X skyrius
Medžioklės ragas sugaudė ir
netikėtai užtilo, o po akimirkos pasigirdo šaižus moteriškas klyksmas.
- Velnias... – truktelėjau savo
iberietiškos kumelės vadžias ir sustojęs įsiklausiau (v.p.: pavadinimas iberietiškas arklys – nėra visai
tikslus. Po šiuo pavadinimu praktiškai slypi trys veislės: andalūzas ir
luzitanas, bei alter-real. Toliau, pagal aprašymą, ko geri tai turėtų būti
Luzitano veislės kumelė. Luzitanas, tai grynaveislis portugalų arklys.
Išskirtinis bruožas - snukis su kuprele. Buvo veisiamas specialiai kavalerijai
ir kinkymui į ekipažus. Pasižymi vikrumu, ramumu ir šaltakraujiškumu. Ypač vertinama
matodorų ir t.t.).
– Kur gi tu, Macha?
 |
| Lusitano |
Pasikartojęs šauksmas ataidėjo iš
visai arti. Panašu, kad ne daugiau kaip penkiasdešimties metrų kiek toliau ir
dešiniau.
- Beržinės košės tau reiktų,
snargle!.. – mintyse iškilo jausmingas vaizdelis ir aš kiek spustelėjau
pentinus. – No... keliaujam, Papiljona... (v.p.:
pr.: papillon – drugelis) Tu dabar visa viltis...
Mes medžioklėje. Mija (v.p.: Mija – taisyklingas Marijos vardo trumpinys.
Tačiau gali būti ir kaip savarankiškas vardas iš lot. Reiškiantis
"dieviškoji“ arba „manoji“)...
tai yra Marija Burgundietė užsimanė iškilmingos medžioklės su skalikais ir
kategoriškai atsisakė mane išleisti, kol aš joje nesudalyvausiu. Dalyvauju...
dalyvauju, kad ją kur... Ir dabar bandau pasivyti būsimąją Burgundijos sosto
paveldėtoją. Marija, kaip visuomet, o tai jau buvo tapę įpročiu, aplenkė visą
palydą ir nėrė į tankumyną paskui
milžinišką taurą. Vos sugebėjau sekti paskui ir tai tik Papiljonos dėka. Ši kumelė,
braudamasi per tankynę, rodė tikrus cirko triukus. Tikras stebuklas, o ne
kumelė...
- A-a-a... – netoliese pasigirdo
eilinis spygtelėjimas, o už akimirkos aš išlėkiau į nedidelę laukymę ir tapau
siaubingo veiksmo liudininku.
Blyn... Karolis, jei kas nutiktų,
pirma mane pakabins ant šakos, o paskui ir visus Mijos palydovus su
rūmininkais, favoritais, favoritėmis ir guvernantėmis...
Marijos arklys gulėjo ant šono su
išverstais viduriais, šalia jo į šlapią blyną sutrypti skalikai, o siaubingos
išvaizdos gauruota bestija bando ragais
pasiekti mergina, kuri tik per kažkokį stebuklą spėjo užsikabaroti ant storo ir
kreivo ąžuoliuko ir užtempusi viršun bei prilaikydama žalios barchatinės
suknios šleifą, bandė jausmingai spiegti.
- Blyn, šūdas šventas, kur lendi
raguota šikna!!! – užrėkiau bandydamas atkreipti į save dėmesį ir sugriebęs
ragotinę (v.p.: stambių žvėrių medžioklei
skirta storos apimties ilga ietis su specialiu įtaisu, kad per giliai nesmigtų
(būdavo atvejų, kai lokiai ignoruodami skausmą perdurti kiaurai, galėdavo
nuslinkę kotu, sužaloti ar pribaigti medžiotoją). Kai kada ragotines darydavo tiesiog dvišakes (lokiams). Būdavo naudojama ir
kare, tačiau mūšio laukuose jų apie XV a. jau nebeliko dėl jos masyvumo)
numečiau pavadžius.
Na, dabar jau prasidės...
Kumelė, pajutusi, kad jai daviau
pilną valią, džiaugsmingai sušnarpštė ir koketiškai šonu pražingsniavo tiesiai
priešais gauruotą galvą su pabaisiškais ragais, kurie veikiau buvo panašūs į
milžiniškus lankus. Tauras užbliovė ir kanopomis versdamas samanų kupstus,
puolė priekin.
Papiljona pasidavė kiek dešiniau,
po to nėrė kairiau ir grakščiai pranėrė pro pat ragus. Pasisuko kelis kartus ir
vėl išnėrė prieš pat raguotą snukį. Tarsi šokdama ant savo plonyčių kojyčių,
ėmė trypčioti vietoje ir dar paniekinančiai nuolatos suprunkšdama siuntė
prakeiksmus gauruotai pabaisai.
Raguotoji pabaisa puolė... Ir vėl
Papiljonos kilpos... Panašu, kad kumelė trypčiodama prieš pat pabaisos ragus,
tiesiog mėgavosi šiuo veiksmu ir visai atvirai tyčiojosi iš šio gigantiško
jaučio.
Na... taip. Panašu, kad Papė taip gali žaisti iki paskutinio
teismo. O nupirkau aš ją visiškai atsitiktinai pas klajojančius čigonus ir
nesiliauju stebėjęsis. Jei nežinočiau, kad koridos kaip tokios dar nėra ir
nenusimato, tai pagalvočiau, kad šie niekadėjai ją pavogė iš kokio pikadoro.
Papė tiesiog sutverta skalikų medžioklei. Net savo išvaizda primena kurtą.
Papiljonai trypčiojant eilinį
piruetą, mestelėjau akį į medį. Spėjau pastebėti, kad Mia šį laukymės spektaklį
stebi iš nuostabos išplėstomis akimis ir net kažkiek prasižiojusi.
Įsigudrinau kažkaip nusismaukti
beretę ir manieringai nusilenkti sosto paveldėtojai, o po to lengvai
bakstelėjau pentinais – laikas...
Papiljona eilinį kartą išvengdama
tauro ragų, atsidūrė jaučio šone ir aš visu kūnu, iš visų jėgų, smeigiau
ragotine kiek aukščiau mentės ir palikęs ragotinę truktelėjau kovos kirvį.
Na!..
Tauras, kuriam iš nasrų varvėjo
krauju nusidažiusios putos, snukiu bedėsi į žemę, bet pasipurtęs vėl pašoko ir
vėl puolė. Papiljona išvengė smūgio ir stojo piestu, o kai ji priekinėm kanopom
pasiekė žemę, aštrūs Toledo plieno ašmenys su traškesiu smogė ir įsirėžė į
žvėries kuprą.
Turas sušvokštė ir krito į ištryptą
žolę.
Netikiu!.. Čia tai bent!.. Blyn,
koks aš šaunuolis!.. Pavyko beveik taip, kaip buvo rekomenduojama Torvaldo
Beremenskio traktate apie medžioklę „Dialogas apie nuostabiausią ir puikiausią
aistrą“. Beliko tik...
Atsitraukiau kelis metrus ir
nušokau nuo kumelės žemėn. Sulaukiau, kol baigsis tauro konvulsijos ir prisiartinau arčiau ir kirviu smogiau kiek
žemiau pakaušio, kad jautis galutinai nusibaigtų. Nulaužiau ąžuolo šakelę,
kurią padažiau į tamsų tauro kraują ir priklaupęs ją ištiesiau Marijai:
- Šį žvėrį skiriu jums, mano
valdove!
 |
| Pagal legendą, paskutinio tauro ragas 1620 m. |
Visiška improvizacija, bet
tikiuosi, kad atrodo iškilmingai...
- Aš... Aš priimu jūsų... jūsų... –
Mergina pabandė nulipti nuo medžio ir vos nenuvirto. – Barone... nuimkite gi
mane....
Velnias, tikras idiotas... Na iš
tikro...
Marija sulaukė kol pribėgsiu prie
medžio ir su lengvu atodūsiu, krito į mano rankas.
- Žanai!!! – jos raudonos lūpytės
provokuojančiai prisiartino prie manųjų.
- Grafiene... – ryžtingai žengiau
atgal ir nuleidau merginą ant žemės.
Velniai griebtų! Traukia mane įsisiurbti
į šias viliojančias lūpas... Net alsuoti sunku. Bet negaliu! Neturėčiau!
Negalima, velniai rautų! Joje siaučia tik mergaitiški hormonai, o aš galiu
galvos netekti.
- Bet kodėėėl?! – kibi rankutė
įsikabino į mano apsiaustą ir truktelėjo link savęs.
- Grafiene... – žengtelėjau atgal
ir apnuoginęs medžioklinį kalaviją, priklaupiau ir ištiesiau jį Marijai. – Mano
ponia, geriau nusmeikite mane savo ranka, bet tik nekankinkite manęs...
Marija prikando apatinę lūpą ir
nieko neištarė, tad man teko tęsti:
- ...kiekvieną dieną matydamas jūsų
grožį, aš degu kaip pragare, o mano jausmai jums – kaip dangiškos stichijos,
tačiau aš nevertas net jūsų žvilgsnio. Jūsų lemtis – mylėti karalius...
- Ką man mylėti, aš nuspręsiu
pati... – nutraukė nane Marija. – Bet... bet...
- Grafiene... Prašau jūsų... – aš
išgirdau arklių kanopų dundesį ir privedžiau Mariją prie Papiljonės. –
Išlaikykime padorumą, o vakare, puotoje, jei panorėsite, aš labai džiaugsiuosi
pokalbio tęsiniu...
O-ch... panašu, kad išvengiau...
 |
| Nyderlanduose saugomi inkrustuoti taurų ragai |
Na, o toliau buvo tik dirbtini ir
tikri didikų, pasiruošusių atsisveikinti su šiuo pasauliu girininkų ir
vyriausiojo rūmų jėgerio, kuris žadėjo neįtikėtinas viso pasaulio dovanas už jo
garbės išgelbėjimą, šūkčiojimai.
Na, ponas grafe, nesijaudink. Aš ne
savanaudis, bet pažadėtąsias dovanas priimsiu be jokių skurpulų. Žmonėmis,
pavyzdžiui...
Medžioklė baigėsi ir mes su triumfu
grįžome į pilį. Pabaigai nusprendžiau galutinai blykstelti ir padovanojau
Papiljoną Marijai. O kaip atsakymą į šią dovanėlę, gavau tris geros veislės Bearno poros metų
eržiliukus ir asmeniškai pačios siuvinėtą kotą (a.p.:
apsiaustas – tunika, su rankovėmis ar be. Dėdavosi ant viršutinių rūbų ar
šarvų. Vėliau, siuvinėtas valdovo herbais ir spalvomis, liko kaip būtinas
heroldo atributas).
Ir ibirietišką kumelę dovanojau visai ne siekdamas savanaudiškų tikslų, o
paprasčiausiai man bus ramiau kai žinosiu, kad ji sėdi ant Papiljonos, nes tai
ne pirmas toks šios padaužos merginos pokštas. Ir manau, kad ne paskutinis.
Gaila aišku kumelės, bet ir eržilai geri! Po kurio laiko galima bus baronijoje
veislei palikti.
 |
| Burgundijos heroldo kota |
 |
| Viduramžių tunikos-kotos rekonstrukcija |
Vakare buvo iškelta puota. Ką apie
ją galima papasakoti? Be jokių abejonių, kad Burgundijos rūmai šiuo metu visoje
Europoje buvo patys prašmatniausi. Negaliu neatsistebėti, kaip turėdamas tokias
išlaidas, Karolis dar sugeba kariauti... Įspeistas į kampą iždininkas net
vapėjo, jog biudžete yra kelių milijonų skylė. Bet jei tai tiesa, tai tada
visiškas pasmerkimas. Kiek tai galėtų būti? Na, ne mažiau kaip visas vagonų
sąstatas. Tačiau nurodytus pinigus ir
skolą už mano tiekimą, šis velnio kipšas, išmokėjo. Tad su gryna sąžine buvo
galima pasinerti į linksmybes.
- Baroniene, jūs šiandieną daugiau
nei nuostabi! – tarsi netyčia pervedžiau piršteliu per prašmatnios ir stotingos
blondinės, kuri galvą buvo pasipuošusi auksinėmis žvaigždėmis ir pusmėnuliais
nužertu eneninu (v.p.: aukštas
smailėjantis, kūgio ar vamzdžio formos moteriškas apdangalas susuktas iš
prabangaus audinio. Enen vienas daugybės atour (pranc.) tipo
kepuraičių. Krakmolintas prabangus audinys buvo sukamas ant banginio ūso ar
metalinio karkaso).
 |
| Marija Burgundietė su enenu |
- Oj, barone, jūs neįtikėtinai
mandagus!.. – baronienė Valpurgija fon Šauenburg grakščiai brūkštelėjo koja
atgal. – šiandien vidurnaktį mano apartamentuose...
Savo rankoje pajutau nedidelį
raktelį...
- Visada jūsų paslaugoms...
- Tai blogojo įėjimo į mano buduarą
raktelis, o kol kas palydėkite mane iki stalo... Mano brangusis į mus žiūri...
- Jūs nuostabi, Valpurgija...
Pasisveikinęs su „brangiuoju“,
apsikeičiau keliais žodžiais ir iš Liuksemburgo grafienės kambarinės pavogiau
Loganą.
- Susitarei, brolau?
- O kaip gi... – Viljamas susipylė gerklėn
visą Mozelio vyno taurę ir suleido dantis į stirnos šlaunį pagarintą šafranu. –
Tai tcigiok, kšškokss rojus! Pašišmahinšiu kchaip rekchiant...
Na taip... iš ties rojus. Visi
vyrai kare, o nepasitenkinusioms žmonoms neša stogus.
- Kuopą apgyvendinai?
- Na taip. Miesto sargybos
kareivinėse. Mums visą baraką išskyrė. Na, o seržantai butuose įsitaisė. Ir
arklidės...
- Šaunuolis. Nuo rytojaus imiesi
darbo...
- Barone, - suskambėjo balsas už
mano nugaros.
Apsisukau ir mosikuodamas beretės
plunksnomis žemę, susilenkiau per pusę.
Nuo menėje šviečiančių šimtų žvakių
šviesos, suspindėjo ir milijonais saulės zuikučių sužaižaravo Karolio Drąsiojo
žmonos kunigaikštienės Margaritos brangakmeniai, kuriais buvo nusėta auksu
siuvinėta suknia. Marmurinė oda, aukšta kakta, itin taisyklingi, netgi galima
sakyti - klasikiniai, veido bruožai ir
spindinti didybė, kurią itin mielai pripaišoma visiems karališkojo kraujo
asmenims. Kiek anksčiau galvojau, kad tai pramanai, bet vėliau įsitikinau, kad
tai tiesa... Be to, ji Anglijos karaliaus sesuo. Nenusakomai kilminga, tad
nenuostabu, jog nuostabi, bet pasipūtusi. Kas yra, tai yra...
Kunigaikštienė kiek krestelėjus
auksiniu tinkleliu apgaubtus plaukus, linktelėjo:
- Barone van Gutenai, aš jums
dėkinga. Marija man viską papasakojo.
- Mano pareiga tarnauti Burgundijos
karūnai, jūsų šviesybe.
- Aš gi sakiau, kad jis mielas bet
kuklus... – greta pamotės išdygusi nusijuokė Marija ir koketiškai pasitaisė
savo suknią. – Labai kuklus...
- Ko gero aš su tuo sutiksiu... –
Margarita nudelbė mane vertinančiu žvilgsniu.
Žvilgsnis buvo toks sunkus, jog nenorom
pasijutau taip lyg būčiau pririštas prie stulpo vergų turguje.
Atsakydamas, kaip galint mieliau
nusišypsojau. Be jokių užuominų, o tik parodydamas savo atsidavimą.
Pranašaudamos šypseną, Margaritos
veide pasirodė mažos duobutės, o lūpų kampučiai ėmė kilti viršun, tačiau
akimirksniu viskas negrąžinamai dingo ir vėl sugrįžo šalta, bet graži išorė.
- Barone van Gutenai, mes jumis
patenkinti... – kunigaikštienės kapotuose žodžiuose nebuvo net menkiausios
palankumo užuominos, - ...kaip ir jūsų tarnyba Burgundijos labui. Tačiau dėl
valstybinių reikalų jums teks vykti Kastiliją. Malonėkite vykti nedelsiant.
Mūsų sekretorius jums nušvies esmę. Ir dar...
 |
| Margarita Jorkietė |
Iš rankovės ištraukta pasirodė
batistinė nosinė su užvertu masyviu žiedu.
- ... tai jau mano asmeninio
palankumo ženklas.
Kunigaikštienė perduodama man
dovaną lengvai spustelėjo mano ranką, o po to apsisuko ir nuėjo prilaikydama
savo globotinę už rankovės, kurią trukteldavo kas kartą, kai ši bandydavo
atsigręžti.
Štai taip. Klasika. Tai turėtų
reikšti, kad kiekvienas vabalėlis turi žinoti savo vietą. Matomai Mija
pasidalinu su pamote savo jausmais, su kuria, jei tikėti gandais, labai
neblogai sutaria. Štai taip. Galiu lažintis: Margarita, kaip moteris suprato
savo podukrą ir panašu, kad visai būtų nieko prieš apsikeisti vietomis. Viskas
puikiausiai atsispindi jos akyse! Bet! Bet ji, visų pirma, ne motina, o Burgundijos
kunigaikščio žmona ir, aišku, negali leisti tokio disonanso... netgi
platoniško. O juolab ir pati negali sau leisti tokių jausmų išsiliejimo. Ji,
matomai, ne itin pasitiki mergaičiuke už kurią pilnai atsako, kol nėra vyro.
Galbūt nepasitiki ir savimi, bet apie tai jau galiu tik spėlioti. Štai ėmė ir
išspyrė pavojingą merginos garbei baroną kuo toliau nuo pagundų, o tuo pačiu
išpildė ir vyro priesakus: atitraukus dėmesį, išsiųsti van Guteną į Pirėnų
pusiasalį.
Velnias... kiek įsižeidžiau, bet kita
vertus, kaip kalnas nuo pečių nukrito. Velniop tuos pusy-siusi ir visas tas mandagybes ir kurtuazijas su
karališkojo kraujo asmenimis. Pavojingas ir nemalonus tai reikalas. Kur tie
veltėdžiai Jostas ir Klausas? Namo reikia ruoštis. Anksti ryte iškeliausime.
Pirmyn, baronija mūsų laukia.
Tačiau kunigaikštienės pažai
sutrukdė. Jie mane nulydėjo į nedidelį kambarėlį, kur asmeninis Margaritos
liokajus man įteikė nedidelę skrynutę, kuri buvo sklidina neseniai nukaltų ir
dar visu šviežumu blizgančių guldenų. Visa tai jis palydėjo žodžiais, kad
kunigaikštienė Margarita, įsiklaususi į savo vyro pageidavimus, su dideliu
malonumu į savo palydą priims ir mano mažytes.
Slogumas iškart dingo. Kaip ranka
nuėmė. Tiksliau ne tiek dingo, kiek atsitraukė kažkur giliai-giliai į pasąmonę.
Štai koks aš godus... Ir ne dėl savęs pergyvenu, o už reikalą, kuriam pagelbėti
gali tik pinigai. Apimtas jausmingo pakylėjimo, savo globotiniams padovanojau
po auksinį ir nusiunčiau namo ruoštis. Prie savęs pasilikau tik Jostą. Logano
neliečiau: tegu su pasimėgavimu ir iki soties niokoja Burgundijos damų
tvirtoves – užsitarnavo velnio vaikis. Na, o pats pasivaikštinėjęs iki
vidurnakčio, įlindau į baronienės apartamentus. Taip sakant, pasižymėti prieš
išvykstant.
- Aš einu, mano saule!.. – atskleidžiau
portjerą ir mėnulio šviesoje pamačiau ant lovos vietoje nuostabaus apvalumų
savininkės, kaulingą figūrą su naktine kepuraite ir ilgais marškiniais.
- Tai tu mano pūkuotuk? – į mane
mirkčiodamas savo trumpareges akutes įsispitrino kaulingas veidas su kumpa
nosimi ir ožio barzdele.
- A-jo, mano ožiuk... – visiškai
netekęs žado leptelėjau ir greit nėriau į koridorių. Po to, girdėdamas už
nugaros to pačio „brangiausiojo“ balsą, pakštelėjau pirmą pasitaikiusią visai
simpatišką tarnaitę į lūpas ir nėriau pro langą.
Pusiaukelėje iki namų sustabdžiau
savo Morgenšterną, gurkštelėjau iš gertuvės rūgštoko ir aitraus jauno vyno,
garsiai nusijuokiau ir žiūrėdamas į bilijardais žvaigždžių nusėtą dangų,
užrėkiau:
- Nuos-ta-bu!!!
- Apie ką jūs, monsinjore?
- Apie nieką... jojam...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą