"Armanjako šalis. Bastardas". XVI skyrius; 2016-06-03

XVI skyrius

 

Galingas alpių ožys atlošė metrinio ilgio ragais papuoštą galvą ir pažiūrėjo mano pusėn.
 Teko sustingti kaip kokiai statulai. Net įkvėpti bijojau; akimirka atsirodė, kaip visa amžinybė, kol vėjelis pakeitė kryptį ir ožys vėl nuleidęs galvą ėmė skabyti žolę.

Stengdamasis judėti pilna pėda, nuėjau link iš anksto nusižiūrėto riedulio ir įstačiau strėlę į arbaletą. Atlenkiau taikiklį ir, prisiminęs, kaip teko visą valandą aiškinti kalviui, ko aš vis tiktai iš jo noriu, prisitaikiau kiek aukščiau metro virš gogo.

Kaip tik turėtų pataikyti į mentę... jei vėjas nenuneš.

Spustelėjau nuleistuką ir kartu su skardžiu arbaleto tarškesiu išgirdau tokį patį tarkštelėjimą už kokių penkiasdešimties metrų kairiau ir aukščiau.

Strėle dusliu garsu įsmigo į ožį ir tuo pat metu į ožį pataikė antra, kuri sustabdė ožio šuolį ir paguldė jį ant šono.

- Šelmė, - be jokio piktumo leptelėjau. – Dabar įrodyk, kad pirmas pataikiau... Strėlės tai vienodos. Pati iš manęs nusavino gerą pusę.

Kaip ir patvirtindamas mano žodžius, iki manęs ataidėjo pergalingas šūksnis ir iš už riedulio iššokusi baronienė, grakščiai peršokinėdama nuo akmens ant akmens, nulėkė link ožio.

- Na ne, taip nieko nebus! – šūktelėjau ir užsimetęs arbaletą už nugaros, nusičiupęs ragotinę, nulėkiau stengdamasis aplenkti Karmeną.

- Mano! – Baronienė vis tik spėjo pirma ir užtvėrusi kelią į mane nukreipė trumpą medžioklinę špagą.

- Ne, mano! Aš pirmas iššoviau. – Priimdamas žaidimo taisykles numečiau ragotinę ir taip pat išsitraukiau špagą.

- O tu pabandyk pasiimti! – Karmena sugriebė padelką, užkišo už diržo ir įnirtingai riktelėjusi padarė išpuolį. – Ginkitės, vikonte!

- Ožys mano! Ir tu mano! – atmušęs išpuolį, pakeičiau stovėseną ir erzindamas našlę, geležties plokštuma šleptelėjau per jos užpakaliuką.

- Tu!  - baronienė iš nepasitenkinimo net užduso ir metusi špagą ėmė mosikuoti kumščiais.

- Aš! Tave! Dievinu! - Pagavau ir ją prispaudžiau prie savęs.

- Ir aš tave! – Karmena įnirtingai įsisiurbė lūpomis. – Bet aš vis tiek tave nugalėsiu!

- Oj! Na kas per mada – kandžiotis! – teko suvaidinti pikčiurną.

Karmana ir vėl man prakando lūpą.

- Tai dėl didelės meilės, - nukirto ji.

Mane atstūmusi ir išsitraukusi durklą, nusisuko link ožio. Pagriebė už kojos ir pasukusi kūną, mikliai prapjovė pilvą ir išpjovė gabalą kepenų. Pasmegė ant ašmenų ir ištiesė man.

- Imk, valgyk! Taip reikia! Ožys tau atiduos visą vyrišką jėgą, ir aš suvalgysiu... Tai mus geriau sujungs.

Va štai tokia ta Karmena. Gerokai protingesnė už bet kokią vidutinybę, rafinuotai protinga, įnirtingai aistringa. Prarijo su visais nagais ir ragais, privertė įsimylėti ir netgi užkerėjo...

Kraujuotos kepenys buvo sūriai saldžiarūkštės ir... mistika kažkokia – kūnas tarsi prisipildė nežabota jėga, užsinorėjo dainuoti, šaukti, rėkti ir dvikovon kvieti bet kokį slibiną... tačiau vietoj to  merginą ir kilstelėjęs apsisukau.

- Aš gi tau sakiau! –  sušnabždėjo Karmena ir priglaudė savo krauju suteptas lūpas prie manųjų. – Nepaleisk manęs! Noriu maudytis. Parodysiu tau labai gražią vietą!

Pastačius Karmeną ant kojų, ji man pakštelėjo į skruostą ir papūtė į medžioklės ragą. Iš kalnų papėdės atsigirdo atsakymas.

- Viskas tvarkoje, ateis mano medžiokliai ir ožį pargabens. Bėgam link arklių: paskutinis pildys visus nugalėtojo norus. Ir nesumastyk būti pirmas – vėl įkasiu! Karmena lengvai nukūrė link papėdės.

- Aš dar pagalvosiu! – Ir pasileidau paskui.

Štai taip, baronienės Karmenos de Prejolės medžioklės pilaitėje, mus ir užklupo nelaukta ir netikėta meilė.

         Atvykęs į pilaitę, savaitę prasivoliojau lovoje apimtas neaiškios kilmės karščiavimo. Koja uždegimo nepagavo ir gijo gražiai, bet mane visą krėtė. Žolelėmis ir liaudiškais metodais mane gydyti apsiėmė Karmenos kuzina (v.p.: pranc. cousine – pusseserė, jeigu versti tiesiogiai, tačiau pagal menamus laikus, gali turėti gerokai platesnę sąvoką – taip galėjo būti vadinami ir artimi draugai arba netgi geruose santykiuose esantys pažystami turintys gana tolimus ar abejotinus giminystės ryšius)  – Adorija, kuri, laimei, taip pat atvyko į pilaitę su palyda pamedžioti ir pasimatyti su giminaite. Beje, ji buvo tikra Karmenos kopija, tik vyrenė, diktesnė ir kiek paprastesnė. Taip pat našlė ir taip pat turtinga, bet visos jos žemės Bearne, kuris, beje, visai čia pat.

P to pradėjau keltis, vaikščioti ir pagal galimybes mankštintis su ginklu. Per tą laiką santykiai su Karmena nė kiek nepasikeitė ir liko tik mandagių ir šmaikščių pokalbių lygyje iki to pačio momento... O viskas atsitiko labai paprastai – paprasčiau net nebūna. Ji pas mane naktį atėjo pati. Pareiškė, kan nors Magdalena ir jos siuzerenas ir draugė, bet meilės reikaluose draugių nebūna, o būna tik varžovės; ir po to pilnai atsidavė savo aistrai. Nuo to momento mes neišsiskyrėm nė sekundei.

Palyda ir artimoji aplinka, aišku, viską numanė, bet Karmena buvo protinga ir teisinga valdovė, tad niekas net nebandė smerkti ar pletkavoti, nes visi ją tik dievino.

Tai buvo kažkokia beprotybė... Aistra prarijo mus su visa galva be jokių skurpulų ir mes gyvenom tik vienas kitam brangindami kiekvieną akimirką. Nors kartu abu puikiai žinojome, kad teks išsiskirti be jokios didesnės vilties, kad kada nors susitiktume. Gal tai ir paaiškina visą mūsų elgseną ir aistrą? Nežinau... ir nenoriu apie tai galvoti. Aš beveik laimingas.
- Štai čia!  - Karmena nušoko nuo savo pilkos kamargos (v.p.: pranc. camargue – pietinės Prancūzijos vietinė puslaukinių arklių veislė.

 

Pilkai balti, neišvaizdūs ir žemi arkliai. Pasižymi ištevrmingumu, trikmami piemenavimui, turistiniams žygiams/kelionėms ar pasivaikščiojimams. Po šiai diena sutikama ir laukinių. Jų išlikęs arialas, kadangi jų bandos pritraukia turistus, nes baltų arklių lėkimas, keri ir žavi, paskelbtas draustiniu

 ir siekiant išsaugoti veislę, vykdoma griežta selekcija – kratą per metus bandos suvaromos į vieną vietą ir išbrokuoti egzeplioraiai pašalinami iš bandų). – Juk gražu, tiesa ?
- Labai, - sutikau ir nulipau nuo arklio paimto ir baronienės arklidžių.
Mano Rodenas ir Tuko Rolandas ilsėjosi. Jie medžioklei netiko – tik kautynėms.
Nedidelis kalnų ežeras slėpėsi apžėlusioje įduboje. Krištolinis vanduo ne tik negalėjo paslėpti upėtakių, bet net akmenukų ant jo dugno. Ežeriuko grožį pabrėžė nedidelis krioklys ar kaskada vaivorykštiniais purslais krintanti nuo neaukštos iškilumos.

- Aš maudysiuos, - kategoriškai pareiškė našlė ir nusisegė diržą, - o tu paruošk valgį, o tai aš alkana kaip saracėnas, o po to prisijunk.
- O gal geriau iš pradžių pas tave? – pabandžiau Karmeną pagauti už rankos.
- Ne! – cyptelėjo moteris ir vikriai atšoko. – Taip, kaip pasakiau. Paklusk – juk pralošei!
- Kada?
- Taip noriu. – Karmena pasiuntė oro bučinį ir nubėgo į vandenį prilaikydama ilgų marškinių padelkas.
- Nori, tai nori... – Patryniau vis dar maudžiančią koją ir nusivilkau kraustyti balnakrepšių. – Na, įdomu, ir ko gi čia mums pridėjo?
Kol Karmena debesis purslų, turškendosi  ir šūkčiojo šaltame vandenyje, ant staltiesės išdėliojau dar šiltus papločius, kurie buvo apibarstyti su žolelėmis trintu česnaku ir druska, šaltą, farširuotą juodosiomis slyvomis veršieną, kelių rūšių rūkytos mėsos, šviežias ožkų sūris ir dieviško skonio jaunas Rendono vynuogynų, kurios brendo pilaitės kalnų šlaituose, vynas.
- O-o-oj... la-a-abai šalta... – Karmena kalendama dantimis iššoko iš ežero.
- Eik čionai... – Aš nuvilkau nuo jos marškinius ir iki raudonio ištryniau medvilniniu rankšluoščiu. Po to apgaubiau medžiaginiu apsiaustu ir į rankas įbrukau bokalą: - Sušalėle, gerk vienu ypu.
- Aš ne-e su-u-šalėlė... – susiraukė mergina. – aš baronienė de Prejolė ir turiu tris lenus... tris pilis...
- Žinau, žinau... – Pakštelėjau jai į skruostą ir rankon įbrukau paplotį su sūriu. – Tuoj išsimaudysiu ir grįšiu.
Nusimečiau drabužius ir įsibėgėjęs šokau į vandenį. Suklikau apimtas šalčio. Upeliukas, kuris maitino šį ežerėlį, tekėjo nuo snieguotų aukštų kalnų viršūnių. Greit apsiprausiau ir kaip kulka iššokau ant kranto. Taip pat susivyniojau į apsiaustą ir prisėdau šalia Karmenos.
- Drebi! – šyptelėjo mergina ir padavė man bokalą vyno. – Ledokšnis!
- Jo, aš toks. – Vienu ypu išmaukiau vyną ir parverčiau Karmeną ant žolės.
- Stok! Ne taip. – Baronienė ištrūko. – Noriu kaip mokei...
Stebėdamas jos ritmišką judėjimą ir išsibarsčiusius ant mano pilvo jos plaukus, pagalvojau, kad rojus žemėje vistik yra. Jis greta Karmenos penkioliktame amžiuje, viduramžių Prancūzijoje.
Gali kvatot, gali stot ant gavos, bet taip yra!
Šalia krioklio mes prabuvome veik iki vakaro ir tik, kai palyda ėmė nerimauti ir pradėjo pūsti ragą, o šlaite sušmėžavo fakelai, - atsiplėšėme vienas nuo kito ir grįžome į pilį.
Gana greitai pavakarieniavę su Tuku ir Adorija, kuri kaip atrodo, pilnai pavergė ištikimąjį eskudero, užsidarėme miegamajame.
- Pasilik. Neišvyk rytoj, - nutempdama nuo manęs batus, gailiai paprašė. – Po tavęs aš jau nieko nesugebėsiu pamilti.

- Eikš pas mane, mano rožyte! – Parverčiau merginą į patalą. – Prisiekiu! Kai tik atsiras nors menkiausia galimybė – grįšiu!
- Žinau. Tikiu. – Įsitikinusios moters balsu, kaip kokius poterius, Karmena kelis kart pakartojo šiuos žodžius. – Negaiškim laiko. Paimk mane stipriai ir šiurkščiai...
Ėmiau... ir ėmiau... visą naktį bluosto nesudėjau ir nuvariau, nualinau tiek save, tiek ją iki pilno bejėgiškumo; tačiau vos saulė pakilo virš kalnų, mes su Tuku išjojome. Mus lydėjo dešimt šarvuotų raitelių ir vedlys. Raiteliai mus turėjo palydėti iki Fua sienos, o vedlys – pravesti iki pat Andoros apeinant Lui kariaunos postus...
Po galais... Viskas, kas gero – vėliau ar anksčiau baigiasi. O kas prasideda? Čia jau kaip kam pasiseks...
- Tukai! Tu nors įsivaizduoji, kas mūsų laukia?
- A kelmai ten žino, monsinjore! – Škotas, nualintas nepasotinamos Adorijos, snaudė balne. – Na, gal... kaip visuomet. Ar panašiai...
- Va, va, ir aš nežinau...
Vedlys, neaukštas baskas, vardu Pedro, girdėjo, bet tylėjo. Jis ramiai kinkavo ant savo mulo ir laikas nuo laiko traukė vyną iš gertuvės padarytos iš džiovinto moliūgo. Na ir iš kur jam žinoti? Tik pats Viešpats žino! Bet, deja, jo nepaklausi...

2016-06-03