. Prašau be to oficialumo.
Jūs tikrai nepataisomas. Vykdykite savo pavedimą. – Baronienė įsakė visiems
atsitraukti.
- Žanai, jos didenybė Magdalena man
pavedė jums įteikti štai šitą. – Senešalis man į rankas įdavė į audinį
suvyniotą nedidelę dėžutę. – Pažiūrėsite po to, o man reikia skubiai grįžti. Aš
taip pat turiu jums dovaną. Laikykite.
Roberas iš per petį permesto
krepšio išžvejojo ilgą ritinį. Išvyniojau ją ir pamačiau ilgą kardą juodose,
kaustytose tamsintu auksu makštyse.
Ot tai bent, geras... Tai gi
talvaras (v.p.: talwar, indiškas,
mongolų kilmės lengvai lenktas, apie metro ilgio kardas. Kai kada buvo daromos
išilginės įpjovos, kuriuose buvo laisvai judantys metaliniai rutuliukai
“moti-dawati”, kurie kertant priduodavo papildomai jėgos smūgiui; nors pačioje
indijoje žodis “talvaras” gali būti naudojamas kaip bendrinis, apibūdinant bet
kokio tipo kardą ar kalaviją. Kai kada talvarai literatūroje priskiriami prie
kalavijų)!
Garsusis indiškas kardas! Iš kur jis pas jį?! Pagal diską
ant rankenos matosi – nesupainiosi, kad indiškas. Dar būna, kad į geležtį
įkausto lengvai riedančius metalinius rutuliukus – rezultate - tikrai baisus
smūgis. Ištraukiau iš makštų ir pasvėriau delne. Idealus balansas! Kaip kardas,
gal kiek sunkokas, bet ne sunkesnis už mano espadą. Apie metro ilgio,
išlenkimas saikingas ir tiesioginis dūris vaisai įmanomas – ne kaip turkiško
kiličiaus (v.p. turk. - kılıç).
Geležtis pilkšvai melsva, su charakteringu
damasko plieno raštu ir menišku arabišku ornamentu per visą ilgį. Rankena su
kryžma, kurios galiukai sustorėja ir vytu, virškrumpliniu lanku. Graviruotė,
tai akių neatplėši... Net neįsivaizduoju, kaip tokį grožį gali žmogaus ranka ir
sutverti.
-
Priimkite šį kardą, kaip mūsų draugystės ženklą, Žanai! – baronas ištiesė
ranką. – Žinokite: visada ir visur, kur jums prireiktų pagalbos, jūs galite
manimi pasikliauti.
-
Roberai, aš laimingas turėdamas tokį draugą. Mano kalavijas ir mano gyvybė –
visada jūsų paslaugoms. – Nuo kaklo nusiėmiau grandinę su opalu. – O tai mano
jums draugystės ženklas.
Mes tvirtai apsikabinome ir po to
senešalis atidavė dar vieną mažą ritinėlį, pasakęs, kad tai nuo maestro Ponso,
ir nusilenkęs, atsisveikinęs, kartu su savo būriu pasuko arklius atgal.
Ritinėlyje pasirodo buvo nedidelio
formato rankraštinė knyga su dagos, baklerio ir net espados su apsiaustu
panaudojimo aprašymu ir iliustracijomis. Geras... ir šitas į temą.
Kas per žmonės! Pažystami vos porą
dienų, o jau įsitikinęs, kad už mane ir gyvastį atiduos. Ir aš pats taip
pasielgsiu.
Ne-e-e... Mane atgal tai ir per
jėgą negrąžinsi. Ši epocha – tikroji
mano epocha. Aš savo vietoje. Ačiū Tau, Dieve, ar kas ten esi...
- Vikonte, žinote, kai aš stebiu
vyrus, man jie tampa panašūs į povus... – pasigirdo pašaipus baronienės
balselis. – Prašau į mano karietą, nes ten geriausios sąlygos jūsų kenčiančiai
kojai. Mums link vakaro jau reikėtų būti mano medžioklės pilyje.
- Baroniene, jūs žinote, -
mirktelėjau besišypsančiai merginai, - taigi mes povai ir esame.
Kelionę tęsiau jau vežime su visais
įmanomais patogumais. Po koja padėjo pagalvėlę, lingavo palygint nedaug, ir
skausmas su kraujosrūva po truputį baiginėjosi.
Magdalena, pasirodo, padovanojo
sunkią, ornamentuotą grandinę ir masyvių, auksinių, tarpusavyje sujungtų
plokštelių. Ne mažiau kilogramo... Na ir brangakmenių ne mažiau kaip koks
šimtas gramų. Net nežinau, kaip tokią ir nešioti – atrodo turtingai, puošniai
ir iššaukiančiai. Patinka. Ir visa tai už porą bučinių. Galiu tik įsivaizduoti,
ką gaučiau, jei būčiau tapęs visapusišku jos meilužiu... Velnias... ne apie tai
galvoju...
Karmena pažvairavo į grandinę ir
nepasakiusi nė žodžio tik ironiškai šyptelėjo. Bet dvi geras valandas su manimi
nesikalbėjo. Ką tai galėtų reikšti? Moterys...
Vakare stabtelėjome prie sraunaus
upelio. Gerai pavakarieniavome ir aš pats sau pakeičiau tvarsčius. Aišku žaizda
buvo sujudinta, bet uždegimo simptomų nesimatė. Džiugina.
Po to pertvarsčiau Tuką. Prakeiktas
šundaktaris odos gabalą prisiuvo bele kaip ir dabar škotas turės bjaurų randą.
Bet, ačiū Dievui, uždegimo ir puvimo nesimatė. O randas – niekai... Na ir jis
pats dėl to visiškai nesijaudina. Randai tikrą škotą tiktai puošia.
Baroninė pasirodo buvo pašaipūnė ir
šmaikštuolė, taip kad laiką leidome maloniuose, elegantiškuose
pasižodžiavimuose ir pasišmaikštavimuose. Į medžioklės pilį keliavome ne tik
dėl manęs, o dėl to, kad aplinkybės taip supuolė. Ji ten vyko, nes ruošėsi
medžioti kalnų gemzes ir kitus vietinius laukinius žvėrelius. Tikiuosi, kad
kaip koja užgis, palaikysiu jai bendriją.
Bendrai paėmus, tai man paskutiniu
metu sekasi su moterimis.
Na ir šiaip... sekasi...
2016-06-02
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą