"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. IX skyrius. 2017-03-23.

IX skyrius

- Jums, barone van Gutenai, mes liepiame nedelsiant išvykti į Gentą (v.p.: miestas dabartinėje Belgijoje, Flandrija), kur jūs imsitės formuojami mūsų nurodyto dydžio kuopą... – Karolis padėjo ant stalo užantspauduotą ritinį. – Šiame rašte duoti nurodymai Rūmų pareigūnams jums visokeriopai padėti. Taipogi nuo šios dienos kuopa vadinsis Švento Jeremijaus vardu. Atskiras asmens apsaugos šaulių ir ietininkų dalinys taip pat liks pavaldus jums.

Salė lengvai suošė. Kilmingieji, kurie buvo susirinkę į Didįjį pasitarimą, pašoko ir triukšmingai pritarė tokiam sprendimui, o kai kurie ėmė net ploti. Tfu, kokie padlaižiai...

Aš atsistojau, nusilenkiau ir trumpai pasakiau:

- Sere, aš neapvilsiu jūsų pasitikėjimo.

Na iš tikro, o ką daugiau aš galiu pasakyti. O jei ir galėčiau, tai už tokius žodžius galima ir į nemalonę patekti ir dar garbės netekti. Taip ir norisi paklausti: kokių galų, blyn, po velniais, jūsų šviesybe? Kur man, po velnių keliauti? Vakar privačiame pokalbyje kalbėjome visai ne apie tai. Į Gentą su mano kuopa turėjo iškeliauti Tukas, kur jis ir užsiimtu naujų žmonių paieška, o po to imtųsi mokyti tituluotus ir netituluotus dvarininkėlius, kurie neturi jokio noro kiurksoti savo nupiepusiose tėvonijose ir turi pakankamai gabumų karybai. Na ir, žinoma, ieškotų jų pavaldumui būtinų paprastų žmogėnų. Kas, blyn, per velnias? Ar Karolis jau visai atmintį prarado?

Karolis mane apdovanojo svarbos kupinu linktelėjimu ir iškilmingai pareiškė:

- Mes liepiame baronui van Gutenui iškeliauti negaištant...

Staga, kažkur iš apačios sucypsėjo šaižus balselis:

- Kaip tu teisingai pasakei, draugeli! Paskubink jį, paskubink... o tai jis lėtas. Labai lėtas – iš mūšio lauko paskutinis pabėgo. Nors taip... argi paskui tavo karžygius gali spėti?

- Užsičiaupkite, Monsinjore: argi nematote, kad mes valstybinius klausimus sprendžiame? – Karolis su lengva šypsenėle pasitiko iš po milžiniško stalo su ant jo išskleistu žemėlapiu, išlindusį laibą ir mažutį, smailianosį ir atlapausį žmogelį su baltai mėlyna livrėja.

- Baik jau, draugeli... – žmogeliukas suvaidino nusilenkimą ir kartu dar parvertė dvi senovines kiniškas vazas. – Pritariu, draugeli, pritariu. O tai koks dar vėliavininkas be vėliavos? Nekoks. Vien tik pavadinimas... Nors pas tave visi tokie. Aš apie tuščią vietą. Bet kokio velnio tu jį siunti į Gentą?

- O kur man jį siųsti, Monsinjore? – Karolis suvaidino dirbtinį dėmesį.

- Kur? – žmogutis išžvejojo juokdario kepurę su auksiniais skambaliukais ir nupurtęs ją nuo šiaudų, užsidėjo nusmaukęs į šoną. – Galėtum ir atspėti. Atgal pas tavo draugužius šveicarus. Ten lauke tiek liko gulėti, kad jis ir ne vienai vėliavai susirinks. O su ožkaganiais baronas susitars. Blogiausiu atveju per makaulę gaus ar dar per ką nors... bet tai jau nebaisu...

Įdomus paveikslėlis. Prašalaičiui galėtų pasirodyti, kad kvaišą žmogutį tuoj pat ne tik pasodins ant kuolo, bet dar prieš tai gyvą išvirs ir ketvirčiuos. Bet ne. Prieš jus – pats mėgstamiausias Karolio juokdarys: le Granje pravarde Monsinjoras. Tokie išsišokimai jam atleistini. Nors pikti liežuviai kalba, kad Karolis kartais jį neblogai ir aptalžo. Bet aš netikiu. Iš bejėgiškumo apkalba. Le Granje – didžio proto žmogus. Mokantis išjuokti ir pašiepti. Kartais su juo ir pats keistuoliu jautiesi, nors iš ties – viskas atvirkščiai. Dvariškiai nuo jo kandžių juokelių staugia kaip vilkai, bet padaryti nieko negali. Pykti ar įsižeisti ant juokdario – visiškas savo storažieviškumo demonstravimas ir absurdas. Štai tuo, šis gyvulys ir naudojasi. Ir manęs, niekšas, neaplenkia...

Kunigaikštis lengvai suniuko:

- Žinai ką, Monsenjore? Mano galvon toptelėjo viena nuostabi mintis. Barone, aš leidžiu jums jį pakabinti. Na supraskit, man pačiam ranka nekyla. Būkit malonus, įvykdykite šią procedūrą vietoje manęs.

- Su didžiausiu malonumu, sere. Aš tuoj įsakysiu šauliams jį nuvilkti  mano palapinę. Ar, Monsinjore, nupėdinsite pats? – suvaidinau kvietimą.

- Gerai jau gerai... – juokdarys papurtė kumštuku. – Dar pažiūrėsim, kuris kurį dar pakabins...

Pasakė ir netikėtai nėrė po stalu, išnėrė kitame gale ir pabėgo iš menės.

- Ot tai velniūkštis! – kunigaikštis garsiai nusijuokė. – Na ir tegu lekia sau. Yai apie ką aš čia? A, na taip... Barone, jūs galite vykti. Iždininkas jau gavo atitinkamus nurodymus. Ir prisiminkite, mes jumis pasitikime.

Na einu jau, einu...

- Kas per šūdas? – keiktelėjau giliai viduje ir timptelėjau Rodeną. – Visai nieko nebesuprantu...

Gentas? O Antuano pavedimas?  O mano asmeniniai reikalai? O atostogos? Vietoj to – kažkokį šūdą mala. O Tukas kam? Aš gi nieko nespėju, velniai rautų, kad juos kur. Na ir kam man po galais ta „Vėliava“?

Visą kelią iki pat stovyklavietės keikiausi. Po to demonstratyviai įkrėčiau pavaldiniams. Netvarką čia man užveis, suprantate... Įsiroviau į palapinę ir jau galutinai susiruošiau užrikti ant po ranka pasimaišiusio pažo, bet pastebėjau krėsle sėdintį juokdarį.

- Vyno įsakykite duoti, barone, - visiškai rimtai pareiškė le Granje, - o po to pašalinkite visus ir nepatingėkite prie palapinės pastatyti sargybos.

- Ir kaip tai suprasti?

- Taip kaip suprantate. Kalba bus ganėtinai turininga, nors ir neilga...

Jostas ir Klausas vykdydami įsakymą serviravo nedidelį stalelį ir asmeniškai užėmė postus prie palapinės įėjimo.

- Taigi? – išpilsčiau vyną į taures ir vieną iš jų padaviau juokdariui.

Le Granje atidžiai pasižiūrėjo į mane ir staiga uždavė klausimą:

- O ko jūs su manimi taip rimtai kalbate? Aš gi kvailys!

Juokdarys pašoko ir kelis kartus šoktelėjęs vietoje, manieringai nusilenkė.

- O kaip man dar kalbėti su valdovo ausimis, akimis ir liežuviu? – atsakiau klausimu į klausimą. – Taip kad iš tikro baikim kvailioti ir pereikim prie reikalo.

- Jūs pateisinote mano lūkesčius, barone... – le Granje rimtai linktelėjo ir pridūrė: -Ar vikonte? O gal net grafe?

- Nesuprantu. Apie ką jūs? – suvaidinau, kad nesuprantu apie ką kalba šis pašnekovas.

Na-a... taip. Ne paprastas šis juokdarys. Toli-gražu nepaprastas, velnio išpera. Ir gerai informuotas. Tačiau jei prisiminti vieną spalvingą Diuma personažą, tai valdovo juokdariai tokie ir turi būti.

- Nesuprantate ir nereikia, - lengvai sutiko juokdarys, - tai jūsų asmeninis reikalas ir valdovas šiuose jūsų noruose visapusiškai palaiko. Na, o dabar prie reikalo. Pavedimas, kurį gavote, neatšaukiamas: štai laiškas, kurį reikia įteikti Anglijos Eduardo pasiuntiniu Kale mieste. Bet ir į Gentą taip pat išvyksite. Prisistatysite rūmams, porą dienelių pasisukiosite. Tačiau pasisukioti turite taip, kad jus įsimintų. Beje, perduokite šį laišką poniai Marijai Burgundietei nuo mūsų valdovo. Toliau jūsų leitenantas užsiims kuopos formavimu, o jūs keliausite pas save į baroniją, iš kur savo laivu išvyksite vykdyti pavedimo. Rūmuose bus paskelbta, kad jūs išvykstate į Vokietiją ponios Marijos pavedimu.

- Ir kam tie tokie keisti pėdų mėtymai?

- Įprastinės atsargumo priemonės. Štai jūsų laiškai... –juokdarys perbraukė pirštu  per futliarą, - gali būti, kad nuo to labai daug kas priklauso ir kai kurie karališkieji asmenys, daug ką atiduotų už tai, kad tik sužinotų kas jame.

- Tai jūs manote, kad apie patį laišką jau yra žinoma?

- Bijau, kad taip... – juokdarys liūdnai linktelėjo. – Kai kurie valdovai, laikas nuo laiko, būna ne itin rūpestingi. Tačiau jei aš viską gerai apskaičiavau, tai jūsų kelionė turėtų būti rami. Siekiant suklaidinti smalsuolius, šiandien išvyksta dar du pasiuntiniai, o jų išvykimas nė kiek neslepiamas. Ir jums patariu su išvykimu nedelsti. Kai kurie asmenys...

Le Granje mįslingai pasiūbavo taurę.

- Jūs ir apie tai žinote, Monsinjore?

- Aš žinau viską... Bet gal užteks. Aš tikrai su dideliu malonumu užsilaikyčiau, bet manęs laukia valstybiniai reikalai. – Juokdarys papurtė savo tindiliuojančią kepurę ir nusijuokė. – Beje, o jūs turite nuostabius pažus. Ar jums neatrodo, kad jie pernelyg užsisėdėjo savo statuse? Reiktų jau juos ir apjuosti. O pažų dar rasite. Aš mielai proteguosiu vieną likimo nuskriaustą, bet itin padorų vaikinuką. O atsidėkodamas už jūsų malonę, pabandysiu daugiau išsiaiškinti apie jūsų paslaptingą priešą.

- Mielai išpildysiu jūsų prašymą, - mandagiai linktelėjau galva, - bet iš kart perspėju: tarnyba pas mane toli-gražu ne cukrinė. Nelepinu. Tačiau ir aš tuomet turėsiu prašymą.

- Tai visai priimtina. Svarbiausia, kad jūs kaip kurie ne kurie mūsų kondjukto, netempiate savo pažų su savimi į lovą. Kokį prašymą, barone?

- Pasitaikius progai priminkite valdovui, kad jis pažadėjo įšventinti į riterius leitenantą van Breskensą. Ir dėl lovos... tai apie... aš teisingai jus supratau?

- Taip, tai jis... – nusijuokė juokdarys. – Bet gal baikim apie nuodėmes.  Aš tuoj atsiųsiu jums berniuką, o dėl savo eskiue (v.p.: prancūziška „eskudero“ transkripcija) nesijaudinkit. Valdovas tokių dalykų nepamiršta. O jūs nedelskite: rikiuokit savo kuopą ir keliaukit. Svarbiausia, kad visi matytų, jog jūs išvykstate su savo žmonėmis. O dabar pats laikas suvaidinti vieną mažą spektakliuką.

Juokdarys staigiai ir šaižiai suriko ir kūlias išsirideno ir mano palapinės. Aš išėjau paskui jį ir pamačiau, kaip la Granje šlubčiodamas abejomis kojomis lėkė link kunigaikščio palapinės ir šaukė siųsdamas viso pasaulio prakeksmus ant mano galvos.

Na-a, taip... dabar ko gero iš ties visi galvos, kad aš prikūliau juokdarį.

- Sargybini! Greit pakviesk pas mane leitenantą van Breskensą su visais seržantais. Bėgte vykdyt! – Pasisukau į pažus. – Na, ko čia spoksot? Greit uždarot savo srėbtuves ir nešdinatės ruoštis. Mūsų laukia didūs darbai! Ir greit tempkite čionai maišą su atrinktais kalavijais... Tais, kuriuos ruošėmės gabenti į mano pilį... Greitai, greitai...

Tam, kad kuopa galėtų pilnai susiruošti ir su visa manta išvykti, reikėjo dviejų trijų valandų. Ko gero leisiu kareivukams papietauti ir tik po to pajudėsim. Paslėpiau laišką į dėžutę ir daviau reikiamus nurodymus. Beveik iš karto kilo sumaištis. Tačiau ši sumaištis buvo gerai organizuota. Kariai tiesiog liepsnojo. O kaip gi kitaip? Juk į užnugarį keliaujam, o ne  su laukiniais šveicarais kovot. Vėlgi, kai kuriems buvau patvirtinęs atostogas: atlyginimą namo pargabenti, savus aplankyti ir pasitaikius progai ką nors su tarnybon privilioti. Tai tikrai svarbu. Kiek pastoviniavau stebėdamas, bet neradęs prie ko prikibti, nusprendžiau su Loganu išgurkšnoti po ąsotėlį sidro su lengvu užkandžiu. Ir kai ką apsvarstyti....

- Reikės surinkti ne mažiau kokių penkių šimtų galvų ir panašiai tiek kutiulje...  – paragavau sidro ir išsirinkau obuolį. – Ką manai?

- Baši (v.p.: rytietiškas pagarbus kreipinys,  kuris tiesiogiai verčiant reiškia „galvą“, tačiau, priklausomai nuo to kurioje sakinio vietoje stovi, reiškia pagalbų kreipinį į aukščiau stovintį pagal hierarchiją)... prašau atleisti: kapitone... – Almeida šyptelėjo ir perbraukė delnu savo švariai nuskustą viršugalvį. – Aš su savimi atsivesiu iki šimto arkebūzierių. Bet ne anksčiau, kaip už poros mėnesių, skaičiuojant nuo šios dienos. Kelionė namo ir atgal, deja, ne artima. Jei Katalonijoje sutiksiu savus, tai gal būt ir anksčiau... taip, su tais kuriuos priglaudėme. Jų vadai beveik visi žuvo, tad jie neturi nieko prieš pasilikti su mumis.

- Na ir kaip jie tau?

- Švabai kieti kariai. – Almeida pagarbiai linktelėjo. – Bet jų rankinės kulevrinos – visiškas šlamštas. Perginkluoti reiktų...

- Kiek jų?

- Bendrai paėmus, tai po mūšio liko du šimtai ir dar šimtinė nerikiuotinų. Tačiau po to jie susikivirčijo ir pusė iškeliavo. Likusieji kaip tik pas mus ir prašosi.

- Tu paaiškinai, kad su samdinių duona teks atsisveikinti?

- Tai dėl to jie ten visi ir susikivirčijo. Pasilikę su viskuo sutinka, tačiau kelia sąlygą dėl kasmetinių atostogų ir dar dėl kelių smulkmenų.

- Pusiaudienį atvesk jų vyriausiąjį...

Bendraujant su bendražygiais išsiaiškinom ir dėl naujų žmonių paieškų. Turint galvoje, kad kunigaikščio valdose visi rekrūtai buvo tiesiog „iššukuoti“, tai Tukas ir Bolzenas davė visai vertingų patarimų. Taip... problemėlė su naujais žmonėmis – dar ta... Tačiau manau, kad susidorosiu: Flandrijoje ir pakeliui, pririnksiu bedalių dvarininkėlių, kurie vien už galimybę palypėti karjeros laipteliais ir kiek uždirbti, dantimis priešus užgrauš. Labai gerai, kad Karoliui išleidus naująjį įsakymą, jų nebereikia kažkaip ypatingai ekipiruoti – kaip mieli eis į arbaletininku. Pradžiai dešimtininkais, o vėliau žiūrėsim-matysim. Na ir dar turim šiokių tokių pamąstymų. Žodžiu, perspektyva nebloga... o tai džiugina.

Dar šį tą aptarėme ir visi išsivaikščiojo su savo reikalais. Jostas atvedė visai jaunutį berniuką. Laibą, neaukštą ir su didele kupeta nepaklusnių juodų garbanų. Gana mielas, bet panašu, kad kažkas neseniai jį buvo gerai apkūlęs. Mėlynės po akim ir ant kitų veido vietų. Labai įdomu...

- Bastardas Luidži Kolona. – Berniukas išdidžiai nusilenkė ir piktai pridūrė: - nepripažintas...

- Iš kur tu ir kiek tau metų?

- Iš Pjemonto, jūsų mylista. Per Velykas bus trylika...

- Kas tave sumušė?

- Tas kuriam tarnavau anksčiau...

- Kas jis?

- Nikolas de Monforas, Kampobaso grafas...

- Ir dėl kokios priežasties? Už tinginiavimą?

Berniukas jau norėjo išsižioti, bet tik nuleido galvą ir užtilo.

- Nebijok, Luidži. Man tu gali sakyti atvirai.

- Vertė nusidėti, o kai neprivertė, sumušė ir išmetė į gatvę... – berniuko skruostais nutekėjo ašaros.

Štai kaip... anksčiau aš tūkstantį kartų pagalvočiau ar verta priimti į tarnybą savo priešo buvusį pažą.  Tačiau, žinote, visaip būna. Už jį laidavo le Granje, o tai jau daug ką reiškia. Ir kaip man pasielgti?

- Iš kur žinai poną le Glanje?

- Jis visada man buvo geras. Kai kada prašydavo manęs šiokių tokių paslaugų. Na... visokių... Aš jį jau apie metus pažįstu. Kai taip įvyko... pažadėjo padėti...

Dar įdomiau... O juokdarys gi turėjo savo ausis ir akis pas tą „terroni“ (v.p.: it: pažodžiui – kaimietis, ūkininkas, tačiau su žeminančiu atspalviu, panašiai kaip „runkelis“. Autorius buvo panaudojęs kitą išsireiškimą, kuris lietuviškai visai neskamba, todėl buvo parinktas šis, specifinis itališkas pravardžiavimas). O dabar tos ausys ir akys atsidūrė pas mane. Štai tau ir Monsinjoras! Tiek tos, bus kaip bus...

- Aš tave priimu į tarnybą. Duok priesaiką, Luidži!..

Prisiekęs berniukas staiga puolė man į kojas:

- Jūsų mylista, maldauju jus...

- Ko gi dar?

- Mano broliukas!!!

- Ką tavo broliukas? Kelkis gi, o tai tuoj...

- Malonės prašau!!!

Pačiupau jį už apykaklės ir kiek papurtęs pastačiau ant kojų.

- Paskutinį kartą kartoju: nori man tarnauti, išmok kalbėti trumpai ir aiškiai, ir be snarglių. Klausau.

- Jūsų mylista...

Žodžiu, paaiškėjo, kad Luidži turi brolį dvynį Pjetro, kuris tarnavo kartu su juo, o prakeiktas lombardas išvijo ir jį. Na, o dabar Luidži prašo už abu. Na, blyn, kas per velnias, a? Le Granje nežinojo, kad berniukas turi brolį? Teku mane tūkstančiai velnių, bet nepatikėsiu. Galėjo gi iš kart pasakyti: taip ir anaip... ogi ne!

- Dvynys?

- Taip, jūsų mylista. Maldauju...

- Užsičiaupk ir tempk jį čionai...

Ar ne pernelyg aš čia toks geras? Na, žiūrėsim...

Po priesaikos Klausas brolužius nuvedė praustis ir persirengti, o Jostas priešais mane paguldė į medžiagą susuktus kalavijus.

- Drįstu pasidomėti, monsinjore...

- Ko tau? – aš atrinkau du beveik vienodus kalavijus ir atidėjau į šoną. Ne šedevrai, bet ir vidutiniokai. Abu ispaniškos kilmės – klasikinės espados. Jau ne visiškas kalavijas, bet dar toli-gražu ir ne špaga. Beveik nauji. Net makštys yra. Galvojau, kad jais papuošiu pilies pagrindinės menės sienas, bet ir be jų visokių gelžgalių užteks. Beveik vežimą įvairios ginkluotės pririnkau. O šie...

- O kam jums jie? – Jostas pabandė pagauti mano žvilgsnį.

- Tuoj sužinosi. Kviesk savo draugelį.

Teisus juokdarys. Laikas. Išaugo bernai. Gaus kalavijus kaip ir priklauso eskudero. Užteks su durklais vaikščioti. Loganas bus viršininkas – konetablis (v.p.: pranc. Connétable, lot. comes stabuli — arklidės viršininkas, pareigūnas karaliaus arklidėse, o vėliau karaliaus riterių viršininkas. Nuo XIV a. pab. iki 1627 — Prancūzijoje vyriausiasis kariuomenės ir kar. tribunolo vadas), taip sakant, o šie du nutrūktgalviai jo pasekėjai. O tai, kad Jostas iš prasčiokų, tai mes niekam nesakysim. Yra tam tikra landa šiame viduramžiškame teisyne. Yra. Chorstas pasufleravo.

Švabija 1570 m.

Ar reikia pasakoti apie berniukų reakciją po įšventinimo? Vos ne kankaną, kurio dar nėra ir greit nebus, šoko... Na, bet palaukit – per anksti džiaugiatės, šunyčiai – nuo to jūsų gyvenimas lengvesniu netaps. Pusė pažų pareigų ant jų pečių vis tiek lieka. Na, gal tik tai, kad dabar mano šosus skalbs Luidži su Pjetro. Taip, aš tironas ir despotas. Ir man tokiu atrodyt -  labai patinka. O jei tiksliau, tai taip man tenka maskuotis, kad neatrodyčiau pernelyg gerutis. 

Švabijos herbas

Po to apsireiškė švabų šaulių seniūnas. Mano didžiai nuostabai juo buvo dėl finansinės gerovės trūkumo riterio vardo netekęs... velnias... po galais... tik paklausykit: junkeris Oto von Štirlicas...

Vokietijoje ganėtinai sunku tapti riteriu. Jaunas vokiečių dvarininkas turi kelias galimybes įgyti riterio vardą: sudalyvauti imperatoriaus karūnavime Romoje arba kryžiaus žygyje, arba šiaip kokiame nors kare prieš nekrikštus ar karinėje ekspedicijoje prieš kokius eretikus, tarkim husitus  Bohemijoje, saracėnus Ispanijoje, turkus Vengrijoje.... ar paprasčiausiai kaip piligrimas nukakti į šventą žemę. Manykit ką norit, bet tokia veikla reikalauja gana nemažų finansinių išteklių, jei ne dar daugiau. Oto net savo žemę užstatė, kad galėtų nukulniuoti iki šventos žemės... Buvo įšventintas į riterius, bet neilgam, nes finansai visai nusirideno, švabas nuskurdo ir riterių sąjungoje, kuriai priklausė, nebegalėjo patvirtinti savo statuso. Tiesą sakant, manau, kad dar turėtų būti šiokios tokios priežastys, bet Štirlicas jas nutylėjo. O man tai kas? Beje, toji sąjunga vadinosi „Asilo brolija“. Tiesiog švabiškas „kreatyvas“, vienok... Žodžiu, po to, Otas daug negalvodamas tapo „karo šunimi“. Žaliūkas su tipišku teutono snukiu. Rudaplaukis ir flegmatiškas, nors pilnai adekvatus ir be jokios pompastikos. Apsišlifavo... Beje ir į to sovietų filmo herojų, visai nepanašus. O gaila – būtų įdomu...

Švabijos riteris

Pasikalbėjus-pasiderėjus aš šituos švabus priėmiau į tarnybą. Į reguliarią, o ne pagal kontraktą. Pradės niurnėti – iškarsiu be jokio gailesčio, o jei stengsis, su laiku perginkluosiu iki mosarabų lygio. Nors tai tikrai nemenkos išlaidos. Tačiau aš turiu „šventus“ raštus Rūmų iždininkui ir mažųjų rūmų intendantui. Nenusiraminsiu, kol nenugręšiu man reikiamų pinigėlių. O jei tiksliau – tai tuo užsiims Loganas – jam tokie dalykėliai geriau sekasi. O Štirlicą gal net stumtelsiu karjeros laipteliais... gal...

Išžygiavome gerokai po pietų. Taigi, dviejų – trijų mėnesių pertrauka nuo karo. Ir tai labai gerai. O visa kita... velniai žino... Tačiau, manau, kad lengvu pasivaikščiojimu mano kelionės net nekvepia. Nors ko čia spėlioti taip iš anksto? Aš einu, Pjerai le Goržija...